27.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 376/21

(1)

1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyva 84/450/EEB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (3) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (4). Siekiant aiškumo ir racionalumo minėta direktyva turėtų būti kodifikuota.

(2)

Valstybėse narėse galiojantys teisės aktai, draudžiantys klaidinančią reklamą, labai skiriasi. Peržengdama atskirų valstybių narių sienas, reklama turi tiesioginį poveikį sklandžiam vidaus rinkos veikimui.

(3)

Klaidinanti ir neteisėta lyginamoji reklama gali iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje.

(4)

Reklama, nepriklausomai nuo to, ar ji skatina sudaryti sutartį, ar ne, daro poveikį vartotojų ir prekybininkų ekonominei gerovei.

(5)

Skirtingi valstybių narių teisės aktai dėl verslą klaidinančios reklamos trukdo vykdyti reklamą už nacionalinių sienų ir tokiu būdu daro poveikį laisvai prekių apyvartai ir paslaugų tiekimui.

(6)

Vidaus rinkos sukūrimas reiškia didelę galimybę pasirinkti. Atsižvelgiant į tai, kad vartotojai ir prekybininkai gali ir privalo kuo geriau naudotis vidaus rinka, o reklama yra labai svarbi priemonė tikrajai visų prekių ir paslaugų realizavimo rinkai Bendrijoje sukurti, pagrindinės nuostatos, reglamentuojančios lyginamosios reklamos formą ir turinį, turėtų būti vienodos, o lyginamosios reklamos naudojimo valstybėse narėse sąlygos turėtų būti suderintos. Įvykdžius šias sąlygas, būtų lengviau objektyviai parodyti įvairių panašių gaminių privalumus. Lyginamoji reklama taip pat gali skatinti paslaugų bei prekių tiekėjų konkurenciją vartotojo naudai.

(7)

Reikėtų nustatyti minimalius ir objektyvius kriterijus, kuriais remiantis būtų nustatoma, ar reklama yra klaidinanti.

(8)

Neklaidinanti lyginamoji reklama, kai lyginamos esminės, svarbios, patikrinamos ir tipinės savybės, gali būti teisėta priemone informuoti vartotojus apie naudą, kurią jie gali gauti. Pageidautina pateikti plačią lyginamosios reklamos koncepciją, leisiančią apimti visus lyginamosios reklamos būdus.

(9)

Reikėtų nustatyti leistinos lyginamosios reklamos sąlygas, susijusias su lyginimu, siekiant nustatyti, kuri lyginamosios reklamos praktika gali iškraipyti konkurenciją, būti žalinga konkurentams ir daryti neigiamą poveikį vartotojų pasirinkimui. Tokios leistinos reklamos sąlygos turėtų apimti objektyvaus prekių ir paslaugų savybių lyginimo kriterijus.

(10)

Tarptautinės autorinių teisių konvencijos ir nacionalinės nuostatos dėl sutartinės ir nesutartinės atsakomybės turėtų būti taikomos tada, kai trečiųjų šalių atliktų lyginamųjų patikrinimų rezultatai nurodyti ar atkurti lyginamojoje reklamoje.

(11)

Lyginamosios reklamos sąlygos turėtų būti taikomos visos kartu ir jų visapusiškai laikomasi. Pagal Sutartį valstybėms narėms pačioms leista pasirinkti šių sąlygų įgyvendinimo formas ir būdus, jeigu šioje direktyvoje tos formos ir būdai nenustatyti.

(12)

Šios sąlygos visų pirma turėtų apimti 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (5), ypač jo 13 straipsnio nuostatų, bei kitų Bendrijos nuostatų, priimtų žemės ūkio srityje, apsvarstymą.

(13)

1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekės ženklais, suderinti (6) 5 straipsnis suteikia registruoto prekės ženklo savininkui išimtines teises, įskaitant teisę užkirsti kelią trečiosioms šalims naudoti prekyboje bet kurį ženklą, kuris tapatus ar panašus į tokių pačių prekių ar paslaugų prekės ženklą arba, kai tinkama, į kitų prekių.

(14)

Tačiau siekiant, kad lyginamoji reklama taptų veiksminga, gali prireikti įvardyti konkurento prekes ar paslaugas, nurodant prekės ženklą ar firmos vardą, kurio savininku jis yra.

(15)

Toks kito asmens prekės ženklo, firmos vardo ar kitų skiriamųjų ženklų naudojimas nepažeidžia šios išimtinės teisės tais atvejais, kai jis atitinka šioje direktyvoje nustatytas sąlygas, turint tikslą tik atskirti juos ir taip objektyviai pabrėžti jų skirtumus.

(16)

Asmenys ir organizacijos, kurie pagal nacionalinius teisės aktus laikomi turinčiais teisėtų interesų šiuo klausimu, turi turėti galimybių iškelti bylas dėl klaidinančios ir neteisėtos lyginamosios reklamos teisme ar administracinėje institucijoje, kuri yra kompetentinga spręsti skundus ar pradėti atitinkamus teisinius procesus.

(17)

Teismai ar administracinės institucijos turėtų turėti įgaliojimus įsakyti nutraukti klaidinančią ir neteisėtą lyginamąją reklamą arba pareikalauti jos nutraukimo. Tam tikrais atvejais gali būti tikslinga uždrausti klaidinančią ir neteisėtą lyginamąją reklamą dar prieš ją paskelbiant. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad valstybės narės privalo nustatyti taisykles, pagal kurias būtų reikalaujama sistemingai iš anksto uždraudinėti reklamą.

(18)

Savanoriška kontrolė, kurią vykdo savireguliacinės institucijos siekdamos panaikinti klaidinančią ir neteisėtą lyginamąją reklamą, gali padėti išvengi būtinybės imtis administracinių ar teisminių veiksmų, todėl ją reikėtų skatinti.

(19)

Kadangi įrodinėjimo pareigą nustato nacionalinė teisė, reikėtų įgalinti teismus ir administracines institucijas reikalauti iš prekybininkų pateikti įrodymus dėl jų padarytų faktinių pareiškimų tikslumo.

(20)

Lyginamosios reklamos reguliavimas reikalingas sklandžiam vidaus rinkos veikimui. Todėl reikalinga priemonė Bendrijos mastu. Direktyvos priėmimas yra tinkama priemonė, nes nustato vienodus bendruosius principus leisdama valstybėms narėms pasirinkti formą ir tinkamą metodą šiems tikslams pasiekti. Tai atitinka subsidiarumo principą.

(21)

Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo terminais, numatytais I priedo B dalyje,

a)

„reklama“ – tai su prekybos, verslo, amato ar profesijos vykdymu susijusios informacijos pateikimas siekiant skatinti prekių ar paslaugų, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas, tiekimą;

b)

„klaidinanti reklama“ – tai bet kokia reklama, kuri savo pateikimu ar kitokiu būdu apgaudinėja ar gali apgauti asmenis, kuriems ji skirta ir kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo apgaulingo pobūdžio gali daryti poveikį jų ekonominiam elgesiui ar kuri dėl tų pačių priežasčių kenkia ar gali pakenkti konkurentui;

c)

„lyginamoji reklama“ – tai bet kokia reklama, kuri aiškiai ar netiesiogiai nurodo konkurentą arba konkurento siūlomas prekes ar paslaugas;

d)

„prekybininkas“ – tai bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, amatu, verslu arba profesija, ar bet kuris asmuo, veikiantis prekybininko vardu arba jo naudai;

e)

„už kodeksą atsakingas subjektas“ – tai bet kuris subjektas, įskaitant prekybininką arba prekybininkų grupę, kuris atsakingas už elgesio kodekso sudarymą ir peržiūrą ir (arba) šio kodekso saistomų subjektų kontrolę.

a)

prekių ar paslaugų ypatybes, tokias kaip prieinamumas, pobūdis, atlikimas, sudėtis, pagaminimo ar pateikimo metodas ir data, tinkamumas skirtam tikslui, panaudojimo galimybės, kiekis, instrukcija, geografinė ar komercinė kilmė, kokių rezultatų galima tikėtis jas naudojant, ar kokie prekių ar paslaugų testų ar patikrinimų rezultatai ir esminiai bruožai;

b)

kainą ar metodus, kaip apskaičiuojama kaina, ir sąlygas, kuriomis tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos;

c)

reklamuotojo pobūdį, būdingus bruožus ir teises, tokius kaip jo tapatybė ir turtas, jo kvalifikacijos ir pramoninių, komercinių ar intelektinių teisių nuosavybė, jo apdovanojimai ir pasižymėjimai.

a)

ji nėra klaidinanti pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą, 3 straipsnį ir 8 straipsnio 1 dalį arba pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) (7) 6 ir 7 straipsnius;

b)

ji lygina prekes arba paslaugas, kurios skirtos tam pačiam poreikiui tenkinti ar tai pačiai paskirčiai;

c)

ji objektyviai palygina vieną ar kelias esmines, svarbias, patikrinamas ir tipines tų prekių ir paslaugų savybes, tarp kurių gali būti ir kaina;

d)

ji nediskredituoja ir nešmeižia konkurento prekių ženklų, firmos vardų, kitų skiriamųjų ženklų, prekių, paslaugų, veiklos ar aplinkybių;

e)

produktams su kilmės vietos nuoroda ji kiekvienu atveju susijusi su tos pačios kilmės vietos nuorodos produktais;

f)

ji nepasinaudoja nesąžiningai konkurento prekių ženklo, firmos vardo, kitų skiriamųjų ženklų reputacija ar konkuruojančių produktų kilmės vietos nurodymu;

g)

ji nepateikia prekių ar paslaugų kaip prekių ar paslaugų, apsaugotų prekių ženklais ar firmos vardais, imitacijų ar reprodukcijų;

h)

ji nesukelia painiavos tarp prekybininkų, tarp reklamuotojo ir konkurento arba tarp reklamuotojo ir konkurento prekių ženklų, firmos vardų, kitų skiriamųjų ženklų, prekių ar paslaugų.

a)

pradėti bylą dėl tokios reklamos;

arba

b)

tokią reklamą apskųsti administracinei institucijai, kuri kompetentinga priimti sprendimus dėl skundų ar pradėti atitinkamą teisinį bylos nagrinėjimą.

a)

ar šios teisinės priemonės gali būti nukreiptos atskirai prieš kiekvieną ar kartu prieš keletą to paties ekonomikos sektoriaus prekybininkų;

ir

b)

ar šios teisinės priemonės gali būti nukreiptos prieš subjektą, atsakingą už kodeksą, kai atitinkamu kodeksu skatinamas teisinių reikalavimų nesilaikymas.

a)

įsakyti nutraukti klaidinančią reklamą ar neteisėtą lyginamąją reklamą arba pradėti atitinkamą teisinę procedūrą tokiam įsakymui gauti;

arba

b)

jei klaidinanti reklama ar neteisėta lyginamoji reklama dar nepaskelbta, bet ją rengiamasi greitai skelbti, įsakyti uždrausti tokį skelbimą arba pradėti atitinkamą teisinį procesą, kad toks įsakymas uždrausti skelbimą būtų priimtas.

a)

reikalauti, kad visas toks sprendimas ar jo dalis būtų paskelbta tokia forma, kuri, jų manymu, yra tinkamiausia;

b)

papildomai reikalauti paskelbti ištaisymo pareiškimą.

a)

būti sudarytos taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl jų nešališkumo;

b)

priimdamos sprendimus dėl skundų turėti pakankamus įgaliojimus kontroliuoti ir veiksmingai įgyvendinti savo sprendimų priežiūrą;

c)

paprastai nurodyti savo sprendimų priežastis.

a)

reikalauti, kad reklamuotojas pateiktų įrodymus dėl reklamoje padarytų faktinių pareiškimų tikslumo, jei, atsižvelgiant į reklamuotojo ar kitos bylos šalies teisėtus interesus, toks reikalavimas pagal konkrečios bylos aplinkybes atrodo tikslingas, o lyginamosios reklamos atveju — reikalauti, kad reklamuotojas tokius įrodymus pateiktų per trumpą laiką;

ir

b)

laikyti, kad faktiniai pareiškimai yra netikslūs, jei pagal a punktą reikalaujami įrodymai nėra pateikti arba jei teismas ar administracinė institucija juos laiko nepakankamais.