15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/40

Pranešėjas

Bernd SCHLÜTER

1.1.

EESRK ragina aiškiau nustatyti strateginius ES socialinės politikos akcentus. Kartu taip pat reikėtų padaryti išvadas atsižvelgiant į krizę, krizių valdymo politiką ir gyventojų pasitikėjimo praradimą.

1.2.

Raginama, kad Komisija, įgyvendindama esminę darbo programą, parengtų bendrus socialinės politikos principus, dėl kurių EESRK 4 punkte pateikia pasiūlymų. Juos galima parengti, be kita ko, kaip pavyzdinę iniciatyvą, valdymo taisykles arba baltąją knygą. Pagrindas – patobulintas lyginamasis duomenų rinkimas ES lygmeniu ir valstybėse narėse. Vien sąnaudų rodiklių (kiek pinigų išleidžiama pavienėse valstybėse tam tikrai socialinei apsaugai) nepakanka, kad būtų galima nurodyti socialinės apsaugos sistemų kokybę.

1.3.

Kad būtų siekiama aukštesnių socialinių normų konvergencijos, rengiant socialinės politikos principus, reikia atsižvelgti į valstybių narių kompetenciją, politinius ir kultūrinius socialinių sistemų skirtumus, taip pat siekti kuo didesnio valstybių narių sutarimo.

1.4.

Socialinės politikos principai turėtų sudaryti koncepcinį pagrindą, kuriuo būtų grindžiamos, be kita ko, įgyvendinant veiksmingesnį Europos semestrą (1), ateityje valstybėms narėms teiktinos rekomendacijos. Šie principai turėtų galioti ir naudojant struktūrinius fondus, taikant atvirąjį koordinavimo metodą (AKM) ir socialinio poveikio vertinimą pagal SESV 9 straipsnį. Kaip viena iš priemonių taip pat turi būti siekiama nustatyti privalomą būtinąjį socialinės apsaugos lygį (esminį socialinės apsaugos pagrindą). Šiuo atžvilgiu reikėtų remtis esamais teisiniais pagrindais.

1.5.

Socialinės politikos principais taip pat turi būti grindžiami ES institucijų veiksmai, pirmiausia ekonomikos valdymo, biudžeto kontrolės ir krizių valdymo srityse.

1.6.

Socialiniai partneriai – svarbūs veikėjai, ypač paritetinėse socialinio draudimo ir kitose derantis su socialiniais partneriais sukurtose sistemose. Jie įtrauktini į socialinės politikos principų rengimo veiklą. Pagal savo kompetencijos sritį taip pat turėtų dalyvauti pilietinės visuomenės dalyviai, socialinių tarnybų, socialinių įmonių, vietos valdžios institucijų, valstybinių socialinio administravimo įstaigų, socialinio draudimo įstaigų, naudotojų ir vartotojų asociacijos.

1.7.

Šiame dokumente EESRK pateikia konkrečius pasiūlymus dėl socialinės apsaugos sistemoms taikytinų socialinės politikos principų. Jais siekiama veiksmingesnių ir patikimesnių socialinės apsaugos, socialinės saugos ir sveikatos sistemų paslaugų, neatsižvelgiant į paslaugos teikėjo ir paslaugos pobūdį. Pirmiausia EESRK siekia, kad būtų užtikrintos socialinės ir finansinės šiuolaikiškų visuotinės svarbos socialinių paslaugų garantijos visose ES šalyse.

1.8.

EESRK daro prielaidą, kad sistemos yra įvairios, ir nurodo, be kita ko, socialinės apsaugos tikslus, rūšis ir turinį, solidarumo ir individualios atsakomybės santykį, teisinę apsaugą, finansavimą ir kokybę. Jis taip pat remiasi naudotojų ir socialinių tarnybų padėtimi. Komiteto nuomone, remiantis bendromis taisyklėmis ES lygmeniu, būtina užtikrinti pagrindinę socialinę apsaugą.

2.1.

Europos socialinė politika grindžiama, be kita ko, žmogaus teisėmis, po pasaulinių karų padarytomis išvadomis (2), sutartiniu socialinės rinkos ekonomikos principu, strategijos „ES 2020“ tikslais, pajėgios nacionalinės ekonomikos poreikiais, užduotimi mažinti skurdą, Sutarčių skyriais dėl socialinės, užimtumo ir sveikatos politikos, socialinės sanglaudos tikslu ir bendromis konkurencijos taisyklėmis pagal ES sutarties 3 straipsnį. Pagal SESV 151 straipsnį socialine politika siekiama, be kita ko, didinti užimtumą, skatinti kurti geresnes gyvenimo sąlygas, užtikrinti deramą socialinę apsaugą ir kovoti su socialine atskirtimi. Europos socialinis modelis yra unikalios vertybių ir kultūrų bendruomenės (3), kurioje demokratija ir teisinė valstybė siejamos su socialine atsakomybe ir solidarumu, išraiška. EESRK norėtų šį modelį sustiprinti ir užtikrinti jo perspektyvumą.

2.2.

EESRK yra įsitikinęs, kad socialinė politika turėtų būti ES politikos ramstis ne tik dėl iš jos kylančios teisės, bet ir kaip tvaraus augimo ir užimtumo skatinimo priemonė  (4). Jis pripažįsta įgyvendinant užimtumo politiką kai kuriose koordinavimo ir darbuotojų saugos srityse jau padarytą pažangą. EESRK patvirtina investicinį veiksmingų socialinės apsaugos sistemų pobūdį (5) ir nurodo nematerialines, socialines ir materialines neįgyvendinamos socialinės politikos sąnaudas. EESRK mano, kad pajėgi, novatoriška nacionalinė ekonomika ir patikima, efektyvi ir veiksminga socialinė apsauga yra tarpusavyje susijusios. Šiuolaikiškomis socialinėmis sistemomis galima didinti nacionalinės ekonomikos atsparumą krizėms, jomis skatinamas užimtumas ir jos pačios turi didelį užimtumo potencialą, taip pat mažiau palankiuose ūkininkauti regionuose (6). Mažos išlaidos, pavyzdžiui, aktyviai įtraukčiai, darbo ieškančių asmenų įgalinimui ir galimybių suteikimui vaikams ir jaunimui, atsižvelgiant į šiuolaikinę technologijų ir informacinę visuomenę, demografines tendencijas (7) ir imigraciją, nesuteikia tvarių konkurencinių pranašumų. Plėtojant bendrais principais grindžiamas sistemas gali būti lengviau skatinti lygesnes galimybes ir sąžiningą konkurenciją Europos Sąjungoje.

2.3.

Socialinėmis apsaugos, sveikatos priežiūros ir panašiomis sistemomis padedama, be kita ko, nustatyti būtiną socialinę pusiausvyrą, mažinti skurdą, papildomai užtikrinti gyvenimo lygį ir socialinę santarvę. Beveik kiekvienam Sąjungos piliečiui kuriame nors gyvenimo etape prireikia socialinių tarnybų pagalbos. Socialinėmis sistemomis užtikrinamos, be kita ko, tinkamos pensijos ir kvalifikuotas, pavyzdžiui, žmonių, kuriems reikia priežiūros ir pagalbos, aprūpinimas.

2.4.

Darbdaviai ir darbuotojai yra suinteresuoti, be kita ko, profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo suderinamumu, sveikatos ugdymu ir įgalėjimu. Profesionalios socialinės tarnybos skatina komunikacijos ir kasdienius gebėjimus, kvalifikacijos įgijimą ir teikia, be kita ko, su priklausomybės problemų sprendimu, krizinėmis aplinkybėmis, rūpinimusi šeimos nariais ir vaikų auklėjimu šeimoje susijusią paramą.

2.5.

EESRK atkreipia dėmesį į didelius socialinių sistemų veiksmingumo, patikimumo ir efektyvumo skirtumus  (8). Nors daugelyje valstybių narių jau taikomos gerai veikiančios sistemos, bendras socialinės politikos diskursas naudingas visoms valstybėms narėms. Ne visose valstybėse socialinėmis išmokomis ir (arba) minimaliomis pajamomis, profesionaliomis socialinėmis paslaugomis užtikrinamas minimalus gyvenimo lygis ir veiksmingas įtraukimas į darbo rinką ir visuomenę. Pirmiausia ne visiems prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos, pavyzdžiui, jei neturima iš ko mokėti oficialiai arba neoficialiai reikalaujamų priedų, ir ne visuose regionuose ir valstybėse narėse teikiamos profesionalios, be kita ko, ambulatorinės priežiūros, neįgalių, taip pat auklėjimo ir vystymosi sutrikimų turinčių asmenų rėmimo paslaugos. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad iš dalies reikia gerinti solidarų finansavimą ir teisinę apsaugą.

2.6.

Naujausias fondo Bertelsmann tyrimas (9) parodė didelius socialinių sistemų pajėgumų skirtumus, nerimą keliančius su skurdu ir turtu susijusius pokyčius Europos Sąjungoje ir visose valstybėse narėse; juo remiantis reikalauta didesnio ES įsipareigojimo socialinės politikos srityje. Iš tyrimo rezultatų matyti, kad veiksmingos socialinės sistemos įmanomos ir ten, kur BVP yra palyginti mažas, o nepakankamai veiksmingų socialinių sistemų pasitaiko ir ten, kur BVP yra palyginti didelis. Su skurdu susiję pokyčiai kelia grėsmę socialinei santarvei ir ekonominiam vystymuisi (10). Siekiant spręsti valstybių narių atotrūkio ir nerimą keliančių politinių tendencijų problemas, taip pat turėtų būti teikiami pasiūlymai socialinės politikos srityje.

2.7.

Turėtų būti gerinamas koncepcinis valstybėms narėms skirtų rekomendacijų ir krizių valdymo politikos pagrindas. ES turėtų ne reikalauti humanitarinių priemonių po to, kai jų prireikia, bet laikytis nuoseklių socialinės politikos principų. Abejonių keliantis mokesčiais finansuojamas rizikingos bankų veiklos kompensavimas turėtų būti pagrįstai proporcingas investicijoms į socialinių sistemų funkcionalumą. Vidaus rinkos taisyklės, pavyzdžiui, valstybės pagalbos ir viešųjų pirkimų teisės srityje, jau dabar daro didelį poveikį socialinėms sistemoms ir socialinėms tarnyboms, nors ir nėra aiškiai įvertintos socialinės politikos koncepcijų požiūriu.

2.8.

Siekiant naujo Sutartyje nustatyto socialinės rinkos ekonomikos  (11) tikslo, vidaus rinkos politika papildytina socialinės politikos aspektais (12). EESRK remiasi dabartiniais reikalavimais (13) ir ragina komisiją ir Europos Vadovų Tarybą sukonkretinti ir įgyvendinti socialinės politikos pareiškimus (14).

2.9.

Naujas Europos socialinės politikos etapas gali būti, be kita ko, grindžiamas šia ankstesne veikla: Taryba jau 1992 m. reikalavo užtikrintų minimalių pajamų (15). 2000 m. ji parengė socialinę darbotvarkę. Europos socialinės chartijos 12 straipsnyje valstybės narės įpareigotos išlaikyti socialinės apsaugos sistemas. ES Sutartyse nustatyti, be kita ko, socialinės sanglaudos ir visuotinės svarbos paslaugų apsaugos tikslai (16). Tarptautinė darbo organizacija (TDO) (17) yra paskelbusi pagrindinius socialinių sistemų standartus. Dabartinė ES socialinės politikos baltoji knyga paskelbta 1994 m. ES lygmeniu taikoma teisė į gyvenimo lygio užtikrinimą  (18). Svarbūs standartai nustatyti JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje.

2.10.

EESRK savo nuomonėje SOC/482, pritariant Parlamentui (19), Regionų komitetui (20) ir asociacijoms, primygtinai ragina nustatyti tinkamas minimalias pajamas (21). Jis, be kita ko, aktyviai nagrinėjo socialinių tarnybų, socialinių įmonių, socialinių investicijų, užimtumo, SESV 9 straipsnio, Jaunimo iniciatyvos, ekonomikos valdymo ir visuotinės svarbos paslaugų klausimus. Ši nuomonė daugybe kitų aspektų susijusi su EESRK ir kitais ES dokumentais – kiekvieno iš jų nurodyti neįmanoma.

3.1.

Šiame dokumente EESRK daugiausia dėmesio skiria vienai būtinos socialinės darbotvarkės daliai – socialinės apsaugos, socialinės saugos ir sveikatos sistemų paslaugų veiksmingumo ir patikimumo didinimui. Jis nurodo visiškai arba iš dalies mokesčiais arba socialinio draudimo sistemų lėšomis finansuojamą ir kontroliuojant pagal socialinės teisės aktus arba paritetinius susitarimus į viešosios socialinės atsakomybės sritį įtraukiamą socialinę apsaugą. Šiuo atžvilgiu svarbus ne apsaugos teikėjo pobūdis. Šioje nuomonėje nurodytą socialinę apsaugą gali teikti įvairaus juridinio statuso valstybinės ir vietos valdžios įstaigos, socialinio draudimo įstaigos, savarankiškos socialinės įmonės, labdaros organizacijos ir įmonės. Visi šie apsaugos teikėjai, jei jie socialinę apsaugą teikia patys, vadinami socialinėmis tarnybomis. Į šiame dokumente vartojamos socialinės apsaugos sąvokos taikymo sritį patenka visų rūšių apsauga, be kita ko, socialiniame ir sveikatos sektoriuose teikiamos paslaugos ir išmokos pinigais. Socialinio draudimo įstaigomis vadinamos paritetinės ir (arba) įstatymais nustatytos socialinio draudimo įstaigos ir (arba) tokios savidraudos įstaigos, kurios socialinės teisės aktais arba pariteto pagrindu reglamentuojamoje sistemoje atlieka socialinės apsaugos funkciją.

3.2.

Atsižvelgiant į socialinių sistemų, apsaugos, sąvokų ir jų turinio įvairovę, svarstant socialinės politikos klausimus ir verčiant tekstus reikia atidumo. Valstybių narių sistemos atitinka šių valstybių narių socialinę politiką, kultūrą ir istoriją. Jos turėtų būti plėtojamos pagal Europos socialinį modelį. Reikėtų nustatyti tinkamą sistemų įvairovės ir būtinų bendrų principų pusiausvyrą (22).

3.3.

ES turėtų sukurti bendrą erdvę diskursui socialinės politikos klausimais, parengti šiuolaikiškus standartus ir pati imtis iniciatyvos. Ji turėtų skatinti socialinių sistemų plėtojimo konvergenciją. Socialinės politikos principai gali sudaryti koncepcinį pagrindą, kuriuo remiantis būtų teikiamos Komisijos rekomendacijos, pirmiausia įgyvendinant Europos semestrą, strategiją „Europa 2020“, taikant atvirąjį koordinavimo metodą ir atliekant socialinio poveikio vertinimą pagal SESV 9 straipsnį (23). Šiais principais taip pat turėtų būti grindžiamas koncepcinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų nustatomas privalomas būtinasis socialinės apsaugos lygis, taip pat ES institucijų veikla ir valdymas (24), pirmiausia krizių valdymo, biudžeto kontrolės ir ekonomikos valdymo srityse.

3.4.

Reikėtų patikrinti socialinės apsaugos sistemų perspektyvumą. Socialinės tarnybos turėtų privalėti išlaikydamos savo koncepcinį savarankiškumą laikytis demokratiškai įteisintų visuotinės svarbos tikslų.

3.5.

Dėl piliečių socialinės apsaugos užtikrinimo paprastai sprendžia viešosios socialinio administravimo institucijos, socialinio draudimo įstaigos arba apsaugą teikiančios trečiosios šalys, pavyzdžiui, tam tikrą gydymą paskiriantys gydytojai. Sprendimas dėl apsaugos teikimo skirtinas nuo apsaugos teikimo ir jo finansavimo klausimo: naudotojams skiriamos, be kita ko, su įpareigojimu naudotis tam tikrų kvalifikuotų tarnybų paslaugomis susietos arba nesusietos grynosios piniginės išmokos. Kai kurias socialines paslaugas tiesiogiai teikia vietos valdžios institucijos, kitos socialinio administravimo institucijos arba socialinio draudimo įstaigos. Vis dėlto, jei jas teikia savarankiškos socialinės tarnybos, teisiniai santykiai ir finansavimas gali būti reglamentuojami labai skirtingai: be kita ko, taikomos viešųjų pirkimų sistemos, socialinių tarnybų ir mokėtojų susitarimai dėl paslaugų lygio ir apmokėjimo, vėlesnis išlaidų kompensavimas, kuponų sistemos arba su konkrečiu atveju nesusietas tiesioginis socialinių – pirmiausia konsultavimo ir prevencijos – tarnybų rėmimas. Taikant sutarčių ir kuponų sistemas, viešasis mokėtojas socialines tarnybas finansuoja tiesiogiai, atsižvelgdamas į atvejų skaičių. Taikant visas sistemas turėtų būti galima iškelti klausimą, ar užtikrinama pakankama teisinė naudotojų apsauga, taip pat pakankamos jų pasirinkimo ir dalyvavimo galimybės.

3.6.

Pirmiausia socialinės apsaugos sistemose svarbi funkcija tenka socialiniams partneriams. Todėl pirmiausia jie turėtų dalyvauti nustatant socialinės politikos principus. Valstybinėms ir vietos socialinio administravimo institucijoms, socialinio draudimo įstaigoms, savarankiškoms socialinėms tarnyboms tenka svarbus vaidmuo, be kita ko, teikiant socialinę apsaugą. Todėl jų kompetencijos srityse taip pat turėtų nuosekliai dalyvauti jų atstovai.

3.7.

Žinant, kad reikia nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, valstybių narių kompetencijos ir, kita vertus, bendrųjų Europos vertybių ir sąžiningos konkurencijos Europos Sąjungoje, toliau išdėstytais principais turi būti suteikiamas esminis postūmis imtis tolesnių ES socialinės politikos veiksmų.

4.1.

Būtinosios apsaugos principas – pagrindinės, papildomos socialinės apsaugos užtikrinimas, pirmiausia siekiant užtikrinti gyvenimo lygį ir (arba) minimalias pajamas asmenims, kuriems nepakanka pajamų, pavyzdžiui, iš darbo užmokesčio, pensijų ir kitų socialinių išmokų. Todėl reikia rengti bendrus pagrindinės socialinės apsaugos rodiklius (25). Finansinis gyvenimo lygio užtikrinimas turėtų būti taikomas bent tikrosioms maisto, apgyvendinimo, drabužių, vandens, elektros energijos ir pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms.

4.2.

Poreikio principas – šiuolaikiškų profesionalių įvairioms problemoms spręsti skirtų socialinių ir sveikatos apsaugos paslaugų kūrimas ir teikimas, be kita ko, šeimoms, neįgaliesiems, ligoniams, bedarbiams, vienišiems tėvams, vaikams, artimuosius prižiūrintiems šeimos nariams, pabėgėliams, jaunimui (26), turinčiam vystymosi sutrikimų, auklėjimo sunkumų patiriantiems tėvams, taip pat teikiant priežiūros namuose ir kitas namų ūkio paslaugas (27), pagalbą įsiskolinus (28), susidūrus su priklausomybe, benamyste ir psichosocialinėmis problemomis. Veiksmingas socialines paslaugas sudaro, be kita ko, konsultacijos, rūpyba, rekomendacijos, priežiūra, slauga, įgalinimas ir lavinimas, medicininis gydymas ir terapija (29). Kadangi nedarbo priežastys įvairios ir turėtų būti užkertamas kelias patekimui į skurdo spiralę, tikslinga teisės aktų garantuojamomis, aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis remti kuo greitesnį grįžimą į darbo rinką ir iki to laiko užtikrinti deramą išmoką visiems darbo ieškantiems asmenims, visų pirma pirmojo darbo belaukiantiems jaunuoliams arba moterims, norinčioms po ilgos profesinės veiklos pertraukos sugrįžti į darbą.

4.3.

Apibrėžtumo principas – aiškesnių su socialine apsauga susijusių socialinės politikos tikslų, pavyzdžiui, lygių galimybių ir teisingumo tarp kartų, aktyvios įtraukties, nepalankios padėties kompensavimo, profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo suderinamumo, apsaugos nuo pagrindinių pavojų, prevencijos, veiksmų krizės atveju, dalyvavimo darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime, materialinio aprūpinimo senatvėje, įgalėjimo ir pan., nustatymas. Šiuo atžvilgiu remiantis socialine teise tinkama apibrėžti apsaugos rūšis, pavyzdžiui, pinigai ir (arba) paslauga, ambulatorinės, stacionarios paslaugos ir pan. Kartu reikėtų nustatyti naudotojo apsisprendimo teisės ir tikslo užtikrinti socialinės apsaugos veiksmingumą pusiausvyrą.

4.4.

Prieinamumo principas – galimybės naudotis socialine apsauga, pirmiausia socialinėmis paslaugomis, vietoje, laiku, už prieinamą kainą ir nediskriminuojant užtikrinimas. Solidarus ir tvarus finansavimas, siūlomos apsaugos skaidrumas ir konkreti teisinė garantija, suteikiant skundų teikimo ir užginčijimo galimybes, skatina prieinamumą. Kai yra nustatyti, įpareigojimai mokėti priedus, jie turėtų būti socialiniu požiūriu subalansuoti ir netapti prieinamumo kliūtimi. Biurokratinė su tam tikromis, pavyzdžiui, pagalbos vaduojantis nuo priklausomybės arba sprendžiant psichosocialines problemas, paslaugomis susijusių konkrečių pagalbos poreikių patikra gali duoti priešingų rezultatų. Naudotojams turėtų būti aktyviai siūlomos pirmiausia konsultacinės ir prevencinės paslaugos.

4.5.

Proporcingumo principas – apsauga, atsižvelgiant į jos pobūdį ir mastą, turėtų būti tinkama ir būtina. Į tai atsižvelgtina priimant sprendimus savo nuožiūra ir rengiant socialinės teisės aktus. Reikėtų nustatyti tinkamą reikiamų socialinės apsaugos išteklių ir tikėtino rezultato pusiausvyrą. Proporcingumo principą turėtų atitikti ir teisiniai piliečių įsipareigojimai naudotis socialine apsauga arba imtis kitų veiksmų, taip pat teisių ir pareigų pusiausvyra.

4.6.

Solidarumo principas – socialinės apsaugos finansavimas turėtų iš esmės būti grindžiamas solidariomis socialinio draudimo sistemomis ir teisingomis, solidariomis mokesčių sistemomis. Solidarus finansavimas turėtų pagal galimybes apimti visas visuomenės grupes ir socialinius sluoksnius. Tai sustiprintų finansavimo patikimumą, pritarimą jam ir tvarumą. Nedeklaruojamas darbas (30) ir mokesčių vengimas kenkia socialinėms sistemoms. Dėl demografinių ir ekonomikos pokyčių gali būti naudinga atsižvelgti į visų rūšių pajamas, pavyzdžiui, iš kapitalo gaunamas pajamas. Finansavimo pagrindą galima gerinti geriau koordinuojant mokesčių ir finansavimo sistemas Europos Sąjungoje. Įprastinį finansavimą labai rekomenduotina papildyti privačiomis investicijomis, aukomis, pilietiniu ir religiniu įsipareigojimu, taip pat fondų lėšomis, bet jais negalima užtikrinti teisinių reikalavimų tenkinimo ir infrastruktūros.

4.7.

Savarankiškumo principas – darbo ieškantys, įsidarbinimo ir panašių sunkumų patiriantys asmenys turėtų būti remiami socialinėmis paslaugomis ir skatinamosiomis sistemomis, kad galėtų visiškai arba iš dalies patys apsirūpinti pragyvenimo lėšomis. Piliečiai turi turėti galimybę gauti papildomą draudimą pagal paritetinius susitarimus, papildančius valstybės sistemą, dėl kurių deramasi ir kurie valdomi nesiekiant pelno. Profesionali profesinių įgūdžių ir asmeninių savybių, pavyzdžiui, komunikacinių ir socialinių įgūdžių, taip pat gebėjimo patiems spręsti kasdienes problemas, ugdymo pagalba dažnai yra išankstinė pakankamo gebėjimo savarankiškai veikti ir prisiimti socialinę atsakomybę sąlyga. Kalbant apie asmeninės sveikatos saugojimą, sveiką gyvenseną būtų galima skatinti socialinės apsaugos sistemų prevencinėmis, skatinamosiomis priemonėmis ir užtikrinant geresnę vartotojų apsaugą.

4.8.

Dalyvavimo principas – visa atskirai arba kartu teikiama apsauga turėtų būti skatinamas piliečių dalyvavimas visuomenės gyvenime. Prie dalyvavimo visuomenės gyvenime taip pat priskiriamas profesinis, kultūrinis, politinis dalyvavimas ir naudojimasis socialinės gerovės galimybėmis.

4.9.

Struktūros principas – tinkamas teisinio ir finansinio naudotojų santykio nustatymas atsižvelgiant į viešųjų arba galbūt savarankiškų socialinių tarnybų, viešųjų socialinio administravimo institucijų arba socialinio draudimo įstaigų sistemą. Jei į viešąsias socialinės apsaugos sistemas, pavyzdžiui, leidžiant socialinės teisės aktus ir teikiant finansavimą, įtraukiamos savarankiškos socialinės tarnybos, jų teikiama apsauga, pirmiausia jų finansavimas ir prieinamumas, turėtų atitikti šiame dokumente apibrėžtus principus. Šios socialinės tarnybos turėtų būti solidariai finansuojamos ir socialinės teisės aktais reglamentuojamos taip, kad visiems gyventojams galėtų teikti vertingą apsaugą.

4.10.

Naudotojų apsisprendimo principas – naudotojai yra ne objektai, bet pagalbinių priemonių bendrakūrėjai ir teisę į išmokas turintys piliečiai. Jie turėtų turėti galimybę už prieinamą kainą rinktis įvairių rūšių, pavyzdžiui, ambulatorines ir stacionarias arba kitų rūšių paslaugas, be kita ko, paslaugas, kuriomis palengvinamas kasdienis gyvenimas. Tinkamą pagalbos rūšį lemia asmeninė padėtis, konkretus parengtų specialistų tikrintinas profesionalios pagalbos poreikis ir kiekvieno žmogaus pageidavimai, taip pat su vietove susijusios aplinkybės. Jei į viešąsias socialinės apsaugos sistemas, pavyzdžiui, leidžiant socialinės teisės aktus ir teikiant finansavimą, įtraukiamos savarankiškos socialinės tarnybos, naudotojai turėtų turėti galimybę rinktis iš įvairių tarnybų.

4.11.

Teisinio tikrumo principas – teisinis apsaugos užtikrinimas, prireikus socialinės teisės aktais arba panašiomis demokratiškai pagrįstomis valstybių narių teisinėmis priemonėmis. Socialinės teisės turinį sudaro teisiniai reikalavimai, diskrecinės taisyklės, naudotojų dalyvavimo įpareigojimai, socialinės apsaugos suteikimo sąlygų, skundų teikimo ir užginčijimo galimybių, viešąsias paslaugas teikiančių privačių subjektų viešosios patikros, kokybės taisyklių ir prieinamumo garantijų, taip pat su infrastruktūra susijusio įpareigojimo, finansavimo pobūdžio ir panašių klausimų aprašas. Apsaugota teisinė padėtis arba naudotojų teisėti reikalavimai turėtų būti užtikrinami bent jau socialinių ir sveikatos paslaugų srityje. Kai kuriose paslaugų srityse priimant sprendimus savo nuožiūra galima geriau atsižvelgti į aplinkybes. Reikėtų labai gerai teisiškai apsaugoti asmenų, kuriems reikia apsaugos (31), gerovę. Savarankiškoms socialinėms tarnyboms reikia apsaugotos teisinės padėties ir nediskriminuojančių galimybių teikti paslaugas, jei sistemos nėra monopolinės. Kai kuriose valstybėse narėse konstitucinėje sistemoje įtvirtintu socialinės valstybės principu remiama socialinės politikos padėtis ir užtikrinama pagrindinė socialinė apsauga, taip pat ištikus krizei.

4.12.

Visuotinės svarbos principas – pirmiausia tų formų įmonėms ir organizacijoms, kurios siekia visuotinės svarbos tikslų ir skatina dalyvavimą  (32), pavyzdžiui, ne pelno organizacijoms, socialinėms įmonėms, viešosioms tarnyboms, asociacijoms, tam tikrų rūšių fondams ir bendrijoms, naudotojų organizacijoms ir kitiems pilietinės visuomenės veikėjams turėtų būti sudaromos tinkamos finansinės ir teisinės sąlygos. Norint finansuoti šios srities pelno siekiančias įmones mokesčiais arba socialinio draudimo įmokomis, reikia išsamiai apsvarstyti socialinės politikos klausimus, atitinkamai kontroliuoti ir bent jau nustatyti pelno paskirstymo pagrindą.

4.13.

Skaidrumo principas – socialinės tarnybos ir viešojo administravimo institucijos turėtų skaidriai naudoti viešąsias lėšas. Piliečiai turėtų galėti susipažinti su sprendimų paslaugų teikimo, viešųjų pirkimų ir panašiais klausimais priėmimo teisiniu pagrindu ir priežastimis.

4.14.

Sąsajos principas – atsižvelgiant į žmonių kasdienybės realijas, gyvenimo eigos pokytį, naujas šeimos formas, senėjimą ir imigraciją, reikia integruotų ir susietų paslaugų  (33). Reikėtų vengti segregacijos, atskirties ir diskriminacijos.

4.15.

Vienodų sąlygų principas – naudotojams, socialinio administravimo institucijoms ir socialinėms tarnyboms turėtų būti taikomos teisiškai nustatytos ir įgyvendinamos teisės ir pareigos. Jei už taisyklių pažeidimą numatoma taikyti nuobaudas ar reikalauti piniginės kompensacijos, jos turėtų būti taikomos ne tik naudotojams, bet ir viešosioms socialinio administravimo institucijoms.

4.16.

Kokybės principas – socialinės paslaugos turėtų būti susietos su kokybės užtikrinimo priemonėmis. Poreikių analizė, priemonių planavimas ir įgyvendinimas turėtų vykti remiantis socialinių mokslų žiniomis ir dalykine ekspertize. Su asmenimis susijusios paslaugos, atsižvelgiant į kolektyvinių sutarčių sudarymo laisvę, turėtų būti stiprinamos taikant mokymo priemones, didinant profesionalumą, nustatant tinkamą atlygį ir sudarant tinkamas darbo sąlygas. Visuotinės svarbos paslaugų Europoje kokybės sistema (34) galima remtis kaip pavyzdžiu rengiant socialinėms tarnyboms skirtas ES rekomendacijas. Kur būtų tikslinga, reikėtų skatinti savanorių dalyvavimą ir konsultavimą.

4.17.

Koordinavimo principas – turėtų būti gerinamas su socialinės apsaugos ir socialinės saugos paslaugomis susijusių tarpvalstybinių atvejų nagrinėjimas. Kartu turėtų būti atsižvelgiama į sąnaudų padengėjų ir mokesčių bei įmokų mokėtojų tvarumą, taip pat į socialinio solidarumo ir proporcingumo principus. Reikėtų stengtis vienašališkai neapkrauti itin pajėgių nacionalinių sistemų.