—

Komisija raginama informuoti valstybes nares, tiksliai joms nurodant, kokius ryšius ar papildomas priemones reikia įgyvendinti nacionaliniuose planuose ir aiškinant, kad daugiakalbystė ir įvairiakalbystė yra potencialus indėlis į kultūrinę ir politinę ES integraciją ir savitarpio supratimo bei socialinės sanglaudos faktorius.

—

Mokymo pasiūlos mastus reikia derinti Europos lygiu, jei norima gauti tvarų rezultatą ir, potencialių atsargų neapriboti tik keletu kalbų.

—

Skatinti ir remti daugiakalbystę visose profesinės veiklos, kultūros, politikos, mokslo ir socialinio gyvenimo srityse.

—

Įtraukti į veiklą ne vien socialinių ar mokslinių disciplinų ekspertus, bet ir pagal specialybę dirbančius lingvistus, vertėjus žodžiu ir raštu, dėstytojus ir kalbų specialistus.

—

Komisija, kai ji pradės programavimo etapą, privalo tinkamai ir dėmesingiau atsižvelgti į dabartinę jaunųjų ir vyresnių žmonių kartą, orientuojant juos į visą gyvenimą trunkantį mokymą ir kultūrinių teisių įsisąmoninimą.

—

Komisija turi remtis ne vien universitetuose atliekamais darbais, bet ir asociacijų, kurios veikia šioje srityje, veikla ir remti iniciatyvas, kurias siūlo pilietinės visuomenės organizacijų tinklai.

a)

Kalbų statuso. Kalbos gali būti skirstomos į oficialias, darbo, Bendrijos, mažumų, vyraujančias, kultūrinių mainų, mokslo arba verslo kalbas, administracinę, diplomatijos, šnekamąją ir profesinę kalbą (sveikatos apsaugos, švietimo, statybų, pramonės, mados ir kt. sektoriai). Europos Sąjunga skelbia ir laikosi kalbų įvairovės principo, kuris reikalauja skirtingomis aplinkybėmis siūlyti įvairius atitinkamai pasirinktus sprendimus, siekiant neleisti, kad vienintelis pasiūlymas verstų, sprendžiant kalbos klausimą, elgtis pagal formulę „kalbos mokymas — galimybės — įsidarbinimas“ arba „kalbos įvaldymas — naujų gaminių rinka — vidaus rinka“, kuri neleis pasiekti, kad kiekvienas (-a) ES pilietis (-ė) mokėtų, be savo gimtosios kalbos, dar dvi svetimas kalbas; taip mažėtų kalbų, kuriomis iš tikrųjų bendraujama Europos kultūrinėje erdvėje, įvairovė. Komitetas rekomenduoja skatinti ir remti profesinį, kultūrinį, mokslinį ir kt. kalbos naudojimą konkrečioje jos erdvėje ir pritaria įvairioms pilietinės visuomenės iniciatyvoms šioje srityje. Skatinant ir puoselėjant asmenų bendravimą raštu ar žodžiu gimtosiomis kalbomis, kurios nebūtinai turi būti verčiamos, yra didinama viešosios laisvės erdvė. Taigi, naudojamų kalbų skaičiaus klausimo sprendimas nepriklauso nuo šios kalbos vertimo ar jos mokymo išlaidų.

b)

Tam tikrą socialinę galią suteikia vienos ar kelių užsienio kalbų mokėjimas ir galimybė naudoti ir skirstyti finansinius išteklius daugiakalbių pamokų rengimui. Tam tikru mastu tai apsprendžia ir socialinės atskirties ar integracijos bei materialaus ir kultūrinio skurdo lygį, nes kalbos mokėjimas sudaro galimybę tapti socialinio ir profesinio tinklo nariu ir užmegzti kultūrinius bei solidarumo ryšius. Būdamas tinklo nariu asmuo gali padidinti savo individualią autonomiją, kartu labiau integruodamasis į šiuolaikinę visuomenę. Jei jau dabar nebus užtikrinta daugiakalbystė visais visuomenės lygiais, įtraukiant ir labiausiai pažeidžiamas ir ribotas galimybes turinčias grupes, tam tikri gyventojų sluoksniai gali atsidurti atskirtyje.

c)

Demokratijos: Komitetas pritaria siekiui išmokyti kiekvieną pilietį, be jo gimtosios kalbos, kalbėti ar naudotis dvejomis svetimomis kalbomis, tačiau kyla klausimas, kiek piliečių šiandien turi realias galimybes per savo gyvenimą įgyvendinti šį tikslą? Tiek mūsų dienų suaugusiųjų piliečių kartos profesinei, politinei ir ekonominei „elitai“, įgyvendinant 2004-2006 m. kalbų mokymosi ir daugiakalbystės skatinimo veiksmų planą ir vykdant programą Kultūra 2007-2013 m.  (9), tiek Europos ir nacionalinėms institucijoms šį tikslą pasiekti bus labai sunku, todėl Komitetas gerai suvokia, kokio didelio masto užduotis yra išmokyti kalbų kiekvieną pilietį. Pavyzdžiui, visiems žinoma, kuri kalba įsitvirtino kaip pirmoji užsienio kalba. Retesnėmis arba ne taip įprastomis kalbomis (10) kalba mažiau žmonių, kadangi jos pradedamos dėstyti tik aukštesnėse klasėse arba universitetuose. Komitetas taip pat pritaria rekomendacijai kuo anksčiau suteikti vaikams galimybę išmokti užsienio kalbos su sąlyga, kad siūlant pasirenkamas kalbas bus atsižvelgiama į bendrą kontekstą, kuris turėtų būti pagrindiniu komunikato objektu. Tai lemia būsimų kartų visuomenės pobūdį ir ateitį.

d)

Kalbų kaip Europos kalbinio paveldo išsaugojimas. Siekis skatinti kuo daugiau piliečių mokytis antros ar trečios kalbos nėra tapatus siekiui išsaugoti Europos kalbų gausą pačioje Europoje ar visame pasaulyje. Šie tikslai vienas kitam neprieštarauja, tačiau jiems taikomi skirtingi sprendimai ir įgyvendinimo formos. Atsižvelgdama į šį specifinį aspektą, Komisija, teikdama iniciatyvą dėl teisės akto, kuriuo siekiama suderinti kalbų vartojimą ir naująsias informacines ir ryšių technologijas, priėmimo, turėtų nepamiršti kalbų skurdinimo pavojaus, jei šioje specifinėje srityje pastangos bus netolygios (11). Komitetas rekomenduoja ekspertais pasirinkti ne vien socialinių bei mokslo sričių specialistus, bet įtraukti ir praktikuojančius lingvistus, vertėjus žodžiu bei raštu ir kalbos specialistus. Pirmiau pateikti pranešimai ir Unesco konvencijos, pavyzdžiui, aiškiai rodo, kad, palyginti su pasaulio kalbų įvairove, internete skleidžiama informacija nedaugeliu kalbų, o ribotas kitų kalbų vartojimas turi įtakos dar egzistuojančių kalbų kokybei ir gausai;

e)

Europos tautinių mažumų ir (arba) regionų arba atskirų vietovių kalbų išsaugojimas neturėtų būti vertinamas vien pagal jų mokymui skiriamų išlaidų lygį. Jų mokymasis nuo ankstyviausios jaunystės ne tik lavina intelektą (tai patvirtinta gausia moksline literatūra) ir vysto suvokimo gebėjimus, lengvinančius tolesnį mokymąsi, bet ir suteikia sąsajų su giminingomis ar artimomis kalbomis. Todėl ilgainiui paveldui išsaugoti nepakanka tik išmokyti asmenį kalbos ankstyvoje jaunystėje ar naudoti ją privačioje ar viešoje aplinkoje, būtina atsižvelgti į tai, jog kalba, kad ji išliktų gyva, turi būti naudojama bendravimui aplinkoje, palankioje jos viešam, tai yra, socialiniam egzistavimui; juk nėra tikslo mokytis kalbos pradinėse klasėse, žinant kad, trūkstant dėstytojų, jos nebus toliau mokomasi vidurinėje mokykloje (12). Į ekonominio aspekto dinamiką mokymo sistemose galima atsižvelgti, jei jose kuriami reikalingi kalbiniai ryšiai su kitomis kalbomis ir jei išmokta tautinės mažumos ar regiono kalba vėliau mokantis bus pasinaudota kaip pagalbine priemone antrajai svetimai kalbai išmokti. Šiuo požiūriu kalbinių sąsajų mokymasis yra tiek pat svarbus, kaip ir kalbų, kuriomis galima kalbėti, skaičius (13).

f)

Artumas reiškia ne tik tai, kad turi būti sudarytos sąlygos internete rasti oficialių ir institucijų dokumentų, bet ir tai, kad Europos piliečiams turi būti suteikta galimybė geriau pažinti greta, kitapus sienos gyvenančius kaimynus ir jų kalbas bei jomis bendrauti. Kalba yra bendravimo priemonė, o kartu ir pasaulio atspindys. Šiuo atžvilgiu ji prilyginama įvairioms raiškos formoms: tapybai, muzikai, grafikai, mimikai ir šokiui, vaizduojamajam menui ir t.t. Piliečiams turi būti suteikta galimybė susipažinti su kitoms kalbų šeimoms priklausančiomis kalbomis ir jomis bendrauti, taip išreiškiant pagarbą kitų šalių kultūrai ir savimonei, esančioms Europos identiteto (ar Europos vertybių) sudedamąja dalimi. Komitetas įsitikinęs, kad mainai ir dvynių projektai, kuriuos mini Regionų komitetas (14), atlieka labai teigiamą vaidmenį, ir pabrėžia kad, kaip besivadintų strategija, kalbų mokymo srityje paklausa taip pat būtina, kaip ir pasiūla. Motyvacija mokytis kalbų taip pat turėtų būti vertinama ne vien naudos (ekonomikai ir užimtumui) požiūriu.

g)

Poreikiai sanglaudos ir Europos identiteto srityse nėra susiję vien su prekyba ar tapatybe. Asmenys, priklausantys konkrečioms įvairioms geografinėms, socialinėms ir kultūrinėms sritims, kurių likimai istorijos bėgyje buvo panašūs arba skirtingi, jaučia realų poreikį suprasti vieni kitus. Nėra atliktas poveikio vertinimas, kuriame labiau būtų atsižvelgiama į šalutinius aspektus, kurie ilgainiui gali tapti svarbūs. Kalbų dėstymo srityje pasiūlai ir paklausai nustatyti reikalingas laikas skaičiuojamas metais ir kartomis;

Apskritai, Komisijos įsipareigojimai komunikate nėra apibrėžiami laiko požiūriu: nurodomos ankstesnės ir būsimos, trumpo ir vidutinio laikotarpio priemonės, įsipareigojimai ateities kartoms.

Tas pats pasakytina ir apie humanitarinius bei kultūrinius aspektus, pabėgėlių ir imigracijos klausimus, vietos valdžios institucijų poreikius ir vaidmenį šioje srityje ir ekonominius bei socialinius klausimus. Lygiomis teisėmis turėtų būti konsultuojamasi su ekonomikos ir socialiniais partneriais — Europos pramonės asociacija (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP), Europos profsąjungų konfederacija (CES) ir NVO, veikiančiomis žmogaus teisių, socialinių ir kultūrinių teisių srityje, taip pat su universitetais bei administracijomis, siekiant, kad strategija būtų parengta kartu su šiomis organizacijomis ir įgyvendinta jų pastangomis. Tai būtų geriausia garantija, kad bus atsižvelgta į tai, jog šiems ambicingiems planams būtinos didelės pajėgos. Tarybos strategijai „1+2“ (15)sėkmingai įgyvendinti reikalingos tokios priemonės, kokių nepajėgs mobilizuoti vien institucijos, todėl būtina, kad šioje veikloje jaustų pašaukimą ir pareigą dalyvauti bei realiai prisidėtų kuo daugiau Europos Sąjungos piliečių ir gyventojų.

Komitetas pritaria kalbų dėstymui ir mokymui skirtų veiksmų planui ir pastebi, kad jo sėkmę nulems labiausiai suinteresuotų asmenų, tai yra, viena vertus, pačių dėstytojų bei, kita vertus, norinčiųjų mokytis, dalyvavimas.

Prieš imdamiesi naujų veiksmų, Komisija ir Taryba turėtų sutvirtinti savo strategijos pagrindus, nuodugniau išaiškindami piliečiams ir jaunimui akivaizdžias priežastis, dėl kurių jie pasirinko šią įvairovę vietoje vienos — šiuolaikinės ar negyvosios, gyvosios ar dirbtinai sukurtos — kalbos skatinimo.

Glaustai ir bendrais bruožais šias gilumines priežastis galima reziumuoti taip:

Todėl Komitetas rekomenduoja Komisijai, kai ji pradės programų rengimo etapą, nustatant gaires tinkamai ir dėmesingiau atsižvelgti į dabartinę jaunųjų ir vyresnių žmonių kartą, orientuojant juos į visą gyvenimą trunkantį mokymą ir kultūrinių teisių įsisąmoninimą.

Jaunimas turėtų būti raginamas ir skatinamas su 21-ojo amžiaus komunikacijomis susijusias profesijas įvaldyti daugiakalbystės ir įvairiakalbystės pagrindu (18). Specialybės, kurioms būtinas profesionalus ir nuodugnus kalbų žinojimas (lingvistai, vertėjai žodžiu, vertėjai raštu ir dėstytojai) turėtų būti labiau ar geriau vertinamos, ir pirma priemonė, kuri tikrai padės tai pasiekti yra jų socialinio vaidmens pripažinimas, suteikiant praktikuojantiems specialistams atitinkamą statusą.

Komisijos rekomenduojamam ankstyvam kalbų mokymuisi būtinos, kaip ji pati pripažįsta, lėšos ir tinkamai parengti dėstytojai, bet ne mažiau svarbu, kad tėvai palankiai priimtų jiems siūlomą orientaciją į pasirinkimo įvairovę.

Be to, Komitetas pripažįsta teigiamą šeimos vaidmenį lengvinant ankstyvojo kalbų mokymosi procesą ir pabrėžia didelį mišrių šeimų, kurių nariai kilę iš skirtingų šalių, kultūrinį įnašą. Tokiose šeimose kultūrinės atvirumo ir tolerancijos tradicijos perduodamos keletui kartų — tai patvirtina Europoje ir Kanadoje atlikti moksliniai tyrimai.

h)

Vertėjų žodžiu ir raštu reikalams skirtame skyriuje Komitetas pabrėžia, kad poreikiai yra ne tik institucinio, profesinio ar ekonominio pobūdžio ir konsultuotis reikia ir su kitais suinteresuotais diskusijų partneriais. Į socialinius ir kultūrinius poreikius turėtų būti atsižvelgiama dviem aspektais: pagrindinių žmogaus teisių ir vidaus rinkos įgyvendinimo požiūriu.

Kadangi neretai teigiama, kad, pvz., vertimo žodžiu ir raštu srityje poreikių negalima patenkinti iš dalies dėl vertėjų žodžiu ir raštu stokos, iš dalies dėl finansinių priežasčių, Komitetas siūlo apsvarstyti valstybių narių ir ES atsakomybės klausimą atsižvelgiant į šiuos aspektus: nepakankamas paruošiamų specialistų skaičius, kalbų įvairinimas, parengimo sąnaudos, atlyginimai ir įstatai. Komitetas atkreipia dėmesį į visus pirmiau paminėtus aspektus ir priduria, kad ši sritis nėra vienintelė, kurioje jaučiamas specialistų trūkumas, o demografinė kaita negali būti įvairių specialistų stokos priežastimi. Akivaizdu, kad pasiūlos ir paklausos pusiausvyra šiame darbo rinkos sektoriuje iš anksto buvo neteisingai įvertinta, nepaisant to, kad Europos integracijos procesas, sėkminga plėtra ir prekybos globalizacija sudarė sąlygas pasimokyti iš praeities.

Apibendrindamas Komitetas rekomenduoja valstybėms narėms aktyviai dalyvauti kuriant šios srities ateitį ir šiuo klausimu remia Komisiją.