9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/154

—

atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 10 d. Komisijos komunikatą „Antroji ES vidaus saugumo strategijos įgyvendinimo ataskaita“ (COM(2013)0179),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos vidaus saugumo strategijos (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 11 d. rezoliuciją „Kova su organizuotu nusikalstamumu, korupcija ir pinigų plovimu. Rekomendacijos dėl veiksmų ir iniciatyvų, kurių reikia imtis (tarpinis pranešimas)“ (2),

—

atsižvelgdamas į Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų planą (COM(2010)0171),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. vasario 25 d. Tarybos priimtą Europos Sąjungos vidaus saugumo strategiją,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 7 d. Tarybos išvadas dėl 2014–2017 m. laikotarpio ES prioritetų kovos su sunkiu ir organizuotu nusikalstamumu srityje nustatymo,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. Europolo ataskaitą dėl terorizmo padėties ir tendencijų Europos Sąjungoje (angl. TE-SAT),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. Europolo ES sunkių nusikaltimų ir organizuoto nusikalstamumo grėsmės įvertinimą (angl. SOCTA),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl kovos su sunkiais nusikaltimais ir organizuotu nusikalstamumu ES politikos ciklo 2011–2013 m. (SWD(2013)0017),

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnį ir 3 straipsnio 2 dalį, taip pat Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) V antraštinės dalies 1, 2, 4 ir 5 skyrius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos 6, 7, 8 straipsnius, 10 straipsnio 1 dalį, 11, 12, 21, 47–50, 52 ir 53 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į susijusią Europos ir nacionalinių konstitucinių teismų praktiką, susijusią su proporcingumo kriterijumi ir būtinybe demokratinės visuomenės valdžios institucijoms jį taikyti,

—

atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių teismo sprendimus,

—

atsižvelgdamas į JT specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais François Crépeau ataskaitą, išdėstytą 2013 m. balandžio 24 d. tyrime „Europos Sąjungos išorės sienų valdymas ir jo poveikis migrantų žmogaus teisėms“;

—

atsižvelgdamas į klausimą Komisijai dėl antrosios ES vidaus saugumo strategijos įgyvendinimo ataskaitos (O-000068/2013 – B7-0213/2013),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi Lisabonos sutartis yra Mastrichto sutarties, kurioje numatyta saugumo, laisvės ir teisingumo erdvė, tąsa ir leidžia nustatyti bendrą ES saugumo politikos vystymo ir bendros ES ir jos valstybės narių saugumo darbotvarkės rengimo pagrindą, kuris turi būti grindžiamas teisinės valstybės principu, pagarba demokratinėms vertybėms, piliečių laisvėms bei pagrindinėms teisėms ir solidarumui ir kuriam turi būti taikoma demokratinė kontrolė Europos bei nacionaliniu lygmenimis; atsižvelgdamas į tai, kad šios prielaidos atitinka ES ir jos valstybių narių tarptautinius įsipareigojimus ir visų pirma įsipareigojimus pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir paktus bei JTO konvencijas, kurias jos yra pasirašę;

B.

kadangi saugumo politika negali būti nukreipta tik į sulaikomąsias priemones ir į ją turi būti įtrauktos prevencijos priemonės, kurios yra itin reikalingos laikotarpiu, kai ekonominė ir socialinė nelygybė didėja ir vėl kelia grėsmę socialiniam paktui ir, visų pirma, pagrindinių teisių ir piliečių laisvių veiksmingam užtikrinimui;

C.

kadangi svarbiausia užtikrinti ES piliečių saugumą;

D.

kadangi valstybės narės ir Komisija iki šiol iš tikrųjų neįvertino visų Lisabonos sutarties įsigaliojimo pasekmių ir kadangi dėl to Europos Parlamento vaidmuo ir toliau išlieka gan ribotas, nes jo nuomonės, visų pirma dėl būtinybės atsižvelgti į ES pagrindinių teisių chartiją, nėra įtraukiamos į sprendimų priėmimo procesą (3);

E.

kadangi vidaus saugumo strategijoje 2010–2014 m. laikotarpiui buvo nustatytos penkios prioritetinės sritys, kuriose ES gali suteikti pridėtinės vertės: nutraukti tarptautinių nusikaltėlių tinklų veiklą ir padėti juos išardyti, užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams, sustiprinti kibernetinį saugumą, užtikrinti sienų saugumą ir padidinti atsparumą gaivalinėms nelaimėms; kadangi ši strategija gali būti įgyvendinama tik su sąlyga, kad ja bus užtikrintas laisvas asmenų judėjimas, migrantų ir prieglobsčio prašytojų teisės ir visų ES ir jos valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų laikymasis;

F.

kadangi antrojoje metinėje vidaus saugumo strategijos įgyvendinimo ataskaitoje pripažįstama, jog visi penki nustatyti tikslai tebegalioja, ir aprašoma dabartinė padėtis, iki šiol padaryta pažanga ir ateities planai;

1.

apgailestauja, kad antrame Komisijos 2013 m. balandžio 10 d. komunikate dėl Europos Sąjungos vidaus saugumo strategijos įgyvendinimo mažai kritikuojami veiksmai, kurių imtasi įgyvendinant vidaus saugumo strategiją, ir dar kartą patvirtinami tie patys prioritetai kaip ir pirminiame 2010 m. lapkričio mėn. komunikate, neatsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos, kurios didžioji dalis straipsnių taikoma ne tik Europos piliečiams, bet visiems ES teritorijoje esantiems asmenims, integravimą;

2.

atkreipia dėmesį į darbą, kurio buvo imtasi rengiant vidaus saugumo strategiją, ir į pagrindinius principus, kuriais vadovaujamasi šioje strategijoje, kuri turėtų padėti visoms ES institucijoms ir valstybėms narėms siekti bendrų tikslų; pabrėžia, kad laisvė, saugumas ir teisingumas yra tikslai, kurių turi būti siekiama vienu metu, ir primena, kad norint užtikrinti laisvę ir teisingumą, visada reikėtų siekti saugumo remiantis Sutartyse numatytais principais, teisinės valstybės principu ir Sąjungos įsipareigojimais pagrindinių teisių srityje; mano, kad taikant ES saugumo priemones reikėtų susitelkti ties veikla, kuri pasitvirtino kaip galinti sumažinti nusikaltimų skaičių ir užkirsti kelią teroro aktams ir kurią vykdant nepažeidžiami būtinumo, proporcingumo ir pagarbos pagrindinėms teisėms principai ir taikoma tinkama priežiūra ir numatoma atskaitomybė;

3.

pabrėžia tai, kad vidaus saugumas nėra atleistas nuo ES ir nacionalinių įsipareigojimų pagrindinių teisių srityje, ir reiškia didžiulį susirūpinimą tuo, kad ES ir valstybių narių valdžios institucijos bei ES piliečiai valstybių narių, trečiųjų valstybių ir trečiųjų šalių buvo slapta sekami bendradarbiaujant privačioms kompanijoms; ragina ES ir valstybių narių valdžios institucijas ištirti šį klausimą ir imtis atitinkamų tolesnių veiksmų; pabrėžia, kad bet kokia ES vidaus saugumo strategija turi būti grindžiama bendru supratimu, kokie klausimai yra vidaus, o kokie – išorės; ja taip pat turi būti siekiama apsaugoti ES institucijas, ES valstybes nares ir piliečius nuo neteisėto užsienio valstybių sekimo ir netinkamos įtakos bei manipuliavimo; ragina sustiprinti ES komunikacijos ir logistikos sistemų saugumą ir slaptumą, kad jų negalėtų sekti užsienio ar trečiosios šalys; atkreipia dėmesį į tai, kad piliečių teisė į privatumą ir duomenų apsaugą bei teisė susipažinti su dokumentais ir informacija yra pagrindinės Europos vertybės ir teisės, kurios turi būti įgyvendinamos visais lygmenimis ir visose srityse;

4.

primena, kad dabar sprendžiant saugumo politikos klausimus Parlamentas yra visateisis institucinis veikėjas, todėl jis turi teisę aktyviai dalyvauti nustatant vidaus saugumo strategijos ypatumus ir prioritetus, taip pat vertinant susijusias priemones, be kita ko, Europos Parlamentui, nacionaliniams parlamentams ir Tarybai pagal SESV 70 ir 71 straipsnius bendrai vykdant nuolatinę vidaus saugumo strategijos įgyvendinimo stebėseną;

5.

mano, kad veiksmingai vidaus saugumo strategijai įgyvendinti būtina tinkamai išanalizuoti naikintinas grėsmes saugumui; primena Komisijai jos įsipareigojimą parengti įvairius sektorius apimančią gamtinio pavojaus rizikos ir tyčia ar netyčia žmogaus sukeliamų grėsmių ES apžvalgą; primena Europos Vadovų Tarybai apie jos įsipareigojimą pagal SESV 222 straipsnį rengti reguliarius grėsmės ES vertinimus ir ragina Komisiją pateikti konkrečių pasiūlymų, kaip pirmiau minėtus įsipareigojimus būtų galima geriausiai vykdyti, sutelkiant šiuo metu išskaidytus ir siaurai orientuotus ES bei nacionalinio lygmens grėsmės ir rizikos vertinimus;

6.

pažymi, kad Europolo galimybės veiksmingai vertinti ir analizuoti terorizmo grėsmes ir kitą nusikalstamą veiklą iš esmės priklauso nuo valstybių narių pasirengimo teikti jam informaciją; siūlo didinti valstybių narių Europolui teikiamos informacijos apimtį griežtinant valstybių narių pareigą bendradarbiauti su Europolu;

7.

primena, kad viena didžiausių grėsmių ES vidaus saugumui yra organizuotas nusikalstamumas, įskaitant mafiją; su pasitenkinimu atkreipia dėmesį į valstybių narių ir Komisijos padarytą pažangą vykdant ES kovos su organizuotu nusikalstamumu ir sunkiais tarptautiniais nusikaltimais politikos ciklą ir ragina valstybes nares iš naujo prisiimti įsipareigojimus ir skirti pakankamai lėšų; mano, kad turi būti remiami bendri teisiniai standartai ir bendros veiklos priemonės, kaip antai konfiskavimas, Europos tyrimo orderis, jungtinės tyrimų grupės; mano, kad būtina stiprinti teismų ir policijos bendradarbiavimą tarp valstybių narių ir ES bei su trečiosiomis šalimis, užtikrinant pagarbą ES teisės aktams ir įsipareigojimams pagrindinių teisių ir laisvių, teisinės valstybės principų, ES piliečių ir joje reziduojančių asmenų asmens duomenų ir privatumo apsaugos srityje, ir prašo, kad Europos Parlamentas vaidintų pagrindinį vaidmenį vertinant ir nustatant vidaus saugumo politikos kryptis, nes jos daro labai stiprų poveikį visų asmenų, gyvenančių ES, pagrindinėms teisėms; ir todėl pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad šios politikos kryptys priklausytų vienintelės tiesioginiais rinkimais renkamos ES institucijos kompetencijai, kuri vykdytų ES politikos krypčių teisingumo, saugumo ir laisvės srityje priežiūrą ir kontrolę;

8.

atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimą, primena savo su Komisijos metiniais pranešimais puikiai suderintą idėją dėl „parlamentinio politikos ciklo“, kurio paskutiniame etape būtų parengiamas metinis parlamentinis pranešimas dėl dabartinės padėties vidaus saugumo strategijos srityje;

9.

mano, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas kovai su prievarta prieš vaikus ir moteris.

10.

teigiamai vertina tai, kad kova su nelegalia prekyba šaunamaisiais ginklais buvo paskelbta vienu iš ES kovos su organizuotu nusikalstamumu prioritetų; vis dėlto laukia Komisijos parengtų bendrų strateginių gairių šaunamųjų ginklų klausimu, įskaitant šaunamųjų ginklų panaudojimą nelegalios prekybos, organizuoto nusikalstamumo ir terorizmo tikslais;

11.

apgailestauja, kad kova su pinigų plovimu nebuvo paskelbta atskiru ES prioritetu kovojant su organizuotu nusikalstamumu, kaip rekomendavo Europolas; yra tvirtai įsitikinęs tuo, kad skirtingų rūšių organizuotas nusikalstamumas, pvz., pinigų plovimas, nusikaltimai aplinkai ar įmonių nusikaltimai ir korupcija, yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą sustiprinantys elementai, ir ragina Komisiją ir Tarybą nedelsiant kovai su korupcija ir pinigų plovimu suteikti prioritetinę svarbą;

12.

pabrėžia, kad kova su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu yra vidaus saugumo strategijos prioritetas; nurodo, kad, pasak Europolo, terorizmo grėsmė ES egzistuoja, tačiau jos formų yra labai daug, tačiau abejoja dėl ES prioritetų šioje srityje, atsižvelgiant į tikrąją terorizmo išpuolių kilmę; pažymi, kad įgyvendinant baudžiamąsias priemones kartu būtina skirti daugiau dėmesio prevencijos politikai; pažymi, kad reikia tam skirti daugiau dėmesio ir paskirti tikslinėms policijos priemonėms ir žvalgybos tarnyboms atitinkamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, kad būtų galima iš tikrųjų užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams; primena, kad svarbu užkirsti kelią terorizmo finansavimui ir laukia pasiūlymo dėl teisminių ir administracinių priemonių, pvz., terorizmu įtariamų asmenų lėšų įšaldymo vadovaujantis SESV 75 straipsniu, sistemos; ragina Komisiją ir valstybes nares tinkamai įvertinti grėsmės, kurią kelia politinio smurtinio radikalizmo požymių atsiradimas, pobūdį ir svarbą; mano, kad itin svarbu sukurti mechanizmus, kuriais būtų galima gana anksti aptikti šio radikalizmo požymius, ir prašo Komisiją ir valstybes nares šiuos aspektus įtraukti į savo veiklos sritis, įskaitant jų vykdomas prevencines priemones; yra susirūpinęs dėl ES arba trečiosios šalies pilietybę turinčių vadinamųjų „vienišų vilkų“, keliaujančių į konfliktų zonas ir grįžtančių į ES teritoriją, suaktyvėjimo, nes jie kelia naują riziką, kurios negalima spręsti įprastais kovos su terorizmu būdais; ragina keistis gerąja praktika siekiant užkirsti kelią jaunimo radikalėjimui ir pritaria ES priemonių rinkinio projektui; tikisi, kad atliekant pamatinio sprendimo dėl kovos su terorizmu vertinimą bus atsižvelgta į visus šiuos kriterijus, ir pabrėžia būtinybę užtikrinti geresnę esamų kovos su terorizmu priemonių tarpusavio sąveiką;

13.

ragina Europos Komisiją, valstybes nares ir kitas ES institucijas ir įstaigas kruopščiai tirti smurtinius kraštutiniųpažiūrų judėjimus Sąjungoje ir imtis praktinių kovos su tokių judėjimų smurtiniais veiksmais priemonių;

14.

pabrėžia, kad privatusis sektorius, visų pirma finansų sektorius, atlieka itin svarbų vaidmenį kovojant su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmo finansavimu, nes nustato sukčiavimo ir pinigų plovimo atvejus ir kitus įtartinus sandorius ir apie juos praneša; atkreipia dėmesį į tai, kad finansų sektorius turi glaudžiau bendradarbiauti su vyriausybinėmis agentūromis, kad būtų galima nustatyti galiojančių teisės aktų spragas ir taikyti naujoviškus metodus šioms problemoms išspręsti; pabrėžia, jog itin svarbu suprasti, kad bet kokia veiksminga kova su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu priklauso nuo integruoto požiūrio, valstybių narių ir ES lygmenimis apimančio visus suinteresuotuosius subjektus;

15.

mano, kad reikėtų sustiprinti ypatingos svarbos infrastruktūros atsparumą žmogaus sukeltoms ir gaivalinėms nelaimėms; apgailestauja dėl to, kad dabartinė direktyva dėl Europos ypatingos svarbos infrastruktūros apsaugos (2008/114/EB (4)) veikia netinkamai, ir ragina Komisiją siūlyti šios direktyvos pakeitimus siekiant ją sustiprinti;

16.

mano, kad reikia atlikti gamtinių grėsmių statistinį tyrimą siekiant išaiškinti daugiausia problemų keliančias sritis ir juo remiantis sukurti veiksmingą automatinę gelbėjimo ir atsakomųjų veiksmų sistemą, kurią naudojant būtų galima veiksmingai ir greitai reaguoti į ekstremalias padėtis;

17.

mano, kad ypač svarbu yra kovoti su nusikaltimais aplinkai ir ekonominiais – nepaisant jų kilmės – nusikaltimais, nes jų padariniai daro itin žalingą poveikį ES piliečių gyvenimo sąlygoms, ypač krizės laikotarpiu;

18.

teigiamai vertina Komisijos pranešimą dėl su cigarečių kontrabanda susijusios iniciatyvos ir iš jos daug tikisi;

19.

atkreipia dėmesį į vidaus saugumo strategijos prioritetą kovoti su elektroniniais nusikaltimais; mano, kad elektroniniai nusikaltimai ES kelia vis didesnę grėsmę ir sudaro galimybes kitų rūšių nusikalstamai veiklai; ragina Komisiją skirti pakankamai lėšų naujam Europos kovos su elektroniniu nusikalstamumu centrui ir ragina visas valstybes nares ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų; primena, kad asmens duomenų tvarkymas ir rinkimas įgyvendinant vidaus saugumo strategiją visada turi atitikti ES duomenų apsaugos principus, visų pirma būtinumo, proporcingumo ir teisėtumo principus, ir susijusius ES teisės aktus bei Europos Tarybos konvencijas šioje srityje; primena, kad skaitmeninėje aplinkoje turi būti skiriamas ypatingas dėmesys vaikams ir kad svarbu kovoti su vaikų pornografija; pritaria Pasaulinės kovos su seksualine prievarta prieš vaikus internete sąjungos plėtrai;

20.

dar kartą primena, kad ES policijos ir teisminio bendradarbiavimo stiprinimas, taip pat pasitelkus Europolą, Europos policijos koledžą (CEPOL) ir Eurojustą, kartu rengiant atitinkamus mokymus, yra labai svarbus tinkamai vidaus saugumo strategijai ir jame turi dalyvauti valstybių narių kompetentingos institucijos ir ES institucijos ir agentūros; mano, kad toks bendradarbiavimas turi apimti ne tik nusikaltimais įtariamų asmenų paiešką ir sulaikymą, bet jį vykdant taip pat turi būti skiriama daug dėmesio nusikaltimų ir jų kartojimo prevencijai; atkreipia dėmesį į atitinkamus Komisijos pasiūlymus, įskaitant pasiūlymą pertvarkyti Eurojustą ir parengti teisės akto dėl Europos prokuratūros įsteigimo projektą; atkreipia dėmesį į tai, kad būtina laikytis teismų ir policijos valdžių atskyrimo principo ir kartu užtikrinti jų savarankiškumą;

21.

pritaria Europos prokuratūros įsteigimui siekiant geriau apsaugoti Sąjungos lėšas ir ragina Komisiją skubiai pateikti pasiūlymą;

22.

apgailestauja dėl to, kad šiuo klausimu vidaus saugumo strategijai vis dar trūksta tinkamo „teisingumo aspekto“; vadovaudamasis Stokholmo programa primena, kad abipusis pasitikėjimas turi būti stiprinamas palaipsniui plėtojant Europos teismų kultūrą, paremtą valstybių narių teisės sistemų įvairove ir ES teisės vienove, ir kad tai turėtų apimti teisinės valstybės principo, demokratinių vertybių ir žmogaus teisių paisymą, o ne būtų apsiribojama tik nusikaltimais arba terorizmu įtariamų asmenų persekiojimu; pabrėžia, kad abipusis pasitikėjimas yra itin svarbus kaip būtina teisminio bendradarbiavimo stiprinimo sąlyga, ir mano, kad šį abipusį pasitikėjimą galima užtikrinti tik nustačius vienodas taisykles pilietinių laisvių ir procedūrinių garantijų srityje ir jų laikantis;

23.

pabrėžia, jog svarbu plėtoti integruotą sienų valdymą, kuris turėtų padėti užtikrinti vienodą, saugią ir aukštos kokybės išorės sienų kontrolę ir kartu sudaryti palankesnes sąlygas teisėtai keliauti kertant išorės sienas bei skatinti judumą Šengeno erdvėje; palankiai vertina tai, kad neseniai pradėjo veikti Šengeno informacinė sistema II, ir ragina agentūrą „eu-LISA“ užtikrinti aukštos kokybės naujosios sistemos operacijų valdymą; tikisi, kad iki 2014 m. pabaigos pradės visapusiškai veikti naujoji Europos sienų stebėjimo sistema (Eurosur), ir mano, kad ji bus veiksminga priemonė, padėsianti nustatyti tarpvalstybinio nusikalstamumo ir nelegalios imigracijos atvejus, užkirsti jiems kelią ir su jais kovoti, taip pat apsaugoti migrantus ir išsaugoti jų gyvybes; pabrėžia, kad reikėtų atidžiai išnagrinėti galimybes plėtoti naujas migracijos ir sienų valdymo srities IT sistemas, pvz., pažangiai valdomų sienų iniciatyvas, ypač atsižvelgiant į būtinumo ir proporcingumo principus, ir kad galiausiai jas reikėtų plėtoti tik priėmus atitinkamas teisines priemones; itin palankiai vertina neseniai pasiektą sutarimą dėl Šengeno vertinimo mechanizmo ir ragina Komisiją vykdyti naujus įsipareigojimus, kad visoje Šengeno erdvėje būtų griežtai laikomasi Šengeno acquis nuostatų; pabrėžia, kad vidaus sienų kontrolės atnaujinimą reikėtų laikyti išimtine priemone, kurią būtų galima taikyti tik kraštutiniais atvejais, ir kad ją taikant reikėtų atsižvelgti ne tik į saugumo aspektus, bet ir į poveikį judumui bei judėjimo laisvei; pabrėžia, kad didelės trečiųjų šalių piliečių migracijos ir jų masinio išorės sienų kirtimo savaime nereikėtų laikyti grėsme viešajai tvarkai ar vidaus saugumui; pakartoja, kad tvirtai palaiko Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimą prie Šengeno erdvės, ir ragina Tarybą taip pat pritarti jų įstojimui, nes tai padės sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą ir solidarumą, kurie yra būtina aukšto lygio saugumo ES užtikrinimo sąlyga;

24.

pabrėžia policijos pajėgų savitarpio pasitikėjimo stiprinimo svarbą siekiant skatinti bendradarbiavimą, bendrų tyrimo komandų kūrimą ir keitimąsi informacija; todėl primena, kad labai svarbu užtikrinti Europos policijos pajėgų mokymus;

25.

mano, kad apibrėžiant ir įgyvendinant vidaus saugumo strategiją reikėtų labiau atsižvelgti į saugumo politikos vidaus ir išorės aspektų sąveiką ir kad atsižvelgdamos į šiuos du aspektus teisingumo ir vidaus reikalų srityje aktyviai veikiančios ES institucijos ir agentūros turėtų vykdyti savo užduotis visiškai laikydamosi ES teisės ir ES pagrindinių teisių chartijos vertybių ir principų; ragina Komisiją ir valstybes nares taip pat įvertinti vidaus saugumo strategijos poveikį ES išorės saugumo strategijai, įskaitant poveikį įsipareigojimams gerbti ir skatinti pagrindines teises ir demokratijos vertybes ir principus, nurodytus tarptautiniuose dokumentuose, konvencijose ir susitarimuose, kuriuos jos yra pasirašiusios; apgailestauja, kad vėluojama įgyvendinti 2011 m. BSGP ir laisvės, saugumo ir teisingumo sričių subjektų ryšių stiprinimo veiksmų planą, ir primygtinai ragina Europos išorės veiksmų tarnybą šiuo klausimu dirbti sparčiau;

26.

nurodo, kad dabartinė vidaus saugumo strategija nustos galioti 2014 m.; ragina Komisiją pradėti rengti naują 2015–2019 m. laikotarpio vidaus saugumo strategiją, kurioje būtų atsižvelgta į Lisabonos sutarties įsigaliojimą ir Pagrindinių teisių chartijos įtraukimą į Sąjungos teisę; mano, kad ši nauja politika turi būti paremta išsamiu nepriklausomu dabartinės strategijos ir jos priemonių išorės vertinimu atsižvelgiant į ateities problemas ir vykdoma po išsamių konsultacijų su suinteresuotosiomis šalimis; ragina Tarybą prieš tvirtinant naująją vidaus saugumo strategiją deramai atsižvelgti į Parlamento nuomonę;

27.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Tarybai ir nacionaliniams parlamentams.