20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/47

1.1

Europos piliečiams sveikatos sauga, kuri yra vienas iš pagrindinių visuomenės sveikatos aspektų, reiškia, kad jie turi plačias teises į kompetentingų institucijų atliekamą priežiūrą (net biologinio terorizmo atveju), o taip pat, kad šiuo pagrindu jie realizuoja savo teisę skaidriu būdu nuolat gauti informaciją apie šių valdžios institucijų priimamus sprendimus.

1.2

Sauga ir sveikatos priežiūros sistema yra dvi sąvokos, kurias žmonės paprastai sieja vieną su kita, kad ir pasąmoningai, net jei visuomenės sveikatos koncepcija vis dar tebėra sociologinių problemų ir medicininių diagnozavimo ir individualios terapijos taikymo įpročių taikinys.

1.3

Tuo metu, kai sukrėtimai, kuriuos patyrė Europa, aiškiai parodė, kad pavojai sveikatai jau nebėra išimtinai medicinos sritis, ir kad jie įsiveržė į socialinę ir politinę sritį, visų, o ypač politinių vadovų atsakomybės reikalu tapo apibrėžti sveikatos priežiūros strategiją: nuo šiol piliečiai turi būti tikri, kad turi tam tikras garantijas.

1.4

Sveikatos sauga neatsiranda iš niekur, ji praturtina ir papildo tradicines visuomeninės sveikatos priežiūros sritis, ypač epidemiologiją, ji remiasi jų sprendimais ir sukurtomis vaistų stebėsenos sistemomis, ir iš karto pradeda dominuoti, kai aptinkamas visų medicininių praktikų jatrogeninis poveikis.

1.5

Sveikatos sauga pagrįstas metodas nesiskiria nuo medicininio metodo. Jis atliekamas etapais, yra konkrečiu metu esančios tikimybe paremtų pasirinkimų, padiktuotų kaštų, naudos ir galimos rizikos įvertinimu, seka. Sveikatos saugos kokybė atspindi sveikatos priežiūros sistemos kokybę.

1.6

Sveikatos sauga paremta medicininiu metodu ir neatidėliotinu sveikatos saugos metodologijos bei tikro valdžios įsipareigojimo imtis veiksmų poreikiu. Sveikatos saugos sritis yra neabejotinai daug platesnė, nes žengia kartu su nuolat besikeičiančiomis medicinos naujovėmis.

1.7

Sveikatos sauga koncepcija turi būti toliau plėtojama, ypač, pavyzdžiui, kai iškyla biologinio terorizmo grėsmė. Ji negali stovėti vietoje: turi būti surasta pusiausvyra tarp absoliučios saugos siekio, kuri yra nepasiekiama, ir aplaidumo ar pozityvaus neveikimo. Nuolat augantis sveikatos sistemos veiksmingumas iškelia sveikatos saugos poreikį, tačiau nereikėtų pamiršti šioje srityje daryti palyginimų su pačiomis vargingiausiomis šalimis, kurių vienintelė problema šiandien yra įgyti visuomenės sveikatos priežiūros sistemos pagrindus.

1.8

Turtingesnėje ir geriau plintančias grėsmes suvokiančioje Europos Sąjungoje šiuo metu būtina sveikatos saugos problemą nagrinėti institucijų lygiu. Siekiant išnagrinėti sveikatos priežiūros sprendimus ir juos viešai paskelbti, reikia panaudoti visas galimas priemones, kad Europos Sąjungos piliečiams būtų pasiūlyta ne panika ar veidmainystė, o kitos alternatyvos. Tik taip, žvelgiant iš sveikatos priežiūros perspektyvos, ES taps brandžia demokratija.

2.1

Iki 1992 m. vasario 7 d. Mastrichto Europos Sąjungos sutarties Bendrijos tekstuose buvo tik fragmentiškai užsimenama apie sveikatos politiką. 1957 m. kovo 25 d. Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartyje jau esama konkrečių nuorodų, susijusių su gyventojų sveikatos apsauga nuo jonizuojančiosios spinduliuotės pavojaus.

2.2

Tačiau 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartyje „sveikatos apsauga“ buvo aptariama tik 36 straipsnyje, kuris skelbė:

2.2.1

„Nuo 30 iki 34 straipsnių imtinai nuostatos neužkerta kelio ar neapriboja importo, eksporto ar tranzito, remiantis visuomenės moralės, viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos ar gyvybės apsaugos, nacionalinių turtų, turinčių meninę, istorinę ar archeologinę vertę ar pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Vis dėlto, šie draudimai ar apribojimai neturi tapti šališkos diskriminacijos ar paslėpto prekybos tarp šalių narių apribojimo priemone“.

2.3

118A straipsnio įtraukimas į 1986 m. Suvestinį Europos aktą išplėtė Bendrijos institucijų galias, leisdamas Europos Komisijai teikti pasiūlymus sveikatos srityje, remiantis „padidinto apsaugos lygio“ poreikiu.

2.4

Kitą netiesioginę nuorodą į sveikatos apsaugą galima rasti Romos sutarties 130R straipsnyje, kuris buvo įterptas priėmus Suvestinį Europos aktą, kuris skelbia, kad Bendrijos veiklos aplinkosaugos srityje tikslas yra, be kita ko, „gerinti žmonių sveikatos apsaugą“.

2.5

Europos Sąjungos sutartis iš esmės pakeitė Europos integracijos sveikatos srityje perspektyvas, nes joje atsirado X antraštinė dalis, pavadinta „Visuomenės sveikata“, remiantis kuriuo „Bendrija turi siekti užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį“. Pagal 129 straipsnio 4 dalį Taryba, siekdama įgyvendinti savo tikslus, gali priimti skatinimo priemones, numatytas 189B straipsnyje, arba rekomendacijas.

2.6

Panašiai sveikatos apsaugos sąvoka vartojama ir kituose Europos Sąjungos sutarties straipsniuose, nes 129A straipsnis, apibrėžiantis vartotojų apsaugą, nurodo vartotojų sveikatos ir saugos apsaugos priemones.

2.7

Tiksli teisinė bazė, kurią pagerintų Sutarties dėl Europos Konstitucijos projekto 179 straipsnis, leis Europos institucijoms išplėsti savo veiklą visuomenės sveikatos srityje:

2.8

Naujai sukurtos struktūros (pvz., Europos vaistų vertinimo agentūra) gali daryti dar didesnį poveikį, jei Europos institucijos dalyvaus sustiprinto bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis ir didžiosiomis tarptautinėmis organizacijomis politikoje, visų pirma su Pasauline sveikatos organizacija, Europos Taryba, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Tarptautine atominės energijos agentūra radiacinės saugos srityje, Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuru narkomanijos srityje. Šis bendradarbiavimas neturi nutrūkti.

3.1.1

Medicinos sprendimai priimami esant tam tikram netikrumui: netikrumas dėl patologijos, gydymo poveikio bei atitinkamos jo keliamos rizikos; nepakankamas paciento informavimas apie papildomų tyrimų galimybę ir sveikatos priežiūros įrangą, netiksli medicininė apklausa, kurioje dominuoja emocijos ar susirūpinimas, ir klinikinė apžiūra, kurie savo pobūdžiu yra tik apytikriai.

3.1.2

Medicininis veiksmas dažnai yra virtinės tikimybe paremtų sprendimų, priimtų netikrumo situacijoje, rezultatas: kuo daugiau esama galimų diagnozės ar gydymo pasirinkimo ar sprendimų variantų, tuo didesnė rizika ar net galimybė suklysti, nors ir ne visada už tokią klaidą numatyta atsakomybė.

3.1.3

Kiekviename medicininiame sprendime ar veiksme yra tam tikra dalis neapibrėžtumo, pavojaus, kurio negalima kontroliuoti dėl dabartinio mokslo žinių lygio, neišvengiamos statistinės grėsmės, kuri yra neatskiriama medicinos mokslo dalis.

3.1.4

Sveikatos saugos trūkumo priežastys yra žmogiškos: mediko suklydimas arba atsakomybės neužtraukianti klaida, bei faktinės – žinomi, bet dėl esamų mokslinių žinių lygio statistiškai neišvengiami pavojai, bei nežinomi, tačiau visada galimi, pavojai.

3.1.5

Neįmanoma kalbėti apie sveikatos saugą ir nepaminėti šių medicininių sprendimų esminių savybių. Kai sveikatai arba gyvybei gresia pavojus, dažnai būna sunku pasitenkinti tik tuo, kas įmanoma. Vis dėlto medicininė veikla, kaip ir pats gyvenimas, be rizikos neįmanoma.

3.2.1

Tie patys pastebėjimai taikytini tiek sveikatos saugos, tiek medicininiams sprendimams, o sprendimas neveikti tolygus sprendimui veikti; nieko neveikimas gali būtis smerktinas.

3.2.2

Būtina pasverti terapinį pavojų ir savaiminės raidos pavojus. Neracionalus neigimas, kad sveikatos priežiūros srityje nėra pavojų, yra toks pat neatsakingas kaip ir aplaidumas.

3.2.3

Pavojaus ir naudos santykio kultūra nekelia didelio rūpesčio Europos visuomenei, kuriai pavyko smarkiai sumažinti natūralų pavojų.

3.2.4

Kad būtų galima įvertinti veiksmo arba produkto saugą sveikatos atžvilgiu, svarbu naudoti pavojaus skalę, leidžiančią nustatyti mažiausią, o ne nulinį pavojų. Šiame pavojaus ir naudos santykyje būtina taikyti penkis kriterijus:

3.2.5

Todėl valdžios institucijos, kurios turi atlaikyti sutampantį arba prieštaringą visuomenės nuomonės ir sveikatos priežiūros teikėjų spaudimą, netikrumo sąlygomis turi spręsti, ar priimti pesimistiškiausią, o kartu ir konservatyviausią sveikatos priežiūros atžvilgiu hipotezę, ar pasirinkti patikimiausius įvertinimus.

3.2.6

Be to, su sveikata susiję sprendimai kartais turi būti priimami krizinėje situacijoje. Tuomet valdžios institucijos vienu metu turi spręsti daug problemų, kai kurių sistemų veiklos sutrikimo priežastis ir nagrinėti smarkiai besiskiriančių nuomonių dėl sprendimų.

3.2.7

Kad esant skubiai padėčiai nereikėtų improvizuoti, būtina sudaryti galimybę pasikliauti išbandytomis ir patikrintomis įvertinimo, stebėsenos ir intervencijos procedūromis. Tam reikalinga buvusių krizių analizė ir sveikatos saugos metodika.

3.2.8

Kokie bebūtų moksliniai ir medicininiai saugikliai, pavojaus ir naudos santykio įvertinimas dažnai labiausiai priklauso nuo gilaus įsitikinimo.

4.1.1

Kadangi epidemiologinė stebėsena yra esminė visuomenės sveikatos apsaugos sudedamoji dalis, sveikatos saugai užtikrinti būtina nustatyti konkrečią sveikatos priežiūros stebėsenos, kurią atliktų Europos centras, tvarką (žr. 6.3. punktą).

4.1.2

Sveikatos stebėsenos tikslas yra nustatyti medicininius nelaimingus įvykius ir jatrogenines patologijas, nustatyti nenumatytą arba nepageidaujamą poveikį, susijusį su terapijos protokolų naudojimu, atlikti patikrinimus ir išanalizuoti gautus duomenis, įvertinti sveikatos intervencijos procedūrų veiksmingumą, o trumpiau tariant – visą sveikatos saugai būtiną veiklą.

4.1.3

Tarptautiniu lygiu dedamos pastangas tobulinti sveikatos stebėseną, o PSO ir Europos Sąjungai remiant kuriamos informacijos mainų ir pavojaus procedūros.

4.1.4

Pasirašyti daugiašaliai susitarimai dėl bendradarbiavimo visais lygiais visose srityse ir visuose žemynuose. Tai leidžia skubiai imtis reikiamų sveikatos priemonių, skirtų užtikrinti maksimalų sveikatos saugos lygį.

4.2.1

Terapijos strategijos pasirinkimo kokybė ir sauga visų pirma priklauso nuo esamo mokslo žinių lygio, taigi ir nuo mediko turimų žinių.

4.3.1

Visos kompetentingos valdžios institucijos stebi, kaip laikomasi įsipareigojimų, o taip pat yra didelė ir vieninga teismų praktikos bazė, kuri tiksliai nusako sveikatos priežiūros profesionalų prievoles ir apibrėžia sąžiningą, dėmesingą ir atitinkančią šiuolaikines mokslo žinias sveikatos priežiūros koncepciją.

4.3.2

Akivaizdu, kad šis veiksmų atlikimas priklauso nuo sveikatos saugos tvarkos, kuri gali labai skirtis, priklausomai nuo veiksmų prigimties ir „natūralių“ pavojų buvimo.

4.3.3

Vien tik veiksmų atlikimui būdingų sunkumų palyginimas, tai yra paliekant nuošalyje statistiškai neišvengiamus, nors ir nedidelius, pavojus, yra vienintelis būdas nustatyti privalomas sveikatos saugos sąlygas. Tai tam tikra pavojaus ir naudos santykio analizė, kuri leidžia nustatyti standartinį sveikatos saugos lygį, kuris priimtas ir tikėtinas.

—

Sveikatos saugą labiausiai apsprendžia sveikatos priežiūros sistemos organizavimo ir darbo kokybė.

—

Sveikatos sauga įpareigoja visas valstybines ar privačios įstaigos skirti išteklius, kuriuos nustato reglamentai ir kuriems taikomi specialūs leidimai. Sveikatos priežiūros turi sugebėti atitikti gyventojų poreikius ir teikti sveikatos priežiūros paslaugas pačiomis saugiausiomis sąlygomis.

4.5.1

Prevencijai, diagnozei ir gydymui naudojami sveikatos priežiūros produktai yra griežtai reglamentuoti įstatymais ir poįstatyminiais aktais dėl:

4.5.2

Šiems produktams taikomi sveikatos priežiūros reglamentai sudaro tikrą saugos grandinę.

5.1.1

Europos Sąjungos šalių narių visuomenės sveikatos priežiūros institucijos dar neatsižvelgia į sveikatos saugos principus.

5.1.2

Sveikatos sauga nėra kokios nors lygties ar formulės rezultatas; ji remiasi atsargumo ir prieštaravimo dvasia.

5.1.3

Sveikatos sauga reikalauja tarpsieninio budrumo kampanijų ir iniciatyvų. Privalu atsispirti Maginot gynybos linijos iliuzijai, kuri lengvai gali lemti naują epidemiją. Pavojai sveikatai yra nenuspėjami, nepaprastai įvairūs, iš esmės netikėti. Elgesys ligos akivaizdoje keičiasi, virusai mutuoja, užkrečiamos medžiagos atsinaujina arba užsimaskuoja.

5.2.1

Kadangi visuomenės sveikatos apsaugos teisinės priemonės nepakankamos, kai kuriose Europos Sąjungos šalyse kartais linkstama eiti aplinkiniais, kartai naudojant abejotiną praktiką, dažnai netinkamai naudojant socialinės apsaugos reglamentavimą, nes tai leidžia į vieną diskusijų įtraukti sveikatos apsaugos ir ekonominius klausimus. Nors teisėta įvertinti sveikatos priežiūros kainas ir kuo racionaliau naudoti turimus išteklius, tačiau painioti šiuos du klausimus pavojinga.

5.2.2

Vienas dalykas yra įvertinti atskiro produkto ar terapijos veiksmingumą, kokybę ir saugą, o visai kitas dalykas spręsti dėl jo užtikrinimo per nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą. Sprendimo priėmimo sunkumai visuomenės sveikatos priežiūros srityje kyla dėl keleto valdžios institucijų konkurencijos.

5.2.3

Apibrėžti kompetencijos sritis – tai apibrėžti atsakomybę, o toliau - įsteigti už sveikatos priežiūrą atsakingą valdžios instituciją, kuriai teks ši moralinė, administracinė ir/arba teisinė našta. Atsakomybė gali būti visiškai realizuota tik tada, kai reikiamuose teisės aktuose nėra spragų ar dviprasmybių, galinčių sukelti nesutarimus ar veiksmus, kurie iškreiptų reikiamą pasirinkimą.

5.3.1

Europos lygmenyje sveikatos priežiūros administravimas yra nepakankamas, o jo teisinė bazė labai silpna. Jam taip pat trūksta medicininio teisėtumo dėl išteklių stokos. Visa tai turi būti pagerinta.

5.3.2

Viešasis sektorius būti veiksmingas tik tada, kai jis turi tikrą teisėtumą, o sveikatos priežiūros administravimas gali iki galo atlikti sveikatos saugos užtikrinimo vaidmenį tik tada, kai jam suteikiamas šis dvigubas teisėtumas: t.y. jis pripažinti kiekvienos ES šalies valdžios institucijos ir, suprantama, plačioji visuomenė, t.y. vartotojai.

5.3.3

Mokslinis, medicininio ir techninio patikimumo tikslais būtini didesni ištekliai ir aukštos kvalifikacijos personalas, o taip pat visų Europos ir nacionalinių institucijų bendradarbiavimas.

5.3.4

Yra nustatyti penki pagrindiniai uždaviniai: rekomenduoti, prižiūrėti, tikrinti, įkainuoti ir įvertinti.

5.3.5

Europos visuomenės sveikatos priežiūros tinklo sukūrimas liudija apie visų Europos valdžios institucijų norą suvienyti visuomenės sveikatos priežiūros dalyvius ir padidinti nacionalinių sveikatos priežiūros budrumo priemonių nuoseklumą ir veiksmingumą.

5.4.1

Kad ir koks būtų sveikatos saugos tarnybų techninis ir mokslinis meistriškumas, tradicinis ir gerbiamas prieštaravimo principas būtinai turi būti taikomi sveikatos saugos pastangose.

5.4.2

Nepriklausomų ekspertų įtraukimas atitinka siekinį Europos valdžios institucijoms užtikrinti geriausius turimus specialistus, tuo būdu leidžiant, per dialogą, ištobulinti ir papildyti informaciją priešais spendimų priėmimo proceso tėkmę.

5.4.3

Atrodytų, kad pačiose jautriausiose ir techniškiausiose srityse būtina kviestis tarptautinę reputaciją turinčius trečių šalių ekspertus. Atsivėrimas tarptautiniams ekspertams leistų pasiekti konsensusą visose suinteresuotose šalyse, taip išvengiant visuotinai pragaištingų vėlavimų (ligonių ir visų suinteresuotų šalių atžvilgiu).

5.4.4

Tai leistų diskusijai pakilti virš bet kokių nacionalinių sveikatos priežiūros ypatumų ar medikų rengimo metodų.

5.5.1

Sveikatos kontrolės galios, kurios iš tiesų yra sprendimų formuotojų kompetencijoje (leisti ar ne, uždrausti ar ne), gali būti teisėtai vykdoma tik tada, kai atsižvelgiama į informacijos apie konkrečią iškilusią sveikatos problemą visumą.

5.5.2

Todėl visada būtina įvertinti pavojaus ir naudos santykį. Šitas įvertinimas negali būti išimtinai mokslinis, jis negali būti primestas valdytojo ar kitos suinteresuotos šalies, kuri yra materialiai arba intelektualiai suinteresuota informacijos apie jį paskleidimu.

5.5.3

Aiškaus eksperto ir sprendimų formuotojo vaidmenų apibrėžimo tikslas yra užtikrinti ryšių tarp ekspertų ir valdytojų skaidrumą. Turi būti paskelbtas griežtas elgesio kodeksas ir jo būtų laikomasi. Šio principo nėra visada laikomasi pagal raidę, ypač jei iškilusi problema yra itin techninės prigimties, tuomet ekspertų yra labai nedaug, o ir jie patys dažnai būna susieti ryšiais su atitinkamomis institucijomis ar įmonėmis.

5.5.4

Skaidrumas, kuris turi būti sveikatos saugos sprendimų priėmimo skiriamasis požymis, reikalauja, kad kiekvienas ekspertas deklaruotų sveikatos priežiūros valdžios institucijoms apie bet kokius galimus ryšius su agentūromis, įmonėmis ar asmenimis, kuriems jo profesionali nuomonė turės įtakos.

5.5.5

Europos Bendrija ėmėsi apibrėžti tokias procedūras: skaidrumo procedūrų nustatymas, kurių prašė patys ekspertai, leidžia užtikrinti kuo didesnį ekspertų nuomonių objektyvumą.

5.6.1

Kaip ir visų naujovių atžvilgiu, nauji pavojai sveikatai verčia abejoti visuotinai priimtomis idėjomis ir įpročiais.

5.6.2

Intelektualus metodas turi būti toks pat – „klausytis tylos “.

5.6.3

Kokia bebūtų patikima sukurtos budrumo sistemos kokybė, negali būti atmetama kolektyvinio aklumo galimybė.

5.6.4

Visuomeniniai debatai yra būtinybė. Pacientai, medikai, nepriklausantys ekspertų grupėms, turi teisę būti išklausyti, užduoti rūpimus klausimų, informuoti apie kylančią grėsmę.

5.6.5

Diskusija turi būti rengiama tinkamai, kad be reikalo nekiltų panika.

5.6.6

Šis „sveikatos priežiūros pliuralizmas“, kuris būtinas didinant galimybes išvengti naujų tragedijų, reikalauja skaidresnių sprendimų priėmimo procedūrų. Nepažeidžiant medicininės ar pramoninės paslapties reikalavimų, ekspertizės rezultatai ir sveikatos priežiūros sprendimų priežastys turi būti paviešintos.

5.7.1

Nors ir prieinami plačiajai visuomenei, tam tikri visuomenės sveikatos priežiūros pranešimų aspektai yra labiau akivaizdūs sveikatos saugos srityje.

5.7.2

Pranešimas šiomis temomis neretai yra apie ligą ar mirtį. Skaidrumas ir ribojimas turi būti pirmoje vietoje organizuojant tokią delikačią sveikatos apsaugos sistemos funkciją.

5.7.3

Skaidrumas yra būtinas, kad būtų užtikrintas pasitikėjimas ir išvengta bereikalingo nerimo, kurį sukelia atskleista informacija, galinti pasirodyti sensacinga dėl ją gaubiančio paslaptingumo.

5.7.4

Sveikatos priežiūros valdžios struktūros ir institucijos privalo to laikytis lygiai taip pat, kaip gydytojas turi informuoti savo pacientą. Atsižvelgiant į pavojus kiekvieno asmens sveikatai, „tiesos sakymo pareiga“ būtina.

5.7.5

Bet šį moralinį įsipareigojimą turi lydėti tam tikra ribojimo pareiga. Kadangi dažnai pateikiama skubotai, šioje informacija neturi kelti prieštaravimų, sensacijų ar panikos. Tam reikalingos bendros darbo taisyklės žiniasklaidai, sveikatos priežiūros profesionalų, pacientų asociacijoms ir valdžios institucijoms. Panikos kėlimas ar slėpimas nėra jokia alternatyva.

5.8.1

Pacientai visada yra linkę itin kruopščiai tirti sveikatos priežiūros srities informaciją.

5.8.2

Todėl esama skirtumo tarp gydytojams skirtos informacijos ir plačiajai visuomenei skirtos informacijos.

5.8.3

Pirmoji informacija naudojasi savo tikslinės grupės moksliniu išsilavinimu, užtikrinamu per savus kanalus: kursus, konferencijas, simpoziumus, profesines ir pramonines asociacijas.

5.8.4

Iš kitos pusės, plačiajai visuomenei skirtuose pranešimuose, negalima preziumuoti, nebent rizikuojant būti nesuprastu ar sukelti panikos, kad visuomenė turi medicinines žinias, kad suprastų teikiamos informacijos esmę. Juose turi būti rasta pusiausvyra tarp, viena vertus, informacijos apie naujų ar tradicinių terapijos būdų poreikio ir, kita vertus, pavojaus dėl šios informacijos neteisingos interpretacijos.

5.8.5

Pateikta informacija gali sukelti bereikalingą ar perdėtą gyventojų paniką arba, atvirkščiai, paskatinti nepagrįstas viltis dėl naujų terapijos būdų. Tai yra visuomenės švietimo sveikatos priežiūros klausimais dalis, kuri tiesiogiai prisideda prie sveikatos priežiūros politikos veiksmingumo, pavojų prevencijos ir iniciatyva paremtos sveikatos priežiūros sistemos.

5.9.1

Ekstremalios situacijos sveikatos priežiūros srityje ar rimto pavojaus visuomenės sveikatai atveju, pranešimai turi atitikti tris reikalavimus:

5.9.2

Koks bebūtų scenarijus, spaudos vaidmuo yra lemiamas užtikrinant pranešimų apie krizines padėtis sėkmę. Žiniasklaida kartais turi suprasti, kad negalima nepaskleisti informacijos plačiajai visuomenei, kol sveikatos apsaugos profesionalai patys nėra pilnai informuoti. Todėl esama poreikio lavinti specializuotus žurnalistus, galinčius suprasti ir teisingai pranešinėti apie sveikatos saugos klausimus.

5.9.3

Iš tikrųjų tai nelengva, nes, pavyzdžiui, nepageidaujamų poveikių apskaičiavimas, jų kilmė, žiniasklaidos poveikis pranešimų kiekiui, bendras pavojaus įvertinimas reikalauja sunkios ir sudėtingos analizės, kai tuo tarpu visuomenė tikisi būti informuota paprasta ir jausminga kalba.

6.1

Atsižvelgdamas į visuomenės sveikatos krizes, kurios per paskutiniuosius du dešimtmečius sukrėtė pasaulį (AIDS, užkrėstas kraujas, SŪRS, legioneliozė, biologinis terorizmas grasinant juodligės užkratu), EESRK siūlo nuolat rengti aukšto lygio Europos kongresus visuomenės sveikatos klausimais.

6.2

Šių konferencijų tikslas bus aptarti kolektyvines priemones, kurių būtina imtis, suteikti tikslią informaciją apie šias krizes, nustatyti koordinuotus reagavimo būdus, įvertinti išorinių pavojų keliamas grėsmes, pagreitinti diagnozavimą ir užtikrinti deramą reagavimą.

6.3

EESRK rekomenduoja, kad būsimam Europos sveikatos stebėsenos centrui Stokholme būtų nuo šiol suteikti platūs įgaliojimai parengti tikslines ir nuolatines ataskaitas apie visuomenės sveikatą, ir kad ES šalys imtųsi reikiamų priemonių, atsižvelgdamos į subsidiarumo principą.

6.4

EESRK mano, kad šis centras yra ideali vieta Europos pilietinę visuomenei įspėti apie pavojų ir ją informuoti.

6.5

EESRK prašo, visos suinteresuotosios šalys užtikrintų aktyvų požiūrį į visuomenės sveikatos klausimus: bendras globalus visuomenės sveikatos krizių sprendimas turėtų užtikrinti pasikeitimą patirtimi, kai tokios krizės taps viso pasaulio problemomis.

6.6

EESRK mano, kad Europos lygiu turi būti sukurta didelė informavimo politika, pagal kurią būtų organizuojamas konkretus visų aktyvių dalyvių ir spaudos organų, kuriems šioje srityje tenka ypatinga atsakomybė, mokymą.

6.7

EESRK primena, kad jo rekomendacijos yra tarpusavyje susijusios ir kad jos reikalauja tvirto ES šalių įsipareigojimo jas įgyvendinti, o tai apima: