23.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 228/7

(1)

Direktyva 2014/59/ES suteikia pertvarkymo institucijoms teisę nurašyti ir konvertuoti pertvarkomos įstaigos įsipareigojimus;

(2)

išvestinių finansinių priemonių sutartys gali sudaryti reikšmingą tam tikrų kredito įstaigų įsipareigojimų struktūros dalį. Tačiau tokių sutarčių vertinimas yra sudėtingas procesas, atsižvelgiant į tai, kad jų vertė yra susijusi su pagrindinių priemonių, turto ar subjektų verte, kuri laikui bėgant kinta ir tampa galutinė tik suėjus sutarčių terminui ar jas užbaigus;

(3)

iš ankstesnės patirties matyti, kad išvestinių finansinių priemonių įsipareigojimų vertinimo sudėtingumas vienos iš sandorių šalių įsipareigojimų neįvykdymo atveju gali sulėtinti vertinimo procesą, pareikalauti didelių išlaidų ir lemti bylinėjimąsi;

(4)

be to, praktika rodo, kad išvestinių finansinių priemonių sutartyse gali būti numatyta skirtingų sumos, kurią viena kitai turi sumokėti sandorio šalys užbaigimo atveju, apskaičiavimo metodikų, ir pagal kai kurias iš jų teisė nustatyti užbaigimo sumą ar užbaigimo datą arba jas abi paliekama įsipareigojimus vykdančiai sandorio šaliai;

(5)

todėl, siekiant išvengti neatsakingo elgesio rizikos ir užtikrinti pertvarkymo veiksmų efektyvumą, pertvarkymo institucijos turėtų priimti ir įgyvendinti tinkamas metodikas, skirtas įsipareigojimams, kurių atsiranda dėl išvestinių finansinių priemonių sutarčių, įvertinti per laikotarpį, kuris būtų suderinamas su siekiu užtikrinti spartų pertvarkymo procesą, remiantis objektyvia ir, kai įmanoma, lengvai prieinama informacija. Svarbu užtikrinti, kad vertinimo metodikoje būtų išdėstytos tam tikros procedūrinės nuostatos dėl pertvarkymo institucijos pranešimo apie užbaigimo sprendimus, taip pat dėl to, kaip gauti pakeitimo sandorius iš užbaigtų sutarčių sandorių šalių;

(6)

pagal išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurioms taikomas užskaitos susitarimas, pirmalaikio sutarties nutraukimo atveju nustatoma viena užbaigimo suma. Direktyvos 2014/59/ES 49 straipsnyje numatyta, kad tokių sutarčių vertė nustatoma kaip grynoji suma susitarime nustatytomis sąlygomis. Taigi pertvarkymo institucija ar nepriklausomas vertintojas turėtų paisyti užskaitos susitarimuose apibrėžtų užskaitos grupių ir neturi teisės pasirinkti tam tikrų sutarčių ir taikyti išimtis kitoms;

(7)

pagal Direktyvos 2014/59/ES 49 straipsnį išvestinių finansinių priemonių sutarčių vertę nustato pertvarkymo institucija arba nepriklausomas vertintojas, vadovaudamasis vertinimo procedūra pagal tos direktyvos 36 straipsnį. Vertinant išvestinių finansinių priemonių įsipareigojimus turėtų būti siekiama greitai ex ante nustatyti vertę gelbėjimo privačiomis lėšomis tikslais ir kartu suteikti pertvarkymo institucijai galimybę pakankamai lanksčiai ex post koreguoti reikalavimų sumas;

(8)

vertinimas, ar išvestinių finansinių priemonių įsipareigojimams taikyti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę ar jos netaikyti pagal Direktyvos 2014/59/ES 44 straipsnio 3 dalį, turėtų būti atliktas prieš priimant sprendimą užbaigti sutartį, vadovaujantis vertinimo procedūra pagal tos direktyvos 36 straipsnį;

(9)

atlikdamos išvestinių finansinių priemonių įsipareigojimų vertinimą pertvarkymo institucijos, prieš priimdamos sprendimą užbaigti sutartį, turėtų galėti įvertinti potencialią tų įsipareigojimų, kuriems būtų galima taikyti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę po užbaigimo, sumą, taip pat potencialią vertę, kuri dėl užbaigimo galėtų būti prarasta;

(10)

išvestinių finansinių priemonių sutarčių užbaigimas gali lemti papildomus nuostolius, kurie nebuvo numatyti atliekant vertinimą veiklos tęstinumo sąlygomis ir kurių gali atsirasti, pavyzdžiui, dėl sandorio šalies patirtų faktinių pakeitimo išlaidų, kurios padidintų pertvarkomai įstaigai tenkančias užbaigimo išlaidas, arba dėl pertvarkomos įstaigos išlaidų, patirtų atkuriant sandorius dėl pozicijų, kurioms dėl užbaigimo kyla atviros rinkos rizika. Jeigu patirti ar numatomi nuostoliai dėl išvestinių finansinių priemonių užbaigimo viršija atitinkamų įsipareigojimų, kuriems faktiškai būtų galima taikyti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę, dalį, tie pertekliniai nuostoliai gali padidinti gelbėjimo privačiomis lėšomis naštą kitiems pertvarkomos įstaigos kreditoriams. Tokiais atvejais nuostolių, kurie būtų padengti naudojant įsipareigojimus, nesusijusius su išvestinių finansinių priemonių sutartimis, kai taikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė, suma būtų didesnė negu netaikant išvestinių finansinių priemonių sutarčių užbaigimo ir gelbėjimo privačiomis lėšomis, todėl pertvarkymo institucija gali apsvarstyti galimybę išvestinių finansinių priemonių sutartims netaikyti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės pagal Direktyvos 2014/59/ES 44 straipsnio 3 dalies d punktą ir Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) 2016/860 (2), priimtą pagal tos direktyvos 44 straipsnio 11 dalį. Bet kokiu atveju naudojantis gelbėjimo privačiomis lėšomis įgaliojimais tokių įsipareigojimų atžvilgiu turėtų būti taikomos išimtys, nustatytos Direktyvos 2014/59/ES 44 straipsnio 2 dalyje, ir savo nuožiūra taikomos išimtys, nustatytos tos direktyvos 44 straipsnio 3 dalyje ir patikslintos Deleguotajame reglamente (ES) 2016/860;

(11)

Direktyvos 2014/59/ES 49 straipsnio 3 ir 4 dalis būtina aiškinti nuosekliai, todėl reikėtų patikslinti nepriklausomų vertintojų ir pertvarkymo institucijų atliekamo išvestinių finansinių priemonių vertinimo metodikas ir principus;

(12)

vertinimo metodikos, pagrįstos faktinėmis ar hipotetinėmis užbaigtų įsipareigojimų pakeitimo išlaidomis, rezultatai būtų panašūs į rezultatus, gautus laikantis vyraujančios rinkos praktikos, ir atitiktų principus, kuriais reglamentuojamas pagal Direktyvos 2014/59/ES 74 straipsnį reikalaujamas vertinimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar akcininkams ir kreditoriams būtų taikytos geresnės sąlygos, jei pertvarkomai įstaigai būtų iškelta įprastinė bankroto byla (principas, kad nė vieno kreditoriaus padėtis nebūtų blogesnė);

(13)

taikydama vertinimo metodiką, pertvarkymo institucija turėtų galėti remtis įvairiais duomenų šaltiniais, įskaitant pertvarkomos įstaigos, sandorio šalių ar trečiųjų šalių pateiktus duomenų šaltinius. Nepaisant to, būtų tikslinga nustatyti principus dėl duomenų, į kuriuos būtina atsižvelgti atliekant vertinimą, rūšių, kad būtų galima užtikrinti objektyvų vertės nustatymą;

(14)

pertvarkymo institucijos užbaigtų išvestinių finansinių priemonių sutarčių sandorio šalys gali nuspręsti sudaryti vieną ar daugiau pakeitimo sandorių, kad pakeistų savo poziciją užbaigimo metu. Tokie pakeitimo sandoriai atliekant vertinimą turėtų būti laikomi prioritetiniu duomenų šaltiniu, jeigu jie yra sudaryti komerciškai pagrįstomis sąlygomis užbaigimo datą arba kuo greičiau, kai tai praktiškai įmanoma, po tos datos. Todėl pranešdamos apie užbaigimo sprendimą pertvarkymo institucijos turėtų suteikti galimybę sandorio šalims iki termino, atitinkančio numatomą referencinį vertinimo momentą, pateikti įrodymų dėl komerciškai pagrįstų pakeitimo sandorių. Jei sandorio šalys tokius įrodymus pateikia iki nurodyto termino, vertintojas turėtų nustatyti užbaigimo kainą pagal tų pakeitimo sandorių kainas. Jei sandorio šalys iki nurodyto termino įrodymų dėl komerciškai pagrįstų pakeitimo sandorių nepateikia, pertvarkymo institucijos turėtų galėti atlikti savo vertinimą remdamosi turima rinkos informacija, tokia kaip vidutinės kainos ir pirkimo ir pardavimo kainų skirtumai, kad įvertintų hipotetines pakeitimo išlaidas, t. y. nuostolius arba išlaidas, kurie būtų buvę patirti siekiant atkurti bet kokią apsidraudimo ar susijusią prekybos poziciją, remiantis grynąja rizikos pozicija;

(15)

išvestinių finansinių priemonių produktai ir rinkos yra labai įvairūs, ir vienos bendros pakeitimo sandorių sudarymo rinkos praktikos nustatyti neįmanoma. Todėl komerciškai pagrįstų pakeitimo sandorių sąvoką būtina plačiai apibrėžti, kad vertintojas galėtų atlikti būtiną vertinimą bet kokiomis rinkos sąlygomis. Ta sąvoka turėtų būti suprantama kaip pakeitimo sandoris, sudarytas remiantis užskaityta rizikos pozicija tokiomis sąlygomis, kurios atitinka bendrą rinkos praktiką, įdėjus pakankamai pastangų gauti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Visų pirma vertintojas galėtų apsvarstyti, be kitų elementų, prekiautojų, į kuriuos kreipėsi sandorio šalis, skaičių, gautų tvirtųjų kotiruočių skaičių ir tai, ar buvo pasirinktas geriausios kainos pasiūlymas. Pertvarkymo institucija taip pat turėtų galėti pranešime apie užbaigimą nurodyti kriterijus, kuriuos ji taikys atlikdama vertinimą;

(16)

pastaraisiais metais priimtais Sąjungos teisės aktais, vadovaujantis tarptautiniais standartais, siekta padidinti skaidrumą ir rizikos mažinimo pastangas išvestinių finansinių priemonių sutarčių rinkoje: nustatyta privaloma pagrindinių sandorio šalių (PSŠ) atliekama standartizuotų ne biržos išvestinių finansinių priemonių tarpuskaita, išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitą atlieka PSŠ, ir daugelio ne biržos išvestinių finansinių priemonių vertinimo ir garantinės įmokos nustatymo reikalavimai ir privalomo pranešimo sandorių duomenų saugykloms apie visas ne biržos išvestines finansines priemones reikalavimai;

(17)

jeigu pradedamas PSŠ tarpuskaitos nario pertvarkymas, ir pertvarkymo institucija užbaigia išvestinių finansinių priemonių sutartis prieš gelbėjimą privačiomis lėšomis, tas tarpuskaitos narys būtų laikomas įsipareigojimų nevykdančiu PSŠ tarpuskaitos nariu, kiek tai susiję su konkrečia užskaitos grupe. Tarpuskaitos nario įsipareigojimų neįvykdymą reglamentuojančios vidaus procedūros ir mechanizmai (toliau – PSŠ įsipareigojimų neįvykdymo procedūros), kuriuos PSŠ įgyvendina atsižvelgdamos į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 648/2012 (3) reikalavimus, yra patikimas pagrindas nustatyti visos užskaitos grupės išvestinių finansinių priemonių įsipareigojimo, atsirandančio dėl užbaigimo, vertę, taip pat ir gelbėjimo privačiomis lėšomis atveju pertvarkymo procese;

(18)

įvykus priežastiniam įvykiui, PSŠ įsipareigojimų neįvykdymo procedūros gali trukti kelias dienas ar ilgiau. Konkrečiu pertvarkymo atveju labai ilgai laukiant, kol bus užbaigtos įsipareigojimų neįvykdymo procedūros, kad būtų nustatyta išvestinių finansinių priemonių vertė, gali būti nukrypta nuo pertvarkymo tvarkaraščio ir tikslų ir gali būti be reikalo sutrikdytos finansų rinkos. Todėl pertvarkymo institucija turi susitarti su PSŠ ir PSŠ kompetentinga institucija dėl termino, iki kurio turi būti nustatyta pirmalaikio nutraukimo suma, atsižvelgdama tiek į PSŠ, tiek į savo suvaržymus;

(19)

pirmalaikio nutraukimo sumą, kurią PSŠ nustatė vadovaudamasi savo įsipareigojimų neįvykdymo valdymo procedūromis iki sutarto termino, turėtų patvirtinti vertintojas. Jei PSŠ iki sutarto termino pirmalaikio nutraukimo sumos nenustato arba netaiko savo įsipareigojimų neįvykdymo procedūrų, pertvarkymo institucija turėtų turėti galimybę pirmalaikio nutraukimo sumą nustatyti remdamasi savo pačios įverčiais. Pertvarkymo institucija taip pat turėtų turėti galimybę tą sumą nustatyti preliminariai, remdamasi savo pačios įverčiais, jei tai pateisinama būtinybe kuo skubiau užbaigti pertvarkymo procesą ir jei ji atnaujina savo vertinimą, kai pasibaigus terminui užbaigiama PSŠ įsipareigojimų neįvykdymo procedūra. Pertvarkymo institucija, atlikdama ex post galutinį vertinimą, turėtų galėti atsižvelgti į PSŠ po termino pateiktą informaciją, jei ji turima tuo metu, ir bet kokiu atveju atlikdama skirtingų sąlygų vertinimą pagal Direktyvos 2014/59/ES 74 straipsnį. Šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis PSŠ pagal Reglamentą (ES) Nr. 648/2012 taikomoms įsipareigojimų neįvykdymo valdymo procedūroms;

(20)

šio reglamento nuostatos neturėtų paveikti pagal Reglamento (ES) Nr. 648/2012 48 straipsnio 4 dalį priimtų PSŠ vidaus procedūrų, susijusių su įsipareigojimų nevykdančio tarpuskaitos nario ir jo klientų turto ir pozicijų perdavimu, ir turėtų derėti su visomis kitomis atitinkamomis nuostatomis ar leidimo suteikimo sąlygomis, kurios gali turėti įtakos atitinkamų išvestinių finansinių priemonių sutarčių užbaigimui;

(21)

nustatant išvestinių finansinių priemonių sutarčių vertinimo momentą turėtų būti laikomasi vertinimo principo, pagal kurį atsižvelgiama į sandorio šalių faktines ar hipotetines pakeitimo išlaidas. Kad vertinimas būtų kuo tikslesnis, jis turėtų būti atliekamas užbaigimo datą arba, jei tai nebūtų komerciškai pagrįsta, pirmą dieną ir pirmu laiku, kai tampa žinoma pagrindinio turto rinkos kaina. Tais atvejais, kai pirmalaikio nutraukimo sumą nustato PSŠ arba kai ji nustatoma pagal pakeitimo sandorių kainą, referencinis momentas turėtų būti momentas, kai sumą nustato PSŠ, arba pakeitimo sandorių sudarymo momentas;

(22)

jei pertvarkymo institucija dėl skubos priežasčių nusprendžia atlikti preliminarų vertinimą pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 9 dalį, pertvarkymo institucija arba vertintojas, remdamiesi tuo metu turimais įverčiais ir duomenimis, turėtų galėti pateikti preliminarią išvestinių finansinių priemonių įsipareigojimų vertę iki to referencinio momento. Kai pertvarkymo institucija imasi pertvarkymo veiksmų remdamasi preliminariu vertinimu pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 12 dalį, į stebimus atitinkamos rinkos pokyčius ar faktinių pakeitimo sandorių įrodymus referenciniu momentu būtų atsižvelgta atliekant vėlesnį preliminarų vertinimą arba galutinį vertinimą pagal tos direktyvos 36 straipsnio 10 dalį;

(23)

šis reglamentas grindžiamas techninių reguliavimo standartų projektais, kuriuos Europos bankininkystės institucija pateikė Komisijai;

(24)

Europos bankininkystės institucija surengė atviras viešas konsultacijas dėl techninių reguliavimo standartų projektų, kuriais grindžiamas šis reglamentas, pasikonsultavo su Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija, išanalizavo galimas susijusias sąnaudas ir naudą bei paprašė Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupės, įsteigtos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010 (4) 37 straipsnį, nuomonės,

(a)

įsteigta Sąjungoje ir gavusi leidimą Reglamento (ES) Nr. 648/2012 14–21 straipsniuose nustatyta tvarka arba

(b)

įsteigta trečiojoje valstybėje ir pripažinta Reglamento (ES) Nr. 648/2012 25 straipsnyje nustatyta tvarka;

a)

nuostolių sumą, kuri tektų išvestinių finansinių priemonių sutartims, kai taikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė, gautą padauginus:

su:

b)

prarasta verte, pagrįsta išlaidų, sąnaudų ar kito vertės sumažėjimo sumos, kuri turėtų susidaryti dėl išvestinių finansinių priemonių sutarčių užbaigimo, vertinimu ir gauta apskaičiavus šių elementų sumą:

a)

nesumokėtas sumas, įkaitą ar kitas sumas, kurias pertvarkoma įstaiga turi sumokėti sandorio šaliai, atėmus nesumokėtas sumas, įkaitą ir kitas sumas, kurias sandorio šalis turi sumokėti pertvarkomai įstaigai, užbaigimo datą;

b)

užbaigimo sumą, kuri apima išvestinių finansinių priemonių sandorio šalių patirtų nuostolių ar išlaidų arba jų gauto pelno sumą, susidariusią pakeičiant ar užsitikrinant nutrauktų sutarčių sąlygoms ekonomiškai lygiavertes esmines sąlygas ir ekonomiškai lygiavertes šalių pasirinkimo teises tų sutarčių atžvilgiu.

a)

sumų, kurios tampa mokėtinos užbaigimo datą arba anksčiau ir kurios tą datą yra nesumokėtos;

b)

sumos, lygios turto, kuris turėjo būti pristatytas pagal kiekvieną išvestinių finansinių priemonių sutarčių įsipareigojimą, kuris turėjo būti įvykdytas pristatant turtą užbaigimo datą arba anksčiau ir kuris užbaigimo datą nebuvo įvykdytas, tikrajai rinkos vertei;

c)

palūkanų ar kompensacijų sumų, sukauptų per laikotarpį nuo datos, kurią atitinkami mokėjimo ar pristatymo įsipareigojimai turėjo būti įvykdyti, iki užbaigimo datos.

a)

vidutinėmis dienos pabaigos rinkos kainomis, nustatytomis vadovaujantis pertvarkomos įstaigos įprastinės veiklos procedūromis, pagal 8 straipsnį nustatytą datą;

b)

vidutinės rinkos kainos ir pirkimo kainos skirtumu arba vidutinės rinkos kainos ir pardavimo kainos skirtumu, priklausomai nuo užskaitytos rizikos pozicijos krypties;

c)

a ir b punktuose nurodytų kainų ir skirtumų koregavimais, kai būtina atsižvelgti į pagrindinės rizikos ar priemonių rinkos likvidumą ir pozicijos dydį, palyginti su rinkos gyliu, taip pat galimą modelio riziką.

a)

trečiųjų šalių pateiktus duomenis, tokius kaip stebimi rinkos duomenys ar vertinimo parametrų duomenys ir rinkos formuotojų kotiruotės, arba iš PSŠ gautas vertes ar įverčius, kai sutarties tarpuskaita atliekama centralizuotai;

b)

standartizuotų produktų atveju paties vertintojo sistemų sugeneruotus vertinimus;

c)

duomenis pertvarkomoje įstaigoje, tokius kaip vidaus modeliai ir vertinimai, įskaitant nepriklausomas kainų patikras, atliekamas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (6) 105 straipsnio 8 dalį;

d)

sandorio šalių pateiktus duomenis, išskyrus įrodymus dėl pakeitimo sandorių, pateiktus pagal 3 straipsnio 3 dalį, įskaitant esamų ar ankstesnių ginčų dėl vertinimo, susijusių su panašiais ar susijusiais sandoriais ir kotiruotėmis, duomenis;

e)

bet kokius kitus svarbius duomenis.

a)

įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą, nustatytą PSŠ valdymo taisyklėmis pagal Reglamento (ES) Nr. 648/2012 48 straipsnį;

b)

pertvarkymo tvarkaraštį.

a)

PSŠ nepateikia pirmalaikio nutraukimo sumos vertinimo iki pertvarkymo institucijos pagal 5 dalį nustatyto termino arba

b)

PSŠ pirmalaikio nutraukimo sumos vertinimas neatitinka PSŠ įsipareigojimų neįvykdymo procedūrų, nustatytų Reglamento (ES) Nr. 648/2012 48 straipsnyje.

a)

jei vertintojas pirmalaikio nutraukimo sumą nustato pagal pakeitimo sandorių kainas pagal 6 straipsnio 1 dalį, – pakeitimo sandorių sudarymo diena ir laikas;

b)

jei vertintojas pirmalaikio nutraukimo sumą nustato vadovaudamasis PSŠ įsipareigojimų neįvykdymo procedūromis pagal 7 straipsnio 1 dalį, – diena ir laikas, kai pirmalaikio nutraukimo sumą nustatė PSŠ;

c)

visais kitais – užbaigimo data arba, jei tai nebūtų komerciškai pagrįsta, diena ir laikas, kai pagrindinio turto rinkos kaina tampa žinoma.