—

Arcor AG & Co. KG, atstovaujamos advokatų T. Bosch ir D. Herrmann,

—

Communication Services TELE2 GmbH, atstovaujamos advokato P. Rädler,

—

Firma 01051 Telekom GmbH, atstovaujamos advokatų M. Schütze ir M. Salevic,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos advokatų J. Scherer ir J. Hagelberg,

—

Deutsche Telekom AG, atstovaujamos advokatų T. Mayen ir U. Karpenstein,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos V. Jackson ir M. Hoskins,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir K. Mojzesowicz,

1

Prašymai priimti prejudicinius sprendimus yra susiję su 1990 m. birželio 28 d. Komisijos direktyvos 90/388/EEB dėl konkurencijos telekomunikacijų paslaugų rinkose (OL L 192, p. 10), pakeistos 1996 m. kovo 13 d. Komisijos direktyva 96/19/EB (OL L 74, p. 13, toliau – Direktyva 90/388), ir 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/33/EB dėl telekomunikacijų tinklų sujungimo siekiant užtikrinti universaliąsias paslaugas ir sąveiką vadovaujantis atvirojo tinklo teikimo (ATT) nuostatomis (OL L 199, p. 32), pakeistos 1998 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/61/EB (OL L 268, p. 37, toliau – Direktyva 97/33), išaiškinimu.

2

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant tris viešųjų telekomunikacijų tinklų operatorių Arcor AG & Co. KG (toliau – Arcor), Communication Services TELE2 GmbH (toliau – TELE2) ir Firma 01051 Telekom GmbH (toliau – 01051 Telekom) kasacinius skundus prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą Bundesnetzagentur für Elektrizität, Gas, Telekommunikation, Post und Eisenbahnen (Federalinė elektros, dujų, telekomunikacijų, pašto ir geležinkelių tinklų agentūra, toliau – reguliavimo institucija), dalyvaujant Deutsche Telekom AG (toliau – Deutsche Telekom), dėl 2003 m. balandžio 29 d. reguliavimo institucijos sprendimo, kuriuo pastaroji leido nuo 2003 m. liepos 1 d. kartu su mokesčiais, taikomais už skambučių iš Deutsche Telekom nacionalinio telefono ryšio tinklo persiuntimo į telekomunikacijų tinklų sujungimo partnerio, kuris veikia kaip vietinius skambučius užbaigiantis operatorius, telekomunikacijų tinklą (toliau – paslauga Telekom-B2 (vietinė)) rinkti 0,004 euro dydžio už minutę prijungimo mokestį.

3

Direktyvos 96/19 penktoje konstatuojamojoje dalyje nurodoma:

„<…> Norėdamos leisti telekomunikacijų įmonėms užbaigti pasirengimą konkurencijai ir ypač suvienodinti tarifus, valstybės narės gali toliau taikyti esamas ypatingas ir išimtines teises teikti balso telefonijos paslaugą vėliausiai iki 1998 m. sausio 1 dienos. Neišplėtotus arba labai mažus tinklus turinčioms valstybėms narėms gali būti suteikiamos laikinos išimtys, jei jas pateisina poreikis atlikti struktūrinius pakeitimus, ir griežtai tik tokios, kurios reikalingos tiems pakeitimams. Tokioms valstybėms narėms jų prašymu reikia suteikti papildomą pereinamąjį laikotarpį atitinkamai iki dvejų ir penkerių metų su sąlyga, jog privalu užbaigti reikiamus struktūrinius pakeitimus. Valstybės narės, kurios gali prašyti tokios išimties, yra Ispanija, Airija, Graikija ir Portugalija dėl neišplėtotų, o Liuksemburgas dėl labai mažų tinklų. <…>“ (Neoficialus vertimas)

4

Direktyvos 96/19 dvidešimtoje konstatuojamoje dalyje nustatoma:

„<…> Valstybės narės turi kuo greičiau laipsniškai panaikinti telekomunikacijų įmonių atliekamo tarifų subalansavimo nepagrįstus apribojimus ir ypač tuos, kurie trukdo suderinti tarifus, neatitinkančius sąnaudų ir didinančius universaliųjų paslaugų teikimo kainą. <…>“ (Neoficialus vertimas)

5

Direktyvos 90/388 4c straipsnyje, įterptame Direktyvos 96/19 1 straipsnio 6 punktu, nustatoma:

„Valstybės narės leidžia savo telekomunikacijų įmonėms subalansuoti tarifus atsižvelgiant į konkrečias rinkos sąlygas ir į poreikį garantuoti, kad visuotinės paslaugos būtų finansiškai prieinamos; ypač valstybės narės leidžia joms keisti esamus tarifus, kurie neatitinka sąnaudų ir padidina universaliųjų paslaugų teikimo kainą, siekdamos faktinėmis sąnaudomis pagrįstų tarifų. Jei tokio subalansavimo negalima atlikti iki 1998 m. sausio 1 d., suinteresuotos valstybės narės praneša Komisijai apie būsimą netolygių išlikusių tarifų laipsnišką panaikinimą. Tam pateikiamas smulkus įgyvendinimo grafikas.“ (Neoficialus vertimas)

6

Direktyvos 97/33 7 straipsnio 2 dalyje nustatomas:

„Telekomunikacijų tinklų sujungimo mokesčiai turi būti skaidrūs ir pagrįsti sąnaudomis. Pareiga įrodyti, kad mokesčiai yra nustatyti remiantis faktinėmis sąnaudomis, įskaitant pagrįstą investicijų grąžą, priklauso organizacijoms, teikiančioms galimybę susijungti su savo įrenginiais. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali paprašyti, kad organizacija pateiktų visą informaciją, pateisinančią telekomunikacijų tinklų sujungimo mokesčius, o prireikus pareikalauti, kad mokesčiai būtų pakoreguoti. Ši straipsnio dalis taip pat taikoma organizacijoms, nurodytoms I priedo 3 dalyje, apie kurias nacionalinės reguliavimo institucijos pranešė kaip apie turinčias didelę rinkos galią nacionalinėje telekomunikacijų tinklų sujungimo rinkoje.“ (Pataisytas vertimas)

7

Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 dalyje, įterptoje Direktyva 98/61, numatyta:

„Nacionalinės reguliavimo institucijos pareikalauja, kad bent tos organizacijos, kurios eksploatuoja viešuosius telekomunikacijų tinklus, kaip nustatyta I priedo 1 dalyje, ir kurias nacionalinės reguliavimo institucijos paskelbė organizacijomis, turinčiomis didelę rinkos galią, suteiktų galimybę savo abonentams, įskaitant besinaudojančius ISDN (skaitmeninis visuminių paslaugų tinklas), gauti komutavimo paslaugas iš bet kurio prisijungusio viešai prieinamų telekomunikacijų paslaugų teikėjo. Šiam tikslui pasiekti reikalingos priemonės įgyvendinamos ne vėliau kaip iki 2000 m. sausio 1 d. arba tose šalyse, kurioms buvo suteiktas pereinamasis laikotarpis, kuo greičiau jam pasibaigus, tačiau ne vėliau kaip per dvejus metus nuo bet kurios nustatytos vėlesnės balso telefonijos paslaugų liberalizavimo datos. Šios priemonės leidžia abonentui pasirinkti minėtas paslaugas pasinaudojus galimybe iš anksto pasirinkti operatorių ir galimybe kiekvienam atskiram skambučiui pasirinkti kitą operatorių, surinkus trumpąjį prefiksą.

Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad telekomunikacijų tinklų sujungimas, abonentui naudojantis šia paslauga, būtų apmokestinamas orientuojantis į sąnaudas ir kad paslaugų gavėjui tenkantis tiesioginis mokestis, jei toks numatytas, neatbaidytų jo nuo naudojimosi tokia paslauga.“ (Pataisytas vertimas)

8

1996 m. liepos 25 d. Telekomunikacijų įstatymo (Telekommunikationsgesetz) (BGBl. I, 1996, p. 1120, toliau – TKG 1996) 43 straipsnio 6 dalyje, pakeistoje 2002 m. spalio 21 d. Pirmuoju telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymu (Erste Gesetz zur Änderung des Telekommunikationsgesetzes) (BGBl I, 2002, p. 4186), nustatoma:

„Viešųjų telekomunikacijų tinklų operatoriai, užimantys dominuojančią padėtį rinkoje pagal Įstatymą dėl konkurencijos apribojimų, remdamiesi trečiuoju sakiniu privalo savo tinkluose užtikrinti, kad kiekvienas paslaugų gavėjas turėtų galimybę pasirinkti visų tiesiogiai sujungtų viešųjų telekomunikacijų operatorių teikiamas telekomunikacijų paslaugas bei rinkdamasis operatorių konkrečiu atveju surinkti prefiksą ir iš anksto pasirinkti operatorių, tačiau kiekvieno skambučio atveju turi būti galimybė nustatytą išankstinį pasirinkimą pakeisti surenkant kito operatoriaus prefiksą. Paslaugų gavėjas taip pat privalo turėti galimybę iš anksto atlikti skirtingus nustatymus vietiniams ir tolimiesiems skambučiams. Atliekant šiai pareigai įvykdyti būtiną tinklų sujungimą, sprendimais pagal šio įstatymo trečią, ketvirtą ir šeštą dalis turi būti užtikrinama, kad nebus atgrasomos veiksmingos investicijos į infrastruktūros įrenginius, kurie ilgą laiką užtikrina stiprią konkurenciją, ir kad turimi tinklai bus veiksmingai naudojami prijungimams prie vietinio telekomunikacijų tinklo. Taip pat visų pirma reikia užtikrinti, kad paslaugų gavėjo pasirinktas tinklo operatorius tinkamai padengtų paslaugų gavėjui tenkančias prijungimo sąnaudas. Reguliavimo institucija gali iš dalies arba visai sustabdyti pirmame sakinyje nustatytos pareigos vykdymą, kai ir jeigu tai pateisinama techniniais motyvais. Judriojo ryšio tinklų operatorių pareigos leisti pasirinkti arba iš anksto pasirinkti operatorių vykdymas sustabdomas. Ši pareiga bus peržiūrima įgyvendinant 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51), 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus.“

9

Iš sprendimų dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus aišku, kad Deutsche Telekom prašymu reguliavimo institucija 2003 m. balandžio 29 d. Sprendimu leido laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. lapkričio 30 d. kartu su tarifais už skambučius, taikomais teikiant paslaugą Telekom-B.2 (vietinė), rinkti 0,004 euro dydžio už minutę prijungimo mokestį. Šis leidimas galiojo visų iki 2003 m. gegužės 7 d. sutartų arba privaloma tvarka nustatytų telekomunikacijų tinklų sujungimų atžvilgiu. Remiantis 1996 m. TKG 43 straipsnio 6 dalies ketvirtu sakiniu priimtas sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad abonentų prijungimo sąnaudos negali būti padengtos iš pajamų, gautų už abonentų sujungimo aktyvavimą, ir dėl to susidaro deficitas.

10

2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu reguliavimo institucija panaikino 2003 m. balandžio 29 d. Sprendimą motyvuodama tuo, kad Deutsche Telekom nebeturi prijungimo sąnaudų deficito dėl to, jog tuo metu buvo leista padidinti galutinio paslaugų gavėjo už abonentų sujungimo aktyvavimą mokamą mokestį.

11

Arcor, TELE2 ir 01051 Telekom atitinkamai pareiškė ieškinius dėl 2003 m. balandžio 29 d. Sprendimo Verwaltungsgericht Köln (Kelno administracinis teismas).

12

Teismas 2005 m. lapkričio 3 d. Sprendimais panaikino šį sprendimą.

13

Pagrindinės bylos šalys byloje C-152/07 ir atsakovai pagrindinėse bylose bei į pagrindines bylas įstojusios šalys bylose C-153/07 ir C-154/07 pateikė kasacinį skundą dėl šių sprendimų Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas).

14

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

15

2007 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-152/07–C-154/07 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis bei priimtas sprendimas.

16

Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas pirmuoju klausumu iš esmės klausia, ar Direktyvos 90/388 ir 97/33 draudžia nacionalinei reguliavimo institucijai įpareigoti su viešuoju tinklu sujungto tinklo operatorių mokėti dominuojančią padėtį rinkoje užimančiam abonentų tinklo operatoriui mokestį, skirtą padengti deficitą, kuris pastarajam susidaro teikiant abonentų prijungimo paslaugą.

17

Neginčijama, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamas prijungimo mokestis, nustatytas ir mokamas pagal 1996 m. TKG 43 straipsnio 6 dalies ketvirtą sakinį, skiriasi nuo pagal kitą 1996 m. TKG nuostatą, t. y. 39 straipsnį, mokamo telekomunikacijų tinklų sujungimo mokesčio. Šis prijungimo mokestis buvo įtvirtintas į Vokietijos teisę perkeliant Direktyvą 98/61. Šio prijungimo mokesčio dydis apskaičiuojamas remiantis deficitu, kuris Deutsche Telekom susidaro dėl to, kad už abonentų prijungimo paslaugų teikimą gautos pajamos nepadengia sąnaudų, susijusių su veiksmingu šių prijungimo paslaugų teikimu.

18

Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo nuomone, pareiga padengti prijungimo sąnaudas taikoma abonento tiesiogiai arba iš anksto pasirinktam sujungto tinklo operatoriui. Tačiau ši pareiga laikoma kaip Deutsche Telekom, rinkoje dominuojančią padėtį užimančio abonentų tinklo operatoriui, skiriama kompensacija už dėl prijungimo sąnaudų patiriamą deficitą, o ne atlyginimu už šio operatoriaus paslaugą sujungto tinklo operatoriui.

19

Todėl pagrindinėse bylose ginčijamu mokesčiu siekiama papildomai atlyginti padengiant už abonentų prijungimą patiriamas sąnaudas, kurių nepadengia „klientų“ mokėjimai. Jį moka tik sujungtų tinklų operatoriai, su Deutsche Telekom sudarę telekomunikacijų tinklų sujungimo susitarimą dėl vietinių tinklų operatoriaus tiesioginio arba išankstinio pasirinkimo paslaugų.

20

Iš Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 dalies išplaukia, jog nacionalinės reguliavimo institucijos turi užtikrinti, kad už telekomunikacijų tinklų sujungimą teikiant balso telefonijos paslaugas, kai abonentas gali rinktis minėtas paslaugas pasinaudojęs galimybe iš anksto pasirinkti operatorių ir galimybe pasirinkti kitą operatorių kiekvienam atskiram skambučiui, surinkus trumpą prefiksą, būtų nustatytas sąnaudas atitinkantis mokestis ir kad tiesioginiai mokesčiai neatgrasintų paslaugų gavėjų nuo naudojimosi atitinkama paslauga.

21

Taigi reikia konstatuoti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamą prijungimo mokestį, kuris priklauso nuo telekomunikacijų tinklų susitarimo dėl išankstinio operatoriaus pasirinkimo paslaugos egzistavimo, moka sujungtų tinklų operatoriai ir kad jis taikomas toliau liberalizuojant telekomunikacijų rinką.

22

Šis mokestis patenka į Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 dalies taikymo sritį, ir todėl jo nustatymo sąlygos turi būti stricto sensu tokios pačios kaip telekomunikacijų tinklų sujungimo mokesčio, t. y. turi būti laikomasi tarifų pagrindimo sąnaudomis principo.

23

Pagal šį Direktyvos 97/33 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą mokestis turi būti nustatytas remiantis faktinėmis sąnaudomis.

24

Todėl reikia konstatuoti, kad Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 dalimi nacionalinei reguliavimo institucijai nesuteikiama galimybė leisti taikyti prijungimo mokestį, kurio tarifas nepagrįstas sąnaudomis, nors jo požymiai yra tokie patys kaip telekomunikacijų tinklų sujungimo mokesčio ir jis renkamas kaip pastarojo mokesčio priedas.

25

Be to, taip pat neginčytina, kad Deutsche Telekom tarifų balansavimas, kuriuo siekiama šio operatoriaus tarifus suderinti su faktinėmis sąnaudomis ir panaikinti prašymą priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo nustatytą kryžminį subsidijavimą abonentinės linijos nuomos mokesčio sąskaita, kuriuo numatyta dalį klientų sumokėtų mokesčių už sujungimo paslaugas panaudoti siekiant padengti deficitą, susijusį su prijungimo sąnaudomis, buvo pradėtas 1996 m., tačiau 2002 m. dar neužbaigtas.

26

Beje, neginčijama, kad Vokietijoje nebuvo nustatyti įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas, todėl jie netaikomi Deutsche Telekom, nes poreikiai, dėl kurių nustatyti tokie įpareigojimai, buvo patenkinti normaliomis rinkos sąlygomis.

27

Tačiau siekiant tokius poreikius ir toliau patenkinti laisvosios rinkos sąlygomis, reikia, kad būtų laikomasi konkurencijos taisyklių ir kad jos būtų užtikrinamos.

28

Todėl reikia konstatuoti, kad, pirma, tokio prijungimo mokesčio, koks nagrinėjamas pagrindinėse bylose, nustatymas iš tikrųjų leidžia kitų sujungtų telekomunikacijų tinklų operatorių abonentų sąskaita finansuoti dominuojančią padėtį rinkoje užimančio abonentų tinklo operatoriaus turimą deficitą ir, antra, toks finansavimas, kuris nėra skirtas finansuoti įsipareigojimų teikti universaliąsias paslaugas vykdymą, prieštarauja laisvos konkurencijos principui.

29

Šiuo atžvilgiu, priešingai nei teigia Deutsche Telekom, nėra aišku, kad tokiu mokesčiu siekiama neleisti atsirasti konkurencijos iškraipymams tarp operatorių, investavusių į telekomunikacijos tinklą, ir kitų, naujai įėjusių į vietinę rinką, operatorių. Iš tikrųjų neginčijama, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamo prijungimo mokesčiu siekiama tik apsaugoti dominuojančią padėtį rinkoje užimančio abonentų tinklo operatorių, leidžiant jam išlaikyti mažesnį savo abonentų skambučių sąnaudų lygmenį nei jo patiriamos faktinės sąnaudos ir taip finansuoti savo deficitą.

30

Be to, reikia nurodyti, kad nors Direktyvos 90/388 4c straipsnis nenumato įsipareigojimo subalansuoti tarifus įgyvendinimo termino, Direktyvoje 96/19 yra daug nuorodų, kad šis subalansavimas turėtų būti atliekamas nuosekliai, siekiant palengvinti telekomunikacijų rinkos atvėrimą konkurencijai. Iš tikrųjų iš kartu skaitomų Direktyvos 96/19 penktos ir dvidešimtos konstatuojamųjų dalių bei Direktyvos 90/388 4c straipsnio paaiškėja, kad įsigaliojus Direktyvai 96/19 valstybės narės kuo greičiau, vėliausiai iki 1998 m. sausio 1 d., privalo panaikinti subalansavimo kliūtis (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-500/01, Rink. p. I-583, 32 punktas). Valstybės narės, neužbaigusios balansavimo iki 1998 m. sausio 1 d., privalo pateikti Komisijai pranešimą apie ateities planus laipsniškai panaikinti išlikusius tarifų neatitikimus su smulkiu šių planų įgyvendinimo grafiku. Šis etapas turi būti užbaigtas iki 2000 m. sausio 1 dienos.

31

Tačiau reikia konstatuoti, kad 2002 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusios 1996 m. TKG 43 straipsnio 6 dalies redakcijoje 2000 m. sausio 1 d. nurodama kaip vėliausia minėto tarifų subalansavimo įvykdymo data, nes Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė Komisijai subalansavimo plano. Bet kuriuo atveju tokia nuostata, kokia įtvirtinta minėto 43 straipsnio 6 dalies ketvirtame sakinyje, neskatina abonentų tinklo operatoriaus, kuris gauna joje nustatytą prijungimo mokestį, panaikinti turimą deficitą pakoreguojant tarifus.

32

Iš to išplaukia, kad Direktyva 90/388 nesuteikia galimybės nacionalinei reguliavimo institucijai leisti dominuojančią padėtį rinkoje užimančiam abonentų tinklo operatoriui kartu su telekomunikacijų tinklų sujungimo mokesčiu rinkti prijungimo mokestį už 2003 metus.

33

Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, jog į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 dalį ir Direktyvos 90/388 4c straipsnį, skaitomą su Direktyvos 96/19 penkta ir dvidešimta konstatuojamosiomis dalimis, reikia aiškinti taip, kad nacionalinė reguliavimo institucija su viešuoju telekomunikacijų tinklu sujungto tinklo operatoriaus negali įpareigoti dominuojančią padėtį rinkoje užimančiam abonentų tinklo operatoriui už 2003 metus su telekomunikacijų tinklų sujungimo mokesčiu mokėti prijungimo mokestį, skirtą padengti deficitą, kuris pastarajam operatoriui susidaro teikiant abonentų prijungimo paslaugą.

34

Atsižvelgiant į pirmojo prejudicinio klausimo atsakymą, reikia atsakyti į antrąjį klausimą, kuriuo prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, fizinis asmuo gali šiame teisme remtis Direktyvos 90/388 4c straipsniu ir Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 dalimi.

35

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką direktyva pati savaime negali sukurti asmeniui pareigų, o tik suteikti teisių. Todėl asmuo negali remtis direktyva prieš valstybę narę, jei valstybė turi pareigą, kuri tiesiogiai susijusi su kitos pareigos, pagal šią direktyvą nustatytos trečiajam asmeniui, vykdymu (žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Wells, C-201/02, Rink. p. I-723, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

36

Tačiau vien remiantis neigiamu poveikiu trečiojo asmens teisėms, net jeigu jis realus, negalima pateisinti asmens teisės remtis direktyvos nuostatomis prieš susijusią valstybę narę atėmimo (žr. minėto sprendimo Wells 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

37

Pagrindinėse bylose, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 104 punkte, prašymą priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas nagrinėja bylas, privačių asmenų iškeltas prieš susijusią valstybę narę, kurios vardu veikia nacionalinė reguliavimo institucija, ginčijamo sprendimo autorė ir vienintelė kompetentinga nustatyti pagrindinėse bylose nagrinėjamo prijungimo mokesčio bei telekomunikacijų tinklų sujungimo mokesčio, su kuriuo kartu mokamas pirmasis, tarifus.

38

Tad reikia konstatuoti, kad prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo nagrinėjamuose ginčuose Deutsche Telekom yra trečiasis asmuo, kuriam neigiamas poveikis gali būti daromas tik todėl, kad jis rinko pagrindinėse bylose nagrinėjamą prijungimo mokestį ir, panaikinus šį mokestį, turėjo padidinti savo abonentų tarifus. Tačiau toks lengvatų panaikinimas negali būti laikomas trečiajam asmeniui pagal direktyvas, kuriomis ieškovės pagrindinėse bylose remiasi prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusiame teisme, tenkančia pareiga.

39

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia išnagrinėti, ar Direktyvos 90/388 4c straipsnis ir Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 dalis atitinka tiesioginio veikimo sąlygas.

40

Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę, jei ji direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė neteisingai (žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C-397/01–C-403/01, Rink. p. I-8835, 103 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

41

Tačiau, viena vertus, Direktyvos 90/388 4c straipsnio trečioji pastraipa atitinka šiuos kriterijus, nes joje aiškiai nustatyta, kad tarifai iš principo turi būti subalansuoti iki 1998 m. sausio 1 d. arba vėliausiai iki 2000 m. sausio 1 d. ir kad šį pareiga yra besąlyginė.

42

Kita vertus, tas pats galioja ir Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 daliai, nes ši nuostata apibrėžia ribas, taikytinas tokiems mokesčiams, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose.

43

Vadinasi, Direktyvos 90/388 4c straipsnio ir Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 dalies nuostatos atitinka visas tiesioginio veikimo sąlygas.

44

Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad į pateiktą antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 90/388 4c straipsnis ir Direktyvos 97/33 12 straipsnio 7 dalis veikia tiesiogiai, ir privatūs asmenys gali jomis tiesiogiai remtis nacionaliniame teisme, ginčydami nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimą.

45

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: