1.

SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, jog jais nedraudžiama taikyti pagrindinėje byloje aptariamo didiesiems prekybos centrams nustatyto mokesčio.

2.

Prekybos centrų, kurių prekybos plotas mažesnis nei 2500 m2, atleidimas nuo pagrindinėje byloje aptariamo didiesiems prekybos centrams taikomo mokesčio, kuris iš esmės nustatomas pagal jų prekybos plotą, nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nuo šio mokesčio atleidžiami prekybos centrai, prekiaujantys sodo ir daržo reikmenimis, automobiliais, statybos medžiagomis, įranga ir pramonei tiekiamomis prekėmis, ir tai, kad prekybos centrams, kuriuose parduodami baldai, santechnikos prekės, durys ir langai, taip pat meistravimo reikmenys, taikoma 60 % dydžio mokesčio bazės nuolaida, taip pat nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, jeigu šie prekybos centrai nedaro tokio didelio poveikio aplinkai ir teritorijos planavimui kaip kiti prekybos centrai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Vis dėlto šis mokestis yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą, tiek, kiek nuo jo atleidžiami didieji kolektyviniai prekybos centrai, kurių prekybos plotas yra 2500 m2 arba didesnis.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytomis aplinkybėmis valstybės pagalba, susijusi su pagrindinėje byloje aptariamo mokesčio taikymo tvarka, negali būti laikoma esama pagalba, kaip tai suprantama pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 1 straipsnio b punktą, kurio formuluotė atkartota 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles, 1 straipsnio b punkte.