1)

Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB (1) dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su 4 straipsnio 1 dalimi, taikoma kartu su 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad nacionalinis teismas privalo pripažinti su vartotoju sudarytos sutarties sąlygą nesąžininga (kaip tai suprantama pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį) taip pat tuo atveju, kai teismo sprendimo priėmimo momentu dėl šalių priedo forma padarytų sutarties pakeitimų sąlyga buvo pakeista taip, kad nebėra nesąžininga, o pirminės redakcijos sąlygą pripažinus nesąžininga gali būti panaikinta (pripažinta negaliojančia) visa sutartis?

2)

Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis, siejama su 3 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies antru sakiniu ir 2 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad nacionaliniam teismui leidžiama nustatyti, jog tik kai kurie sutarties sąlygos aspektai, susiję su banko nustatomu valiutos, kuria indeksuojama vartotojui suteikiama paskola, keitimo kursu, yra nesąžiningi (kaip antai pagrindinėje byloje), t. y. panaikinus sąlygą dėl vienašališkai ir neaiškiai banko nustatomos maržos, kuri yra keitimo kurso sudedamoji dalis, ir palikus vienareikšmišką nuostatą dėl centrinio banko (Narodowy Bank Polski (Lenkijos Nacionalinis bankas)) vidutinio kurso, nesant poreikio pakeisti panaikintą turinį jokia teisės nuostata, ir turint omenyje, kad tai padeda atkurti tikrąją pusiausvyrą tarp vartotojo ir verslininko, nors pakeičia sąlygos dėl vartotojo prievolės įvykdymo esmę vartotojo naudai?

3)

Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis, siejama su 7 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad net tuo atveju, kai nacionalinis teisės aktų leidėjas numato priemones, užkertančias kelią nuolat naudoti tokias nesąžiningas sutarties sąlygas, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, priimdamas nuostatas, įpareigojančias bankus išsamiai nurodyti valiutų keitimo kurso, pagal kurį apskaičiuojama paskolos suma, įmokų ir palūkanų nustatymo būdus bei terminus ir konvertavimo į paskolos išmokėjimo ar grąžinimo valiutą taisykles, viešasis interesas neleidžia nesąžiningais pripažinti tik kai kurių sutarties sąlygos aspektų taip, kaip aprašyta antrajame klausime?

4)

Ar tai, kad sutartis nėra privaloma, kaip nurodyta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalyje, panaikinus nesąžiningas sutarties sąlygas, kaip tai suprantama pagal direktyvos 2 straipsnio a punktą, siejamą su 3 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad tai yra sankcija, kuri gali būti konstitutyvinio teismo sprendimo, priimto aiškiai reikalaujant vartotojui, rezultatas, kuris sukelia pasekmes nuo sutarties sudarymo momento, t. y. ex tunc, o vartotojo ir verslininko reikalavimai taikyti restituciją atsiranda nuo sprendimo įsiteisėjimo momento?

5)

Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis, siejama su 2010 m. kovo 30 d. Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja nacionalinį teismą informuoti vartotoją, kuris pateikė reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, apie tokio sprendimo teisines pasekmes, įskaitant galimus verslininko (banko) reikalavimus taikyti restituciją, net jei jie nebuvo pareikšti šioje byloje, ir apie tuos reikalavimus, kurių pagrįstumas nėra aiškiai nustatytas, net ir tuo atveju, jei vartotojui atstovauja profesionalus atstovas?