2007 m. vasario 12 d. Franco Campoli pateiktas apeliacinis skundas dėl 2006 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji išplėstinė kolegija) priimto sprendimo Campoli prieš Komisiją byloje T-135/05

(Byla C-71/07 P)

(2007/C 117/02)

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Ieškovas: Franco Campoli, atstovaujamas advokatų G. Vandersanden, L. Levi, S. Rodrigues

Kitos proceso šalys: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama V. Joris, D. Martin, bei Europos Sąjungos Taryba, atstovaujama M. Arpio, I. Šulce

Ieškovo reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Ieškovas nurodo keletą argumentų, pagrindžiančių vienintelį jo ieškinio pagrindą dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo ir Bendrijos teismams tenkančios pareigos motyvuoti nesilaikymo.

Paminėtas principas buvo pažeistas pirmiausia todėl, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog teisės aktų leidėjas gali pakeisti Pareigūnų tarnybos nuostatus nustatydamas mažiau palankias sąlygas nei galiojanti sistema su sąlyga, kad yra nustatomas pakankamai ilgas pereinamasis laikotarpis. Pereinamojo laikotarpio buvimas ir jo pakankamos trukmės vertinimas iš esmės nėra susiję su naujos priemonės teisėtumo vertinimu vienodo požiūrio principo atžvilgiu, kurio paisymas reikalauja, kad teismas patikrintų, ar nėra nepagrįsto arba akivaizdžiai Bendrijos teisės aktų leidėjo siekiamo tikslo neatitinkančio skirtingo vertinimo. Tačiau šiuo atveju skundžiamu sprendimu nebuvo apibrėžti naujų taisyklių, susijusių su korekcinių koeficientų nustatymu, tikslai ir, a fortiori, jame nebuvo išnagrinėta, ar konstatuotinas nepagrįstas ir šio tikslo akivaizdžiai neatitinkantis skirtingas vertinimas. Ieškovas priduria, kad remiantis vidutiniu gyvenimo lygiu tam tikroje valstybėje nustatytas korekcinis koeficientas pažeidžia pensininkų perkamosios galios išlaikymo tikslą ir jų judėjimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvės tikslą, nes valstybės sostinėje ar kituose jos brangiuose miestuose ar regionuose nuolat gyvenantys pensininkai turi mažesnę perkamąją galią nei pensininkai, pasirinkę savo gyvenamąją vietą ne sostinėje ar tokiose valstybės miestuose ir regionuose.

Savo antruoju argumentu ieškovas teigia, kad, priešingai nei nuspręsta skundžiamame sprendime, naujoji pensijų sistema iš esmės siejama su gyvenimo lygiu Briuselyje, ir todėl Belgijoje nuolat gyvenančių pensininkų pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant tik į šios valstybės narės sostinės gyvenimo lygį, o kitų valstybių narių sostinėse nuolat gyvenančių pensininkų pajamos yra apskaičiuojamos taikant korekcinį koeficientą, kuriuo atsižvelgiama į vidutinį gyvenimo lygį visoje valstybėje. Be to, ieškovas ginčija Pirmosios instancijos teismo teiginį, kad Bendrijos teisės akto teisėtumas negali priklausyti nuo to, kokiu būdu šis aktas yra taikomas praktikoje, nes tokio akto įgyvendinimo priemonės yra glaudžiai susijusios su pačiu teisės aktu, ir teigia, kad taip pažeidžiamos teisės į gynybą bei šalių lygybės Bendrijos teisme principas, nes apie naujas pensijų sistemos įgyvendinimo priemones jis sužinojo tik pasibaigus rašytinei proceso daliai.

Savo paskutiniu argumentu ieškovas galiausiai ginčija Pirmosios instancijos teismo teiginį, kad jis nebuvo suinteresuotas pateikti ieškinį pagal EB 241 straipsnį, ir šiuo atžvilgiu remiasi palankesnių sąlygų nustatymu „pigesnėje “valstybėje narėje nuolat gyvenantiems pensininkams. Skųsdamas skirtingą nuolat „pigesnėje “valstybėje narėje ir „brangioje “valstybėje narėje gyvenančių pensininkų vertinimą, jis iš esmės nurodo vienodos perkamosios galios principo pažeidimą ir tuo iš esmės ginčija naujais Pareigūnų tarnybos nuostatais ir jų pereinamojo laikotarpio priemonėmis pagrįstą pensijų sistemą.