1

Nintendo Co., Ltd (toliau – NCL arba Nintendo) su buveine Kiote (Japonija), yra pagrindinė Nintendo bendrovių, kurios specializuojasi vaizdo žaidimų konsolių ir su tomis konsolėmis skirtų naudoti žaidimų kortelių gamybos bei platinimo srityje, grupės bendrovė.

2

Europos ekonominės erdvės (EEE) tam tikrose teritorijose Nintendo vykdo veiklą per jai visiškai priklausančias dukterines bendroves, o pagrindinė dukterinė bendrovė yra Nintendo of Europe GmbH (toliau – NOE arba Nintendo). Nagrinėjamų faktinių aplinkybių metu NOE Europoje koordinavo tam tikrą Nintendo prekybos veiklą ir buvo išskirtinė platintoja Vokietijoje.

3

Kitose pardavimo teritorijose Nintendo paskyrė nepriklausomus išskirtinius platintojus. Šitaip John Menzies plc, kuri yra visiškai John Menzies Distribution Ltd priklausanti dukterinė bendrovė, prekybos padalinys The Games Ltd 1995 m. rugpjūčio mėn. tapo išskirtiniu Nintendo produkcijos platintoju Jungtinėje Karalystėje bei Airijoje ir juo buvo bent iki 1997 m. gruodžio 31 dienos.

4

Itochu Hellas EPE, tiesiogiai ar netiesiogiai ieškovei Itochu Corp. visiškai priklausanti dukterinė bendrovė, įsteigta Japonijoje, kur yra ir jos pagrindinė buveinė, pati arba per savo dukterines bendroves (tarp kurių Itochu Europe), buvo nepriklausoma išskirtinė Nintendo platintoja Graikijoje nuo 1991 m. gegužės 14 d. iki 1997 m. vasario 28 dienos.

5

1995 m. kovo mėn. Komisija pradėjo su vaizdo žaidimų sektoriumi susijusį tyrimą (byla IV/35.587 PO Video Games). Atlikdama šį tyrimą, 1995 m. birželio 26 ir rugsėjo 19 d. Komisija paprašė Nintendo pateikti duomenis pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, pirmojo reglamento dėl (EB 81) ir (EB 82) straipsnių taikymo (OL 13, 1962, p. 204), 11 straipsnį, kad gautų informacijos apie jos dukterines bendroves ir platintojus, apie su šiomis įmonėmis oficialiai sudarytas platinimo sutartis ir bendrąsias pardavimo sąlygas. NOE atsakė į šį prašymą 1995 m. liepos 31 d. ir rugsėjo 26 d. laiškais.

6

Padariusi preliminarias išvadas, 1995 m. rugsėjo mėn. Komisija pradėjo papildomą tyrimą, konkrečiai susijusį su Nintendo platinimo sistema (byla IV/35.706 PO Nintendo Distribution).

7

Atlikdama šį tyrimą, 1995 m. rugsėjo 9 d. Komisija paprašė Nintendo pateikti informaciją. Įvyko daug Nintendo atstovų ir Komisijos susitikimų, kuriuose buvo kalbama apie Nintendo platinimo politiką. Be to, Nintendo pateikė įvairius sutarčių, kurias pasirašė su kai kuriais platintojais, variantus.

8

1996 m. lapkričio 26 d. bendrovė Omega Electro, veikianti elektroninių žaidimų importo ir pardavimo sektoriuje, pateikė skundą pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 2 dalies b punktą dėl Nintendo žaidimų konsolių ir kortelių platinimo visų pirma todėl, kad Nintendo sudarė kliūtis lygiagrečiai prekybai ir taikė Nyderlanduose nustatytų perpardavimo kainų sistemą. Gavusi tokį skundą, Komisija išplėtė tyrimą (byla IV/36.321 Omega – Nintendo). 1997 m. kovo 7 d. ji išsiuntė prašymą Nintendo ir John Menzies, kad šios pateiktų informaciją. 1997 m. gegužės 16 d. pateiktame atsakyme Nintendo pripažino, kad kai kuriose platinimo sutartyse ir kai kuriose bendrosiose pardavimo sąlygose yra nustatyti lygiagrečios prekybos ribojimai EEE viduje. 1997 m. spalio mėn. Komisija išsiuntė John Menzies naują prašymą pateikti informaciją, į kurį pastaroji atsakė 1997 m. gruodžio 1 d. pateikdama tam tikros informacijos apie ginčijamą kartelį.

9

1997 m. gruodžio 23 d. laišku Nintendo pranešė Komisijai, jog iškilo „rimta problema, susijusi su lygiagrečia prekyba Bendrijoje“, ir išreiškė pageidavimą bendradarbiauti su Komisija.

10

1998 m. sausio 13 d.John Menzies pateikė papildomos informacijos. 1998 m. sausio 21 d., balandžio 1 d. ir gegužės 15 d. Nintendo Komisijai pateikė šimtus dokumentų. 1998 m. gruodžio 15 d. įvyko Komisijos ir Nintendo atstovų susitikimas, per kurį buvo iškeltas klausimas dėl galimo kompensacijų skyrimo trečiosioms šalims, nukentėjusioms dėl ginčijamo kartelio.

11

Be to, prisipažinusi Nintendo ėmėsi priemonių užtikrinti, kad ateityje būtų laikomasi Bendrijos teisės, ir pasiūlė finansinės kompensacijas trečiosioms šalims, patyrusioms nuostolių dėl jos veiksmų.

12

1999 m. birželio 9 d. laišku Komisija paprašė Itochu Hellas nurodyti, ar su ja susijusiuose dokumentuose, esančiuose Komisijos byloje, yra konfidencialių duomenų. Šiame laiške taip pat buvo nurodyta, kad Komisija planuoja pradėti formalią tyrimo procedūrą tam tikrų bendrovių, tarp kurių yra ir Itochu Hellas, atžvilgiu.

13

2000 m. balandžio 26 d. Komisija išsiuntė Nintendo ir kitoms nagrinėjamoms įmonėms, tarp jų ir Itochu (nusiunčiant kopiją Itochu Hellas), pranešimą apie kaltinimus dėl EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nintendo ir kitos nagrinėjamos įmonės pateikė rašytines pastabas dėl Komisijos pateiktų kaltinimų, kuriose Nintendo ir daugelis nagrinėjamų įmonių prašo taikyti 1996 m. liepos 18 d. Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo). Nė viena šalių neprašė oficialaus žodinio nagrinėjimo posėdžio. Nintendo neginčijo pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktų teisingumo.

14

Atsakymas į pranešimą apie kaltinimus Komisijai buvo atsiųstas 2000 m. liepos 28 d.Itochu ir Itochu Hellas vardu. Jame nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog Itochu visiškai nekontroliuoja Itochu Hellas veiklos, pirmoji bendrovė neturėtų būti įtraukta į procedūrą.

15

2001 m. spalio 31 d. Komisija Itochu Europe išsiuntė prašymą, kad ši pateiktų informaciją apie Itochu Hellas ir Itochu Europe įstatus ir vidinį funkcionavimą. Į šį prašymą šių dviejų bendrovių vardu buvo atsakyta 2001 m. lapkričio 26 d. laišku. 2002 m. rugsėjo 9 d. laišku Komisija išsiuntė Itochu prašymą, susijusį konkrečiai su šios bendrovės metine ataskaita. Į šį prašymą buvo atsakyta 2002 m. rugsėjo 27 d. laišku.

16

2002 m. spalio 30 d. Komisija priėmė Sprendimą 2003/675/EB, susijusį su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (COMP/35.587 PO Video Games, COMP/35.706 PO Nintendo Distribution ir COMP/36.321 Omega – Nintendo) (OL L 255, 2003, p. 33, toliau – sprendimas). Apie sprendimą buvo pranešta Itochu2002 m. lapkričio 11 dieną.

17

Sprendime išdėstytos tokios nuostatos:

„1 straipsnis

Išvardytos įmonės pažeidė (EB) 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį, nurodytais laikotarpiais susitarusios ir suderinusios veiksmus specializuotų žaidimų konsolių ir žaidimų kortelių, kurios naudojamos su Nintendo gaminamomis specializuotomis žaidimų konsolėmis, rinkoje, kurių tikslas ir paskirtis buvo riboti Nintendo žaidimų konsolių ir kortelių lygiagretų eksportą:

<…>

<…>

3 straipsnis

1 straipsnyje nurodytoms įmonėms už padarytą pažeidimą taikomos tokios baudos:

<…>

<…>

5 straipsnis

Šis sprendimas yra skirtas:

<…>

<…>“

18

Apskaičiuodama baudų sumą Komisija sprendime taikė metodą, išdėstytą Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės). Be to, ji nusprendė neatsižvelgti į pranešimą apie bendradarbiavimą dėl vertikalaus pažeidimo pobūdžio.

19

Pirmiausia Komisija nustatė pagrindines baudas atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

20

Šiuo klausimu Komisija visų pirma nusprendė, kad atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, konkretų jo poveikį rinkai ir atitinkamos geografinės rinkos dydį minėtos įmonės padarė labai sunkų pažeidimą.

21

Kadangi aptariamas vienas ir tęstinis pažeidimas buvo susijęs su keliomis visiškai skirtingo dydžio įmonėmis, reikėjo skirtingai vertinti atitinkamas įmones, kad būtų atsižvelgta į kiekvienos jų konkrečią svarbą ir kartu į realų jų neteisėtų veiksmų poveikį konkurencijai. Todėl aptariamos įmonės buvo suskirstytos į tris grupes pagal kiekvienos jų, kaip aptariamų produktų platintojos EEE, santykinę svarbą Nintendo. Lyginama buvo remiantis kiekvienos įmonės dalimi nuo bendro Nintendo žaidimų konsolių ir kortelių parduoto kiekio, nupirkto platinti EEE 1997 m., t. y. paskutiniais pažeidimo metais. Šiuo pagrindu pirmai grupei buvo priskirta tik Nintendo, o John Menzies buvo vienintelė priskirta antrai grupei. Šioms įmonėms Komisija nustatė preliminarų pradinį baudos dydį pagal pažeidimo sunkumą: Nintendo – 23 mln. EUR, o John Menzies – 8 mln. EUR. Itochu ir kitoms nurodytoms įmonėms buvo nustatytas 1 mln. EUR preliminarus baudos dydis.

22

Be to, pirma, siekdama užtikrinti, kad bauda turėtų atgrasomąjį poveikį, ir, antra, atsižvelgti į Nintendo, John Menzies ir Itochu dydį bei bendrus išteklius, Komisija padidino pradines baudų sumas. Konkrečiai kalbant apie Nintendo, Komisija nusprendė, kad, nepaisant to, jog ji yra gerokai mažesnė už Itochu, reikia atsižvelgti į faktą, kad ši įmonė yra su pažeidimu susijusių produktų gamintoja. Atsižvelgdama į šiuos veiksnius, Komisija Nintendo ir Itochu nustatytoms baudoms pritaikė 3, o John Menzies – 1,25 dauginimo koeficientą, todėl nustatytas pradinis baudų dydis Nintendo – 69 mln. EUR, John Menzies – 10 mln. EUR, o Itochu – 3 mln. EUR.

23

Atsižvelgiant į kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo trukmę, pradinis baudos dydis buvo padidintas 10% už kiekvienus pažeidimo metus, todėl Itochu skirta bauda padidėjo 50%.

24

Taigi Komisija Itochu nustatė 4,5 mln. EUR pagrindinę baudą.

25

Antra, atsižvelgus į sunkinančias aplinkybes, Nintendo nustatyta pagrindinė bauda buvo padidinta pirmiausia 50% dėl to, kad ši įmonė buvo pažeidimo iniciatorė bei kurstytoja, ir, antra, 25% už tai, kad ji ir toliau darė pažeidimą po pirmųjų tyrimo veiksmų, atliktų vykdant Komisijos tyrimą 1995 m. birželio mėnesį. John Menzies skirta pagrindinė bauda buvo padidinta 20%: pirmiausia 10% atsižvelgus į tai, kad ji toliau tęsė pažeidimą Komisijai pradėjus tyrimą, ir antra, dar 10% dėl atsisakymo bendradarbiauti su Komisija.

26

Trečia, įvertinusi lengvinančias aplinkybes, Komisija visų pirma nusprendė, kad galima pagrįstai sumažinti baudą vienai nurodytų įmonių, t. y. Concentra – Produtos para crianças, SA (toliau – Concentra), kuri yra Nintendo išskirtinis platintojas Portugalijoje, dėl to, kad didžiąją aptariamo laikotarpio dalį jos vaidmuo buvo išskirtinai pasyvus. Be to, Komisija sumažino Nintendo skirtą baudą 300000 EUR, atsižvelgdama į tai, kad ši įmonė suteikė finansines kompensacijas pranešime apie kaltinimus nustatytoms trečiosioms šalims, nukentėjusioms nuo ginčijamo kartelio. Galiausiai 40% ir 25% nuolaidos buvo suteiktos atitinkamai John Menzies ir Nintendo, atsižvelgiant į realų jų bendradarbiavimą su Komisija. Kitų nurodytų įmonių atveju nebuvo nustatytos jokios lengvinančios aplinkybės.

27

2003 m. sausio 16 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai buvo pateiktas šis ieškinys.

28

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (aštuntoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

29

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus 2008 m. gegužės 20 d. vykusiame posėdyje.

30

Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

31

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

32

Ieškovė pirmiausia prašo iš dalies panaikinti sprendimą, o nepatenkinus šio reikalavimo – panaikinti arba sumažinti jai skirtą baudą.

33

Grįsdama savo prašymą dėl panaikinimo ieškovė nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, pagrįstą teisės klaida dėl to, kad sprendimas buvo skirtas ir jai. Ji tvirtina, kad negali būti laikoma atsakinga už Itochu Hellas padarytą šioje byloje nagrinėjamą pažeidimą, ir todėl sprendimas negalėjo būti jai skirtas.

34

Pirmiausia ji pabrėžia, kad yra Japonijos „daugiasektorinė prekybos bendrovė“ (sogo shosha), kurios veikla iš esmės koncentruojama Japonijos rinkoje. Jos decentralizuotas valdymas reiškia, kad dukterinės bendrovės veikia nepriklausomai. Šioje byloje reikia pažymėti, kad tik Itochu Hellas sudarė su NCL išimtinę platinimo sutartį ir keitėsi su ja laiškais. Be to, Itochu tiesiogiai valdo tik labai nedidelę Itochu Hellas akcijų dalį. O Itochu Hellas apyvarta sudaro tik 0,004% 1997 m. konsoliduotos Itochu apyvartos. Galiausiai Itochu neturi jokios hierarchinės valdžios ir negali kontroliuoti Itochu Hellas veiklos.

35

Ieškovė mano, kad norėdama patronuojančią bendrovę pripažinti atsakinga už jos dukterinės bendrovės veiksmus Komisija turi įrodyti, kad pirmoji iš tikrųjų darė lemiamą įtaką antrosios sprendimams. Iš tikrųjų iš 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (C-286/98 P, Rink. p. I-9925) ir iš generalinio advokato J. Mischo išvados byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas (Rink. p. I-9928), matyti, kad tik aplinkybės, jog patronuojanti bendrovė valdo dukterinę bendrovę, nepakanka nustatyti patronuojančios bendrovės atsakomybę.

36

Komisija privalo pateikti įrodymų, kad dukterinė bendrovė veikia ne savarankiškai, ir įrodyti, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų kontroliavo savo dukterinę bendrovę „darant nurodytą pažeidimą“ (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 131 ir kiti punktai). Kadangi abstrakčios patronuojančios bendrovės kontrolės nepakanka, Komisija, nepadarydama didelės žalos teisei į gynybą, negalėjo daryti kontrolės prezumpcijos tik dėl to, kad Itochu Hellas netiesiogiai ir visiškai priklauso Itochu.

37

Šioje byloje Komisija negalėjo pateikti net ribotų Itochu dalyvavimo pažeidime įrodymų. Konkrečiai kalbant, ji net negalėjo pateikti Itochu Hellas ir Itochu laiškų, susijusių su Nintendo veikla.

38

Šiuo klausimu ieškovė visų pirma mano, kad Komisija sprendimo 360 konstatuojamoje dalyje neteisingai nurodė, jog atsakymą į pranešimą apie kaltinimus „pateikė Itochu <…>, Itochu <…> ir Itochu Hellas vardu“. Ji nurodo, kad dėl to, jog pranešimas apie kaltinimus buvo skirtas jai, ji turėjo į jį atsakyti ir išaiškinti santykių tarp jos ir Itochu Hellas pobūdį. Ieškovė mano, kad šis atsakymas yra jos teisės į gynybą įgyvendinimo priemonė.

39

Ieškovė pažymi, kad jeigu būtų neatsakiusi į pranešimą apie kaltinimus, tai būtų buvę palaikyta kaip Komisijos sprendimo ją laikyti adresate patvirtinimas. Byloje, kurioje priimtas 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (T-354/94, Rink. p. II-2111), Komisija nusprendė, kad atsakant į pranešimą apie kaltinimus komentarų dėl Stora atsakomybės už jos dukterines bendroves nepateikimas turi būti laikomas atsakomybės prisiėmimu.

40

Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija neteisingai ją per administracinę procedūrą laikė vienintele adresate. Ji nurodo, kad šio sprendimo 39 punkte minėtame 1998 m. gegužės 14 d. Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (41–48 punktai), kuris buvo patvirtintas šio sprendimo 35 punkte minėtu 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimu Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (27–29 punktai), ieškovė buvo vienintelė Komisijos adresatė, ir tai Pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis iš esmės dviem aplinkybėmis: pirma, tuo, kad Stora Kopparbergs Bergslags AB patronuojančios bendrovės ir jos dukterinių bendrovių atstovavimui buvo suteiktas tik vienas mandatas, ir, antra, kad patronuojanti bendrovė per visą administracinę procedūrą neginčijo esanti teisinga susirašinėjimo su Komisija ir pranešimo apie kaltinimus adresatė.

41

Tačiau nagrinėjamoje byloje šių aplinkybių akivaizdžiai nėra.

42

Dėl pirmosios aplinkybės ieškovė visų pirma primena, kad Itochu Hellas ir Itochu nuo pat pradžių savo atstovams suteikė atskirus mandatus bei nepriklausomai ir skirtingais momentais duodavo nurodymus. Iš to aiškiai matyti, kad, priešingai minėtame 1998 m. gegužės 14 d. Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją nagrinėtai situacijai, Itochu niekada „nekoordinavo“Itochu Hellas ar Itochu Europe korespondencijos Komisijai.

43

Dėl antrosios aplinkybės ieškovė tvirtina nuolat ginčijusi Komisijos sprendimą jai siųsti dokumentus, susijusius su nagrinėjamu pažeidimu. Atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, kuomet ji pirmą kartą paaiškino savo santykių su Itochu Hellas pobūdį, ji aiškiai nurodė, kad negali būti laikoma atsakinga už pažeidimą ir todėl negali būti sprendimo adresatė. Santykių tarp Itochu, Itochu Europe ir Itochu Hellas pobūdis dar buvo aiškinamas 2001 m. lapkričio 26 d. ir 2002 m. rugsėjo 27 d. laiškuose Komisijai (žr. šio sprendimo 15 punktą).

44

Trečia, ieškovė tvirtina, kad jei Pirmosios instancijos teismas atmestų jos argumentą, kad per administracinę procedūrą ji veikė ne kaip vienintelė Komisijos adresatė, arba jei Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, kad ieškovė turi pateikti Itochu Hellas savarankiškos veiklos įrodymų, reikėtų atsižvelgti į toliau išdėstytas aplinkybes. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Itochu, būdama daugiasektorinė bendrovė ir veikdama decentralizuotai, nesikiša į kasdienius savo dukterinių bendrovių reikalus, kurios pačios atsakingos už savo prekybos politiką, o keletas jų, tarp jų ir Itochu Hellas, pačios įdarbina aukštus vadovus. Be to, Itochu Europe veikia decentralizuotai ir prižiūri tik pagrindines savo dukterinių bendrovių veiklos kryptis ir finansinius reikalus. Žaidimų konsolių ir žaidimų kortelių pardavimo ir platinimo veikla nėra pagrindinė Itochu Europe ar Itochu veikla. Be to, svarbu pažymėti, kad būtent Itochu Hellas, o ne Itochu pasirašė platinimo sutartį su Nintendo. Itochu visiškai nedalyvavo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai derybose dėl šios platinimo sutarties, ją pasirašant ar vykdant. Vis dėlto minėtame susitarime esančios ribojančios nuostatos yra vieninteliai įrodymai, kuriais remdamasi Komisija nusprendė, kad Itochu Hellas padarė pažeidimą.

45

Dublike ieškovė nurodo, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, jos pateikti įrodymai nėra nauji, nes ji juos nurodė atsakyme į pranešimą apie kaltinimus. Be to, kadangi Komisija pakeitė pranešime apie kaltinimus išdėstytus argumentus, ieškovė negali būti kritikuojama dėl visų įrodymų, reikalingų paneigti minėtus argumentus, pateikimo Pirmosios instancijos teismui. Bet kuriuo atveju į šiuos įrodymus turi būti atsižvelgta, nes priešingai nei yra per valstybės pagalbos, apie kurią buvo pranešta, nagrinėjimo procedūrą, Komisija turi įrodyti ieškovės dalyvavimą pažeidime.

46

Komisija ginčija visus ieškovės argumentus. Ji iš esmės nurodo, kad šioje byloje negali būti ginčijama, jog Itochu Hellas, nors ir netiesiogiai, visiškai priklauso Itochu. Taigi Komisija galėjo preziumuoti, kad valdančioji bendrovė Itochu iš tikrųjų darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės Itochu Hellas prekybos politikai, ir todėl galėjo nustatyti jos atsakomybę už neteisėtą veiką (sprendimo 355 konstatuojamoji dalis). Be to, ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, galinčių paneigti šią prezumpciją.

47

Reikia priminti, jog Bendrijos konkurencijos teisė pripažįsta, kad skirtingos bendrovės, priklausančios tai pačiai grupei, sudaro ekonominį subjektą, taigi įmonę pagal EB 81 ir EB 82 straipsnius, jei atitinkamos bendrovės savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, T-203/01, Rink. p. II-4071, 290 punktas).

48

Aplinkybė, jog dukterinė bendrovė turi savarankišką teisinį subjektiškumą, dar nereiškia, kad už jos elgesį atsakomybė negali tekti patronuojančiai bendrovei, ypač jeigu dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus (minėto sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 132 ir 133 punktai; 1972 m. liepos 14 d. Sprendimo Geigy prieš Komisiją, 52/69, Rink. p. 787, 44 punktas; sprendimo Sandoz prieš Komisiją, 53/69, Rink. p. 845, 13 punktas ir 1973 m. vasario 21 d. Sprendimo Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją, 6/72, Rink. p. 215, 15 punktas).

49

Tuo atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100% pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, Teisingumo Teismas 1983 m. spalio 25 d. Sprendime AEG-Telefunken prieš Komisiją (107/82, Rink. p. 3151, 50 punktas) nurodė, kad nebuvo būtina tikrinti, ar minėta bendrovė iš tikrųjų darė poveikį savo dukterinės bendrovės prekybos politikai, nes pastaroji bendrovė neišvengiamai laikėsi politikos, kurią apibrėžia tie patys skyriai, nustatantys patronuojančios bendrovės politiką. Tokiu atveju egzistuoja paprasta prezumpcija, kad tokia patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui. Todėl patronuojanti bendrovė, kuri Bendrijos teisme ginčija Komisijos sprendimą, kuriuo jai skiriama bauda už jos dukterinės bendrovės veiksmus, turi paneigti šią prezumpciją, pateikdama savo dukterinės bendrovės savarankiškumo įrodymų (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Avebe prieš Komisiją, T-314/01, Rink. p. II-3085, 136 punktas; taip pat šiuo atžvilgiu žr. minėto 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 29 punktą).

50

Nors, kaip tvirtina ieškovė, tiesa, jog Teisingumo Teismas minėto 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 28 ir 29 punktuose, be to, kad patronuojanti bendrovė turi turėti 100% dukterinės bendrovės kapitalo, nurodė kitas aplinkybes, pavyzdžiui, tai, kad nebuvo ginčyta, jog patronuojanti bendrovė darė įtaką savo dukterinės bendrovės prekybos politikai arba kad abiem bendrovėms buvo bendrai atstovaujama per administracinę procedūrą, tai nepaneigia to, jog minėtas aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė tik tam, kad nurodytų visus elementus, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas grindė savo samprotavimą prieš nuspręsdamas, kad argumentai nebuvo pagrįsti tik tuo, jog patronuojančiai bendrovei priklausė visas dukterinės bendrovės kapitalas. Todėl tai, kad toje byloje Teisingumo Teismas patvirtino Pirmosios instancijos teismo vertinimą, nepakeičia minėto sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją 50 punkte įtvirtinto principo.

51

Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, tam, kad padarytų išvadą, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos prekybos politikai. Tada Komisija galės pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė įrodo, kad jos dukterinė bendrovė iš esmės nesilaiko jos duodamų nurodymų ir todėl rinkoje elgiasi savarankiškai.

52

Šioje byloje akivaizdu, kad nagrinėjamu laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio 16 d. iki 1997 m. vasario 28 d. ieškovei tiesiogiai ar netiesiogiai priklausė visas Itochu Hellas kapitalas.

53

Todėl Komisija galėjo preziumuoti, kad Itochu iš tikrųjų darė lemiamą įtaką Itochu Hellas prekybos politikai. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, ieškovė turi pateikti įrodymų, kad jos dukterinė bendrovė savo prekybos politiką nustatydavo savarankiškai, todėl jos negali sudaryti vieno ūkio subjekto arba vienos įmonės EB 81 straipsnio prasme.

54

Šiuo klausimu ieškovė nurodė, kad į pranešimą apie kaltinimus ji atsakė iš esmės Itochu Hellas vardu, kad nesielgė kaip vienintelė Komisijos adresatė, kad būdama daugiasektorinė grupė ji tiesiogiai nesikišo į savo dukterinių bendrovių komercinę veiklą (ypač į netiesioginių dukterinių bendrovių, kaip antai Itochu Hellas, veiklą), kad šioje byloje nagrinėjamų prekių pardavimas ir platinimas nebuvo jos pagrindinė veikla, kad ji visiškai nedalyvavo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai derybose dėl išimtinio platinimo sutarties tarp Itochu Hellas ir Nintendo nei ją pasirašant, nei vykdant, ir galiausiai, kad Itochu Hellas buvo įdarbinusi daug vietos darbuotojų.

55

Šie argumentai iš esmės yra susiję, pirma, su ieškovės elgesiu per administracinę procedūrą, ir, antra, su grupės Itochu organizacija ir veikimu.

56

Visų pirma argumentus, susijusius su administracine procedūra, reikia pripažinti nereikšmingais. Net jei būtų pripažinta, kad ieškovė per administracinę procedūrą elgėsi ne kaip vienintelė Komisijos pašnekovė ir kad nuolat ginčijo Komisijos sprendimą jai siųsti nagrinėjamus dokumentus, tai negalėtų paneigti minėtos prezumpcijos. Iš tikrųjų samprotavimai, kaip ir minėtame 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją susiję su ieškovės elgesiu per administracinę procedūrą ir išdėstyti sprendimo 361 konstatuojamojoje dalyje, yra pertekliniai ir tik patvirtina Komisijos išvadą dėl Itochu Hellas kaltinimo neteisėtais veiksmais ir dėl sprendimo adresato.

57

Antra, dėl argumentų, susijusių su grupės Itochu organizacija ir veikimu, t. y. kad šią grupę sudaro Japonijos daugiasektorinė bendrovė, tariamai pasižyminti decentralizuotu valdymu ir jos dukterinių bendrovių bei subdukterinių bendrovių savarankiška veikla, reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikė jokių konkrečių šio tvirtinimo įrodymų, išskyrus šiuo klausimu nesusijusią aplinkybę, kad Itochu Hellas buvo įdarbinusi daug vietos darbuotojų.

58

Be to, nereikia atsižvelgti ir į tai, kad ieškovė visiškai nedalyvavo derybose dėl platinimo sutarties su Nintendo, ją pasirašant ar vykdant, arba į tai, kad Itochu Hellas Nintendo prekėms išvystė nuo pagrindinės grupės Itochu veiklos atskirą veiklą. Iš tikrųjų norint patronuojančiai bendrovei priskirti jos dukterinės bendrovės veiksmus visiškai nereikalaujama įrodyti, kad minėta patronuojanti bendrovė buvo tiesiogiai susijusi su inkriminuojamas veiksmais ar žinojo apie juos. Skirti sprendimą, nustatantį baudas bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei, Komisijai leidžia ne su pažeidimu susijęs kurstymo santykis tarp patronuojančios ir jos dukterinės bendrovių ir net ne pirmosios dalyvavimas minėtame pažeidime, o tai, kad šios bendrovės sudaro vieną įmonę pagal EB 81 straipsnį.

59

Iš to matyti, kad ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, galinčių paneigti prezumpciją, pagal kurią ji iš tikrųjų darė lemiamą poveikį savo dukterinės bendrovės Itochu Hellas elgesiui.

60

Todėl reikia atmesti šį ieškinio pagrindą.

61

Grįsdama savo prašymą panaikinti ar sumažinti jai skirtą baudą ieškovė nurodo šešis ieškinio pagrindus. Pirmasis susijęs su pareigos motyvuoti, numatytos EB 253 straipsnyje, nesilaikymu ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu, nes Itochu dėl Komisijos nevienodo požiūrio buvo skirta proporcingai gerokai didesnė bauda nei tos, kurios buvo skirtos kitiems sprendimo adresatams. Antrasis ieškinio pagrindas yra susijęs su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu dėl to, kad Komisija Itochu skirtą baudą padidino, siekdama jai suteikti atgrasomąjį poveikį. Kaip trečiąjį ieškinio pagrindą ieškovė nurodo, tai, kad Komisija, dėl pažeidimo trukmės padidindama Itochu skirtą baudą 50%, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė proporcingumo principą. Ketvirtasis ieškinio pagrindas pagristas pareigos motyvuoti nesilaikymu ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu, nes Komisija be rimto pagrindo neatsižvelgė į tam tikras lengvinančias aplinkybes. Penktasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija skyrė baudą, didesnę nei 10% Itochu Hellas praėjusių verslo metų apyvartos. Galiausiai kaip šeštąjį ieškinio pagrindą ieškovė nurodo, kad Komisija pažeidė jos teisę į gynybą.

62

Prieš pradedant nagrinėti ieškovės nurodytus ieškinio pagrindus reikia priminti, kad iš sprendimo 366–464 konstatuojamųjų dalių matyti, jog baudas už nustatytus EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pažeidimus Komisija skyrė pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir kad Komisija, kaip pati aiškiai patvirtino, baudų dydžius nustatė remdamasi gairėse įtvirtintu metodu.

63

Nors gairės negali būti laikomos teisės norma, kurios administracija turi laikytis bet kuriuo atveju, vis dėlto jos nustato su administracijos veiksmais susijusią taisyklę, nuo kurios tam tikru atveju ji negali nukrypti nenurodydama priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą (žr. 2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C-397/03 P, Rink. p. I-4429, 91 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

64

Pirmiausia ieškovė kaltina Komisiją nenurodžius tikslių skaičių, kuriais remdamasi ji suskirstė įmones į tris kategorijas. Konkrečiai kalbant, Komisija nenurodė atitinkamų kiekvienos įmonės Nintendo produktų pardavimo sumų ir dalių EEE 1997 m., išskyrus Nintendo ir John Menzies pardavimo sumas ir dalis. Todėl ieškovė negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą ir patikrinti Komisijos skirtingo vertinimo pagrįstumą. Šitaip Komisija neįvykdė EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti.

65

Dublike ieškovė patikslina, kad iš teismų praktikos matyti, jog Komisija privalo pagrįsti jos nustatytas ribas atskiroms kategorijoms. Ji taip pat priduria, kad vertinant, ar Komisija pažeidė Itochu teisę į gynybą, negalima atsižvelgti į vėlyvą atsiliepime į ieškinį Itochu Hellas rinkos dalies nurodymą.

66

Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Iš tikrųjų keletas Komisijos nurodytų skaičių rodo, kad Itochu Hellas turėta rinkos dalis sudarė mažiau kaip 0,5%. Priskirdama ieškovę tai pačiai kategorijai kaip ir kitus su pažeidimu susijusius platintojus, nors jų atitinkamos situacijos nagrinėjamoje rinkoje buvo visiškai kitokios, Komisija neatsižvelgė į specifinį atitinkamų įmonių dydį.

67

Dublike ieškovė pažymi, kad Komisijos diskrecija nustatant baudų dydžius nėra ribota, nes ši institucija privalo laikytis bendrųjų teisės principų. Todėl Komisija, nusprendusi suskirstyti į kategorijas, neturi pažeisti vienodo požiūrio ir proporcingumo principų. Be to, suskirstymas turi bent atspindėti realų įmonės elgesio poveikį konkurencijai. Priskyrusi šešias likusias įmones vienai kategorijai Komisija pasielgė neproporcingai. Ji turėjo numatyti ketvirtą kategoriją mažiausioms įmonėms ir jai taikyti mažesnę kaip 1 mln. EUR pradinę baudą. Iš tikrųjų santykis tarp John Menzies dydžio, susijusio su Nintendo, ir pačios didžiausios trečiai kategorijai priskirtos įmonės dydžio yra gerokai mažesnis nei santykis tarp pastarosios įmonės ir Itochu Hellas dydžių.

68

Komisija ginčija visus ieškovės pateiktus argumentus.

69

Pagal gairėse apibrėžtą metodą atitinkamoms įmonėms skirtinų baudų pradiniu dydžiu Komisija laiko sumą, nustatytą atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą. Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį (1 punkto A dalies pirmoji pastraipa). Pagal tai pažeidimai skirstomi į tris kategorijas, t. y. „lengvi pažeidimai“, už kuriuos galimų baudų dydis yra nuo 1000 iki 1 milijono eurų, „sunkūs pažeidimai“, už kuriuos galimų baudų dydis yra nuo 1 milijono iki 20 milijonų eurų, ir „labai sunkūs pažeidimai“, už kuriuos galimų baudų dydis yra per 20 milijonų eurų (1 punkto A dalies antrosios pastraipos pirmoji–trečioji įtraukos). Kiekvienai šiai kategorijai siūlomų baudų skalė, remiantis gairėmis, leidžia diferencijuoti įmonėms skiriamas baudas pagal jų padarytų pažeidimų pobūdį (1 punkto A dalies trečioji pastraipa). Be to, vadovaujantis gairėmis, būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams, visų pirma vartotojams, bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį (1 punkto A dalies ketvirtoji pastraipa).

70

Gairėse numatyta, kad tam tikrais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai iš trijų kategorijų, siekiant atsižvelgti į konkretų kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės, ir pritaikyti pradinį baudos dydį atsižvelgiant į kiekvienos įmonės konkrečius požymius (1 punkto A dalies šeštoji pastraipa).

71

Šioje byloje ieškovė neginčija nei jos pažeidimo kvalifikavimo kaip labai sunkaus, nei vertinimų, kuriais Komisija remiasi darydama išvadą, kad šis pažeidimas yra labai sunkus, o šie vertinimai susiję su pažeidimo pobūdžiu, jo realiu poveikiu rinkai ir su nagrinėjamos geografinės rinkos dydžiu (sprendimo 374–384 konstatuojamosios dalys). Ieškovė taip pat neginčija paties kartelio narių suskirstymo į kelias kategorijas. Tačiau ji kaltina Komisiją pažeidus vienodo požiūrio bei proporcingumo principus, pirma, ją priskiriant tai pačiai kategorijai kaip ir didesnes įmones ir, antra, neįvykdžius pareigos motyvuoti šiuo klausimu.

72

Dėl kaltinimo, pagrįsto vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu klasifikuojant įmones į kategorijas, ieškovė iš esmės tvirtina, kad priskirdama ją tai pačiai kategorijai kaip ir kitus su pažeidimu susijusius platintojus, nors jų atitinkamos situacijos nagrinėjamoje rinkoje buvo visiškai kitokios, Komisija neatsižvelgė į specifinį atitinkamų įmonių dydį. Ji nurodo, kad skirtingas požiūris turi bent atspindėti realų įmonės elgesio poveikį konkurencijai ir kad Komisija turėjo numatyti ketvirtą kategoriją pačioms mažiausioms įmonėms, tarp kurių priskirtina ir ieškovė, ir šiai kategorijai nustatyti mažesnę kaip 1 mln. EUR pradinę baudą.

73

Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad metodas, kuriuo kartelio nariai suskirstomi į kategorijas norint skirtingai juos vertinti pradinių baudų nustatymo etapu, kurio principas, be kita ko, patvirtintas Pirmosios instancijos teismo praktikoje, nors joje ir neatsižvelgiama į tai pačiai kategorijai priskirtų įmonių dydį, lemia pradinių sumų, nustatytų tai pačiai kategorijai priklausančioms įmonėms, suvienodinimą (žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T-26/02, Rink. p. II-713, 83 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

74

Žinoma, toks skirstymas kategorijomis turi atitikti vienodo požiūrio principą, pagal kurį draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai, o skirtingas situacijas vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas. Kita vertus, pagal teismų praktiką baudų dydis turi būti proporcingas bent veiksnių, kuriais remiantis įvertintas pažeidimo sunkumas, atžvilgiu. Vertindamas, ar kartelio narių suskirstymas į kategorijas yra suderinamas su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais, ir tikrindamas Komisijos naudojimosi šioje srityje turima diskrecija teisėtumą, Pirmosios instancijos teismas vis dėlto turi apsiriboti patikrinimu, ar šis suskirstymas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas, savo vertinimu nepakeisdamas Komisijos vertinimo (šio sprendimo 73 punkte minėto sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją 84 ir 85 punktai).

75

Nagrinėjamoje byloje Komisija nusprendė, kad „atitinkamos įmonės iš esmės galėjo būti suskirstytos į tris grupes, atsižvelgiant į kiekvienos jų svarbą Nintendo <…>, kaip atitinkamų produktų (ir tik jų) platintojų EEE, nes lyginama buvo kiekvienos įmonės dalimi atsižvelgiant į bendrą Nintendo žaidimų konsolių ir kortelių kiekį, kuris buvo nupirktas su tikslu platinti EEE 1997 m., t. y. paskutiniais pažeidimo metais“ (sprendimo 386 konstatuojamoji dalis). Nintendo (kurios turima rinkos dalis sudarė (konfidencialu) ( 1 )%) ir John Menzies (kurios turima rinkos dalis sudarė (konfidencialu)%) buvo priskirtos atitinkamai pirmai ir antrai grupėms. Kitos atitinkamos įmonės (kurių turimos rinkos dalys sudarė nuo (konfidencialu) iki (konfidencialu)%), tarp kurių yra ir Itochu, buvo priskirtos trečiai grupei.

76

Komisijos sprendimas atskirti įmones, kurių turima nagrinėjamų produktų platinimo rinkos dalis sudarė mažiau kaip (konfidencialu)%, negali būti laikomas nepagrįstu ir neperžengia jos turimos diskrecijos šioje srityje ribų.

77

To, kad kiekvienai kategorijai nustatytos pradinės baudos nėra visiškai proporcingos atitinkamų įmonių turimoms rinkos dalims, negalima ginčyti, nes tai yra tik suskirstymo sistemos ir baudų suvienodinimo kategorijoms rezultatas. Iš tikrųjų reikia priminti, kad net jei dėl suskirstymo į grupes tam tikroms įmonėms, nepaisant skirtingo jų dydžio, nustatoma vienoda pradinė bauda, skirtingas vertinimas laikomas objektyviai pagrįstu, nes nustatant pažeidimo sunkumą daug didesnė reikšmė tenka pažeidimo pobūdžiui, o ne įmonės dydžiui (žr. 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T-213/00, Rink. p. II-913, 411 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

78

Nors šioje byloje, apskritai kalbant, tikriausiai egzistuoja skirtumai tarp tai pačiai grupei priskirtų įmonių turimų rinkos dalių, tačiau, konkrečiai žiūrint, šie skirtumai nėra tokie dideli, kad pateisintų ieškovės priskyrimą kitai grupei. Konkrečiai šis Komisijos taikytas metodas neiškreipė nagrinėjamų rinkų vaizdo (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink. p. II-497, 159 punktą). Iš tikrųjų nagrinėjamoje rinkoje, t. y. Nintendo produktų platinimo rinkoje, nagrinėjamų faktinių aplinkybių metu dominavo Nintendo ir jos dukterinės bendrovės. Nepriklausomi platintojai, išskyrus John Menzies, nagrinėjamoje platinimo sistemoje vaidino sąlygiškai nereikšmingą vaidmenį (žr. sprendimo 388–390 konstatuojamąsias dalis).

79

Priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija neprivalėjo išskirstyti įmonių dar ir atsižvelgdama į jų turimą nagrinėjamų produktų platinimo rinkos dalį. Kadangi, kaip matyti iš anksčiau pateiktų argumentų, Komisijos vertinimas nėra nei nelogiškas, nei objektyviai nepagrįstas, ir atsižvelgiant į tai, kad didesnė reikšmė turi būti suteikta pažeidimo sunkumui, nereikia nagrinėti, ar, kaip tvirtina ieškovė, kartelio narių suskirstymas ne į tris, o į keturias kategorijas, būtų geriau atspindėjęs atitinkamų įmonių svarbą.

80

Be to, ieškovė negali tvirtinti, kad, atsižvelgiant į jos elgesio ribotą poveikį, jai buvo skirta neproporcinga bauda, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 70 punkte ir matyti iš sprendimo 385–390 konstatuojamųjų dalių, skirstant įmones buvo atsižvelgta į konkrečią ieškovės dalį bendrame Nintendo žaidimų konsolių ir kortelių kiekyje, kuris buvo nupirktas su tikslu platinti EEE 1997 m., taigi ir į jos neteisėtų veiksmų realų poveikį konkurencijai.

81

Tad reikia konstatuoti, kad dideli santykiniai skirtumai tarp paskutinei kategorijai, kuri yra neatsiejama suskirstymo į kategorijas ir vienodų baudų nustatymo sistemos dalis, priskirtų įmonių turėtų rinkos dalių yra objektyviai pateisinami. Komisijos teisė skirstyti į kategorijas netektų didelės dalies prasmės, jei dėl kiekvieno skirtumo tarp rinkos dalių, kuris santykinai yra didelis, o išreiškus jį procentiniais punktais pasidaro labai mažas, taptų neįmanoma skirtingų įmonių priskirti tai pačiai kategorijai.

82

Dėl kaltinimo, pagrįsto pareigos motyvuoti nesilaikymu, kiek tai susiję su suskirstymu į kategorijas, reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog, kalbant apie baudų nustatymą už konkurencijos teisės pažeidimus, pažymėtina, kad Komisija įvykdo savo pareigą motyvuoti, jei sprendime nurodo vertinimo kriterijus, kurie leido nustatyti padaryto pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir ji neprivalo pateikti jame detalių paaiškinimų arba skaičių, susijusių su baudos nustatymo metodu (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C-279/98 P, Rink. p. I-9693, 38–47 punktus ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-191/98, T-212/98–T-214/98, Rink. p. II-3275, 1522 ir 1523 punktus). Skaičiais išreikštų duomenų, susijusių su baudos nustatymo metodu, pateikimas, kad ir kokie reikšmingi šie duomenys būtų, pareigos motyvuoti paisymui nėra būtinas (2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C-182/99 P, Rink. p. I-10761, 75 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

83

Šioje byloje Komisija sprendime aiškiai nurodė elementus, į kuriuos ji atsižvelgė vertindama pažeidimo sunkumą (žr. 373 ir kitas konstatuojamąsias dalis), tarp kurių buvo nurodyti ir skaičiavimo, susijusio su paskirstymu į kategorijas, elementai. Tai, kad Komisija atskirai nenurodė kiekvienos trečiai kategorijai priskirtos įmonės rinkos dalių, nesutrukdė ieškovei išsamiai ginčyti šio ginčijamo sprendimo aspekto. Iš to matyti, kad Komisija nepažeidė pareigos motyvuoti dėl suskirstymo į kategorijas.

84

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

85

Ieškovė tvirtina, jog Komisija, nuspręsdama, kad siekiant atgrasomojo poveikio ieškovei nustatytą pradinę baudą reikia padidinti tris kartus, pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus.

86

Pirmiausia ji mano, jog be to, kad Komisija negalėjo jai, kaip valdančiajai bendrovei, skirti baudos ir dėl to atsižvelgti į jos bendrus išteklius, nebuvo jokios priežasties padidinti šią baudą dėl labai nedidelės Itochu Hellas apyvartos. Pagal gairių 1 punkto A dalies antrosios pastraipos ketvirtą įtrauką Komisija turėjo įvertinti, ar Itochu Hellas, o ne Itochu, dydis ir visi ištekliai pateisina pradinės baudos padidinimą atgrasymo tikslais. Reikėjo pirmiausia konstatuoti, kad Itochu Hellas apyvarta, kuri nurodyta pranešime apie kaltinimus, sąlyginai buvo gerokai mažesnė nei kitų atitinkamų įmonių apyvarta, ir, antra, kad nuo 1997 m. apyvarta labai sumažėjo. Komisija turėjo atsižvelgti į aplinkybę, nurodytą atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, kad Itochu Hellas nuo 1997 m. nebuvo Nintendo platintoja.

87

Antra, ieškovė nurodo, kad tuo atveju, jei Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, jog Komisija pagrįstai skyrė sprendimą Itochu, reikėtų pažymėti, kad pastarajai bendrovei nustatytos pradinės baudos padidinimas tris kartus taip pat pažeidžia vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Šiuo klausimu ji nurodo, kad tokį patį padidinimą ji taikė Nintendo, siekdama įvertinti ne tik jos dydį ir bendrus išteklius, bet ir nagrinėjamų produktų gamintojos, taip pat „natūralios (pažeidimo) organizatorės“ vaidmenį. Be to, Komisija John Menzies nusprendė taikyti tik 1,25 dauginimo koeficientą, nors šis platintojas, priešingai nei Itochu Hellas, vaidino aktyvų ir labai svarbų vaidmenį pažeidime. Galiausiai Komisija neatsižvelgė į decentralizuotą Itochu struktūrą, nors dauginimo koeficientas atgrasymo tikslu galėjo būti taikomas tik tuo atveju, jei patronuojanti bendrovė iš tikrųjų dalyvavo pažeidime. Ji primena, kad dėl jos, kaip daugiasektorinės bendrovės pobūdžio, Nintendo produktų platinimas niekada nebuvo jos komercinės veiklos dalis ir kad ji niekada nebuvo susijusi su laiškais dėl platinimo veiklos. Ši aplinkybė ją aiškiai išskiria iš kitų sprendimo adresatų.

88

Komisija prašo atmesti visus ieškovės nurodytus kaltinimus.

89

Dėl pirmos šio ieškinio pagrindo dalies reikia konstatuoti, kad ji grindžiama prielaida, pagal kurią Komisija neteisingai Itochu priskyrė sprendimo adresatams. Itochu aiškiai pripažino, kad šios ieškinio pagrindo dalies, kuri grindžiama teiginiu, jog Komisija turėjo įvertinti, ar Itochu Hellas, o ne Itochu, dydis ir bendri ištekliai pateisina baudos padidinimą siekiant atgrasomojo poveikio, nagrinėti nereikėtų, jei Pirmosios instancijos teismas pripažintų, kad Komisija nepadarė teisės klaidos, skirdama sprendimą taip pat ir Itochu.

90

Kadangi ieškinio pagrindas, kuriuo buvo grindžiamas prašymas iš dalies panaikinti sprendimą, buvo atmestas, nereikia nagrinėti ir šios ieškinio pagrindo dalies, kuri tapo nereikšminga.

91

Antra antrojo ieškinio pagrindo dalimi iš esmės priekaištaujama Komisijai, kad ši, siekdama atgrasomojo poveikio ir pritaikydama tą patį baudos padidinimo koeficientą Itochu ir Nintendo, nors jų vaidmenys nagrinėjamame pažeidime labai skyrėsi, tačiau John Menzies pritaikydama gerokai mažesnį baudos padidinimo koeficientą, nors pastaroji bendrovė vaidino aktyvų ir svarbų vaidmenį minėtame pažeidime, pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus.

92

Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad Komisijos diskrecija taikyti baudas įmonėms, kurios tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį arba EB 82 straipsnį, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, leidžiančių įgyvendinti jai Bendrijos teisėje pavestą priežiūros funkciją. Ši funkcija apima pareigą nustatyti atskirus pažeidimus ir skirti už juos sankcijas bei užduotį vykdyti bendrąją politiką, siekiant taikyti konkurencijos teisei Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 105 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T-43/02, Rink. p. II-3435, 297 punktas).

93

Iš to matyti, kad Komisija turi diskreciją spręsti apie baudos dydį, siekdama sustiprinti atgrasomąjį poveikį, kai konkretaus tipo pažeidimai vis dar gana dažni, nors jų neteisėtumas buvo nustatytas nuo Bendrijos konkurencijos politikos pradžios, dėl naudos, kurią iš to gali gauti tam tikros suinteresuotosios įmonės (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 108 punktas ir minėto sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 298 punktas). Kadangi atgrasymo tikslas yra susijęs su įmonių elgesiu Bendrijoje ir EEE, atgrasymo veiksnys yra vertinamas atsižvelgiant į daugelį faktorių, ne tik į atitinkamos įmonės konkrečią situaciją (2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C-289/04 P, Rink. p. I-5859, 23 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 300 punktą).

94

Todėl ieškovė negali remtis pažeidime dalyvavusių įmonių vaidmenų skirtumais, ginčydama baudų padidinimo, siekiant atgrasomojo poveikio, proporcingumą ir lygybę.

95

Be to, priešingai nei tvirtina ieškovė, remiantis sprendimu jokiu būdu negalima daryti išvados, kad Komisija, nustatydama baudų atgrasomąjį lygį, rėmėsi tik realiu kiekvieno pažeidimo dalyvio vaidmeniu.

96

Iš tikrųjų Komisija šioje byloje nusprendė, kad būtina tam tikroms įmonėms, t. y. Nintendo, John Menzies ir Itochu, padidinti pradinius baudų dydžius, kad būtų įvertintas šių įmonių dydis ir bendrieji ištekliai. Pradiniai baudų dydžiai, nustatyti Nintendo ir Itochu, buvo padidinti tris kartus. John Menzies baudai taikytas 1,25 dauginimo koeficientas.

97

Sprendimo 393–395 konstatuojamosiose dalyse 3 dauginimo koeficiento taikymas Nintendo ir Itochu pradinėms baudoms motyvuojamas taip:

„Šioje byloje Nintendo <…>, John Menzies <…> ir Itochu <…> reikia padidinti pradines baudas, kad būtų įvertintas šių įmonių dydis ir bendrieji ištekliai.

Itochu <…> nurodė, kad dėl to, jog ji jau nebeplatina nagrinėjamų produktų, nereikia didinti jos baudos atgrasymo tikslu <…> Tačiau užtikrinti atgrasomąjį poveikį reikia neatsižvelgiant į tai, kad įmonė po pažeidimo nustatymo tęsė ar nutraukė dvišalius santykius su kitais pažeidimo dalyviais.

Ypač reikia užtikrinti pakankamą atgrasomąjį poveikį Nintendo <…> atžvilgiu, nes, be jos dydžio (kuris yra gerokai mažesnis nei Itochu <…>), reikia įvertinti ir tai, kad ji yra produktų, kurie buvo pažeidimo dalykas, gamintoja <…>“

98

Iš šių ištraukų matyti, jog darydama nuorodą į aplinkybę, kad Nintendo buvo produktų gamintoja, t. y. į įmonės požymį, kuris nesusijęs su jos vaidmeniu nagrinėjamame pažeidime, Komisija koncentravosi į įmonių dydį, ypač į išskirtinį Itochu dydį.

99

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

100

Visų pirma ieškovė nurodo, jog Komisija negalėjo nuspręsti, kad pažeidimas Itochu Hellas atveju prasidėjo nuo tada, kai buvo pasirašyta platinimo sutartis su Nintendo, t. y. nuo 1991 m. gruodžio 16 d., ir tęsėsi iki minėtos sutarties galiojimo pabaigos, t. y. iki 1997 m. vasario 28 dienos. Komisija turėjo nustatyti laikotarpį, kuriuo Itochu Hellas iš tikrųjų darė neteisėtus veiksmus.

101

Ieškovė mano, kad Komisija šį „formalų vertinimą“ grindė tam tikromis platinimo sutarties nuostatomis, kurios, jos nuomone, pirma, numatė, kad Itochu Hellas galėjo parduoti nagrinėjamus produktus tik Graikijoje įsteigtiems Nintendo patvirtintiems atstovams, ir, antra, taip pat ribojo Itochu Hellas klientų lygiagretų eksportą EEE viduje. Tačiau atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Komisijai buvo pateikti įrodymai, kad šių sąlygų šalys nevykdė. Itochu Hellas šiuose klausimuose, be kita ko, nurodė, kad, pirma, Nintendo nebuvo patvirtinusi savo atstovų ir nesiėmė veiksmų jiems paskirti, antra, Itochu Hellas visiškai neribojo savo klientų ir (arba) atstovų, kurių buvo apie 300, eksporto ir galiausiai ji pati vykdė lygiagrečią prekybą, siekdama gauti produktų iš alternatyvių tiekėjų ir pardavinėdama tam tikrus Nintendo produktus ne Graikijoje įsteigtiems klientams. Ieškovė dublike patikslina, kad ji atsakyme į pranešimą apie kaltinimus taip pat nurodė, jog Komisija negalėjo paprasčiausia atsižvelgti tik į platinimo sutarties galiojimo laiką.

102

Be to, ieškovė tvirtina, kad, tiesą sakant, Itochu Hellas ir Nintendo nebuvo sudariusios „sutarties“, numatančios šias ribojančias sąlygas, nes šio dvi bendrovės neturėjo bendros valios. Komisija turėjo nustatyti, kada Itochu Hellas pradėjo ar numatė pradėti taikyti ribojimus, pavyzdžiui, platintojo Nortec AE atžvilgiu. Dublike ieškovė nurodė, kad platinimo sutarties sąlygas jai primetė Nintendo. Taigi Nintendo elgesys buvo vienašalis, todėl Komisija turėjo nustatyti aiškų ar tylų Itochu Hellas sutikimą (2000 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bayer prieš Komisiją, T-41/96, Rink. p. II-3383, 71 ir 72 punktai).

103

Iš gairių 1 punkto B dalies taip pat matyti, kad Komisija gali padidinti pradinį baudos dydį dėl pažeidimo trukmės, tik jei šis padidinimas yra susijęs su konkurencijos apribojimais, turėjusiais ilgalaikės neigiamos įtakos vartotojams. Todėl jei tam tikru laikotarpiu pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos vartotojams, pradinės baudos padidinimas dėl pažeidimo trukmės yra nepagrįstas.

104

Šioje byloje Komisija negalėjo pateikti jokių įrodymų, kad Itochu Hellas vykdė Nintendo parengtą „planą“ atsikratyti lygiagrečios prekybos, išskyrus keletą atvejų 1996 m. ir vienintelį atvejį 1993 metais. Todėl pažeidimo trukmė Itochu Hellas atveju yra gerokai trumpesnė nei nurodyta sprendime.

105

Antra, ieškovė taip pat nurodo, kad Komisija, nepažeisdama proporcingumo principo, turėjo bent atsižvelgti į pasyvų Itochu Hellas vaidmenį nagrinėjamame pažeidime arba į tai, kad nagrinėjamo pažeidimo laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio mėn. iki 1997 m. vasario mėn. buvo ilgų periodų, per kuriuos Itochu Hellas nedalyvavo nagrinėjamame pažeidime ir vaidino tik pasyvų vaidmenį. Todėl ieškovė nurodo, kad jei Komisija turėjo nuspręsti, jog pažeidimas truko daugiau nei vienerius metus, atsižvelgiant į pasyvų Itochu Hellas vaidmenį, Itochu pradinį baudos dydį dėl pažeidimo trukmės ji turėjo padidinti mažiau kaip 10% (pavyzdžiui, 5%). Toks vertinimas atitiktų Komisijos sprendimuose suformuotą praktiką bylose Volkswagen ir Izoliuoti vamzdžiai (atitinkamai 1998 m. sausio 28 d. Komisijos sprendimas 98/273/EB, susijęs su (EB 81) straipsnio taikymo procedūra (IV/35.733 – VW) (OL L 124, p. 60), ir 1998 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimas 1999/60/EB, susijęs su (EB 81) straipsnio taikymo procedūra (IV/35.691/E-4 – Izoliuoti vamzdžiai) (OL L 24, 1999, p. 1)). Arba Komisija turėjo bent jau taikyti mažesnį procentinį padidinimą dėl pažeidimo trukmės už tuos metus, kuomet buvo pavienis pažeidimas ar jo iš viso nebuvo. Bet kuriuo atveju toks procentinis padidinimas turėjo būti taikomas laikotarpiams, dėl kurių Komisija nepateikė jokių Itochu Hellas dalyvavimo nagrinėjamame pažeidime įrodymų (t. y. iki 1995 m. balandžio–gegužės mėn. ir nuo 1996 m. gegužės mėn. iki 1997 m. vasario mėnesio). Be to ieškovė pažymi, kad per šį paskutinį laikotarpį Itochu Hellas darbuotojai, susiję su Nintendo produktų platinimu, paliko įmonę, o Nintendo jau planavo nutraukti sutartį su Itochu Hellas.

106

Komisija ginčija visus ieškovės nurodytus argumentus.

107

Šį ieškinio pagrindą iš esmės galima padalyti į dvi dalis. Pirmoje dalyje ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nurodydama, jog ieškovė dalyvavo nagrinėjamame pažeidime nuo 1991 m. gruodžio 16 d. iki 1997 m. vasario 28 d., ir nuspręsdama, kad remiantis gairių 1 punkto B dalies pirmąja pastraipa pradinę baudą reikia padidinti 50%. Antroje šio ieškinio pagrindo dalyje ieškovė alternatyviai nurodo, kad atsižvelgiant į Itochu Hellas pasyvų vaidmenį ir į ilgus periodus, per kuriuos pastaroji bendrovė nedalyvavo pažeidime, Komisija turėjo taikyti mažesnį kaip 10% padidinimą už kiekvienus metus.

108

Visų pirma reikia konstatuoti, kad ieškovė ieškinio pagrindą, susijusį su pažeidimo trukme, nurodė tik subsidiariai, grįsdama prašymą panaikinti ar sumažinti jai skirtą baudą. Vis dėlto iš ieškovės procesinių dokumentų matyti, kad ji iš esmės ginčija sprendimo teisėtumą, kiek jame konstatuojama, kaip nurodyta jo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje, kad pažeidimas tęsėsi nuo 1991 m. gruodžio 16 d. iki 1997 m. vasario 28 dienos. Reikia taip pat konstatuoti, kad savo procesiniuose dokumentuose ieškovė aiškiai prašė panaikinti sprendimo 1 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad šiuo ieškinio pagrindu ieškovė siekia ne tik baudos panaikinimo ar sumažinimo, bet ir sprendimo panaikinimo iš dalies, būtent jo rezoliucinės dalies 1 straipsnio panaikinimo, nes Komisija jame neteisingai konstatavo, kad pažeidimas tęsėsi nuo 1991 m. gruodžio 16 d. iki 1997 m. vasario 28 d. (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T-38/02, Rink. p. II-4407, 210–213 punktus).

109

Dėl pažeidimo laikotarpio nustatymo reikia priminti, kad nustatant baudą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis įpareigoja atsižvelgti ne tik į pažeidimo sunkumą, bet ir į jo trukmę. Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad EB 81 straipsnio 1 dalis draudžia susitarimus, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje. Jei antikonkurencinio tikslo susitarimas nebuvo įgyvendintas, vis dėlto reikia atsižvelgti į laikotarpį, kurį šis susitarimas buvo, t. y. į laikotarpį, praėjusį nuo jo sudarymo iki nutraukimo datos (minėto Pirmosios instancijos sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 280 punktas ir 2005 m. liepos 27 d. Sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T-49/02–T-51/02, Rink. p. II-3033, 185 punktas).

110

Šioje byloje nėra ginčijama, kad Itochu Hellas su Nintendo sudarė platinimo sutartį, kuria buvo siekiama riboti lygiagrečią prekybą. Kadangi pažeidimas buvo nustatytas remiantis šia sutartimi, Komisija galėjo nuspręsti, kad pažeidimo trukmė sutapo su šios sutarties galiojimo terminu.

111

Sprendimo 351 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad Itochu Hellas dalyvavo pažeidime nuo 1991 m. gruodžio 16 d. (platinimo sutarties pasirašymo diena) iki 1997 m. vasario 28 d. (sutarties galiojimo pabaiga), t. y. penkerius metus ir du mėnesius.

112

Tokiomis aplinkybėmis, priešingai nei tvirtina ieškovė, net įrodymas, kad sutarties sąlygos nebuvo vykdomos tam tikrais periodais, neturi jokios reikšmės nustatant pažeidimo trukmę.

113

Be to, ieškovė šiuo klausimu negali tvirtinti, kad Nortec buvo taikomas palankesnis vertinimas, nes nors ši įmonė buvo sudariusi platinimo sutartį su Nintendo, Komisija nusprendė atsižvelgti į laikotarpį, kada ši įmonė iš tikrųjų dalyvavo pažeidime. Iš tikrųjų Nintendo ir Nortec sudarytoje platinimo sutartyje, priešingai nei Nintendo ir Itochu Hellas sutartyje, kuri aiškiai ribojo galimybę lygiagrečiai eksportuoti nagrinėjamus produktus (žr. sprendimo 264 konstatuojamąją dalį), nebuvo jokios konkurenciją ribojančios sąlygos. Todėl Komisija, nustatydama Nortec dalyvavimo pažeidime trukmę, pagrįstai rėmėsi ne platinimo sutarties nuostatomis, o visais laiškais, kuriais ji keitėsi su Nintendo.

114

Ieškovė taip pat negali remtis aplinkybe, kad sutarties sąlygos Itochu Hellas buvo primestos, ir ji neturėjo kito pasirinkimo, tik jas priimti. Iš tikrųjų ieškovė nepaaiškino, kaip ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės nustatant jos dalyvavimo pažeidime laikotarpį. Be to, užuot dalyvavusi kartelyje, ieškovė galėjo pranešti apie jai daromą spaudimą kompetentingoms institucijoms ir pateikti Komisijai skundą pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo KE KELIT prieš Komisiją, T-17/99, Rink. p. II-1647, 50 punktą ir 2005 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Union Pigments prieš Komisiją, T-62/02, Rink. p. II-5057, 63 punktą).

115

Be to, galimas pasyvus Itochu vaidmuo nagrinėjant lengvinančiais aplinkybes.

116

Dėl kitų Itochu argumentų, pagrįstų tariamu pažeidimo žalingo poveikio nebuvimu, reikia pažymėti, kad jie iš tikrųjų susiję su pažeidimo sunkumo laipsnio įvertinimu, o ne su pažeidimo trukme. Priešingai nei tvirtina ieškovė, gairių 1 punkto B dalis, pagal kurią „apskritai baudų už ilgalaikius pažeidimus padidinimas rodo, kad gerokai griežtinama ankstesnė praktika siekiant veiksmingai kovoti su konkurencijos apribojimais, turinčiais ilgalaikės neigiamos įtakos vartotojams“, nereiškia, kad padidinimui dėl trukmės keliama sąlyga įrodyti, jog nagrinėjamas pažeidimas turi neigiamą ir ilgalaikį poveikį vartotojams.

117

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirma šio ieškinio pagrindo dalis negali būti priimta.

118

Pagal gairių 1 punkto B dalį Komisija ilgos trukmės pažeidimų (paprastai trunkantys ilgiau nei penkerius metus) atveju turi galimybę dėl pažeidimo sunkumo nustatytą sumą padidinti iki 10% už kiekvienus pažeidimo metus.

119

Šioje byloje sprendimo 403 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad ieškovės padaryto pažeidimo trukmė yra penkeri metai ir du mėnesiai, t. y. ilgos trukmės pažeidimas pagal gaires, ir ji dėl pažeidimo trukmės baudą padidino 50%. Taigi Komisija laikėsi savo pačios gairėse nustatytų taisyklių. Be to, šis padidinimas 50% atsižvelgiant į pažeidimo trukmę šioje byloje nėra akivaizdžiai neproporcingas.

120

Aplinkybė, kad Komisija paliko sau padidinimo iki 10% už kiekvienus pažeidimo metus galimybę, jos visiškai neįpareigoja šį lygį nustatyti atsižvelgiant į pažeidimo intensyvumą ar kiekvieno pažeidėjo skirtingą dalyvavimo lygį.

121

Visų pirma reikia atmesti argumentą, kad Komisija turėjo taikyti mažesnį padidinimą, nes ieškovė vaidino tik pasyvų vaidmenį pažeidime, arba bent dėl to, kad jai inkriminuojami veiksmai buvo pavieniai ar labai reti. Iš tikrųjų reikia priminti, kad pagal gairėse įtvirtintą metodiką kiekvienos atitinkamos įmonės dalyvavimo pažeidime sunkumas, konkrečiai atsižvelgiant į jų aktyvumą ar pasyvumą, yra vertinamas nagrinėjant sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes pagal gairių 2 ir 3 punktus (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T-224/00, Rink. p. II-2597, 265 punktą).

122

Šioje byloje Komisija, tiksliai ir pagal gairėse išdėstytą metodiką vertindama lengvinančiais aplinkybes, išnagrinėjo, ar ieškovė vaidino pasyvų vaidmenį nagrinėjant lengvinančias aplinkybes.

123

Dėl tvirtinimo, kad dėl to, jog ieškovei inkriminuojamo pažeidimo intensyvumas labai kito, Komisija turėjo taikyti mažesnį padidinimą bent jau daliai nustatyto laikotarpio, pakanka priminti, jog baudą padidinti dėl trukmės įmanoma ne tik tuomet, kai yra tiesioginis ryšys tarp trukmės ir padidintos žalos, padarytos Bendrijos tikslams, kurių siekiama konkurencijos normomis (2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją, T-202/98, T-204/98 ir T-207/98, Rink. p. II-2035, 106 punktas ir minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 278 punktas).

124

Dėl ieškovės nuorodos į Komisijos sprendimus bylose Volkswagen ir Izoliuoti vamzdžiai pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisijos sprendimų praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje, o sprendimai, susiję su kitomis bylomis, yra tik papildomas rodiklis dėl diskriminacijos buvimo, nes mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės, kaip antai rinkos, prekės, įmonės ir aptariami laikotarpiai, bus tapačios (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C-167/04 P, Rink. p. I-8935, 201 ir 205 punktas ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C-76/06 P, Rink. p. I-4405, 60 punktas).

125

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio pagrindas dėl baudos padidinimo atsižvelgiant į pažeidimo trukmę turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

126

Visų pirma ieškovė tvirtina, kad be adekvačių paaiškinimų nesumažinusi jai skirtos baudos už pasyvų Itochu Hellas vaidmenį nagrinėjamame pažeidime Komisija pažeidė EB 253 straipsnį. Be to, šią aplinkybę pripažinusi lengvinančia Concentra atžvilgiu ir to paties nepadariusi Itochu atžvilgiu Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

127

Visų pirma ieškovė nurodo, kad jei būtų nuspręsta, jog sprendimas buvo skirtas jai teisingai, reikėtų atsižvelgti į jos visiškai pasyvų vaidmenį ginčijamame pažeidime. Ieškovė taip pat pastebi, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Itochu Hellas nurodė, jog Komisijos byloje buvo tik labai ribotų įrodymų dėl jos dalyvavimo nagrinėjamame pažeidime. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad būdama maža Nintendo produktų platintoja EEE viduje Itochu Hellas buvo nereikšminga bendrame Nintendo sukurtame mechanizme, kuriuo buvo siekiama neleisti lygiagretaus importo.

128

Be to, Itochu Hellas vaidmuo, ieškovės nuomone, buvo toks pats pasyvus kaip ir Concentra vaidmuo. Tačiau Komisija dėl šio pasyvumo pagrindinę Concentra baudą sumažino 50% (sprendimo 212, 213 ir 421 konstatuojamosios dalys). Ieškovė nurodo, kad Itochu Hellas, kaip ir Concentra, tik informuodavo Nintendo apie egzistuojančią lygiagrečią prekybą. Vienintelis Komisijos nurodytas skirtumas yra tas, kad Itochu Hellas atsiskaitydavo Nintendo„tikėdamasi, kad NOE išspręs susidariusią problemą“. Tokie Komisijos nustatyti „lūkesčiai“ negali būti laikomi įrodymu, kad Itochu Hellas vaidino aktyvų vaidmenį pažeidime.

129

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Itochu Hellas ir Nintendo sudaryta platinimo sutartis buvo standartinė ir nesuteikė jokios derybų dėl jos sąlygų laisvės. Todėl nepriklausomų Nintendo platintojų, ypač Itochu Hellas, kuri neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su minėtos sutarties sąlygomis, situacija neturėtų būti prilyginta atstovų, nurodytų byloje, kurioje priimtas 1979 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas BMW Belgium ir kt. prieš Komisiją (32/78, 36/78–82/78, Rink. p. 2435), situacijai. Ieškovė pažymi, kad, atsižvelgiant į Nintendo padėtį Graikijoje ir į nuostolių, kuriuos galėjo patirti Itochu Hellas, riziką, pastaroji bendrovė neturėjo kito pasirinkimo, kaip sutikti su platinimo sutarties sąlygomis. Su Nintendo susijusi veikla sudarė didžiąją dalį Itochu Hellas veiklos nuo 1991 m. iki 1996 m., o šios veiklos praradimas 1997 m. turėjo didelį poveikį Itochu Hellas. Nintendo nutraukus sutartį 1998–1999 m. Itochu Hellas apyvarta sumažėjo 12 ar 13% nuo 1997 m. apyvartos.

130

Antra, ieškovė tvirtina, jog Komisija, be adekvačių paaiškinimų atsisakydama atsižvelgti į tai, kad Itochu Hellas netaikė nagrinėjamų ribojimų, pažeidė EB 253 straipsnį. Visų pirma, ji nurodo, kad Itochu Hellas eksportavo Nintendo produktus iš Graikijos ir sudarė keletą pardavimo sandorių EEE viduje, konkrečiai kalbant, Ispanijoje. Ginčijama platinimo sutarties sąlyga, pagal kurią Itochu Hellas galėjo pardavinėti tik Graikijoje įsteigtiems ir Nintendo patvirtintiems perpardavėjams, nebuvo vykdoma. Iš tikrųjų pati Nintendo nesiėmė veiksmų atrinkti ar patvirtinti Itochu Hellas perpardavėjus ir niekada nepateikė jokių komentarų šiuo klausimu. Ieškovė taip pat nurodo, jog iš Komisijos bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamo pažeidimo metu nuolat ir dideliais kiekiais buvo lygiagrečiai importuojama į Graikiją. Tai patvirtina aplinkybė, kad Itochu Hellas neprieštaravo lygiagrečiai Nintendo produktų prekybai. Galiausiai ji taip pat neigia bandžiusi panaudoti pažeidimą savo naudai, kaip tai patvirtina jos patirti nuostoliai aptariamu laikotarpiu.

131

Komisija ginčija visus ieškovės nurodytus kaltinimus.

132

Šioje byloje reikia išnagrinėti, ar teisingai ir laikydamasi pareigos motyvuoti Komisija atsisakė, pirma, pripažinti, kad ieškovė vaidino pasyvų vaidmenį pažeidime, ir, antra, nuspręsti, kad ji neįgyvendino minėto pažeidimo praktikoje.

133

Visų pirma reikia pažymėti, kad ieškovės argumentai išnagrinėjus ieškinio pagrindą, kuriuo grindžiamas prašymas iš dalies panaikinti sprendimą, turi būti atmesti tiek, kiek jais ginčijamas asmeninis Itochu dalyvavimas ginčijamame kartelyje.

134

Be to, kaip matyti iš teismų praktikos, kai pažeidimą padaro keletas įmonių, nustatant baudų dydžius reikia įvertinti kiekvienos iš jų dalyvavimo sunkumą (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 623 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C-49/92 P, Rink. p. I-4125, 150 punktas), siekiant nustatyti, ar jų atžvilgiu yra sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių.

135

Pagal gairių 3 punkto pirmą įtrauką įmonės „išimtinai pasyvus arba prisitaikėliškas prie lyderio“ elgesys darant pažeidimą, jei toks elgesys įrodytas, gali būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė, patikslinant, kad pasyvus vaidmuo reiškia, jog įmonė pasirenka „pasyvią poziciją“, t. y. aktyviai nedalyvauja rengiant vieną ar daugiau antikonkurencinių susitarimų (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T-220/00, Rink. p. II-2473, 167 punktas).

136

Šioje byloje ieškovė iš esmės tvirtina, kad Itochu Hellas vaidino tik nereikšmingą vaidmenį bendroje Nintendo sukurtoje lygiagretaus importo ribojimo sistemoje ir kad jos vaidmuo buvo bent jau toks pat pasyvus kaip ir Concentra vaidmuo. Be to, ji tvirtina, kad, atsižvelgiant į Itochu Hellas ekonominę padėtį, ji negalėjo atmesti Nintendo primestų platinimo sutarties sąlygų.

137

Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad dėl to, jog Itochu Hellas iš tikrųjų sudarė ginčijamą platinimo sutartį ir todėl oficialiai išreiškė savo pritarimą lygiagrečios prekybos ribojimo principui, ieškovė negali remtis aplinkybe, kad ji vaidino tik pasyvų vaidmenį pažeidime.

138

Antra, dėl tvirtinimo, kad ji vaidino tik nereikšmingą vaidmenį lygiagretaus importo ribojimo sistemoje, reikia pažymėti, kad Itochu Hellas, kaip Komisija nurodė sprendimo 206 ir 429 konstatuojamosiose dalyse, keletą kartų savanoriškai pateikė Nintendo informacijos apie lygiagretų importą į jos teritoriją. Taip ji dalyvavo Nintendo sukurtoje sistemoje, o jos elgesys rodo bent jau jos palankumą ir aktyvumą kontroliuojant kartelį. Tai, jog Itochu Hellas nekliudė ar nesistengė kliudyti lygiagrečiam nagrinėjamų produktų importui, neįrodo jos „išimtinai“ pasyvaus dalyvavimo nagrinėjamame pažeidime. Iš tikrųjų toks elgesys, jei jis būtų įrodytas, rodytų tik mažesnį uolumą vykdant kartelį, tačiau nepaneigtų visiško ieškovės dalyvavimo jame (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brouwerij Haacht prieš Komisiją, T-48/02, Rink. p. II-5259, 80 punktą). Taigi nepakanka, kad tam tikru laikotarpiu ar tam tikrų sutarties sąlygų atžvilgiu atitinkama įmonė pasirinktų „pasyvią poziciją“.

139

Ieškovė, norėdama, kad jos atžvilgiu būtų taikomos lengvinančios aplinkybės, taip pat negali remtis aplinkybe, kad Itochu Hellas buvo priversta sudaryti platinimo sutartį. Iš tikrųjų, net jei būtų įrodyta, kad Nintendo primetė platinimo sutarties sąlygas, nors tai nebuvo įrodyta, vis dėlto pateikdama informaciją apie lygiagrečią prekybą ji laikėsi minėtos sutarties, nesiėmė išimtinai pasyvaus arba prisitaikėliško prie lyderio elgesio darant pažeidimą.

140

Bet kuriuo atveju, net jei ieškovė buvo priversta sudaryti ginčijamą platinimo sutartį, atsižvelgiant į ekonominės priklausomybės ryšius, kuriais pasižymi jos santykiai su Nintendo, ji negali remtis šia aplinkybe, nes užuot dalyvavusi kartelyje, ji galėjo pranešti apie jai daromą spaudimą kompetentingoms institucijoms ir pateikti Komisijai skundą pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį (žr. teismų praktiką, nurodytą šio sprendimo 114 punkte).

141

Be to, dėl kaltinimo, kad Komisija, Concentra atžvilgiu pripažinusi lengvinančią aplinkybę dėl jos išimtinai pasyvaus vaidmens, tačiau to paties nepadariusi ieškovės atžvilgiu, pažeidė vienodo požiūrio principą, reikia pažymėti, kad jis taip pat negali būti pripažintas. Iš tikrųjų iš Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad šių dviejų įmonių vaidmenys pažeidime nebuvo panašūs. Nors jos abi savanoriškai pateikdavo Nintendo informaciją apie lygiagrečią prekybą Nintendo produktais ir prašė jos pagalbos šiuo klausimu, reikia konstatuoti, kad keturi Nintendo ir Concentra laiškai, kuriais jos pasikeitė nuo 1996 m. sausio mėn. iki 1997 m. lapkričio mėn., buvo labiau atsitiktiniai, palyginti su Nintendo ir Itochu susirašinėjimu (žr. sprendimo 206, 212 ir 213 konstatuojamąsias dalis). Be to, reikia pabrėžti, jog iš Komisijos atskleistų faktinių aplinkybių matyti, kad Itochu pateikė Nintendo tikslios informacijos apie lygiagrečios prekybos poveikį bei kilmę ir kad Itochu laiškai leido bent vieną kartą nutraukti lygiagretų eksportą iš Jungtinės Karalystės (žr. sprendimo 206 ir 429 konstatuojamąsias dalis). Taigi Komisija galėjo skirti ieškovės vaidmenį pažeidime nuo Concentra vaidmens ir todėl dėl lengvinančių aplinkybių, t. y. dėl pasyvaus vaidmens darant pažeidimą, sumažinti baudą tik pastarajai įmonei.

142

Galiausiai dėl kaltinimo, susijusio su motyvavimo pareigos nesilaikymu, visų pirma reikia remtis šio sprendimo 82 punkte nurodyta teismų praktika ir konstatuoti, kad Komisija, atsisakydama ieškovei taikyti nurodytą lengvinančią aplinkybę, sprendime nurodė (žr. 427–429 konstatuojamąsias dalis) vertinimo elementus, kuriais remdamasi ji nutarė netaikyti ieškovei lengvinančios aplinkybės dėl išimtinai pasyvaus arba „prisitaikėliško prie lyderio“ elgesio. Taigi ji šiuo atžvilgiu nepadarė jokio jai tenkančios motyvavimo pareigos pažeidimo.

143

Todėl reikia nuspręsti, kad Komisijos sprendimas netaikyti nurodytos lengvinančios aplinkybės yra tinkamai ir pakankamai motyvuotas. Pirma šio ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta.

144

Pagal gairių 3 punkto antrąją įtrauką „neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktikoje“ gali taip pat būti lengvinanti aplinkybė.

145

Iš teismų praktikos matyti, kad Komisija neprivalo pripažinti kartelio neįgyvendinimo kaip lengvinančios aplinkybės, nebent įmonė, kuri remiasi šia aplinkybe, galėtų įrodyti, kad ji aiškiai priešinosi šio kartelio įgyvendinimui ir netgi siekė sutrikdyti jo veiklą bei akivaizdžiai neprisijungė prie susitarimo ir taip neskatino kitų įmonių įgyvendinti tokį kartelį. Būtų per daug paprasta įmonėms sumažinti didelės baudos gavimo riziką, jeigu gavusios naudos iš neteisėto kartelio jos paskui galėtų pasinaudoti ir baudos sumažinimu dėl to, kad jų vaidmuo įgyvendinant pažeidimą buvo ribotas, nors jų pozicija skatino kitas įmones imtis konkurenciją ribojančių veiksmų (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T-44/00, Rink. p. II-2223, 277 ir 278 punktai).

146

Grindžiant šią ieškinio pagrindo dalį ieškovės nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad ji aiškiai atsiribojo nuo su Nintendo sudarytos sutarties, taip sutrikdydama jos veikimą.

147

Be to, Itochu negali pagrįstai nurodyti aplinkybės, kad ji nesistengė gauti naudos iš pažeidimo, nes pažeidimo laikotarpiu patyrė nuostolių ir turėjo ekonominių sunkumų. Be to, kad Komisija vertindama lengvinančias aplinkybes neprivalėjo atsižvelgti tokius veiksnius (šiuo klausimu kartelių srityje žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T-236/01, T-239/01, T-244/01–T-246/01, T-251/01 ir T-252/01, Rink. p. II-1181, 345 punktą), nebuvo įrodyta, kad šie tariami sunkumai buvo susiję su ginčijamų priemonių neįgyvendinimu praktikoje. Be kita ko, reikia pažymėti, kad pati ieškovė savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pripažino, jog Itochu Hellas prastesni rezultatai pažeidimo laikotarpiu paaiškintini įvairiais su sutarties su Nintendo taikymu nesusijusiais veiksniais.

148

Dėl kaltinimo, susijusio su motyvavimo pareigos nesilaikymu, visų pirma reikia remtis šio sprendimo 82 punkte nurodyta teismo praktika ir konstatuoti, kad Komisija, atsisakydama ieškovei taikyti nurodytą lengvinančią aplinkybę, sprendime nurodė (žr. 434–437 konstatuojamąsias dalis) vertinimo elementus, kuriais remdamasi ji nutarė netaikyti ieškovei lengvinančios aplinkybės dėl ginčijamos sutarties nevykdymo. Taigi ji šiuo atžvilgiu nepadarė jokio jai tenkančios motyvavimo pareigos pažeidimo.

149

Tokiomis aplinkybėmis Itochu atžvilgiu negali būti taikomas baudos sumažinimas taip pat ir dėl pastarosios lengvinančios aplinkybės.

150

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

151

Ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, nes sprendimu skirta bauda yra didesnė kaip 10% Itochu Hellas prieš sprendimo priėmimą ėjusių verslo metų apyvartos. Ji tvirtina, kad sprendimas turėjo būti skirtas Itochu Hellas ir kad bet kokia galima bauda turėjo būti skirta būtent šiai įmonei. 10% riba turėjo būti vertinama atsižvelgiant į Itochu Hellas 2001 m. apyvartą, kuri sudarė 423475 EUR. Skirdama 4,5 mln. EUR baudą, kuri sudaro daugiau kaip 50% Itochu Hellas metinės apyvartos nuo 1991 m., išskyrus 1994 m., Komisija nesilaikė šios ribos. Todėl ieškovė prašo Pirmosios instancijos teismo sumažinti jai sprendimo 3 straipsnyje skirtą baudą iki 42348 EUR, t. y. iki sumos, sudarančios 10% Itochu Hellas 2001 m. apyvartos.

152

Dublike ieškovė atmeta Komisijos argumentą, pagal kurį šis ieškinio pagrindas prieštarauja ieškinio pagrindui, susijusiam su klaidingu ieškovės kaltinimu padarius pažeidimą dėl prašomų priemonių. Ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nepanaikinti sprendimo ir tik iš naujo nustatyti baudos dydį atsižvelgdamas į Itochu Hellas padėtį rinkoje. Todėl šis ieškinio pagrindas yra pateiktas kaip alternatyvus, kurį reikėtų nagrinėti tuo atveju, jei Pirmosios instancijos teismas nepanaikintų sprendimo, kaip to prašo ieškovė, dėstydama savo pirmąjį reikalavimą.

153

Komisija prašo atmesti šį pagrindą.

154

Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Komisija gali įmonėms, pažeidusioms EB 81 arba EB 82 straipsnį, padidinti baudas iki „10% kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų apyvartos“.

155

Šiuo atveju Itochu tvirtina, kad Komisija turėjo nustatyti baudos dydį atsižvelgdama į Itochu Hellas, kuri vienintelė atsakinga už pažeidimą, apyvartą.

156

Tačiau, kaip matyti iš Itochu ieškinio pagrindo, nurodyto grindžiant prašymą iš dalies panaikinti Sprendimą, Komisija teisingai skyrė sprendimą Itochu, nurodydama, kad ji turi būti laikoma atsakinga už pažeidimą.

157

Todėl negalima priimti šio ieškinio pagrindo, nes Komisija, taikydama 10% ribą, turi atsižvelgti į atitinkamos įmonės, t. y. įmonės, kuriai priskirtas pažeidimas ir kuri dėl to pripažinta atsakinga bei kuriai buvo pranešta apie sprendimą skirti baudą, apyvartą (2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T-304/02, Rink. p. II-1887, 116 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T-71/03, T-74/03, T-87/03 ir T-91/03, nepaskelbta Rinkinyje, 390 punktą).

158

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis pagrindas turi būti atmestas.

159

Ieškovė tvirtina, kad Itochu Hellas ir Itochu, remdamosi pranešimo apie kaltinimus tekstu, nusprendė, jog Komisija tariamai nustatė vertikalų ir horizontalų EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Nagrinėjant nurodyto pažeidimo horizontalų pobūdį, Itochu Hellas ir Itochu vardu pateiktas atsakymas į pranešimą apie kaltinimus buvo parengtas atsižvelgiant į galimą pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą, įmanomą tik slaptame horizontaliame kartelyje dalyvavusių įmonių bendradarbiavimo su Komisija atveju.

160

Todėl tam tikrais klausimais Itochu Hellas ir Itochu, atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus, nusprendė neginčyti Komisijos pateikto faktinių aplinkybių aiškinimo. Taip darydamos jos nevisiškai įgyvendino savo teisę į gynybą arba pasirinko gynybos strategiją, kurios tikriausiai nebūtų pasirinkusios, jei jų nebūtų suklaidinusi Komisija. Kadangi Itochu Hellas neturėjo jokio dokumento, susijusio su Nintendo produktų platinimu, vienintelis jos bendradarbiavimo su Komisija būdas buvo neginčyti faktinių aplinkybių realumo.

161

Ieškovė mano, kad teisinį pažeidimo vertinimą sprendime apribojusi tik vertikaliu susitarimu Komisija atėmė atitinkamoms įmonėms galimybę tikėtis baudos sumažinimo pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Toks nesąžiningas metodas pažeidžia atitinkamų įmonių teisę į gynybą, nes jos vietoje paprasčiausio faktinių aplinkybių neginčijimo būtų pasirinkusios kitokią gynybos strategiją.

162

Ieškovė mano, kad dėl tokio vertinimo pakeitimo Itochu bauda, paskirta už Itochu Hellas elgesį vertikaliame pažeidime, negali būti sumažinta 10%, nors ieškovė būtų galėjusi pasinaudoti tokiu sumažinimu, jei pažeidimas būtų buvęs pripažintas horizontaliu. Todėl ieškovė mano, kad net tuo atveju, jei Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, kad Komisija nepažeidė teisės į gynybą, Itochu bauda turėtų būti sumažinta mažiausiai 10%, nes ji realiai neginčijo Komisijos pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių.

163

Ieškovė dublike nurodo, kad jei, kaip tvirtina Komisija, reikia atsižvelgti į bet kokį veiksmingą bendradarbiavimą kaip į lengvinančią aplinkybę, su tuo susijusiam baudos sumažinimui netaikomos tos pačios sąlygos. Konkrečiai šiuo pranešimu nereikalaujama, kad, norint pasinaudoti baudos sumažinimu dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, toks bendradarbiavimas vyktų tuo atveju, kai pranešimas apie kaltinimus pagrindžiamas išsamiai išdėstytomis ir tarpusavyje susijusiomis faktinėmis aplinkybėmis.

164

Komisija nurodo, kad ieškovės tvirtinimai tiek faktiniu, tiek teisiniu atžvilgiu yra nepagrįsti. Bet kuriuo atveju negalima taikyti ieškovės prašomo baudos sumažinimo dėl tariamo jos bendradarbiavimo.

165

Visų pirma reikia pažymėti, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, remiantis pranešimu apie kaltinimus negalima daryti išvados, jog Komisija, vykstant administracinei procedūrai, siekė apriboti teisinį vertinimą horizontaliu nagrinėjamo pažeidimo pobūdžiu.

166

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad Komisija pranešime apie kaltinimus vartojo terminiją ir rėmėsi teismų praktika, kurios susijusios su horizontaliais karteliais, negalėjo pati savaime jos klaidinti.

167

Be to, ieškovės atsakymas į pranešimą apie kaltinimus aiškiai įrodo, kad, jos pačios nuomone, nagrinėjamas pažeidimas buvo susijęs su vertikaliais santykiais.

168

Taip pat aplinkybė, kad Komisija nusprendė atsisakyti kaltinimų, susijusių su tam tikrais pažeidimo horizontaliais aspektais, jokiu būdu negali būti vertinama kaip nepalanki ieškovei. Šiuo klausimu reikia priminti, kad reikalavimo, pagal kurį pranešime apie kaltinimus, nors ir glaustai, bet aiškiai turi būti nurodyti pateikiami kaltinimai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tinkamai susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina, yra laikomasi, jei sprendimu suinteresuotieji asmenys nėra kaltinami pažeidimais, kurie skiriasi nuo nurodytųjų pranešime apie kaltinimus, ir jame nurodomi tik tie faktai, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pasiaiškinti.

169

Jei pranešime apie kaltinimus atitinkamai įmonei yra aiškiai nurodytas konkurencijos pažeidimo pobūdis ir svarbiausi jį pagrindžiantys faktai, jai sudaromos sąlygos atsakyti į šį kaltinimą ir pasinaudoti teise į gynybą. Tai, kad galutiniame Komisijos sprendime pateikiant kaltinimus ekonominis susitarimas pavadinamas „vertikaliu“ ar „horizontaliu“, iš esmės nekeičia pranešime apie kaltinimus išdėstytų kaltinimų (2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją, T-325/01, Rink. p. II-3319, 188, 189 ir 192 punktai).

170

Todėl Komisija, sprendime apribojusi nagrinėjamo pažeidimo aprašymą iki vertikalaus pažeidimo, nepažeidė ieškovės teisės į gynybą.

171

Bet kuriuo atveju Komisijos pateiktas formuluotės pakeitimas tikrai nereiškia, kad nebuvo atsižvelgta į ieškovės bendradarbiavimą, nes ji niekada neprašė, kad remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo E punktu jos atžvilgiu būtų taikomas šis pranešimas, be to, į veiksmingą atitinkamų įmonių bendradarbiavimą buvo atsižvelgta ne pagal šį pranešimą (žr. sprendimo 454–464 konstatuojamąsias dalis).

172

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ir paskutinį ieškovės pagrindą.

173

Todėl visas ieškinys turi būti atmestas.

174

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

Ginčo aplinkybės

1. Aptariamos įmonės

2. Administracinė procedūra

Su vaizdo žaidimų sektoriumi susijęs tyrimas (byla IV/35.587 PO Video Games)

Papildomas tyrimas, konkrečiai susijęs su Nintendo platinimo sistema (byla IV/35.706 PO Nintendo Distribution)

Tyrimas, susijęs su „Omega Electro BV“ pateiktu skundu (byla IV/36.321 Omega – Nintendo)

3. Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1. Dėl prašymo iš dalies panaikinti sprendimą

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2. Dėl prašymo panaikinti ar sumažinti baudą

Dėl pirmojo pagrindo, pagrįsto pareigos motyvuoti nesilaikymu ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu Komisijai taikant skirtingą požiūrį

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl antrojo pagrindo, pagrįsto proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu padidinant pradinę baudą, siekiant jai suteikti atgrasomąjį poveikį

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečiojo pagrindo, pagrįsto akivaizdžia vertinimo klaida ir proporcingumo principo pažeidimu didinant baudą dėl pažeidimo trukmės

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

— Dėl pirmos dalies, pagrįstos akivaizdžia vertinimo klaida nustatant laikotarpį, kada ieškovė dalyvavo pažeidime

— Dėl antros dalies, pagrįstos proporcingumo principo pažeidimu nustatant padidinimo už kiekvienus pažeidimo metus lygį

Dėl ketvirtojo pagrindo, pagrįsto pareigos motyvuoti nesilaikymu ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu, nes nebuvo atsižvelgta į tam tikras lengvinančias aplinkybes

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

— Dėl ieškovės pasyvaus vaidmens darant pažeidimą

— Dėl ieškovės pažeidimo įgyvendinimo praktikoje

Dėl penktojo pagrindo, pagrįsto Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes buvo skirta didesnė kaip 10 % praėjusių verslo metų apyvartos bauda

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, pagrįsto teisės į gynybą pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų