–

UBS Europa SE, atstovaujamos advokatų M. Elvinger ir L. Arpetti,

–

A. Hondequin ir kt., atstovaujamų advokatų V. Hoffeld, P. Urbany ir E. Fronczak,

–

DV ir ES, atstovaujamų advokato J.‑P. Noesen,

–

Commission de surveillance du secteur financier (CSSF), atstovaujamos advokatų A. Rodesch ir P. Sondhi,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, J. Möller ir D. Klebs,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos N. Grünberg,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Georgiadis ir Z. Chatzipavlou,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Di Bucci, J. Rius ir I. V. Rogalski,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL L 145, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 263), 54 straipsnio 1 ir 3 dalių, siejamų su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41, 47 ir 48 straipsniais, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas vykstant procesams pagal trečiųjų asmenų, konkrečiai – UBS Europa SE, buvusi UBS (Luxembourg) SA (toliau – UBS), ir Alain Hondequin ir kt., skundą dėl 2014 m. gruodžio 16 d.Cour administrative (Aukščiausiasis administracinis teismas, Liuksemburgas) sprendimo, priimto išnagrinėjus DV ir ES pateiktą apeliacinį skundą dėl 2014 m. birželio 5 d.Tribunal administratif (Administracinis teismas, Liuksemburgas) sprendimo, nagrinėjant DV ir Commission de Surveillance du Secteur Financier (Finansų sektoriaus priežiūros komisija, toliau – CSSF) ginčus dėl pastarosios atsisakymo pateikti tam tikrus dokumentus priėmus sprendimą, kuriuo konstatuotas DV geros profesinės reputacijos praradimas.

3

Direktyvos 2004/39 2 ir 63 konstatuojamosiose dalyse teigiama:

<…>

4

Direktyvos 2004/39 II antraštinėje dalyje „Leidimo veiklai išdavimo sąlygos ir tvarka“ esančio 8 straipsnio „Leidimų veiklai atšaukimas“ c punkte numatyta, kad kompetentingos valdžios institucijos gali atšaukti veiklos leidimą, išduotą investicinei įmonei, jei ši nebeatitinka sąlygų, pagal kurias buvo gautas leidimas.

5

Taip pat šios direktyvos II antraštinėje dalyje esančiame 9 straipsnyje „Asmenys, veiksmingai vadovaujantys veiklai“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės reikalauja, kad investicinės įmonės veiklai veiksmingai vadovautų labai geros reputacijos asmenys, turintys pakankamai patirties garantuoti patikimą ir riziką ribojantį investicinės įmonės valdymą.

<…>

3.   Kompetentinga institucija nesuteikia leidimo veiklai, jeigu neįsitikina, kad asmenys, veiksmingai vadovausiantys investicinės įmonės veiklai, turi pakankamai gerą reputaciją ar pakankamai patirties, arba jeigu yra objektyvių ir akivaizdžių priežasčių manyti, kad pasiūlyti įmonės valdymo pakeitimai kels pavojų patikimam ir riziką ribojančiam įmonės valdymui.

<…>“

6

Šios direktyvos 17 straipsnio „Bendra nuolatinės priežiūros pareiga“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos prižiūrėtų investicinių įmonių veiklą, siekdamos įvertinti, ar laikomasi šioje direktyvoje numatytų veiklos sąlygų. Valstybės narės užtikrina, kad būtų patvirtintos atitinkamos priemonės, leidžiančios kompetentingoms institucijoms gauti informaciją, būtiną norint įvertinti, kaip investicinės įmonės laikosi šių įsipareigojimų.“

7

Direktyvos 2004/39 50 straipsnyje „Kompetentingoms institucijoms suteiktini įgaliojimai“ numatyta:

„1.   Kompetentingoms institucijoms suteikiami visi priežiūros ir tyrimo įgaliojimai, reikalingi siekiant užtikrinti, kad būtų vykdomos jų funkcijos.

<…>

2.   [Šio] [s]traipsnio 1 dalyje nurodyti įgaliojimai vykdomi vadovaujantis nacionaline teise ir apima mažiausiai:

<…>

<…>“

8

Šios direktyvos 51 straipsnio „Administracinės sankcijos“ 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeisdamos leidimų atėmimo [atšaukimo] procedūros arba valstybių narių teisės taikyti baudžiamąsias sankcijas, valstybės narės, vadovaudamosi nacionaline teise, užtikrina, kad prieš atsakingus asmenis, pažeidusius nuostatas, priimtas įgyvendinant šią direktyvą, būtų taikomos atitinkamos administracinės priemonės ar administracinės sankcijos. Valstybės narės užtikrina, kad šios priemonės bus veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

9

Šios direktyvos 52 straipsnio „Teisė kreiptis į teismą“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienas sprendimas, priimtas laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų laikantis šios direktyvos, būtų tinkamai motyvuotas ir galėtų būti apskųstas teismui. <…>“

10

Direktyvos 2004/39 54 straipsnyje „Profesinė paslaptis“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad visi kompetentingose institucijose dirbantys ar dirbę asmenys ar subjektai, kuriems, vadovaujantis 48 straipsnio 2 dalimi, buvo perduotos užduotys, taip pat kompetentingų institucijų vardu [Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos, visi šiose kompetentingose institucijose ar subjektuose, kuriems, vadovaujantis 48 straipsnio 2 dalimi, buvo perduotos jų funkcijos, dirbantys ar dirbę asmenys, taip pat kompetentingų institucijų vardu veikiantys auditoriai ar ekspertai būtų įpareigoti saugoti profesinę paslaptį]. Jokia slapta [konfidenciali] informacija, kurią jie gali gauti atlikdami savo pareigas, išskyrus informacijos santraukas ar bendrą informaciją, iš kurių nebūtų galima nustatyti duomenų apie atskiras investicines įmones, rinkos operatorius [rinkos dalyvius], reguliuojamas rinkas ar bet kokį kitą asmenį, negali būti perduota jokiam asmeniui ar institucijai, jeigu tai nesusiję su baudžiamojoje teisėje ar kitose šios direktyvos nuostatose numatytais atvejais [išskyrus atvejus, kuriems taikoma baudžiamoji teisė ar kitos šios direktyvos nuostatos].

2.   Jeigu yra paskelbtas investicinės įmonės, rinkos operatoriaus [rinkos dalyvio] ar reguliuojamos rinkos bankrotas arba ji priverstinai likviduojama, konfidenciali informacija, nesusijusi su šiame procese dalyvaujančiomis trečiosiomis šalimis [dalyvaujančiais trečiaisiais asmenimis], gali būti atskleista civilinio teismo proceso ar arbitražo metu [nagrinėjant civilines ar komercines bylas], jei tai būtina bylos nagrinėjimui.

3.   Nepažeisdamos atvejų, kuriuos apima baudžiamoji teisė [išskyrus atvejus, kuriems taikoma baudžiamoji teisė], kompetentingos institucijos, įstaigos arba fiziniai ar juridiniai asmenys, išskyrus pagal šią direktyvą konfidencialią informaciją gaunančias kompetentingas institucijas, gali naudoti ją tik vykdydam[i] savo pareigas ir funkcijas; kompetentingos institucijos ją naudoja šios direktyvos taikymo srities mastu [taikymo srityje], o kitos institucijos, įstaigos arba fiziniai ar juridiniai asmenys ją naudoja tais tikslais, kuriais ši informacija jiems buvo suteikta, ir (ar) administracinio ar teismo proceso, kuris konkrečiai siejasi su jų vykdomomis funkcijomis, [metu]. Tačiau informaciją gaunanti institucija ją gali naudoti kitais tikslais, jeigu informaciją perduodanti kompetentinga institucija, kita institucija, įstaiga ar asmuo leidžia tai daryti.

4.   Bet kokiai pagal šią direktyvą gautai ar perduotai konfidencialiai informacijai taikomos šiame straipsnyje nustatytos profesinę paslaptį reglamentuojančios nuostatos. Nepaisant to, šis straipsnis neužkerta kompetentingoms institucijoms kelio keistis [informacija] arba perduoti informaciją laikantis šios ir kitų direktyvų, taikomų investicinėms įmonėms, kredito įstaigoms, pensijų fondams, [kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektams (KIPVPS)], draudimo ir perdraudimo tarpininkams, draudimo įmonėms, reguliuojamoms rinkoms ar rinkos operatoriams [rinkos dalyviams], arba kitaip, gavus informaciją perdavusios kompetentingos institucijos, kitos institucijos ar įstaigos arba fizinio ar juridinio asmens sutikimą.

5.   Šiuo straipsniu neužkertamas kelias kompetentingoms institucijoms keistis konfidencialia informacija, gauta ne iš kitos valstybės narės kompetentingos institucijos, arba ją perduoti, laikantis nacionalinės teisės.“

11

Šios direktyvos 56 straipsnio „Pareiga bendradarbiauti“ 1 dalyje nustatyta:

„Skirtingų valstybių narių kompetentingos institucijos viena su kita bendradarbiauja, jeigu to reikia vykdant šioje direktyvoje nustatytas pareigas ir šioje direktyvoje ar nacionalinėje teisėje nustatytus įgaliojimus.

Kompetentingos institucijos teikia pagalbą kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms. Visų pirma, jos keičiasi informacija ir bendradarbiauja vykdydamos tyrimus ir priežiūrą.

<…>“

12

1993 m. balandžio 5 d.loi relative au secteur financier (Finansų sektoriaus įstatymas, Mémorial A 1993, p. 462) 19 straipsnio „Gera profesinė reputacija ir profesinė patirtis“ 1 dalyje nustatyta:

„Siekdami gauti leidimą fiziniai asmenys, o juridinių asmenų atveju – administracinio, valdymo ir priežiūros organų nariai ir pirmesniame straipsnyje nurodyti akcininkai arba nariai turi įrodyti savo gerą profesinę reputaciją. Reputacija vertinama atsižvelgiant į įrašus apie teistumą ir į kitus duomenis, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad atitinkami asmenys turi gerą reputaciją ir pateikia visas nepriekaištingos veiklos garantijas.“

13

2007 m. liepos 13 d.loi relative aux marchés d’instruments financiers et portant transposition notamment de la directive 2004/39 (Finansinių priemonių rinkų įstatymas, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2004/39, Mémorial A 2007, p. 2076) 32 straipsnyje „CSSF profesinė paslaptis“ numatyta:

„(1)   Visi [CSSF] dirbantys arba dirbę asmenys ir [CSSF] patvirtinti įmonių auditoriai arba įgalioti ekspertai privalo saugoti profesinę paslaptį pagal iš dalies pakeisto 1998 m. gruodžio 23 d.loi portant création d’une commission de surveillance du secteur financier (Įstatymas dėl Finansų sektoriaus priežiūros komisijos įsteigimo) 16 straipsnį. Tokia paslaptis reiškia, kad jiems draudžiama teikti bet kokią konfidencialią informaciją, kurią jie sužino atlikdami savo pareigas, bet kokiam asmeniui ar valdžios institucijai, išskyrus tokią jos santrauką ar apibendrinimą, kad nė vienas rinkos dalyvis, reguliuojama rinka, [daugiašalė prekybos sistema (DPS)] arba bet koks kitas susijęs asmuo ar sistema negalėtų būti nustatyti, išskyrus atvejus, kuriems taikoma baudžiamoji teisė arba kitos šios antraštinės dalies nuostatos.

<…>

(3)   Išskyrus atvejus, kuriems taikoma baudžiamoji teisė, [CSSF] gali naudoti pagal šią antraštinę dalį gautą konfidencialią informaciją tik tuomet, kai atlieka jai pagal šią antraštinę dalį tenkančias funkcijas, arba per administracinę procedūrą ar teisminius procesus, konkrečiai susijusius su šių funkcijų vykdymu.

<…>“

14

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2010 m. sausio 4 d. sprendimu CSSF nurodė DV kuo greičiau pasitraukti iš visų einamų pareigų, nes nebekelia pasitikėjimo ir dėl to nebegali eiti jos prižiūrimo subjekto valdytojo pareigų ar kitų pareigų, dėl kurių reikia gauti leidimą, CSSF savo sprendimą motyvavo, be kita ko, DV vaidmeniu įsteigiant Luxalpha Sicav (toliau – Luxalpha) ir vykdant jos veiklą.

15

Skunduose, paduotuose 2010 m. vasario 26 d. ir kovo 31 d.Tribunal administratif (Administracinis teismas, Liuksemburgas), DV prašė pakeisti arba, jei tai neįmanoma, panaikinti minėtą CSSF sprendimą.

16

Vykstant minėtiems procesams (šios bylos vis dar nagrinėjamos) 2010 m. lapkričio 11 d. DV paprašė CSSF pateikti 2009 m. sausio 27 d. raštą, kurį UBS išsiuntė CSSF, atsakydama į pastarosios 2008 m. gruodžio 31 d. prašymą pateikti informaciją, susijusią su „byla Madoff“. 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu CSSF atsisakė patenkinti šį prašymą. 2011 m. sausio 10 d. DV pateikė skundą, siekdamas, kad šis CSSF sprendimas būtų pakeistas arba, jei tai neįmanoma, panaikintas. 2011 m. gruodžio 15 d.Tribunal administratif (Administracinis teismas) nurodė CSSF pateikti jam minėtą raštą. 2012 m. liepos 18 d. sprendimu Tribunal administratif pripažino DV ieškinį iš dalies pagrįstu ir panaikino 2010 m. gruodžio 13 d. CSSF sprendimą atsisakyti pateikti minėtą 2009 m. sausio 27 d. raštą, išskyrus tam tikrą informaciją.

17

2013 m. vasario 26 d., vis dar vykstant procesams pagrindinėse bylose, DV ir vėl paprašė CSSF pateikti įvairius dokumentus, įskaitant „2008 m. gruodžio 31 d. CSSF raštą [UBS] ir jos klausimyną“ ir informaciją apie „visus byloje Madoff (Luxalpha dalis) CSSF atliktus tyrimus ir (arba) patikrinimus ir jos tuo pagrindu gautus dokumentus“. Pasak DV, šiuose dokumentuose atskleidžiamas UBS vaidmuo steigiant Luxalpha ir vykdant jos veiklą, todėl jie yra būtini siekiant suprasti, koks buvo įvairių asmenų vaidmuo steigiant šią bendrovę.

18

2013 m. balandžio 9 d. sprendimu CSSF atsisakė pateikti prašomus dokumentus, motyvuodama tuo, kad, be kita ko, jie nebuvo įtraukti į administracinės bylos, susijusios su DV, medžiagą, kad šiuos dokumentus ji įpareigota saugoti kaip profesinę paslaptį, kad jokiu administracinės procedūros dėl DV momentu ji nesirėmė reikalaujamais pateikti dokumentais ir kad DV prašymas nėra pakankamai tikslus.

19

2013 m. birželio 5 d. DV pateikė skundą, kuriame visų pirma prašė panaikinti, o nepatenkinus šio reikalavimo – pakeisti minėtą CSSF sprendimą. 2013 m. birželio 7 d. ES pateikė Tribunal administratif (Administracinis teismas) prašymą leisti savanoriškai įstoti į bylą motyvuodamas tuo, kad dėl jo, kaip ir dėl DV, buvo pradėta administracinė procedūra, per kurią jam buvo skirta sankcija, be kita ko, už Luxalpha įsteigimą ir jos veiklos vykdymą. ES taip pat paaiškino, kad pareiškė teismui skundą dėl CSSF sprendimo, kuriuo konstatuotas geros profesinės reputacijos praradimas, ir kad šioje teismo nagrinėjamoje byloje reikalingi įvairūs dokumentai, kuriuos CSSF atsisako jam pateikti.

20

2014 m. birželio 5 d. sprendimu Tribunal administratif (Administracinis teismas), patenkinęs ES prašymą leisti savanoriškai įstoti į bylą, nurodė CSSF pateikti jam 2008 m. gruodžio 31 d. raštą, adresuotą UBS, susijusį su „byla Madoff“, ir atmetė likusią DV pateikto skundo dėl panaikinimo dalį.

21

2014 m. birželio 26 d. DV ir ES pateikė Cour administrative (Aukščiausiasis administracinis teismas, Liuksemburgas) apeliacinį skundą dėl minėto Tribunal administratif (Administracinis teismas) sprendimo.

22

2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu Cour administrative (Aukščiausiasis administracinis teismas) pripažino DV ir ES apeliacinį skundą iš dalies pagrįstu ir nurodė CSSF pagrindinėse bylose pateikti informaciją apie visus jos atliktus tyrimus arba patikrinimus, susijusius su „byla Madoff“, konkrečiai – su Luxalpha dalimi, ir tuo pagrindu gautus dokumentus.

23

Šiame sprendime Cour administrative (Aukščiausiasis administracinis teismas) visų pirma pažymėjo, kad per procedūrą dėl administracinės sankcijos, ypač kai ji pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pasirašytą 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje (toliau – EŽTK), prilygsta procedūrai dėl baudžiamojo pobūdžio sankcijos, kaip antai nagrinėjamai šiuo atveju, iš esmės negalima remtis jokia paslaptimi prieš asmenį, kuris ginasi nuo kaltinimo arba pateikia skundą teismui dėl jam paskirtos sankcijos. Be to, jei administracija remiasi dokumentu, kuris taip pat susijęs su trečiuoju asmeniu, prieš asmenį ji gali remtis profesine paslaptimi tik labai ribotai, antraip būtų pažeista jo teisė į gynybą. Cour administrative (Aukščiausiasis administracinis teismas) taip pat nurodė, kad administracija, kuri iš esmės privalo į jam pateiktos bylos medžiagą įtraukti visus administracinius dokumentus, susijusius su ginčijamu aktu, turi nurodyti priežastis, kodėl gynybos tikslais prašomas dokumentas nėra reikšmingas. O šiuo atveju CSSF tik rėmėsi profesine paslaptimi išsamiai nenurodydama įtikinamų priežasčių, dėl kurių ji negalėjo DV perduoti visų dokumentų, kurie a priori atrodė naudingi ginčijant jam taikytą sankciją.

24

Skundais, pateiktais 2015 m. spalio 23 d. ir 2016 m. kovo 3 d.Cour administrative (Aukščiausiasis administracinis teismas), buvę bendrovės Luxalpha valdybos nariai, atitinkamai UBS ir Alain Hondequin ir kt., trečiųjų asmenų vardu pareiškė prieštaravimą dėl minėto sprendimo. UBS iš esmės kaltina Cour administrative (Aukščiausiasis administracinis teismas) tuo, kad šis neatsižvelgė į Direktyvos 2004/39 54 straipsnį.

25

Šiomis aplinkybėmis, kaip mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jis susidūrė su dviejų rūšių klausimais, susijusiais su Direktyvos 2004/39 54 straipsnio aiškinimu. Pirma, jis siekia išsiaiškinti, ką tiksliai pagal Chartijos 41 straipsnį apima šio 54 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta išimtis: „atvejai, kuriems taikoma baudžiamoji teisė“. Antra, jam kyla klausimas dėl to, kaip reikia derinti pagal Chartijos 47 ir 48 straipsnius ir EŽTK 6 ir 13 straipsnius kylančius reikalavimus ir garantijas su minėtame 54 straipsnyje nustatytu įpareigojimu saugoti profesinę paslaptį.

26

Tokiomis sąlygomis Cour administrative (Aukščiausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 ir 3 dalis, siejamas su Chartijos 41 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad įpareigojimo saugoti profesinę paslaptį išimtis, numatyta šioje nuostatoje ir susijusi su „atvejais, kuriems taikoma baudžiamoji teisė“, yra taikoma situacijai, kai valdžios institucijos, valstybių narių paskirtos vykdyti šioje direktyvoje numatytas funkcijas (toliau – kompetentingos valdžios institucijos), patvirtina priemonę, net sankciją, patenkančią į nacionalinės administracinės teisės taikymo sritį. Jeigu ši išimtis netaikoma, jis siekia išsiaiškinti, kiek šis įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį bet kuriuo atveju ribojamas dėl reikalavimų, susijusių su teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, ir dėl Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, siejamuose su EŽTK 6 ir 13 straipsniais, įtvirtintos teisės į gynybą užtikrinimo.

28

Pirmiausia, kalbant apie atvejus, kuriuos apima formuluotė „atvejai, kuriems taikoma baudžiamoji teisė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 ir 3 dalis, siejamas su Chartijos 41 straipsniu, reikia pažymėti, kad iš pastarosios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, jog ji skirta ne valstybėms narėms, o tik Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir agentūroms (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo WebMindLicenses, C‑419/14, EU:C:2015:832, 83 punktas ir 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Doux, C‑141/15, EU:C:2017:188, 60 punktas). Vadinasi, Chartijos 41 straipsnis nereikšmingas pagrindinėje byloje.

29

Taip pat reikia pažymėti, kad nei Direktyvos 2004/39 54 straipsnyje, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje nepateikiama formuluotės „atvejai, kuriems taikoma baudžiamoji teisė“, esančios šio straipsnio 1 ir 3 dalyse, apibrėžtis.

30

Todėl būtina atsižvelgti, kaip to reikalaujama pagal suformuotą jurisprudenciją, tiek į kontekstą, kuriame taikytinas Direktyvos 2004/39 54 straipsnis, tiek į šia direktyva siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 22 d. Sprendimo Drukarnia Multipress, C‑357/13, EU:C:2015:253, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Reikia priminti, kad iš minėtos direktyvos 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad ja siekiama užtikrinti atitinkamo laipsnio suderinamumą, būtiną norint pasiūlyti investuotojams aukšto lygio apsaugą, ir sudaryti investicinėms įmonėms sąlygas teikti savo paslaugas visoje Sąjungoje jų buveinės valstybei prižiūrint (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 26 punktas).

32

Be to, iš Direktyvos 2004/39 63 konstatuojamosios dalies antro sakinio matyti, kad, atsižvelgdamos į besiplečiančią tarpvalstybinę veiklą, skirtingų valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos, siekdamos užtikrinti tinkamą šios direktyvos įgyvendinimą, turėtų teikti viena kitai atitinkamą informaciją, leidžiančią joms vykdyti savo funkcijas (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 27 punktas).

33

Taigi, kaip matyti iš Direktyvos 2004/39 17 straipsnio 1 dalies, valstybės narės privalo užtikrinti, kad kompetentingos valdžios institucijos nuolat prižiūrėtų investicinių įmonių veiklą, siekdamos užtikrinti, kad jos paisytų savo pareigų (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 28 punktas).

34

Tos pačios direktyvos 50 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad kompetentingoms institucijoms turi būti suteikti visi priežiūros ir tyrimo įgaliojimai, kurių reikia jų funkcijoms vykdyti, įskaitant galimybę susipažinti su bet kokiu dokumentu ir teisę pareikalauti iš bet kurio asmens suteikti informacijos (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 29 punktas).

35

Be to, Direktyvos 2004/39 56 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad kompetentingos valdžios institucijos teiktų pagalbą kitų valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms ir kad visų pirma jos keistųsi informacija ir bendradarbiautų vykdydamos tyrimus ir priežiūrą (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 30 punktas).

36

Kad investicinių įmonių priežiūros sistema, pagrįsta valstybėje narėje vykdoma priežiūra ir informacijos tarp kelių valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų pasikeitimu, kaip tai glaustai apibūdinta ankstesniuose punktuose, būtų veiksminga, reikia, kad ir prižiūrimos įmonės, ir kompetentingos valdžios institucijos galėtų būti tikros, jog suteikta konfidenciali informacija iš esmės ir liktų konfidenciali (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 31 punktas).

37

Iš Direktyvos 2004/39 63 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio, be kita ko, matyti, kad nesant tokio pasitikėjimo būtų pakenkta sklandžiam konfidencialios informacijos, kuri būtina vykdant priežiūrą, perdavimui (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 32 punktas).

38

Taigi, siekiant apsaugoti ne tik tiesiogiai susijusių įmonių konkrečius interesus, bet ir bendrąjį interesą, susijusį su tinkamu Sąjungos finansinių priemonių rinkos veikimu, Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalyje kaip bendroji taisyklė nustatytas įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 33 punktas).

39

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2004/39 54 straipsnyje numatytas bendrasis draudimo atskleisti kompetentingų valdžios institucijų turimą konfidencialią informaciją principas ir išsamiai išvardyti konkretūs atvejai, kada šis bendras draudimas išimtiniais atvejai, nekliudo jos perduoti ar naudoti (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 38 punktas).

40

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta, kad įpareigojimas kompetentingoms valdžios institucijoms saugoti profesinę paslaptį taikomas, jeigu tai nesusiję su „atvejais, kuriems taikoma baudžiamoji teisė“.

41

Kalbant apie bendro draudimo atskleisti kompetentingų valdžios institucijų turimą konfidencialią informaciją principo išimtį, Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 ir 3 dalyse vartojama formuluotė „atvejai, kuriems taikoma baudžiamoji teisė“ turi būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑346/08, EU:C:2010:213, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2004/39 50 straipsnio 2 dalies l punktą kompetentingos valdžios institucijos turi turėti teisę perduoti bylą tam, kad būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas.

43

Be to, šios direktyvos 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės, nepažeisdamos leidimų atšaukimo procedūros arba teisės taikyti baudžiamąsias sankcijas, vadovaudamosi savo nacionaline teise, užtikrina, kad atsakingiems asmenims, pažeidusiems pagal šią direktyvą priimtas nuostatas, būtų taikomos atitinkamos administracinės priemonės ar sankcijos.

44

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, kaip generalinė advokatė iš esmės nurodė savo išvados 47 ir 48 punktuose, Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 ir 3 dalys, kuriose numatyta, kad išimtinai įpareigojimo saugoti profesinę paslaptį gali būti nepaisoma „atvejais, kuriems taikoma baudžiamoji teisė“, apima konfidencialios informacijos perdavimą ar naudojimą tam, kad pagal nacionalinę baudžiamąją teisę būtų vykdomas persekiojimas ir atitinkamai taikomos ar skiriamos sankcijos.

45

Be to, šį aiškinimą patvirtina 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES (OL L 173, 2014, p. 349), 76 straipsnio 1 ir 3 dalys; minėta direktyva yra Direktyvos 2004/39 nauja redakcija, kurioje patikslinama, kad nuo šiol įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį taikomas „nedar[ant] poveikio nacionalinės baudžiamosios <…> teisės reikalavimų taikymui“.

46

Reikėtų pažymėti, kad nepaisant jų kvalifikavimo pagal nacionalinę teisę, kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priemonės, kurių kompetentingos valdžios institucijos privalo imtis paaiškėjus, kad asmuo nebeatitinka Direktyvos 2004/39 9 straipsnyje nustatytų geros reputacijos reikalavimų, yra šios direktyvos 51 straipsnio 1 dalyje nustatytos „leidimų atėmimo [atšaukimo] procedūros“ dalis ir neturėtų būti laikomos sankcijomis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir taikomos tokiais atvejais, kuriems taikoma baudžiamoji teisė, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 54 straipsnio 1 ir 3 dalis.

47

Todėl reikia pripažinti, kad bendrojo draudimo atskleisti kompetentingų valdžios institucijų turimą konfidencialią informaciją principo išimtis, siejama su „atvejais, kuriems taikoma baudžiamoji teisė“, nėra taikoma tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

48

Vis dėlto, antra, reikia išnagrinėti, kiek įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį, numatytas Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalyje, yra bet kuriuo atveju ribojamas dėl reikalavimų, susijusių su teise į veiksmingą teisinę gynybą ir į teisingą bylos nagrinėjimą, ir dėl būtinybės paisyti Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, siejamuose su EŽTK6 ir 13 straipsniais, įtvirtintos teisės į gynybą.

49

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo EŽTK 6 ir 13 straipsnius, visų pirma reikia priminti: nors, kaip tvirtinama ESS 6 straipsnio 3 dalyje, EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus ir pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį Chartijoje įtvirtintoms teisėms, atitinkančioms EŽTK užtikrinamas teises, suteikiama ta pati prasmė ir apimtis kaip ir šioje konvencijoje, vis dėlto EŽTK, kol Sąjunga prie jos neprisijungė, nėra į jos teisės sistemą formaliai integruota teisės priemonė (2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Garlsson Real Estate ir kt., C‑537/16, EU:C:2018:193, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Kaip matyti iš su Chartija susijusių išaiškinimų, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, reikia atsižvelgti ją aiškinant (2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 47 punktas), Chartijos 47 ir 48 straipsniais Sąjungos teisėje užtikrinama tokia pat apsauga, kokia suteikiama EŽTK 6 ir 13 straipsniais. Vadinasi, reikia remtis tik minėtais Chartijos straipsniais.

51

Be to, reikia priminti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, ir kad, jei taikoma ši teisė, taikomos ir Chartijos garantuojamos pagrindinės teisės (2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Pagrindinėje byloje, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos, ginčijami CSSF sprendimai grindžiami nacionalinės teisės nuostatomis, kuriomis įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Vadinasi, Chartijos nuostatos taikomos šioje byloje.

53

Taip pat reikia priminti, kad pagal bendrąjį aiškinimo principą Sąjungos aktas turi būti aiškinamas, kiek įmanoma, taip, kad nebūtų paneigtas jo galiojimas, ir laikantis visos pirminės teisės ir, be kita ko, Chartijos nuostatų (2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 48 punktas).

54

Šiuo aspektu, kiek tai susiję, pirma, su teise į veiksmingą teisinę gynybą, Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

55

Siekiant Sąjungoje užtikrinti šios pagrindinės teisės laikymąsi, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės įpareigojamos nustatyti teisių gynimo priemones, leidžiančias užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse (2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Texdata Software, C‑418/11, EU:C:2013:588, 78 punktas).

56

Konkrečiau kalbant apie Sąjungos teisės garantuojamos teisės egzistavimą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją apsauga nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į fizinio ar juridinio asmens privačią sferą yra bendrasis Sąjungos principas. Šia apsauga gali remtis asmuo, kuris ginčija jam nepalankų aktą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 51 ir 52 punktus).

57

Be to, reikia pažymėti, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą, dar kartą patvirtinta pačioje Direktyvoje 2004/39, kurios 52 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje teigiama, kad „[v]alstybės narės užtikrina, kad kiekvienas sprendimas, priimtas laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų laikantis šios direktyvos, būtų tinkamai motyvuotas ir galėtų būti apskųstas teismui“.

58

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindinėje byloje ginčijami CSSF sprendimai buvo apskųsti teismui, siekiant patikrinti jų teisėtumą.

59

Antra, kalbant apie Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, svarbu pažymėti, kad teisės į gynybą paisymas laikytinas atskiru teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektu (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 1 d. EŽTT sprendimo Gäfgen prieš Vokietiją, ECLI:CE:ECHR:2010:0601JUD002297805, 169 punktą ir 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 48 punktą). Teisės į gynybą paisymas taip pat įtvirtintas Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje.

60

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad teisė į gynybą turi būti užtikrinta vykstant bet kokiai procedūrai, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 13 d. Sprendimo Hoffmann‑La Roche / Komisija, 85/76, EU:C:1979:36, 9 punktą, 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo ARBED / Komisija, C‑176/99 P, EU:C:2003:524, 19 punktą ir 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Texdata Software, C‑418/11, EU:C:2013:588, 83 punktą).

61

Teisė susipažinti su bylos dokumentais savo ruožtu suponuoja veiksmingą naudojimąsi teise į gynybą (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 316 punktą ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips / Komisija, C‑407/08 P, EU:C:2010:389, 22 punktą).

62

Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagrindinės teisės nėra absoliučios, joms gali būti taikomi ribojimai su sąlyga, kad jie iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso tikslus, kurių siekiama nagrinėjama priemone, ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, jie nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis užtikrinamų teisių esmę (2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Alassini ir kt., C‑317/08–C‑320/08, EU:C:2010:146, 63 punktas ir 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Texdata Software, C‑418/11, EU:C:2013:588, 84 punktas).

63

Tokiais ribojimais, įtvirtintais nacionalinės teisės aktuose, gali būti siekiama, be kita ko, apsaugoti konfidencialumą ar profesinę paslaptį, kuriems gali pakenkti galimybė susipažinti su tam tikra informacija ar tam tikrais dokumentais (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Ispas, C‑298/16, EU:C:2017:843, 36 punktą).

64

Šiuo aspektu, konkrečiau kalbant apie įpareigojimą kompetentingoms valdžios institucijoms saugoti profesinę paslaptį, nustatytą Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalyje, reikia priminti, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 38 punkte, šiuo įpareigojimu siekiama apsaugoti ne tik tiesiogiai susijusių įmonių konkrečius interesus, bet ir bendrąjį interesą, siejamą su tinkamu Sąjungos finansinių priemonių rinkos veikimu.

65

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras draudimas atskleisti konfidencialią informaciją apima kompetentingų valdžios institucijų turimą informaciją, kuri, pirma, nėra vieša ir, antra, kurios atskleidimas keltų pavojų fizinio ar juridinio asmens, kuris ją pateikė, ar trečiųjų asmenų interesams arba geram investicinių įmonių veiklos priežiūros sistemos, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė priimdamas Direktyvą 2004/39, veikimui (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 35 punktas).

66

Be to, kiek tai konkrečiai susiję su teise susipažinti su bylos medžiaga, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad ši teisė reiškia, jog asmuo, kurio nenaudai buvo priimtas aktas, turi galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jo gynybai. Tai yra tiek kaltę, tiek nekaltumą įrodantys dokumentai, išskyrus kitų asmenų verslo paslaptis, aktą priėmusios valdžios institucijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 68 punktą ir 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Solvay / Komisija, C‑110/10 P, EU:C:2011:687, 49 punktą).

67

Kalbant apie dokumentus, kurie turi būti įtraukti į tyrimo bylos medžiagą, reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad nors valdžios institucija, kuri praneša apie kaltinimus ir priima sprendimą dėl sankcijų, pati viena negali nustatyti, kurie dokumentai yra naudingi atitinkamo asmens gynybai, jai vis dėlto leidžiama administracinės procedūros metu nesiremti įrodymais, kurie visiškai nesusiję su pranešime apie kaltinimus nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ar teise ir kurie dėl to visiškai nesvarbūs tyrimui (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 126 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

68

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad teisė susipažinti su gynybai svarbiais dokumentais nėra neribota ir absoliuti. Kita vertus, kaip generalinė advokatė iš esmės nurodė savo išvados 90 punkte, informacijos, kurią kompetentingos valdžios institucijos įpareigotos saugoti kaip profesinę paslaptį pagal Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalį, konfidencialumo apsauga turi būti užtikrinama ir įgyvendinama taip, kad būtų paisoma teisės į gynybą.

69

Be to, kilus asmens, kurio nenaudai buvo priimtas aktas, suinteresuotumo gauti informaciją, būtiną, kad jis galėtų visiškai pasinaudoti savo teise į gynybą, ir suinteresuotumo išsaugoti informacijos, kurią privaloma saugoti kaip profesinę paslaptį, konfidencialumą kolizijai, valdžios institucijos arba kompetentingi teismai privalo, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, atrasti pusiausvyrą tarp šių dviejų priešingų interesų (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Varec, C‑450/06, EU:C:2008:91, 51 ir 52 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

70

Taigi tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, tuo atveju, jeigu remdamasi Direktyvos 2004/39 54 straipsnio 1 dalyje nustatytu įpareigojimu saugoti profesinę paslaptį kompetentinga valdžios institucija atsisako pateikti turimą informaciją, kuri nėra įtraukta į bylą dėl asmens, kurio nenaudai buvo priimtas aktas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar ši informacija yra objektyviai susijusi su šiam asmeniui pareikštais kaltinimais, ir, jeigu taip, prieš priimdamas sprendimą dėl prašomos tam tikros informacijos pateikimo, palyginti pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytus interesus.

71

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/39 54 straipsnį reikia aiškinti taip:

72

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB, 54 straipsnis turi būti aiškinamas taip: