16.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 309/107

1.1

Komisijos siūloma direktyva siekiama suderinti nuostatas dėl keliaujančiųjų asmenų asmeniniame bagaže esančių iš trečiųjų šalių importuojamų prekių, už kurias turi būti mokami PVM arba akcizo mokesčiai. Tokių prekių nustatytus kiekius visada buvo galima nevaržomai importuoti nemokant mokesčių: 1969 m. gegužės 28 d. Direktyva 69/169/EEB buvo įteisintos pirmosios šios srities nuostatos. Nuo to laiko ši direktyva buvo iš dalies pakeista septyniolika kartų, o dabar ją ketinama pakeisti šiame dokumente nagrinėjimu pasiūlymu.

1.2

Šią sistemą būtina toliau taikyti „siekiant užkirsti kelią dvigubam apmokestinimui bei tais atvejais, kai, atsižvelgiant į prekių importo sąlygas, nėra reikalo imtis įprastinių priemonių ekonomikai apsaugoti“ (1) Komisija neabejoja direktyvos pagrindu tapusio principo teisingumu, bet mano, kad, atsižvelgiant į jos pakeitimus, įvykusią plėtrą ir pasikeitusias išorės sienas, visai pagrįsta išsamiai pataisyti pradinę direktyvą ir ją pakeisti nauja.

1.3

Problema pati savaime nėra sudėtinga, bet ją apsunkina tai, kad tenka reglamentuoti „jautrias“ prekes, t.y. tabaką ir alkoholinius gėrimus. Net jei problema nėra nauja ir įvykus Sąjungos plėtrai jos esmė nepasikeitė, išryškėjo nauji aspektai: skirtinga valstybių narių geografinė ir socialinė padėtis, skirtingos jų pasirinktos politikos kryptys ir dideli skirtumai mokesčių srityje. Galutinis rezultatas priklausys nuo galimybės susitarti dėl Komisijos siūlomo suderinimo.

2.1

Iš pradžių direktyva buvo taikoma Bendrijoje keliaujantiems asmenims. Nuo 1993 m., laikantis bendrosios rinkos principų, prekių judėjimas tarp valstybių narių iš esmės neribojamas. Po plėtros pasikeitusios Sąjungos išorės sienos verčia atkreipti dėmesį į naujus aspektus. Pasak Komisijos, tos sienos „šiuo metu, be kita ko, ribojasi su Rusija, Ukraina ir Baltarusija“.

2.1.1

EESRK sutinka su tokiu vertinimu, tačiau atkreipia dėmesį, kad be minėtų sienų yra kitų sienų Rytuose, kurios kelia problemų naujoms valstybėms narėms dėl didelio jų ir kai kurių kaimyninių trečiųjų šalių kainų skirtumo; be to negalima pamiršti po Kipro ir Maltos įstojimo atsiradusių naujų jūros sienų.

2.1.2

Tam tikroms valstybėms narėms dėl patiriamų ypatingų sunkumų anksčiau suteiktų išlygų taikymo terminas jau pasibaigė, išskyrus išlygą, kuria iki 2007 m. naudosis Suomija, siekdama riboti didesnio nei 16 litrų alaus kiekio importą iš trečiųjų šalių. EESRK, kuris visada buvo prieš išlygų taikymą, džiaugiasi tuo. Bet šiuo atveju vienodos sistemos taikymas visoms dvidešimt penkioms valstybėms narėms, kaip matysime toliau, gali sukelti tam tikrų problemų.

2.2

Siūloma direktyva numatoma padidinti be muitų importuojamų prekių piniginę ribą nuo 175 eurų iki 500 eurų keliaujantiems oro transportu ir iki 220 eurų keliaujantiems kitokiu transportu. Komisija pagrindžia teiginiu, kad „atsižvelgiant į keliavimą oro transportu bei į jo kainą, būtų galima daryti išvadą, kad tokį keliavimo būdą asmenys rinksis rečiau, palyginti su tais, kurie renkasi keliauti sausumos transportu arba keltais. Be to, oro keleiviai susiduria su natūraliais apribojimais, atsižvelgiant į tai, ką jie gali pirkti ir gabenti, t. y., jie negalėtų gabenti stambių prekių“. Bet atrodo, kad tikroji priežastis yra kita, nes ketvirtoje konstatuojamoje dalyje sakoma, kad „nustatant pinigines ribas turėtų būti atsižvelgiama į sunkumus, su kuriais susiduria valstybės narės, besiribojančios su trečiosiomis šalimis, kuriose vyrauja gerokai mažesnės kainos...“.

2.2.1

EESRK mano, kad aiškinamojo memorandumo ir ketvirtosios konstatuojamosios dalies teiginių prieštaravimą visų pirma lemia fiskalinės priežastys. Iš tiesų būtų nelogiška (kai kalbama ne apie dvi minėtas prekes) kalbėti apie „stambias prekes“ (žr. ankstesnį punktą): yra nedidelių brangių prekių (fotoaparatai, nešiojamieji kompiuteriai, laikrodžiai, papuošalai, kt.), kurias būtų leidžiama įvežti oro transportu keliaujantiems asmenims, bet draudžiama keliaujantiems automobiliu, traukiniu arba kruiziniu laivu. Pagal kitą teiginį, keliavimą oro transportu „asmenys rinksis rečiau“ nei „sausumos transportą arba keltus“ dėl „jo kainos“, daroma nuoroda į atskirus atvejus, o ne į bendrą padėtį: kelionės oro transportu (ypač pigūs skrydžiai) tapo milijonų verslininkų ir turistų, kasmet keliaujančių į trečiąsias šalis, kasdienybe.

2.2.2

EESRK nuomone, nepriimtina tai, kad atsižvelgiant į konkrečius atvejus yra priimamos derinimo nuostatos, diskriminuojančios piliečius pagal jų naudojamą transporto priemonę. Nors EESRK, kaip minėta 2.1.2 punkte, jau ne kartą pasisakė prieš išlygų taikymą ir yra principingai nusiteikęs prieš jas, mano, kad šiuo atveju ši sistema yra vienintelis galimas sprendimas, bet ji turi būti taikoma tik tuo atveju, jeigu viena ar keletas valstybių narių, laikydamosi proporcingumo principo, gali įrodyti, kad dėl bendros 500 eurų ribos jos praras daug mokestinių įplaukų.

2.3

Direktyvos projekte nustatomi tabako gaminių ir alkoholinių gėrimų kiekybiniai apribojimai. Kalbant apie tabako gaminius, daroma nuoroda į 2005 m. birželio 30 d. Europos Sąjungos ratifikuotą PSO konvenciją, kurioje rekomenduojama uždrausti arba apriboti tarptautiniais maršrutais keliaujančių asmenų vykdomą tabako gaminių importą. Laikydamasi šios rekomendacijos, Komisija siūlo vieningą sumažintų kiekybinių apribojimų tabako gaminiams sistemą, siekdama „užtikrinti vienodas sąlygas visiems atvykstantiems į Europos Sąjungą piliečiams“.

2.3.1

EESRK tam pritaria, tačiau abejoja dėl tabako gaminiams taikomų argumentų, kurie, kaip ir kiti argumentai, yra labiau fiskalinio, o ne sveikatos apsaugos pobūdžio: iš tikrųjų, 9 straipsnio 2 punkte valstybėms narėms suteikiama teisė taikyti minimalius tabako importo apribojimus, kurie yra daug žemesni už paprastai taikomus apribojimus. Neminint tabako žalos, gali būti padaryta absurdiška prielaida, kad skirtingose valstybėse narėse tabako žala skiriasi.

2.4

Be to, Komisija siūlo panaikinti kiekybinius apribojimus kvepalams, kavai ir arbatai, atsižvelgdama į tai, kad pagal Bendrijos teisės aktus kvepalams akcizas netaikomas; tik penkios valstybės narės taiko akcizą kavai ir tik viena — arbatai. Aiškinamajame memorandume šiuo klausimu yra pateikiamas esminis principas  (2): būtina panaikinti kiekybinius apribojimus, „ kadangi jie nebeatspindi tikrojo akcizais apmokestinamų prekių apmokestinimo ES 25 valstybėse narėse modelio “. Kitais žodžiais tariant, šie apribojimai panaikinami dėl to, kad tik keletas valstybių narių vis dar taiko akcizus pirmiau nurodytoms prekėms.

2.4.1

EESRK visiškai pritaria šių priemonių panaikinimui ir atkreipia dėmesį į tai, kad tokiu atveju turi būti taikoma taisyklė, pagal kurią, laikantis proporcingumo principo, pirmenybė teikiama visuotinei svarbai, palyginti su asmenine svarba.

2.5

Direktyvos projektas yra kritikuotinas būtent iš proporcingumo pozicijos. Remdamasis bendrais sumetimais ir 2.4 punkte minėta nuostata, EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad kiekviena iniciatyva turi būti grindžiama nuosekliu tam tikro principo taikymu visiems teisės aktų aspektams, o ne tik kai kuriems iš jų. Šis teiginys bus išsamiau paaiškintas pastabose, skirtose konkretiems straipsniams.

3.1

2, 4, 5 ir 7 straipsniai: direktyvos taikymo sritis. Šiuose straipsniuose nustatyta, kad nuo PVM ir akcizo mokesčių atleidžiamos prekės, įvežamos keleivių, keliavusių tranzitu per trečiosios šalies teritoriją, asmeniniame bagaže („lydintysis bagažas“). Atleidimas netaikomas tik tuo atveju, kai keliaujantis asmuo negali įrodyti, kad prekės buvo įgytos vienoje ES valstybių ir joms negali būti taikomas PVM arba akcizo grąžinimas. Į laikinai importuojamų arba laikinai eksportuotų ir vėliau pakartotinai importuojamų asmeninių daiktų vertę neatsižvelgiama.

3.1.1

Ši jau egzistuojanti taisyklė kelia didelių nepatogumų keleiviams, nes reikalaujama, kad jie turėtų sąskaitas, įrodančias, kad jų turimi, ypač brangiai kainuojantys, daiktai buvo įgyti vienoje ES valstybių arba turi išvykdami gauti laikino eksporto deklaraciją.

3.1.2

EESRK supranta, kad paprastesnių sprendimų nėra, tačiau pabrėžia, kad Komisijai vertėtų įgyvendinimo reglamente ar kitais būdais rekomenduoti valstybėms narėms tinkamiausiomis priemonėmis paviešinti šią nuostatą pasienio kontrolės postuose, įtraukti į turizmo agentūrų platinamas bendrus nurodymus ir įtraukti į lėktuvų ir laivų bilietuose skelbiamą informaciją.

3.2

8 straipsnis. Piniginės ribos. Bendra be muitų importuojamų prekių vertė yra 500 eurų oro transportu keliaujantiems asmenims ir 220 eurų kitaip keliaujantiems asmenims. Valstybės narės šią sumą gali sumažinti, bet ji negali būti mažesnė kaip 110 eurų jaunesniems kaip 15 metų keliaujantiems asmenims. Šie apribojimai taikomi visoms prekėms, išskyrus tabako gaminius ir alkoholį, kuriems yra nustatyti kiekio apribojimai.

3.2.1

EESRK jau išreiškė abejones (žr. 2.2.2 punktą) dėl tokios piliečių diskriminacijos pagal naudojamą transporto priemonę. Aišku, kad taip skirstoma todėl, kad kai kurios valstybės narės turi bendrų sienų su trečiosiomis šalimis, kuriose kainos yra daug mažesnės, pvz., atsižvelgiama į didelius mokesčių skirtumus. Taikant proporcingumo principą (žr. 2.4.1 ir 2.5 punktą) ir tam tikras išimtis konkrečiais būtinais atvejais, problema būtų išspręsta.

3.2.2

EESRK, vadovaudamasis 2.2.2 punkte išdėstyta pozicija, patvirtina pasiūlymą 500 eurų ribą taikyti visiems keliaujantiems asmenims, neskirstant jų pagal naudojamą transporto priemonę. Didesnė piniginė riba būtų naudinga muitinėms, nes jos galėtų nebetikrinti didelės keliaujančiųjų dalies, ypač kelionių sezono metu, o labiau kreipti dėmesį į rimtus kontrabandos atvejus. Vertėtų nurodyti, kad patyrę ir profesionalūs muitininkai gali gana lengvai atskirti esminį dalyką — ar keleivis yra turistas (kuris gali būti padaręs smulkių pažeidimų), ar kontrabandininkas, už kurio veiką yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Išlieka dažnai keliaujančio asmens problema (kuris keliauja ne darbo reikalais, ne kaip turistas ir negyvena pasienio regione), kurio įvežamos prekės yra laikomos smulkia nelegalia prekyba.

3.3

9 straipsnis. Tabako gaminių kiekio apribojimai. Ribotam tabako gaminių kiekiui PVM ir akcizo mokesčiai netaikomi. Normalus leidžiamas vežti tabako gaminių kiekis yra: 200 cigarečių, 100 cigarilių, 50 cigarų arba 250 gramų rūkomojo tabako. Valstybės narės gali nustatyti minimalius kiekio aprobojimus: 40 cigarečių ar 20 cigarilių, 10 cigarų arba 50 gramų rūkomojo tabako; valstybės narės šiuos apribojimus gali taikyti visiems keleiviams, arba tik tiems keliaujantiems asmenims, kurie keliauja ne oro transportu.

3.3.1

Nors EESRK nepritaria tam, kad būtų nustatyti skirtingi kiekio apribojimai, kaip teigiama pirmiau dėl piniginių ribų, Komitetas, be kita ko, pastebi, kad minimalūs apribojimai sudaro didelių nepatogumų ES turistams, keliaujantiems asmeniniu automobiliu po įvairias šalis (Bendrijos ir ne tik), kurių galutinis kelionės tikslas nėra tokius apribojimus taikanti šalis. Turint omeny turizmo reikšmę ir būtinybę jį skatinti, o ne kliudyti priemonėmis, reikalaujančiomis griežtų patikrinimų pasienio postuose, EESRK siūlo tokiems atvejams priimti specialią išimčių taikymo nuostatą.

3.4

10 straipsnis. Kiekio apribojimai alkoholiui. Analogiškai tabako gaminiams taikomoms nuostatoms, kiekio apribojimai taikomi taip pat ir alkoholiui; jie pritaikomi alkoholiniams gėrimams ir suskirstomi į dvi rūšis: a) 1 litras distiliuotų gėrimų, kurių tūrinė alkoholio koncentracija viršija 22 %, arba nedenatūruoto etilo alkoholio, kurio tūrinė alkoholio koncentracija yra lygi arba didesnė nei 80 %; b) 2 litrai tarpinių produktų ir putojančio vyno. Abiejų rūšių kiekiai nesumuojami. Be pirmiau nurodytų kiekių, be muitų leidžiama importuoti ir 4 litrus neputojančio vyno ir 16 litrų alaus. Toks atleidimas nuo mokesčių netaikomas jaunesniems kaip 17 metų keliaujantiems asmenims.

3.4.1

EESRK iš esmės pritaria siūlomoms priemonėms, bet atkreipia dėmesį į tai, kad negalima pamiršti kai kurių aspektų. Visų pirma, alkoholis, kurio tūrinė alkoholio koncentracija yra didesnė nei 80 % ir kuris priskiriamas pirmajai nurodytai rūšiai, dažniausiai parduodamas tik kaip 98 ar 99 % alkoholis, o iš vieno šio gaminio litro galima paruošti tris litrus 33 % tūrinės alkoholio koncentracijos alkoholinio gėrimo. Todėl jį prilyginti vienam litrui distiliuoto ar spiritinio gėrimo nelogiška. Dėl putojančio vyno rūšies, į kurią patenka ir aukščiausios kokybės vynas (šampanas), ir įvairios kokybės vynas, EESRK mano, kad nereikėtų jų skirti nuo neputojančio vyno, kadangi vis vien tai yra vynas, nenurodant jo vertės.

3.4.2

Tačiau EESRK labai abejoja dėl vyno ir alaus kiekio: yra didelis skirtumas tarp 4 litrų vyno ir 16 litrų alaus, ir jis nepalankus asmenims, keliaujantiems iš šalių, kuriose alus nėra plačiai vartojamas. Vietoj to, kad būtų nustatomi bendri kiekio apribojimai, reikėtų apibrėžti skirtingus ir alternatyvius kiekio apribojimus abiem gėrimų rūšims.

3.5

Kalbant apie degalus, nuo PVM ir akcizo mokesčių atleidžiamas transporto priemonės degalų bake esantis kuras bei nešiojamoje taroje gabenamas kuras, kurio kiekis neviršija 10 litrų, tačiau galima taikyti leidžiančias nukrypti nuostatas, kai yra apribojančių nacionalinių nuostatų.

3.5.1

EESRK prašo Komisijos radikaliai pataisyti šį punktą. Visų pirma, degalų tiekėjų pozicija nepateisina, be degalų bake esančio kuro, neapmokestinti ir nešiojamoje taroje gabenamų degalų. Tokia galimybė turėtų būti panaikinta, jau vien dėl to, kad gabenti degalus ne bake yra pavojinga. Nereikėtų pamiršti, kad daugelio valstybių kelių eismo taisyklės draudžia tokią praktiką. Be to, turėtų būti uždrausta degalus gabenti galimuose papildomuose transporto priemonėje įrengtuose degalų bakuose. Turėtų būti uždrausta degalus gabenti tokiuose sunkvežimių (dažnai turinčių du kuro bakus) degalų bakuose, kurie nebuvo patvirtinti transporto priemonės registracijos metu.

3.5.2

Antra, ribojančios nacionalinės priemonės, net jeigu jos pateisinamos kainų skirtumais tarp kaimyninių valstybių, negalėtų būti taikomos turistams iš kitų šalių, išskyrus tas, kurioje apribojimai taikomi, dėl pirmiau 3.3.1 punkte minėtų priežasčių. Jeigu manoma, kad apribojimai yra būtini, jie galėtų būti įtraukti į apribojimus, taikomus pasienio zonoje gyvenantiems asmenims ir pasienio zonos darbuotojams, kaip numatyta Direktyvos projekto 14 straipsnyje.

3.6

14 straipsnis. Pasienio zonoje gyvenantys asmenys ir pasienio zonos darbuotojai. Speciali tvarka, paremianti dabartines nuostatas, yra numatyta pasienio zonose gyvenantiems asmenims ir pasienio zonos darbuotojams (darbuotojams, gyvenantiems kurioje nors ES šalyje ir dirbantiems trečiosios kaimyninės šalies pasienio zonoje arba asmenims, gyvenantiems trečiojoje šalyje ir dirbantiems pasienio zonoje su kaimynine ES šalimi). Valstybės narės gali tokiems asmenims sumažinti pinigines ribas ir (arba) kiekio apribojimus. Pagal direktyvą „pasienio zona“ yra teritorija, negalinti viršyti 15 kilometrų atstumo nuo sienos tiesia kryptimi. EESRK mano, kad toks ribų nustatymas yra nepagrįstas ir neatsižvelgiama į geografinius, ekonominius ir socialinius kiekvienos pasienio zonos ypatumus: visos valstybės narės turėtų turėti galimybę savo zonas nustatyti atsižvelgdamos į aplinkybes; didesnis lankstumas leistų visų pirma kai kurioms valstybėms narėms spręsti neraminantį netradicinės kontrabandos, plintančios prie Rytų Europos sausumos sienų, klausimą.

3.7

Galiausiai direktyvos įsigaliojimo data yra 2006 m. gruodžio 31 d. Šis terminas gali būti laikomas pagrįstu, jeigu jos priėmimo procesas vyks greitai ir sklandžiai.