19.1.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 17/18

—

mano, kad kitu programavimo laikotarpiu vietos plėtrai reikia skirti daugiau ES finansuojamos paramos siekiant didesnio piliečių įsipareigojimo įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir sudaryti palankias sąlygas ekonomikos atgaivinimui ir darbo vietų kūrimui ir jiems suteikti postūmį;

—

mano, kad BIVP yra viena novatoriškesnių teisėkūros procedūra priimamų aktų rinkinyje 2014–2020 m. laikotarpiui numatytų priemonių ir reikėtų ją skatinti taikyti;

—

pabrėžia, kad nuostatos dėl BIVP yra vienintelės Bendrų nuostatų reglamento nuostatos, pagal kurias numatoma įgyvendinimo lygmeniu siekti realios sinergijos tarp įgyvendinamų Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) ir struktūrinių fondų (Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF) ir Sanglaudos fondo paramos priemonių; todėl BIVP vietos paramos gavėjams gali tapti „vieno langelio principo“ priemone, kuri leistų kompleksiškai ir paprasčiau įgyvendinti BSP fondų priemones vietoje.

—

mano, kad BIVP yra svarbi darnios miesto ir kaimo gyvenamųjų vietovių plėtros priemonė, padedanti stiprinti gebėjimus plėtoti ryšius su priemiesčių ir kaimo gyvenamosiomis vietovėmis;

—

ragina Europos Komisiją remtis Audito Rūmų ir kitose ataskaitose bei vertinimuose padarytomis išvadomis ir taip užtikrinti, kad patirtis, įgyta įgyvendinant LEADER ir URBACT programas, iš tiesų padėtų sukurti tvirtesnį, skaidresnį ir atsakingesnį BIVP modelį;

—

ragina Komisiją kuo greičiau parengti bendras pavyzdines supaprastintas BIVP įgyvendinimo svarbiausiose srityse gaires.

Pranešėjas

Graham GARVIE (UK/LDAE), Borderso tarybos narys

1.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymus dėl kito programavimo laikotarpio, kuriuose dar kartą ir konkrečiai pabrėžiamas vietos plėtros aspektas ES regioninėje, kaimo ir jūrų politikoje;

2.

mano, kad vietos plėtra yra platesnės ES teritorinės plėtros strategijos dalis;

3.

mano, kad vietos plėtrą būtų tiksliau apibūdinti kaip holistinę koncepciją, kurioje dėmesys skiriamas įvairaus pobūdžio regionams – miesto, kaimo, miesto–kaimo ar funkciniams regionams –tenkantiems uždaviniams ir tų regionų potencialui;

4.

mano, kad kitu programavimo laikotarpiu, 2014–2020 m., vietos plėtrai reikia skirti daugiau ES finansuojamos paramos ne tik siekiant didesnio piliečių įsipareigojimo įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir lengviau juos pasiekti, bet ir sudaryti palankias sąlygas ekonomikos atgaivinimui ir darbo vietų kūrimui ir jiems suteikti postūmį regionuose, kurie ypač nukentėjo nuo dabartinės ekonomikos ir finansų krizės;

5.

tvirtina, kad vietos plėtros idėją galima įgyvendinti pasitelkus skirtingas priemones. Viena iš Komisijos siūlomų naujų svarbių galimybių yra bendruomenės inicijuota vietos plėtra (BIVP); tačiau vietos plėtros sąvokos reikšmė yra platesnė ir reikia atsižvelgti į kiekvienos ES valstybės narės institucinę struktūrą ir praktiką;

6.

labai palankiai vertina tai, kad vienas siūlomo Bendrų nuostatų reglamento skyrius būtų skirtas BIVP;

7.

pabrėžia, kad nuostatos dėl BIVP yra vienintelės Bendrų nuostatų reglamento nuostatos, pagal kurias numatoma įgyvendinimo lygmeniu siekti realios sinergijos tarp įgyvendinamų Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) ir struktūrinių fondų (Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF) ir Sanglaudos fondo paramos priemonių. Taigi jai tenka svarbus vaidmuo didinant pasitikėjimą sanglaudos politika – parodant, kad įvairių ES fondų paramos priemones iš tiesų galima įgyvendinti kartu – kompleksiškai ir veiksmingai;

8.

mano, kad šia priemone taip pat galima pasinaudoti efektyviau užtikrinant Europos Sąjungos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ir vietos lygmeniu įgyvendinant Bendroje strateginėje programoje (BSP) nubrėžtus vienuolika teminių tikslų, taigi kartu ir strategiją „Europa 2020“. Tačiau nori pabrėžti, kad terminą vietos plėtros strategijoms parengti reikėtų nukelti;

9.

mano, kad šiuo sudėtingu krizės ir ekonominio nuosmukio laikotarpiu labiau negu kada nors anksčiau reikėtų šalinti dirbtines kliūtis tarp įvairių ES fondų, kad jų paramos priemones būtų galima įgyvendinti vietos lygmeniu: ir miesto, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse labiau atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos teritorijos poreikius ir jiems skiriant didžiausią dėmesį;

10.

pabrėžia, kad pagrindinis BIVP uždavinys – ugdyti gebėjimus ir kad būtina skirti pakankamai išteklių tam, kad vietos suinteresuotieji subjektai galėtų parengti ir įgyvendinti savo vietos strategijas;

11.

palankiai vertina tai, kad Bendrų nuostatų reglamente numatyta, kad tos vietovės, kuriose vykdoma BIVP, galės naudotis didesne bendro finansavimo norma (papildomais 10 proc. ES bendro finansavimo iš ERPF ir ESF, jei visa prioritetinės krypties veikla bus įgyvendinama kaip BIVP) ir mano, kad tas pačias arba panašias paskatas reikėtų taikyti visiems fondams, tarp jų EJRŽF;

12.

pabrėžia, kad pagrindinę BIVP pridėtinę vertę sudaro vietos bendruomenės, įskaitant privatų ir savanoriškos veiklos sektorius, dalyvavimas kuriant vietos veiklos grupes (VVG), kurios rengs integruotas vietos plėtros strategijas;

13.

mano, kad toks ES lėšų panaudojimo būdas pagal principą „iš apačios į viršų“ yra visiškai priešingas principui „iš viršaus į apačią“, kuris dominuotų kitu atveju. Todėl BIVP yra geriausias realus pavyzdys, parodantis, ką vietos lygmeniu reiškia subsidiarumo principas, ir padėsiantis didinti visuomenės atsakomybę bei žinias apie ES remiamą vykdomą veiklą vietoje;

14.

primena, kad valstybės narės ir regionai gali visiškai nevaržomi nuspręsti savo partnerystės sutartyse ir veiksmų programose numatyti BIVP vykdyti pagal ERPF ir ESF priemones;

15.

mano, kad kartu su Miestų darbotvarke, Integruotomis teritorinėmis investicijomis ir bendrais veiksmų planais BIVP yra viena novatoriškesnių teisėkūros procedūra priimamų aktų rinkinyje 2014–2020 m. laikotarpiui numatytų priemonių ir reikėtų ją skatinti taikyti;

16.

mano, kad BIVP gali tapti lemiama priemone Bendros strateginės programos ir „Teritorinės darbotvarkės 2020“ tikslams įgyvendinti vietos lygmeniu, leisianti kartu planuoti politiką, kuria įgyvendinama strategija „Europa 2020“;

17.

mano, kad vykdant BIVP reikėtų remtis patirtimi, įgyta taikant anksčiau įgyvendintas sektorines vietos plėtrai skirtas priemones, pavyzdžiui, kaimo plėtros priemonę LEADER ir Europos žuvininkystės fondo priemones – 4 prioritetinės krypties iniciatyvas, Europos miestų plėtros tinklo programą (URBACT), buvusią URBAN iniciatyvą, skirtą tvariai probleminių miestų rajonų plėtrai, ir buvusią EQUAL iniciatyvą atskirčiai, diskriminacijai ir nelygybei mažinti;

18.

yra susirūpinęs, kad rengiant BSP numatytoje BIVP veikloje pernelyg pabrėžiamas strategijų rengimas ir gebėjimų ugdymas. Nors tie dalykai yra esminiai, vis tik pagrindinis BIVP uždavinys yra pasiekti apčiuopiamų ir svarių rezultatų investicijomis vietos bendruomenės gerovei didinti;

19.

abejoja, ar logiška BIVP paminėti tik pagal BSP 9 teminį socialinės įtraukties tikslą. BIVP – tai daugialypės paskirties priemonė; pirmiausia ji yra skirta vietos bendruomenei, dėl kurios įvairovės ir dėl kuriai tenkančių uždavinių tenka imtis gerokai platesnių, ne tik socialinės įtraukties, priemonių. Pavyzdžiui, ji galėtų tikrai padėti panaikinti rimtus geografinius ir demografinius skirtumus, apsunkinančius kai kurių regionų ekonominę ir socialinę plėtrą;

20.

todėl ragina BSP patikslinti taip, kad BIVP būtų minima įgyvendinant visus vienuolika BSP teminių tikslų ir būtų taikoma (atsižvelgus į vietos aplinkybes) ne tik socialinės įtraukties srityje;

21.

pabrėžia, kad BIVP vykdančios vietos veiklos grupės (VVG) turi gebėti pasinaudoti papildoma 10 proc. bendro finansavimo norma, nepaisant to, kokio BSP teminio tikslo siekia. Ypač svarbu tai, kad nuostata dėl papildomos 10 proc. dalies turi būti taikoma net ir tada, kai lėšos pagal BSP socialinės įtraukties tikslą skiriamos ne vien BIVP;

22.

mano, kad BIVP pridėtinės vertės sudedamosios dalys yra: vietos gyventojų ir visų viešojo ir privataus sektoriaus dalyvių dalyvavimas, konsultacijos ir bendradarbiavimas; vietos plėtros strategijos pritaikymas konkretiems teritorijos poreikiams; didelė įtaka daugiapakopiam ir sektorių tarpusavio bendradarbiavimui; tvirtos vietos lygmens kompetencijos ir patirties sutelkimas; vietos teritorijų gebėjimai inovacijų srityje ir kompleksinė bei daugiasektorinė veikla; vietos lygmeniu apibrėžti veiksmai ir jų rezultatai; lankstumas ir strateginis požiūris;

23.

mano, kad vietos plėtros metodas pagal BIVP taip pat atitinka poreikį vykdyti labiau į rezultatus orientuotą sanglaudos politiką, problemas sprendžiant atitinkamu teritoriniu lygmeniu; jis suteiks galimybę bendruomenėms ir vietos valdžios institucijoms aktyviai prisidėti prie ES politikos tikslų, ypač strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo;

24.

pabrėžia, kad BIVP vietos paramos gavėjams gali tapti „vieno langelio principo“ priemone, kuri leistų kompleksiškai ir paprasčiau įgyvendinti BSP fondų priemones vietoje. Tai galėtų būti didžiulis žingsnis užtikrinant, kad savivaldybės galėtų rengti integruotus projektus, kuriems bendras finansavimas būtų skiriamas iš įvairių ES fondų;

25.

tvirtina, kad BIVP dėl savo kompleksinio pobūdžio ir dėl to, kad joje dalyvauja bendruomenė, struktūriniu požiūriu yra pajėgesnė paremti veiklos įvairinimą, ekonominį ir socialinį vystymąsi ir inovacijas, negu standartizuoti principu „iš viršaus į apačią“ veikiantys procesai;

26.

mano, kad taip būtų sudarytos palankesnės sąlygos įgyvendinti novatoriškus projektus, kurie antraip veiksmų programose nebūtų numatyti. Didžiausia vietos plėtros partnerystės pridėtinė vertė yra ta, kad pasitelkiama įvairi VVG narių patirtis – VVG, kartu su paramos gavėjais rengdamos pradines finansavimo paraiškas, gerins jų kokybę ir padės jas geriau pritaikyti prie konkrečių vietos poreikių;

27.

ragina valstybes nares ir regionus atidžiai įvertinti, ar į savo partnerystės sutartis arba veiksmų programas įtraukę specialią BIVP veiklos kryptį jie sukurtų didesnę jiems skiriamų ES finansinių asignavimų pridėtinę vertę negu vykdydami principu „iš viršaus į apačią“ grindžiamas pagrindines programas;

28.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad ir VVG dydis, ir vidutinė finansinė suma, kurios BIVP vykdančios VVG galėtų tikėtis gauti ir valdyti, būtų pakankamos kritinės masės. Patirtis, įgyta įgyvendinant LEADER ir EŽF 4 prioritetinės krypties veiklą, rodo, kad BIVP vykdančios VVG galėtų būti sudaromos 5 000–150 000 gyventojų teritorijai ir kad integruotai vietos strategijai septynerių metų laikotarpiui vidutiniškai galėtų būti skiriama 2–10 mln. eurų;

29.

tačiau mano, kad BIVP mastas kai kuriais atvejais gali būti didesnis negu nurodyta 28 punkte ir kad didesnėms miestų arba geografinėms teritorijoms, pavyzdžiui, saloms arba atokioms vietovėms, reikėtų leisti taikyti išimtis su sąlyga, kad bendruomenės inicijuotos plėtros aspektas bus išsaugotas;

30.

nori priminti, kad BIVP yra neprivaloma, iš Bendrų nuostatų reglamente nurodytų fondų finansuojama priemonė vietos plėtrai vykdyti ir yra susijusi su kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, integruotomis teritorinėmis investicijomis (ITI), ir padeda įgyvendinti platesnio masto plėtros strategiją, pagal kurią galima vietos lygmeniu įgyvendinti į teritorijas orientuotą politiką;

31.

pritaria tam, kad Europos ir nacionalinėse įgyvendinimo taisyklėse būtų aiškiai numatyta, kad bendroje strategijoje numatytiems vietos tikslams siekti ITI ir VVG veiklą būtų galima skatinti vykdyti kartu, jei manoma, kad to reikia. Visų pirma pagal įgyvendinimo taisykles turėtų būti leidžiama vienai arba keletui VVG patikėti mažesniu mastu vykdyti pagal ITI numatytos didesnei geografinei teritorijai skirtos veiklos dalį ir tam turėtų būti sudarytos palankios sąlygos;

32.

mano, kad tais atvejais būtų visiškai logiška numatyti, kad papildomi 10 proc. lėšų, numatytų BIVP, būtų skiriama ir ITI;

33.

tačiau nori priminti, kad BIVP pridėtinė vertė yra ta, kad joje dalyvauja didesnė vietos bendruomenės dalis ir kad esamos priemonės, pavyzdžiui, LEADER ir EŽF 4 prioritetinės krypties veikla, yra susietos su struktūriniais fondais;

34.

mano, kad BIVP „bendruomenės“ aspektas yra ypač tinkamas spręsti tam tikros geografinės teritorijos problemas, kurioms įveikti reikalingos visos bendruomenės pastangos;

35.

palankiai vertina tai, kad BIVP taip pat gali būti viena iš keleto priemonių, kurias būtų galima panaudoti kurti įtraukioms miesto gyvenamosioms vietovėms, kuriose viešosios paslaugos būtų visiems prieinamos, būtų užkirstas kelias „getų kūrimui“, būtų sprendžiamos skurdo problemos ir mišriose bendruomenėse skatinami socialiniai ryšiai, taip pat būtų vykdoma politika, kuria skatinamas vyresnių žmonių aktyvumas, socialinės inovacijos, skirtingų kartų ir kultūrų bendruomenių tarpusavio parama;

36.

mano, kad nors šios nuomonės tikslas yra nagrinėti, kaip BIVP naudojama kitose srityse ir sektoriuose, o ne tik ten, kur LEADER kaimo vietovėse jau taikoma ir gerai išbandyta, BIVP, kaip natūralus LEADER tęsinys po 2014 m., taip pat gali būti viena iš priemonių, skirtų kaimo vietovių problemoms spręsti prieinamumo, ekonominio vystymosi ir veiklos įvairinimo, pagrindinių paslaugų gyventojams išlaikymo, taip pat politikos, skatinančios aktyvų senėjimą, socialines inovacijas ir kartų bei kultūrų savitarpio paramą srityse;

37.

mano, kad didesnėse miesto gyvenamosiose vietovėse gali egzistuoti keletas BIVP vykdančių kaimyninių bendruomenių arba vienos bendruomenės VVG, kad vietos problemas, pavyzdžiui, daugialypės atskirties, aplinkos būklės blogėjimo, panašius sunkumus patiriančių grupių užimtumo problemas būtų galima spręsti pagal principą „iš apačios į viršų“. Kai toje pačioje vietovėje veikia keletas VVG, reikėtų užtikrinti tam tikrą jų veiklos koordinavimą;

38.

mano, kad BIVP yra svarbiausia darnios miesto ir kaimo gyvenamųjų vietovių plėtros priemonė, padedanti stiprinti gebėjimus plėtoti ryšius su priemiesčių ir kaimo gyvenamosiomis vietovėmis, išvengti padrikos miestų plėtros, skatinti darnaus mažų ir vidutinių miestų tinklo kūrimą, stiprinti ryšius tarp vietos žemės ūkio produktų gamintojų ir vartotojų;

39.

palankiai vertina parengiamąją priemonę, vadinamą RURBAN, kuria siekiama miestų ir kaimų ryšiams plėtoti išnaudoti naujausią mokslinių tyrimų ir politikos raidą. RK nori, kad ši priemonė iki 2014–2020 m. laikotarpio pradžios taptų programa, skirta skatinti keistis gerąja patirtimi, atlikti tarpusavio vertinimą, rasti novatoriškus sprendimus ir plėtoti tinklaveiką, kad visu tuo galėtų pasinaudoti naujoji BIVP partnerystė;

40.

be to, norėtų priminti RK pasiūlymą sukurti veiksmų programą RURBACT, kuria būtų skatinama keistis gerąja praktika ir kurti tinklus miestų ir kaimų problemoms spręsti (1);

41.

mano, kad įvairių miesto ir kaimo sąsajų, kurių esama visoje ES, formas labai veikia nacionalinės politinės ir administracinės sistemos. Todėl bet kurios formos ES intervencija turėtų būti pakankamai lanksti, kad ją būtų galima pritaikyti prie įvairių valdymo sistemų;

42.

mano, kad pagrindinis uždavinys yra panaikinti ES fondų dabartinį geografinį ir sektorinį suskirstymą. Nors veiksmų programos dažniausiai būna sektorinės, naujomis priemonėmis, pavyzdžiui, BIVP ir ypač ITI, būtų galima įdiegti būtiną teritorinį principą ir pašalinti sektorinį suskirstymą;

43.

mano, kad vykdant BIVP, skirtą miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių problemoms spręsti, reikia pripažinti, kad valstybėse yra susiklosčiusios labai įvairios aplinkybės, ypač skiriasi miesto ir kaimo ryšiai, palyginus įvairias valstybes nares (didesni miesto ir kaimo gyvenamųjų vietovių gerovės skirtumai, mažesni pajėgumai), šalis, kuriose yra daugiau savivaldybių (kuriose bendradarbiauti reikia ir ne tik vietos lygmeniu, jei norima, kad būtų pasiekta kritinė masė) ir šalis, kurių savivaldybės yra didesnės (kur vietos partnerystė dažniausiai egzistuoja teritorijoje);

44.

atkreipia dėmesį į tai, kad BIVP taip pat sėkmingai galima taikyti specifinių sektorinių problemų turinčiose vietovėse. Taip yra, pavyzdžiui, Europos žuvininkystės fondo 4 prioritetinės krypties atveju, kai BIVP metodika yra taikoma padedant vietos bendruomenei, kuri verčiasi žvejyba, ir žvejybos sektoriui;

45.

pažymi, kad daugelyje Europos vietų BIVP galima sėkmingai vykdyti pasitelkus esamą vietos lygmens partnerystę, finansuojamą iš EŽŪFKP ir (arba) EŽF; be to, kai kuriose vietovėse pagal EŽF 4 prioritetinę kryptį ir LEADER suburtų partnerių grupių bendradarbiavimas jau yra užtikrintas, nes kartais tai būna viena ir ta pati grupė. BIVP taip pat suteiks galimybę prireikus šias intervencines EŽŪFKP ir EŽF priemones susieti su ESF ir ERPF;

46.

pabrėžia, kad didžiausią susirūpinimą kelia tai, jog numatoma, kad EJRŽF bus valdomas valstybių narių lygmeniu, o atsakomybė už struktūrinius fondus ir LEADER dažnai perduodama regionams. Toks nenuoseklumas taps BIVP trūkumu;

47.

nori priminti, jog Regionų komitetas reikalauja, kad nuostata, pagal kurią valdžios institucijoms negali priklausyti daugiau kaip 49 proc. balso teisių, būtų persvarstyta, kai tik bus oficialiai suburtos vietos plėtros partnerių grupės, ir ragina tais atvejais užtikrinti, kad VVG būtų užtikrintas „subalansuotas atstovavimas“ įvairiems sektoriams;

48.

be kita ko mano, kad VVG sprendimų priėmimo tvarka turi būti tiksli ir aiškiai apibrėžta nuo pat pradžių, kad vietos valdžios institucijos, demokratinės visuomenei atskaitingos vietos partnerystėje dalyvaujančios institucijos, galėtų valdyti bendrą strategiją ir kartu užtikrinti, kad VVG savivaldybė neužimtų dominuojančios padėties;

49.

pabrėžia, kad nors BIVP tikslas – suteikti daugiau galių privačiam ir savanoriškos veiklos sektoriui, reikia pripažinti, kad vietos valdžios institucijoms šiuose procesuose reikia atlikti pagrindinį vaidmenį. Vietos valdžios institucijai dažnai tenka imtis iniciatyvos tam, kad valdymo institucijoms ir EK būtų galima užtikrinti, kad audito ir priimtų sprendimų atitikties rizika bus tinkamai valdoma ir kad vietos lygmeniu tinkamai gebama užtikrinti, kad VVG struktūra ir procedūros būtų veiksmingos;

50.

todėl nori priminti, kad BIVP galima organizuoti taip, kad atsakomybė iš valdymo institucijos arba kitos vietos arba regioninės įgyvendinimo institucijos VVG būtų perduota proporcingai, atsižvelgiant į realius VVG gebėjimus ir tai, kad jos sprendimai turi būti įtraukūs, skaidrūs ir priimti atsakingai;

51.

primygtinai ragina Europos Komisiją atsižvelgti į vietos iniciatyvas kiekvienoje valstybėje narėje, kad būtų galima šias iniciatyvas sklandžiai sujungti su naująja BIVP priemone;

52.

ragina Komisiją remtis Audito Rūmų ir kitose atskaitose bei vertinimuose padarytomis išvadomis ir taip užtikrinti, kad patirtis, įgyta įgyvendinant LEADER ir URBACT programas, iš tiesų padėtų sukurti tvirtesnį, skaidresnį ir atsakingesnį BIVP modelį;

53.

ragina nuo pat pradžių parengti aiškias taisykles, kad būtų išvengta interesų konflikto, ir bent jau užtikrinti, kad taisyklės dėl atsakomybės, visuomenės kontrolės, galimybės apskųsti priimtus sprendimus ir VVG skaidrumo būtų ne mažiau griežtos nei nustatytosios vietos tarybų nariams. Ir savivaldybės, ir VVG turi būti skaidriai atsakingos už naudojamas valstybės lėšas ir priimamus sprendimus;

54.

pabrėžia, kad gebėjimų klausimas yra labai svarbus ir jį reikia spręsti aiškiau išdėstant ir supaprastinant procedūrinius ir administracinius reikalavimus, (jei įmanoma) fondus susiejant pagal „vieno langelio principą“ tam, be kita ko (jei įmanoma), pasitelkus elektronines priemones;

55.

mano, kad tam reikalingas griežtesnis visų fondų auditas ir atitiktis negu siūloma šiuo metu. Ne mažiau svarbu, kad šie reikalavimai būtų proporcingi, antraip jie atbaidys potencialius vietos paramos gavėjus kreiptis dėl ES finansavimo;

56.

todėl yra susirūpinęs, kad vykdant BIVP gali būti susiduriama su įvairių atskirų fondų remiamos veiklos finansinio valdymo ir audito sunkumais (dažnai vertikalioje struktūroje atsakomybė už atskirų fondų valdymą yra paskirstyta skirtingoms valdymo institucijoms arba ministerijoms), dėl to gali nutikti taip, kad integruoti iš dviejų arba daugiau fondų finansuojami projektai bus vykdomi pagal fondo, kurio procedūros lėčiausios, procedūrų tempą. Be to, labai svarbu, kad minėtos valdymo institucijos nenustatytų savų, papildomų, apsunkinančių procedūrinių reikalavimų;

57.

pabrėžia, kad gebėjimų stiprinimas vietos lygmeniu ir strategijos yra tik priemonės, kurios turėtų padėti BIVP pritraukti apčiuopiamų vietos bendruomenei naudingų investicijų ir pasiekti konkrečių rezultatų;

58.

mano, kad BIVP daugiau dėmesio reikia skirti vietos strategijų, padedančių siekti aiškiai apibrėžtų rezultatų, rengimui ir įgyvendinimui;

59.

pabrėžia, kad viena didžiausių BIVP vertybių yra gebėjimas diegti inovacijas, o tai galima pasiekti užtikrinus įgyvendinimo lankstumą. Dėl to reikėtų stengtis ES ir nacionalinėse taisyklėse šalims ir regionams nenustatinėti principu „iš viršaus į apačią“ grindžiamų vienodų priemonių, tinkamumo taisyklių ir kriterijų, taip sudarant palankesnes sąlygas priimti vietos problemas, kurios nustatomos pagal principą „iš apačios į viršų“, atitinkančius sprendimus;

60.

mano, kad reikia tiesiogiai ir tvirtai susieti vietos strategijų rengimo, keitimosi geromis idėjomis bei platesnio įgyvendinimo procesus, ypač kai įgyvendinamos didesnio masto struktūrinių fondų remiamos intervencinės priemonės;

61.

pažymi, kad valdymo institucijoms gali kilti pagunda neremti kompleksinės, daug išteklių reikalaujančios veiklos, pavyzdžiui BIVP, jei esama paprastesnių būdų lėšoms išleisti. Tačiau jei būtų skirta daugiau techninės pagalbos negu dabar, BIVP galėtų tapti kur kas kokybiškesnė ir labiau įtraukti vietos bendruomenę negu laikantis principo „iš viršaus į apačią“;

62.

pažymi, kad nenuoseklu tais atvejais, kai vykdoma BIVP, LEADER skirti 5 proc. išteklių, o kitiems fondams – ne. Ragina valdymo institucijas apsvarstyti galimybę šią 5 proc. normą taikyti ir kitiems trims fondams, kai partnerystės sutartyje arba veiksmų programoje nusprendžiama BIVP vykdyti ir pagal kitų Bendrų nuostatų reglamente nurodytų fondų priemones;

63.

mano, kad reikia išspręsti klausimą dėl to, kad vietos plėtra programose numatoma padrikai, ir taip padidinti matomumą, atskaitomybę, sustiprinti projektų parodomuosius rezultatus, padėti mokytis vieniems iš kitų, perduoti žinias, ypač kai kalbama apie sunkiai kokybiškai įvertinamus rezultatus;

64.

ragina keturis atsakingus Komisijos generalinius direktoratus kuo greičiau parengti bendras orientacines supaprastintas BIVP įgyvendinimo svarbiausiose srityse gaires, pavyzdžiui, dėl vertinimo, kaip Bendrų nuostatų reglamente nurodyti fondai gali realiai padėti įgyvendinti integruotas vietos programas ir pavienius projektus, išlaidų tinkamumo finansuoti, atsiskaitymo, bendradarbiavimo, audito, atitikties, taikytinų viešinimo ir žinių perdavimo metodų. Tuo tikslu Komisija turėtų užmegzti dalykinį dialogą su plėtrą nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis vykdančiais subjektais, kurie galėtų pasiūlyti, kokius klausimus aptarti gairėse, taip pat pateikti kai kurių atsakymų ar jau veikiančios vietos plėtros partnerystės pavyzdžių.