a.

Ar reikia laikyti, kad apyvartinių taršos leidimų atsisakymas yra neužbaigtas, kai, kaip šiuo atveju, operatorius pasikliovė gautu elektroniniu perleidimo procedūros užbaigimo patvirtinimu, kuris galėjo pagrįstai sukelti operatoriui teisėtą lūkestį, kad jis galutinai įvykdė Direktyvos 2003/87/EB 6 straipsnio 2 dalies e punkte nustatytą leidimų atsisakymo sandorį?

b.

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrąjį klausimą, ar galima daryti prielaidą, kad tas operatoriaus lūkestis yra teisėtas, nes praėjusiais leidimų atsisakymo metais nacionalinė administracinė institucija pati su juo susisiekė, kad likus kelioms dienoms iki Direktyvos 2003/87/EB 6 straipsnio 2 dalies e punkte nustatyto termino pabaigos primintų, jog leidimų atsisakymo procedūra dar neužbaigta, todėl jis pagrįstai darė prielaidą, kad einamaisiais metais yra įvykdęs leidimų atsisakymo pareigą, nes ta institucija tiesiogiai su juo nesusisiekė?

c.

Atsižvelgiant į atsakymus į pirmuosius du klausimus, tiek juos nagrinėjant kartu, tiek atskirai, ar teisėtų lūkesčių apsaugos principas gali būti aiškinamas taip, kad tai yra force majeure atvejis, todėl sąžiningas operatorius gali būti iš dalies ar visiškai atleistas nuo Direktyvos 2003/87/EB 16 straipsnio 3 dalyje nustatytos nuobaudos?

a.

Ar pagal Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą draudžiama nustatyti tokią nustatyto dydžio baudą už ATL neatsisakymą, kokia yra numatyta Direktyvos 2003/87/EB 16 straipsnio 3 dalyje, kai pagal šią nuostatą negalima skirti baudos, proporcingos operatoriaus padarytam pažeidimui?

b.

Jeigu atsakymas į ankstesnį klausimą būtų neigiamas, ar Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintas lygybės principas, [taip pat] bendrasis sąžiningumo principas ir fraus omnia corrumpit principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, kiek tai susiję su nustatyto dydžio bauda, kuri gali būti skiriama pagal Direktyvos 2003/87/EB 16 straipsnio 3 dalį, ir [2004 m. gruodžio 23 d. Įstatymo] 20 straipsnio 7 dalyje numatytu automatiškai taikomu paskelbimu, vienodai vertinti atvejus, kai sąžiningas operatorius pasielgė aplaidžiai ir tikėjosi, kad yra įvykdęs pareigą grąžinti ATL iki nustatyto termino galutinės datos (balandžio 30 d.), ir atvejus, kai operatorius veikė nesąžiningai?

c.

Jeigu atsakymas į ankstesnį klausimą būtų neigiamas, ar nustatyto dydžio piniginės baudos taikymas nesuteikiant nacionaliniam teismui teisės jos keisti, išskyrus force majeure atvejus, [kaip ir] automatiškai skiriama paskelbimo sankcija, atitinka Chartijos 47 straipsnį, kuriuo užtikrinama veiksminga teisių gynimo priemonė?

d.

Jeigu atsakymas į ankstesnį klausimą būtų neigiamas, ar taip išreikštas ES teisės aktų leidėjo pritarimas nustatyto dydžio piniginei baudai [ir] automatiškai skiriamai paskelbimo sankcijai, netaikant proporcingumo principo, išskyrus aiškiai apibrėžtus force majeure atvejus, nereiškia, kad nacionalinis teismas turi nusileisti tariamai ES teisės aktų leidėjo valiai ir kad nepagrįstai netaikoma Chartijos 47 straipsnyje bei 49 straipsnio 3 dalyje numatyta teisminė kontrolė?

e.

Atsižvelgiant į atsakymą į ankstesnį klausimą, ar dėl nacionalinio teismo atliekamos teisminės kontrolės nebuvimo, turint omenyje Direktyvos 2003/87/EB 16 straipsnio 3 dalyje nurodytą nustatyto dydžio baudą [ir] [2004 m. gruodžio 23 d. Įstatymo] 20 straipsnio 7 dalyje numatytą automatiškai skiriamą paskelbimo sankciją, nėra nutraukiamas iš esmės rezultatyvus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir valstybių narių aukščiausiųjų teismų dialogas, nes Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra įteisinęs aiškiai apibrėžtą sprendimą, išskyrus griežtai apibrėžtą force majeure atvejį, todėl valstybės aukščiausiasis teismas faktiškai negali vesti veiksmingo dialogo, o tik turi pritarti nuobaudai, nes force majeure tikimybė nėra patikrinta?