2021 m. birželio 23 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2021 m. balandžio 14 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) priimto sprendimo byloje T-579/19 The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR / Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba

(Byla C-382/21 P)

(2022/C 64/08)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba, atstovaujama D. Hanf, D. Gája, E. Markakis, V. Ruzek

Kita proceso šalis: The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliantė (EUIPO) kaip apeliacinio skundo pagrindą nurodo Reglamento (EB) Nr. 6/2002 (1) 41 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir kelia Sąjungos teisės vienovei, darnai ir raidai svarbų klausimą, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo statuto 58a straipsnio 3 dalį.

Skundžiamu sprendimu pažeidžiama Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis, nes, priešingai nei aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota šioje nuostatoje, jame konstatuojama, kad šioje nuostatoje nereglamentuojamas (lacuna legis) atvejis, kai registruotojo Bendrijos dizaino prioritetas grindžiamas ankstesniu „patentu“. Taip nuspręsdamas Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šioje nuostatoje išreikštą aiškų ir nedviprasmišką Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimą netaikyti patentų kaip reikalavimų pripažinti registruotųjų Bendrijos dizainų prioritetą pagrindo ir taikyti tokius reikalavimus tik ankstesniems dizainams ar naudingiesiems modeliams.

Skundžiamu sprendimu taip pat pažeidžiama Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis, nes joje įtvirtinta aiški ir išsami tvarka pakeičiama tiesiogine nuoroda į Paryžiaus konvencijos (2) 4 straipsnį. Iš to neišvengiamai išplaukiantis pripažinimas, kad Paryžiaus konvencijos 4 straipsnyje nustatyta tvarka turi tiesioginį poveikį, prieštarauja suformuotai Teisingumo Teismo jurisprudencijai, pagal kurią nei Paryžiaus konvencija, nei TRIPS-sutartimi (3) nesiekiama sukurti teisių, kuriomis asmenys galėtų remtis Europos Sąjungos teismuose pagal Sąjungos teisę.

Galiausiai skundžiamu sprendimu pažeidžiama Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis, nes joje įtvirtinta aiški ir išsami tvarka taip pat pakeičiama neteisingu Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio aiškinimu. Paryžiaus konvencijoje nėra jokio teisinio pagrindo, leidžiančio patvirtinti Bendrojo Teismo išvadas, kad reikalavimas pripažinti registruotojo Bendrijos dizaino prioritetą gali būti grindžiamas patentu per dvylika mėnesių trunkantį reikalavimo pripažinti prioritetą laikotarpį.

Pagrindiniai tarptautinės teisės ir Sąjungos teisės santykio principai, kurių skundžiamame sprendime nepaisoma, visų pirma skirti Sąjungos teisinės sistemos institucinei pusiausvyrai ir autonomijai apsaugoti ir užima svarbią, Sąjungos teisinę sistemą formuojančią vietą. Skundžiamas sprendimas turi įtakos ne tik klausimui dėl reikalavimų pripažinti intelektinės nuosavybės teisių registravimo prioritetą, bet ir sukuria precedentą visoms reguliavimo sritims, kurios patenka į TRIPS sutarties taikymo sritį.

Apeliacinio skundo priimtinumas

2021 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo (prašymus priimti apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija) nutartimi apeliacinis skundas buvo pripažintas priimtinu.

(1)  2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142).

(2)  1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo su paskutiniais patikslinimais, padarytais 1967 m. liepos 14 d. Stokholme (Švedija) iš dalies pakeista 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, t. 828, Nr. 11851, p. 305; toliau – Paryžiaus konvencija).

(3)  Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (OL L 336, 1994, p. 214) (toliau – TRIPS sutartis).