23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/15

1.1

ES pirmininkaujančios Švedijos iškeltas klausimas dėl lyčių lygybės, ekonomikos augimo ir užimtumo lygio sąsajų – tai galimybė nešališkai įvertinti padėtį. Lyčių lygybės tema parengta daug pranešimų, studijų, direktyvų, įstatymų, rekomendacijų ir sudaryta susitarimų. Tačiau tikroji padėtis rodo, kad nelygybė tebėra aktualus reiškinys. Tačiau realus gyvenimas tam atkakliai priešinosi ir nelygybė išliko - su šiuo praėjusių amžių palikimu bandoma kovoti tik pastaruosius 50 metų. Nors lyčių lygybė dabar gali būti įteisinta teisės aktais, vis dar būtina keisti tiek individų, tiek visos visuomenės mąstyseną ir įpročius. Šia nuomone siekiama keisti požiūrį į šiuos tris aspektus: laiko organizavimą, kvalifikacijų pripažinimą paslaugų asmenims sektoriuje bei lyčių pusiausvyrą įvairiose profesijose ir vadovaujamose pareigose.

1.2

Komiteto rekomendacijos taigi skiriamos valstybėms narėms, Komisijai, socialiniams partneriams ir bendrai visiems aktyviems visuomenės dalyviams.

Valstybėms narėms

1.3

Ekonomikos augimas vertinamas pagal BVP augimą. Tačiau šis rodiklis nepakankamai atspindi moterų indėlį į ekonomiką. Todėl norint nustatyti lyčių lygybės ir ekonomikos augimo sąsajas būtų naudinga dar kartą pažiūrėti, kaip tas augimas yra apskaičiuojamas.

1.4

Lyčių lygybės siekis turėtų būti laikomas priemone:

Komisijai

1.5

prašo Komisijos stebėti ir vertinti valstybių narių pastangas įgyvendinti „Moterų ir vyrų lygybės gaires“ ir tapti tarpininke keičiantis gerosios praktikos pavyzdžiais bei patirtimi.

Socialiniams partneriams

1.6

sukurti bendras veiksmų nuostatas lyčių lygybės srityje skiriant pagrindinį dėmesį lyčių vaidmeniui, moterų dalyvavimui sprendimų priėmimų procese, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai bei moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumo mažinimui,

1.7

gilinti žinias ir tobulinti priemones kovai su darbo rinkos segregacija pagal lytį ir skatinti lyčių pusiausvyrą,

1.8

paslaugų asmenims sektoriuje siekti didesnio profesionalumo skiriant dėmesį būtinų joms teikti įgūdžių pripažinimui.

Visiems pilietinės visuomenės dalyviams ir politiniams vadovams:

2.1

Būtinybė imtis priemonių didinti moterų dalyvavimą darbo rinkoje yra viena iš Lisabonos strategijos sudedamųjų dalių, kurios tikslas padėti Europai tapti konkurencingesne, žiniomis pagrįsta visuomene.

2.2

2008 m. Komisijos moterų ir vyrų lygybės ataskaitoje (1) teigiama, kad Europoje „pastaraisiais metais moterų užimtumas buvo pagrindinis ilgalaikio užimtumo didėjimo veiksnys ES. Nuo 2000 iki 2006 m. ES-27 valstybėse dirbančių asmenų padaugėjo beveik 12 milijonų, 7,5 milijono iš jų – moterys. […] Išlaikomų vaikų turinčių moterų užimtumo rodiklis yra 62,4 proc., o vyrų – 91,4 proc., t. y. susidaro 29 punktų skirtumas. Daugiau nei trys ketvirtadaliai darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, yra moterys (76,5 proc.), t. y. viena iš trijų moterų ir mažiau nei vienas iš dešimties vyrų“.

2.3

2009 m. Moterų ir vyrų lygybės ataskaitoje (2) pateikiami šie skaičiai: moterų užimtumo lygis siekia 58,3 proc., vyrų – 72,5 proc., ne visą darbo dieną dirbančių moterų yra 31,2 proc. vyrų – 7,7 proc., moterų daugiau dirba ir mažiau mokamo darbo sektoriuose; be to, pabrėžiamas atsakingas pareigas politikoje ir versle einančių vyrų ir moterų nevienodas pasiskirstymas.

2.4

Nors visiškos lyčių lygybės dar nėra pasiekta, dirbančių moterų padėtis Europos Sąjungoje yra viena geriausių pasaulyje. Reikėtų pasidžiaugti, kad ES nuo pat pradžių ėmėsi spręsti šį klausimą, sukūrė statistikos priemones, atliko studijas, tyrimus ir parengė teisės aktus.

2.5

Nepaisant pažangos ir teigiamų rezultatų, moterų ekonominis potencialas dar nepakankamai išnaudotas. Be to, precedentų neturinčios tarptautinės ekonomikos ir finansų krizės pasekmės moterims, ko gero, bus kitokios nei vyrams, kadangi jų padėtis skiriasi ekonominiu, socialiniu ir šeiminiu požiūriu.

2.6

Kadangi lyčių lygybės klausimu atlikta daug studijų, pateikta rekomendacijų, priimta Europos institucijų ir socialinių partnerių sprendimų, o Komitetas per penkerius metus priėmė 14 su šia tema susijusių nuomonių (3), šiame dokumente lyčių lygybės tema bus nagrinėjama ne kompleksiškai, o ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo požiūriu ir siejant su Lisabonos strategijoje nustatytu tikslu – didinti moterų dalyvavimą darbo rinkoje (4).

3.1.1

Nuo septintojo dešimtmečio moterų užimtumas nuolat augo. Didelis žingsnis lyčių lygybės link žengtas aštuntajame dešimtmetyje, kai labai daug moterų pradėjo dirbti. Atsiradus galimybei priimti sprendimą dėl motinystės ir studijuoti aukštosiose mokyklose, moterys, kaip ir vyrai, panoro savo žiniomis pasinaudoti ne tik šeimos, bet ir visuomeniniame gyvenime ir įgyti ekonominę nepriklausomybę. Mokamas darbas – tai asmeninės pajamos, tvirtesnės socialinės apsaugos ir pensijų garantijos, galimybė išvengti skurdo išsiskyrimo ir skyrybų atveju ar likus našlėmis.

3.1.2

Moterims pradėjus dirbti, atsirado naujų poreikių, kuriuos rinka turėjo patenkinti. Moterų darbas namuose nebuvo įskaičiuojamas į bendrąjį vidaus produktą (BVP). Joms peržengus namų ūkio ribas, buvo sukurtos darbo vietos tiems darbams, kurie paprastai būdavo dirbami namuose. Tai visų pirma – vaikų priežiūros bei namų ruošos darbai ir kita.

3.1.3

Moterų darbas paskatino naujus poreikius, kurie prisidėjo prie ekonomikos vystymosi. Moterims pradėjus dirbti, šeimos ūkiai įsigijo buitinių aparatų ir prietaisų, antrąjį automobilį, pradėjo pirkti maisto pusgaminius, vaikai ir tėvai valgydavo ne namuose. Šeimoms iškilo naujų paslaugų ir struktūrų poreikis: ligonių, neįgaliųjų ir vyresnio amžiaus žmonių priežiūros paslaugų ir apgyvendinimo centrų, vaikų laisvalaikio centrų, užimančių vaikus po pamokų, ir pan.; visa tai apima darbus, kuriuos anksčiau atlikdavo namų šeimininkės. Du užmokesčiai šeimoms suteikė galimybę įsigyti būstą, pasinaudoti kultūros paslaugomis ir pan. Taip buvo sukurta darbo vietų įvairiuose sektoriuose: pramonės (buitinių aparatų ir prietaisų, automobilių ir maisto), viešojo maitinimo, sveikatos ir socialinės rūpybos, užmokyklinės veiklos, ikimokyklinio ugdymo ir švietimo, statybos, turizmo, laisvalaikio, kultūros, keleivių vežimo paslaugų ir kituose sektoriuose.

3.1.4

Toks namų ruošos darbų virtimas darbo vietomis jau keturiasdešimt metų yra vienas iš augimo veiksnių. Kyla klausimas, ar taip yra dėl realaus augimo, ar tik dėl jo skaičiavimo būdo. Ekonomikoje neatsispindi namų ruošos ir šeiminiai darbai, nors jie labai svarbūs visuomenės funkcionavimui. Taigi, kyla pagrįstos abejonės dėl augimo skaičiavimo būdo.

3.2.1

Pagal ES tyrimo ataskaitą (5), lyčių lygybės indėlis į ekonomiką neturėtų būti skaičiuojamas tik pagal geresnį įmonės rentabilumo rodiklį. Tai produktyvi investicija, prisidedanti prie bendros ekonomikos pažangos, augimo ir darbo vietų kūrimo. Lyčių lygybė trejopai prisideda prie vystymosi: moterys aktyviau dalyvauja darbo rinkoje, taigi, tinkamiau pasinaudojama jų išsilavinimo ir mokymosi rezultatais; jos įgyja didesnį ekonominį savarankiškumą; sumokėdamos daugiau mokesčių, moterys dalyvauja kuriant visuotinę gerovę.

3.2.2

Nors ekonominio indėlio sąvoka yra platesnė, nei vien tik pelno gavimas ar įvairovės valdymas įmonės lygiu, yra įrodymų, jog teigiami ekonominiai rezultatai siejasi su pelno siekimu. Bendrovės, kurių valdymo struktūrose yra daugiau moterų, yra rentabilesnės.

3.2.3

Lyčių lygybės politika gali būti efektyvi investicijų į žmogiškuosius išteklius priemonė, net ir tais atvejais, jei ekonominės plėtros tikslais tampa tik ekonomikos augimas. Žvelgiant iš investicijų perspektyvos, lyčių lygybės politika turi teigiamą poveikį individams, bendrovei, regionams ir valstybėms. Moterų, turinčių kuo aukštesnį išsilavinimo lygį, darbas taip pat yra naudingas ekonomine prasme.

3.2.4

Didesnis ekonominis moterų savarankiškumas yra naudingas dėl jų indėlio į ekonomiką: jos yra prekių ir paslaugų vartotojos ir perkamoji namų ūkio galia. Ekonominis moterų indėlis į ekonomikos politiką turėtų būti labiau pripažintas nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu.

3.3.1

Ekonomikos ir ekologinės krizės sąlygomis, svarstoma, koks vystymosi būdas būtų priimtinas, siūloma taip pat persvarstyti, ar BVP yra vienintelis augimo rodiklis. Būtų galima pagalvoti ir apie kitus rodiklius (6).

3.3.2

Tačiau kad ir kokiais rodikliais būtų remiamasi, moterų ir vyrų padėtis vis dar išlieka nevienoda, o tai visuomenei kainuoja. Valstybės narės vienodai investuoja į vaikinų ir merginų švietimą, tačiau 60 proc. universitetų diplomantų sudaro merginos, todėl sunku paaiškinti tai, kad vėliau moterys nesulaukia didesnės paramos darbo rinkoje. Vienodos valstybės išlaidos abiejų lyčių švietimui turėtų taip pat užtikrinti moterims tokias pačias galimybes kaip ir vyrams eiti atsakingas pareigas ir gauti vienodą darbo užmokestį. Moterys turėtų pasinaudoti šiuo metu vykstančiomis permainomis įgyti naujų įgūdžių, būtinų naujoms darbo vietoms. Tačiau moterų įnašas, jų aukštas išsilavinimo lygis ir jų galimybės dalyvauti tenkinant būsimus rinkos poreikius iki šiol neįvertinami ir nepripažįstami.

3.3.3

Kova dėl lyčių lygybės yra ne tik etikos klausimas, tai galimybė geriau valdyti žmogiškuosius išteklius. Daugiau dirbančių moterų sukurs daugiau turto, jos vartos daugiau prekių ir paslaugų, taip pat mokės daugiau mokesčių. Mišrūs darbuotojų kolektyvai taip pat didina inovacijų potencialą. Suteikta galimybė poroms susilaukti vaikų neprarandant darbo vietų – tai vienas iš būdų spręsti demografinio deficito problemą. Europa, norėdama investuoti į žmogiškąjį kapitalą, turėtų visų pirma spręsti moterų problemas (7).

3.3.4

Išnaudoti moterų potencialą trukdo visų pirma šie veiksniai:

3.3.5

Pastangos sudaryti sąlygas moterims dalyvauti ir išsilaikyti darbo rinkoje, vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo mažinimas – tai veiksniai, užtikrinantys didesnį augimą ir geresnes darbo vietas, skurdo prevenciją ir mažesnes sąnaudas socialiniam susiskaldymui įveikti. Europoje labiausiai skursta vienišos motinos (9).

3.3.6

Anksčiau darbus pasiskirstydavo taip, kad vyro darbo užmokesčiu būdavo apmokami ir sutuoktinės atliekami šeiminiai, socialiniai ir namų ūkio darbai. Kai abu partneriai gauna darbo užmokestį, vieno jų nebeskiria namų ūkio darbų (kuriuos atlikdavo moteris namų šeimininkė) paslaugoms apmokėti ir veikiau jį išleidžia plataus vartojimo prekėms.

3.3.7

Nemokamas namų šeimininkės darbas buvo neįkainojamas, tačiau kai jis tapo mokamas, ir įgijo kainą, vartotojai jos nenori ar negali mokėti. Vaikų priežiūra, pagalba šeimai ir namų ūkiuose – tai labai mažai mokami darbai, dirbami ne visą darbo dieną ir daugeliui darbdavių vienu metu (t. y. privatiems asmenims, samdantiems žmogų keletui valandų per savaitę) ir dažniausiai ši veikla yra neoficialios ekonomikos dalis. Namų ūkiuose atliekamas darbas sudaro didžiąją dalį nelegalaus darbo Europoje.

3.3.8

Tėvai patiki vaikus – didžiausią savo turtą – asmenims, kuriems mokamas gerokai mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis, tačiau kartu pageidaujama, kad jų kompetencija būtų aukšto lygio. Panaši padėtis ir pagalbos namų ūkiuose atveju, kai būsto raktas patikimas asmeniui, kuriam nemokamas šį pasitikėjimą atspindintis užmokestis. Be to, sunku pasiekti, kad būtų pripažinta, jog šio pobūdžio darbams būtina kvalifikacija, kadangi dažnai namų ūkio darbas, kurį ir patys samdantieji gali atlikti, yra laikomas nesunkiu. Jei rūpinimasis savo vaikais nelaikoma tikra profesija, tai svetimų vaikų priežiūra yra „tikras“ darbas (reikia psichologijos, mitybos, higienos žinių, gebėjimo susitelkti, atidumo, dėmesio, budrumo ir pan.). Dažnai manoma, kad šiam darbui būtini įgūdžiai moterims yra „natūraliai įgimti“, todėl jie nevertinami profesinėje srityje, dažnai įgyjami šeimoje, o ne mokykloje.

—

gali išaugti dirbančiųjų moterų skaičius, o tai paskatins naujus paslaugų poreikius,

—

peržiūrėjus moterų darbo užmokestį, padidės perkamoji galia, atsiras papildomų vartojimo galimybių ir bus surinkta daugiau mokesčių,

—

daugiau moterų galės eiti pareigas, susijusias su politika ir sprendimų priėmimu, o tai savaime naudinga įmonėms ir institucijoms,

—

daugiau moterų verslininkių diegdamos naujoves ir kurdamos darbo vietas sukurs papildomą vertę ir didins finansinį indėlį į ekonomiką.

4.2.1.1

Šiuo metu pagrindinė kliūtis lyčių lygybei užtikrinti – tai darbų skirstymas pagal lytį. Profesijos skirstomos į „moteriškas“ ir „vyriškas“. Moteriškų profesijų srityje darbo užmokestis dažnai yra žemesnis ir labiau paplitęs nesavanoriškas darbas ne visą darbo dieną.

4.2.1.2

Kol profesinė veikla bus siejama su lytimi, neišvengiamai vyraus stereotipai. Jau yra įrodyta, kad vyrai ir moterys gali atlikti visokio pobūdžio darbą. Pastebima, kad ilgą laiką vyriškomis laikytose profesijose – mokytojo, teisėjo, bendros praktikos gydytojo – šiandien dominuoja moterys. Kyla klausimas, kodėl taip sudėtinga pasiekti lyčių pusiausvyrą užimtumo srityje. Būtina gilesnė analizė, norit spręsti darbo rinkos segregaciją ir skatinti lyčių pusiausvyrą. Be to, tai padėtų išspręsti kai kurių sektorių darbo jėgos trūkumo problemą.

4.2.1.3

Užimtumo srityje lyčių ir pareigų pasiskirstymo pusiausvyrą trukdančios pasiekti kliūtys yra netyčinės ir susijusios su suvokimu. Ištakų reikėtų ieškoti švietimo sistemoje, kai vaikinai ir merginos renkasi skirtingas profesijas. Tėvai ir mokytojai turėtų būti labiau informuojami apie jaunų žmonių profesijos pasirinkimo pasekmes. Darbdavių ir profesinių sąjungų atstovai, kurie derina darbuotojų darbo užmokesčio lenteles ir tardamiesi dėl užmokesčio nustato būtinus įgūdžius, turi atlikti pagrindinį vaidmenį, t. y. taip pat tinkamai įvertinti ir įgūdžius, įgytus namų ūkiuose ir šeiminėje aplinkoje. Lyčių pusiausvyros nėra ir vadovaujamose pareigose. Todėl reikėtų imtis priemonių skatinti lyčių pusiausvyrą stambiose įmonėse ir aukštesniuose valstybės tarnybos postuose.

4.2.2.1

Paslaugų asmenims sektoriuje atliekami darbai turėtų tapti tikromis profesijomis, kurioms būtini tam tikri įgūdžiai, mokymas, diplomai ir būtų galimas karjeros siekimas. Siekiant atsisakyti asmeninių darbo santykių pobūdžio tarp privataus asmens ir namų ūkiuose dirbančio asmens, būtina kurti paslaugų asmenims įmones ir viešąsias paslaugas. Šeimos būtų ne darbdaviai, o klientai ir vartotojai, perkantys ar gaunantys keletą valandų namų ruošos, vyresnio amžiaus žmonių ar vaikų priežiūros, mokymo pagalbos paslaugų. Reikėtų plačiau taikyti kai kuriose Europos valstybėse jau sukurtą sistemą, kai darbuotojus samdanti įmonė ar viešoji tarnyba atsako už nuosavybės ir žmonių saugumą ir tikrina namų ūkiuose dirbančiųjų įgūdžius. Tokiu būdu minėti darbuotojai turi vieną darbdavį, jiems atlyginama už kelionei iki darbo vietos sugaištą laiką, suteikiama galimybė mokytis ir užtikrinamos kolektyvinėmis sutartimis nustatytos garantijos. Reikėtų parengti Europos paslaugų namų ūkiams nuostatas, kurios apimtų su tuo susijusios veiklos psichologinius aspektus (pasitikėjimas, empatija, dėmesys, gebėjimas išklausyti, budrumas ir pan.), būtinas žinias (mitybos, vartojamų produktų poveikis žmogaus sveikatai ir aplinkai ir pan.), o ne tik materialiuosius ir techninius namų ūkiuose atliekamų darbų aspektus.

4.2.2.2

Kvalifikacijų pripažinimas padidina ir paslaugų kainą, kuri jau dabar kai kuriems namų ūkiams yra per didelė, todėl valstybės ir įmonės – sudarę verslo lygmens sutartis – galėtų taip pat skirti lėšų, kad šios paslaugos taptų visiems prieinamos.

4.2.2.3

Kvalifikuoti darbuotojai paslaugų asmenims sektoriuje ir geresnis darbo užmokestis padės užtikrinti didesnę lyčių pusiausvyrą. Kai vyrai sutiks dirbti namų ruošos darbus, prižiūrėti vaikus, teikti pagalbą namų ūkiams, bus žengtas didelis žingsnis lyčių lygybės link.

4.2.3.1

Tėvai šeiminiams ir namų ūkio darbams skiria mažiau laiko nei motinos. Todėl stiprinant vyrų suvokimą apie jų vaidmens svarbą vaikų auklėjimui, skatinimas dalytis pareigomis prižiūrint vyresnio amžiaus tėvus, sergančius šeimos narius yra viena iš lyčių lygybės prielaidų.

4.2.4.1

Ikimokyklinės vaikų priežiūros paslaugų plėtojimas neturi būti laikomas sąnaudomis, o veikiau investicija. Pasak Gösta Esping-Andersen (10), ilgainiui dirbančios motinos grąžina tokio pobūdžio subsidijas dirbdamos ir gaudamos atlygį visą gyvenimą ir mokėdamos mokesčius. Toks jų indėlis kompensuoja pradinę valstybės pagalbą, o vaikams suteikiama veiksminga priežiūra. Šio pobūdžio investicijos taip pat padės spręsti Europos gyventojų mažėjimo problemą.

4.2.5.1

Šių paslaugų plėtojimą turėtų bendrai finansuoti valstybė, įmonės, klientai ir kt. (11) Kai kuriuose neseniai priimtuose įmonių susitarimuose kaip alternatyva darbo užmokesčio didinimui siūlomos paslaugos asmenims. Siūlyti naudotis paslaugomis, leidžiančiomis geriau derinti asmeninį ir profesinį gyvenimą, yra socialinė įmonių atsakomybė.

4.2.6.1

Paslaugų pasiūlos gali nepakakti darniam profesiniam ir šeiminiam gyvenimui užtikrinti. Vaikams prižiūrėti ir auklėti reikia skirti dalį savo gyvenimo. Už šeimą atsakingas asmuo savo noru pasirinkęs dirbti ne visą darbo gali turėti galimybę paprasčiau derinti profesinį, šeiminį ir asmeninį gyvenimą, tačiau toks pasirinkimas neturėtų apsunkinti moters padėties darbe ir asmeniniame gyvenime, ypač tai atvejais, kai jos išlaiko šeimą, ar skatinti partnerius mažiau skirti laiko šeiminiams įsipareigojimams. Tačiau abu tėvai privalo turėti galimybę rūpintis savo vaikais.

4.2.6.2

Laiko reikia skirti ir kitiems šeimos nariams: senstantiems, ligoniams, vyresnio amžiaus tėvams. Šiuo metu, kai visos pensijų sistemos reformuojamos, būtina keisti požiūrį, kad gyvenimą sudaro trys etapai: studijos, darbas ir pensija. Kiekvienam turėtų būti sudaryta galimybė mokytis visą gyvenimą ir turėti pakankamą „laiko kreditą“ šeiminei, socialinei, visuomeninei, politinei ir pilietinei veiklai. Todėl reikėtų sudaryti sąlygas asmeniui pavėlinti išėjimo į pensiją amžių, jei jis nori nedirbti kurį laiką (tačiau už šį laiko tarpą mokama tokia pačia tvarka kaip ir pensija) dalyvavimo darbo rinkoje laikotarpiu.

4.2.7.1

Vadovaujamą darbą dirbančių, politikių ir dirbančių stambių įmonių ir viešojo administravimo vadovybės struktūrose moterų yra mažiau nei vyrų, nors įmonės, kurių vadovybės struktūrose yra daugiau moterų, pasiekia didesnių finansinių laimėjimų. Moterys taip pat rečiau steigia įmones ir rečiau vadovauja įmonėms. Vyrai mažiau dalyvauja šeiminiame gyvenime, rečiau išeina tėvystės atostogų.

4.2.7.2

Moterys, kurioms pavyko įsitvirtinti vyrų dominuojamoje aplinkoje, galėtų padėti (globoti) karjeros siekiančioms kolegėms. Tam gali prireikti privalomojo pobūdžio priemonių, pavyzdžiui, didelės viešojo sektoriaus institucijos ar privačios įmonės turėtų imtis priemonių ir užtikrinti, kad tarp valdybos narių būtų pakankamai daug moterų.

—

2009 m. kovo 24 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris principo taikymo ir Direktyvos 86/613/EEB panaikinimo, pranešėja Madi Sharma, OL 228, 2009 9 22,

—

2009 m. gegužės 13 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo, pranešėja Mária Herczog, CESE 882/2009 OL C 277, 2009 11 17,

—

2008 m. balandžio 22 d. dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Kovoti su moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumu“, pranešėja Ingrid Kössler (OL C 211, 2009 m. rugpjūčio 19 d.),

—

2007 m. liepos 11 d. dėl Įsidarbinimo galimybės ir verslumo: pilietinės visuomenės, socialinių partnerių ir vietos bei regionų valdžios institucijų vaidmuo siekiant lyčių lygybės, pranešėjas Luis Miguel Pariza Castaños (OL C 256, 2007 m. spalio 27 d.),

—

2007 m. liepos 11 d. dėl Socialinių partnerių vaidmens derinant profesinę veiklą, šeiminį ir asmeninį gyvenimą, pranešėjas Peter Clever (OL C 256, 2007 m. spalio 27 d.),

—

2007 m. liepos 12 d. dėl Prioritetinių gyventojų grupių užimtumo (Lisabonos strategija), pranešėjas Wolfgang Greif (OL C 256, 2007 m. spalio 27 d.),

—

2006 m. rugsėjo 13 d. dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Moterų ir vyrų lygybės gairių 2006–2010 m.“, pranešėja Grace Attard (OL C 318, 2006 m. gruodžio 23 d.),

—

2006 m. vasario 14 d. dėl Atstovavimo moterims Europos Sąjungos ekonominių ir socialinių interesų grupių sprendžiamuosiuose organuose, pranešėjas Thomas Etty (OL C 88, 2006 m. balandžio 11 d.),

—

2005 m. gruodžio 14 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą dėl Europos lygių galimybių metų (2007 m.) – Teisingos visuomenės linkme, pranešėja Mária Herczog (OL C 65, 2006 m. kovo 17 d.),

—

2005 m. rugsėjo 29 d. dėl Moterų skurdo Europoje, pranešėja Brenda King (OL C 24, 2006 m. sausio 31 d.),

—

2005 m. rugsėjo 28 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, įsteigiantį Europos lyčių lygybės institutą, pranešėja Dana Štechová (OL C 24, 2006 m. sausio 31 d.),

—

2004 m. gruodžio 15 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl lygių galimybių ir vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo užimtumo ir darbo klausimuose, pranešėja Madi Sharma (OL C 157, 2005 m. birželio 28 d.),

—

2004 m. birželio 3 d. dėl Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą, įgyvendinančią vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo, pranešėja C. Caroll (OL C 241, 2004 m. rugsėjo 28 d.),

—

2001 m. sausio 25 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu, pranešėja Britta Christina Wahrolin (OL C 123, 2001 m. balandžio 25 d.).