—

Caisse nationale des prestations familiales, atstovaujamos advokatų A. Rodesch ir R. Jazbinsek,

—

U. ir M. Wiering, atstovaujamų advokatų G. Pierret ir S. Coï,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir V. Kreuschitz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35; toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), redakcijos, iš dalies pakeistos ir atnaujintos 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3), iš dalies pakeistu 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1606/98 (OL L 209, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 308), 1 straipsnio u punkto i papunkčio, 4 straipsnio 1 dalies h punkto ir 76 straipsnio bei 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83), redakcijos, iš dalies pakeistos ir atnaujintos Reglamentu Nr. 118/97 (toliau – Reglamentas Nr. 574/72), 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Caisse nationale des prestations familiales (Nacionalinė išmokų šeimai kasa, toliau – CNPF) ginčą su Vokietijos rezidentais U. ir M. Wiering, dirbančiais atitinkamai Vokietijoje ir Liuksemburge, dėl CNPF atsisakymo pervesti jiems pašalpų šeimai diferencinį priedą už vaikus.

3

Reglamento Nr. 1408/71 pirma, penkta, aštunta ir devinta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„kadangi nuostatos dėl nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktų koordinavimo priklauso laisvo asmenų judėjimo sričiai ir turėtų padėti kelti jų gyvenimo lygį ir gerinti įdarbinimo sąlygas;

<...>

kadangi atliekant šį koordinavimą reikia Bendrijoje garantuoti vienodą požiūrį į valstybių narių darbuotojus, jų įpėdinius ir likusius gyvus sutuoktinius esant skirtingiems nacionalinės teisės aktams;

<...>

kadangi pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir savarankiškai dirbantiems asmenims, judantiems Bendrijoje, turėtų būti taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, kad taikant nacionalinės teisės aktus būtų išvengta sutapimo ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų;

<...>

kadangi, siekiant garantuoti visų valstybės narės teritorijoje dirbančių darbuotojų vienodą vertinimą, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomi teisės aktai tos valstybės narės, kurios teritorijoje atitinkamas pagal darbo sutartį dirbantis asmuo ar savarankiškai dirbantis asmuo dirba.“

4

Šio reglamento 1 straipsnyje pateikiami sąvokų, vartojamų jo reglamentuojamoje srityje, apibrėžimai.

5

Šio reglamento 1 straipsnio u punkte numatyta:

6

Pagal to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies h punktą jis taikomas visiems teisės aktams, kurie apima išmokų šeimai socialinės apsaugos sritį.

7

Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 1 dalyje skelbiama:

„Šis reglamentas negali nei suteikti, nei išsaugoti teisės gauti kelias tos pačios rūšies išmokas už vieną ir tą patį privalomo draudimo laikotarpį. <...>“

8

Šio reglamento 13 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ numatyta:

„1.   Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai nustatomi remiantis šioje dalyje nustatytomis nuostatomis.

2.   Laikantis 14–17 straipsnių:

<...>“

9

Šio reglamento 73 straipsnyje numatyta:

„Pagal darbo sutartį dirbantis asmuo arba savarankiškai dirbantis asmuo, kuriam taikomi valstybės narės teisės aktai, už savo šeimos narius, gyvenančius kitos valstybės narės teritorijoje, turi teisę gauti išmokas šeimai, numatytas pagal pirmosios valstybės teisės aktus, tartum jie gyventų toje valstybėje, laikantis VI priedo nuostatų.“

10

To paties reglamento 76 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jeigu tą patį laikotarpį už tą patį šeimos narį dėl darbinės veiklos vykdymo yra mokamos išmokos šeimai pagal tos valstybės narės, kurios teritorijoje šeimos nariai gyvena, teisės aktus, teisė gauti išmokas šeimai, mokamas pagal kitos valstybės narės teisės aktus, prireikus taikant 73 ar 74 straipsnius, sumažinama tokiu išmokos dydžiu, kuris mokamas pagal pirmosios valstybės narės teisės aktus.

2.   Jeigu valstybėje narėje, kurios teritorijoje šeimos nariai gyvena, išmokų skirti neprašoma, kitos valstybės narės kompetentinga įstaiga gali taikyti 1 dalies nuostatas taip, tartum išmokas būtų paskyrusi pirmoji valstybė narė.“

11

Reglamento Nr. 574/72 7–10a straipsniuose apibrėžiama Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio taikymo tvarka.

12

Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalyje numatyta:

<...>“

13

Reikia nurodyti, pirma, kad Reglamentas Nr. 1408/71 buvo pakeistas 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72) ir, antra, kad Reglamentas Nr. 574/72 buvo pakeistas 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, p. 1), ir šie nauji reglamentai pradėti taikyti 2010 m. gegužės 1 d., kaip numatyta Reglamento Nr. 883/2004 91 straipsnyje ir Reglamento Nr. 987/2009 97 straipsnyje. Vis dėlto pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikomi reglamentai Nr. 1408/71 ir 547/72.

14

2013 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismas, taikydamas savo Procedūros reglamento 101 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paprašė pateikti paaiškinimus. Taip pat jo buvo paprašyta tiksliau apibūdinti pagrindinėje byloje nagrinėjamas Liuksemburgo išmokas šeimai ir jų skyrimo sąlygas. 2013 m. balandžio 29 d. rašte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, nurodė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos Liuksemburgo išmokos šeimai yra pašalpos šeimai (toliau – Liuksemburgo pašalpos šeimai) ir vaiko auginimo pašalpa, ir pateikė Teisingumo Teismui Liuksemburgo teisės normas, reglamentuojančias šių išmokų skyrimą. Be to, jis patikslino, kad jo nagrinėjamo ginčo dalykas neapima vaiko priežiūros atostogų pašalpos, nes U. ir M. Wiering prašymas dėl šios pašalpos buvo pripažintas nepriimtinu.

15

Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informaciją Liuksemburgo socialinės apsaugos kodekso 269 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Vadovaujantis šiame skirsnyje įtvirtintomis sąlygomis, pašalpas šeimai turi teisę gauti:

<...>“

16

Pagal minėto kodekso 271 straipsnio pirmą pastraipą pašalpa mokama nuo vaiko gimimo mėnesio iki 18 metų. Remiantis to paties kodekso 271 straipsnio trečiąja pastraipa, vidurinių mokyklų ir vidurinių profesinių technikos mokyklų moksleiviams, kuriems jų mokslas yra pagrindinė veikla, teisė į pašalpas šeimai išlieka, kol jiems sueis 27 metai.

17

Liuksemburgo socialinės apsaugos kodekso 299 straipsnyje numatyta:

„1.   Vaiko auginimo pašalpą gali gauti kiekvienas prašymą pateikęs asmuo, kuris:

2.   1 dalies c punkte įtvirtinta sąlyga netaikoma ir pašalpą taip pat gali gauti asmuo, vykdantis vienos ar kelių rūšių profesinę veiklą arba gaunantis kitas pajamas, jei jis, neatsižvelgiant į darbo trukmę, kartu su neišsituokusiu sutuoktiniu arba namų ūkyje kartu gyvenančiu asmeniu gauna pajamas, kurios, atskaičius socialinės apsaugos įmokas, neviršija:

3.   1 dalies c punkte ir 2 dalyje įtvirtinta sąlyga netaikoma ir, neatsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį, pusę vaiko auginimo pašalpos gali gauti asmuo, kuris:

<...>“

18

Minėto kodekso 302 straipsnyje skelbiama:

„Vaiko auginimo pašalpa mokama nuo pirmosios mėnesio, per kurį pasibaigia motinystės ar įsivaikinimo atostogos arba pasibaigia aštuntoji savaitė po gimimo, dienos.

Ji mokama tą mėnesį, už kurį atsiranda teisė į ją.

Pašalpos mokėjimas nutraukiamas pirmąją mėnesio, po kurio vaikui sueina dveji metai, dieną.

Nukrypstant nuo prieš tai einančios pastraipos:

Įsivaikinus kelis skirtingo amžiaus vaikus amžiaus riba taikoma atsižvelgiant į jauniausio įvaikinto vaiko amžių.

Pašalpa toliau mokama ir asmeniui, kuris savo būste augina jaunesnį nei ketverių metų amžiaus vaiką, kuriam mokama speciali papildoma pašalpa, numatyta 272 straipsnio ketvirtoje pastraipoje.

Teisės į pašalpą netenkama, kai nebetenkinamos šiame skyriuje numatytos sąlygos.“

19

To paties kodekso 303 straipsnis suformuluotas taip:

„Vaiko auginimo pašalpos dydis yra 485,01 euro per mėnesį, neatsižvelgiant į vaikų, auginamų tuose pačiuose namuose, skaičių. Taikant ribas, numatytas 299 straipsnio 2 dalyje, pašalpa sumažinama, jei pajamų suma, atskaičius socialinės apsaugos įmokas ir vaiko auginimo pašalpą, viršija numatytas ribas.“

20

Liuksemburgo socialinės apsaugos kodekso 304 straipsnyje numatyta:

„Vaiko auginimo pašalpa sumažinama bendra bet kokių, ne Liuksemburgo, tos pačios rūšies išmokų vienam ar keliems tiems patiems vaikams suma.

Ji nemokama, jei vienas iš tėvų už vieną ar kelis tuos pačius vaikus gauna šios knygos VI skyriuje numatytą vaiko priežiūros atostogų išmoką arba ne Liuksemburgo mokamą vaiko priežiūros atostogų išmoką. <...>“

21

2013 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismas paprašė Vokietijos vyriausybės, be kita ko, tiksliau apibūdinti „Kindergeld“ ir „Elterngeld“ tikslus ir skyrimo sąlygas. Teisingumo Teismo kanceliarija 2013 m. balandžio 17 d. gavo raštą, kuriame Vokietijos vyriausybė pateikė toliau nurodytą informaciją apie minėtas išmokas.

22

Pagal minėtą informaciją „Kindergeld“ yra viena iš šeimos išlaidų, numatytų Pajamų mokesčio įstatymo (Einkommensteuergesetz, toliau – EStG) 31 straipsnyje, kompensavimo formų.

23

Kaip numatyta šioje nuostatoje, „Kindergeld“ siekiama kompensuoti šeimos išlaidas ir užtikrinti minimalų vaiko gyvenimo lygį.

24

Pagal EStG 62 straipsnio 1 dalį teisę į išmoką turintis asmuo (paprastai vienas iš tėvų) turi nuolat ar įprastai gyventi Vokietijoje arba būti neribotai apmokestinamas ar tokiam prilyginamas Vokietijoje. Pagal EStG 63 straipsnio 1 dalį vaiko nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta turi būti Europos Sąjungos valstybėje narėje, Šveicarijoje, Islandijoje, Lichtenšteine arba Norvegijoje.

25

Vadovaujantis EStG 32 straipsnio 4 dalimi, jei įvykdomos kitos sąlygos, vaikui gali būti skirta „Kindergeld“ iki jo 18‑ojo gimtadienio arba 21‑ojo gimtadienio, jei jis nedirba arba yra įrašytas į darbo ieškančių asmenų sąrašą Nacionalinėje darbo biržoje, arba 25‑ojo gimtadienio, jei jis mokosi arba užsiima pripažinta savanoriška veikla, arba galiausiai amžius neribojamas, jei dėl fizinės ar psichinės negalios jis negali savimi pasirūpinti.

26

Remiantis EStG 66 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, „Kindergeld“ dydis yra 184 eurai per mėnesį už kiekvieną iš dviejų pirmųjų vaikų, 190 eurų už trečiąjį vaiką ir 215 eurų už kiekvieną paskesnį vaiką, ir šis dydis nepriklauso nuo šeimos narių pajamų arba turto.

27

Pagal Federalinio įstatymo dėl „Elterngeld“ ir vaiko priežiūros atostogų (Bundeselterngeld‑ und Elternzeitgesetz, toliau – BEEG) 1 straipsnio 1 dalį teisė į „Elterngeld“ suteikiama tam, kas Vokietijoje turi nuolatinę arba įprastą gyvenamąją vietą, gyvena viename namų ūkyje su savo vaiku, šiuo vaiku rūpinasi ir jį augina ir nevykdo profesinės veiklos arba vykdo profesinę veiklą ne visą darbo dieną. Pagal BEEG 4 straipsnio 1 dalį „Elterngeld“ mokami nuo vaiko gimimo iki 14 mėnesių amžiaus.

28

Pagal BEEG 2 straipsnio 1 dalį „Elterngeld“ atitinka 67 % iki vaiko gimimo vykdytos profesinės veiklos gautų pajamų. Taikant 1800 eurų mėnesiui ribą, ši suma pervedama už visus mėnesius, kai teisę į išmoką turintis asmuo negavo pajamų iš profesinės veiklos.

29

Vadovaujantis BEEG 2 straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu, kai iki gimimo vykdytos veiklos pajamos buvo mažesnės nei 1000 eurų, minėta dalis didinama po 0,1 % už kiekvienus 2 eurus, kuriais šios pajamos yra mažesnės nei 1000 eurų, iki 100 %. Remiantis BEEG 2 straipsnio 2 dalies antru sakiniu, kai iki gimimo vykdytos veiklos pajamos buvo didesnės nei 1200 eurų, 67 % dalis mažinama po 0,1 % už kiekvienus 2 eurus, kuriais šios pajamos yra didesnės nei 1200 eurų, iki 65 %. Pagal BEEG 2 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį „Elterngeld“ negali būti mažesni nei 300 eurų per mėnesį ir, vadovaujantis to paties įstatymo 2 straipsnio 4 dalies antru sakiniu, ši taisyklė taikoma net jei teisę į išmoką turintis asmuo iki vaiko gimimo negavo jokių pajamų iš profesinės veiklos.

30

Pagal BEEG 2a straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, jei asmuo, turintis teisę į išmoką, gyvena kartu su dviem vaikais, kuriems dar nėra suėję treji metai, arba su trimis ar daugiau vaikų, kuriems dar nėra 6 metų, „Elterngeld“ suma padidinama 10 % ir ši padidinimo suma negali būti mažesnė nei 75 eurai. Pagal BEEG 2a straipsnio 4 dalies pirmąjį sakinį, gimus keliems vaikams, „Elterngeld“ suma padidinama 300 eurų už antrąjį ir už kiekvieną paskesnį vaiką.

31

U. ir M. Wiering kartu su savo dviem vaikais gyvena Tryre (Vokietija). Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad M. Wiering dirba Liuksemburge, o jo sutuoktinė yra tarnautoja Vokietijoje.

32

2007 m. spalio 12 d. M. Wiering paprašė CNPF pervesti pašalpas šeimai už du vaikus.

33

CNPF valdyba atsisakė U. ir M. Wiering pervesti diferencinį priedą tiek, kiek tai susiję su pašalpa šeimai už jų du vaikus, kuris atitinka skirtumą tarp išmokų, numatytų pagal Liuksemburgo teisę, ir išmokų, gaunamų pagal rezidavimo valstybės narės teisės aktus, motyvuojant tuo, kad pastarųjų, t. y. „Kindergeld“ ir „Elterngeld“, dydis laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. viršijo išmokas, numatytas pagal Liuksemburgo teisę, t. y. pašalpas šeimai ir vaiko auginimo pašalpą.

34

2009 m. liepos 31 d. sprendimu Conseil arbitral des assurances sociales (Socialinio draudimo arbitražo taryba) pripažino U. ir M. Wiering skundą dėl CNPF valdybos sprendimo nepagrįstu.

35

Conseil supérieur de la sécurité sociale (Aukštesnioji socialinės apsaugos taryba), gavusi U. ir M. Wiering apeliaciją, 2011 m. kovo 16 d. sprendimu pakeitė minėtą sprendimą ir pripažino, kad U. ir M. Wiering už numatytą laikotarpį turi teisę į diferencinį priedą už du vaikus. Aukštesnioji socialinės apsaugos taryba nusprendė, kad „Elterngeld“ yra išmoka šeimai, kuri mokama šeimos nariui, kuris augina vaikus, bet ne patiems vaikams. Todėl ji nusprendė, kad į šią išmoką negalima atsižvelgti nustatant diferencinį priedą, kaip pašalpą šeimai, mokėtiną darbuotojui vaikų vardu; apskaičiuojant šį diferencinį priedą reikia atsižvelgti tik į išmokas šeimai, mokėtinas tam pačiam šeimos nariui, išskyrus išmokas kitiems šeimos nariams.

36

CNPF pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo, nurodydama keturis pagrindus. Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis pagrindai susiję atitinkamai su Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio ir 10 straipsnio 3 dalies bei Reglamento Nr. 1408/71 76 straipsnio 1 dalies pažeidimu, atsisakymu juos taikyti arba netinkamu jų aiškinimu.

37

CNPF kaltina tuo, kad Aukštesniosios socialinės apsaugos tarybos sprendime, pažeidžiant šias nuostatas, apskaičiuojant diferencinį priedą nebuvo atsižvelgta į „Elterngeld“.

38

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iškilo abejonių dėl to, ar apskaičiuojant diferencinį priedą reikia atsižvelgti tik į tos pačios rūšies išmokas šeimai, ar į visas išmokas šeimai, kurias gauna darbuotojo migranto šeima. Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar, apskaičiuojant galimai mokėtiną diferencinį priedą pagal Reglamento [Nr. 1408/71] 1 straipsnio u punkto i papunktį, 4 straipsnio 1 dalies h punktą bei 76 straipsnį ir Reglamento [Nr. 574/72] [10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį], kompetentingai darbo vietos valstybės įstaigai privaloma atsižvelgti į visas gyvenamosios vietos valstybėje darbuotojo migranto šeimos gaunamas išmokas, šiuo atveju – Vokietijos teisės aktuose numatytas išmokas „Elterngeld“ ir „Kindergeld“, kaip į tos pačios rūšies išmokas šeimai?“

39

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto i papunktį, 4 straipsnio 1 dalies h punktą bei 76 straipsnį ir Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad apskaičiuojant diferencinį priedą, galimai mokėtiną darbuotojui migrantui jo darbo valstybėje narėje, kaip į tos pačios rūšies išmokas reikia atsižvelgti į išmokas šeimai, kurias gauna šio darbuotojo šeima pagal gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus, šiuo atveju – Vokietijos teisės aktuose numatytas išmokas „Elterngeld“ ir „Kindergeld“.

40

Visų pirma reikia priminti, kad nors Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnyje skelbiama, kad darbuotojas, kuriam taikomi valstybės narės teisės aktai, už savo šeimos narius, gyvenančius kitos valstybės narės teritorijoje, turi teisę gauti išmokas šeimai, numatytas pagal pirmosios valstybės teisės aktus, tartum jie gyventų toje valstybėje, tačiau ši nuostata, nors ir yra bendra nuostata išmokų šeimai srityje, nėra absoliuti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Schwemmer, C‑16/09, EU:C:2010:605, 41 ir 42 punktus).

41

Iš tiesų, reikia konstatuoti, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnį šis reglamentas negali nei suteikti, nei išsaugoti teisės gauti kelias tos pačios rūšies išmokas už vieną ir tą patį privalomo draudimo laikotarpį.

42

Kadangi yra rizika, kad gyvenamosios vietos valstybės teisės aktais numatytos teisės gali sutapti su darbo vietos valstybės teisės aktais numatytomis teisėmis, Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsniui turi būti taikomos šio reglamento ir Reglamento Nr. 574/72 sutaptį draudžiančios taisyklės, t. y. visų pirma Reglamento Nr. 1408/71 76 straipsnis ir Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Schwemmer, EU:C:2010:605, 43 ir 44 punktus).

43

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, pagrindinėje byloje, U. ir M. Wiering gyvenamosios vietos valstybės narės, t. y. Vokietijos Federacinės Respublikos, teisės aktai suteikia teisę į pagrindinėje byloje nagrinėjamas išmokas šeimai, susietas su gyvenamosios vietos šioje valstybėje narėje sąlyga, bet ne su „profesinės veiklos vykdymu“, kaip reikalaujama, norint taikyti Reglamento Nr. 1408/71 76 straipsnį. Konkrečiau kalbant, „Elterngeld“ skyrimas, be kita ko, siejamas su nuolatinės arba įprastos gyvenamosios vietos Vokietijoje ir su profesinės veiklos nevykdymo arba profesinės veiklos vykdymo ne visą darbo dieną sąlyga, net jei šios išmokos dydis paprastai apskaičiuojamas atsižvelgiant į ankstesnes pajamas iš profesinės veiklos.

44

Todėl minėtas 76 straipsnis netaikytinas esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje (šiuo klausimu žr. sprendimų Dodl ir Oberhollenzer, C‑543/03, EU:C:2005:364, 53 punktą ir Schwemmer, EU:C:2010:605, 46 punktą).

45

Kita vertus, atvejis, kai teisė į išmokas šeimai gyvenamosios vietos valstybėje narėje siejama ne su draudimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo sąlygomis, bet su gyvenamąja vieta, yra reglamentuojamas Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnyje.

46

Pagal sutaptį draudžiančią taisyklę, skelbiamą šio reglamento 10 straipsnio 1 dalies a punkte, pirmenybė teikiama išmokoms, mokamoms darbo valstybės narės, o ne gyvenamosios vietos valstybės narės, pastarųjų mokėjimas dėl to sustabdomas. Tačiau tuo atveju, jei profesinė veikla vykdoma pastaroje valstybėje, minėto reglamento 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis numato priešingą sprendimą, t. y. kad pirmenybę turi teisė į gyvenamosios vietos valstybės narės pašalpas, o ne teisė į darbo valstybės narės mokamas pašalpas, šių mokėjimas dėl to sustabdomas.

47

Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl vaikus prižiūrinčio asmens arba, konkrečiau, dėl Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnyje nurodyto pašalpos gavėjo sutuoktinio valstybėje narėje, kurioje gyvena vaikai, vykdomos profesinės veiklos, remiantis Reglamento Nr. 574/72 10 straipsniu, pašalpos, mokamos pagal minėtą 73 straipsnį, sumažinamos tokia suma, kuri faktiškai mokama gyvenamosios vietos valstybės narės, nesvarbu, kas yra tiesioginis išmokų šeimai gavėjas pagal gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus (šiuo klausimu žr. sprendimų Dodl ir Oberhollenzer, EU:C:2005:364, 59 punktą ir Weide, C‑153/03, EU:C:2005:428, 30 punktą).

48

Šiuo aspektu suinteresuotosios šalys per posėdį sutarė, kad U. Wiering neprarado tarnautojo statuso Vokietijoje laikotarpiu, per kurį ji gavo „Elterngeld“, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Jei iš tikrųjų būtų taip, kad būtų galima laikyti, jog U. Wiering nagrinėjamu laikotarpiu vykdė profesinę veiklą Vokietijoje, sutaptį draudžianti taisyklė pagrindinėje byloje būtų Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis.

49

Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks patikrinimus, iš to išplauktų, kad Vokietijos Federacinė Respublika yra valstybė narė, kuri visų pirma kompetentinga pervesti išmokas šeimai U. ir M. Wiering už nagrinėjamą laikotarpį, todėl pastarieji turėjo teisę, kurią užtikrinti privalo kompetentinga M. Wiering darbo valstybės narės institucija, t. y. CNPF, tik į galimą diferencinį priedą, kuris lygus skirtumui tarp išmokų, numatytų pagal Liuksemburgo teisę, ir Vokietijoje gaunamų išmokų (šiuo klausimu žr. Sprendimo McMenamin, C‑119/91, EU:C:1992:503, 26 punktą).

50

Be to, reikia konstatuoti, kad įvairių pagrindinėje byloje nagrinėjamų išmokų kvalifikavimas kaip šeimos išmokų nėra ginčijamas.

51

Todėl reikia išnagrinėti, ar, kaip tai tvirtina CNPF, apskaičiuojant prašomą diferencinį priedą pagrindinės bylos aplinkybėmis Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje reikalaujama atsižvelgti į visas išmokas šeimai, gaunamas darbuotojo migranto šeimos gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

52

Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 52 punkte, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnis yra šio reglamento I antraštinėje dalyje „Bendrosios nuostatos“, minėtoje nuostatoje įtvirtinti principai taikomi to paties reglamento 76 straipsnyje ir Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnyje nustatytoms prioriteto taisyklėms teisių į išmokas arba pašalpas šeimai sutapimo atveju.

53

Reikia konstatuoti, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnį tik teisė į kelias tos pačios rūšies išmokas už tą patį laikotarpį yra nepateisinamas sutapimas.

54

Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad socialinės apsaugos išmokos, nepaisant įvairių nacionalinių teisės aktų ypatumų, laikomos tos pačios rūšies išmokomis, kai sutampa jų objektas ir tikslas, taip pat apskaičiavimo bazė ir skyrimo sąlygos. Tačiau klasifikuojant išmokas neturėtų būti laikomi reikšmingais visiškai formalūs požymiai (žr., be kita ko, sprendimų Valentini, 171/82, EU:C:1983:189, 13 punktą ir Knoch, C‑102/91, EU:C:1992:303, 40 punktą).

55

Vis dėlto Teisingumo Teismas nurodė, kad dėl įvairių nacionalinių socialinės apsaugos sistemų skirtumų visiško apskaičiavimo bazės ir skyrimo sąlygų panašumo reikalavimas reikštų, jog Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnyje įtvirtinto sutapimo draudimo taikymas būtų gerokai apribotas. Toks rezultatas prieštarautų šio draudimo tikslui išvengti nepagrįsto socialinių išmokų sutapimo (žr. Sprendimo Knoch, EU:C:1992:303, 42 punktą).

56

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad iš šios nuostatos išplaukia, kad sutapimas yra ne tik tuomet, kai už tą patį vaiką asmuo turi tuo pačiu metu teisę į dvi skirtingas išmokas šeimai, bet ir kai teisės į tokias išmokas egzistuoja dviem skirtingiems asmenims, šiuo atveju dviem tėvams. Iš tiesų, Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų, reglamentuojančių išmokų šeimai sutapimą, esmė ir juose numatyti sprendimai sutapimo atveju parodo, kad nagrinėjamos nuostatos tikslas yra neleisti, kad tiesioginis išmokos šeimai gavėjas, t. y. darbuotojas, ir netiesioginiai jos gavėjai, t. y. darbuotojo šeimos nariai, galėtų tuo pačiu metu pasinaudoti dviem tos pačios rūšies išmokomis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Dammer, C‑168/88, EU:C:1989:652, 10 ir 12 punktus).

57

Reikia pridurti, kad Reglamente Nr. 1408/71 numatytos, viena vertus, „išmokos šeimai“, kurios apibrėžtos minėto reglamento 1 straipsnio u punkto i papunktyje, ir, kita vertus, „pašalpos šeimai“, kurios apibrėžtos to paties reglamento 1 straipsnio u punkto ii papunktyje.

58

Iš nurodytų aplinkybių išplaukia, kad skirtingos išmokos šeimai, kurias gali gauti darbuotojas migrantas pagal darbo valstybės narės teisės aktus, ir išmokos, kurias gauna šis darbuotojas ar jo šeimos nariai pagal gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus, nebūtinai yra „tos pačios rūšies“ išmokos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnį.

59

Iš tiesų, nors išmokos šeimai, remiantis šio reglamento 1 straipsnio u punkto i papunkčiu, skirtos šeimos išlaidoms kompensuoti, jos nebūtinai turi tą patį konkretų tikslą ar tuos pačius požymius arba tuos pačius gavėjus.

60

Be to, tik kai kurios iš jų yra pašalpos šeimai, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 1 straipsnio u punkto ii papunktį.

61

Taigi, norint taikyti sutapties draudimo taisyklę, numatytą Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje, reikia, apskaičiuojant diferencinį priedą, galimai mokėtiną darbuotojui migrantui jo darbo valstybėje narėje, atskirti įvairias išmokas šeimai, į kurias turi teisę minėtas darbuotojas pagal šios valstybės teisės aktus, nuo išmokų, kurias šis darbuotojas ar jo šeimos nariai gauna pagal rezidavimo valstybės narės teisės aktus, ir išmokas, kurios yra „tos pačios rūšies“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnį, atsižvelgiant į jų objektą, tikslus, apskaičiavimo pagrindą, skyrimo sąlygas ir jų gavėjus.

62

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris yra vienintelis kompetentingas vertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes ir aiškinti nacionalinės teisės aktus, atsižvelgdamas į šias aplinkybes privalo patikrinti, ar „Elterngeld“ gali būti laikoma tos pačios rūšies pašalpa kaip ir Liuksemburgo pašalpos šeimai ir ar dėl to į jas galima atsižvelgti apskaičiuojant diferencinį priedą, galimai mokėtiną U. ir M. Wiering (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ottica New Line di Accardi Vincenzo, C‑539/11, EU:C:2013:591, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63

Vis dėlto Teisingumo Teismas, kuris turi pateikti naudingą atsakymą nacionaliniam teismui, siekdamas padėti jam priimti sprendimą, yra kompetentingas pateikti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga bei rašytinėmis ir žodinėmis pastabomis, kurios jam buvo pateiktos (žr. Sprendimo Ottica New Line di Accardi Vincenzo, EU:C:2013:591, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

64

Nors pagrindinėje byloje neginčijama, kad Liuksemburgo pašalpos šeimai yra tokios pat rūšies kaip ir „Kindergeld“, tačiau U. ir M. Wiering iš esmės tvirtina, kad minėtos pašalpos šeimai nėra tos pačios rūšies išmokos, kaip ir „Elterngeld“. Todėl į „Elterngeld“ nereikėtų atsižvelgti apskaičiuojant M. Wiering prašomą diferencinį priedą CNPF.

65

Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos išplaukia, kad tokiomis išmokomis, kaip „Kindergeld“ ir Liuksemburgo pašalpomis šeimai, siekiama sudaryti galimybę tėvams padengti išlaidas, susijusias su vaiko poreikiais, ir jos yra skiriamos neatsižvelgiant nei į šeimos narių pajamas ar turtą, nei į galimą tėvų profesinę veiklą. Todėl akivaizdu, kad šios išmokos galutinis gavėjas yra ne tėvai, bet pats vaikas. Be to, panašu, kad minėtos išmokos yra periodinės išmokos grynaisiais pinigais, suteikiamos tik dėl vaikų skaičiaus ir amžiaus, todėl jos gali būti kvalifikuojamos kaip „pašalpos šeimai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto ii papunktį.

66

Dėl „Elterngeld“, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 66 punkte, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos išplaukia, kad tokia išmoka daugeliu aspektų skiriasi nuo tokių išmokų, kaip antai „Kindergeld“ ir Liuksemburgo pašalpos šeimai, vertinant, pirma, jų tikslus ir ypatumus, ir, antra, naudos gavėjus.

67

Iš tiesų, pagal Vokietijos vyriausybės pateiktą informaciją „Elterngeld“ siekiama padėti šeimoms išlaikyti savo gyvenimo lygį, kai tėvai daugiausia laiko skiria savo vaikams. Pagrindinis „Elterngeld“ tikslas yra prisidėti prie minėto gyvenimo lygio išlaikymo laikino, visiško ar dalinio tėvų profesinės veiklos nutraukimo siekiant auginti mažamečius vaikus atveju.

68

Vaiką prižiūrintis vienas iš tėvų, kuris nevykdo profesinės veiklos arba ją pertraukia ar sumažina, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais gauna, prireikus, atsižvelgiant į pajamas iki šio nutraukimo ar sumažinimo, kompensaciją už pajamų netekimą, kurios tikslas – išlaikyti šeimos gyvenimo lygį. Reikia pažymėti, kad paprastai „Elterngeld“ dydis siekia 67 % ankstesnio darbo užmokesčio, tačiau neviršija 1800 eurų per mėnesį.

69

Todėl akivaizdu, kad tokios išmokos, kaip antai „Elterngeld“, tikslas yra suteikti galimybę tokiomis aplinkybėmis vienam iš tėvų gauti išmoką, skirtą jo šeimos gyvenimo lygiui palaikyti, šios išmokos dydis paprastai priklauso nuo jo pajamų iš ankstesnės profesinės veiklos.

70

Todėl, priešingai nei „Kindergeld“ ir Liuksemburgo pašalpos šeimai, „Elterngeld“ nėra skiriama tik atsižvelgiant į vaikų skaičių ir amžių. Nors kai kurios jos skyrimo sąlygos susijusios su vaiku ir jo amžiumi, ji iš principo apskaičiuojama atsižvelgiant į anksčiau gautas pajamas prieš vienam iš tėvų, kuris užtikrina vaiko priežiūrą, nutraukiant profesinę veiklą. Mokėtina suma padidinama tik jei šeima yra didelė arba gimus keliems vaikams.

71

Todėl, nors tokia išmoka, kaip antai „Elterngeld“, yra „išmoka šeimai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto i papunktį (pagal analogiją žr. Sprendimo Kuusijärvi, C‑275/96, EU:C:1998:279, 60 punktą), ji neturėtų būti kvalifikuojama kaip „pašalpa šeimai“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio u punkto ii papunktį.

72

Be to, reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje CNPF, apskaičiuodama diferencinį priedą, įtraukė ir vaiko auginimo pašalpą. Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 34 ir 74 punktuose ir atsižvelgiant į patikrinimus, kuriuos turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, U. Wiering neprašė šios išmokos ir nėra aišku, remiantis Liuksemburgo socialinės apsaugos kodekso 304 straipsniu, ar ji turėtų teisę į ją.

73

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad net darant prielaidą, jog minėta išmoka gali būti traktuojama esanti tos pačios rūšies kaip ir Liuksemburgo pašalpos šeimai, bet kuriuo atveju iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad siekiant pripažinti, jog toks sutapimas egzistuoja konkrečioje byloje, nepakanka, kad, pavyzdžiui, tokios išmokos būtų mokamos vaiko gyvenamosios vietos valstybėje ir tik galėtų būti mokamos kitoje valstybėje narėje, kur dirba vienas iš vaiko tėvų (žr. Sprendimo Schwemmer, EU:C:2010:605, 52 punktą).

74

Todėl Teisingumo Teismas dėl Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio nusprendė, kad tam, jog išmokos šeimai būtų pripažįstamos mokėtinamomis pagal valstybės narės teisės aktus, šios valstybės įstatymais turi būti pripažinta toje valstybėje dirbančio šeimos nario teisė gauti išmokas. Taigi tam, kad galėtų pasinaudoti šia teise, suinteresuotasis asmuo turi atitikti visas – tiek formalias, tiek materialines – tos valstybės nacionalinės teisės aktuose numatytas sąlygas, tarp kurių, pavyzdžiui, gali būti sąlyga pateikti išankstinį prašymą dėl tokių išmokų mokėjimo (žr. Sprendimo Schwemmer, EU:C:2010:605, 53 punktą).

75

Todėl, net jei vaiko auginimo pašalpa galėtų būti traktuojama esanti tokios pačios rūšies kaip ir Liuksemburgo pašalpos šeimai, kadangi šiuo atveju nebuvo įvykdytos Liuksemburgo teisėje numatytos vaiko auginimo pašalpos skyrimo sąlygos, į minėtą pašalpą negalima atsižvelgti apskaičiuojant diferencinį priedą, galimai mokėtiną U. ir M. Wiering.

76

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto i papunktį, 4 straipsnio 1 dalies h punktą ir Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad esant tokiai situacijai, kokia yra pagrindinėje byloje, siekiant apskaičiuoti diferencinį priedą, galimai mokėtiną darbuotojui migrantui jo darbo valstybėje narėje, nereikia atsižvelgti į visas išmokas šeimai, kurias gauna šio darbuotojo šeima pagal gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus, nes Vokietijos teisės aktuose numatyta „Elterngeld“ nėra tos pačios rūšies išmoka, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnį, kaip tuose pačiuose teisės aktuose numatyta „Kindergeld“ ir Liuksemburgo teisės aktuose numatytos pašalpos šeimai, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

77

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, redakcijos, iš dalies pakeistos ir atnaujintos 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, iš dalies pakeistu 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1606/98, 1 straipsnio u punkto i papunktį, 4 straipsnio 1 dalies h punktą ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, redakcijos, iš dalies pakeistos ir atnaujintos Reglamentu Nr. 118/97, 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad esant tokiai situacijai, kokia yra pagrindinėje byloje, siekiant apskaičiuoti diferencinį priedą, galimai mokėtiną darbuotojui migrantui jo darbo valstybėje narėje, nereikia atsižvelgti į visas išmokas šeimai, kurias gauna šio darbuotojo šeima pagal gyvenamosios valstybės narės teisės aktus, nes Vokietijos teisės aktuose numatyta „Elterngeld“ nėra tos pačios rūšies išmoka, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnį, kaip tuose pačiuose teisės aktuose numatyta „Kindergeld“ ir Liuksemburgo teisės aktuose numatytos pašalpos šeimai, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.