16.6.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 191/1

1.

2.

3.

4.

5.

5.1.

5.2.

6.

6.1.

6.2.

6.2.1.

6.2.2.

6.2.3.

6.2.4.

7.

1.

2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių (1) (toliau – reglamentas) yra pagrindinis aviacijos vidaus rinkos organizavimą reglamentuojantis teisės aktas (2). Šiame reglamente nustatoma licencijų išdavimo Bendrijos oro vežėjams tvarka, Bendrijos oro vežėjų teisė teikti Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugas ir Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugų kainų nustatymo tvarka.

2.

Reglamente apibrėžiama Bendrijos oro vežėjo (toliau – ES vežėjas) sąvoka: juo laikomas oro vežėjas, turintis galiojančią licenciją oro susisiekimui vykdyti, kompetentingos licencijas išduodančios institucijos išduotą pagal II skyrių (reglamento 2 straipsnio 11 dalis). ES oro vežėjas turi teisę be papildomo leidimo teikti ES vidaus oro susisiekimo paslaugas (reglamento 15 straipsnio 1 dalis), visų pirma keleivių, krovinių ir pašto vežimo paslaugas.

3.

Reglamente nustatytos sąlygos, kuriomis galima gauti ES vežėjo licenciją oro susisiekimui vykdyti, taip pat reikalavimas dėl pilietybės. Reglamento 4 straipsnyje nustatyta: Kompetentinga licencijas išduodanti valstybės narės institucija įmonei išduoda licenciją oro susisiekimui vykdyti, jei: <…> f) valstybėms narėms ir (arba) jų subjektams priklauso daugiau nei 50 % įmonės ir valstybės narės ir (arba) jų subjektai faktiškai kontroliuoja tą įmonę tiesiogiai arba netiesiogiai per vieną arba daugiau tarpinių įmonių, išskyrus susitarime su trečiąja šalimi, kurio susitariančioji šalis yra Bendrija, numatytus atvejus.

4.

Šie du reikalavimai – tai, kad valstybėms narėms arba jų piliečiams turi priklausyti daugiau kaip 50 % įmonės, ir tai, kad jie tą įmonę turi faktiškai kontroliuoti, – yra atskiri ir kumuliaciniai, t. y. jų abiejų turi būti laikomasi visais atvejais.

5.

Trečiosios šalys ir jų piliečiai negali nuosavybės teise valdyti didžiosios ES vežėjo kapitalo dalies arba faktiškai to vežėjo kontroliuoti, išskyrus atvejus, kai ES su tam tikra trečiąja šalimi susitarė kitaip, t. y. sušvelnino reikalavimus dėl nuosavybės ir kontrolės (dažniausiai toks reikalavimų sušvelninimas yra dvišalis). Jeigu valstybė narė ir (arba) valstybių narių piliečiai nebevaldo vežėjo nuosavybės teise (t. y. jiems nebepriklauso daugiau kaip 50 % to vežėjo kapitalo) arba faktiškai jo nebekontroliuoja, vežėjas netenka teisės turėti licenciją ir todėl nebegali naudotis ES aviacijos rinkos liberalizavimo teikiama nauda.

6.

Atsakomybė už vertinimą, ar laikomasi nuostatų dėl nuosavybės ir kontrolės, pirmiausia tenka kompetentingai licencijas išduodančiai institucijai, t. y. valstybės narės institucijai, turinčiai teisę pagal reglamento II skyrių išduoti licenciją oro susisiekimui vykdyti, atsisakyti ją išduoti, atšaukti licenciją oro susisiekimui vykdyti arba sustabdyti jos galiojimą (reglamento 2 straipsnio 2 dalis). Tačiau Komisija taip pat turi galimybę savarankiškai atlikti vertinimą, remdamasi gauta informacija. Ji gali nuspręsti prašyti kompetentingos licencijas išduodančios institucijos imtis atitinkamų priemonių padėčiai ištaisyti, sustabdyti licencijos oro susisiekimui vykdyti galiojimą arba ją atšaukti (reglamento 15 straipsnio 3 dalis).

7.

Tai, kad reikalavimai dėl nuosavybės ir kontrolės, kuriuos reikia įvykdyti norint gauti licenciją oro susisiekimui vykdyti, yra grindžiami pilietybės kriterijais, yra įprastas dalykas tarptautinės aviacijos sektoriuje: tokį reikalavimą galima rasti ir ES nepriklausančių valstybių teisės aktuose. Be to, tokie reikalavimai taip pat paprastai įtraukiami į dvišalius susitarimus dėl oro susisiekimo paslaugų kaip būtina skrydžių teisių suteikimo sąlyga. Tais reikalavimais šiandien pirmiausia siekiama užtikrinti, kad skrydžių teisėmis, kuriomis keičiamasi pagal tokius susitarimus, būtų veiksmingai naudojamasi susitarime dalyvaujančių šalių naudai ir kad jomis nesinaudotų (tiesiogiai arba per patronuojamąsias įmones) susitarimo nepasirašiusių šalių įmonės (3). Be to, tais reikalavimais užtikrinama, kad ne visos tokių įmonių paslaugos būtų teikiamos valstybėje ar valstybių grupėje per toje valstybėje ar valstybių grupėje įsisteigusias patronuojamąsias įmones.

8.

2015 m. gruodžio 7 d. Komisija priėmė Europos aviacijos strategiją, kuria siekiama užtikrinti, kad ES aviacijos sektorius išliktų konkurencingas ir pasinaudotų sparčiai kintančios ir besivystančios pasaulio ekonomikos ir aviacijos rinkos teikiamomis galimybėmis (4).

9.

Aviacijos strategijoje nurodyta, kad investuotojams ir oro vežėjams reikia suteikti daugiau aiškumo dėl reglamento nuostatos, kurioje nustatyti reikalavimai dėl nuosavybės ir kontrolės, taikymo. Atsižvelgdama į ne kartą valstybių narių ir kitų suinteresuotųjų šalių išsakytus pageidavimus, Komisija nusprendė priimti aiškinamąsias tos nuostatos taikymo gaires.

10.

Siekdama nustatyti, ar laikomasi reglamento 4 straipsnio f punkto reikalavimų, Komisija per pastaruosius metus nagrinėjo kelis atvejus, kuriais trečiosios šalies (t. y. ne ES šalies) investuotojas įsigijo didelę ES vežėjo akcijų paketo dalį.

11.

Komisija yra priėmusi tik vieną oficialų sprendimą dėl atitikties su nuosavybe ir kontrole susijusioms nuostatoms – jis priimtas po to, kai įmonė Swiss Air investavo į įmonę Sabena (toliau – Sprendimas Swissair/Sabena  (5)). Šis sprendimas priimtas remiantis 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2407/92 dėl oro vežėjų licencijavimo (toliau – Reglamentas Nr. 2407/92 (6)), tas reglamentas vėliau pakeistas šiose gairėse aptariamu reglamentu. Komisija nustatė, kad pagal Belgijos valstybės ir įmonės Swissair susitarimą įmonė Sabena atitiko Reglamente Nr. 2407/92 nustatytus reikalavimus dėl nuosavybės ir kontrolės. Komisija laikėsi pozicijos, kad nuosavybės ir faktiškos kontrolės kriterijai turi būti aiškinami ir taikomi atsižvelgiant į bendrą Reglamento Nr. 2407/92 kontekstą. Kiekvienas atskiras atvejis pirmiausia turi būti vertinamas atsižvelgiant į siekį apsaugoti Sąjungos oro susisiekimo sektoriaus įmonių interesus, o tai visų pirma reiškia, kad trečiųjų šalių bendrovėms neturi būti leidžiama vienašališkai naudotis visais liberalizuotos Sąjungos vidaus oro transporto rinkos teikiamais pranašumais. Kitaip tariant, šios bendrovės, įgydamos ES vežėjo akcijų, vidaus rinkos teikiamais pranašumais gali naudotis, tačiau tik nepažeisdamos reglamente nustatytų nuosavybės ir kontrolės apribojimų.

12.

Be to, Komisija pažymėjo, kad vertinant didelių trečiosios šalies oro vežėjo investicijų į Bendrijos vežėją pasekmes taip pat turėtų būti atsižvelgiama į platesnį investicijų kontekstą ir visų pirma į Bendrijos oro susisiekimo srities santykius su ta trečiąja šalimi  (7). Minėtu konkrečiu atveju platesnis kontekstas buvo susijęs su tuo metu vykusiomis Bendrijos ir Šveicarijos derybomis, kuriomis buvo siekiama dvišaliu pagrindu panaikinti taikomus nuosavybės ir kontrolės apribojimus. Atsižvelgdama į šį platesnį kontekstą Komisija laikėsi pozicijos, kad Belgijos valstybės ir įmonės Swissair susitarimai „atrodo esantys iš esmės laikino pobūdžio“ (8).

13.

Šių gairių tikslas – pateikti patirtimi, kurią Komisija sukaupė per pastaruosius metus vertindama įvairius atvejus, grindžiamų rekomendacijų, kuriomis vadovaujantis būtų vertinama, ar licencijos oro susisiekimui vykdyti prašanti arba tokią licenciją jau turinti įmonė laikosi reglamento nuostatos dėl nuosavybės ir kontrolės. Gairėse taip pat atsižvelgiama į analizę, atliktą prieš priimant Sprendimą Swissair/Sabena, ir nacionaliniu lygmeniu sukauptą geriausią kompetentingų licencijas išduodančių institucijų patirtį. Šiose gairėse aiškinama, kaip Komisija supranta su šių gairių dalyku susijusias reglamento nuostatas ir kaip, jos nuomone, tas nuostatas reikėtų taikyti. Jomis nesiekiama sukurti naujų teisinių prievolių, be to, jos nedaro poveikio ES Teisingumo Teismo kompetencijai teikti privalomą teisės nuostatų išaiškinimą.

14.

Į Reglamento II skyrių įtrauktos nuostatos dėl licencijos oro susisiekimui vykdyti. Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: Kompetentinga licencijas išduodanti institucija neišduoda licencijų oro susisiekimui vykdyti ir nepalieka jų galioti, jei nesilaikoma bet kurio šiame skyriuje nustatyto reikalavimo. Reikalavimas, kad įmonė priklausytų valstybėms narėms arba jų piliečiams ir kad jie tą įmonę faktiškai kontroliuotų, yra vienas iš reikalavimų, kuriuos reikia įvykdyti norint gauti licenciją ir pratęsti jos galiojimą. Atsakomybė už vertinimą, ar laikomasi šio reikalavimo (abiejų jo elementų), visų pirma tenka kompetentingai licencijas išduodančiai institucijai, kuri oro vežėjui išduoda licenciją oro susisiekimui vykdyti.

15.

Reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta: Kompetentinga licencijas išduodanti institucija atidžiai stebi, ar laikomasi šio skyriaus reikalavimų. Reglamento 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta: Bendrijos oro vežėjų, kuriems licenciją oro susisiekimui vykdyti išdavė kompetentinga licencijas išduodanti institucija, atžvilgiu ši institucija nusprendžia, ar licencija oro susisiekimui vykdyti turi būti pateikta patikrinti dar kartą, jei pasikeičia vienas ar daugiau elementų, turinčių įtakos teisinei Bendrijos oro vežėjo padėčiai, visų pirma, jei įvyksta įmonių susijungimas ar perėmimas. Pagal 8 straipsnio 5 dalį apie šiuos pokyčius kompetentingai licencijas išduodančiai institucijai ES oro vežėjai turi pranešti iš anksto.

16.

Gali pasitaikyti atvejų, kai kompetentingai licencijas išduodančiai institucijai prašymas išduoti licenciją (arba patikrinti turimą licenciją) pateikiamas šiomis aplinkybėmis: kita įmonė, priklausanti tai pačiai grupei kaip ir prašymą pateikusi įmonė, jau turi kitos kompetentingos licencijas išduodančios institucijos išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti. Tokį atvejį nagrinėjanti institucija turėtų deramai atsižvelgti į tos kitos institucijos atliktą vertinimą, visų pirma, jei susijusi nuosavybės struktūra yra tokia pati. Tačiau ji vis tiek privalo pati įvertinti konkrečias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, laikydamasi reglamento II skyriaus nuostatų. Tam tikrų abejonių ar klausimų dėl ankstesnio vertinimo turinti institucija turėtų vadovautis gerąja patirtimi: susisiekti su tą ankstesnį vertinimą atlikusia institucija ir paprašyti pateikti daugiau informacijos arba aptarti nagrinėjamą atvejį.

17.

Tikrinimas, kurį gali atlikti Komisija, minimas reglamento 15 straipsnio 3 dalyje ir 26 straipsnio 2 dalyje.

18.

15 straipsnio 3 dalyje nustatyta: Jei Komisija <…> nustato, kad Bendrijos oro vežėjui išduota licencija oro susisiekimui vykdyti neatitinka šio reglamento reikalavimų, tai savo išvadas ji pateikia kompetentingai licencijas išduodančiai institucijai, kuri per 15 darbo dienų Komisijai pateikia savo komentarus.

Jei Komisija, išnagrinėjusi kompetentingos licencijas išduodančios institucijos komentarus, toliau laikosi nuomonės, kad licencija oro susisiekimui vykdyti neatitinka reikalavimų, arba jei nebuvo gauta jokių kompetentingos licencijas išduodančios institucijos komentarų, tai Komisija, vadovaudamasi 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka, priima sprendimą prašyti kompetentingos licencijas išduodančios institucijos imtis atitinkamų priemonių padėčiai ištaisyti ar sustabdyti licenciją oro susisiekimui vykdyti arba ją atšaukti. Sprendime nustatoma data, iki kurios turi būti įgyvendintos kompetentingos licencijas išduodančios institucijos priemonės arba veiksmai padėčiai ištaisyti. Jei priemonės arba veiksmai padėčiai ištaisyti iki tos datos neįgyvendinami, Bendrijos oro vežėjas neturi teisės <…> [teikti ES vidaus oro susisiekimo paslaugų].

19.

Reglamento 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija gali gauti visą reikalingą informaciją iš valstybių narių, kurios taip pat turi sudaryti palankesnes sąlygas, kad informaciją teiktų jų kompetentingų licencijas išduodančių institucijų išduotas licencijas turintys oro vežėjai.

20.

8 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje aiškiai nustatyta, kad išduoti licenciją prašančios įmonės privalo įrodyti atitiktį reglamento 4 straipsnio f punktui ir kitiems reglamente nustatytiems reikalavimams. Pateikti įrodymų jos privalo ir tais atvejais, kai, išdavusi licenciją, kompetentinga licencijas išduodanti institucija dėl tam tikrų priežasčių nusprendžia patikrinti, ar tų reikalavimų tebesilaikoma.

21.

Pati suinteresuotoji įmonė privalo pasirūpinti, kad kompetentinga licencijas išduodanti institucija gautų pakankamai įrodymų. Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad pagal 10 straipsnio 1 dalį kompetentinga licencijas išduodanti institucija nedelsdama, bet ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo visos reikalingos informacijos pateikimo dienos, atsižvelgdama į visus turimus įrodymus, priima sprendimą dėl paraiškos. Tai reiškia, kad įmonei yra naudinga pateikti turimus įrodymus kuo greičiau, nes priešingu atveju jos prašymas išduoti licenciją gali būti atmestas. Tačiau bet kuriuo atveju institucijos pareiga yra sąžiningai atlikti procedūrą.

22.

Valstybės narės piliečiais gali būti tik fiziniai asmenys. Tuo atveju, kai įmonė priklauso vienam ar keliems tarpiniams subjektams, kurie nėra fiziniai asmenys, ir (arba) tie subjektai faktiškai kontroliuoja visą tą įmonę arba jos dalį, Komisijos manymu, turi būti laikoma, kad reglamento 4 straipsnio f punkte nustatytas pilietybės reikalavimas yra susijęs su fiziniais asmenimis, kuriems tie subjektai priklauso ir (arba) kuriuos fiziniai asmenys faktiškai kontroliuoja paskutiniu nuosavybės ir kontrolės lygmeniu.

23.

Reglamento 4 straipsnio f punkte nustatyta: jų [valstybių narių] subjektams priklauso daugiau nei 50 % įmonės ir valstybės narės ir (arba) jų subjektai faktiškai kontroliuoja tą įmonę <…>.

24.

Tam tikrų sunkumų gali kilti, jei atitinkami asmenys turi daugiau nei vieną pilietybę, ir valstybė narė, kurios pilietybę jie turi, nėra jų kilmės šalis. Iš esmės valstybės narės pačios nustato jų pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas. Tačiau, kaip rodo nusistovėjusi ES Teisingumo Teismo praktika (9), naudodamosi savo kompetencija pilietybės klausimais valstybės narės privalo tinkamai atsižvelgti į Sąjungos teisę. Kitaip tariant, valstybių narių pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas reglamentuoja atskirų valstybių narių nacionalinė teisė, ir jos turi atitikti Sąjungos teisę.

25.

Valstybės narės savo prerogatyva suteikti pilietybę turi naudotis vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis narėmis ir ES principo (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalis). Turėtų būti atsižvelgiama į normas ir įpareigojimus, kurių jos privalo laikytis pagal tarptautinę teisę, ir kriterijus, kuriais valstybės narės paprastai vadovaujasi rengdamos savo pilietybės įstatymus. Šie principai visų pirma turi būti grindžiami reikalavimu, kad egzistuotų realus ryšys tarp pareiškėjo ir šalies ar jos piliečių.

26.

Dėl nuosavybės reglamento 4 straipsnio f punkte nustatyta, kad įmonei licenciją oro susisiekimui vykdyti kompetentinga licencijas išduodanti institucija išduoda su sąlyga, kad valstybėms narėms ir (arba) jų subjektams priklauso daugiau nei 50 % įmonės.

27.

Komisija mano, kad tokio reikalavimo dėl nuosavybės laikomasi, jei valstybėms narėms ir (arba) jų piliečiams priklauso ne mažiau kaip 50 % kapitalo ir dar viena akcija.

28.

Šiuo atveju Komisija kapitalu laiko nuosavą įmonės kapitalą. Todėl vertinant, ar laikomasi reikalavimo dėl nuosavybės, labai svarbu nustatyti, koks įmonės kapitalas atitinka nuosavo kapitalo požymius.

29.

Sprendime Sabena/Swissair Komisija laikėsi pozicijos, kad į klausimą, ar tam tikros rūšies kapitalas atitinka nuosavo kapitalo požymius, galima atsakyti tik kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Tačiau pagal 4 straipsnio f punktą nustatant įmonės nuosavybės struktūrą paprastai nereikia atsižvelgti į kapitalą, kuris nepakankamai užtikrina kurią nors iš šių jo turėtojo teisių:

30.

Jei nuosavybės struktūra sudėtinga, kompetentinga licencijas išduodanti institucija turėtų visuomet atlikti išsamią jos analizę. Komisijos manymu, tai ypač svarbu šiais atvejais:

31.

Kaip matyti iš 22 punkto, Komisija mano, kad įmonės, kurios akcijos priklauso kitam subjektui (kitam nei fizinis asmuo; toliau – tarpinis subjektas), valdymas nuosavybės teise turi būti vertinamas atsižvelgiant į asmenų, kuriems priklauso to kito subjekto akcijos, pilietybę (arba valstybių tapatybę).

32.

Šiomis aplinkybėmis 22–24 punktuose išdėstyti argumentai analogiškai taikomi tarpinio subjekto akcijoms.

33.

Konkrečių problemų gali kilti, kai ES akcininkams priklausanti tarpinio subjekto akcinio kapitalo dalis ir tarpiniam subjektui priklausanti oro vežėjo akcinio kapitalo dalis yra mažesnės nei 100 % atitinkamų akcijų.

34.

Pavyzdys. ES akcininkams priklauso 55 % bendrovės A, o likusi dalis priklauso trečiosioms šalims arba trečiųjų šalių piliečiams (toliau – trečiosios šalies akcininkai). Bendrovei A priklauso 60 % vežėjo B, o likusi 40 % vežėjo B akcinio kapitalo dalis priklauso trečiosios šalies akcininkams.

35.

Čia reikia atsakyti į klausimą, ar ES akcininkams „priklauso daugiau nei 50 % įmonės“.

36.

Kaip išaiškinta šių gairių 28 punkte, nuosavybė suprantama kaip teisės dalyvauti priimant įmonės veiklai poveikį darančius sprendimus, taip pat turtinės teisės, t. y. teisės gauti likutinio pelno dalį arba – likvidavimo atveju – dalį įmonės turto, likusio įvykdžius visus įmonės įsipareigojimus.

37.

Kalbant apie teisę dalyvauti priimant įmonės veiklai poveikį darančius sprendimus pažymėtina, kad pirmiau apibūdintai situacijai analogiška situacija paprastai būtų laikoma atitinkančia reglamento 4 straipsnio f punktą, darant prielaidą, kad visos atitinkamos akcijos suteikia vienodas balsavimo teises ir kad nėra jokių specialių susitarimų, dėl kurių ES akcininkai negalėtų kontroliuoti balsų, kuriais didžiąją akcinio kapitalo dalį valdanti bendrovė A naudojasi vežėjo B atžvilgiu.

38.

Kalbant apie turtines teises, reikėtų atsižvelgti į tai, kad net ir tais atvejais, kai atitinkamą vežėjo akcinio kapitalo dalį tiesiogiai valdo ES akcininkai, o ne tarpinis subjektas, tokioms turtinėms teisėms gali būti taikomi specialūs vidaus susitarimai. Juose trečiosios šalies akcininkams gali būti numatyta taikyti išskirtines teises, palyginti su ES akcininkams taikomomis teisėmis. Kaip išaiškinta Sprendime Swissair/Sabena, tokios situacijos nebūtinai prieštarauja reglamento 4 straipsnio f punkto reikalavimams, jei įvykdoma sąlyga, kad turi būti pakankamai užtikrintos minėtos (turtinės) ES akcininko teisės.

39.

Tokie patys principai turėtų būti taikomi tais atvejais, kai turtinėms teisėms poveikį daro tai, kad ES akcininkai vežėją nuosavybės teise valdo per tarpinį subjektą ir kad toks valdymas kiekviename etape atitinka mažiau nei 100 % akcinio kapitalo.

40.

Jei minėtame pavyzdyje vežėjo B paskirstytas pelnas ir pajamos iš turto, likusio likvidavus vežėją B, būtų paskirstyti ES akcininkams proporcingai sumažintoms akcijoms (jei bendrovės A ir vežėjo B visos akcijos yra tos pačios klasės), taikant reglamento 4 straipsnio f punktą, turtinės teisės vis tiek gali būti laikomos pakankamomis.

41.

Tačiau tokie atvejai turėtų būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į visas aplinkybes, visų pirma į visus susitarimus, darančius poveikį atitinkamoms teisėms ir pareigoms.

42.

Kad būtų galima atlikti minėtą vertinimą, licencijų turėtojai arba pareiškėjai licencijas išduodančiai institucijai turėtų pateikti įrodymų dėl teisių, susijusių su įvairių klasių akcijomis, taip pat dėl galutinio tikrojo akcijų savininko.

43.

Ypatingų sunkumų vertinant reikalavimą dėl nuosavybės gali kilti tuo atveju, jei įmonės yra viešai kotiruojamos vertybinių popierių rinkoje arba priklauso investicinėms organizacijoms, nes akcijų dalys kiekvieną dieną gali skirtis, be to, nuosavybės struktūra gali būti keliapakopė. Kiekviename etape įmonės turėtų gebėti įrodyti, kad didžioji dalis akcijų priklauso ES akcininkams.

44.

Jei akcijos priklauso paskirtajam asmeniui, fondui, patikos fondui ar bet kuriam kitam instituciniam investuotojui, reikalavimas dėl nuosavybės gali būti laikomas įvykdytu, jei paskirtasis asmuo, patikos valdytojas ar kitas registruotas savininkas yra valstybė narė arba valstybės narės pilietis. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į visus aspektus, kurie gali rodyti, kad ekonominiu požiūriu savininkas, t. y. galutinis minėtųjų teisių teikiamos naudos gavėjas, yra kitas asmuo. Tai visų pirma priklausys nuo sutarčių ar kitų susitarimų, kuriuose numatytos tokių institucinių investuotojų pareigos.

45.

Reglamento 4 straipsnio f punkte nustatyta, kad kompetentinga licencijas išduodanti institucija licenciją oro susisiekimui vykdyti įmonei išduoda su sąlyga, kad valstybės narės ir (arba) jų subjektai faktiškai kontroliuoja tą įmonę.

46.

Faktiškos kontrolės sąvoka apibrėžta reglamento 2 straipsnio 9 dalyje kaip

„santykiai, sudaryti iš teisių, sutarčių ir kitų priemonių, kurios kartu ar atskirai, įvertinus reikiamus fakto ir teisės klausimus, suteikia galimybę tiesiogiai ar netiesiogiai naudotis sprendžiamąja galia įmonės atžvilgiu, ypač:

47.

Kaip išaiškinta Sprendime Swissair/Sabena, pagal šią nuostatą būtina įvertinti valstybių narių ir (arba) jų piliečių padėtį, kad būtų nustatyta, ar, įvertinus visus veiksnius, jie turi sprendžiamąją galią atitinkamos įmonės valdymui daryti įtaką, viršijančią trečiosios šalies akcininkų įtaką. Atliekant šią analizę atsižvelgiama į ES akcininko turimas galimybes daryti teigiamą įtaką strateginiams įmonės verslo sprendimams.

48.

Strateginiai verslo sprendimai visų pirma susiję su aukščiausio lygio vadovų skyrimu, biudžeto ir (arba) verslo plano tvirtinimu, didelėmis investicijomis ar teisėmis, susijusiomis su tam tikra rinka.

49.

Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikėtų nustatyti, kur ir kokiomis sąlygomis šie sprendimai priimami. Tai reiškia, kad turi būti analizuojamas įmonės valdymas, ir tokia analizė turi būti atliekama atsižvelgiant į bendrą informaciją apie įmonės veikimą.

50.

Antra, reikėtų įvertinti kitus aspektus, kurie gali daryti poveikį su svarbiais verslo reikalais susijusių sprendimų priėmimui. Tie aspektai – tai akcininkų teisės, įmonės ir trečiosios šalies akcininko finansiniai ryšiai ir prekybinis bendradarbiavimas. Išsamesnės šių vertinimo kriterijų taikymo gairės pateikiamos toliau. Tačiau sudaryti išsamaus elementų, kurie gali būti susiję su konkretaus atvejo analize, sąrašo neįmanoma. Todėl gali būti svarbūs ir tie elementai, apie kuriuos čia neužsimenama, – tai priklausys nuo nagrinėjamo atvejo aplinkybių.

51.

Kaip išaiškinta Sprendime Swissair/Sabena, faktišką kontrolę gali vykdyti tik valstybės narės arba jų piliečiai. Akivaizdu, kad tokia faktiška kontrolė neįmanoma, kai valstybės narės ar jų piliečiai turi tik veto teisių ir neturi teisių, kurios leistų jiems daryti teigiamą įtaką atitinkamos įmonės valdymui.

52.

Veiksnių, kurie leistų ES akcininkams daryti teigiamą įtaką, yra įvairių, pavyzdžiui, įgaliojimai teikti iniciatyvas arba mechanizmai, susiję su išankstine ar ypatinga prieiga prie informacijos įmonėje.

53.

Pirmiau išdėstyti bendrieji principai turi būti taikomi atsižvelgiant į visas faktines ar teisines aplinkybes. Kiekvienas atskiras atvejis turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

54.

Atvejai, kuriais reikia atlikti analizę pagal reglamento 4 straipsnio f punktą, dažnai susiję su 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (11) (toliau – Susijungimų reglamentas) taikymu, atsižvelgiant į pastarojo reglamento nuostatas. Kadangi kontrolės apibrėžtys tuose reglamentuose turi tam tikrų panašumų, tikslinga pateikti paaiškinimų.

55.

Pirma, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, kiek tai susiję su ES akcininku, Susijungimų reglamente vartojama sąvoka „bendra kontrolė“ ir aptariamame reglamente vartojama sąvoka „faktiška kontrolė“ nėra tarpusavyje nesuderinamos, kaip matyti iš Sprendimo Swissair/Sabena.

56.

Antra, reglamento 4 straipsnio f punkte nustatytas reikalavimas dėl kontrolės laikomas neįvykdytu, jei trečiosios šalies akcininkas yra įgijęs išskirtinę įmonės kontrolę (12). Tokiu atveju ES akcininkai iš esmės negali faktiškai kontroliuoti įmonės taip, apibrėžta reglamente.

57.

Kadangi Susijungimų reglamente sprendžiami klausimai ir aptariamame reglamente nustatytas reikalavimas dėl nuosavybės ir kontrolės turi tam tikrų panašumų, Komisija prireikus atvejus vertina pagal abu reglamentus tuo pačiu metu, nors ir skiriasi juose nustatyta tvarka. Atsakingos Komisijos tarnybos, be abejo, šiuo tikslu glaudžiai bendradarbiauja.

58.

Jokiose gairėse neįmanoma numatyti visų galimų įmonės kontrolės formų, be to, reikia atsižvelgti į tai, kad valstybėse narėse taikomos skirtingos įmonių valdymo taisyklės. Bet koks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į teisinę ir faktinę padėtį.

59.

Todėl šiose gairėse pateikiami tam tikri bendri vertinimo principai ir atkreipiamas dėmesys į tam tikrus probleminius klausimus, kuriuos gali reikėti išanalizuoti išsamiau, atsižvelgiant į faktiškos kontrolės kriterijų (13).

60.

Pirmasis faktiškos kontrolės vertinimo etapas yra atlikti įmonės valdymo analizę. Įmonės valdymas šiuo atveju reiškia procesus ir procedūras, kuriuos įmonė taiko priimdama jos veiklai svarbius sprendimus.

61.

Atliekant įmonės valdymo analizę reikėtų atsižvelgti ir į žinomas teisines ir faktines aplinkybes.

62.

Atliekant tą analizę reikėtų identifikuoti įmonės sprendimų priėmimo organus, išsiaiškinti jų kompetenciją ir sudėtį, tų organų narių skyrimo, rinkimo, darbo užmokesčio ir atleidimo taisykles, jų priimamų sprendimų pobūdį, taikomas sprendimų priėmimo procedūras (reikalavimus dėl kvorumo ir balsavimo taisykles (daugumos, bendro sutarimo)), kitiems organams suteiktas išimtines teises (susijusias su, pavyzdžiui, pasiūlymais, skyrimu, konsultacijomis, privalomomis arba neprivalomomis nuomonėmis, rekomendacijomis, sutikimu).

63.

Taip identifikuoti reikėtų visus sprendimų priėmimo organus, visų pirma akcininkų susirinkimą, vykdomąjį organą (pvz., valdybą, direktorių valdybą), kontrolės organus (pvz., stebėtojų tarybą), svarbias pareigas einančius darbuotojus (vadovus, turinčius teisę priimti su veiklos vykdymu susijusius sprendimus) ir vidaus komitetus (patariamuosius arba atliekančius kitokias funkcijas).

64.

Atliekant analizę reikėtų įvertinti, kaip valstybės narės ir (arba) jų piliečiai yra atstovaujami sprendimų priėmimo organuose ir kaip su sprendimu priėmimu susijusios jų teisės leidžia jiems lemti strateginius sprendimus, atsižvelgiant į tų sprendimų priėmimo tvarką. Šiuo atveju taip pat reikėtų atsižvelgti į kvorumą, kurio reikia sprendimams priimti.

65.

Vertinant sprendimų priėmimą ypač svarbu atlikti trečiosios šalies akcininkų veto teisių analizę. Tų akcininkų turimos plačios veto teisės, susijusios su klausimais, kurie svarbūs įmonės veiklai, gali turėti įtakos ES akcininkų gebėjimui faktiškai kontroliuoti įmonę. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikėtų atlikti bendrą ES ir trečiųjų šalių akcininkų teisių vertinimą.

66.

Tai, kad tam tikras akcininkas gali vetuoti tam tikrus sprendimus, nebūtinai reiškia, kad tas akcininkas gali faktiškai kontroliuoti įmonę. Turėtų būti patikrinta, ar tos veto teisės daro poveikį tik tam tikriems nedidelės svarbos sprendimams, ar pagrindiniams strateginiams sprendimams. Atliekant bendrą įvairių akcininkų teisių vertinimą reikia atsakyti į klausimą, ar valstybės narės arba jų piliečiai turi sprendžiamąją galią daryti įtaką strateginiams verslo sprendimams, kaip išaiškinta 47 punkte. Toks įvairiais veiksniais grindžiamas bendras vertinimas turėtų būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju.

67.

Tai, kad trečiosios šalies akcininkas turi veto teisių, nebūtinai reiškia, kad ES akcininkas praras faktišką įmonės kontrolę.

68.

Vienas iš galimų scenarijų yra, kai trečiosios šalies akcininkų veto teisės yra būtinos ir proporcingos siekiui apsaugoti mažiau nei pusę akcijų paketo turinčių akcininkų investicijas. Paprastai tokios veto teisės yra susijusios su įstatų arba panašių steigiamųjų dokumentų pakeitimais, kapitalo didinimu arba mažinimu, obligacijų, konvertuojamų į akcijas, emisija, su akcijomis susijusių teisių pakeitimais, su įtraukimu į biržos prekybos sąrašą arba viešais pasiūlymais, dividendų paskirstymu, veiklos nutraukimu arba esminiu veiklos pokyčiu, sprendimais dėl susijungimo, skaidymo arba likvidavimo. Tokios veto teisės savaime nereiškia, kad ES akcininkai negali faktiškai kontroliuoti įmonės.

69.

Išsamesnį vertinimą gali tekti atlikti tuo atveju, jei trečiosios šalies akcininkų veto teisės yra susijusios su kitais dalykais, visų pirma su sprendimais, kurie gali padaryti reikšmingą poveikį įmonės veiklos vykdymui arba sutrikdyti įmonės veiklą, pavyzdžiui, turto įsigijimą, investicijas, finansinių priemonių (garantijų arba paskolų) išplėtimą arba priėmimą, sutarčių sudarymą, verslo sandorius su asmenimis, kurie susiję su įmone arba vienu iš akcininkų.

70.

Elementai, dėl kurių gali tekti atlikti tokį išsamų vertinimą, priklausomai nuo priimamo sprendimo dalyko, yra, pavyzdžiui: lemiami balsai, bendru sutarimu priimami sprendimai, trečiosios šalies akcininkų teisė skirti asmenis į tam tikras (svarbias) pareigas, reikalavimas, kad prieš priimant (svarbius) sprendimus būtų gauti tų akcininkų pasiūlymai ar rekomendacijos, nuostatos, pagal kurias tų akcininkų prašymu negali vykti balsavimas, būtų balsuojama dėl pakeitimų grupės ir pan.

71.

Vertinant sprendimus, kurie priimami įmonės akcininkų susirinkimuose, gali tekti atsižvelgti į akcininkų struktūrą, dalyvavimą akcininkų susirinkimuose ir balsavimo tuose susirinkimuose modelius. Kai įmonė turi plačią nuosavybės struktūrą ir trečiosios šalies akcininkas yra vienas iš didžiausių akcininkų, už to akcininko pasiūlymus gali būti balsuojama – net jei jo turima akcijų paketo dalis yra gerokai mažesnė nei 50 % Todėl, siekiant nustatyti, ar valstybių narių akcininkai de facto faktiškai kontroliuoja įmonę, gali reikėti įvertinti jų dalyvavimo akcininkų susirinkimuose lygį ir balsavimo modelius.

72.

Ypač reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kompetentingai licencijas išduodančiai institucijai gali reikėti išsamiai įvertinti atvejus, kai trečiajai šaliai arba trečiosios šalies piliečiui priklauso daugiau kaip 30 % akcijų paketo. Kai įmonė turi plačią nuosavybės struktūrą ir trečiosios šalies akcininkas yra vienas iš didžiausių akcininkų, gali reikėti įvertinti ir mažesnę akcijų paketo dalį.

73.

Šiomis aplinkybėmis taip pat gali būti svarbu įvertinti, ar svarbias pareigas įmonėje einantys asmenys turi ryšių su trečiosios šalies akcininku. Tačiau tai netaikytina tų asmenų pilietybei. Jų pilietybė pati savaime negali rodyti, ar įmonę faktiškai kontroliuoja valstybės narės ir (arba) jų piliečiai, ypač atsižvelgiant į tarptautinį aviacijos sektoriaus pobūdį. Gali būti svarbu tik tai, ar valstybės narės ir (arba) jų piliečiai kontroliuoja procedūras, taikomas priimant svarbius sprendimus, tarp kurių gali būti svarbias pareigas einančių darbuotojų skyrimas arba atleidimas.

74.

Atliekant faktiškos kontrolės analizę būtina įvertinti akcininkų teises, nes dėl trečiosios šalies akcininkų turimų plačių teisių de facto gali atsitikti taip, kad įmonę faktiškai kontroliuos trečiosios šalies akcininkai, o ne ES akcininkas (-ai): siekdami faktiškai kontroliuoti įmonę trečiosios šalies akcininkai gali daryti įtaką ES akcininkams. Pavyzdžiui, gali būti vertinama, ar tie trečiosios šalies akcininkai turi galimybę gauti nuolaidų tuomet, kai sprendžiami klausimai, kuriuos iš pažiūros ir atsižvelgiant į suderintą įmonės valdymo struktūrą, atrodytų, kontroliuoja ES akcininkas (-ai).

75.

Toliau pateikiama akcininkų teisių, kurias paprastai reikia ištirti nuodugniau, pavyzdžių.

76.

Trečiosios šalies akcininko teisė vetuoti valstybės narės akcininko turimų įmonės akcijų perleidimą turėtų būti nagrinėjama išsamiai. Dažnai pasitaiko tokia situacija: trečiosios šalies akcininkui atlikus investavimo sandorį, tam tikru laikotarpiu bet kuriam subjektui taikomas draudimas perleisti akcijas arba toks perleidimas leidžiamas tik su sąlyga, kad gautas kito subjekto sutikimas. Jei tas laikotarpis neviršija sektoriuje įprasto laikotarpio, paprastai jis gali būti vertinamas kaip investicijų stabilumą užtikrinanti apsaugos priemonė, kuri nedaro poveikio faktiškai kontrolei. Tačiau net ir šiais atvejais gali reikėti atidžiau išnagrinėti konkrečias aplinkybes. Visų pirma, jei apribojimas taikomas tik trečiosios šalies akcininkui, tai galėtų rodyti disbalansą, t. y. kad ES akcininkai gali smarkiai priklausyti nuo to trečiosios šalies akcininko, bet ne priešingai.

77.

Pirmumo teisė yra esamo akcininko teisė pirmumo tvarka gauti kito akcininko pasiūlymą pirkti jo akcijas. Pirmumo teisės yra įprasta verslo praktika ir, jei jos neviršija to, kas būtina akcininkų investicijoms apsaugoti, tai faktiškos kontrolės atžvilgiu ypatingų problemų nekelia. Tačiau kai kurių rūšių pirmumo teisės gali daryti poveikį, prilygstantį teisės vetuoti akcijų perleidimą poveikiui. Toks atvejis galėtų būti, kai trečiosios šalies akcininkas turi teisę nustatyti konkrečių akcijų pardavimo kainą.

78.

Smulkieji akcininkai, siekdami apsaugoti savo investicijų vertę bei savo įtaką įmonėje ir išvengti turimų akcijų vertės sumažėjimo, dažnai derasi dėl kokios nors pasirinkimo parduoti sandorio formos. Toks pasirinkimo parduoti sandoris suteikia tiems smulkiesiems akcininkams teisę parduoti savo akcijas įmonei (oro vežėjui) arba, įvykus tam tikram įvykiui, parduoti jas kitiems akcininkams už nustatytą kainą. Tokiu atveju, atliekant bendrą faktiškos kontrolės vertinimą, į tokias pirmumo teises turėtų būti atsižvelgiama.

79.

Kai tokį pasirinkimo parduoti sandorį leidžiama sudaryti trečiosios šalies akcininkui, tai gali daryti poveikį ES akcininko (-ų) gebėjimui faktiškai kontroliuoti įmonę, nes pirmojo akcininko pasitraukimas galėtų finansiškai ir komerciškai destabilizuoti įmonę. Todėl gali susidaryti situacija, kai trečiosios šalies akcininkas daro ES akcininkui (-ams) tokį poveikį, kad tas ES akcininkas nebegali išlaikyti faktiškos kontrolės.

80.

Pasirinkimo parduoti sandorio poveikis priklauso nuo taikomų sąlygų, todėl jas reikėtų atidžiai išnagrinėti. Daug galių suteikiantis pasirinkimo parduoti sandoris, leidžiantis trečiosios šalies akcininkui pasinaudoti juo labai įvairiais atvejais, gali suteikti jam galimybę iš įmonės ar likusių akcininkų gauti nuolaidų, susijusių su klausimais, kurių trečiosios šalies akcininkas paprastai negali spręsti ar kurių jis negali vetuoti. Jokių ypatingų klausimų nekyla tais atvejais, kai pasirinkimo parduoti sandoris yra būtinas ir proporcingas siekiant apsaugoti trečiosios šalies akcininką nuo jo akcijų vertės sumažėjimo, tačiau kitus atvejus reikėtų išnagrinėti atidžiau.

81.

Pasirinkimo pirkti arba konvertavimo sandoriai trečiosios šalies akcininkui suteikia galimybę arba įsigyti daugiau įmonės akcijų, arba konvertuoti skolą ar kvazinuosavą kapitalą į akcijas. Visos papildomos balsavimo teisės arba kitos teisės, kurias akcininkas įgytų naudodamasis pasirinkimo pirkti arba konvertavimo sandoriu, turėtų būti atidžiai patikrintos, t. y. įvertintas jų galimas poveikis faktiškai įmonės kontrolei.

82.

Jei trečiosios šalies akcininkas atlieka investicijas tam tikromis sąlygomis, jas gali tekti išsamiai įvertinti atsižvelgiant į jų poveikį faktiškai kontrolei. Nors tuo atveju, kai sąlygos yra būtinos ir proporcingos siekiant apsaugoti investicijų vertę, jokių ypatingų problemų nekyla, kitas sąlygas gali tekti išnagrinėti išsamiau.

83.

Sąlygos, susijusios su reguliavimo institucijų leidimais ar kitais dalykais, kurie gali būti laikomi viešosios politikos srities dalykais, paprastai neturi įtakos faktiškai kontrolei.

84.

Trečiosios šalies akcininko nustatytos sąlygos, susijusios su įmonės finansų klausimais (pvz., metinių sąskaitų auditu, mokumu, skolos restruktūrizavimu arba konsultacijomis dėl svarbiausių klausimų prieš galutinai patvirtinant investicijas), paprastai neturėtų daryti poveikio faktiškai kontrolei, nes jos susijusios su įmonės finansine padėtimi iki investavimo sandorio, taigi ir investicijos verte trečiosios šalies akcininkui.

85.

Investicijų sąlygos, visų pirma sąlygos, susijusios su įmonės verslo planu, svarbias pareigas einančių darbuotojų skyrimu arba bendradarbiavimo susitarimo sudarymu, gali visiškai arba iš dalies apriboti – de jure arba de facto – įmonės sprendimų priėmimo organų įgaliojimus. Į nustatytas sąlygas turėtų būti atsižvelgiama atliekant bendrą faktiškos kontrolės vertinimą. Gali pasitaikyti atvejų, kai trečiosios šalies akcininkas reikalauja priimti svarbius strateginius sprendimus, kurie yra jo investicijų sąlyga, todėl nuolatinė įtaka įmonės sprendimų priėmimo organuose – kokią turi ES akcininkai pagal sudarytus susitarimus – netenka praktinio poveikio. Šis klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į bendrą padėtį, visų pirma į konkrečias priemones ir procedūras, kurias taikydamas ES akcininkas gali naudotis savo įtaka įmonės viduje.

86.

Klausimas, ar trečiosios šalies akcininko finansinis įnašas lemia tai, kad valstybės narės akcininkai faktiškai nekontroliuoja įmonės, turi būti vertinamas atsižvelgiant į finansinę priklausomybę, kurią toks įnašas sukuria konkrečiu atveju. Tokia priklausomybė gali reikšti, kad valstybės narės akcininkai de facto netenka visų arba dalies galimybių daryti poveikį įmonės veiklai per tos įmonės sprendimų priėmimo organus. Į tokias situacijas panašūs atvejai yra, kai dėl įmonės priklausomybės nuo trečiosios šalies akcininko teikiamo arba tęsiamo finansavimo tas trečiosios šalies akcininkas gali gauti nuolaidų strateginėse srityse, net jei teisiškai valstybių narių akcininkai turėtų galimybę atsisakyti suteikti tokias nuolaidas.

87.

Norint įvertinti finansinės priklausomybės laipsnį, pirmiausia reikėtų nustatyti, ar trečiosios šalies akcininko įnašas į įmonės finansavimą yra proporcingas jam priklausančiai akcijų daliai (14). Tokiu atveju (nebent nusvertų konkrečios aplinkybės) galėtų būti laikoma, kad trečiosios šalies akcininkas neturi didesnės įtakos įmonės veiklai nei jo turimų teisių suteikiama įtaka įmonės veiklai, kaip akcijų įsigijimo ir susitarimų sudarymo pasekmė.

88.

Atliekant šį vertinimą, trečiosios šalies akcininko įnašo dydis turėtų būti lyginamas su kitų akcininkų ir su įmone nesusijusių finansuotojų įnašu. Turėtų būti atsižvelgiama į visų rūšių finansavimą, kuris suprantamas plačiausia prasme: kapitalo padidinimą, paskolas, garantijas, obligacijas, skolos atsisakymą, finansinę pagalbą (15) ir dotacijas. Reikėtų atsižvelgti ne tik į įnašus po trečiosios šalies akcininko investicijų, bet ir į įnašus, kuriuos esami akcininkai ir išorės finansuotojai suteikė rengdamiesi įmonės akcijų pardavimo sandoriui (pardavimo sandoriui, kuris lėmė trečiosios šalies akcininko atėjimą į įmonę).

89.

Jei trečiosios šalies akcininkas prisidėjo prie įmonės finansavimo įnašu, kuris viršija jo akcijų vertę, į tai reikėtų atsižvelgti atliekant bendrą vertinimą.

90.

Prekybinis bendradarbiavimas gali būti su veikla susijęs dviejų įmonių (oro vežėjų) bendradarbiavimas (pavyzdžiui, dalijimosi kodu susitarimai) arba plėtojant tokį bendradarbiavimą gali būti sukurta bendra įmonė, trečiosios šalies akcininkas ir įmonė gali iš vienas kito pirkti ar vienas kitam parduoti prekes ir paslaugas.

91.

Įmonės priklausomybės nuo tokio bendradarbiavimo su trečiosios šalies akcininku lygis lems to akcininko įtakos įmonei mastą. Todėl, jei vyksta toks bendradarbiavimas, reikia įvertinti, ar jo sukuriama priklausomybė yra tokia, kad ES akcininkas gali būti priverstas palaikyti strateginius trečiosios šalies partnerio sprendimus.

92.

Kai kuriuose bendradarbiavimo susitarimuose gali būti numatytos konkrečios sprendimų priėmimo procedūros, kurias taikydamos abi įmonės priima sprendimus dėl šio bendradarbiavimo, visų pirma bendrų įmonių atveju.

93.

Tuo atveju, kai prekybinis bendradarbiavimas yra būtina trečiosios šalies akcininko investicijų sąlyga, ši sąlyga turėtų būti įvertinta atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus aspektus.

94.

Jei nutraukus arba pažeidus prekybinio bendradarbiavimo susitarimą trečiosios šalies akcininkas gali palikti įmonę, tokia akcininko teisė taip pat turėtų būti įvertinta taip, kaip apibūdinta pirmiau.

95.

Būtiniausi licencijas išduodančių institucijų teisiniai įpareigojimai stebėti, kaip įmonės laikosi reikalavimų, nustatyti reglamento 8 straipsnio 2 dalyje. Tačiau tos institucijos gali nuspręsti, kad tikslinga imtis papildomų veiksmų – su akcijomis susijusią padėtį tikrinti dažniau, pavyzdžiui, kas mėnesį ar tris mėnesius arba net trumpesniais intervalais, atsižvelgiant į trečiosios šalies turimą akcijų dalį.

96.

Šiuo atveju įmonės, kurios yra viešai kotiruojamos vertybinių popierių rinkoje arba kurios priklauso investicinėms institucijoms, turi užtikrinti, kad kompetentinga licencijas išduodanti institucija turėtų pakankamai informacijos ir galėtų įsitikinti, kad tos įmonės atitinka reglamento 4 straipsnio f punkto reikalavimą. Šiuo tikslu įmonės gali pageidauti registruoti (kiek tai įmanoma) perkamas ir parduodamas akcijas. Į įmonės įstatus arba statutą gali būti įtraukta nuostatų, kurios leidžia direktoriams tikrinti akcininkų pilietybę ir reikalauti, kad stambūs akcininkai pateiktų deklaracijas dėl pilietybės.

97.

Trečiosios šalies akcininkas privalo kompetentingai licencijas išduodančiai institucijai pateikti visą informaciją, kurios prašoma atliekant licencijos vertinimą, kad būtų įrodyta, jog laikomasi reglamento 4 straipsnio f punkto reikalavimų (žr. 3 skirsnį).

98.

Kompetentinga licencijas išduodanti institucija privalo užtikrinti visų verslo paslapčių, kurios jai buvo patikėtos atliekant vertinimą, konfidencialumą.

99.

Vertinant reikalavimą dėl faktiškos kontrolės reikia atsižvelgti į toliau nurodytus papildomus aspektus.

100.

Vykdydama savo veiklą kompetentinga licencijas išduodanti institucija gali prieiti prie išvados, kad tam tikri aptikti elementai nereiškia, kad valstybės narės ar jų piliečiai neteks faktiškos kontrolės, bet kad tokią pasekmę gali sukelti su tais elementais susiję galimi būsimi pokyčiai. Tokiais atvejais kompetentingai licencijas išduodančiai institucijai gali tekti stebėti tų elementų pokyčius. Tokią stebėseną ji turi atlikti reguliariai tikrindama atitiktį, t. y. ar tam tikra įmonė laikosi reglamento reikalavimų. Tos institucijos siekis yra kuo greičiau sužinoti apie atvejus, kai ES akcininkas (-ai) nebetenka faktiškos kontrolės ir dėl šios priežasties nebegali būti užtikrinta atitiktis reglamento reikalavimams.

101.

Jei kompetentinga licencijas išduodanti institucija turi tam tikrų abejonių dėl atitikties reglamentui, ji turėtų imtis toms abejonėms išsklaidyti skirtų veiksmų. Jei abejonių kitaip išsklaidyti neįmanoma, ta institucija turės pranešti apie jas atitinkamai įmonei.

102.

Jei ta įmonė nusprendžia inicijuoti tam tikrus pakeitimus, susijusius su įmonės valdymu arba kitais atitinkamais aspektais, gali tekti pagal Susijungimų reglamentą pateikti pranešimą arba pakartotinį pranešimą.