1.

1976 m. Teisingumo Teismas pirmą kartą nagrinėjo klausimą, į kurį neatsakė teisės aktų leidėjas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkte ( 2 ). Jis turėjo nuspręsti, ar siekiant nustatyti teismų jurisdikciją „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, yra ta vieta, kurioje patirta ši žala, ar veikiau vieta, kurioje įvyko ją sukėlęs įvykis ( 3 ).

2.

Siekdamas pateikti tarptautinės teismų jurisdikcijos paskirstymo valstybėms narėms sistemai naudingą išaiškinimą, Teisingumo Teismas dar kartą turėjo galimybę išnagrinėti abu siejamuosius veiksnius. Sprendimas (tos bylos atveju jis buvo labiausiai pagrįstas) tapo taisykle. Vertinant vien teoriškai jis turi prasmę, nes tam, kad kiltų bet kokia deliktinė atsakomybė, reikia įvykio, žalos ir juos siejančio priežastinio ryšio.

3.

Praktiniu požiūriu sprendimas nėra toks aiškus, išskyrus paprastus atvejus, kaip antai nagrinėtą Sprendime Bier. Konkrečiai kalbant, jis nelabai aiškus tuo atveju, kai žala pagal savo pobūdį neturi turtinės išraiškos: taip yra tuomet, kai žala susijusi ne su asmens fizine neliečiamybe ar tam tikru daiktu, o apskritai su turtu.

4.

Teisingumo Teismas, šias problemas nagrinėjęs įvairiomis progomis ir įvairiais aspektais ( 4 ), dabar turi progą patikslinti savo jurisprudenciją dėl Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalies ( 5 ).

5.

16 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Glaudaus ryšio reikalavimas turėtų užtikrinti teisinį tikrumą [saugumą] ir padėti išvengti galimybės pareikšti atsakovui ieškinį valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme. Tai ypač svarbu sprendžiant ginčus, susijusius su nesutartinėmis prievolėmis, kylančiomis iš privatumo ir asmeninių teisių, įskaitant šmeižtą, pažeidimų“.

6.

II skyriuje „Jurisdikcija“ yra skirsniai „Bendrosios nuostatos“ (4, 5 ir 6 straipsniai) ir „Specialioji jurisdikcija“ (7, 8 ir 9 straipsniai).

7.

4 straipsnyje numatyta:

„1.   Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.

<…>“

8.

7 straipsnyje įtvirtinta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

<…>

<…>“

9.

Vereins für Konsumenteninformation (toliau – VKI) yra Austrijoje įsteigta vartotojų organizacija. Jos veiklos tikslas, be kita ko, yra ginant vartotojų teises reikšti teismuose ieškinius, šiuo tikslu jai perleistus vartotojų.

10.

2018 m. rugsėjo 6 d. VKI prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė ieškinį Volkswagen AG – pagal Vokietijos teisę Vokietijoje įsteigtai bendrovei, šioje šalyje gaminančiai motorines transporto priemones.

11.

VKI savo ieškinyje reiškia jai perleistus 574 transporto priemonių pirkėjų reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Be to, ji prašo pripažinti Volkswagen atsakinga už dar neįvertintą būsimą žalą. Abu reikalavimai susiję su tuo, kad įsigytose transporto priemonėse buvo sumontuotas valdiklis (klastojimo programinė įranga), dėl kurio, tikrinant ant bandymų stendo, tikros išmetamų dujų vertės buvo slepiamos pažeidžiant Sąjungos teisės aktus ( 6 ).

12.

VKI teigia, kad visi jai savo teises perleidę vartotojai Austrijoje iš koncesiją turinčio specializuoto platintojo arba iš privataus pardavėjo įsigijo transporto priemonių, kuriose buvo įrengtas Volkswagen sukurtas variklis. Šios transporto priemonės įsigytos iki 2015 m. rugsėjo 18 d., kai buvo viešai paskelbta apie tai, kad gamintojas klastojo išmetamųjų dujų duomenis.

13.

VKI mano, kad žala transporto priemonių savininkams kyla dėl to, kad tuo atveju, jeigu jie būtų žinoję apie nurodytą klastojimą, tikriausiai nebūtų įsigiję tų transporto priemonių arba būtų įsigiję jas už mažesnę kainą. Transporto priemonės, kuriose išmetamųjų dujų duomenys suklastoti, kainos ir faktiškai sumokėtos kainos skirtumas yra žala, padaryta dėl pasitikėjimo, ir ją reikia kompensuoti. VKI savo reikalavimą papildomai grindžia aplinkybe, kad transporto priemonių, kurių išmetamųjų dujų duomenys suklastoti, vertė tiek naujų, tiek naudotų automobilių rinkoje yra daug mažesnė, palyginti su transporto priemonių, kurių duomenys nesuklastoti, verte.

14.

VKI taip pat tvirtina, kad pirkėjų patirta žala padidėjo dėl didesnio suvartojamų degalų kiekio, suprastėjusių šių transporto priemonių ar jų variklio eksploatacinių savybių arba didesnio nusidėvėjimo. Be to, numatoma, kad transporto priemonių, kurių išmetamųjų dujų duomenys suklastoti, rinkos vertė sumažės dar labiau ir kad dėl jų gali būti patirta kitos žalos, pavyzdžiui, jei bus uždrausta jas vairuoti arba bus panaikintas leidimas jas eksploatuoti. Ieškinio pareiškimo momentu tam tikros nurodytos žalos dar nebuvo galima įvertinti arba ji dar nebuvo atsiradusi, todėl šiuo klausimu VKI reikalauja tik pripažinti tokią žalą.

15.

Teismo, kuriame VKI pareiškė ieškinį, tarptautinę jurisdikciją ji grindžia reglamento 7 straipsnio 2 punktu.

16.

Volkswagen prašo atmesti VKI reikalavimus ir ginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tarptautinę jurisdikciją.

17.

Šiomis aplinkybėmis Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas, Austrija) pateikė šį prejudicinį klausimą:

„Ar 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, gali būti laikoma ta vieta valstybėje narėje, kurioje atsirado žala, jeigu šią žalą sudaro išimtinai finansiniai nuostoliai, tiesiogiai sukelti neteisėto veiksmo, įvykusio kitoje valstybėje narėje?“

18.

Visada buvo sudėtinga aiškinti reglamento 7 straipsnio 2 punktą, kuriame ieškovui suteikiama galimybė kreiptis ne į bendrąją, o į alternatyviąją jurisdikciją turintį teismą (t. y. ne į valstybėje narėje esantį atsakovo gyvenamosios vietos teismą, numatytą reglamento 4 straipsnio 1 dalyje) ( 7 ).

19.

Kadangi atvejų, kuriais galima pagrįsti ieškinį „dėl delikto arba kvazidelikto“, yra daug ir jie nevienodi, Teisingumo Teismas nuostatą turėjo aiškinti labai skirtingomis aplinkybėmis; bėgant laikui šios aplinkybės taip pat keitėsi ir nebeatitiko tų, kurios numatytos priimant nuostatą ( 8 ). Teisingumo Teismas turėjo šią nuostatą pritaikyti ir išplėtoti, nagrinėdamas valstybių narių perduotus prašymus priimti prejudicinius sprendimus ( 9 ).

20.

Vis dėlto yra kelios nuostatos aiškinimo taisyklės, kurios nekinta: pagrindinę funkciją atlieka principai, kuriais vadovaujamasi aiškinant šią nuostatą, t. y. šalių galimybės numatyti taisykles principas ir principas, pagal kurį jurisdikciją turintį teismą ir ginčą sieja glaudus ryšys; siekiama užtikrinti, kad taikant jurisdikcijos apibrėžimo sistemą specialioji taisyklė išliktų veiksminga, – vis dėlto pagal šią sistemą negalima taikyti plataus aiškinimo ( 10 ); ši taisyklė yra neutrali šalių atžvilgiu. Bet kuriuo atveju nuostata aiškinama savarankiškai ir šis aiškinimas nepriklauso nei nuo „įvykio“ bei „žalos“ apibrėžčių nacionalinėje teisėje, nei nuo civilinei atsakomybei taikomos materialinės sistemos ( 11 ).

21.

Pagal reglamento 7 straipsnio 2 punktą teismą ir ginčą turi sieti itin glaudus ryšys. Šis ryšys padeda užtikrinti teisinį saugumą ir išvengti galimybės ieškinį atsakovui pareikšti valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme. Be to, toks ryšys padeda užtikrinti gerą teisingumo vykdymą ir tinkamą bylos nagrinėjimą ( 12 ).

22.

Kai neteisėta veika įvykdoma ir jos pasekmių atsiranda skirtingose valstybėse narėse, jurisdikciją turi dviejų valstybių teismai, nes pripažįstama, kad deliktinės atsakomybės srityje abi vietos yra glaudžiai susijusios su ginču. Šiomis aplinkybėmis ieškovas, pareikšdamas ieškinį, gali pasirinkti vieną iš dviejų valstybių.

23.

Taigi reglamento 7 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisyklė išlieka veiksminga; ji taptų neveiksminga, jeigu nuostata būtų aiškinama tik kaip apimanti žalą sukėlusio įvykio vietą, nes ši vieta dažnai sutampa su atsakovo gyvenamąja vieta ( 13 ). Nuostatos dėl jurisdikciją turinčių dviejų valstybių teismų nebuvo atsisakyta jokiu atveju ( 14 ).

24.

Reglamento 7 straipsnio 2 punkte teismo vieta numatyta ne tam, kad būtų apsaugotas ieškovas. Nors sisteminiu požiūriu būtų galima suprasti, kad šiuo punktu kompensuojama taisyklė actor sequitor rei ( 15 ), tas punktas nereiškia, jog jį taikant pagal sistemą turi būti pasirenkami aukos gyvenamosios vietos valstybės teismai (forum actoris) ( 16 ). Juos pasirinkti buvo leista tik tuo atveju, kai (ir dėl to, kad) vietovė, kurioje yra aukos gyvenamoji vieta, taip pat yra žalos atsiradimo vieta ( 17 ).

25.

Remdamasis šiais veiksniais ir juos siedamas Teisingumo Teismas parengė reglamento 7 straipsnio 2 punkto aiškinimo taisykles, susijusias su „žalos atsiradimo vieta“; vienos taisyklės yra bendro pobūdžio, kitos skirtos konkrečioms sritims:

26.

Tuo atveju, kai nurodyta žala yra vien finansinė, Teisingumo Teismas įtvirtino tam tikrus kriterijus; jais remsiuosi toliau.

27.

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, panašų į tą, dėl kurio anksčiau priimtas Sprendimas Universal, visų pirma reikia nustatyti, kokio pobūdžio yra nurodyta žala: pradinė ar išvestinė, turtinė ar vien finansinė ( 22 ). Taip pat reikia nustatyti, ar subjektai, kurie kaip kreditoriai, turintys teisę į prašomą kompensaciją, perleido savo teises VKI, yra tiesioginės, ar netiesioginės aukos.

28.

Vėliau, atsižvelgiant į žalos vertinimą, reikės patikslinti vietą, kuri yra reikšminga nustatant jurisdikciją.

29.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar atsižvelgiant į informaciją apie numatomumą ir artumą galima ištaisyti sprendimą, priimtą atliekant ankstesnius veiksmus. Manau, kad jau dabar svarbu nurodyti, jog teigiamas atsakymas reikštų, kad iš esmės keičiamas reglamento 7 straipsnio 2 punkto aiškinimas ir taikymas, kuriais remiamasi iki šiol.

30.

Savo pastabose dalyvaujančios šalys nurodė kitų abejonių dėl nuostatos aiškinimo, tačiau šiuo klausimu sprendimo nepateiksiu, nes tos abejonės neminimos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 23 ).

31.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas žala laiko pačią programinę įrangą – ją integravus į transporto priemonę ši buvo sugadinta. Jis pripažįsta, kad tai yra pradinė žala, o įsigijusių asmenų turto vertės sumažėjimas – vien išvestinė žala ( 24 ).

32.

Šis teismas taip pat nurodo žalos patyrusius asmenis: tai VKI atstovaujami vartotojai arba visi automobilių įsigiję asmenys, pradedant koncesiją turinčiais pirmaisiais platintojais ir importuotojais. Antruoju atveju subjektai, kurių teises gina VKI ir kurie grandinėje yra paskutiniai, nėra tiesioginės aukos.

33.

Nagrinėjant žalos pobūdį, žalą sukėlusių įvykių sritį reikia atskirti nuo jų sukeltų pasekmių (žalos) srities:

34.

Remiantis šia prielaida, nagrinėjamoje byloje žalą sukėlęs įvykis yra programinės įrangos, pakeičiančios duomenis apie išmetamųjų dujų kiekį, sumontavimas gaminant transporto priemonę.

35.

Manau, kad dėl šio įvykio atsiradusi žala yra pradinė ir turtinė žala.

36.

Įsigijus daiktą įprastomis aplinkybėmis (nesant jokio jo trūkumo), turtas, kurio dalimi jis tampa, padidėja bent to daikto vertei lygia verte (pirkimo–pardavimo atveju ši vertė yra už daiktą sumokėta kaina).

37.

Kai transporto priemonės vertė jau perkant yra mažesnė už sumokėtą kainą, nes transporto priemonė įsigyjama su pradiniu trūkumu, ši kaina neatitinka gautos vertės. Kadangi sumokėta kaina ir už ją gautos prekės turtinė vertė skiriasi, įsigyjant transporto priemonę kartu patiriama turtinė žala (vis dėlto ši žala nustatoma tik vėliau).

38.

Ar tai, kad transporto priemonė egzistuoja kaip materialus daiktas, trukdo žalą laikyti turtine? Aš taip nemanau. Viešai paskelbus apie tikrąsias automobilių savybes juos įsigiję asmenys suprato ne tai, kad neturi automobilio ar kad turi kitą automobilį, o tai, kad automobilio vertė yra mažesnė ir galiausiai jų turtas mažesnis. Transporto priemonė, kaip fizinis daiktas, rodo, kad sumažėjo turtas, ir leidžia nustatyti priežastis, dėl kurių jis sumažėjo. Vis dėlto šiuo atveju dėl transporto priemonės nepasikeičia neturtinis žalos, kurią pirkėjai patyrė dėl programinės įrangos suklastojimo, pobūdis.

39.

Kartoju, šis turto sumažėjimas yra pradinis ir neišvestinis: turtas sumažėjo tiesiogiai dėl žalą sukėlusio įvykio (neteisėtai pakeisto variklio), o ne dėl anksčiau ieškovo patirtos žalos, atsiradusios dėl to paties įvykio.

40.

Dėl aukų statuso manau, kad automobilius nusipirkę asmenys (perleidę savo teises VKI, kad jos būtų apgintos teisme) yra tiesioginės aukos, kaip tai suprantama pagal reglamento 7 straipsnio 2 punktą. Tai, kad, kaip jie nurodo, sumažėjo jų turtas, lėmė ne ankstesnė žala, kitų subjektų patirta anksčiau už juos.

41.

Iš tiesų transporto priemonės nebuvo praradusios savo vertės, kol viešai nepaskelbta apie neteisėtą variklių pakeitimą. Bet kuriuo atveju ieškovai gali būti galutiniai naudotojai, gavę transporto priemonę iš kito ankstesnio pirkėjo; vis dėlto šis pirkėjas nepatyrė jokių nuostolių, nes žala (tuo metu nematoma) nustatyta tik vėliau ir nuo tada ją patiria savininkas. Dėl šios priežasties negalima kalbėti apie pirmųjų pirkėjų žalos poveikį vėlesniems pirkėjams.

42.

Nacionalinis teismas pateikia klausimą tik dėl žalos atsiradimo vietos nustatymo, o ne dėl žalą sukėlusio įvykio vietos. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad šis teismas mano, jog žalą sukėlusio įvykio vieta buvo ta vieta, kurioje pagamintos suklastotos transporto priemonės, t. y. Vokietija.

43.

Taigi pagal bendrąją taisyklę transporto priemonių gamintojas, kaip Vokietijoje įsteigtas subjektas, iš esmės patenka į šios valstybės narės teismų jurisdikciją. Vis dėlto, kadangi ieškinys pareikštas dėl delikto ar kvazidelikto, šis subjektas taip pat turi būti atsakovas kitoje valstybėje narėje, būtent žalos atsiradimo vietos teismuose.

44.

Kaip jau nurodžiau, VKI ieškinys grindžiamas ne turtine žala, padaryta asmeniui ar daiktui, o vien finansine žala.

45.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją žalos atsiradimo vieta yra ta vieta, kurioje konkrečiai pasireiškia neigiamos žalą sukėlusio įvykio pasekmės ( 27 ).

46.

Kadangi nepadaryta fizinės žalos, nustatyti tokią vietą sunku ir neaiškumų atsiranda jau proceso pradžioje. Atsižvelgiant į tai, kad tokios žalos nepadaryta, kartu kyla abejonių, ar minėtą vietą reikia pasirinkti kaip jurisdikcijos taisyklę taikant reglamento 7 straipsnio 2 punktą. Nestebina tai, kad prašymuose priimti prejudicinį sprendimą, pateiktuose anksčiau už šį prašymą, Teisingumo Teismui buvo siūloma nesirinkti vienos iš vietų – žalą sukėlusio įvykio arba žalos atsiradimo vietos – tais atvejais, kai žala yra tik turtinė ( 28 ).

47.

Iš tiesų yra argumentų, kuriais grindžiamas toks pasiūlymas. Taikant nuostatą neprivaloma, kad jurisdikciją turėtų dviejų valstybių teismai; tokia jurisdikcija pateisinama dėl to ir su sąlyga, kad jurisdikcijos suteikimas atitinka „[bet kurį] objektyv[ų] tiksl[ą] įrodymų arba proceso organizavimo atžvilgiu“ ( 29 ). Sprendime Bier įtvirtintu aiškinimu buvo siekiama ne susumuoti teismus, kuriuose galima pareikšti ieškinius dėl deliktinės atsakomybės, o veikiau neatmesti siejamųjų veiksnių, svarbių analizuojant reikšmingus tų ieškinių elementus – žalą sukėlusį įvykį ir žalą.

48.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad „žalos atsiradimo vietos“ nereikėtų rinktis tais atvejais, kai ( 30 ): a) atsižvelgiant į šios žalos pobūdį negalima nustatyti, kur yra patirta žala, atliekant paprastą tyrimą ( 31 ); b) vieta turi būti nustatyta remiantis fikcijomis ( 32 ); c) tyrimas turėtų baigtis nenumatytoje vietoje arba vietoje, kurią ieškovas gali suklastoti ( 33 ).

49.

Taip pat priminsiu, kad 2002 m. vasario 19 d. Sprendime Besix Teisingumo Teismas paneigė, jog Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktas (dabar reglamento 7 straipsnio 1 punktas) yra taikomas įsipareigojimui, kurio „konkrečios vietos negalima nustatyti ir kurio taip pat negalima susieti su teismu, tinkamiausiu nagrinėti su šiuo įsipareigojimu susijusius ginčus“ ( 34 ).

50.

Kadangi reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 punktais siekiama tų pačių artumo ir numatomumo tikslų, 1 punktui galiojantis sprendimas taip pat galėtų būtų taikomas 2 punktui.

51.

Žinoma, Teisingumo Teismas nepanaikino žalos atsiradimo vietos teismų jurisdikcijos tuo atveju, kai žala yra tik turtinė ( 35 ). Vis dėlto, nors jis griežtai ir neatmetė galimybės pasirinkti vieną iš minėtų vietų, kartais jo sprendimas yra panašus į šį. Argumentai nevienodi, kaip matyti iš bylų, kuriose nagrinėtas turto praradimas dėl konkurencijos teisės pažeidimų ( 36 ), palyginti su bylomis, kuriose turto praradimas susijęs su nesėkmingomis investicijomis.

52.

Kai kada Teisingumo Teismas žalą sieja su atsakovo veiklos nulemtu neveikimu ar aplinkybe, kurie, logiška, tiesiogiai atsirado anksčiau už patirtą žalą ir kurių reikšmę geriausiai galima įvertinti, nors ir nevisiškai, kaip yra tuomet, kai žala atsiranda dėl neveikimo.

53.

Tai, kad turtinė žala nurodoma remiantis akivaizdžia veikla ar aplinkybe, padeda nustatyti fizinę jos vietą teritorijoje arba tiesiogiai leidžia to nedaryti. Nematau priežasties, dėl kurios nebūtų galima šio metodo taikyti visuotinai ( 40 ), nors manau, kad reikia įspėti apie jo keliamą pavojų: jeigu turtinės žalos vieta būtų laikoma artimiausia vieta, kurioje ji iš tiesų atsirado, gali kilti pernelyg daug ginčų dėl „pradinės“ ir „išvestinės“ žalos kategorijų ( 41 ).

54.

Pats turto praradimas tapo svarbiausiu veiksniu kituose sprendimuose; juose Teisingumo Teismas pripažino, kad žala atsiranda, kai iš sąskaitos apskaitos matyti finansų sumažėjimas. Taip paprastai būna investicijų srityje ( 42 ).

55.

Vis dėlto šiais atvejais remiantis motyvais, susijusiais su glaudžiu teismo ir ginčo ryšiu ar su šalių galimybe numatyti, turi būti užtikrinta, kad suteikiant jurisdikciją būtų patvirtinta – remiantis kitomis kartu vertinamomis faktinėmis aplinkybėmis nei žalos atsiradimo vieta, – kad tokia vieta yra tinkama. Atsižvelgiant į šių faktinių aplinkybių atsiradimo ar susiklostymo vietą bus galima patvirtinti (arba, priešingai, reikės paneigti) įsitikinimą, kad tinkama yra vieta, pasirinkta kaip pagrindinė finansinės žalos vieta.

56.

Pagal šią (neseniai suformuotą) Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurią iki šiol sudaro trys sprendimai ( 43 ), nagrinėjant reglamento 7 straipsnio 2 punktą argumentai pateikiami dviem etapais: žalos atsiradimo vietos tyrimas yra tik vienas iš šių etapų. Nustačius žalos atsiradimo vietą, ji automatiškai nerodo, kad yra artimas ryšys ir galimybė numatyti, kaip reikalaujama, bet šia vieta remiamasi kaip atskaitos tašku, turinčiu patvirtinti kitas konkrečias bylos aplinkybes, vertinant visumą ( 44 ).

57.

Nors šie argumentai sudėtingi ir skiriasi nuo taikomų kitų rūšių žalai, manau, kad Teisingumo Teismo pozicija iš esmės nepasikeitė. Analizuojant svarbiausiu veiksniu nėra laikomas artumas ar galimybė numatyti, be to, neleidžiama aiškinančiajam subjektui vertinti bylos aplinkybių siekiant pagal šiuos kriterijus nustatyti tinkamiausią teismą. Dėl šio aspekto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių ( 45 ), todėl toliau jį nagrinėsiu išsamiau.

58.

Iki šiol suformuotoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas, siekdamas nustatyti su „žalos vieta“ susijusią jurisdikcijos taisyklę, remiasi bylos „konkrečiomis aplinkybėmis“.

59.

Kaip paaiškinau, tai reiškia, kad turi būti patvirtinti duomenys, įrodantys, kad vieta, nustatyta kaip „žalos“ vieta, pagal reglamento taisykles yra arti ir numatoma. Taip įvykdomi reikalavimai užtikrinti abiejų šalių teisminę gynybą ir su proceso valdymu susiję reikalavimai. Pareiga patvirtinti šiuos duomenis nėra bendra, t. y. taikoma ne visų rūšių žalai; ji numatyta arba gali būti numatyta vien turtinei žalai.

60.

Taisyklė taip pat netaikoma tam, kad bylą nagrinėjantis teismas palygintų „žalą sukėlusio įvykio vietą“ bei „žalos vietą“ ir iš jų pasirinktų tą, kuri yra tinkamiausia.

61.

Neginčiju, kad, vertinant artumo ir numatomumo požiūriu, įvykio ir žalos vietų lygiavertiškumas, įtvirtintas remiantis Sprendimu Bier, yra teorinis arba idealus. Tame pačiame sprendime nurodyta, kad negalima pasirinkti vienos iš minėtų vietų ir atmesti kitą, nes kiekviena jų „pagal aplinkybes“ ( 46 ) gali suteikti naudingos informacijos įrodymų ir proceso organizavimo požiūriu.

62.

Vis dėlto siekiant nuspręsti, kurį teismą rinktis – žalą sukėlusio įvykio vietos ar žalos vietos, konkrečios bylos aplinkybės nėra tinkamas kriterijus (ir Teisingumo Teismas jo nėra patvirtinęs). Pasirinkti teismą sąmoningai leista ieškovui, todėl reikia pripažinti, kad pasirinkimas visų pirma bus naudingas jam.

63.

Be to, artumo ir teisinio saugumo tikslų santykinis pobūdis yra reglamente įtvirtintos sistemos, pagal kurią paskirstoma jurisdikcija, struktūrinis požymis. Kiekviena reglamento 7 straipsnyje numatyta teismo vieta rodo, kad apskritai teisės aktų leidėjas ex ante užtikrino, kad būtų išlaikyta numatomumo ir artumo reikalavimų pusiausvyra.

64.

Atsižvelgiant į šios pusiausvyros rezultatus matyti, kad yra išlaikoma protinga abiejų principų pusiausvyra ir ją reikia išsaugoti praktiškai taikant taisyklę. Anksčiau Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad negalima paneigti rezultatų, gautų taikant reglamento 7 straipsnyje oficialiai nustatytą taisyklę, nors konkrečiu atveju jis minėjo su ginču nesusijusį teismą. Atsakovui galima iškelti bylą teisės normoje numatytos vietos teisme, net jeigu nustatyta teismo vieta nėra glaudžiausiai susijusi su ginču ( 47 ).

65.

Tai, kad tekste nurodomas „teism[as], kuris objektyviai gali geriausiai įvertinti, ar įvykdytos asmens, kuriam iškelta byla, atsakomybę pagrindžiančios sąlygos“ ( 48 ), nei metodo, nei rezultato požiūriu nereiškia, kad turi būti lyginami įvairūs teismai, galintys turėti jurisdikciją kaip įvykio ir žalos vietos teismai, siekiant kiekvienu atveju nustatyti teismą, tinkamesnį nagrinėti bylą.

66.

Šioje formuluotėje pakartojama, kad yra užtikrinta teisinio saugumo ir glaudaus ryšio su ginču principo pusiausvyra, įgyvendinama taikant teisės akto nuostatoje įtvirtintą jurisdikcijos taisyklę. Kituose sprendimuose Teisingumo Teismas vartoja kitokias formuluotes, kaip antai „itin glaudi sąsaja“ ( 49 ), ir jos neapima lyginimo idėjos. Manau, kad kitokios formuluotės yra tinkamesnės, nes jomis neklaidinama dėl teisės normą taikančios institucijos darbo.

67.

Akivaizdu, kad tai, kokios yra „kitos konkrečios aplinkybės“, turinčios susiklostyti, kad būtų pagrįsta žalos atsiradimo vieta tuo atveju, kai ši žala yra tik finansinė, priklauso nuo kiekvieno ginčo: ši sąvoka apima numatomas galimybes ir rodo konkretų atvejį. Vis dėlto manau, kad apskritai tokiomis aplinkybėmis gali būti laikomos:

68.

Taip galima geriau paaiškinti duomenis, Teisingumo Teismo išvardytus Sprendime Löber ( 51 ), – teisės akte, kuriame įtvirtintas šis naujas veiksmų modelis. Tokie duomenys apima mokėjimo šaltinį (asmeninių ir tarpuskaitos banko sąskaitų vietą), prospektų platinimo ir sertifikatų pardavimo bei įsigijimo rinką, investuotojų tiesioginių partnerių buvimo vietą ir net gyvenamąją vietą.

69.

Galima daryti prielaidą, kad šios aplinkybės padeda įrodyti neteisėtus veiksmus, žalą ir šių veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Be to, tai aplinkybės, leidžiančios atsižvelgti į bylos šalių poziciją: ieškovės H. Löber atveju jos parodė, kad H. Löber investicijos nėra tarpvalstybinės ( 52 ); atsakovo Barclays Bank atveju jos turėjo įspėti jį apie tai, kad tam tikrose valstybėse narėse privatūs asmenys, būdami nepakankamai informuoti, gali investuoti ir dėl to patirti žalos.

70.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia veikti atsargiai siekiant išplėsti ir bet kuriam vien dėl turtinės žalos pareikštam ieškiniui taikyti modus operandi, pagal kurį, taikant reglamento 7 straipsnio 2 punktą, visų pirma turi būti nustatyta žalos atsiradimo vieta, o paskui patvirtinta (arba nepatvirtinta), kad ši vieta yra tinkama pagal jurisdikcijos taisyklę, bendrai vertinant konkrečias atvejo aplinkybes.

71.

Dėl nagrinėjamos bylos manau, kad ji panaši į tas bylas, kuriose priimti sprendimai Kolassa, Universal ar Löber. Taip pat manau, kad veiksnys, galintis pateisinti to paties metodo taikymą, nėra transporto priemonė.

72.

Kai turto praradimas susijęs su konkrečiu fiziniu daiktu, galima manyti, kad šis daiktas ir jo buvimo vieta yra atskaitos taškas siekiant nustatyti teismo jurisdikciją pagal reglamento 7 straipsnio 2 punktą ( 53 ). Vis dėlto vietos, kurioje fiziškai yra daiktas tuo metu, kai turtas prarastas ( 54 ), neužtenka, kaip ir banko sąskaitos atveju, juo labiau kai turtas yra kilnojamasis.

73.

Vertinant iš atsakovo pozicijų, transporto priemonės buvimo vietos numatyti negalima. Dėl glaudaus teismo ir ginčo ryšio pažymėtina, kad automobilis yra ne toks svarbus kaip aplinkybių, kas yra jo savininkas ir kada jis pirktas, įrodymas, visų pirma jei, kaip pažymima nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nereikia nagrinėti kiekvieno konkretaus automobilio siekiant įvertinti žalą (taigi visų nukentėjusiųjų žala įvertinta tokiu pačiu procentiniu kainos dydžiu) ( 55 ).

74.

Vis dėlto teisingas atskaitos taškas yra veiksmas, dėl kurio prekė tapo nukentėjusio asmens turto dalimi ir lėmė šio turto sumažėjimą. Žalos atsiradimo vieta – tai vieta, kurioje sudarytas toks sandoris; šios vietos teismai turi jurisdikciją (tarptautinę ir teritorinę), jeigu tuo atveju susiklosčiusios kitos konkrečios aplinkybės taip pat prisideda prie to, kad jurisdikcija priskiriama šiems teismams.

75.

Šios aplinkybės, kurias nustatyti ir įvertinti privalo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi apimti ne tik su auka susijusias aplinkybes ( 56 ), bet ir tam tikras aplinkybes, rodančias atsakovo tikslą parduoti savo transporto priemones valstybėje narėje, kurios jurisdikcija ginčijama ( 57 ) (ir, jei įmanoma, tam tikruose šios valstybės regionuose) ( 58 ).

76.

Jau nurodžiau, kad nelengva abstrakčiai nustatyti aplinkybes, kurios turi būti susiklosčiusios siekiant pagrįsti „žalos“ vietą, arba gaires, taikomas siekiant išnagrinėti visas aplinkybes. Vis dėlto tai, kad neaiškios nei šios aplinkybės, nei gairės, kelia riziką, jog reglamento 7 straipsnio 2 punktas bus taikomas nevienodai ir net atsiras painiavos dėl metodo. Tai pabrėžiama nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktose baigiamosiose pastabose.

77.

Iš tiesų teismas a quo abejoja, ar užtenka to, kad transporto priemonės būtų nupirktos ir įteiktos Austrijoje, siekiant patvirtinti Austrijos teismų jurisdikciją. Jis mano, kad yra kitų su faktinėmis aplinkybėmis susijusių svarbių duomenų, dėl kurių jurisdikciją reikėtų suteikti žalą sukėlusio įvykio vietos (Vokietijos) teismams. Šie teismai „veiksmingo proceso organizavimo atžvilgiu, visų pirma dėl ginčo dalyko artumo [glaudaus ryšio] ir dėl lengvesnio įrodymų rinkimo, [objektyviai vertinant, turi] geresnes galimybes išnagrinėti atsakomybę už nurodomą žalą“ ( 59 ).

78.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad pagal Teisingumo Teismo sprendimus dėl vien finansinės žalos, kuriuose įtvirtinta pareiga pagal reglamento 7 straipsnio 2 punktą atsižvelgti į bylos kontekstą ir konkrečias aplinkybes, jis gali nusverti pusiausvyrą taip, kad jurisdikciją turėtų kitos valstybės (Vokietijos) teismai. Jis priduria, kad dėl to, jog atsižvelgiama į transporto priemonių įsigijimo ir įteikimo vietą, kyla pavojus atsakovo galimybei numatyti teismo vietą, visų pirma dėl to, kad šioje byloje kai kurie pirkti automobiliai buvo naudoti.

79.

Pritariu Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas) nuomonei, kad jeigu Volkswagen nebūtų galėjęs pagrįstai numanyti, jog Austrijoje automobilius galima nusipirkti, pagal reglamento 7 straipsnio 2 punktą neužtektų to, kad automobiliai buvo įsigyti ir įteikti toje valstybėje narėje.

80.

Kita vertus, nepritariu šio teismo pateiktai byloje susiklosčiusių „konkrečių aplinkybių“ analizei:

81.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas, Austrija) tokį atsakymą: