a)

Ar EGBGB 247 straipsnio 6 § 2 dalies trečias sakinys ir 247 straipsnio 12 § 1 dalies trečias sakinys, kiek juose Direktyvos 2008/48/EB (1) 10 straipsnio 2 dalies p punkto reikalavimams prieštaraujančios sutarties sąlygos pripažįstamos atitinkančiomis EGBGB 247 straipsnio 6 § 2 dalies pirmo ir antro sakinių reikalavimus bei EGBGB 247 straipsnio 12 § 1 dalies antro sakinio 2 punkto b papunkčio reikalavimus, yra nesuderinami su Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies p punktu ir 14 straipsnio 1 dalimi?

Jeigu taip:

b)

Ar iš Sąjungos teisės, visų pirma iš Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies p punkto ir 14 straipsnio 1 dalies, išplaukia, kad EGBGB 247 straipsnio 6 § 2 dalies trečias sakinys ir 247 straipsnio 12 § 1 dalies trečias sakinys negali būti taikomi tiek, kiek juose Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies p punkto reikalavimams prieštaraujančios sutarties sąlygos pripažįstamos atitinkančiomis EGBGB 247 straipsnio 6 § 2 dalies pirmo ir antro sakinių reikalavimus bei EGBGB 247 straipsnio 12 § 1 dalies antro sakinio 2 punkto b papunkčio reikalavimus?

a)

Ar Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies p punktas turi būti aiškinamas taip, kad kredito sutartyje nurodytinas dienos palūkanų dydis aritmetiškai turi išplaukti iš sutartyje nurodomos sutartos kredito palūkanų normos?

b)

Dėl Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies r punkto:

Jeigu bent į vieną iš pirmesnių antrojo klausimo a arba b punktų būtų atsakyta teigiamai:

c)

Ar Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalies antro sakinio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad sutarties atsisakymo laikotarpis prasideda tik tuomet, kai informacija, numatyta Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje, buvo pateikta visa ir teisingai?

Jeigu ne:

d)

Kokie pagrindiniai kriterijai lemia, kad sutarties atsisakymo laikotarpis prasideda nepaisant to, kad nebuvo pateikta visa informacija arba buvo pateikta neteisinga informacija?

a)

Ar gali būti prarasta Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta teisė atsisakyti sutarties?

Jeigu taip:

b)

Ar netekimas – tai teisės atsisakyti sutarties apribojimas laiko atžvilgiu, kuris turi būti nustatytas parlamento priimtame įstatyme?

Jeigu ne:

c)

Ar teisės netekimas (subjektyviu aspektu) galimas tik tuo atveju, kai vartotojas žinojo apie savo tebeegzistuojančią teisę atsisakyti sutarties arba kai nežinojo apie ją dėl savo paties didelio aplaidumo ir todėl atsakomybė už nežinojimą tenka jam pačiam? Ar tai taikoma ir pasibaigusių sutarčių atveju?

Jeigu ne:

d)

Ar taisyklių, reglamentuojančių teisės atsisakyti sutarties netekimą, taikymas pagal sąžiningumo principą prieštarauja kredito davėjo galimybei Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalies antro sakinio b punkte nurodytą informaciją kredito gavėjui pateikti vėliau, tokiu būdu inicijuojant sutarties atsisakymo laikotarpio pradžią? Ar tai taikoma ir pasibaigusių sutarčių atveju?

Jeigu ne:

e)

Ar tai suderinama su įtvirtintais tarptautinės teisės principais, kurių Vokietijos teismas privalo laikytis pagal Grundgesetz (Pagrindinis įstatymas)?

Jeigu taip:

f)

Kaip teisę taikantis Vokietijos subjektas turėtų išspręsti privalomų tarptautinės teisės reikalavimų ir Teisingumo Teismo reikalavimų koliziją?

a)

Ar naudojantis Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta teise atsisakyti sutarties gali būti piktnaudžiaujama šia teise?

Jeigu taip:

b)

Ar prielaida, kad teise atsisakyti sutarties piktnaudžiaujama, yra teisės atsisakyti sutarties ribojimas, kuris turi būti nustatytas parlamento priimtame įstatyme?

Jeigu ne:

c)

Ar daryti piktnaudžiavimo teise atsisakyti sutarties prielaidą (subjektyviu aspektu) galima tik tuomet, kai vartotojas žinojo apie savo tebeegzistuojančią teisę atsisakyti sutarties arba kai nežinojo apie ją dėl savo paties didelio aplaidumo? Ar tai taikoma ir pasibaigusių sutarčių atveju?

Jeigu ne:

d)

Ar kredito davėjo galimybė informuoti kredito gavėją vėliau, kaip tai numatyta Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalies antro sakinio b punkte, ir taip inicijuoti sutarties atsisakymo laikotarpio pradžią pagal sąžiningumo principą yra kliūtis daryti piktnaudžiavimo teise atsisakyti sutarties prielaidą? Ar tai taikoma ir pasibaigusių sutarčių atveju?

Jeigu ne:

e)

Ar tai suderinama su įtvirtintais tarptautinės teisės principais, kurių Vokietijos teismas privalo laikytis pagal Grundgesetz (Pagrindinis įstatymas)?

Jeigu taip:

f)

Kaip teisę taikantis Vokietijos subjektas turėtų išspręsti privalomų tarptautinės teisės reikalavimų ir Teisingumo Teismo reikalavimų koliziją?

a)

Ar su Sąjungos teise suderinama tai, kad pagal nacionalinę teisę sudarytos kredito sutarties, kuri susieta su pirkimo–pardavimo sutartimi, atveju, kai vartotojas veiksmingai pasinaudoja teise atsisakyti sutarties pagal Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalį:

Jeigu ne:

b)

Ar remiantis Sąjungos teise galima daryti išvadą, kad a punkto aa papunktyje ir (arba) a punkto bb papunktyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos yra netaikytinos?