22.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 68/16

1.

Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad siekiant įvertinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, licencijos sutartis, kurios dalykas buvo know-how nuoma, leidžianti eksploatuoti interneto svetainę, per kurią buvo teikiamos interaktyvios vaizdo ir garso paslaugos, sudaryta su kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje įsteigta licenciją suteikusi bendrovė, įsteigta bendrove, yra piktnaudžiavimas teise, kuriuo siekiama pasinaudoti aplinkybe, kad šioms paslaugoms toje kitoje valstybėje narėje buvo taikomas mažesnis PVM tarifas, faktai, kad licenciją suteikusios bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas buvo šio know-how kūrėjas, šis asmuo darė įtaką to know-how vystymui ir eksploatacijai ir teikiant juo pagrįstas paslaugas arba jas kontroliavo, taip pat tai, kad šioms paslaugoms teikti būtinų finansinių sandorių, personalo ir techninių priemonių valdymą užtikrino subrangovai, ir priežastys, kurios galėjo paskatinti licenciją suteikusią bendrovę išnuomoti nagrinėjamą know-how šioje kitoje valstybėje narėje įsteigtai bendrovei ir neeksploatuoti jo pačiai, nėra savaime lemiami.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti visas pagrindinės bylos aplinkybes, kad nustatytų, ar ši sutartis buvo visiškai fiktyvus susitarimas, nuslepiantis faktą, kad nagrinėjamo paslaugų teikimo iš tiesų neatliko licenciją gavusi bendrovė, o tokias paslaugas faktiškai teikė licenciją suteikusi bendrovė, išsiaiškindamas, be kita ko, ar licenciją gavusi bendrovė realiai nebuvo įsisteigusi verslo ar nuolatinio padalinio, arba ar ši bendrovė, siekdama vykdyti atitinkamą ekonominę veiklą, neturėjo tinkamos struktūros, kiek tai susiję su patalpomis, žmogiškaisiais ir techniniais ištekliais, arba ar ši bendrovė nevykdė šios ekonominės veiklos savo vardu, savo sąskaita, savo atsakomybe ir savo rizika.

2.

Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad nustačius piktnaudžiavimą, dėl kurio paslaugų teikimo vieta nustatoma kitoje valstybėje narėje, nei būtų nustatyta nesant šio piktnaudžiavimo, faktas, kad pridėtinės vertės mokestis buvo sumokėtas šioje kitoje valstybėje narėje pagal jos teisės aktus, nekliudo išieškoti šio mokesčio valstybėje narėje, kurioje iš tiesų suteiktos šios paslaugos.

3.

2010 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje reikia aiškinti taip, kad valstybės narės mokesčių administratorius, kuris nagrinėja pridėtinės vertės mokesčio taikymą teikiamoms paslaugoms, jau apmokestintoms pridėtinės vertės mokesčiu kitose valstybėse narėse, turi pateikti prašymą suteikti informacijos šių kitų valstybių narių mokesčių administratoriams, jei toks prašymas yra naudingas ar net būtinas nustatant, kad pridėtinės vertės mokestis yra mokėtinas pirmoje valstybėje narėje.

4.

Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad, siekiant taikyti ESS 4 straipsnio 3 dalį, SESV 325 straipsnį, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 straipsnį, 250 straipsnio 1 dalį ir 273 straipsnį, ji nedraudžia mokesčių administratoriui, kuris siekia nustatyti piktnaudžiavimą pridėtinės vertės mokesčio srityje, naudoti įrodymus, gautus be apmokestinamojo asmens žinios per tuo pačiu metu vykstantį dar neužbaigtą baudžiamąjį procesą, pavyzdžiui, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos perėmimo ir elektroninių laiškų poėmio būdu, su sąlyga, kad šie įrodymai, surinkti per baudžiamąjį procesą ir panaudoti per mokestinę administracinę procedūrą, nepažeidžia pagal Sąjungos teisę užtikrintų teisių.

5.

Tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 47 straipsnius ir 52 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas, kuris atlieka tokais įrodymais pagrįsto sprendimo dėl pridėtinės vertės mokesčio išieškojimo teisėtumo kontrolę, turi patikrinti, pirma, ar telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos perėmimas ir elektroninių laiškų poėmis buvo tyrimo priemonės, numatytos įstatyme ir būtinos vykdant baudžiamąjį procesą, ir, antra, ar įstatymas taip pat leido šiam administratoriui šiomis priemonėmis gautus įrodymus naudoti ir ar toks naudojimas buvo būtinas. Be to, jis turi patikrinti, ar pagal bendrąjį teisės į gynybą laikymosi principą apmokestinamasis asmuo per administracinę procedūrą galėjo susipažinti su šiais įrodymais ir būti dėl jų išklausytas. Konstatavęs, kad šis apmokestinamasis asmuo tokios galimybės neturėjo arba kad šie įrodymai per baudžiamąjį procesą buvo surinkti ar per administracinę procedūrą naudojami pažeidžiant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį, toks nacionalinis teismas neturi atsižvelgti į šiuos įrodymus ir privalo panaikinti šį sprendimą, jei dėl šio fakto jis yra nepagrįstas. Taip pat į šiuos įrodymus nereikia atsižvelgti, jei teismas neturi teisės patikrinti, ar per baudžiamąjį procesą šie įrodymai buvo surinkti nepažeidžiant Sąjungos teisės, arba remdamasis baudžiamųjų bylų teismo per rungimosi principu pagrįstą procedūrą jau atlikta kontrole negali bent jau įsitikinti, kad įrodymai buvo gauti laikantis šios teisės.