C_2009317LT.01011501.xml

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. balandžio 1d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 25 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėja Ann Le Nouail-Marliere.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 154 nariams balsavus už, 6 – prieš ir 7 susilaikius.

1.1. Komitetas palankiai vertina su II Dublino reglamentu susijusius Komisijos siūlomus veiksmus, kuriais siekiama didinti sistemos veiksmingumą ir užtikrinti, kad taikant procedūrą būtų gerbiamos bet kurio asmens, kuriam reikalinga tarptautinė apsauga, teisės ir rasti išeitį iš kai kuriose valstybėse narėse susidariusių situacijų, kai dėl priėmimo pajėgumų jos negali užtikrinti reikiamo apsaugos lygio.

1.2. Komitetas pritaria ketinimui užtikrinti veiksmingą galimybę pradėti prieglobsčio prašymo procedūrą ir visoms atsakingoms valstybėms narėms numatytam reikalavimui išsamiai įvertinti jai perduotų prieglobsčio prašytojų apsaugos poreikius.

1.3. EESRK susipažino su Komisijos pasiūlyme numatytomis naujovėmis, kuriomis siekiama užtikrinti aukštesnius apsaugos standartus, visų pirma geriau informuojant prieglobsčio prašytojus apie jų prašymo nagrinėjimo proceso pažangą. Vis dėlto reiškia abejonių dėl kalbinių aspektų ir kalbos, kuria pateikiama informacija apie prašymo arba perdavimo statusą. Atsižvelgiant į tai, kad ši informacija yra laikoma pranešimu, kuriuo suteikiama teisė pateikti skundą ir nurodomi terminai, ji tarptautinės apsaugos prašytojui turėtų būti visada pateikiama jo gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis pripažįsta suprantantis, įskaitant atvejus, kai tarpininkauja prisaikdintas vertėjas arba atliekamas oficialus vertimas ir dalyvauja teismų paskirtas arba prašytojo pasirinktas atsakovas.

1.4. Tarptautinės apsaugos prašytojams turėtų būti suteikta teisė į teisminę gynybą ir nemokamą teisinę pagalbą.

1.5. Komitetas vertina tai, kad humanitarinės išlygos išplėstos jas papildant diskrecinėmis išlygomis, tačiau norėtų, jog būtų patikslinta taikymo tvarka, kad diskrecinės ir suvereniteto išlygos netaptų nepalankios prieglobsčio prašytojų interesams.

1.6. Pabrėžia, kad svarbu, jog kiekvieno prašytojo atvejis būtų nagrinėjamas atskirai, įskaitant etapą, kurio metu nustatoma valstybės narės atsakomybė išsamiai išnagrinėti prašymą ir priimti sprendimą dėl papildomos apsaugos tik tuo atveju, jei prašytojas neatitinka pirmojoje Konvencijoje numatytų būtinų pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų.

1.7. Pakartoja savo rekomendaciją valstybėms narėms ir Europos Sąjungai nesinaudoti taip vadinamų patikimų trečiųjų šalių sąrašais, kol nesudarytas visoms valstybėms narėms skirtas bendras sąrašas, pateikiamas žmogaus teisių apsaugos srityje veikiančioms NVO, Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams, visų pirma už prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo etape.

1.8. Apgailestauja, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas, kai sulaikyti nenurodo teismo institucija ir kol ji nėra nedavusi tokio leidimo, nevertinamas kaip netoleruotina praktika.

1.9. Norėtų, kad vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo praktika apeliacinio skundo pateikimas visada būtų vertinamas kaip priverstinio arba tariamo savanoriško grąžinimo sustabdymas.

1.10. Siūlo pasinaudoti žmogaus teisių srityje veikiančių NVO patirtimi ir sudarant joms galimybę užmegzti ryšį su tarptautinės apsaugos prašytojais ir suteikiant galimybę prieglobsčio prašytojams pasinaudoti jų pagalba. Be to, rekomenduoja valstybėms narėms pasinaudoti NVO kompetencija ir esant galimybei dalyvauti už prašymų suteikti apsaugą nagrinėjimą, įskaitant svarbų atsakingos valstybės nustatymo etapą, atsakingų pareigūnų mokymo programose ir atsižvelgti į vietos aspektą užtikrinant galimybę vietos ir regionų valdžios institucijoms kreiptis pagalbos ir paramos į kompetentingas NVO.

1.11. Siūlo valstybėms narėms aktyviau kovoti su prekyba žmonėmis užsiimančiais nusikaltėliais ir ratifikuoti tarptautines kovos su nusikalstamumu priemones, įskaitant du prie Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą pridedamus protokolus, ir iš savo patikimų trečiųjų valstybių sąrašo išbraukti šių priemonių, taip pat ir Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, neratifikavusias šalis bei užtikrinti prekybos žmonėmis aukų apsaugą bei atleisti jas nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, o joms prašant prieglobsčio ir apsaugos labiau atsižvelgti į jų tarptautinės apsaugos teises nuo to momento, kai apie tai informuojamos viešosios valdžios institucijos, ir užtikrinti atitinkamą pareigūnų mokymą.

Komitetas ragina ES neperduoti prieglobsčio prašymų ir individualių atvejų nagrinėjimo tarptautinės Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (2) arba pridedamo jos protokolo (3) neratifikavusiai šaliai.

2.1. Bendra Europos prieglobsčio sistema buvo plėtojama dviem skirtingais etapais. Pirmasis prasidėjo Tamperės Europos Vadovų Tarybos susitikime (1999 m.) priėmus Amsterdamo sutartį, kuria imigracijos ir prieglobsčio politikai suteikta Europos Sąjungos dimensija. Šis pirmasis etapas baigėsi 2005 m.

2.2. Pirmuoju etapu buvo parengtos prieglobsčio direktyvos ir pradėtas valstybių narių bendradarbiavimas.

2.3. Antrasis bendros Europos prieglobsčio sistemos kūrimo etapas prasidėjo 2004 m. lapkričio mėn. priėmus Hagos programą, kurioje nurodoma, kad iki 2010 m. turi būti pasiekta pagrindinių bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslų numatant instrumentus ir priemones, kuriomis siekiama didesnio apsaugos standartų, reikalingų bendrai Europos prieglobsčio sistemai (BEPS) sukurti, suderinimo ir jų tobulinimo.

2.4. Prieš imdamasi naujų iniciatyvų, 2007 m. Komisija parengė žaliąją knygą (4) ir pateikė ją Europos Sąjungos institucijoms, valstybėms narėms ir pilietinei visuomenei (5). Ja remdamasi Komisija parengė prieglobsčio politikos planą. Šiame plane nurodomos priemonės, kurias Komisija ketina įgyvendinti per antrąjį bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) kūrimo etapą.

2.5. 2003 m. vasario 18 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 343/2003, nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (toliau – Dublino reglamentas) (6), kurio naują redakciją siūlo Komisija, buvo nagrinėjamas EESRK nuomonėje (7).

2.6. Pagrindinis šios naujos redakcijos tikslas – padidinti sistemos veiksmingumą ir užtikrinti aukštesnius asmenų, kuriems taikoma Dublino procedūra, apsaugos standartus. Remiantis minėta Dublino procedūra iš esmės siekiama nustatyti valstybę narę, atsakingą už atskirų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą arba papildomos apsaugos suteikimą bei tarptautinę apsaugą pagal 1965 m. Ženevos konvenciją, 1967 m. Niujorko protokolą ir 2003 m. sausio 27 d. Tarybos „priėmimo“ Direktyvą 2003/9/EB bei 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos „priskyrimo“ Direktyvą 2004/83/EB, kurių nauja redakcija taip pat šiuo metu yra rengiama. Be to, pasiūlymu siekiama veiksmingiau spręsti dideles valstybių narių priėmimo pajėgumo problemas.

2.7. Pasiūlyme išlaikyti pagrindiniai šiuo metu galiojančio Dublino reglamento principai, kuriais remiantis už prašymo nagrinėjimą atsakinga visų pirma ta valstybė narė, kurios vaidmuo prašytojui atvykstant į valstybių narių teritoriją ir joje apsigyvenant buvo didžiausias, išskyrus tam tikras šeimos vientisumą saugančias išlygas.

2.8. Be to, pasiūlyme iš esmės nekeičiamos valstybių narių tarpusavio pareigos ir nuostatos, reglamentuojančios valstybių narių pareigas pagal Dublino procedūrą prieglobsčio prašančių asmenų atžvilgiu, kadangi šios nuostatos turi įtakos tarp valstybių narių vykdomoms procedūroms arba yra būtinos nuoseklumui su kitomis prieglobsčio priemonėmis užtikrinti. Naujomis nuostatomis, kuriomis padidinamos galiojančios procedūrinės garantijos, kad būtų užtikrinta didesnė apsauga, siekiama geriau patenkinti asmenų, kuriems taikoma procedūra, specialiuosius poreikius ir išvengti spragų užtikrinant jų apsaugą.

Šiuo naujos redakcijos pasiūlymu išplečiama reglamento taikymo sritis – įtraukiami papildomos apsaugos prašytojai (ir gavėjai) – siekiant užtikrinti derėjimą su Priskyrimo direktyva 2004/83/EB, kadangi pradinis Reglamentas (EB) 343/2003 buvo taikomas tik prieglobsčio prašytojams, ir patobulinamos kai kurios nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti procedūros ir atsakingos valstybės narės nustatymo sistemos sklandų veikimą sustiprinant tarptautinės apsaugos prašytojų teisines garantijas ir suteikti jiems galimybę geriau apginti savo teises.

Pasiūlyme ypatingas dėmesys skiriamas šeimos vientisumo išsaugojimo, nelydimų nepilnamečių ir kitų pažeidžiamų grupių apsaugos priemonėms.

Galiausiai, siekiant išvengti, kad iškilus ypatingiems sunkumams perdavimas pagal Dublino reglamentą nesukurtų papildomos naštos toms valstybėms narėms, kurių priėmimo ir įsisavinimo pajėgumai riboti, reglamente numatyta nauja procedūra, pagal kurią galima sustabdyti perdavimą pagal Dublino procedūrą.

3.1. Šis pasiūlymas, kuris yra viena iš Prieglobsčio politikos plano priemonių, numatytų prieglobsčio srityje siekiant sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą (BEPS) (8), atitinka Komiteto labai remiamą suderinimo siekį ir jame atsižvelgta į trūkumus, išryškėjusius per konsultacijas dėl žaliosios knygos dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos. Tačiau tenka konstatuoti, kad pasiūlyme nekvestionuojamas principas, pagal kurį už prašymo nagrinėjimą atsakinga ta valstybė narė, kurios vaidmuo prieglobsčio prašytojui atvykstant į valstybių narių teritoriją ir joje apsigyvenant buvo didžiausias, išskyrus tam tikras išimtis. Pati Komisija siūlo atlikti didesnius pakeitimus ir nenurodyti laikotarpio (poveikio vertinimo santrauka SEC(2008) 2962/2963-2 „Stebėsena ir vertinimas“, trečia pastraipa) bei numatyti, kad atsakomybės priskyrimas būtų nustatomas pagal tai, kur pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas (COM(2008) 820, Aiškinamojo memorandumo II dalis „Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis“).

3.2. Komitetas pažymi, kad tokiai Komisijos pozicijai, atrodo, pritaria dauguma valstybių narių, tačiau primena, kad nuo 2001 m. Komitetas tvirtai pasisakė už tai, kad prieglobsčio prašytojams būtų suteikta teisė pasirinkti šalį, kuriai jis pateikia savo prašymą vadovaudamasis kultūriniais ir socialiniais motyvais, turinčiais didžiausios reikšmės greitai integracijai (9), o dėl BEPS ateities (10) pažymi, kad EESRK nuomonei taip pat pritarė daugelis pilietinės visuomenės organizacijų ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių vyriausiojo komisaro (JTPVK) biuras.

3.3. Nors Komitetas išsakė abejonę dėl principo, pritaria numatytai naujai procedūrai, kuria siekiama sustabdyti asmenų perdavimą pagal Dublino procedūrą tam tikrai atsakingai valstybei narei, kuri gali susidurti su papildomais sunkumais.

3.4. EESRK pažymi, kad šios priemonės atitinka ketinimus siekti geresnių teisinių ir procedūrinių garantijų pagrindinėms prieglobsčio prašytojų teisėms užtikrinti.

3.5. Komitetas apgailestauja, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nelaikomas netoleruotina praktika – neskaitant teismo nustatytų sukčiavimo ir proceso vilkinimo atvejų – kuri numatoma tik išskirtiniais atvejais, tačiau remiantis kriterijais, suteikiančiais susijusioms valstybėms narėms pernelyg plačias teises savo nuožiūra priimti sprendimus ir verčia prieglobsčio prašytojų gynėjus imtis daugybės ir ilgai trunkančių procedūrų.

3.6. EESRK remia sistemingą teisės apskųsti bet kurį sprendimą taikymą, visų pirma sprendimus, kuriais remiantis gali būti vykdomas perdavimas, ir mano, kad tokius skundus reikėtų vertinti kaip turinčius sustabdantį poveikį siekiant užtikrinti visišką teisių laikymąsi vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo praktika.

4.1.1. Šeimos vientisumas (12): bendrai nagrinėjant visų vienos šeimos narių prieglobsčio prašymus neturėtų būti siekiama tik „kad vienos šeimos nariai nebūtų išskiriami“. Tokio nagrinėjimo tikslas turėtų būti – užtikrinti tarptautinės apsaugos siekiančios šeimos susijungimą atsižvelgiant į kiekvieno prašytojo, visų pirma moterų, individualias teises.

4.1.2. EESRK aktyviai remia pasiūlymą, pagal kurį bet kuri valstybė narė galėtų nesilaikyti atsakomybės kriterijų, visų pirma dėl humanitarinių priežasčių (14).

4.1.3. Teisė apskųsti sprendimą dėl perdavimo atsakingai valstybei narei (16, 17) turėtų būti vertinama kaip turinti sustabdantį poveikį, priešingu atveju ji nebus veiksminga (11).

4.1.4. Remiantis Ženevos konvencija prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas (18) tik išimtinėmis aplinkybėmis. Tačiau siūlomo dokumento konstatuojamosiose dalyse šios išimtinės aplinkybės aiškiai neapibrėžtos. Komitetas mano, kad sulaikyti prieglobsčio prašytoją turėtų būti numatyta tik tuo atveju, jei jis pateikė savo prašymą, nors apie išsiuntimo priemonę buvo iš anksto informuotas.

4.2.1. Komitetas abejoja, ar tikslinga įvesti „pasislėpimo rizikos“ (2 straipsnio 1 dalis) apibrėžtis, kadangi ši sąvoka reglamento naujojoje redakcijoje vartojama toliau apibrėžiant „sulaikymą“. Bet kuriuo atveju, būtina apriboti teisės aktuose apibrėžtais objektyviais kriterijais pagrįstą manymą, kuriuo remiantis galima numatyti, kad asmuo, dėl kurio priimamas sprendimas dėl perdavimo, gali pasislėpti, nurodant, kad šiuos motyvus, atsižvelgiant į teisę į gynybą, turi būti įvertinęs kompetentingas teismas kaip nurodyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

4.3.1. Prieglobsčio prašytojas turi teisę būti informuotas apie „galimybę apskųsti sprendimą dėl perdavimo“ ir šios teisės įgyvendinimo priemones, o ne tik apie galimybę ja pasinaudoti (4 straipsnio 1 dalis).

4.3.2. Komitetas mano, kad apsiribojant informuoti prieglobsčio prašytoją ta kalba, kurią, „kaip pagrįstai galima manyti, jis supranta“ valdžios institucijų atstovams suteikiama teisė vertinti, nors negalima užtikrinti, kad jie yra pakankamai kompetentingi kalbos žinioms įvertinti (4 straipsnio 2 dalis). Komitetas norėtų, kad būtų patikslinta, jog informacija prieglobsčio prašytojui turi būti pateikiama ta kalba, kurią jis pripažįsta suprantantis.

4.3.3. Jei taikant bet kokią procedūrą reikia pirmiausia vadovautis vaiko interesais (6 straipsnio 1dalis), reikėtų aiškiai nurodyti, jog tai daroma remiantis Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalimi, kad teismuose šią nuostatą būtų galima teisiškai pagrįsti.

4.3.4. Siekiant teksto vientisumo, sąvoką „tarptautinės apsaugos prašytojas“ reikėtų pakeisti sąvoka „prieglobsčio prašytojas“.

4.3.5. Reikalavimas prašytojui pateikti prašymą raštu gali apriboti jo išraiškos galimybes ir tai prieštarauja bendrai dokumento nuostatai. Tiksliau būtų nurodyti, kad šis prašymas gali būti pateiktas bet kokia forma, leidžiančia institucijoms jį užregistruoti (raštu, žodžiu, atsakant į klausimyną).

4.3.6. Komitetas pritaria, kad sprendime atsisakyti (kurį dėl perėmimo savo žinion pateikė prašoma valstybė) patenkinti prašymą turi būti nurodomos jį pagrindžiančios priežastys (17 straipsnio 2 dalies 3 pastraipa). EESRK mano, kad taip pat reikėtų pabrėžti, kad jei per du mėnesius prašoma valstybė nepateikė atsakymo, ji privalo prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą.

Dėl perėmimo savo žinion ir atsiėmimo procedūros (VI skyrius, 20–31 straipsniai)

4.3.7. Komitetas skatina valstybes nares kuo skubiau pateikti prašymą atsiimti atitinkamą asmenį (23 straipsnio 2 dalis), tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per Komisijos nurodytą laikotarpį (per du mėnesius, jei prašymas, grindžiamas remiantis Eurodac sistemos gautais duomenimis, kitais atvejais – per tris mėnesius).

4.3.8. Nepakanka apsiriboti pareiškėjui pateikti kuo išsamesnę informaciją, kurią jis suprastų, pranešant „raštu ta kalba, kurią, kaip galima pagrįstai manyti, asmuo supranta“ (25 straipsnio 1 dalis). Kaip ir 4.2 punkte Komitetas norėtų pridurti, kad pranešimas turėtų būti patektas ta kalba, kurią prieglobsčio prašytojas pripažįsta suprantantis.

Patikslinti, kad skundo pateikimas turi sustabdantį poveikį (25 straipsnio 2 dalis ir 26 straipsnio 1 dalis), kaip nurodyta 16 ir 17 konstatuojamojoje dalyje.

4.3.9. Komitetas mano, kad nelogiška užtikrinti prašytojui, dėl kurio priimamas sprendimas dėl perdavimo, teisę pateikti skundą (tai turi sustabdantį poveikį) ir kartu neleisti suinteresuotajam asmeniui tos valstybės narės teritorijoje laukti skundo nagrinėjimo rezultatų (26 straipsnio 3 dalis ir 26 straipsnio 4 dalis).

4.3.10. Remdamasis Ženevos Konvencijos principu, pagal kurį valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą (27 straipsnio 1 dalis), Komitetas siūlo 27 straipsnio 3 dalį įterpti prieš 27 straipsnio 2 dalį siekiant atkreipti dėmesį į alternatyvius sulaikymui sprendimus.

4.3.11. Komitetas pritaria, jog turi būti aiškiai nurodyta, kad sulaikomi gali būti tik lydimi nepilnamečiai (27 straipsnio 10 dalis).

2009 m. liepos 16 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(5) Savo nuomonę dėl šios žaliosios knygos EESRK išsakė 2008 m. kovo 12 d. nuomonėje dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos, pranešėja Le Nouail Marlière (OL C 204, 2008 8 9).

(6) Žr. 2003 m. vasario 18 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 343/2003, nustatantį valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, OL L 50, 2003 2 25, p. 1.

(7) Žr. 2002 m. kovo 20 d. EESRK nuomonę dėl pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą dėl valstybės narės, atsakingos už vienoje iš valstybių narių pateikto piliečio iš trečiosios šalies prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų, pranešėjas Sharma (OL C 125, 2002 5 27).

(8) Su EESRK nebuvo konsultuojamasi dėl Eurodac pakeitimo (COM(2008) 825). Šis 2000 m. gruodžio 11 d. Tarybos reglamentas (EB) 2725/2000 tiesiogiai papildo Dublino reglamentą.

(10) Žalioji knyga dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos, COM(2007) 301.

(11) Sprendimas dėl Gebremedhin c) Prancūzija, 2007 m. balandžio 26 d. Europos žmogaus teisių teismas: 1950 m. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 3 ir 13 straipsniai, nepataisoma žala, kuri galėjo kilti dėl kankinimo arba nederamo elgesio, savaime yra sustabdančio poveikio. http://cmiskp.echr.coe.int/tkp197/view.asp?action=html&documentId=816069&portal=hbkm&source=externalbydocnumber&table=F69A27FD8FB86142BF01C1166DEA398649