—

patenkinti apeliacinį skundą,

—

panaikinti skundžiamą sprendimą,

—

panaikinti 2018 m. kovo 6 d. Komisijos sprendimą,

—

priteisti iš Europos Komisijos apeliantės bylinėjimosi šiame apeliaciniame procese ir Bendrajame Teisme išlaidas.

a)

Pagal ESTT jurisprudenciją priemonių, patvirtintų taikant antrą procedūrą, pasekmės yra tokios pačios kaip kitų direktyvų.

b)

Lisabonos sutartimi nebuvo sumažintas socialinių partnerių vaidmuo ar pakeistas taikant antrą procedūrą patvirtintų priemonių pobūdis.

c)

Priemonės, patvirtintos Tarybos sprendimu priimta direktyva, lieka teisėkūros procedūra priimtais aktais.

d)

Priemonės, patvirtintos Tarybos sprendimu priimta direktyva, yra teisėkūros procedūra priimti aktai.

e)

Subsidiariai, jeigu (o tai neigiama) Tarybos sprendimu priimtos direktyvos yra ne teisėkūros procedūra priimami aktai:

a)

Bendrajam Teismui aiškinant SESV 155 straipsnio 2 dalį neatsižvelgta į aiškią formuluotę.

b)

Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad, jeigu socialinių partnerių susitarimas pasiektas atstovaujančių socialinių partnerių ir susitarimas nėra neteisėtas, Komisija privalo pasiūlyti Tarybai tekstą, kad būtų priimtas sprendimas pagal SESV 155 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.

c)

Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad SP susitarimų įgyvendinimo metodą gali pasirinkti socialiniai partneriai, o ne Komisija.

d)

Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad Taryba turi įgaliojimus nuspręsti nepriimti sprendimo pagal SESV 155 straipsnio 2 dalies antra pastraipą, bet Komisija panašių įgaliojimų neturi.

e)

Bendrasis Teismas neteisingai aiškino SESV 154 ir 155 straipsnių institucinę pusiausvyrą, kai Komisijos įgaliojimus išplėtė viršijant aiškią nuostatų formuluotę ir neteisingai aiškino ESS 13 ir 17 straipsnių poveikį.

f)

Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas prieštarauja SESV X antraštinės dalies dėl socialinės politikos kontekstui ir ESPTC 28 straipsniui.

g)

Bendrasis Teismas neteisingai aiškino Bendrojo Teismo sprendimą byloje UEAPME, kai Komisijai suteikė platesnę politinę diskreciją, nei ji turi vadovaujantis teisingu aiškinimu.

h)

Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai vertino Parlamento vaidmenį vykstant procesui pagal SESV 154 ir 155 straipsnius.

Todėl Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai atmetė apeliantės pirmąjį ieškinio pagrindą.

a)

neteisingai aiškino SESV 154 ir 155 straipsnius ir socialinių partnerių proceso pobūdį ir

b)

padarė klaidą, kai sugretino su Europos piliečių iniciatyva.

Todėl Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai atmetė apeliantės antrąjį ieškinio pagrindą.

a)

2018 m. kovo 6 d. rašte Komisijos išdėstytos priežastys yra teisiškai ir faktiškai klaidingos.

b)

Komisija visiškai nepaaiškino, kodėl nukrypo nuo ankstesniame susirašinėjime ir jos komunikatuose duotų patikinimų.

c)

Rašte pateiktos priežastys nėra priežastys, kuriomis Komisija rėmėsi atsiliepime į ieškinį ar per teismo posėdį. Tos priežastys taip pat yra teisiškai ir faktiškai klaidingos.

Komisija neveikė pagal ESPTC 41 straipsnį.