17.11.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 318/17

(1)

1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyva 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybinių įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse (1) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (2). Siekiant aiškumo ir racionalumo minėta direktyva turėtų būti kodifikuota.

(2)

Valstybės įmonės vaidina svarbų vaidmenį valstybių narių nacionalinėje ekonomikoje.

(3)

Valstybės narės dažnai suteikia tam tikroms įmonėms specialiąsias ar išimtines teises arba moka ar skiria kitos rūšies kompensacijas tam tikroms įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas. Šios įmonės dažnai konkuruoja su kitomis įmonėmis.

(4)

Sutarties 295 straipsnis nustato, kad Sutartis jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą. Taikant konkurencijos taisykles neturi būti nepagrįstos diskriminacijos tarp valstybės įmonių bei privačių įmonių. Ši direktyva taikoma ir valstybinės įmonėms, ir privačioms įmonėms.

(5)

Sutartis įpareigoja Komisiją užtikrinti, kad valstybės narės valstybės arba privačioms įmonėms neteiktų bendrosios rinkos principams prieštaraujančios pagalbos.

(6)

Vis dėlto sudėtingi finansiniai santykiai tarp nacionalinės valdžios institucijų ir valstybės įmonių gali trukdyti vykdyti šį įpareigojimą.

(7)

Sutartyje numatytas pagalbos taisykles deramai bei veiksmingai taikyti ir valstybės, ir privačioms įmonėms bus galima tik užtikrinus minėtųjų finansinių santykių skaidrumą.

(8)

Toks finansinių santykių skaidrumas valstybės įmonių atžvilgiu įgalina aiškiai atskirti valstybės kaip valdžios institucijos vaidmenį nuo valstybės kaip savininkės vaidmens.

(9)

86 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms yra numatyti tam tikri su valstybės įmonėmis ir įmonėmis, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, susiję įpareigojimai. Sutarties 86 straipsnio 2 dalis taikoma įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas. Sutarties 86 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad Komisija užtikrintų minėto straipsnio nuostatų taikymą ir numato jai šiam tikslui reikalingas priemones. Kad užtikrintų Sutarties 86 straipsnio nuostatų taikymą, Komisija turi turėti reikiamą informaciją. Tai reikalauja apibrėžti skaidrumo užtikrinimo sąlygas.

(10)

Reikėtų paaiškinti, ką reiškia sąvokos „valdžios institucijos“ ir „valstybės įmonės“.

(11)

Valstybių narių administracinės teritorinės struktūros skiriasi. Ši direktyva turi apimti kiekvienos valstybės narės visų lygių valdžios institucijas.

(12)

Valdžios institucijos gali daryti lemiamą įtaką valstybės įmonėms ne tik dėl to, kad yra jų savininkės arba turi didžiąją kapitalo dalį, bet ir dėl įgaliojimų, kuriuos pagal įmonės veiklą reglamentuojančias taisykles arba akcijų paskirstymo būdą minėtosios valdžios institucijos turi įmonių valdymo arba priežiūros struktūrose.

(13)

Viešosios lėšos valstybės įmonėms gali būti teikiamos tiesiogiai arba netiesiogiai. Skaidrumą būtina užtikrinti nepriklausomai nuo viešųjų lėšų teikimo būdo. Taip pat gali prireikti užtikrinti, kad būtų pateikiama atitinkama informacija apie tokio viešųjų lėšų teikimo priežastis ir faktinį jų panaudojimą.

(14)

Konkurencijos taisyklių, ypač Sutarties 86 straipsnio taikymą, gali apsunkinti sudėtingos situacijos, susijusios su įvairiomis valstybės įmonių bei privačių įmonių, kurioms suteiktos specialiosios ar išimtinės teisės arba kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, formomis, taip pat ir su veiklos rūšimis, kuriomis gali užsiimti viena įmonė, taip pat su skirtingu rinkos liberalizavimo įvairiose valstybėse narėse lygiu. Todėl būtina, kad valstybės narės ir Komisija turėtų išsamius duomenis apie tokių įmonių vidaus finansinę ir organizacinę struktūrą, ypač apie atskiras ir patikimas sąskaitas, skirtas kiekvienai įmonės veiklos rūšiai.

(15)

Sąskaitos turėtų parodyti įvairių veiklos rūšių skirtumus, su kiekviena veiklos rūšimi susijusias išlaidas ir įplaukas bei sąnaudų ir įplaukų paskirstymo metodus. Tokios atskiros sąskaitos, viena vertus, turi būti produktams ir paslaugoms, kurių atžvilgiu valstybė narė yra suteikusi specialiąsias arba išimtines teises arba yra patikėjusi įmonei teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, ir, kita vertus, kiekvienam produktui ar paslaugai, su kuriuo yra susijusi įmonės veikla. Įpareigojimas atskirti sąskaitas netaikomas įmonėms, kurių veikla apsiriboja bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimu ir kurios neužsiima jokia kita veikla, išeinančia už bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo ribų. Nėra būtina reikalauti sąskaitų atskyrimo bendros ekonominės svarbos paslaugų arba specialiųjų arba išimtinių teisių srityse, tai taip pat nėra būtina išlaidų ir įplaukų tarp šitų paslaugų ir produktų ir likusių bendros ekonominės svarbos paslaugų arba specialiųjų arba išimtinių teisių paskirstymui.

(16)

Reikalavimas, kad valstybės narės užtikrintų, jog atitinkamos įmonės turėtų tokias atskiras sąskaitas, yra efektyviausias būdas pasiekti, kad tokioms įmonėms būtų teisingai ir veiksmingai taikomos konkurencijos taisyklės. Komisija 1996 m. yra priėmusi Komunikatą dėl Europos interesams bendros svarbos paslaugų (3), papildytą 2001 m. komunikatu (4), kuriame pabrėžiama jų svarba. Būtina atsižvelgti į tam tikrų sektorių, kurie gali būti susiję su bendros svarbos paslaugomis, tvirtos atitinkamų įmonių padėties rinkoje ir liberalizuojamuose sektoriuose atsirandančios konkurencijos pažeidžiamumo svarbą. Laikantis proporcingumo principo ir norint pasiekti pagrindinį skaidrumo tikslą yra būtina ir tinkama nustatyti tokių atskirų sąskaitų tvarkymo taisykles. Šia direktyva neviršijama to, kas yra būtina norint įgyvendinti Sutarties 5 straipsnio trečioje pastraipoje išdėstytus tikslus.

(17)

Bendrijos priimtos nuostatos tam tikrų sektorių atžvilgiu reikalauja, kad valstybės narės ir tam tikros įmonės tvarkytų atskiras sąskaitas. Būtina užtikrinti vienodų sąlygų taikymą visai ekonominei veiklai visoje Bendrijoje ir taikyti atskirų sąskaitų reikalavimą visoms panašioms situacijoms. Ši direktyva neturėtų pakeisti specialių taisyklių, nustatytų tam pačiam tikslui kitose Bendrijos nuostatose, ir neturėtų būti taikoma įmonių, kurioms taikomos pastarosios nuostatos, veiklai.

(18)

Tam tikroms įmonėms ši direktyva neturėtų būti taikoma dėl jų apyvartos dydžio. Tai taikoma toms įmonėms, kurių veiklos nuostatos nepateisina administracinės pareigos užtikrinti skaidrumą. Atsižvelgiant į ribotą galimą poveikį valstybių narių prekybai, šiuo metu nebūtina reikalauti atskirų tam tikrų kategorijų paslaugų teikimo sąskaitų.

(19)

Ši direktyva nepažeidžia kitų Sutarties nuostatų, ypač 86 straipsnio 2 dalies, 88 ir 296 straipsnių ir jokių kitų taisyklių, nustatančių valstybių narių informacijos teikimą Komisijai, taikymo.

(20)

Tais atvejais, kai taikant atvirą, skaidrią ir nediskriminuojančią procedūrą tam tikram laikotarpiui yra nustatyta kompensacija už bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą, nėra būtina reikalauti, jog tokios įmonės tvarkytų atskiras sąskaitas.

(21)

Minėtosios įmonės konkuruoja su kitomis įmonėmis, gaunamai informacijai turėtų būti taikomas profesinės paslapties reikalavimas.

(22)

Atskaitomybės sistema, pagrįsta pinigų srautų tarp valstybės institucijų ir valstybės įmonių, savo veiklą vykdančių gamybos sektoriuje, ex post facto tikrinimais, leis Komisijai vykdyti savo įsipareigojimus. Ši kontrolės sistema apima specifinę finansinę informaciją.

(23)

Norint apriboti valstybių narių administracinę naštą, atskaitomybės sistema turėtų naudoti tik viešai prieinamus duomenis ir akcininkams, kuriems priklauso daugiau kaip pusė bendrovės akcijų, prieinama informacija. Turi būti leidžiama pateikti konsoliduotas ataskaitas. Nesuderinama parama didžiosioms gamybinio sektoriaus įmonėms turės didžiausią iškreipiamąjį poveikį konkurencijai bendrojoje rinkoje. Dėl to tokią atskaitomybės sistemą šiuo metu galima taikyti tik įmonėms, kurių metinę apyvarta yra daugiau kaip 250 milijonų eurų.

(24)

Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais, numatytais I priedo B dalyje,

a)

viešąsias lėšas, kurias valdžios institucijos tiesiogiai skiria atitinkamoms valstybės įmonėms;

b)

viešąsias lėšas, kurias valdžios institucijos skiria per valstybės įmonių tarpininkus arba finansų įstaigas;

c)

faktinį šių viešųjų lėšų panaudojimą.

a)

įvairių veiklos rūšių išlaidos ir įplaukos;

b)

išlaidų ir įplaukų priskyrimo įvairioms veiklos rūšims metodai.

a)

valdžios institucijos – tai visos valdžios institucijos, įskaitant valstybės ir regiono, vietos valdžios ir visas kitas teritorines institucijas;

b)

valstybės įmonė – tai bet kuri įmonė, kuriai valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką dėl to, kad yra jos savininkės, dėl finansinio dalyvavimo įmonėje arba dėl to, kad tai numato įmonių veiklą reglamentuojančios taisyklės.

Preziumuojama, kad dominuojanti valdžios institucijų įtaka yra tada, kai minėtosios institucijos tiesiogiai arba netiesiogiai įmonėje:

c)

valstybės įmonės, savo veiklą vykdančios gamybos sektoriuje – tai visos įmonės, kurių pagrindinė veikla, t. y. veikla, kuriai tenka ne mažiau kaip 50 % visos metinės apyvartos, yra gamyba; tai įmonės, kurių veikla priskiriama NACE (1 perž.) klasifikacijos D skyriui „Gamyba“, DA poskyriui iki DN poskyrio įskaitytinai (5);

d)

įmonė, privalanti tvarkyti atskiras sąskaitas – tai bet kokia įmonė, turinti specialią arba išimtinę teisę, valstybės narės suteiktą pagal Sutarties 86 straipsnio 1 dalį, arba įmonė, kuriai patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį, kuri dėl to gauna bet kokios formos kompensaciją už viešąją paslaugą, ir kuri taip pat vykdo ir kitą veiklą;

e)

įvairios veiklos rūšys – tai, viena vertus, visi produktai ir paslaugos, kurių atžvilgiu įmonei suteikta specialioji arba išimtinė teisė, arba visos įmonei patikėtos bendros ekonominės svarbos paslaugos, ir, kita vertus, kiekvienas kitas atskiras produktas arba paslauga, su kuriuo yra susijusi įmonės veikla;

f)

išimtinės teisės – tai teisės, kurias valstybė narė suteikia vienai įmonei bet kuriuo įstatymu ar kitu teisės aktu, paliekant jai teisę teikti tam tikrą paslaugą ar užsiimti tam tikra veikla nurodytoje geografinėje zonoje;

g)

specialiosios teisės – tai teisės, valstybės narės suteikiamos ribotam įmonių skaičiui bet kuriuo įstatymu ar kitu teisės aktu, kuriuo nurodytoje geografinėje zonoje:

a)

veiklos nuostolių kompensavimui;

b)

kapitalo atsargoms;

c)

negrąžinamoms subsidijoms arba lengvatinėms paskoloms;

d)

finansinėms lengvatoms teikti atsisakant pelno arba išieškant priklausančias sumas;

e)

įprastų įplaukų už panaudotas viešąsias lėšas atsisakymui;

f)

valdžios institucijų nustatytoms piniginėms prievolėms kompensuoti.

a)

atskirtų vidaus sąskaitas pagal įvairias veiklos rūšis;

b)

teisingai paskirstytų visas išlaidas ir įplaukas pagal nuosekliai taikomus ir objektyviai pagrįstus savikainos apskaitos principus;

c)

būtų aiškiai nustačiusi savikainos apskaitos principus, pagal kuriuos tvarkomos atskiros sąskaitos.

a)

valstybės įmonių, kai jie siejasi su paslaugomis, kurių teikimas negali turėti pakankamai didelės įtakos prekybai tarp valstybių narių;

b)

centrinių bankų;

c)

valstybės kredito įstaigų, kai jie siejasi su viešųjų lėšų indėliais, kuriuos valdžios institucijos padėjo į tokias kredito institucijomis įprastomis komercinėmis sąlygomis;

d)

valstybės įmonių, kurių bendroji metinė grynoji apyvarta dvejų ataskaitinių metų laikotarpiu iki metų, kuriais buvo skirtos ar panaudotos 1 straipsnio 1 dalyje minimos lėšos, buvo mažesnė kaip 40 milijonų eurų. Tačiau valstybės kredito įstaigoms atitinkama riba yra balansinė 800 milijonų eurų suma.

a)

įmonėms, teikiančioms paslaugas, kurių teikimas negali turėti pakankamai didelės įtakos prekybai tarp valstybių narių;

b)

įmonėms, kurių bendroji metinė grynoji apyvarta dvejų ataskaitinių metų laikotarpiu iki metų, kuriais ji turėjo specialiąją arba išimtinę teisę, valstybės narės suteiktą pagal Sutarties 86 straipsnio 1 dalį, arba kuriais jai buvo patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį, yra mažesnė kaip 40 milijonų eurų; tačiau valstybės kredito įstaigoms atitinkama riba yra balansinė 800 milijonų eurų suma;

c)

įmonėms, kurioms buvo patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį, jeigu taikant atvirą, skaidrią ir nediskriminuojančią procedūrą tam tikram laikotarpiui joms yra skirtos kurios nors rūšies kompensacijos.

a)

akcinio kapitalo ar kvazikapitalo lėšų, kurios savo pobūdžiu panašios į nuosavą kapitalą, teikimas, nurodant tokių lėšų teikimo sąlygas (ar akcijos paprastosios, privilegijuotosios, atidėtosios ar konvertuojamosios akcijos ir palūkanų normas; su akcijomis susijusias teises į dividendus arba konvertavimo teises);

b)

negrąžintinos paskolos arba paskolos, kurios yra grąžintinos tik tam tikromis aplinkybėmis;

c)

bet kokios įmonei suteiktos paskolos, įskaitant paskolos viršijimą bei kapitalo investicijų avansines sumas, nurodant palūkanų normas ir paskolos bei jos garantijos, jeigu paskolą gaunanti įmonė tokią pateikia skolintojui, sąlygas;

d)

valdžios institucijų suteiktas paskolos finansavimo garantijas įmonei (nurodant sąlygas ir už šias garantijas įmonių mokamus mokesčius);

e)

išmokėtus dividendus ir nepaskirstytą pelną;

f)

kitas valstybės įsikišimo formas, ypač sumų, kurias valstybei skolingos valstybės įmonės, dovanojimą, įskaitant, inter alia, paskolų, negrąžintinų paskolų, bendrovių pelno arba socialinių mokesčių ar kitų panašių mokesčių mokėjimą.