20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/89

Nuomonė dėl „Europos įmonių konkurencingumo“

(2005/C 120/17)

2004 m. vasario 20 d. Europos Komisijos Pirmininkas p. PRODI, Komisijos vardu paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę dėl „Europos įmonių konkurencingumo“.

Specializuotas skyrius „Ekonominė ir pinigų sąjunga, ekonominė ir socialinė sanglauda“, atsakingas už komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2004 m. rugsėjo 20 d. priėmė nuomonę. Pranešėjas — Ponas VEVER, antroji pranešėja- p. FLORIO.

Savo 412-je 2004 m. spalio 27 d. ir 28 d. plenarinėje sesijoje (2004 m. spalio 27 d. posėdyje), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 105 balsais „už“, 3 balsavus „prieš“, 2 susilaikius, priėmė šią nuomonę.

1.   Santrauka

1.1

Pastaruoju metu Europoje, pakliuvusioje tarp savo didžiųjų pramoninių partnerių ir kylančios ekonomikos mažų gamybos kaštų šalių gniaužtų, stebime konkurencingumo nuosmukį. Šią padėtį lydi lyginamasis augimo deficitas ir didelis investicijų į mokymą, mokslinius tyrimus ir naująsias technologijas vėlavimas, tuo tarpu dėl tarptautinės konkurencijos spartėja įmonių persikėlimas už Europos ribų.

1.2

Tačiau Europoje — būtent dėl paties jos visuomenės modelio, iškeliančio socialinius santykius — jos įmonės turi pakankamai konkurencingumo privalumų:

—

jos tarptautinė prekyba liudija apie jos aktyvų dalyvavimą globalizacijoje;

—

jos išplėsta vidaus rinka šiuo metu yra pirmoji pasaulyje;

—

jos pinigų sąjunga, nors kol kas dar ribota, reiškia pažangą, neturinčią atitikmenų pasaulyje;

—

jos įgyvendinama Lisabonos programa apima ekonomines, socialines ir aplinkos apsaugos reformas, kurių tikslas ilgalaikio konkurencingumo atnaujinimas.

1.3

Kadangi daugelis šių privalumų yra daugiau tik vykstantys procesai, nei negrįžtamos įgytys, Europa šiuo metu taip pat susiduria su sunkumais, dėl kurių kenčia jos įmonės ir kurie stipriai įtakoja jos dabartinį neefektyvumą augimo ir užimtumo srityse. Antai:

—

Europos teisinė ir administracinė aplinka nėra pakankamai palanki verslumui;

—

iki šiol nebaigtoje kurti vidaus rinkoje dar išlieka pernelyg daug trukdžių;

—

tikros ekonominės sąjungos įtvirtinimas vėluoja nepaisant pinigų sąjungos;

—

taip pat vis labiau vėluojama įgyvendinti Lisabonos konkurencingumo strategiją.

1.4

Siekiant padidinti įmonių konkurencingumą Europoje, Komitetas pabrėžia keturis reikalavimus, kuriuos jis mano esant neatskiriamus vienas nuo kito:

1.4.1

Pirmasis prioritetas yra grąžinti ekonominių veikėjų pasitikėjimą, pasitelkiant:

—

aiškesnę europinio projekto viziją pasaulinėje aplinkoje;

—

reglamentavimo supaprastinamą europiniu ir nacionaliniu lygmenimis, plačiau atveriant socio-profesinio savireguliavimo galimybes;

—

priemones, skatinančias įmonių kūrybingumą ir vystymą — antai, rizikos kapitalą, verslininkų mokymą, palaikymo paslaugas smulkioms ir vidutinėms įmonėms;

—

didesnę paramą Europos įmonių inovacinėms iniciatyvoms ir aktyviam kitų socialinių-profesinių veikėjų dalyvavimui;

—

daugiau darbuotojų mokymo, kvalifikacijos ir profesinio permokymo programų, ypač vyresnio amžiaus asmenims.

1.4.2

Kitas prioritetas yra užtikrinti svarbiausių vienos rinkos nuostatų užbaigimą, kuris daugiau neturėtų būti atidėliojamas vėlesniam laikotarpiui, negu Lisabonoje konkurencingumui nustatytas laikotarpis — tačiau nepamirštant būtinybės ją nuolat puoselėti ateityje. Tai reiškia:

—

sugriežtintą teisės aktų perkėlimą į nacionalinę teisę, didesnę vyriausybių atsakomybę šioje srityje. ES parama nesusitvarkančioms valstybėms galėtų būti perskirstyta pagal šio perkėlimo vėlavimo sumažinimą;

—

sprendimus, — kurių įmonės laukia jau perdėm ilgai — panaikinančius dvigubus apmokestinimus, supaprastinančius europinį PVM režimą, sukuriančius supaprastintą Europos bendrovės statutą, prieinamą mažoms ir vidutinėms įmonėms, išlaisvinti Bendrijos patentą;

—

patikimesnį ir laisvesnį mainų funkcionavimą per sustiprintą administracinį bendradarbiavimą, vienos rinkos, suvienytų išorinių sienų muitinių Bendrijos inspektavimą, didesnį viešųjų paslaugų efektyvumą ir jų tarpusavio bendradarbiavimą, galintį kai kuriais atvejais pagerinti bendros naudos paslaugų vystymo perspektyvą europiniu mastu.

1.4.3.

Europos įmonių konkurencingumas taip pat reiškia būtinumą plėtoti, laikantis į 2010 m. konkurencingumo gairę orientuotos tolydaus sinchronizavimo koncepcijos, euru pagrįstą dinamišką ekonominę sąjungą, galinčią stimuliuoti augimą ir užimtumą, paremtus adekvačia pinigų politika, apimančia:

—

laipsnišką, tačiau be nepateisinamo vėlavimo, pinigų sąjungos plėtimą į naujas valstybes nares;

—

reikalavimą išankstinės, o ne a posteriori Bendrijos nuomonės apie valstybių finansinių įstatymų projektus;

—

mokesčių sistemų suartėjimo procesą sąlygomis, derančiomis su atvira mainams ir patrauklia investicijoms ekonomika ir socialine sanglauda, esant reikalui, per sustiprintus bendradarbiavimus;

—

priemones, tiesiogiai palaikančias ekonominę veiklą ir augimą Europoje, kaip antai: viešų/privačių partnerysčių plėtojimą išplėstinės Europos mastu, finansuojant naujas transeuropines infrastruktūras, įtvirtinimą europinio industrinio požiūrio, padedančio realizuoti investicijas į naująsias technologijas, mokslinius tyrimus ir mokymą ir taip pat orientuoti konkurencijos politiką ir prekybos politiką, Europos technologinių išteklių mobilizavimą dideliems bendro strateginio intereso projektams, įskaitant gynybą;

—

sustiprintą ir restruktūruotą Bendrijos biudžetą, atitinkantį šios bendros ekonominės politikos prioritetus.

1.4.4

Pagaliau norint sėkmingai įvykdyti Lisabonos strategijos struktūrines reformas, reikalingas didesnis ryžtas ir tvirtesnė sanglauda:

—

aiškiau įvertinant ekonomikos ir investicijų (rinkų atvirumas, finansinių išteklių prieinamumas, mokslinių tyrimų stiprinimas), socialinių (mokymas, darbo rinka, socialinė apsauga, įmonių investavimas į žmogiškąjį kapitalą), administracinių (valstybių biudžeto deficitų sumažinimas, tvarkos supaprastinimas) ir aplinkosauginių reformų realią lyginamąją būklę;

—

užtikrinant geresnį šių reformų koordinavimą būtent pagal suprogramuotą konkurencingumo tikslą, aktyviai pritraukiant Bendrijos institucijas ir supaprastinant koordinavimo procesus;

—

efektyvinant socialinių partnerių vaidmenį rengiant ir įgyvendinant reformas bei kontroliuojant jų eigą, taip pat pritraukiant investicijas.

1.5

Išvadoje Komitetas konstatuoja, kad Europos įmonių konkurencingumo trūkumas yra pernelyg didelė kaina Europai, stokojančiai verslumo, lėtai priimančiai sprendimus ir lėtai prisitaikančiai prie tarptautinių pokyčių, iki šiol neužbaigtai daugelyje sričių, vėluojančiai vykdyti reformas, labai nepakankamai, dažnai vangiai, kartais nenuosekliai, taigi neproduktyviai, išnaudojančiai savo pačios privalumus. Norint pataisyti šią padėtį, reikalingas ryžtingas veiksmas. Siekiant to reikia teikti kuo daugiau svarbos ekonominiam augimui, ekonominių rodiklių gerinimui produktyvioje bendrojoje Europos rinkoje. Komitetas visiškai pritaria paskutiniojo Pavasario viršūnių susitikimo kvietimui tiek nacionaliniu tiek europiniu lygmeniu skatinti naujas partnerystes reformos labui, labiau suartinant socialinius partnerius. Komitetas pabrėžia būtinybę tvirtai laikytis 2010 metų gairės kurso, kuris turi aprėpti tiek Lisabonos reformų įgyvendinimą, tiek vienos rinkos užbaigimą ir sukūrimą tikros konkurencingos ekonominės sąjungos, išnaudojančios visas pinigų sąjungos pasekmes, visapusiškai integruojančios tvaraus vystymosi reikalavimus.

2.   Įvadas

2.1

Ši tiriamoji nuomonė parengta Europos Komisijos Pirmininko Romano PRODI prašymu, kuris 2004 m. vasario 20 d. paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pateikti jam savo Europos įmonių konkurencingumo problemų analizę ir rekomendacijas. Šiuose dokumentuose turėjo būti identifikuoti svarbiausi įmonėms iškilę sunkumai, kliūtys, kurias sąlygojo aplinka, kurioje jos dirba, taip pat alternatyvūs pasiūlymai kaip juos įveikti mūsų visuomenės modelio kontekste.

2.2

Daugelyje naujesnių tyrimų, pvz., 2003 m. liepos mėn. Sapir ataskaitoje pabrėžiama Europos atžvilgiu didėjanti konkurencija, atsirandanti dėl didžiųjų Europos pramonės partnerių, t. y. JAV ir Japonijos bei dėl besivystančių šalių ekonomikos, kuriai būdingi maži gamybos kaštai, t. y. Kinijos ir Indijos, kurios vis plačiau diegia naująsias technologijas, susijusias su investicijomis į mokslą bei kvalifikacijos kėlimą ir infrakstruktūras. Duomenys (pvz. eksporto rodikliai, pramonės apimtys, įmonių veiklos rezultatai...) rodo, kad Europos ekonomika ir dauguma Europos įmonių yra didelio konkurencingumo. Vis dėlto, daug rodiklių verčia susirūpinti: menkas augimas, nepakankamas investicijų ir paklausos lygis, kiekybinis ir kokybinis užimtumo situacijos blogėjimas (didėjantis neužtikrintumas), Europos gamybos įmonių uždarymas, ekspertų ir mokslininkų emigracija, valstybės ūkio deficito didėjimas bei dėl spartėjančio demografinio senėjimo augančios išlaidos socialiniam draudimui — visa tai yra didėjančių finansavimo problemų priežastis.

2.3

Siekdamos išvengti didelių Europos kaštų (reglamentavimo, mokesčių sistemos, mokesčių), daug firmų perėjo prie automatizavimo (gamybos, valdymo) arba daugiau ar mažiau išsikėlė į trečiąsias, pigesnes ir mažiau reglamentuojamas šalis, ypač į kylančios ekonomikos ne ES šalis.

2.4

Be abejo, būtų iliuziška bandyti autoritarinėmis priemonėmis stabdyti šias tarptautinės restruktūrizacijos strategijas. Europos ekonomika yra neatskiriama vis labiau besiglobalizuojančios ekonomikos dalis. Ekonomikos globalizacija yra negrįžtama, ji veikia pasaulio plėtrą ir palaiko tarptautinį stabilumą, su sąlyga, jei yra tiek kontroliuojama, kad generuotų tikrą ekonominę ir socialinę pažangą.

2.5

Peržvelgus šias bendras nuostatas, yra aišku, kad:

2.5.1

labiau negu kada nors yra būtina kontroliuoti globalizaciją efektyvesnėmis ir teisingesnėmis tarptautinėmis taisyklėmis. Konkurencingumo uždavinys jokiu būdu negali prilygti nekontroliuojamai spiralei, vedančiai į nepamatuotą kaštų mažinimą, neatsižvelgiant į sveikatos, saugumo ir socialinės pažangos, subalansuoto ir tvaraus vystymosi, aplinkosaugos sąlygas. Konkurencingumo uždavinys, priešingai, turi būti sprendžiamas tarptautiniu mastu pripažintoje atskaitos sistemoje, aprūpintoje bent minimaliomis galimybėmis kontroliuoti su konkurencija susijusias sąlygas: saugumą, kokybę, socialines teises, aplinką. Tai reikalauja aktyvaus tarptautinių reguliavimo organizacijų dalyvavimo — antai Pasaulinės prekybos organizacijos, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Tarptautinės darbo organizacijos, — kurios šiandien dar nepakankamai efektyvios, pernelyg atsitvėrusios viena nuo kitos, o kai kurios net nelabai skaidrios ir dėl savo funkcionavimo būdo nelabai linkusios bendradarbiauti. Todėl Komitetas dar kartą pasisakė už PPO Dohos darbotvarkę, paskui išreiškė jai palaikymą, kadangi šiuo metu yra labai susirūpinęs jos derybų eiga.

2.5.2

darosi neatidėliotina sustiprinti Europos Sąjungą konkurencijos atžvilgiu, užtikrinant šiomis sąlygomis jos ekonominį ir socialinį vystymąsi, jos sanglaudą, jos darbo vietas, jos aplinkosaugą: tai reikalauja, atsižvelgiant į europinį visuomeninių santykių modelį, geriau išnaudoti Europos įmonių privalumus ir panaikinti jų negalias, arba joms atlyginti, jei paaiškėja, kad struktūriškai jų jau nebegalima išgelbėti (pvz., esant pernelyg dideliam skirtumui tarp darbo jėgos kainos Europoje ir besivystančiose šalyse).

2.5.3

Nerealu ir nepageidautina, kad Europos Sąjunga kainų ir kaštų srityje pradėtų konkuruoti su daug silpniau išvystytos ekonomikos šalimis. Nėra kito pasirinkimo, tik stiprinti Europos ekonomiką konkurencijos atžvilgiu, pirmiausia keliant produkcijos — tiek kiekybinius, tiek kokybinius rodiklius, skatinant inovacijas. Tai reiškia proporcinį žmogiškųjų, technologinių, industrinių ir finansinių investicijų augimo skatinimą.

3.   Europos įmonių konkurencingumo privalumai

3.1   Stiprus įsitraukimas į globalizaciją

3.1.1

Šiandien Europa yra pagrindinis pasaulinės prekybos partneris, pirmasis importuotojas ir pirmasis eksportuotojas pasaulyje. Jos įmonės susiduria su aukšta eksporto konkurencija, bei dalyvauja daugelyje ekonominės veiklos sektorių, kaip antai:

—

maisto perdirbimo pramonėje, kurioje jos užima pirmą vietą pagal prekybos mainus;

—

svarbiausiose pramonės šakose — antai automobilių, aerokosminėje, chemijos, statybos, viešųjų darbų, telekomunikacijų, ir pan., kur Europos įmonės taip pat yra vienos iš pažangiausių;

—

energijos gamybos ir paskirstymo — naftos, branduolinės energijos, dujų, alternatyvių energijos išteklių — ir aplinkosauginių technologijų veikloje;

—

paslaugų sferoje, kur Europos įmonės dažnai pirmauja pasaulyje — prekybos, finansų, draudimo, transporto, inžinerijos, informacinės programinės įrangos, turizmo, sveikatos, ir pan.

3.1.2

Taip pat Europos įmonės daug investuoja pasaulyje, prisidėdamos prie daugelio pasaulio regionų augimo, ypač kylančios ekonomikos šalyse Azijoje. Nors įvairiuose sektoriuose pastarosios gali konkuruoti su Europa, jos taip pat yra gyvybiškai svarbūs pramonės ir prekybos partneriai Europos ekonomikai ir jos įmonėms, tiek kaip tiekėjai, tiek kaip partneriai, paskirstytojai, subrangovai ir klientai.

3.1.3

Europos įmonės, būtent dėl savo labai svarbaus vaidmens, kurį jos vaidina besivystančiose šalyse, turėtų rodyti pavyzdį, kaip vystyti socialines normas šiose šalyse, būtent diegiant pagrindines socialines teises, kurias nustato TDO. Komitetas ir toliau tęs savo veiklą iniciatyvose, kad būtų aktyviau atsižvelgiama į būtiną socialinę dimensiją tarptautiniuose mainuose.

3.1.4

Europos Sąjunga palaiko Europos įmonių tarptautinę prekybą ir tarptautines investicijas: ji susiorganizavo ginti vienu balsu, per Europos Komisiją, jų interesus tarptautinėse derybose, būtent per PPO.

3.2   Didelė kontinentinė rinka

3.2.1

Bendra rinka yra pirmasis Europos įmonių privalumas, kuriama pagal vieną bendrą tarpusavio pripažinimo principą, papildytą maždaug 1 500 direktyvų ir apie 20 000 bendrų normų. Būtent pagal juos parengiama didžioji dalis įmonių veiklos teisės aktų. Jos ekonominių ir užimtumo privalumų, kuriuos dar devintojo dešimtmečio pabaigoje pabrėžė Cecchini pranešimas, iškėlimas išlieka aktualus, net jei ir ne visos jo dalys gali būti įgyvendintos iki 1992 m. termino, atsižvelgiant į ekonominę situaciją.

3.2.2

Ši Europos bendra rinka yra pirmoji pasaulyje; ją sudaro 25 valstybės narės, glaudi partnerystė su kitomis Europos šalimis, kaip antai Šveicarija ir Norvegija, be to ji turi papildomo išplėtimo perspektyvą. Tuo būdu daugiau nei pusę milijardo europiečių vienija viena didelė vidaus rinka, turinti didesnį svorį nei Amerikos rinka ar Kinijos rinka. Europiečiams turėtų būti labiau pabrėžiamas šis labai svarbus konstatavimas.

3.2.3

Šios laisvės, prisidėdamos prie Europos sanglaudos, įgalino įmones plėtoti mainus ir taip pat bendradarbiavimą, vykdyti restruktūrizacijas ir susiliejimus, ko pasėkoje daugelis šių įmonių įgijo tarptautinį mastą. Kita vertus smulkios ir vidutinės įmonės pasinaudojo europine subranga ir formalumų panaikinimu Bendrijos viduje. Kartu su transeuropiniais transporto, energetikos ir telekomunikacijų tinklais vystėsi infrastruktūros. Plačios industrinės programos (antai Airbus, Kosminė agentūra) skatino mokslinius tyrimus ir visų dydžių įmonių inovaciją. Didžioji rinka palaikė ne tik užimtumą, bet ir aktyvų, mokslininkų, studentų mobilumą — programa Erazmus pasinaudojo daugiau kaip milijonas asmenų.

3.2.4

Taip pat paminėtinas įvykęs ar šiuo metu vykstantis viešųjų monopolių, buvusių iki vienos rinkos, atsivėrimas, sąlygotas pluošto direktyvų, skirtų transportui, energetikai, paštui ir pan. Tai darydama Komisija atidžiai rūpinasi, kad nebūtų pažeistas bendros naudos paslaugų koncepcija, kuri yra struktūrinė Europos ekonominio ir socialinio vystymosi modelio dalis, nepaklūstanti su vienos rinkos imperatyvais susijusiems atsivėrimams.

3.3   Pinigų sąjunga

3.3.1

Perėjimas prie euro buvo ženkliausias vienos rinkos etapas ir didžiausias pasiekimas Europos įmonių konkurencingumo labui. Įvedus vieningą valiutą jau dvylikoje valstybių narių su jose gyvenančiais 300 milijonais europiečių, euras panaikino bet kokią keitimo riziką euro zonoje, neutralizavo mainų sandorių kaštus ir užtikrino nuolatinį ekonominių duomenų skaidrumą. Kita vertus, tai ir tarptautinio masto valiuta. Ir nors dabartinis jos pervertinimas dolerio atžvilgiu yra nuostolingas eksportui, — kadangi jis yra palankus importui, ypač naftos ir pirminių žaliavų — keitimo santykis, kuris buvo atvirkštinis prieš keletą metų ateityje vėl keisis.

3.3.2

Ši pinigų sąjunga, kuri šiuo metu neturi atitikmens pasaulyje, taip pat įrodė Europos gebėjimą sėkmingai užbaigti didelį inovacinį ir mobilizacinį projektą, turintį lemiamų pasekmių jos piliečiams ir jos įmonėms. Ji nepaprastai sustiprino išorinį Europos matomumą ir pagerino jos tarptautinę derybinę poziciją jos įmonių labui.

3.3.3

Eurą lydintis augimo ir stabilumo paktas numato minimalią ekonominę konvergenciją, pagrįstą taisyklėmis, apribojančiomis valstybių biudžeto deficitą ir infliaciją. Jis užtikrina įmonėms geresnį nuspėjamumą stabilioje aplinkoje, palankioje jų konkurencingumui. Jis taip pat sudaro pirmąjį laiptelį, vedantį į iš tikrųjų integruotą ekonominę sąjungą. Iš tiesų yra akivaizdu, kad negalima tikėtis tvarios pinigų sąjungos be papildomų pasiekimų, kurie konkrečiai yra susiję su įmonių konkurencingumu, dėl kurio pagrindų buvo susitarta Lisabonoje.

3.4   Reformatoriška Lisabonos ambicija

3.4.1

2000 metų kovo mėnesį įvykusi Lisabonos Europos viršūnių taryba nusprendė įgyvendinti tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygmenimis, plačią ekonominių, socialinių ir administracinių reformų programą, skirtą iki 2010 metų paversti Europą žiniomis grįsta dinamiškiausia ir konkurencingiausia ekonomika pasaulyje, kuri pasiektų ilgalaikį ekonomikos augimą, didesnę socialinę sanglaudą, bei sukurtų daugiau ir geresnių darbo vietų. Ši strategija suteikia Europos ekonomikai planą jėgoms suvienyti globalizacijos akivaizdoje konkurencingesnėje Europos Sąjungoje.

3.4.2

Yra būtinos reformos, susijusios su Europos įmonių konkurencingumo užduotimi. Jomis bus siekiama:

—

padaryti labiau prieinamus finansinius išteklius, įskaitant rizikos kapitalą, ypač smulkioms ir vidutinėms įmonėms ir inovacinėms įmonėms;

—

sumažinti fiskalinę naštą, kuri slegia užimtumą, o būtent nekvalifikuotus ir mažai apmokamus darbus, kad šių darbų kaštai būtų mažiau atgrasūs;

—

sumažinti valstybinių biudžetų deficitą, kas leistų stabilizuoti kainas ir sumažinti mokesčius;

—

stimuliuoti inovacijos procesą, nuo kurio priklauso Europos įmonių technologinis pajėgumas;

—

pasitelkti švietimą ir mokymą geriau pritaikytus ekonomikos, profesijų ir technologijų naujovėms;

—

modernizuoti darbo rinką, tobuliau derinant darbo pasiūlą su jo paklausa, didinant užimtumą, gerinant darbo kokybę ir sąlygas ir tuo pat metu užtikrinant intensyvesnį darbo priemonių naudojimą siekiant didesnio produktyvumo;

—

siekti socialinės apsaugos efektyvumo ir tvarumo, sprendžiant problemas,ypač kylančias dėl išlaidų didėjimo ir demografinio senėjimo;

—

supaprastinti reglamentavimą tiek nacionaliniu, tiek europiniu mastu;

—

pagaliau po Geteborgo viršūnių susitikimo 2001 m. birželį geriau integruoti aplinkosaugą ir tvaraus vystymosi reikalavimus.

3.4.3

Taip pat yra svarbūs Lisabonos strategijos metodai; jie apima:

—

naująjį grafiką su tarpiniais etapais vienai rinkai užbaigti;

—

kasmetinį įvertinimą pavasario Europos viršūnių susitikime;

—

metodą „atvirą koordinavimą“ siekiant bendrų tikslų skleidžiant gerą praktiką;

—

svarbiausią vaidmenį privačiam sektoriui ir valdžios institucijų partnerystei su pilietine visuomene;

—

dialogo tarp socialinių partnerių akcentavimą.

3.4.4

Ši Lisabonos strategija jau davė pirmuosius teigiamus rezultatus:

—

reformų būtinybės įsisąmoninimą, pranokstantį tradicinius susiskaldymus;

—

pagreitintą informacinių technologijų ir inovacinių procesų sklaidą;

—

daugiau palaikymo įmonių kūrimui ir SVĮ finansavimui;

—

didesnį susirūpinimą vystymosi tvarumu ir priemonėmis, didinant viešųjų paslaugų efektyvumą tuo pat metu mažinant valstybių biudžetų deficitą, konsoliduojant socialinę apsaugą, subalansuojant jos sąskaitas, diegiant teisines nuostatas ir įvedant geriau aplinką tausojančias energetikos ir pramonės technologijas;

—

socialinių partnerių įtraukimą į socialines reformas;

—

teisinės ir administracinės tvarkos supaprastinamo priemones, net jei riboto masto.

3.4.5

Konkurencinė Lisabonos strategijos ambicija nebūtų realistiška neatnaujinant Sąjungos institucinio pagrindo. Tokia buvo Europos Konvento užduotis, kurios atnaujintoje sudėtyje prie valstybių ir Sąjungos institucijų atstovų prisidėjo valstybių kandidačių, nacionalinių parlamentų ir pilietinės visuomenės stebėtojų atstovai. Konventas pasiūlė iš pagrindų peržiūrėti sutartis siekiant sukurti modernizuotą, supaprastintą, geriau pritaikytą didelio masto plėtrai institucinę sąrangą. Kita vertus į sutartį būtina įtraukti būdingus Europos visuomenės modelio privalumus, kai konkurencingumo siekį lydi užimtumo ir socialinės pažangos tobulinimas. Tarp Sąjungos tikslų naujai 2004 m. birželio 25 d. priimtoje sutartyje minima socialinė aukšto konkurencingumo rinkos ekonomika, siekianti visiško užimtumo ir socialinės pažangos, taip pat aukštas aplinkos apsaugos ir aplinkos kokybės gerinimo lygis. Komitetas remia šį visuotinės darnos reikalavimą, integruojantį konkurencingumą su kitais socialinės ir kokybės pažangos tikslais, ir konstatuoja, kad šiuo metu ši darna toli gražu nėra užtikrinama dėl įvairių trukdžių, kurie dar daro poveikį Europos konkurencingumui.

4.   Europos įmonių konkurencingumo ydos

4.1   Nepakankamas verslumo palaikymas

4.1.1

Nors Europos konkurencingumas pranašus tuo, kad jam kaip ir anksčiau yra labiau būdinga plėtra nei pastovumas, Europos įmonės ir toliau turi nepalankiomis sąlygomis kovoti už savo konkurencingumą, kuris taip pat yra prastų dabartinių augimo ir užimtumo rezultatų priežastis.

4.1.2

Neseniai vykę svarstymai apie verslumą, išplaukiantį iš Komisijos pristatytos Žaliosios knygos, patvirtino kad visų dydžių įmonės daugelyje Europos šalių susiduria su kasdieninėmis problemomis dėl šių priežasčių:

—

pernelyg sudėtingas reglamentavimas tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygmenimis;

—

daugeliu atvejų aukštas fiskalinių ir socialinių mokesčių lygis;

—

darnai iškylantis sunkumas susirasti finansinių išteklių;

—

nepakankamas rizikuojančiųjų palaikymas — įskaitant dažnu atveju nebuvimą antros galimybės, ištikus nesėkmei vykdant pirmąjį verslo projektą;

—

dažnas neatitikimas tarp įmonių darbo pasiūlos ir profesine kvalifikacija.

4.1.3

Taip pat reikia pabrėžti palyginus žemą užimtumo lygį Europoje, antai lyginant su Jungtinėmis Valstijomis. Ši padėtis turi neigiamus padarinius Europos konkurencingumui, jos globaliai aukštam fiskalinio spaudimo lygiui, taip pat socialinės apsaugos režimų balansui.

4.1.4

Pagaliau tarp verslininkų vyrauja nuojauta, kad Sąjunga labiau linkusi rengti dar daugiau tyrimų ataskaitų apie Europos konkurencingumo atsilikimą, nei imtis tikrai veiksmingų priemonių, duodančių realių rezultatų — ką, priešingai, mūsų pagrindiniai konkurentai, Jungtinės Valstijos ir Kinija, sugebėjo padaryti.

4.1.5

Komitetas konstatuoja, kad socialiniai partneriai patys yra pakankamai pajėgūs inicijuoti tokias veiksmingas priemones, palaikančias konkurencingumą ir verslumą. Gausūs pavyzdžiai liudija, kad dažnai jie suvaidina labai svarbų vaidmenį šioje srityje. Šį iniciatyvinį socialinių partnerių vaidmenį vertėtų pabrėžti Komisijos Žaliojoje knygoje.

4.1.6

Komitetas taip pat pabrėžia, kad asmenys, veikiantys už mūsų vadinamos socialinės ekonomikos ribų, dažnai susiduria su tokiomis pačiomis kliūtimis, kokios buvo minėtos pirmiau, susijusiomis tiek su fiskaline sistema, tiek ir su kitaip aspektais, tokiais kaip viešosios rinkos bei konkurencijos taisyklės. Komitetas mano, kad konkretūs šių problemų sprendimai ženkliai pagerintų ekonomikos ir užimtumo būklę Europoje.

4.2   Neįveikiami trukdžių brūzgynai

4.2.1

Nepaisant pasiektos pažangos, viena rinka kai kuriose srityse plėtojosi nepakankamai. Kaip antai paslaugų sritis, kuri sudaro 70 % ekonominės veiklos, tačiau kur tarpusavio pripažinimo lygis toli gražu neatitinka reikmių. Didelė atsivėrimo stoka išlieka viešajame sektoriuje:

—

trukdžiai išlieka sektoriuose, kur, kai kuriose šalyse iki šiol veši monopoliai, antai transporto, energetikos, pašto ir, pastaruoju metu mažesniu lygiu, telekomunikacijų;

—

viešųjų pirkimų atskirtumas (iš jų tik 10 % atliekami dalyvaujant ne nacionalinėms įmonėms);

—

administraciniai atsitvėrimai, kai vienos rinkos valdymas reikalauja vis glaudesnio bendradarbiavimo daugelyje sričių (antai, mokesčių sistemos, muitinių, policijos, teisės, konkurencijos, kovos su sukčiavimu, aplinkos ir pan.).

4.2.2

Šalia jau įvykusių, vykstančių ar suprogramuotų atsivėrimų, šalia, kita vertus, atsilikimų, dar pasitaikančių šiose srityse, bendros naudos paslaugų statuso vienoje rinkoje klausimą dar reikia patikslinti ir išaiškinti. Specifinis bendros naudos paslaugų vaidmuo, jau integruotas į kai kurias sektorių atsivėrimo direktyvas buvo bendriausiais bruožais įtrauktas į Amsterdamo ir Nicos sutartis. Komisija pati rengia horizontalų instrumentą, siekiant tiksliau apibrėžti bendros naudos paslaugų vaidmenį vienoje rinkoje. Tačiau reikia pripažinti, kad šis darbas iki šiol apsiribojo nacionaliniu viešųjų paslaugų vaidmeniu vienoje Europos rinkoje, niekaip nepaliesdamas galimos naudos (nei jos siekimo sąlygų), kurią galima gauti kryptingai vystant bendros naudos paslaugas europiniu mastu. Tačiau šiandien šio klausimo nebeįmanoma apeiti, rimtai svarstant išplėstos vienos rinkos ir Europos įmonių konkurencingumo ateitį.

4.2.3

Šalia Bendrijos reglamentavimo vystymo, valstybės pačios toliau reglamentuoja sąlygomis, kurios gali sukomplikuoti įmonėms vieną rinką ir net jai trukdyti. Buvo įsteigtas išankstinis pranešimas Komisijai (direktyva 83/189), tačiau ši, būdama paskendusi daugybėje darbų, gali efektyviai reaguoti tik į pačius akivaizdžiausius atvejus; kita vertus, plėtra dar labiau apsunkins šį darbą.

4.2.4

Ne visos valstybės narės pakankamai efektyviai perkelia direktyvas, iš jų 10 % vėluoja jas įgyvendinti, o kai kuriuose sektoriuose –net 25 %. Pažeidimai taip pat dar pernelyg dažni — vyksta apie 1 500 Komisijos tyrimų ir nagrinėjimų.

4.2.5

Bendroje rinkoje dar labai nepakankama fiskalinė konvergencija, tame tarpe ir dėl Taryboje reikalaujamo balsavimo vieningumo. Konkrečiai dar reikia panaikinti visus dvigubo apmokestinimo atvejus, susitarti dėl įmonių pelno mokesčio tarifo suderinimo ir supaprastinti PVM režimą Bendrijos viduje.

4.2.6

Dar vieną trukdį Europos įmonėms sudaro europinės intelektualinės apsaugos gavimo, nuolat atsiliekančio (trisdešimtimi metų!) sudėtingumas ir kaštai, taip pat prognozuojami Bendrijos patento kaštai.

4.2.7

Taip pat paminėtini išplėstos Europos įvairių transeuropinių projektų atidėliojimai, nes dar nerasti viešojo, privataus ar mišraus finansavimo būdai.

4.2.8

Dėl bendros rinkos užbaigimo vėlavimo tiesiogiai atsakinga labai nepatenkinama padėtis užimtumo ir darbo rinkos srityje. Europos Sąjungos išplėtimas nuo 15 iki 25 valstybių narių dar labiau sukomplikuoja įvairius užimtumo gerinimo užduoties aspektus (mokymo, profesinio ir geografinio mobilumo, darbo vietų kokybės, perkvalifikavimo ir pan.).

4.2.9

Pagaliau laisvo judėjimo ir laisvo steigimosi vienoje rinkoje klausimas, įvykus išplėtimui, pakimba ore, dėl išimčių (kartais siekiančių 7 metus), priimtų naujųjų valstybių narių piliečių atžvilgiu. Šie apribojimai prieštarauja išplėstos Europos laisvam darbo rinkos funkcionavimui ir smarkiai kenkia profesinio rengimo ir adaptacijos pastangoms, kurios buvo pradėtos šiose naujose valstybėse. Naujųjų valstybių narių piliečiai, norintys pradėti savo verslą penkiolikoje senųjų valstybių narių taip pat susiduria su sunkumais.

4.3   Ekonominės sąjungos silpnybė

4.3.1

Pinigų sąjunga nesukėlė dinamiško ekonominio augimo, kaip buvo laukta. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad šalia jos dar nėra sukurta tikra ekonominė sąjunga. Pastarosios užuomazga, sukurta augimo ir stabilumo paktu, pastaruoju laikotarpiu pati tapo problemiška. Kai kurios valstybės jos nesilaiko, antai Vokietija ir Prancūzija, kurios viršijo 3 % biudžeto deficitą. Kita vertus, iškilo abejonių dėl pakto (kurio stabilumo komponentas yra daug tiksliau suformuluotas, nei augimo komponentas) padarinių ekonominės veiklos vangumui. Siekiant kompensuoti pakto ribotumą ir jo suvaržymus, reikėtų parengti labiau integruotą ekonomikos koncepciją, ko šiuo metu labai trūksta, nes pagrindinių ekonominės politikos krypčių (PEPK) koordinavimas dar minimalus.

4.3.2

Euro zonos valstybes vienijanti Eurogrupė iki šiol yra silpnai struktūruota, silpnai įtvirtinta, o svarbiausia veikianti tarpvyriausybiniu pagrindu, priešingai nei Europos centrinis bankas, organizuotas federaliniu principu. Tad dar toli iki europinio ekonominio valdymo užuomazgos.

4.3.3

Pati Ekonomikos-Finansų taryba, su savo nariais, mielai besirūpinančiais savo nacionaliniais interesais ir varžoma plačiai taikomos vieningo balsavimo praktikos, toli gražu neatlieka Sąjungos ekonominės vyriausybės vaidmens. Kitas pavyzdys, Europos darninimo ir fiskalinis deficitas.

4.3.4

Pagaliau, pastaraisiais metais įsteigta Konkurencingumo taryba neturi tvirtesnių ryšių su Ekonomikos-Finansų taryba, kadangi šis klausimas yra daugialypis ir susijęs su visomis Tarybos struktūromis.

4.3.5

Taip pat reikia apgailestauti, kad Europos Konstitucinės sutarties projekte yra inovacijų stiprinant ekonominę sąjungą trūkumas, tuo tarpu kai buvo tiek daug pasiūlymų kitose srityse. Europos ekonomikos sanglaudos ir konkurencinės konvergencijos prasme būtų buvę geriau, jei Komisijai būtų buvę pavesta pateikti ne rekomendaciją, o pasiūlymą dėl PEPK ir valstybinio sektoriaus deficito.

4.4   Struktūrinių reformų deficitas

4.4.1

Pavasario viršūnių susitikimuose valstybės ir vėl daugiausia ginčijosi dėl jau Lisabonoje nustatytų tikslų, nevengdamos įtraukinėti papildomas nuostatas, užuot užsiėmusios lyginamuoju nacionalinių reformų vertinimu. Taip pat pernelyg daug valstybių nepasirūpino, kad prie reformų rengimo ir įgyvendinimo būtų visapusiškai pritraukti socialiniai partneriai, ir net su jais nesikonsultavo ir jų nepaminėjo reformų eigos būklės ataskaitose.

4.4.2

Valstybių diskreciją reformų būklės atžvilgiu nuolatos lydėjo vėlavimai:

4.4.2.1

europiniu mastu 25 narės sutarė užbaigti vieną rinką kai kuriose srityse (antai, energetikos, paslaugų, viešųjų pirkimų, transeuropinių tinklų, viešųjų paslaugų pritaikymo), tačiau spyriojasi nustatytais terminais įgyvendinti reikalingas priemones.

4.4.2.2

nacionaliniu mastu rezultatai yra nevienodi. Net reformose labiausiai pažengusios valstybės narės vis dar atsilieka nuo pažangesnių trečiųjų valstybių, o visa Europa apskritai dar atsilieka konkurencingumu. Tad reformų uždavinys nėra dirbti geriau negu prieš tai, bet taip pat, ir ypač, dirbti geriau negu dirbama kitur. Pažymėsime šiuos aspektus:

4.4.2.2.1

kai dėl rinkų atsivėrimo, reikšmingos pažangos pasiekta telekomunikacijų ir kiek mažiau energetikos — dujų, elektros — srityse, kur kainos vis dar neretai pernelyg aukštos. Pašto atsivėrimas kai kuriose šalyse juda pirmyn labai lėtai, siekiant dar tik dalinio tikslo, laipsniškais etapais, suderėtais iki 2009 metų. Transporto infrastruktūrų srityje išlieka chroniški tarpusavio sujungimų ir modernizavimo vėlavimai, dėl kurių stringa transeuropinių tinklų įgyvendinimas.

4.4.2.2.2

kai dėl finansinių išteklių prieinamumo, šiuo metu vykdoma Europos finansinės rinkos integracija, sustiprinta euro įvedimu. Buvo įgyvendintos įvairios priemonės besisteigiančių bei smulkių ir vidutinių įmonių finansavimui palengvinti. Tačiau rizikos kapitalo prieinamumas iki šiol nepakankamas. Kita vertus, finansinės rinkos unifikavimas iki šiol pernelyg priklauso nuo dažnai vėluojančio reglamentavimo, profesinis savireguliavimas, kaip yra reglamentuojama 2003 m. gruodžio 16 d. susitarime tarp institucijų, turi būti skatinamas.

4.4.2.2.3

Kai dėl valstybinių biudžetų deficitų, įvairiose šalyse situacijos smarkiai skiriasi: kai kurios valstybės užtikrino teigiamą savo valstybinių finansų saldo (antai, Danija, Suomija, Liuksemburgas, Švedija), tuo tarpu kitos pasiekia ar viršija stabilumo pakto nustatytas ribas (antai, Vokietija, Prancūzija, Italija, Portugalija). Šios perteklinio deficito šalys tuo pat metu labiausiai atsilieka struktūrinių reformų įgyvendinimo srityje.

4.4.2.2.4

kai dėl inovacijų skatinimo, išlaidos moksliniams tyrimams vis dar nepakankamos. Jos tesudaro 1,9 % BVP, palyginus su 2,6 % Jungtinėse Valstijose, o įmonių investicijos Jungtinėse Valstijose yra dukart didesnės nei 15 narių Europoje. Dar toli iki Lisabonos tikslų, kurie nustato 3 % BVP išlaidas moksliniams tyrimams ir vystymuisi, kurių du trečdalius turi finansuoti privatus sektorius. Taip pat jos dar visiškai nepakankamai suderintos tarpusavyje ir su pamatine Europos mokslinių tyrimų programa. Bendros Europos politikos stygius strateginėse srityse neigiamai veikia technologines investicijas. Beje, Europoje registruojami patentai, ypač naujų technologijų srityje, dar labai atsilieka lyginant su Jungtinėmis Valstijomis ar Japonija, taip pat dėl to, kad Bendrijoje iki šiol nėra efektyvaus ir nebrangaus patento.

4.4.2.2.5

kai dėl darbo rinkos tobulinimo, įvairiose šalyse situacijos yra įvairios: kai kuriose bendras užimtumo lygis yra aukštas, tuo tarpu kitos susiduria su struktūriniu darbo stygiumi. Vykdomos svarbios reformos, skirtos darbo rinkos funkcionavimui, jos lankstumui ir darbo vietų pasiūlos ir paklausos atitikčiai tobulinti. Tam, kad europiečiai ir europietės pritartų Lisabonos strategijai, šios reformos įstatymuose ar kolektyvinėse sutartyse turi suderinti lankstumą ir darbo vietų saugumą. Šiuo metu dar labai stinga investicijų, būtent per mokymą, į darbo vietas ir kvalifikacijas, susijusias su konkurencingu kokybės tobulinimu. Socialinių partnerių konsultacijos bei derybos su jais ir tarp jų, privalo užtikrinti, kad naujoji tvarka iš tikrųjų skatintų užimtumą ir sudarytų užimtumo sąlygas, priimant tarptautinio konkurencingumo iššūkius. Koko pranešimas taip pat pabrėžė prioritetus, kuriuos būtina įgyvendinti siekiant tvaraus padėties pagerinimo.

4.4.2.2.6

kai dėl socialinės apsaugos mokamojo pajėgumo, šiuo metu vykdoma daugybė reformų, siekiant atstatyti jos finansinę pusiausvyrą demografinio senėjimo, apimančio visą Europą, sąlygomis. Būtent reikia suderinti socialinio draudimo įmokų laikotarpį su gyvenimo trukmės pailgėjimu ir skatinti papildomų draudimo režimų ir pensijų fondų diegimą. Nors šios reformos ir vykdomos, jos neišvengia didelio atsilikimo, lyginant su socialinėmis prognozėmis, susijusiomis su papildomais režimais, taip pat įgyvendinimo ir efektyvumo problemų, antai dėl ankstyvo išėjimo iš darbo rinkos, nepaisant 2002 metais Barselonoje prisiimtų įsipareigojimų. Tad būtina rūpintis, kad socialinės apsaugos sistemų reformos būtų vykdomos paisant teisingumo, vengiant kurti naujas atskirtumo situacijas, kurios turėtų neigiamų socialinių, o tuo pačiu ir ekonominių padarinių Europos ekonomikai.

4.4.2.2.7

kai dėl švietimo ir mokymo, apskritai Europos šalių švietimo sistemos yra efektyvios ir išvystytos, tačiau kartais pernelyg atsitvėrusios nuo ekonomikos realijų ir nuo adekvataus integravimosi į darbo rinką perspektyvų, dažnu atveju pernelyg selektyvaus prieinamumo ir nepakankamai struktūruotos, kad teiktų efektyvų palaikymą visą gyvenimą. Siekiant suaktyvinti šiuos santykius ir parengti mokymosi programas, vystomos mainų programos. Interneto prieinamumas visiems taip pat prisideda prie mokymo sistemų intensyvinimo.

4.4.2.2.8

kai dėl reglamentavimo supaprastinamo, tuo pat metu gerinant jo kokybę ir efektyvumą, tai čia reikia kalbėti apie bendrą visų Europos šalių poreikį, nepaisant to, kad kai kurios iš šių šalių anksčiau už kitas pradėjo įgyvendinti programas šia kryptimi. Prioritetas paprastai teikiamas procedūrų supaprastinimui įmonių steigimui ir mažoms įmonėms, dėl pastarųjų įtakos ekonominiam aktyvumui ir užimtumui. Bendroves taip pat reikėtų labiau remti eksploatacinių procedūrų ruošime ir valdyme, kadangi jos sumažina neveiksmingumą bei stiprina produktyvumo augimą, o taip pat sukuria didesnį konkurencingumą.

4.4.2.2.9

kai dėl tvaraus vystymosi, nacionalinės priemonės taikant Kioto susitarimus duoda skirtingus rezultatus. Tradiciškai aplinkos apsauga geriau išvystyta šiaurės šalyse, tačiau naujos priemonės yra diegiamos kitose šalyse ir geros praktikos mainai leidžia perimti sėkmingą patirtį (antai, savanoriškus kodeksus, chartijas, etiketes, išgarų leidimų pasiskirstymą ir pan.). Todėl yra būtina siekti, kad Sąjungos konkurencingumo strategija tarnautų politikai, kuriai rūpi aplinkos apsauga ir šioje srityje prisiimti įsipareigojimai, ir kad ji jokiu būdu nesudarytų kliūčių šiai politikai.

4.4.3

Bendrai paėmus, reformų rezultatai kol kas dar labai kuklūs. Nepaisant visos eilės pranešimų apie konkurencingumo nuosmukį ir susikaupusių konkurencingumo gaivinimo „procesų“ ar strategijų (antai, Liuksemburgo, Kardifo, Kelno, Lisabonos, Geteborgo, Barselonos ir t. t.), etc.), Sąjunga vargiai spėja įgyvendinti savo vienas po kito deklaruojamus pasirinkimus (viena rinka, finansinė erdvė, žinių ekonomika, aplinkos tobulumas ir pan.).

4.4.4

tuo pat metu, nuo 2000 m. Lisabonos viršūnių susitikimo Europoje ir toliau vyko ekonominės situacijos ir užimtumo nuosmukis dėl nepakankamų investicijų ir paklausos, įskaitant pinigų ir finansinės politikos sugriežtinimą, o taip pat dėl kitų įvairių, bet viena kitą papildančių priežasčių, susijusių su bendru nesaugumo klimatu, teroristų išpuoliais, tarptautinėms įtampoms, finansinėmis ir biržų perturbacijomis, naftos kainomis, kurios visos kartu neigiamai paveikė verslą ir patikimumą. Augimo lygiai nukrito nuo 3,5 % 2000 m. iki 1,6 % 2001 m. ir iki vos 1 % po 2002 metų. Užimtumas išgyvena nuosmukį, nedarbo lygis persirito per 8 % kartelę. Šis ekonominės ir socialinės konjunktūros atoslūgis Europoje kontrastuoja su šiuo metu stebimu dinamišku augimu Jungtinėse Valstijose, kuris yra remiamas biudžeto ir pinigų politikos, bei jų sinergijos. Tačiau to kaina yra greitas biudžeto ir prekybos deficito išaugimas.

4.4.5

Lisabonos strategija atsidūrė užburtame rate: augimo stygius komplikuoja reformų įgyvendinimą, kurių vėlavimai patys trukdo sugrįžti prie didesnio augimo ir užimtumo. Reformų, įsipareigojimų ir dalyvaujančių valstybių infliacijos akivaizdoje konstatuojami bendros atsakomybės, įgyvendinimo, koordinavimo, taigi ir padarinių ekonomikai ir užimtumui, deficitai. Nevykdant reformų su deramu ryžtu, esama pavojaus pasiduoti iliuzijai ir klaidingai manyti, kad strategija daro pažangą. Toks „Lisabonos burbulas“ sprogs net nesulaukus 2010 m.

5.   Komiteto rekomendacijos:

5.1   Atgaivinti ekonominio gyvenimo veikėjų pasitikėjimą

5.1.1

Europos junginio konkurencingumas turi tapti bendro projekto, tiek politinio, tiek ekonominio ir socialinio dalimi, projekto, galinčio patraukti socialinių ir profesinių veikėjų plataus masto pritarimą ir dalyvavimą. Naujoji sutartis, kuri turėtų prisidėti atsakant į šiuos lūkesčius.

5.1.2

Yra neaprastai svarbu, kad šis Europos projektas būtų geriau suvokiamas pasaulinėje aplinkoje, turint omenyje tiek santykius su kaimynais, tiek su įvairiais tarptautiniais partneriais. Europos junginio patrauklumo ir jo prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių klausimas turėtų būti giliau išnagrinėtas ir tiksliau apibrėžtas, būtent atsižvelgiant į klausimus dėl tarptautinių investicijų, dėl kapitalo atėjimo į Europą ir dėl jos įmonių steigimosi kituose pasaulio regionuose. Komitetas laukia iš šiuo metu vykstančių derybų Pasaulinėje prekybos organizacijoje, kad jos prisidėtų kuriant geresnes tarptautines taisykles, kurios leis kontroliuoti mainus ir investicijas pasauliniu mastu.

5.1.3

Taip pat kaip naujos taisyklės būtinos tarptautinėje plotmėje, kur jų šiuo metu labai stinga, taip pat turi būti supaprastintas reglamentavimas Europoje, kuri pati susiduria su taisyklių ir administracinių procedūrų pertekliumi. Tam tikslui reikėtų:

—

reformuoti preliminarią poveikio analizę, garantuojant analizės autonomiškumą, įvedant: sistemingus alternatyvų klasikiniam reglamentavimui nagrinėjimo testus, projekto padarinių supaprastinimui ir konkurencingumui tikrinimą, sistemingą analizės rezultatų skelbimą kartu su reglamentavimo projektu;

—

numatyti pagrįsti visas pataisas, kurios galėtų prieštarauti iškreipti atitikimą poveikio analizei;

—

pritraukti įmones ir kitus naudotojus prie supaprastinimo proceso iki reglamentavimo (SLIM komitetai a priori, o ne a posteriori);

—

skatinti profesinį savireguliavimą europinėje plotmėje, ypač paslaugų srityje;

—

skatinti valstybes lygiagrečiai vykdyti nacionalinį supaprastinimą, įvedant euro-atitikties testą;

5.1.4

Turėtų būti įgyvendinamos politikos, ryžtingiau palaikančios įmonių steigimą ir vystymąsi, gerinant rizikos kapitalo prieinamumą — kuris pagrįstų gausesnius Europos investicijų banko finansavimus šioje srityje: daugiau verslininkų mokymosi iš kitų verslininkų programų ir tankesnis mažųjų įmonių palaikymo paslaugų tinklas visose valstybėse narėse, užtikrinant europinio lygmens koordinavimu.

5.1.5

Taip pat, bendrąja prasme, reikėtų skatinti įmones, profesinius susivienijimus ir įvairius pilietinės visuomenės veikėjus įgyvendinti daugiau iniciatyvų europiniu mastu, plačiau išnaudojant naujas bendradarbiavimo ir mainų laisves, kurias jiems suteikė Europos statybos pažanga. Jų iniciatyvos vietose, taip pat naujos priemonės, kurių tikimasi iš Europos institucijų ar valstybių, vaidins lemiamą vaidmenį užtikrinant, kad Europoje vykdomi konkurencingumo atstatymo procesai būtų tikrai veiksmingi ir duotų teigiamus rezultatus ir kad įvairūs trukdžiai ir kliūtys, kurie juos stabdo, būtų galų gale panaikinti. Efektyvesnės ir konkurencingesnės Europos sukūrimą galų gale lems gausinimas ir tarpusavio stiprinimas tokių ekonominių ir asociatyvių iniciatyvų, kurias Europos, nacionalinės ir regioninės valdžios institucijos turi ypač skatinti ir užtikrinti joms konkurencijai palankią aplinką.

5.2   Baigti vienos rinkos kūrimą

5.2.1

Dabar pats laikas greitu metu užbaigti svarbiausias vienos rinkos, kuri šiandien išplėsta nuo 15 iki 25 valstybių narių, nuostatas. Šis užbaigimas neturėtų būti atidėtas vėlesniam laikui nei Lisabonoje nubrėžta 2010 metų konkurencingumo gairė. Toks tikslas šiandien yra neišvengiamas, vis dėlto nepamirštant vėlesnio būtinumo nuolatos palaikyti ir plėtoti šią vieną rinką.

5.2.2

Pirmoji sąlyga — užtikrinti nacionalinį direktyvų perkėlimą per nustatytą laikotarpį, kaip buvo aptarta Europos viršūnių susitikimo metu. Tai reiškia, kad turi būti sustiprinta vyriausybių atsakomybė šiuo klausimu, reikalui esant percentruojant atsiliekančioms šalims skiriamą ES paramą nukreipiant ją į geresnio perkėlimo tikslą. Kita vertus, turint omenyje, kad dominuoja direktyvos, platesnis reglamentų, kurie taikomi tiesiogiai ir tolydžiai naudojimas palengvintų šio perkėlimo eigą.

5.2.3

Kai dėl su konkurencingumu susijusių derinimo prioritetų, siūlome štai ką:

—

reglamentą, kuris panaikintų dvigubus apmokestinimus vienoje rinkoje ir pakeistų daugybę tiek neišnarpliojamų, tiek ir neužbaigtų dvišalių sutarčių tarp valstybių narių;

—

supaprastintą Europos bendrovės statutą, atvirą smulkioms ir vidutinėms įmonėms, — Komiteto nekartą reikalautą — kurioms jis atvertų naujas plėtros, bendradarbiavimo ir subrangos galimybes europiniu mastu, pradedant nuo pasienio zonų;

—

greitą įvedimą paprasto, efektyvaus, nebrangaus Bendrijos patento, kurio priėmimo chroniški vėlavimai beveik privedė Europą prie struktūrinio negebėjimo laikytis savo skelbiamų konkurencingumo įsipareigojimų;

—

tikros paslaugų vidaus rinkos užbaigimą, aktyviai dalyvaujant suinteresuotoms profesijoms (1).

5.2.4

Administracinių pertvarų panaikinimas taip pat yra būtina vienos rinkos stiprinimo sąlyga, kuriai turėtų būti labiau tiesiogiai teikiama parama, nei tas daroma šiuo metu. Jis turėtų apimti:

—

geresnį europinį bendradarbiavimą tarp nacionalinių administracijų, kurios šiandien pašauktos bendrai valdyti vieną 25 valstybių narių rinką;

—

Bendrijos inspektavimus valstybėse, skelbiant ataskaitas, išryškinančias galimus funkcionavimo sutrikimus ir būdus jiems ištaisyti;

—

muitinių prie išorinių sienų unifikavimas po išplėtimo, kurio pirmasis etapas turėtų apimti bendrą mokymo kamieną ir europinių stažuočių ir apsikeitimo muitinių darbuotojais suintensyvinimą;

—

iš tikrųjų įvykusių Europos viešųjų pirkimų palyginimų skelbimą;

—

geresnį transnacionalinį viešųjų paslaugų koordinavimą, galinti parengti srityse, kuriose jos pasiteisina, tokių paslaugų atsiradimą europiniu lygmeniu.

5.3   Plėtoti ekonominę sąjungą

5.3.1

Realesnės ekonominės sąjungos įtvirtinimas yra pamatinis Europos įmonių konkurencingumo elementas ir būtina sąlyga galutiniam pinigų sąjungos gyvybingumo užtikrinimui. Iš tikrųjų tai reiškia apginkluoti Europą adekvatesniu ir stabilesniu makroekonominiu atsaku į tarptautinės konjunktūros netikėtumus, ar tai būtų pasiūlos ar paklausos palaikymo politika. Akivaizdu, kad būtina palaikyti šią bendrą ekonominę politiką derinant ją su Lisabonoje nustatytu 2010 m. konkurencingumo terminu. Todėl būtina:

—

išplėsti euro zoną į naujas ES valstybes nares, kai tik jos, turint galvoje tvarią plėtrą, atitiks Mastrichto kriterijus;

—

vystyti Bendrijos metodo privalumus (antai, Komisijos pranešimus ir pasiūlymus, balsų daugumą Taryboje) visais tikrai bendro intereso klausimais ekonomikos srityje;

—

pasiekti, kad būtų laikomasi stabilumo ir augimo pakto sąlygomis, kai taip pat atsižvelgiama į konkurencingumo iššūkius, verčiau gerinant patrauklumo investicijoms sąlygas, o ne didinant administracines išlaidas.

5.3.2

Iš priemonių, kurios leistų sparčiai žengti pirmyn kelyje į ekonominę sąjungą, paminėtinos šios:

—

preliminari, o ne a posteriori Bendrijos nuomonė apie nacionalinius finansinius įstatymų projektus, užtikrinant pastarųjų atitiktį pagrindinėms ekonominės politikos kryptims (PEPK);

—

direktyvinių užimtumo krypčių sujungimas su PEPK, o ne paprastas pridėjimas;

—

Europos finansinės erdvės organizavimo spartinimas, įskaitant profesinį savireguliavimą.

5.3.3

Viena iš ekonominės sąjungos sąlygų — suartinti mokesčių sistemas, būtent bazes, sąlygomis, suderinamomis su mainams atvira ir investicijoms patrauklia ekonomika. Tarifų laisvė galėtų būti kontroliuojama srityse, tiesiogiai susijusiose su viena rinka. Vertėtų pagalvoti apie suderintas mokesčių lengvatas darbo vietų kūrimui. Nesant vieningumo, pirmuosius žingsnius į pažangą padėtų žengti sustiprintas bendradarbiavimas tarp valstybių, norinčių eiti šia linkme.

5.3.4

Geriau koordinuojamos ekonominės politikos tikslai turėtų būti šie:

—

plėtoti augimo politiką ekonominės veiklos ir užimtumo labui, kaip tai buvo pabrėžta pastaruosiuose Europos viršūnių susitikimuose: tai reiškia, šalia papildomo EIB finansavimo, kurio įtaka, nors ir būdama svari, išliks ribota, suteikti naują dimensiją viešoms/privačioms partnerystėms, būtent finansuojant naujas transeuropines infrastruktūras išplėstos Europos Sąjungos mastu;

—

įtvirtinti akyvesnę pramonės koncepciją, išryškinant Europos interesus, su suderinta konkurencijos politika, prekybos politika labiau grindžiama šių interesų gynimu, didžiųjų bendrų projektų palaikymas ir Bendrijos biudžeto parama;

—

užtikrinti būtiną įmonių inovacinių ir mokslinių tiriamųjų investicijų plėtotę, būtent stiprinant Europos konkurencingumą kokybiniu lygmeniu;

—

užtikrinti Europos savarankiškumą pamatinių saugumo technologijų srityje (esant reikalui per bendradarbiavimo stiprinimą, suteikiant atvėrimo preferencijas atitinkamiems vešiesiems pirkimams);

—

kurti bendrą mokslinių tyrimų ir vystymo (R&D) politiką bendriems projektams įgyvendinti pasitelkiant nacionalines su europinėmis derančias koncepcijas.

5.3.5

Naujoji biudžetinė darbotvarkė 2007-2013 m. turėtų būti orientuota į šį Europos junginio konkurencingumo iššūkį. Tam tikslui reikėtų:

—

geriau nuspėti ekonominius, pramoninius, regioninius ir socialinius pokyčius ir iš anksto skatinti prisitaikymą;

—

tęsti žemės ūkio politikos reformą kartu su suinteresuotais sluoksniais, siekiant sukurti konkurencingą Europos maisto perdirbimo pramonę, laikantis aplinkosaugos ir vartotojų saugumo imperatyvų, užtikrinant subalansuotą kaimo plėtrą;

—

sustiprinti tarptautinį Sąjungos vaidmenį, tobulinant paramos vystymuisi efektyvumą, plėtojant partnerystes, palaikant Europos įmonių investicijas trečiosiose, didelio augimo potencialo rinkose;

—

pritaikyti Kandijos paramos taisykles, kitaip sakant: išplėsti paramos sąlygojimą (būtent ekonominės konvergencijos ir taip pat direktyvų perkėlimo srityse), gauti didesnį atsaką iš valstybių paramos gavėjų (konkurencinga aplinka įmonėms, administracinis supaprastinimas, kliūčių pašalinimas), kontroliuoti Bendrijos paramos, kaip ir valstybės paramos, suderinamumą su konkurencijos taisyklėmis (prižiūrėti iškraipymus ir perturbacijas, galinčias išplaukti iš dirbtinių kapitalo išvežimų) ir labiau plėtoti paskolų naudojimą pagerintomis sąlygomis, užuot skirsčius didžiąją paramos dalį kaip dotacijas.

5.4   Užtikrinti darnesnį struktūrinių reformų įgyvendinimą

5.4.1

Reikia siekti didesnio europiečių pasitikėjimo Lisabonos įgaliojimu. Reikia panaikinti nuogąstavimus dėl jo reikšmės ir dėl jo socialinių kaštų. Šios reformos sąlygoja mūsų vystymosi atviroje ekonomikoje ateitį. Būtina užtikrinti tvarų Europos visuomenės modelį, kuriam europiečiai yra ištikimi ir kuris suformuluotas Pagrindinių teisių chartijoje, kur jis visiškai atitinka konkurencingumo tikslą.

5.4.2

Patį šį konkurencingumo tikslą verta pasiaiškinti. Komiteto manymu, tikslas tai nėra tapti pačiais konkurencingiausiais pasaulyje, maksimaliai sumažinus kaštus visose srityse: toks tikslas būtų ir iliuziškas, ir neįgyvendinamas, o tam tikrais atžvilgiais, dėl savo kokybinių, socialinių ir aplinkosauginių kaštų, — kenksmingas, ir netvarus. Komiteto nuomone, priešingai, reikia apsiginkluoti visomis priemonėmis, leidžiančiomis būti visapusiškai ir stabiliai konkurencingiems atviroje ir globalizuotoje ekonomikoje, būtent per naujųjų technologijų įvaldymą ir per novatorišką darbo ir produktyvumo organizavimą, tuo pat metu nuolat rūpinantis išsaugoti ir sutvirtinti mūsų socialinį vystymosi Europoje būdą.

5.4.3

Turėtų būti siekiama geresnio koordinavimo, viena vertus, tarp ekonominių, socialinių, administracinių, aplinkosauginių reformų, o kita vertus, tarp valstybių narių. Reikėtų užtikrinti palyginamumą ir tarpusavio stiprinimą. Turint omenyje dabartinę struktūrinių reformų situaciją valstybėse narėse, visų pirma reikėtų:

—

užtikrinti telekomunikacijų, energetikos ir transporto tinklų tarpusavio sujungimą sąlygomis, optimizuojančiomis santykį kaštai/kokybė/saugumas;

—

paspartinti Europos finansinės rinkos integraciją, sutaikinant lankstumą, derinimą, saugumą, konkurenciją ir savireguliavimą;

—

pasiekti produktyvumo pažangos, viena vertus tiesiogiai įmonėse — antai, per darbo organizavimą, informatiką ir naująsias technologijas — o kita vertus, per ekonominį ir socialinį efektyvumą, sustiprintą valstybiniais vertybiniais popieriais, taip pat per ekonomiją iš mastų — viešojo sektoriaus atvėrimas, viešųjų paslaugų europinis bendradarbiavimas — pagerinanti valstybinių biudžetų deficitų rezorbciją;

—

užtikrinti, kad mokslinių tyrimų biudžetai atitiktų Sąjungos nubrėžtą tikslą: 3 % BNP, kurių du trečdalius turi finansuoti privatus sektorius ir kad nacionalinės programos būtų suderintos tarpusavyje ir su PMTPP;

—

skatinti mokymąsi ir mokymą kaitaliojant mokyklą/įmones, plačiau atverti jų prieigą ir plėtoti dar didesniu mastu europines mainų programas;

—

skatinti darbo prašytojų galimybes susirasti darbą per mokymo programas ir personalizuotą palaikymą integruojant darbo rinką;

—

taip pat skatinti darbo prašytojus, tiek moteris, tiek vyrus, tiek pačius vyriausius, tiek jauniausius, imtis savarankiškos ūkinės veiklos, supaprastinant administracines procedūras ir neskriaudžiant jų socialinės apsaugos režimo požiūriu;

—

užtikrinti socialinės apsaugos sistemos mokamąjį pajėgumą, jos tvarumo laidą, atsižvelgiant į demografinį senėjimą Europoje, tuo pat metu atgrasant nuo nelegalaus nedeklaruoto darbo ir kovojant su juo;

—

supaprastinti reglamentavimą ir procedūras — ypač MVĮ, kaip jau minėjome, imantis efektyvesnių priemonių kovoti su pogrindžio ekonomika;

—

suteikti pirmenybę pradedančiajam verslui, skatinti verslą pertvarkant mokesčius ir administracinę tvarką;

—

stiprinti tvarų vystymąsi ir skatinti naujas technologijas šioje srityje — kurios Europos įmonėms atveria naujas rinkas pasauliniu mastu — daugiau keičiantis gera praktika, kuri duos dar daugiau naudos tapdama pagrindu duomenų bazei.

5.4.4

Europos mastu šis reformų koordinavimas turėtų būti palaikomas:

—

uždedant Europos Komisijos pirmininkui, kartu ir visiems jo kolegoms, specialią atsakomybę atsižvelgti į Europos konkurencingumo uždavinius, pagrindžiant ypatingas šiam tikslui skirtas iniciatyvas Komisijos politikoje — gal būt pirmininkui paskiriant vieną Komisijos narį talkinti jam vykdant šią užduotį;

—

paremti Lisabonos reformų įgyvendinimo palyginamąją švieslentę, pabrėžiant ne tik valdžios institucijų, bet ir pilietinės visuomenės vaidmenį;

—

labiau nukreipiant ES paramą, derinant su Lisabonos tikslais, ir apibendrinant šį derinimą metiniuose pranešimuose.

5.4.5

Šiuo metu be galo svarbus reikalavimas — sustiprinti europiečių motyvaciją Europos kūrimu ir konkurencingumo tikslu, kurį pastaroji sau iškėlė. Tai reiškia, kad reikalinga aiškesnė kuriamos Europos galutinių tikslų ir kontūrų, taip pat pasaulinės ekonominės ir socialinės apsupties, kurioje vykdomos struktūrinės reformos, vizija. Tai suponuoja geresnį Europos visuomeninių santykių modelio raidos suvokimą.

5.4.6

Didesnis Europos įmonių konkurencingumas reiškia, kad būtina pagerinti darbuotojų profesines kvalifikacijas, skatinti jų dalyvavimą darbo organizavime, sustiprinti socialinę sanglaudą įmonėje, remiantis suartintais ir atnaujintais socialiniais santykiais.

5.4.6.1

Įmonių žmogiškosios investicijos išties regis yra lemiamos: įmonės darbo jėga, sudaranti jos žmogiškąjį kapitalą, yra svarbiausias produktyvumo faktorius. Nuo šios investicijos, ypač į mokymą, priklauso darbuotojų motyvacija ir jų gamybinis pajėgumas.

5.4.6.2

Tuo metu, kai švietimas ir mokymas visą gyvenimą tapo svarbiausia Europos užimtumo politikos sudedamąja dalimi, nerimą kelia darbo jėgos, dalyvaujančios švietime ir mokyme, nuošimtis: šiuo metu jis sudaro vidutiniškai 14 % tarp 25-29 metų asmenų ir jis nuolat mažėja, vykstant senėjimui ir tesudaro tik 5 % 55-64 metų asmenų.

5.4.6.3

Tokioje gamybos sistemoje, kurioje darbo vietos reikalauja vis daugiau ir daugiau techninių gebėjimų ir meistriškumo, tokia padėtis išties kelia susirūpinimą Europos konkurencingumu. Pageidautina, o tiksliau būtina šią situaciją įveikti. Šiam tikslui įmonės turi integruoti į savo strategiją mokymą kaip vidutinės trukmės ir ilgalaikę investiciją, o ne kaip veiksmą, grindžiamą greitu, ar net betarpišku investicijos atsipirkimu.

5.4.6.4

Tačiau į profesinį mokymą, į mokymą ir švietimą visą gyvenimą neturėtų būti žiūrima atskirtai. Jie turi būti esminė darbuotojų karjeros valdymo dalis. Per mokymą būtina užtikrinti motyvacijas visais amžiaus tarpsniais, tobulinant kompetencijas ir skatinant profesinį augimą. Šiuo požiūriu kompetencijų patirtis, įgyties panaudojimas tampa svertais, kurie turi būti vystomi per individualius profesinius projektus, suderintus su verslo projektu.

5.4.7

Komitetas taip pat pageidauja pabrėžti socialinės ekonomikos vaidmenį, apie kurį buvo kalbėta daugelyje jo nuomonių. Komitetas primena, kad socialinė ekonomika gali suteikti išaugusio konkurencingumo modelį, pagrįstą bendradarbiavimu tarp asmenų ir įmonių bei sugebėjimu patenkinti asmenų poreikius, o taip pat vystyti žmogiškąjį kapitalą.

5.4.8

Šalia įmonių ir jų darbuotojų, permąstant visuomeninius santykius pirmenybinį vaidmenį vaidina socialiniai partneriai. Lisabonos įgaliojimas pirminiame projekte svarbiausią atsakomybę skyrė įmonėms, socialiniams partneriams ir pilietinei visuomenei. Komitetas didžiai apgailestauja, kad ši nuoroda buvo nepakankamai įvertinta per pirmuosius Pavasario viršūnių susitikimus, tiek valstybių narių pranešimuose, tiek Europos Tarybos svarstymuose ir išvadose.

5.4.9

Ši padėtis pradėjo gerėti, kai Pavasario viršūnių susitikimų išvakarėse buvo pradėti rengti socialinių partnerių susitikimai su Tarybos pirmininkavimu ir su Komisija. Daugiametė socialinio dialogo darbotvarkė 2003-2005, kurią priėmė socialiniai partneriai (UNICE, CEEP, UEAPME ir Europos profsąjungų konfederacija), taip pat prisidėjo stiprinant jų įsitraukimą į reformų strategijos įgyvendinimą. Ši darbotvarkė, bendro derinimo ir bendros iniciatyvos rezultatas, parengta pagal tris temas (užimtumas, socialiniai išplėtimo aspektai, mobilumas), ypatingai akcentuoja mokymo ir profesinių kvalifikacijų stiprinimą. Tuo būdu, derindama didesnį įmonių ekonominį konkurencingumą su sustiprintu socialiniu turiniu, ji prisideda prie Europos visuomenės modelio apibrėžimo.

5.4.10

Šitie socialiniai partneriai jau pradėjo vykdyti valstybėse narėse lemiamas reformas, antai mokymo, darbo rinkos, socialinės apsaugos. Labai svarbu skatinti jų bendrą atsakomybę už reformas, tobulinant jų iniciatyvas ir jų susitarimus Pavasario viršūnių susitikimų pranešimuose, įtraukiant juos į geros praktikos mainus. Komitetas yra pasirengęs skleisti per duomenų bazę šią informaciją apie socialinių profesinių veikėjų dalyvavimą reformose.

6.   Išvados

6.1

Komitetas daro išvadą, kad Europos įmonių konkurencingumo trūkumas yra pernelyg didelė kaina Europai, stokojančiai verslumo, lėtai priimančiai sprendimus ir lėtai prisitaikančiai prie tarptautinių pokyčių, iki šiol neužbaigtai daugelyje sričių, vėluojančiai vykdyti reformas, labai nepakankamai, dažnai vangiai, kartais nenuosekliai, taigi neproduktyviai, išnaudojančiai savo pačios privalumus. Šį konstatavimą patvirtina keturios esminės disfunkcijos:

—

nepakankamas verslumo skatinimas, nepaisant europinių laisvių;

—

neužbaigta vidaus rinka nepaisant jos išplėtimo;

—

vis dar nebaigta ekonominė sąjunga, nepaisant pinigų sąjungos;

—

stringančios struktūrinės reformos nepaisant jų programavimo.

6.2

Ištaisyti šitas disfunkcijas priklauso kolektyvinei atsakomybei, kad būtų užtikrinta didesnė darna tarp Europos ir jos valstybių, pasinaudojant papildomumais. Komitetas džiaugiasi, kad paskutinis Pavasario viršūnių susitikimas:

—

pakvietė valstybes nares skatinti partnerystes reformos labui įtraukiant socialinius partnerius, pilietinę visuomenę ir valdžios institucijas;

—

palaikė Europos socialinių partnerių valią konsoliduoti sustiprinti savo įsipareigojimus nauja partneryste kaitos labui.

6.3

Komitetas mano, kad tokios partnerystės, tiek Europos tiek nacionaliniu mastu, turėtų nedelsdamos imtis kurti sąlygas Europos konkurencingumui atstatyti ir imtis šių darbų:

—

spartinti optimalų vidaus rinkos organizavimą;

—

plėtoti ekonominę sąjungą pinigų sąjungos lygyje;

—

įtraukti į reformas visus suinteresuotus sluoksnius;

—

įgyvendinti šiuo tikslu inovacines iniciatyvas, tiek viešas, tiek privačias ir asociatyvias;

—

artimiausiuose Pavasario viršūnių susitikimuose įvertinti šios partnerystės pažangą.

6.4

Komitetas pabrėžia būtinumą nenukrypstamai laikytis 2010 metų termino, apimančio tiek Lisabonos reformų įgyvendinimą, tiek vienos rinkos užbaigimą ir sukūrimą tikros konkurencingos ekonominės sąjungos, išnaudojančios visas pinigų sąjungos pasekmes, visapusiškai integruojančios tvaraus vystymosi reikalavimus.

6.5

Galiausiai, EESRK pastebi, kad stiprus ekonominis augimas paspartins reikiamas reformas. Europos Sąjunga turi imtis atitinkamų veiksmų, kad sustiprinti vieningą rinką, skatinant paklausą ir pasiūlą, tokiu būdu sukuriant palankias sąlygas investicijų, prekybos, vartojimo ir darbo vietų skaičiaus gerinimui.

2004 m. spalio 27 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND

(1)  EESRK nuomonė dėl direktyvos projekto rengiama.

  翻译：