2010 m. liepos 2 d.Union Investment Privatfonds GmbH pateiktas apeliacinis skundas dėl 2010 m. balandžio 27 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose T-303/06 ir T-337/06 UniCredito Italiano SpA prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) ir Union Investment Privatfonds GmbH

(Byla C-317/10 P)

()

2010/C 246/43

Proceso kalba: italų

Šalys;

Apeliantė: Union Investment Privatfonds GmbH, atstovaujama advokato J. Zindel,

Kitos proceso šalys: UniCredito Italiano SpA ir Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grindžiant šį apeliacinį skundą nurodomas klaidingas Reglamento (EB) Nr. 40/94 (1) 8 straipsnio 1 dalies b punkto paskutinės eilutės taikymas. Be to, tvirtinama, kad skundžiamas sprendimas priimtas atsižvelgus ne į visas ir iš dalies tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes.

Bendrasis Teismas klaidingai ir priešingai nei VRDT, kuri iš esmės patenkino apeliantės šioje byloje jai pateiktas apeliacijas, nepripažino, kad prekių ženklai, dėl kurių buvo pateiktos apeliacijos, priklauso didelei prekių ženklų šeimai. Tvirtinama, kad visi šią šeimą sudarantys prekių ženklai prasideda ta pačia priebalse, kuri be jokio atskyrimo susieta su kita investicijų sektoriaus koncepcija. Prašomi įregistruoti prekių ženklai taip pat turi tuos pačius skiriamuosius požymius. Iškreipdamas faktus Bendrasis Teismas nusprendė, kad nagrinėjami prekių ženklai skiriasi struktūriškai, nes prašomuose įregistruoti prekių ženkluose pirmoji priebalsė yra susijusi su elementu anglų kalba, o apeliantei priklausančiuose prekių ženkluose pirmoji priebalsė yra susijusi su elementu vokiečių kalba. Vis dėlto Bendrasis Teismas tinkamai neįvertino fakto, kad, taikant Reglamento (EB) Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto paskutinę eilutę, esant prekių ženklų serijai reikia atsižvelgti į visus šios serijos prekių ženklus. Šiuo klausimu taip pat pažymima, kad ir apeliantė vartoja angliškus ir tarptautinius žodžius, todėl priešinga Bendrojo Teismo nuomonė objektyviai yra klaidinga.

Be to, tvirtinama, kad Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi principu, jog apeliantės naudojami prekių ženklai investicijų fondams žymėti visada buvo naudojami kartu nurodant atitinkamą subjektą. Tačiau toks vertinimas buvo paneigtas įrodymais, kuriuos apeliantė šioje byloje pateikė dar per procedūrą VRDT ir iš kurių matyti, kad spaudos straipsniuose apie fondus ar net teikiant konsultacijas investicijų klausimais atitinkamo subjekto pavadinimas nenurodomas.

Teigiama, kad skundžiamame sprendime yra motyvavimo trūkumų, nes neaišku, kaip Bendrasis Teismas nustatė vokiečių visuomenės požiūrį, kurio įgyja lemiamą reikšmę vertinant galimybę supainioti.

Vis dėlto tai buvo būtina nurodyti, kadangi apeliantė, pateikusi įvairių Vokietijos patentų ir prekių ženklų biuro ir kitų Vokietijos teismų sprendimų įrodė, jog šis biuras ir šie teismai remiasi principu, jog Vokietijos visuomenei kyla painiava, kai tam tikri prekių ženklai, kurių pirmoji priebalsė yra tokia pati kaip ir apeliantei priklausančių prekių ženklų, yra registruojami ar naudojami trečiųjų šalių finansų sektoriaus paslaugoms žymėti.

Galiausiai taip pat tvirtinama, kad Bendrasis Teismas kaip ir VRDT nesuprato, kad dėl paslaugų panašumo yra galimybė supainioti, atsirandanti dėl paslaugų panašumo ir „nekilnojamojo turto operacijų“ sektoriuje. Nekilnojamojo turto fondų, žymimų apeliantei priklausančiais prekių ženklais, atveju nurodoma, kad vertė, kurią numato investuotojas, didinama valdymo, nuomos ar net turto pardavimo sandoriais. Todėl, apeliantės teigimu, tiek VRDT, tiek Bendrasis Teismas klaidingai pasirėmė principu, kad nekilnojamojo turto fondo valdymas reiškia tik kapitalo surinkimą. Kadangi VRDT prie paslaugos „nekilnojamojo turto operacijos“ priskyrė tik tarpininkavimo paslaugoms analogiškas paslaugas, šitaip neatsižvelgiama į tai, kad „nekilnojamojo turto operacijų“ koncepcija yra daug platesnė.

(1)  1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994 1 14, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146).