PRIEDAS

Rekomendacinės pastabos, papildančios Direktyvos 90/219/EEB II priedo B dalį

ĮVADAS

GMM tipai laikomi tinkamais įtraukti į II priedo C dalį tik tokiu atveju, jei laikomasi bendrųjų ir specialiųjų kriterijų, išdėstytų II priedo B dalyje.

Visi GMM, įtraukti į II priedo C dalį, bus paskelbti oficialiajame leidinyje, kartu pateikiant atitinkamus GMM identifikavimo ypatumus arba nuorodų šaltinius. Kai svarstoma, kokį GMM tipą galima įtraukti į II priedo C dalį, reikia atsižvelgti į visus komponentus ir, jei svarbu, į GMM kūrimo procesą. Reikėtų pažymėti, kad nors privaloma atsižvelgti į visus aspektus, vertinant pagal II priedo B dalies kriterijus bus svarbūs tik GMM ypatumai. Jei visi GMM komponentai bus atskirai apsvarstyti ir laikomi saugiais, tai bus laikoma, kad GMM atitinka saugumo kriterijus. Tačiau nepakanka tiesiog laikytis tokios nuostatos, o būtina atlikti kruopštų tyrimą.

Jei GMM gaunami kaip baigtinių GMM gamybos tarpiniai organizmai, tai šiuos tarpinius organizmus taip pat reikia įvertinti pagal II priedo B dalyje išdėstytus kriterijus, kiekvienam tipui, kuriam turi būti taikoma išimtis, ir šitaip suteikiant de facto išimtį dėl priimtino riboto naudojimo. Valstybės narės privalo užtikrinti vartotojų naudojimąsi šiomis rekomendacijomis tam, kad būtų lengviau laikytis tų kriterijų rengiant dokumentus, įrodančius GMM tipų, kurie turi būti įtraukti į II priedo C dalį, saugumą žmonių sveikatai ir aplinkai, o kompetentingos nacionalinės institucijos galėtų įvertinti atitiktį.

Dokumentuose reikėtų pateikti išsamius ir motyvuotus įrodymus, kuriais remdamosi valstybės narės galėtų nustatyti, apie teiginių dėl GMM saugą pagrįstumą. Kai abejojama mokslinių tyrimų rezultatais ir kai turima įrodymų, kad kriterijams, kuriuos atitiks GMM, bus taikoma išimtis, reikėtų laikytis atsargumo požiūrio.

Palankiai įvertinus kriterijų laikymąsi, šiuos dokumentus gavusi kompetentinga nacionalinė institucija juos siunčia Komisijai, kuri savo ruožtu konsultuojasi su komitetu, įsteigtu pagal šios direktyvos 21 straipsnį, dėl svarstomų GMM įtraukimo į II priedo C dalį. Naudojamų sąvokų apibrėžimai yra išdėstyti I priedėlyje.

1.   BENDRIEJI KRITERIJAI

1.1.   Kamieno patikrinimas ir patvirtinimas

Kamieno tapatybę reikėtų nustatyti ir patvirtinti, o GMM vektoriaus arba įterpiamos geno dalies baigtinė struktūra ir funkcija turi būti tinkamai apibūdinta. Išsamus kamieno aprašymas (įskaitant genetinių modifikacijų aprašymą) pateikia vertingos informacijos, atliekant saugos įvertinimą. Reikėtų suvokti taksonominį giminingumą su glaudžiai susijusiais žinomais žalingais mikroorganizmais, ir šitaip būtų gaunama informacija apie galimas žalingas paprastai neatsiskleidžiančias savybes, atsirandančias dėl genetinės modifikacijos. Eukariotinių ląstelių ir audinių kultūrų sistemoms tapatybę reikėtų nustatyti pagal tarptautines klasifikavimo sistemas (pagal Amerikos kultūrų tipų kolekciją (ATCC) ar kitas sistemas).

Reikėtų ieškoti atitinkamos literatūros apie kilmę, saugos įrašus, taksonominius duomenis, fenotipinius ir genetinius žymenis, pvz., Bergeys bakterijų nustatymo metodų vadovo, mokslinių straipsnių ir žurnalų bei informacijos apie pagrindines komercines DNR tiekiančias bendroves. Naudingą informaciją taip pat galima gauti iš kultūrų kolekcijų ir kultūrų kolekcijų organizacijų, tokių kaip Pasaulio kultūrų kolekcijų federacija (WFCC), skelbianti pasaulio mikroorganizmų kultūrų kolekcijų katalogą. Taip pat reikėtų atsižvelgti į pagrindines Europos kultūrų kolekcijas, kuriose yra platus mikroorganizmų spektras. Išskyrus naują dar nepakankamai išsamiai ištirtą izoliatą arba kamieną, bet kokie neatsakyti klausimai bus išspręsti, atlikus GMM identifikavimo testus. Tokie klausimai galėtų iškilti, kai GMM kamienas labai skiriasi nuo jo tėvinio kamieno, pavyzdžiui, jei jis buvo gautas suliejant ląsteles arba daug kartų jas genetiškai modifikuojant.

Kai būtina atlikti testus, kuriais patvirtinama kamieno tapatybė, gali būti atliekami morfologijos, dažymosi, elektroninės mikroskopijos, serologiniai, mitybiniai testai, pagrįsti mitybinių medžiagų suvartojimu ir (arba) skaldymu, baltymų bei riebiųjų rūgščių tipo nustatymas, izofermentinė analizė, G+C porų skaičiaus, išreiškiamo procentais, nustatymas, DNR/RNR “pirštų antspaudų” analizė, taksonui būdingų DNR/RNR sekų padauginimas, genų mėginių tyrimas, hibridizavimas su DNR specifiniais RN mėginiais ir DNR/RNR sekos nustatymas. Tokių testų rezultatus reikia užregistruoti dokumentuose.

GMM genus galima sėkmingai identifikuoti, kai yra žinoma visa vektoriaus ir įsiterpiančios sekos nukleotidų seka. Tuomet galima atsižvelgti į kiekvieno genetinio vieneto atliekamą funkciją. Kai įmanoma, vektoriaus ir įsiterpiančios sekos dydį reikia apriboti iki numatytą funkciją skirtų atlikti geno sekų dydžio. Šitaip sumažinama užmaskuotų funkcijų sukūrimo ir išraiškos arba nepageidaujamų savybių įgijimo tikimybė.

1.2.   Dokumentais pagrįsta ir nustatyta sauga

Reikėtų pateikti dokumentus, įrodančius GMM vartosenos saugą. Galima pateikti pirmiau atliktų testų rezultatus, rastos mokslinės literatūros duomenis arba patvirtintą įrašą apie organizmo saugą. Reikia pažymėti kad pateikus duomenis apie saugią vartoseną, sauga nebūtinai užtikrinama, ypač kai GMM buvo vartojamas ypatingai kontroliuojamomis sąlygomis saugos sumetimais.

Dokumentais įrodyta nustatyta recipiento ar tėvinio kamieno sauga bus pagrindinis elementas, kuriuo remiantis bus sprendžiama ar GMM atitinka šį kriterijų. Tačiau palyginus su tėviniu kamienu, GMM gali pakisti iš esmės, ir todėl būtina ištirti saugą įtakojančius pokyčius. Ypač rūpestingai reikia atlikti tyrimus, jei genetine modifikacija buvo siekiama pašalinti žalingą arba patogeninę savybę iš recipiento arba tėvinio kamieno. Tokiais atvejais reikėtų pateikti saugą pagrindžiančius akivaizdžius ir dokumentais pagrįstus įrodymus apie žalingos arba potencialiai žalingos savybės pašalinimą. Jei duomenų apie konkretų recipiento ar tėvinį kamieną neįmanoma pateikti, galima surinkti duomenis apie rūšį. Šiais duomenimis, kartu pateikiant mokslinės literatūros paieškos ir kamieno kintamumo rūšies viduje tyrimų rezultatus, galima įrodyti svarstomo recipiento ar tėvinio kamieno saugą.

Jei neįmanoma pateikti saugą įrodančios informacijos, tada reikėtų atlikti atitinkamus GMM saugos nustatymo testus.

1.3.   Genetinis stabilumas

Genetinė modifikacija neturėtų padidinti GMM stabilumo nemodifikuoto organizmo atžvilgiu aplinkoje, jei būtų padaroma žala.

Jei dėl bet kokio genetinės modifikacijos nestabilumo gali būti padaryta žala saugai, tai stabilumą privaloma įrodyti. Ypač tai svarbu tais atvejais, kai buvo padaryta GMM silpninančioji mutacija, siekiant nuslopinti tam tikrų žalingų ypatumų pasireiškimą.

2.   YPATINGI KRITERIJAI

2.1.   Nepatogeniškas

GMM neturėtų sugebėti sukelti ligą ar padaryti žalą sveikiems žmonėms, gyvūnams ar augalams bet kuriomis įprastinėmis sąlygomis arba dėl pagrįstai numatomo nelaimingo atsitikimo, tokio kaip sužeidimo adatos dūriu, atsitiktinio prarijimo, poveikio aerozoliu ir patekimo į aplinką bei poveikio jai padarymo. Jei egzistuoja tikimybė, kad GMM gali paveikti susilpnėjusią imuninę sistemą turinčius individus, pavyzdžiui, kai GMM naudojamas klinikiniams bandymams atlikti, tai priimant sprendimą dėl bendros GMM saugos, reikėtų atsižvelgti į galimus tokius GMM poveikius.

Mokslinės literatūros paieškos rezultatai ir surinkta pagrindžianti informacija apie bendruosius kriterijus pateiktų dar daugiau informacijos, reikalingos šiam klausimui išspręsti. Reikėtų ištirti pirmiau surinktus duomenis apie rūšių ir su jomis glaudžiai susijusių kamienų tvarkymą ir saugą. Reikėtų ištirti žmonių, gyvūnų ir augalų patogeninių organizmų sąrašus.

Į II priedo C dalį įtraukiami eukariotų virusų vektoriai neturėtų padaryti žalos žmonių sveikatai ir aplinkai. Jų kilmė, o taip pat ir jų slopinimo mechanizmas bei svarstomų savybių stabilumas turėtų būti gerai žinomi. Tokias viruso savybes reikėtų patvirtinti praktiškai prieš ir po modifikacijos. Kai tokie vektoriai naudojami, reikėtų sukelti tik delecijų tipo mutacijas. Taip pat galima naudoti darinius, sudarytus iš DNR ar RNR vektorių, gautų iš virusų, išskirtų iš terpėje auginamų šeimininko ląstelių, neužkrėstų užkrečiančiuoju virusu arba kuriose galima vykdyti virusų gamybą.

Nevirulentiški pripažintų patogeninių rūšių kamienai, prieš kuriuos gaunamos gyvos žmonių ir gyvūnų vakcinos, galėtų būti laikomi nesukeliančiais ligos ir tenkinančiais II priedo B dalies kriterijus, laikantis nuostatos, kad:

1)	buvo įrodyta, jog nevirulentiškas kamienas yra saugus ir neturi žalingo poveikio žmonių, gyvūnų ir augalų sveikatai (atlikus tyrimą); arba

2)

kamienas nuolatos neturi genetinės medžiagos, apsprendžiančios virulentiškumą ir turi pastovių mutacijų, kurios yra žinomos kaip mutacijos, silpninančios virulentiškumą iš esmės (nustatomos, atliekant patogeniškumo testus, genetinius tyrimus – genų mėginių tyrimą, fagų ir plazmidžių aptikimą, genetinio žemėlapio sudarymą restriktazių pagalba, nukleotidų sekos nustatymą, baltymų mėginių tyrimą) ir kurias tiriant, buvo gauta svarių saugos įrodymų. Reikėtų apsvarstyti grįžtamosios geno delecijos arba mutacijos dėl bet kokio naujo geno atsiradimo, jį pernešant, keliamą riziką.

Tam, kad būtų gaunama reikiama informacija, kurios nebuvo gauta taksonominio tyrimo arba literatūros paieškos metu, reikėtų atlikti atitinkamus svarstomo mikroorganizmo testus. Atliekant šiuos testus, reikėtų tirti GMM, tačiau kai kuriais atvejais pakanka ištirti recipiento arba tėvinį kamienus. Nors tuo atveju, kai GMM pakankamai skiriasi nuo savo tėvinio organizmo, reikėtų stengtis nepadaryti klaidingų išvadų dėl patogeniškumo nebuvimo.

Mikroorganizmų recipientų ir tėvinių kamienų, galinčių gaminti GMM ir tinkančių būti įtrauktais į II priedo C dalį, pavyzdžiai:

—

atitinkamai susilpninti Escherichia coli kamieno K12 ir Staphylococcus aureus kamieno 83254 dariniai, kurių augimas ir išlikimas priklauso nuo to, ar į auginimo terpę pridedama žmonėms nepasiekiamų ir aplinkoje nesančių maisto medžiagų, pvz., di-amino pimelininės rūgšties ar timino (auksotrofinėmis mitybos sąlygomis),

—	eukariotų ląstelių ir audinių kultūrų (augalų ar gyvūnų, įskaitant žinduolius) sistemas galima laikyti tinkamai susilpnintais šeimininkais. Iš šių ląstelių gaminami GMM turėtų atitikti kitus, čia išvardytus kriterijus (pvz., neturėtų savyje atsitiktinių išorinių agentų ar nejudrių vektorių),

—

nepatogeninių „laukinio tipo“ šeimininkų kamienai, galintys įsikurti išimtinai specializuotose ekologinėse nišose, iš kurių jiems atsitiktinai patekus į aplinką, šiai padaroma žala yra minimali arba jų dideliam paplitimui esant gerybinio pobūdžio, atsitiktinis kamienų pateikimas į aplinką turės mažiausių pasekmių žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatai. Tokiems šeimininkams galima priskirti pienarūgštes bakterijas, rizobakterijas, išimtinai aukštoje temperatūroje gyvenančias bakterijas, antibiotikus gaminančias bakterijas ar pelėsiniu grybus. Pirmiau minimi šeimininkų pavyzdžiai privalo būti mikroorganizmai, išsamiai ištirti genetikos ir molekulinės biologijos aspektais.

Baigtiniame GMM esančiame vektoriuje arba įsiterpiančioje sekoje neturėtų būti genų, kurių išraiškos išdava yra aktyvus baltymas arba geno RNR kopija, koduojanti (pvz., virulentiškumą nulemiančius veiksnius, toksinus ir pan.). gaminami tokiu kiekiu ir tokia forma, kad susidaro GMM, kurio fenotipas galėtų sukelti žmonių, gyvūnų ar augalų ligas arba turėtų žalingų poveikių aplinkai.

Reikėtų vengti naudoti vektorių arba įsiterpiančią seką, turinčią sekų, koduojančių tam tikrų mikroorganizmų žalingas savybes, tačiau nesuteikiančių GMM defektyvaus fenotipo, galinčio sukelti žmonių, gyvūnų ar augalų ligas arba turėtų žalingų poveikių aplinkai. Taip pat reikėtų pasirūpinti, kad įterpta genetinė medžiaga nekoduotų patogeniškumą apsprendžiančio veiksnio, sugebančio pakeisti tėviniame organizme esančią silpninančiąją mutaciją.

Fenotipas, susidarantis naudojant vektorių, gali priklausyti nuo recipiento arba tėvinio organizmo ir negalima automatiškai daryti prielaidos dėl šeimininko fenotipo, perkeliant darinį į kitą šeimininką. Pavyzdžiui, susilpninto retroviruso vektorius, esantis bakterijų ir daugelyje kitų linijų ląstelėse, nesugebės gaminti užkrečiančiųjų virionų. Tačiau jei tas pats vektorius virusą priimančios linijos ląstelėse sugebės gaminti užkrečiančiuosius virionus, tai reikš, kad priklausomai nuo slopinančiųjų ir įsiterpiančiųjų sekų pobūdžio GMM įgis ligą sukeliantį fenotipą.

2.1.1.   Netoksiškas

GMM neturėtų gaminti nenumatytų toksinų, o jo toksigeniškumas neturėtų padidėti dėl padarytos genetinės modifikacijos. Mikroorganizmai gamina tokius toksinus, kaip egzotoksinus, endotoksinus ir mikotoksinus. Apsvarsčius recipiento ar tėvinį kamieną, galima gauti vertingos informacijos šiuo klausimu.

Reikėtų turėti omenyje, kad tuo atveju, kai recipientas ir tėvinis kamienas negamino toksinų, privaloma atsižvelgti į toksinus, patenkančius į vektorius arba įsiterpiančiąsias sekas, arba juose vykstančią stimuliuojančių arba represiją blokuojančių toksinų gamybą. Toksinų buvimą reikia išsamiai apsvarstyti, nors dėl šios priežasties GMM nebūtina įtraukti į II priedo C dalį.

2.1.2.   Nealergiškas

Tuo tarpu kai visi mikroorganizmai yra daugiau ar mažiau alergiški, kai kurie iš jų yra ypatingi alergenai, minimi Komisijos direktyvose 93/88/EEB (1) ir 95/30/EB (2) ir jas iš dalies keičiančiuose dokumentuose. Reikia atsižvelgti į tai kad GMM priklauso šiai ypatingai alergenų grupei. Alergiją sukeliantiems mikroorganizmų komponentams priklauso ląstelių sienelės, natūraliai egzistuojantys metabolitai (pvz., proteazės) ir kai kurie antibiotikai. Jei gaunamame GMM vyksta vektoriaus ar įsiterpiančios sekos ekspresija (išraiška), tai gaunamas geno produktas neturi pasižymėti biologiniu aktyvumu dėl kurio atsirastų svarbiausieji alergenai. Reikia pabrėžti, kad šio kriterijaus nereikia taikyti aklai.

2.2.   Žalingų atsitiktinių išorinių organizmų nebuvimas

GMM neturėtų savyje turėti jokių žinomų atsitiktinių išorinių agentų, tokių kaip mikoplazmos, virusai, bakterijos, pelėsiniai grybai, kitų augalų/gyvūnų ląstelės, simbiontai, galintys padaryti žalos. Recipiento ar tėvinio kamieno, žinomo kaip neturinčio žalingų atsitiktinių išorinių agentų, panaudojimas GMM gamybai yra vienas iš būdų to išvengti, tačiau negalima daryti prielaidos, kad GMM neturės atsitiktinių išorinių agentų dėl to, kad jų neturėjo jo tėvinis kamienas. Nauji agentai gali patekti į GMM jo gamybos metu.

Ypač rūpestingai reikia nustatyti, ar gyvūnų ląstelių kultūrose nėra galinčių sukelti žalą atsitiktinių išorinių agentų, tokių kaip limfocitų choriomeningito virusas ar mikoplazma Mycoplasma pneumoniae. Atsitiktinių išorinių agentų nustatymas gali būti sudėtingas. Reikėtų atsižvelgti į bet kokius atrankos efektyvumo apribojimus.

2.3.   Genetinės medžiagos pernešimas

Į GMM įterpta genetinė medžiaga neturėtų būti perduodama ar judri, jei ji gali sukelti organizmo recipiento žalingo fenotipo atsiradimą.

Vektorius arba įsiterpiančioji seka neturėtų pernešti į GMM jokio atsparumo apsprendžiančio veiksnio, jeigu atsparumas kliudytų terapiniam gydymui. Dėl tokių žymenų buvimo nereikėtų GMM a priori neįtraukti į II priedo C dalį, tačiau reikėtų papildomai akcentuoti tokių genų nejudrumo svarbą.

Jei vektorius yra virusas, kosmidė arba bet koks virusinės kilmės vektorius, jį taip pat reikia padaryti nelizogeniniu, naudojant jį kaip klonavimui skirtą vektorių (pvz., turintį defektyvų cI-λ represoriaus geną). Įsiterpiančioji seka neturėtų būti judri, pavyzdžiui dėl pernešamų provirusinių sekų ar kitų šokinėjančių sekų buvimo.

Kai kuriuos vektorius, integruotus į šeimininko ląstelės chromosomą, taip pat galima laikyti ne mobiliais, tačiau juos reikia ištirti kiekvienu atveju atskirai, ypač apsvarstant mechanizmus, galinčius palengvinti chromosomų mobilumą (pavyzdžiui chromosominio lytį apsprendžiančio faktoriaus buvimas) arba transpoziciją į kitus replikonus, kurie gali būti šeimininko ląstelėje.

2.4.   Aplinkos sauga, patekus į ją mikroorganizmams

Aplinkai žala paprastai bus padaryta žala tik tuomet, jei GMM gali išlikti ir turėti žalingų savybių. Apsvarstant aplinkai daromą žalą, reikia atsižvelgti į valstybėse narėse esančias skirtingas aplinkos sąlygas ir, kai būtina, apsvarstyti kraštutinio atvejo scenarijus. Taip pat reikėtų sudaryti galimybę susipažinti su duomenimis apie pirmiau įvykusius organizmų patekimus į aplinką (apgalvotus arba kitus) ir bet kokį su tuo susijusį poveikį aplinkai.

2.4.1.   Organizmų išlikimas

Sprendžiant, ar GMM gali daryti žalingą poveikį aplinkai arba sukelti augalų ir gyvūnų ligas, reikėtų apsvarstyti, kokias biologines GMM savybes reikėtų sustiprinti, kokias palikti nepakeistas arba sumažinti GMM sugebėjimą išlikti aplinkoje. Jei GMM biologinis išlikimas aplinkoje apribojamas, tai šie mikroorganizmai neišgyvens bet kuriuo kritiniu laikotarpiu už arealo ribų, ir todėl atrodo, kad jų ryšys su aplinka susilpnės.

Apsvarstant galimą žalingą poveikį aplinkai, reikėtų taip pat atsižvelgti į GMM likimą, kai šis iš savo arealo patenka į maisto grandinę.

2.4.2.   Išsibarstymas

Tam, kad išliktų aplinkoje, GMM privalo išvengti išsibarstymo, t. y. privalo užimti sau tinkamą nišą. Reikėtų apsvarstyti išsibarstymo mechanizmą ir išlikimo galimybę išsibarstymo metu. Daugelis mikroorganizmų išgyvena, pavyzdžiui, kai paplinta aplinkoje per aerozolius ir lašelius ar pernešami vabzdžių ir apvaliųjų kirmėlių kirmėles.

2.4.3.   Organizmų įsikūrimas aplinkoje

Įsikūrimas konkrečioje aplinkoje priklauso nuo aplinkos, kurioje GMM išgyvena ir išvengia pernešimo į naują aplinką, pobūdžio. Įsikūrimo tinkamoje nišoje galimybė kinta priklausomai nuo gyvybingos populiacijos dydžio, užimamos nišos dydžio ir nišų, tinkamų rūšiai išgyventi, skaičiaus. Tikimybė kiekvienos rūšies atveju skirsis. Be to, atsparumas ar jautrumas biotiniams ir abiotiniams veiksniams turės didelės įtakos GMM įsikūrimui aplinkoje. Nuolatinis GMM buvimas aplinkoje ilgą laiką yra susijęs su jų sugebėjimu išgyventi ir prisitaikyti prie aplinkos sąlygų arba inicijuoti konkurencinį augimo greičio padidėjimą. Šiuos veiksnius galima paveikti, atliekant arba genetinę modifikaciją, arba nustatant integravimosi vietą. Galima pateikti pavyzdžių, kai neatrodo, kad genetinė modifikacija galėtų sukelti tokį poveikį, kaip antai:

—	augimo pabaigoje susidaręs geno produkto antrinis metabolitas, negali skatinti augimo iniciacijos.

2.4.4.   Genetinės medžiagos pernešimas

Gaunama vis daugiau informacijos apie genetinės medžiagos pernešimą tarp organizmų. Netgi jei GMM turi labai ribotą išlikimo galimybę, labai svarbu apsvarstyti įvestos genetinės medžiagos nuolatinio buvimo aplinkoje arba pernešimo į kitus organizmus ir žalos padarymo galimybę. Buvo įrodyta, kad eksperimento metu genetinė medžiaga pernešama per dirvą (įskaitant rizosferą), gyvūnų žarnyną ir vandenį konjugacijos, transdukcijos ar transformacijos būdu.

Genetinės medžiagos pernešimo iš GMM, turinčio nedidelę išgyvenimo ir riboto išlikimo tikimybę, galimybė labai nedidelė. Jei GMM neturi save persinešančių plazmidžių arba transdukcinių fagų, tai aktyvaus pernešimo tikimybė praktiškai atmetama. Pavojus būtų nedidelis, jei vektorius arba įsiterpianti seka negalėtų pats savęs pernešti ir būtų mažai judrus.

---

(1)  OL L 268, 1993 10 29, p. 71.

(2)  OL L 155, 1995 7 6, p. 41.