31992L0012

Europos Tarybos direktyva 92/12/EEB

1992 m. vasario 25 d.

dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole

EUROPOS BENDRIJŲ TARYBA,

atsižvelgdama į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 99 straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą [1],

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę [2],

atsižvelgdama į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę [3],

kadangi vidaus rinkos sukūrimui ir funkcionavimui būtinas laisvas prekių, įskaitant ir akcizais apmokestinamas prekes, judėjimas;

kadangi reikalingos teritoriją, kurioje turi būti taikoma ši direktyva bei direktyva dėl akcizais apmokestinamiems produktas taikomo mokesčio tarifų ir struktūros, apibrėžiančios nuostatos;

kadangi reikia apibrėžti akcizais apmokestinamų produktų sąvoką; kadangi Bendrijos nuostatos gali būti taikomos tik tokioms prekėms, kurios visose valstybėse narėse traktuojamoms kaip apmokestinamos akcizais; kadangi tokie produktai dėl tam tikrų specialių tikslų gali būti apmokestinami ir kitais netiesioginiais mokesčiais; kadangi dėl kitų netiesioginių mokesčių taikymo arba įvedimo neturi atsirasti formalumų kertant sienas;

kadangi, siekiant užtikrinti vidaus rinkos sukūrimą ir funkcionavimą, visose valstybėse narėse akcizai turi būti taikomi vienodai;

kadangi produktų pristatymo, laikymo iki pristatymo arba tiekimo savarankiška ūkine veikla besiverčiančiam prekybininkui arba viešajai įstaigai, jeigu jis įvyksta kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie buvo išleisti laisvai cirkuliuoti, atveju atsiranda pagrindas akcizams tiems produktams taikyti toje kitoje valstybėje narėje;

kadangi už akcizais apmokestinamus produktus, kuriuos privatūs asmenys įsigyja ir vežasi savo reikmėms, mokestis turi būti pritaikytas toje šalyje, kurioje produktai buvo įsigyti;

kadangi norėdamos nustatyti, ar akcizais apmokestinti produktai laikomi ne asmeniniais, bet komerciniais tikslais, valstybės narės privalo atsižvelgti į keletą kriterijų;

kadangi asmenų, neturinčių įgalioto sandėlių savininko, registruoto ar neregistruoto prekybininko statuso, perkamiems produktams, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai siunčia arba veža pats pardavėjas ar jo vardu kiti asmenys, akcizai turi būti pritaikyti paskirties valstybėje narėje;

kadangi siekiant užtikrinti mokėtinų mokesčių surinkimą turi būti sudarytos galimybės patikrinti gamybos ir sandėliavimo patalpas; kadangi tokių patikrinimų vykdymą turi užtikrinti sandėlių, kurių steigimą ir veiklą prižiūri įgaliotos institucijos, sistema;

kadangi vežant prekes iš vienos valstybės narės teritorijos į kitą negali būti atliekami laisvą prekių judėjimą Bendrijoje galintys surikdyti patikrinimai; kadangi apmokestinimo tikslais vis dėlto būtina žinoti apie akcizais apmokestinamų produktų judėjimą; kadangi dėl šių priežasčių būtina numatyti, kad turi būti akcizais apmokestinamų produktų judėjimą lydintis dokumentas;

kadangi turi būti apibrėžti reikalavimai, kurių turi laikytis įgalioti sandėlių savininkai ir šio statuso neturintys prekybininkai;

kadangi tam, kad mokestis būtų surinktas pagal valstybių narių nustatytus tarifus, turėtų būti numatyta tokių prekių gabenimo taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą tvarka;

kadangi šiuo tikslu visų pirma būtina numatyti, kad kiekviena siunta turi būti lengvai identifikuojama, kadangi būtina numatyti, kad siuntos mokestinis statusas turi būti iš karto identifikuojamas; kadangi dėl šios priežasties būtina parengti šiuos reikalavimus atitinkantį administracinį arba komercinį lydimąjį dokumentą; kadangi komercinio dokumento naudojimo atveju jame turi būti nurodomi pagrindiniai administracinio dokumento elementai;

kadangi reikia nustatyti aiškią tvarką, kurios laikydamiesi prekybininkai informuotų valstybių narių su mokesčiais susijusias institucijas apie naudojantis minėtuoju dokumentu išsiųstas ar gautas prekes;

kadangi akcizais apmokestinamų produktų gabenimą lydinčiojo dokumento nebūtina naudoti tuo atveju, kai akcizais apmokestinami produktai yra gabenami taikant Bendrijos muitinės procedūras, išskyrus jų išleidimą laisvai cirkuliuoti arba gabenimą į laisvąją zoną ar laisvąjį sandėlį;

kadangi nacionalinių nuostatų kontekste pažeidimų arba reikalavimų nesilaikymo atveju akcizai visų pirma turi būti mokami valstybėje narėje, kurios teritorijoje pažeidimas ar reikalavimų nesilaikymo atvejis įvykdytas arba nustatytas, o nepristačius prekių paskirties valstybei narei, akcizai turi būti mokami valstybėje narėje, iš kurios prekės išgabentos;

kadangi valstybės narės gali numatyti, kad vartojimui išleidžiami produktai turėtų fiskalinius arba nacionalinius atpažinimo ženklus, ir kadangi tokių ženklų naudojimas neturėtų trukdyti prekybai Bendrijoje;

kadangi akcizas, sumokėtas valstybėje narėje, kurioje produktai buvo išleisti vartojimui, turi būti grąžinamas, jeigu produktai nėra skirti vartojimui toje valstybėje narėje;

kadangi panaikinus importo apmokestinimą tarp valstybių narių santykiuose tarp valstybių narių netaikytinos nuostatos dėl atleidimo nuo importo mokesčių ir dėl šių mokesčių lengvatų; kadangi dėl šios priežasties minėtos nuostatos turi būti panaikintos ir reikiamos direktyvos atitinkamai patikslintos;

kadangi reikia įkurti Akcizų komitetą, kuris prižiūrėtų, kaip Bendrijoje taikomos nuostatų dėl akcizų įgyvendinimui būtinos priemonės;

kadangi Reglamento dėl oro bei vandens transporto priemonėmis Bendrijoje keliaujančių asmenų bagažui taikomos kontrolės bei formalumų panaikinimo 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad reglamento taikymas nepažeidžia su valstybių narių nustatytais draudimais ar apribojimais susijusių kontrolės priemonių, jeigu šie draudimai ar apribojimai neprieštarauja trims Europos Bendrijos steigimo sutartims; kadangi tokiame kontekste 26 straipsnyje nustatytų kiekio apribojimų laikymuisi užtikrinti būtini patikrinimai turi būti laikomi tokiomis kontrolės priemonėmis ir atitinkančiais Bendrijos teisės aktus;

kadangi reikės tam tikro laiko įgyvendinti priemonėms, reikalingoms socialinėms pasekmėms atitinkamuose sektoriuose bei regionams būdingiems sunkumams, ypač aktualiems pasienio regionuose, galintiems iškilti prekyboje tarp valstybių narių panaikinus importo apmokestinimą ir atleidimą nuo mokesčių eksporto atveju, sušvelninti; kadangi dėl šios priežasties valstybėms narėms turi būti suteikta teisė iki 1999 m. birželio 30 d. netaikyti mokesčių produktams, kuriuos laikydamosi nustatytų apribojimų tiekia neapmokestinamų prekių parduotuvės oro ir jūrų keleivinio transporto tarp valstybių narių atveju;

kadangi smulkūs vyno gamintojai gali būti atleisti nuo tam tikrų reikalavimų pagal bendrąsias procedūras dėl akcizų;

kadangi 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvoje 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo ir pridėtinės vertės mokesčio srityje [4], turi būti padaryta pataisa, kad jos nuostatos būtų taikomos ir akcizui;

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I ANTRAŠTINĖ DALIS

Bendrosios nuostatos

1 straipsnis

1. Ši direktyva nustato procedūras, taikytinas produktams, apmokestinamiems akcizais ir kitais netiesioginiais mokesčiais, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai taikomi tokių produktų vartojimui, išskyrus pridėtinės vertės mokestį bei Bendrijos nustatytus mokesčius.

2. Konkrečias nuostatas dėl akcizais apmokestinamiems produktams taikomo mokesčio struktūros bei tarifų nustato specialios direktyvos.

2 straipsnis

1. Ši direktyva bei 1 straipsnio 2 dalyje nurodytos direktyvos yra taikomos visoje Bendrijos teritorijoje, kiekvienai valstybei narei apibrėžtoje Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje, ypač jos 227 straipsnyje, išskyrus šias nacionalines teritorijas:

- Vokietijos Federacinėje Respublikoje: Heligolando salą bei Biusingeno teritoriją,

- Italijos Respublikoje: Livinjo, Italijos Kampanijos provinciją ir Lugano ežero Italijos vandenis,

- Ispanijos Karalystėje: Seutą ir Melilą.

2. Nepaisant 1 dalies nuostatų, ši direktyva bei 1 straipsnio 2 dalyje nurodytos direktyvos netaikomos Kanarų saloms. Tačiau Ispanijos Karalystė gali pateikdama deklaraciją pranešti, kad šios direktyvos nuo pirmosios antro mėnesio po minėtos deklaracijos pateikimo dienos bus taikomos anksčiau išvardytose teritorijose visiems ar kai kuriems 3 straipsnyje nurodytiems produktams.

3. Nukrypstant nuo 1 dalies, nei ši direktyva, nei 1 straipsnio 2 dalyje nurodytos direktyvos netaikomos Prancūzijos Respublikos užjūrio departamentams.

Tačiau Prancūzijos Respublika gali pateikdama deklaraciją pranešti, kad šios direktyvos bus taikomos minėtose teritorijose nuo pirmosios antro mėnesio po minėtos deklaracijos pateikimo dienos, taikant leidžiančias atsižvelgti į aukščiau išvardytų teritorijų labai nutolusią geografinę padėtį priemones.

4. Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad

- Monako Kunigaikštystėje sudaromi arba jai skirti sandoriai būtų traktuojami kaip Prancūzijos Respublikoje sudaryti arba jai skirti sandoriai,

- Jungholce ir Mitelberge (Mažasis Valsertalio slėnis) sudaromi arba jiems skirti sandoriai būtų traktuojami kaip Vokietijos Federacinėje Respublikoje sudaryti arba jai skirti sandoriai,

- Meno saloje sudaryti arba jai skirti sandoriai būtų traktuojami kaip Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje sudaromi arba jai skirti sandoriai,

- San Marine sudaromi arba jam skirti sandoriai būtų traktuojami kaip Italijos Respublikoje sudaromi arba jai skirti sandoriai.

5. Šios direktyvos nuostatos neriboja Graikijos teisės išlaikyti specialų Mount Athos suteiktą statusą, kurį garantuoja Graikijos Konstitucijos 105 straipsnis.

6. Jeigu Komisija nusprendžia, kad 1, 2, 3 ir 4 dalyse nurodytos išimtys nėra pateisinamos, ypač siekiant sąžiningos konkurencijos, ji pateikia Tarybai atitinkamus pasiūlymus.

3 straipsnis

1. Ši direktyva Bendrijos lygiu taikoma toliau išvardytiems atitinkamose direktyvose apibrėžtiems produktams:

- mineraliniam kurui,

- alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams,

- apdorotam tabakui.

2. 1 dalyje išvardyti produktai gali būti siekiant specialių tikslų apmokestinami ir kitais netiesioginiais mokesčiais, jeigu šie atitinka akcizams ir PVM taikomas apmokestinimo bazės nustatymo, mokesčio apskaičiavimo, apmokestinimo momento nustatymo ir kontrolės taisykles.

3. Valstybės narės turi teisę įvesti arba toliau taikyti mokesčius kitiems nei nurodytieji 1 dalyje produktams, jeigu tokių mokesčių taikymas nereikalauja prekybos tarp valstybių narių atveju atlikti formalumus kertant sieną.

Tomis pačiomis sąlygomis valstybės narės taip pat turi teisę taikyti mokesčius paslaugų, įskaitant susijusias su akcizais apmokestinamais produktais, teikimui, jei jie nelaikytini apyvartos mokesčiais.

4 straipsnis

Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokos:

a) įgaliotasis sandėlio savininkas – fizinis arba juridinis asmuo, valstybės narės atsakingos institucijos įgaliotas savo verslo kontekste gaminti, perdirbti, laikyti, gauti ir išsiųsti akcizais apmokestinamus produktus, taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą;

b) mokestinis sandėlis – vieta, kurioje įgaliotasis sandėlio savininkas savo verslo kontekste ir laikydamasis tam tikrų valstybės narės, kurioje yra mokestinis sandėlis, atsakingos institucijos nustatytų sąlygų, gamina, perdirba, laiko, į kurį gauna arba iš kurio išsiunčia akcizais apmokestinamus produktus taikant laikino akcizų mokėjimo atidėjimo režimą;

c) laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas – produktų gamybai, perdirbimui, laikymui ir gabenimui taikomas apmokestinimo režimas, kai akcizo mokėjimas yra laikinai atidėtas;

d) registruotas prekybininkas – įgaliotojo sandėlio savininko statuso neturintis fizinis arba juridinis asmuo, kuriam valstybės narės atsakingos institucijos suteikia teisę jo verslo kontekste gauti iš kitos valstybės narės akcizais apmokestinamus produktus, kuriems taikomas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas. Toks prekybininkas negali nei laikyti, nei išsiųsti tokių produktų, taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą;

e) neregistruotas prekybininkas – įgaliotojo sandėlio savininko statuso neturintis fizinis arba juridinis asmuo, savo verslo kontekste turintis teisę kartais gauti iš kitos valstybės narės akcizais apmokestinamus produktus, kuriems taikomas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas. Toks prekybininkas negali nei laikyti, nei išsiųsti tokių produktų, taikant laikino akcizų mokėjimo atidėjimo režimą. Neregistruotas prekybininkas prieš išsiunčiant prekes privalo už mokesčius atsakingoms paskirties valstybės narės institucijoms pateikti akcizų sumokėjimo garantiją.

5 straipsnis

1. 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti produktai tampa akcizų objektu juos pagaminus 2 straipsnyje apibrėžtoje Bendrijos teritorijoje arba jų importo į tą teritoriją metu.

"Akcizais apmokestinamo produkto importas" – tokio produkto įvežimas į Bendrijos teritoriją, įskaitant ir jo įvežimą iš 2 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytos teritorijos arba Lamanšo sąsiaurio salų.

Tačiau jei įvežus produktą į Bendrijos teritoriją jis pateikiamas Bendrijos muitinės procedūrai, produktas laikomas importuotu, baigus Bendrijos muitinės procedūrą.

2. Nepažeidžiant nacionalinių ir Bendrijos muitų teisės nuostatų, kai įvežamiems iš trečiųjų šalių ar į jas išvežamiems akcizais apmokestinamiems produktams taikoma kita nei išleidimas laisvai cirkuliuoti Bendrijos muitinės procedūra arba jie padedami į laisvąją zoną ar laisvąjį sandėlį, laikoma, kad akcizų mokėjimas yra laikinai atidėtas.

6 straipsnis

1. Akcizas tampa mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartojimui arba nustačius trūkumus, kuriems esant akcizas turi būti sumokėtas pagal 14 straipsnio 3 dalį.

Akcizais apmokestinamų produktų išleidimas vartojimui – tai:

a) bet koks šių produktų išgabenimas, įskaitant ir neteisėtą, iš laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimo;

b) bet kokia šių produktų gamyba, įskaitant ir neteisėtą, kitaip nei taikant šiems produktams laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą;

c) šių produktų importas, įskaitant ir neteisėtą, jeigu jiems nebuvo pritaikytas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas.

2. Taikomos apmokestinimo momentu valstybėje narėje, kurioje produktai išleidžiami vartojimui arba nustatomi trūkumai, galiojančios apmokestinimo sąlygos ir akcizų tarifai. Akcizai apskaičiuojami ir mokami kiekvienos valstybės narės nustatyta tvarka, laikantis nuostatos, kad visos valstybės narės savo produktams bei kitų valstybių narių produktams privalo taikyti tas pačias mokesčio apskaičiavimo bei mokėjimo procedūras.

7 straipsnis

1. Jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo išleisti vartojimui vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi.

2. Šiuo tikslu, nepažeidžiant 6 straipsnio, kai vienoje valstybėje narėje jau išleisti vartojimui, kaip apibrėžta 6 straipsnyje, produktai pristatomi, skirti pristatyti ar naudojami kitoje valstybėje narėje savarankiška ūkine veikla besiverčiančio prekybininko verslo reikmėms arba viešųjų įstaigų reikmėms, akcizas turi būti sumokėtas toje kitoje valstybėje narėje.

3. Priklausomai nuo aplinkybių, mokestį privalo sumokėti pristatymui skirtus produktus pristatantis ar laikantis asmuo, arba produktus naudojimui kitoje nei ta, kurioje produktai jau buvo išleisti vartojimui, valstybėje narėje gaunantis asmuo, arba atitinkamas prekybininkas ar viešoji įstaiga.

4. 1 dalyje nurodyti produktai gabenami iš vienos valstybės narės teritorijos į kitą su lydinčiuoju dokumentu, kuriame turi būti svarbiausi 18 straipsnio 1 dalyje nurodyto dokumento rekvizitai. Šio dokumento forma ir turinys nustatomi šios direktyvos 24 straipsnyje nurodyta tvarka.

5. 3 dalyje nurodyti asmuo, prekybininkas ar įstaiga turi įvykdyti šiuos reikalavimus:

a) prieš prekių išsiuntimą pateikti deklaraciją už mokesčius atsakingoms paskirties valstybės narės institucijoms bei garantuoti akcizų sumokėjimą;

b) sumokėti akcizą paskirties valstybėje narėje jos nustatyta tvarka;

c) paskirties valstybės narės įgaliotai institucijai leisti atlikti visus būtinus patikrinimus įsitikinant, kad prekės iš tikrųjų buvo gautos ir nustatytas akcizas už jas sumokėtas.

6. 1 dalyje nurodytoje pirmojoje valstybėje narėje sumokėtas akcizas grąžinamas remiantis 22 straipsnio 3 dalimi.

8 straipsnis

Laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų individualiam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami.

9 straipsnis

1. Nepažeidžiant 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinu, kai vartojimui vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje.

Tokiu atveju mokestį toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra produktai, moka juos laikantis asmuo.

2. Norėdamos nustatyti, ar 8 straipsnyje nurodytų produktų paskirtis yra komercinė, valstybės narės privalo, inter alia, atsižvelgti į:

- produktus laikančio asmens komercinį statusą bei jų laikymo priežastis,

- produktų laikymo vietą arba, jeigu reikia, gabenimo būdą,

- visus su produktais susijusius dokumentus,

- produktų pobūdį,

- produktų kiekį.

Vykdydamos pirmosios pastraipos penktosios įtraukos reikalavimus, valstybės narės aiškumo sumetimais gali nustatyti orientacines ribas. Šios orientacinės ribos negali būti žemesnės nei:

a) tabako produktams

cigaretėms | 800 vienetų, |

cigarilėms (cigarų, kurių vieneto svoris neviršija 3 g) | 400 vienetų, |

cigarams | 200 vienetų, |

rūkomajam tabakui | 1,0 kg; |

b) alkoholiniams gėrimams

spiritiniams gėrimams | 10 l, |

tarpiniams produktams | 20 l, |

vynams (įskaitant ne daugiau kaip 60 l putojančių vynų) | 90 l, |

alui | 110 l. |

Iki 1997 m. birželio 30 d. Airija turi teisę taikyti tokias orientacines ribas: ne mažiau kaip 45 l vynų (įskaitant ne daugiau kaip 30 l putojančių vynų) ir 55 l alaus.

3. Valstybės narės taip pat gali numatyti, kad vartojimo valstybėje narėje turi būti mokamas akcizas už kitoje valstybėje narėje jau išleistą vartojimui mineralinį kurą, jeigu privatūs asmenys arba kiti asmenys jų vardu neįprastu būdu transportuoja šiuos produktus. Neįprastas transportavimas – kuro gabenimas ne stacionariose transporto priemonių kuro talpose ar atitinkamuose atsarginio kuro kanistruose, taip pat šildymui skirto skystojo kuro gabenimas kitu būdu, nei specialiose, šio kuro prekyba besiverčiančių asmenų vardu naudojamose transporto priemonėse.

10 straipsnis

1. Mokestis akcizais apmokestinamiems produktams, kuriuos įsigyja nei įgaliotojo sandėlio savininko, nei registruoto ar neregistruoto prekybininko statuso neturintis asmuo, ir kurie tiesiogiai ar netiesiogiai siunčiami ar gabenami siuntėjo ar jo vardu, taikomas paskirties valstybėje narėje. Taikant šio straipsnio nuostatas, "paskirties valstybe nare" laikoma valstybė narė, į kurią produktų krovinys atgabenamas.

2. Tuo tikslu dėl vienoje valstybėje narėje vartojimui jau išleistų akcizais apmokestinamų produktų pristatymo juos siunčiant arba gabenant kitoje valstybėje narėje įsikūrusiam 1 dalyje nurodytam asmeniui, kai produktai tiesiogiai ar netiesiogiai siunčiami ar gabenami siuntėjo arba jo vardu, atsiranda prievolė mokėti akcizą paskirties valstybėje narėje.

3. Paskirties valstybėje narėje nustatyto dydžio mokestį pristatymo metu moka siuntėjas. Tačiau valstybės narės gali nustatyti, kad mokesčiui sumokėti turi būti paskirtas atstovas mokesčių reikalams, kuriuo negali būti produktų gavėjas. Toks atstovas mokesčių reikalams privalo būti įsikūręs paskirties valstybėje narėje ir pripažintas už mokesčius atsakingų jos institucijų.

Valstybė narė, kurioje įsikūręs siuntėjas, privalo užtikrinti, kad jis įvykdytų šiuos reikalavimus:

- prieš išsiųsdamas produktus garantuotų akcizo sumokėjimą pagal paskirties valstybės narės nustatytas sąlygas ir sumokėtų akcizą pristačius produktus,

- tvarkytų produktų pristatymo apskaitą.

4. 2 dalyje nurodytu atveju pirmojoje valstybėje narėje sumokėtas akcizas yra grąžinamas 22 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

5. Laikydamosi Bendrijos teisės valstybės narės gali nustatyti specialias šių nuostatų taikymo taisykles akcizais apmokestintiems produktams, kuriems taikomos specialios Sutartį atitinkančios nacionalinės paskirstymo nuostatos.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

Gamyba, perdirbimas ir laikymas

11 straipsnis

1. Kiekviena valstybė narė, laikydamasi šios direktyvos nuostatų, pati nusistato akcizais apmokestinamų produktų gamybos, perdirbimo ir laikymo taisykles.

2. Akcizais apmokestinami produktai nesumokėjus už juos akcizų gaminami, perdirbami ir laikomi tik mokestiniame sandėlyje.

12 straipsnis

Mokestinių sandėlių steigimui ir veiklai turi būti suteikti valstybių narių atsakingų institucijų leidimai.

13 straipsnis

Įgaliotasis sandėlio savininkas privalo:

a) laikydamasis valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsteigtas mokestinis sandelis, už mokesčius atsakingų institucijų nustatytų sąlygų prireikus pateikti gamybos, perdirbimo ir laikymo metu galinčių atsirasti prievolių įvykdymą užtikrinančias garantijas, bei privalomai pateikti gabenimo metu galinčių atsirasti prievolių įvykdymą užtikrinančias garantijas;

b) laikytis toje valstybėje narėje, kurioje yra įsteigtas mokestinis sandėlis, nustatytų reikalavimų;

c) tvarkyti kiekvieno sandėlio atsargų ir produktų judėjimo apskaitą;

d) prireikus pateikti produktus apžiūrai;

e) leisti atlikti kontrolinius patikrinimus bei inventorizacijas.

Reikalavimai turi nepažeisti nacionalinių sandorių ir sandorių tarp valstybių narių nediskriminavimo principo.

14 straipsnis

1. Įgaliotieji sandėlių savininkai atleidžiami nuo mokesčio už produktus, kurie prarasti taikant jiems laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą, jeigu jie prarasti dėl nelaimingų atsitikimų arba nenugalimos jėgos (force majeure) ir nustatomi atitinkamos valstybės narės įgaliotos institucijos. Jie taip pat atleidžiami nuo mokesčio už produktus, kurie taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą produktų gaminimo, perdirbimo, sandėliavimo bei gabenimo metu prarandami dėl natūralių produktų savybių. Kiekviena valstybė narė nustato tokio atleidimo nuo mokesčių sąlygas. Atleidimas nuo mokesčių ta pačia tvarka taikomas 16 straipsnyje nurodytiems prekybininkams dėl taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą gabenamų produktų.

2. 1 dalyje minimi nuostoliai, patiriami gabenimo taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą tarp valstybių narių metu, nustatomi pagal paskirties valstybės narės taisykles.

3. Nepažeidžiant 20 straipsnio, mokestis už trūkumus, išskyrus 1 dalyje nurodytus nuostolius bei tuos, dėl kurių pagal 1 dalį neatleidžiama nuo mokesčių, yra apskaičiuojamas taikant tarifus, galiojusius atitinkamoje valstybėje narėje tuo metu, kai buvo patirti atsakingų institucijų nustatyti nuostoliai arba, kai tai būtina, tuo metu, kai buvo nustatytas trūkumas.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

Prekių gabenimas

15 straipsnis

1. Nepažeidžiant 5 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio ir 19 straipsnio 4 dalies nuostatų, akcizais apmokestinamų produktai taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą gabenami tarp mokestinių sandėlių.

2. Valstybių narių atsakingų institucijų pagal 13 straipsnį įgalioti sandėlių savininkai laikomi įgaliotais tiek gabenimui tos pačios valstybės narės ribose, tiek gabenimui tarp valstybių narių.

3. Mokestinių prievolių, galinčių atsirasti gabenimo tarp valstybių narių metu, įvykdymas užtikrinamas garantija, kurią, kaip numatyta 13 straipsnyje, pateikia sandėlio – siuntėjo savininkas ar, jeigu tai būtina, garantija, pagal kurią prekių siuntėjas ir vežėjas atsako solidariai. Prireikus, valstybės narės gali pareikalauti, kad garantiją pateiktų prekių gavėjas.

Konkrečias garantijų pateikimo taisykles nustato valstybės narės. Garantija turi galioti visoje Bendrijoje.

4. Nepažeidžiant 20 straipsnio nuostatų, sandėlio – siuntėjo savininko ir, atitinkamais atvejais, vežėjo prievolės laikomos įvykdytomis, kai pagal 19 straipsnio sąlygas pateikus 18 straipsnyje nurodytą dokumentą įrodoma, kad produktai yra pristatyti gavėjui.

16 straipsnis

1. Nepažeidžiant 15 straipsnio 1 dalies nuostatų, prekių gavėju gali būti prekybininkas, besiverčiantis su šioms prekėmis susijusiu verslu ir neturintis įgaliotojo sandėlio savininko statuso. Toks prekybininkas turi teisę savo verslo kontekste gauti iš kitos valstybės narės akcizais apmokestinamus produktus, kuriems taikomas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas. Tačiau jis neturi teisės nei laikyti, nei išsiųsti tokių produktų taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą.

Laikydamosi Bendrijos teisės, valstybės narės gali nustatyti specialias šių nuostatų taikymo akcizais apmokestintiems produktams, kuriems taikomos specialios Sutartį atitinkančios nacionalinės paskirstymo nuostatos, taisykles.

2. Minėtasis prekybininkas prieš gaudamas prekes gali reikalauti, kad jį įregistruotų jo valstybės narės už mokesčius atsakingos institucijos.

Registruotas prekybininkas turi vykdyti šiuos reikalavimus:

a) garantuoti akcizo sumokėjimą laikantis savo valstybės narės už mokesčius atsakingų institucijų nustatytų sąlygų, nepažeidžiant 15 straipsnio 4 dalies nuostatų, reglamentuojančių sandėlio – siuntėjo savininko ir, atitinkamais atvejais, vežėjo atsakomybę;

b) tvarkyti produktų pristatymo apskaitą;

c) prireikus pateikti produktus apžiūrai;

d) leisti atlikti kontrolinius patikrinimus bei inventorizacijas.

Šiems prekybininkams akcizas tampa mokėtinu prekių priėmimo dieną ir turi būti sumokėtas valstybės narės nustatyta tvarka.

3. Jeigu 1 dalyje nurodytas prekybininkas nėra registruotas už mokesčius atsakingų savo valstybės narės institucijų, jis privalo laikytis šių reikalavimų:

a) prieš prekių išsiuntimą pranešti už mokesčius atsakingoms paskirties valstybės narės institucijoms ir garantuoti akcizo sumokėjimą, nepažeidžiant 15 straipsnio 4 dalies nuostatų, reglamentuojančių sandėlio – siuntėjo savininko ir, atitinkamais atvejais, vežėjo atsakomybę;

b) priėmęs prekes sumokėti akcizą paskirties valstybėje narėje jos nustatyta tvarka;

c) paskirties valstybės narės įgaliotai institucijai leisti atlikti visus būtinus patikrinimus įsitikinant, kad prekės iš tikrųjų buvo gautos ir nustatytas akcizas už jas sumokėtas.

4. Laikantis šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų, taikomos šios direktyvos nuostatos dėl produktų gabenimo taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą.

17 straipsnis

Įgaliotas sandėlio – siuntėjo savininkas gali paskirti atstovą mokesčių reikalams. Šis atstovas turi būti įsikūręs paskirties valstybėje narėje ir pripažintas už mokesčius atsakingų jos institucijų. Atstovaudamas neturintį įgaliotojo sandėlio savininko statuso prekių gavėją, jis privalo vykdyti šiuos reikalavimus:

a) garantuoti akcizo sumokėjimą laikantis paskirties valstybės narės už mokesčius atsakingų institucijų nustatytų sąlygų, nepažeidžiant 15 straipsnio 4 dalies nuostatų, reglamentuojančių sandėlio – siuntėjo savininko ir, atitinkamais atvejais, vežėjo atsakomybę;

b) priėmus prekes sumokėti akcizą paskirties valstybėje narėje jos nustatyta tvarka;

c) tvarkyti produktų pristatymo apskaitą ir informuoti už mokesčius atsakingas paskirties valstybių narių institucijas apie prekių pristatymo vietą.

18 straipsnis

1. Nepaisant galimo kompiuterizuotų procedūrų naudojimo, visi akcizais apmokestinami produktai tarp valstybių narių taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą privalo būti gabenami su siuntėjo išrašytu administraciniu arba komerciniu lydimuoju dokumentu. Šio dokumento forma ir turinys nustatomi šios direktyvos 24 straipsnyje nurodyta tvarka.

2. Kad prekes būtų galima identifikuoti ir patikrinti, krovinio pakuotės turi būti numeruojamos, o produktai apibūdinami 1 dalyje nurodytame dokumente. Prireikus siuntėjas privalo užplombuoti kiekvieną konteinerį, jeigu valstybė narė, iš kurios prekės išvežamos, pripažįsta transporto priemonę tinkama plombuoti, arba užplombuoti kiekvieną pakuotę.

3. Jeigu prekių gavėjas nėra įgaliotasis sandėlio savininkas arba registruotas prekybininkas, nepaisant 17 straipsnio nuostatų, kartu su 1 dalyje nurodytu dokumentu turi būti pateikiamas ir dokumentas, patvirtinantis, kad akcizas paskirties valstybėje narėje sumokėtas arba visi kiti su mokesčiu susiję formalumai atlikti laikantis paskirties valstybės narės atsakingų institucijų nustatytų sąlygų.

Šiame dokumente turi būti nurodyta:

- atitinkamo už mokesčius atsakingos paskirties valstybės narės institucijos padalinio adresas,

- data bei informacija apie mokesčio sumokėjimą ar šio už mokesčius atsakingos institucijos padalinio priimtą mokesčio sumokėjimą užtikrinančią garantiją.

4. 1 dalis netaikoma tuo atveju, kai akcizais apmokestinami produktai gabenami 5 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.

5. Nepažeisdamos 3 straipsnio 1 dalies, valstybės narės gali toliau taikyti galiojančias taisykles akcizais apmokestinamų produktų gamybai arba paruošimui naudojamų žaliavų gabenimui ar sandėliavimui.

19 straipsnis

1. Prekybininkai apie prekių išsiuntimą arba gavimą informuoja už mokesčius atsakingas valstybių narių institucijas, pateikdami arba darydami nuorodą į 18 straipsnyje minėtą dokumentą. Šis dokumentas išrašomas keturiais egzemplioriais:

- vienas egzempliorius skirtas saugoti prekių siuntėjui,

- vienas egzempliorius skirtas prekių gavėjui,

- vienas egzempliorius skirtas grąžinti prekių siuntėjui atsiskaitymui su už mokesčius atsakingomis institucijomis,

- vienas egzempliorius skirtas pateikti kompetentingoms paskirties valstybės narės institucijoms.

Išsiuntimo valstybių narių kompetentingos institucijos gali reikalauti dar vieno papildomo šio dokumento egzemplioriaus, skirto prekių išsiuntimo valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

Paskirties valstybės narės gali numatyti, kad dokumento egzempliorių, grąžintiną prekių siuntėjui atsiskaitymui su už mokesčius atsakingomis institucijoms, turi patvirtinti arba atžymėti jų nacionalinės valstybės institucijos. Šią nuostatą taikančios valstybės narės privalo apie tai informuoti Komisiją, kuri savo ruožtu apie tai informuoja kitas valstybes nares.

Paskirties valstybių narių atsakingoms institucijoms skirto dokumento egzemplioriaus naudojimo tvarka nustatoma šios direktyvos 24 straipsnyje nurodyta tvarka.

2. Jeigu akcizais apmokestinami produktai taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą yra pristatomi įgaliotajam sandėlio savininkui arba registruotam ar neregistruotam prekybininkui, vieną reikiamai patvirtintą administracinio arba komercinio dokumento egzempliorių prekių gavėjas grąžina prekių siuntėjui atsiskaitymui su už mokesčius atsakingomis institucijoms ne vėliau kaip per 15 dienų pasibaigus mėnesiui, kurį jis minėtąjį dokumentą gavo.

Grąžinamame dokumento egzemplioriuje turi būti nurodyta ši atsiskaitymui su už mokesčius atsakingomis institucijoms reikalinga informacija:

a) atitinkamo už mokesčius atsakingos prekių gavėjo valstybės narės institucijos padalinio adresas;

b) prekių priėmimo data ir vieta;

c) gautų prekių apibūdinimas, pagal kurį būtų galima patikrinti, ar siunta atitinka dokumente nurodytus duomenis. Jei taip, rašoma pastaba "Siunta patikrinta";

d) jei reikia, paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos suteiktas nuorodos arba registracijos numeris, jeigu valstybė narė tokią numeraciją taiko, ir (arba) paskirties valstybės narės kompetentingų tarnybų patvirtinimas, jeigu valstybė narė reikalauja, kad jos institucijos patvirtintų arba atžymėtų grąžintiną egzempliorių;

e) patvirtintas prekių gavėjo parašas.

3. 4 straipsnio c punkte apibrėžto laikino akcizų mokėjimo atidėjimo režimo taikymas užbaigiamas, kai akcizais apmokestinti produktai laikantis nustatytų sąlygų pateikiami vienai iš 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų procedūrų, po to, kai prekių siuntėjas gauna reikiamai patvirtintą grąžintiną administracinio ar komercinio dokumento egzempliorių, kuriame turi būti nurodyta, kad produktai pateikti tokiai procedūrai.

4. Jeigu akcizais apmokestinami taikant 4 straipsnio c punkte apibrėžtą laikino akcizų mokėjimo atidėjimo režimą gabenami produktai eksportuojami, tuomet šio režimo taikymas užbaigiamas, kai gaunamas išvykimo iš Bendrijos muitinės įstaigos patvirtinimas, kad produktas tiktai buvo išvežtas iš Bendrijos. Ši muitinės įstaiga privalo išsiųsti atgal prekių siuntėjui jam skirtą dokumento patvirtintą egzempliorių.

5. Jeigu atsiskaitymui su už mokesčius atsakingomis institucijoms reikalingo dokumento nėra, prekių siuntėjas apie tai informuoja už mokesčius atsakingą savo valstybės narės instituciją per jos nustatytą laiką. Šis laikas negali būti ilgesnis kaip trys mėnesiai nuo prekių išsiuntimo dienos.

6. Valstybės narės bendradarbiauja įvesdamos atrankinius patikrinimus, kurie prireikus gali būti atliekami naudojant kompiuterizuotas procedūras.

20 straipsnis

1. Jeigu prekių gabenimo metu padaromas pažeidimas, dėl kurio atsiranda prievolė mokėti akcizą, tuomet akcizas mokamas toje valstybėje narėje, kurioje buvo padarytas pažeidimas, o jį mokėti privalo fizinis arba juridinis asmuo, pagal 15 straipsnio 3 dalį garantavęs akcizų sumokėjimą, nepriklausomai nuo baudžiamojo persekiojimo.

Jeigu akcizas mokamas ne toje valstybėje narėje, iš kurios prekės buvo išgabentos, tuomet mokestį gaunanti valstybė narė apie tai informuoja valstybės narės, iš kurios prekės buvo išgabentos, kompetentingas institucijas.

2. Jeigu nustatyta, kad prekių gabenimo metu buvo padarytas pažeidimas, tačiau neįmanoma nustatyti, kur jis buvo padarytas, tuomet toks pažeidimas laikomas padarytu toje valstybėje narėje, kurioje jis buvo nustatytas.

3. Nepažeidžiant 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, akcizais apmokestinamiems produktams nepasiekus paskirties vietos ir nesant galimybės nustatyti, kur padarytas pažeidimas, laikoma, kad toks pažeidimas buvo padarytas valstybėje narėje, iš kurios prekės buvo išgabentos, ir šioje valstybėje narėje akcizai privalo būti sumokėti taikant produktų išgabenimo dieną galiojusius tarifus, jeigu per keturis mėnesius kompetentingos institucijos negauna pranešimo apie teisingai atliktas operacijas arba apie tikslią pažeidimo vietą.

4. Jeigu nesibaigus trejų metų laikotarpiui po lydinčiojo dokumento išrašymo nustatoma, kurioje valstybėje narėje buvo padarytas pažeidimas, tuomet akcizai mokami šioje valstybėje narėje taikant prekių išgabenimo dieną galiojusius tarifus. Šiuo atveju, pateikus akcizų sumokėjimo įrodymą, pirmiau pritaikytas akcizas grąžinamas.

21 straipsnis

1. Nepažeisdamos 6 straipsnio 1 dalies, valstybės narės gali reikalauti, kad jų teritorijoje vartojimui išleidžiami produktai turėtų apmokestinimo tikslais naudojamus fiskalinius arba nacionalinius atpažinimo ženklus.

2. Visos valstybės narės, kurios, kaip nurodyta 1 dalyje, reikalauja naudoti fiskalinius arba nacionalinius atpažinimo ženklus, turi sudaryti sąlygas jų įsigyti kitų valstybių narių įgaliotiesiems sandėlių savininkams. Tačiau kiekviena valstybė narė gali reikalauti, kad fiskaliniai ženklai būtų įsigyjami per tos valstybės narės pripažintą atstovą mokesčių reikalams.

Valstybės narės privalo užtikrinti, kad šių ženklų naudojimas nesudarytų kliūčių laisvam akcizais apmokestinamų produktų judėjimui.

3. 1 dalyje nurodyti fiskaliniai arba nacionaliniai atpažinimo ženklai galioja juos išdavusioje valstybėje narėje.

Tačiau šie ženklai gali būti valstybių narių abipusiai pripažįstami.

4. Airijoje naftos produktai gali būti laikomi, gabenami arba naudojami kitaip nei turinčių teisę naudoti lengvatinėmis sąlygomis apmokestinamus degalus transporto priemonių rezervuaruose tik tais atvejais, kai tenkinami valstybės nustatyti kontrolės ir žymėjimo reikalavimai.

5. Produktai, turintys 1 dalyje nurodytus valstybės narės fiskalinius arba nacionalinius atpažinimo ženklus ir skirti parduoti toje valstybėje narėje, tačiau esantys kitos valstybės narės teritorijoje, tarp Bendrijos valstybių yra gabenami tik kartu su 18 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytu lydinčiuoju dokumentu arba, jei reikia, 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

Akcizų grąžinimas

22 straipsnis

1. Tam tikrais atvejais prekybininko jo verslo kontekste pateiktu prašymu valstybės narės, kurioje produktai buvo išleisti vartojimui, už mokesčius atsakingos institucijos gali grąžinti akcizą už išleistus vartojimui produktus, jeigu tie produktai nėra skirti vartojimui toje valstybėje narėje.

Tačiau valstybės narės gali atmesti prašymą dėl akcizo grąžinimo, jeigu jis neatitinka jų nustatytų kriterijų.

2. Taikant 1 dalį, vadovaujamasi šiomis nuostatomis:

a) prieš išsiųsdamas prekes, siuntėjas privalo kreiptis į savo valstybės narės kompetentingas institucijas dėl akcizų grąžinimo ir pateikti akcizų sumokėjimo įrodymus. Tačiau atsakingos institucijos negali atmesti minėtojo prašymo vien dėl to, kad nepateikiamas jų pačių išduotas pradinį akcizo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas;

b) a punkte nurodytu atveju prekės gabenamos su 18 straipsnio 1 dalyje nurodytu dokumentu;

c) prekių siuntėjas pateikia savo valstybės narės atsakingoms institucijoms b punkte minimo dokumento sugrąžintą ir prekių gavėjo reikiamai patvirtintą egzempliorių kartu su dokumentu, patvirtinančiu, kad akcizas bus sumokėtas vartojimo valstybėje narėje, arba kartu su šia papildoma informacija:

- atitinkamo paskirties valstybės narės už mokesčius atsakingos tarnybos padalinio adresu,

- data, kada tas padalinys priėmė deklaraciją, kartu su nuorodos arba registracijos numeriu;

d) už vartojimui valstybėje narėje išleistus ir todėl fiskaliniais arba nacionaliniais atpažinimo ženklais pažymėtus akcizais apmokestinamus produktus sumokėtas akcizas gali būti fiskalinius arba nacionalinius atpažinimo ženklus išdavusios valstybės narės už mokesčius atsakingos institucijos grąžintas, jeigu ji nustato, kad šie ženklai buvo sunaikinti.

3. 7 straipsnyje nurodytais atvejais prekių išsiuntimo valstybėje narėje prašyti grąžinti akcizą galima tik prieš tai jį 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka sumokėjus paskirties valstybėje narėje.

Tačiau valstybės narės gali atmesti prašymą grąžinti akcizą, jeigu jis neatitinka jų nustatytų kriterijų.

4. 8b straipsnyje nurodytais atvejais valstybė narė, iš kurios prekės išgabentos, privalo pardavėjo prašymu grąžinti sumokėtą akcizą, jeigu pardavėjas laikėsi 10 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos.

Tačiau valstybės narės gali atmesti prašymą grąžinti akcizą, jeigu jis neatitinka jų nustatytų kriterijų.

Jeigu pardavėjas yra įgaliotasis sandėlio savininkas, valstybės narės gali numatyti supaprastintą akcizų grąžinimo tvarką.

5. Kiekvienos valstybės narės už mokesčius atsakingos institucijos nustato jų teritorijoje taikomas akcizų grąžinimo kontrolės procedūras ir metodus. Valstybės narės užtikrina, kad grąžinamas akcizas neviršytų faktiškai sumokėtos sumos.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

Atleidimas nuo mokesčio

23 straipsnis

1. Nuo akcizų mokėjimo už akcizais apmokestinamus produktus atleidžiama tais atvejais, kai produktai yra skirti:

- pristatyti diplomatinių ar konsulinių santykių kontekste,

- priimančios valstybės narės valstybinės valdžios institucijų pripažintoms tarptautinėms organizacijoms bei tokių organizacijų nariams pagal tarptautinėse konvencijose dėl minėtų organizacijų įkūrimo arba susitarimuose dėl tokių organizacijų būstinės nustatytus apribojimus bei sąlygas,

- bet kurios Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos šalies narės, išskyrus valstybę narę, kurioje akcizas turi būti pritaikytas, ginkluotosioms pajėgoms, taip pat Sprendime 90/640/EEB [5] nurodytoms ginkluotosioms pajėgoms, kai produktai tiekiami ginkluotosioms pajėgoms, jas lydintiems civiliniams darbuotojams arba ginkluotųjų pajėgų bendro maitinimo įstaigoms ar valgykloms aprūpinti,

- vartojimui pagal susitarimą su ne valstybėmis narėmis arba tarptautinėmis organizacijomis, jeigu toks susitarimas yra leistinas atleidimo nuo PVM požiūriu.

Tol, kol bus priimtos bendros taisyklės, šie atleidimai nuo mokesčio taikomi laikantis valstybių narių nustatytų sąlygų ir apribojimų. Atleidimas nuo mokesčio mokėjimo įgyvendinamas pagal akcizų grąžinimo procedūrą.

2. Taryba, veikdama vieningai pagal Komisijos pasiūlymą, gali leisti bet kuriai valstybei narei sudaryti sutartį su Bendrijos nare nesančia valstybe arba su tarptautine organizacija, kurioje būtų numatytas atleidimas nuo akcizų.

Tokią sutartį sudaryti norinti valstybė apie tai praneša Komisijai ir pateikia visą reikiamą informaciją. Komisija per vieną mėnesį informuoja kitas valstybes nares. Tarybos sprendimas laikomas priimtu, jeigu per du mėnesius po to, kai kitos valstybės narės buvo informuotos, šis klausimas nepateikiamas Tarybai.

3. Nuo 1992 m. gruodžio 31 d. netaikomos šiose direktyvose įtvirtintos nuostatos dėl akcizų:

- Direktyva 74/651/EEB [6],

- Direktyva 83/183/EEB [7],

- Direktyva 68/297/EEB [8].

4. Nuo 1992 m. gruodžio 31 d. valstybių narių tarpusavio santykiuose netaikomos Direktyvos 69/169/EEB [9] nuostatos dėl akcizų.

5. Kol Taryba, veikdama vieningai pagal Komisijos pasiūlymą, nepriims Bendrijos nuostatų dėl laivų ir lėktuvų aprūpinimo, valstybės narės gali toliau taikyti atitinkamas nacionalines nuostatas.

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

Akcizų komitetas

24 straipsnis

1. Komisijai talkina Akcizų komitetas, toliau vadinamas "Komitetu". Jį sudaro valstybių narių atstovai, jam pirmininkauja Komisijos atstovas. Komitetas patvirtina savo veiklos taisykles.

2. 7, 18 ir 19 straipsniams taikyti būtinos priemonės patvirtinamos 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka.

3. Komisijos atstovas pateikia Komisijai priemonių, kurių turi būti imamasi, projektą. Komitetas savo nuomonę dėl projekto pateikia per tokį laiką, kurį gali nustatyti Pirmininkas, atsižvelgdamas į klausimo skubumą. Nuomonė patvirtinama Sutarties 148 straipsnio 2 dalyje nustatyta balsų dauguma. Pirmininkas nebalsuoja.

4. a) Komisija patvirtina numatytas priemones, jeigu jos atitinka Komiteto nuomonę.

b) Jeigu numatytos priemonės neatitinka Komiteto nuomonės, arba jeigu Komitetas savo nuomonės nepareiškia, Komisija nedelsdama pateikia Tarybai pasiūlymą dėl priemonių, kurių turi būti imtasi. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

Jeigu Taryba per tris mėnesius nuo tos dienos, kai klausimas buvo jai perduotas, nepriima jokio sprendimo, pasiūlytas priemones patvirtina Komisija, jeigu Taryba nėra paprasta balsų dauguma nusprendusi priemonių netvirtinti.

5. Be 2 dalyje nurodytų priemonių, Pirmininko iniciatyva arba valstybės narės atstovo prašymu Komitetas išnagrinėja su Bendrijos nuostatomis dėl akcizų taikymo susijusius klausimus, išskyrus šios direktyvos 30 straipsnyje nurodytas nuostatas.

25 straipsnis

Valstybės narės ir Komisija išnagrinėja ir įvertina Bendrijos nuostatų dėl akcizų taikymą.

VII ANTRAŠTINĖ DALIS

Baigiamosios nuostatos

26 straipsnis

1. Nepažeidžiant 8 straipsnio ir taikant panašų į Direktyvos 77/388/EEB [10] 281 straipsnyje nustatytą peržiūros mechanizmą, iki 1996 m. gruodžio 31 d. Danijai leidžiama taikyti 2 ir 3 dalyse nurodytas specialias nuostatas dėl spiritinių gėrimų ir tabako gaminių, laikantis bendrų akcizų tarifų suvienodinimo principų.

2. Danijai suteikiama teisė taikyti šiuos kiekybinius apribojimus:

- į Daniją atvykstantiems privatiems asmenims taikomi 1992 m. gruodžio 31 d. galioję neapmokestinami cigarečių, cigarilių arba rūkomojo tabako bei spiritinių gėrimų kiekiai,

- Danijos rezidentams, kurie buvo išvykę iš šios šalies trumpesniam negu 1992 m. gruodžio 31 d. galiojusiam laikotarpiui, taikomi 1992 m. gruodžio 31 d. Danijoje galioję neapmokestinami cigarečių bei spiritinių gėrimų kiekiai.

3. Danija gali apmokestinti akcizais spiritinius gėrimus, cigaretes, cigariles arba rūkomąjį tabaką ir atlikti būtinus patikrinimus.

4. Taryba, veikdama vieningai pagal Komisijos pasiūlymą, vienodindama akcizų tarifus ir siekdama išvengti konkurencijos iškraipymo, priima sprendimą dėl šio straipsnio nuostatų pakeitimo arba, jeigu reikia, dėl šių nuostatų galiojimo trukmės apribojimo.

27 straipsnis

Taryba, veikdama vieningai pagal Komisijos pateiktą ataskaitą, pakartotinai išnagrinėja 7, 8, 9 ir 10 straipsnių nuostatas ir, vadovaudamasi Komisijos pasiūlymu bei pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, iki 1997 m. sausio 1 d. priima visas būtinas pataisas.

28 straipsnis

Iki 1999 m. birželio 30 d. taikomos šios nuostatos:

1) valstybės narės gali atleisti nuo mokesčio neapmokestinamų parduotuvių tiekiamus produktus, kuriuos su asmeniniu bagažu išgabena oro transportu Bendrijoje keliaujantys arba jūrų transportu į kitą valstybę narę vykstantys asmenys.

Šioje nuostatoje:

a) "neapmokestinama parduotuvė" – oro arba jūrų uosto parduotuvė, atitinkanti kompetentingų valstybinių institucijų nustatytas sąlygas, ypač atsižvelgiant į šio straipsnio 3 dalį;

b) "asmuo, keliaujantis į kitą valstybę narę" – keleivis, turintis kelionės oru arba jūra dokumentą, kuriame nurodoma, jog tiesioginio atvykimo vieta yra kitos valstybės narės oro arba jūrų uostas;

c) "keliavimas oro transportu Bendrijoje arba vykimas jūrų transportu į kitą valstybę narę" – valstybėje narėje prasidedanti kelionė oru arba jūra, kai tikroji atvykimo vieta yra kitoje valstybėje narėje.

Produktams, kuriais iš vienos Bendrijos valstybės į kitą orlaiviais ar laivais vykstantys keleiviai aprūpinami orlaiviuose ar laivuose, yra taikomos tos pačios nuostatos, kaip ir neapmokestinamų parduotuvių tiekiamiems produktams.

Šis atleidimas nuo mokesčio taip pat taikomas produktams, kuriuos viename iš dviejų Lamanšo sąsiaurio tunelio terminalų esančios neapmokestinamos parduotuvės tiekia kelionės tarp šių dviejų terminalų dokumentus turintiems keleiviams;

2) 1 dalyje numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik produktams, kurių kiekiai neviršija galiojančiose Bendrijos nuostatose vienam keleiviui ir kelionei asmenims keliaujant iš trečiųjų šalių į Bendriją numatytų apribojimų;

3) valstybės narės imasi priemonių, kad šiame straipsnyje numatytas atleidimas nuo mokesčio būtų taikomas teisingai ir be kliūčių ir kad būtų užkirstas kelias galimam mokesčių vengimui, piktnaudžiavimui ar pažeidimams.

29 straipsnis

1. Valstybės narės gali atleisti smulkius vyno gamintojus nuo II ir III antraštinėse dalyse nustatytų reikalavimų vykdymo bei nuo kitų produktų gabenimu ir kontrole susijusių reikalavimų. Jeigu smulkūs vyno gamintojai patys vykdo sandorius Bendrijoje, jie informuoja apie tai atitinkamas institucijas ir laikosi 1989 m. balandžio 10 d. Komisijos reglamente Nr. 986/89 [11] išdėstytų reikalavimų, ypač dėl išsiunčiamų produktų registro ir juos lydinčio dokumento.

"Smulkiais vyno gamintojais" laikomi asmenys, vidutiniškai gaminantys mažiau kaip 1000 hl vyno per metus.

2. Prekių gavėjas informuoja už mokesčius atsakingą paskirties valstybės instituciją apie gautas vyno siuntas, pateikdamos 1 dalyje nurodytą dokumentą arba nuorodą į jį.

3. Valstybės narės dvišaliu pagrindu imasi reikiamų priemonių atrankiniams patikrinimams įvesti, kurie prireikus gali būti atliekami naudojant kompiuterizuotas procedūras.

30 straipsnis

Direktyva 77/799/EEB iš dalies keičiama taip:

1) direktyvos pavadinimas keičiamas tokiu:

"1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių atsakingų institucijų savitarpio pagalbos tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityje";

2) 1 straipsnyje:

a) 1 dalis keičiama tokia:

"1. Pagal šią direktyvą valstybės narės atsakingos institucijos keičiasi visa informacija, kuri gali padėti joms teisingai apskaičiuoti pajamų ir kapitalo mokesčius, bei informacija, susijusia su šių toliau išvardytų netiesioginių mokesčių apskaičiavimu:

- pridėtinės vertės mokesčio,

- akcizo mineraliniam kurui,

- akcizo alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams,

- akcizo apdorotam tabakui."

b) 5 dalyje nuostatos dėl Danijos, Graikijos, Jungtinės Karalystės ir Portugalijos keičiamos tokiomis:

Danijoje:

- Skatteministeren arba įgaliotasis atstovas;

Graikijoje:

- Ypoyrgos Oikonomikon arba įgaliotasis atstovas;

Jungtinėje Karalystėje:

- The Commissioners of Customs and Excise arba įgaliotasis atstovas, teikiantis informaciją apie pridėtinės vertės mokestį ir akcizus,

- The Commissioners of Inland Revenue arba įgaliotasis atstovas visai kitai informacijai teikti;

Portugalijoje:

- O Ministro das Financas arba įgaliotasis atstovas.

31 straipsnis

1. Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 1993 m. sausio 1 d., įgyvendina šią direktyvą.

Tačiau 9 straipsnio 3 dalies nuostatoms vykdyti Danijos Karalystė įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus turi priimti ne vėliau kaip iki 1993 m. sausio 1 d.

Priimdamos minėtus aktus, valstybės narės daro juose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma juos oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2. Valstybės narės informuoja Komisiją apie pagrindines šiai direktyvai įgyvendinti priimtų nacionalinių teisės aktų nuostatas.

32 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje, 1992 m. vasario 25 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

Vitor Martins

[1] OL C 322, 1990 12 21, p. 1 ir OL C 45, 1992 8 22, p. 10.

[2] OL C 183, 1991 7 15, p. 131.

[3] OL C 169, 1991 3 18, p. 25.

[4] OL L 336, 1977 12 27, p. 15. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 79/1070/EEB (OL L 331, 1979 12 27, p. 8).

[5] OL L 349, 1990 12 13, p. 19.

[6] OL L 354, 1974 12 30, p. 6. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 88/663/EEB (OL 382, 1988 12 31, p. 40).

[7] OL L 105, 1983 4 23, p. 64. Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 89/604/EEB (OL L 348, 1989 11 29, p. 28).

[8] OL L 175, 1968 7 25, p. 15. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 85/347/EEB (OL L 183, 1985 7 16, p. 22).

[9] OL L 135, 1969 6 4, p. 6. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 91/191/EEB (OL L 94, 1991 4 16, p. 24).

[10] OL L 145, 1977 6 13, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 90/640/EEB (OL L 349, 1990 12 13, p. 19).

[11] OL L 106, 1989 4 18, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EEB) Nr. 592/91 (OL L 66, 1991 3 13, p. 13).

--------------------------------------------------