|
16.5.2009 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 113/20 |
2009 m. vasario 17 d. Comitato „Venezia vuole vivere“ pateiktas apeliacinis skundas dėl 2008 m. lapkričio 28 d. Pirmosios instancijos teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose T-254/00, T-270/00 ir T-277/00 Hotel Cipriani SpA ir kt. prieš Komisiją
(Byla C-71/09 P)
2009/C 113/41
Proceso kalba: italų
Šalys
Apeliantas: Comitato „Venezia vuole vivere“, atstovaujamas advokato A. Vianello
Kitos proceso šalys: Hotel Cipriani SpA, Società Italiana per il gas SpA (Italgas), Italijos Respublika, Coopservice — Servizi di fiducia Soc. coop. rl, Europos Bendrijų Komisija
Apelianto reikalavimai
|
— |
Patenkinti šį apeliacinį skundą. |
|
— |
Panaikinti 2008 m. lapkričio 28 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimą sujungtose bylose T-254/00, T-270/00 ir T-277/00 Hotel Cipriani SpA ir kt. prieš Komisiją, paskelbtą 2008 m. gruodžio 3 d., ir 1999 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimą 2000/394/EB (1) ir nepatenkinus šių reikalavimų, panaikinti sprendimo 5 straipsnį tiek, kiek jis įtvirtina pareigą susigrąžinti sumą, kuria buvo sumažintos aptariamos socialinio draudimo įmokos, ir numato prie šios sumos priskaičiuoti palūkanas už ginčijamame sprendime numatytą laikotarpį. |
|
— |
Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas. |
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Comitato Venezia Vuole Vivere pateikia šešis pagrindus savo apeliaciniam skundui pagrįsti.
Pirmuoju pagrindu apeliantas tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeisdamas EB 87 straipsnio 1 dalį padarė teisės klaidą ir pažeidė savo pareigą motyvuoti numatytą ex EB 253 straipsnyje. Konkrečiai skundžiamame sprendime tinkamai neišnagrinėti nei pagalbos, kuri yra sprendimo objektas, kompensacinio pobūdžio motyvai, nei jos poveikis rinkai, taip pat jis pažeidžia nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principus, atsižvelgiant į municipalizuotų įmonių padėtį palyginti su ieškovėmis esančiomis įmonėmis.
Antrasis pagrindas susijęs su EB 86 straipsnio 2 dalies pažeidimu, konkrečiai, su leidžiančios nukrypti nuostatos dėl bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo taikomumo šioje byloje analizės nebuvimu. Tačiau tokia analizė buvo atlikta municipalizuotų įmonių atžvilgiu.
Trečiuoju pagrindu dėl EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimo ginčijama skundžiamame sprendime priimta pozicija dėl Komisijos visiškos diskrecijos leidžiančios nukrypti nuostatos susijusios su regioniniais sunkumais taikomumo klausimu, atsižvelgiant į tai, kad nėra tinkamos konkrečių šios bylos faktinių aplinkybių analizės.
Ketvirtuoju pagrindu apeliantas nurodo EB 87 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimą, konkrečiai ginčija leidžiančios nukrypti nuostatos susijusios su „kultūros“ tikslais taikymą Consorzio Venezia Nuova atžvilgiu ir analizės kitų įmonių atžvilgiu nebuvimą.
Penktuoju pagrindu apeliantas kritikuoja tai, kad nebuvo skirta tinkamo dėmesio tęstinumui tarp pagalbos pripažinimo neteisėta (pripažintos po 1994 m. birželio) ir tuo metu galiojusių taisyklių (1973 m.), pažeidžiant 1999 m. kovo 22 d. Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (2) dėl EB (88) straipsnio taikymo taisyklių 1 ir 15 straipsnius.
Šeštasis pagrindas susijęs su nurodymo susigrąžinti automatiškumu, pažeidžiant Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnį.
(1) 1999 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimas 2000/394/EB dėl pagalbos priemonių Venecijoje ir Kjodžoje įsteigtoms įmonėms, numatytų Įstatymuose Nr. 30/1997 ir Nr. 206/1995, nustatančiuose socialinio draudimo įmokų sumažinimą (OL 2000, L 150, p. 50)
(2) OL L 83, p. 1