–

Corporis sp. z o.o., atstovaujamos teisės patarėjų (radcowie prawni) P. Nowosielski ir P. Mazgaj,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe, M. Heller ir S. L. Kalėdos,

1

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL L 335, 2009, p. 1, klaidų ištaisymai OL L 219, 2014, p. 66 ir OL L 84, 2015, p. 74) ir 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“) ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (OL L 324, 2007, p. 79) išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant draudimo bendrovės Corporis sp. z o.o., kurios buveinė Lenkijoje, ir draudimo bendrovės Gefion Insurance A / S, kurios buveinė Danijoje, ginčą dėl per eismo įvykį padarytos žalos atlyginimo.

3

Direktyvos 2009/138 76, 105 ir 127 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 147 straipsnyje nurodyta:

„Bet kuri draudimo įmonė, ketinanti pirmą kartą pradėti veiklą vienoje ar daugiau valstybių narių naudodamasi laisve teikti paslaugas, pirmiausia apie tai praneša buveinės valstybės narės priežiūros institucijoms, nurodydama draudžiamos rizikos arba įsipareigojimų, kuriuos ji ketina prisiimti, pobūdį.“

5

Minėtos direktyvos 148 straipsnyje nustatyta:

„1.   Per vieną mėnesį po to, kai gavo 147 straipsnyje numatytą pranešimą, buveinės valstybės narės priežiūros institucijos valstybei narei ar valstybėms narėms, kurių teritorijose draudimo įmonė ketina vykdyti veiklą pasinaudodama laisve teikti paslaugas pateikia:

<…>

Tuo pat metu buveinės valstybės narės priežiūros institucijos apie tą pranešimą informuoja atitinkamą draudimo įmonę.

2.   Valstybės narės, kurių teritorijose ne gyvybės draudimo įmonė, remdamasi laisve teikti paslaugas, ketina drausti rizikas, įtrauktas į I priedo A dalies 10 grupę, išskyrus vežėjo atsakomybę, gali pareikalauti, kad ta [ne gyvybės] draudimo įmonė pateiktų:

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 151 straipsnis „Pretenzijas pateikusių asmenų nediskriminavimas“, esantis jos I antraštinės dalies VIII skyriaus I skirsnio 2 poskirsnyje „Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė“, suformuluotas taip:

„Priimančioji valstybė narė reikalauja ne gyvybės draudimo įmonės užtikrinti, kad pretenzijas dėl jos teritorijoje įvykusių draudžiamųjų įvykių pateikę asmenys neatsidurtų mažiau palankioje padėtyje dėl to, kad įmonė vykdo I priedo A dalies 10 draudimo grupės veiklą, išskyrus vežėjo civilinės atsakomybės draudimą, teikdama paslaugas, bet neturėdama padalinio toje valstybėje narėje.“

7

Direktyvos 2009/138 152 straipsnyje „Atstovas“ nustatyta:

„1.   Siekdama 151 straipsnyje nurodytų tikslų, priimančioji valstybė narė reikalauja ne gyvybės draudimo įmonės paskirti savo atstovą, kuris nuolatos būtų šios valstybės narės teritorijoje arba būtų joje įsisteigęs, kad rinktų visą reikalingą informaciją, susijusią su pretenzijomis, ir turėtų pakankamus įgaliojimus atstovauti įmonei visais klausimais, susijusiais su nukentėjusiais asmenimis, galinčiais pateikti pretenzijų, įskaitant įgaliojimus atlyginti žalą pagal tokias pretenzijas, taip pat atstovauti draudimo įmonei arba prireikus pasirūpinti, kad jai būtų atstovaujama tos valstybės narės teismuose ir valdžios institucijose su tomis pretenzijomis susijusiais klausimais.

Tas atstovas taip pat gali būti įpareigojamas atstovauti ne gyvybės draudimo įmonei priimančiosios valstybės narės priežiūros institucijose, kai tikrinami motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijimai ir jų galiojimas.

2.   Priimančioji valstybė narė nereikalauja, kad atstovas jį įgaliojusios ne gyvybės draudimo įmonės vardu vykdytų kitą, negu nustatyta 1 dalyje, veiklą.

<…>.“

8

Reglamento Nr. 1393/2007 8 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas neturėtų būti taikomas įteikiant dokumentą bylos šalies įgaliotajam atstovui valstybėje narėje, kurioje nagrinėjama byla, nepriklausomai nuo tos bylos šalies gyvenamosios vietos.“

9

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas. <…>“

10

1964 m. lapkričio 17 d.ustawa Kodeks postępowania cywilnego (Civilinio proceso kodeksas) (Dz. U., 2018, poz. 1360) 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Juridiniam asmeniui, taip pat juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai siunčiami procesiniai dokumentai ar sprendimai yra įteikiami organui, įgaliotam atstovauti teisme, arba darbuotojui, kuris turi įgaliojimą priimti procesinius dokumentus.“

11

Šio įstatymo 177 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta:

„Teismas savo iniciatyva gali sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu jo negali tęsti, nes neturi ieškovo adreso arba buvo nurodytas klaidingas adresas arba ieškovas nustatytu laiku nenurodė atsakovo adreso ar duomenų, leidžiančių teismui nustatyti numerius, nurodytus 208 <…> straipsnyje, arba ieškovas nevykdo kitų jam pateiktų nurodymų.“

12

Minėto įstatymo 182 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys išdėstytas taip:

„Teismas nutraukia bylą, sustabdytą bendru šalių prašymu arba įpėdinio prašymu, taip pat dėl priežasčių, nurodytų 177 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose, jei prašymas pradėti procesą nebuvo pateiktas per vienus metus nuo sprendimo sustabdyti bylos nagrinėjimą priėmimo dienos.“

13

2015 m. rugsėjo 11 d.ustawa o działalności ubezpieczeniowej i reasekuracyjnej (Draudimo ir perdraudimo veiklos įstatymas, Dz. U., 2018, poz. 999), kuriuo į Lenkijos teisę perkeltas Direktyvos 2009/138 152 straipsnis, 208 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta:

„Užsienio draudimo įmonė, kurios būstinė yra kitoje nei Lenkijos Respublika <…> valstybėje narėje ir kuri, naudodamasi laisve teikti paslaugas ir kitaip, nei steigdama filialą, ketina vykdyti Lenkijos Respublikos teritorijoje draudimo veiklą, susijusią su draudimais, nurodytais įstatymo priedo II dalies 10 draudimo grupėje, išskyrus vežėjo civilinės atsakomybės draudimą, perduoda priežiūros institucijai per valstybės, kurioje yra jos būstinė, priežiūros instituciją:

14

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Corporis yra Lenkijoje įsteigta draudimo bendrovė, kuri perėmė Lenkijoje apdraustos transporto priemonės, dalyvavusios kelių eismo įvykyje, savininko teisę į žalos atlyginimą. Gefion Insurance yra Danijoje įsteigta draudimo bendrovė, apdraudusi kito šiame eismo įvykyje dalyvavusio asmens riziką.

15

Gefion Insurance paskyrė Crawford Polska sp. z o.o., kurios buveinė yra Lenkijoje, įmone, turinčia teisę jai atstovauti santykiuose su asmenimis, patyrusiais žalą Lenkijoje, pagal Direktyvos 2009/138 152 straipsnį. Šiuo pagrindu Crawford Polska, Gefion Insurance vardu atsakinga už žalos sureguliavimą, patenkino Corporis pateiktą pagrindinį reikalavimą dėl žalos, patirtos per minėtą įvykį, atlyginimo.

16

Corporis, be to, prašo Sąd Rejonowy Poznań – Stare Miasto (Poznanės senamiesčio apylinkės teismas, Lenkija) priteisti 157,41 Lenkijos zlotų (PLN) (maždaug 30 eurų), priskaičiuojant palūkanas, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17

Bylą išnagrinėjęs pirmojoje instancijoje, šis teismas, taikydamas Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatas, nurodė įteikti Gefion Insurance bylos iškėlimo dokumentą. Ši bendrovė atsisakė patvirtinti jo gavimą, motyvuodama tuo, kad šis dokumentas surašytas lenkų kalba.

18

Dėl tos priežasties 2018 m. liepos 20 d. nutartimi Sąd Rejonowy Poznań – Stare Miasto w Poznaniu (Poznanės senamiesčio apylinkės teismas) nurodė Corporis sumokėti 5000 PLN (maždaug 1150 eurų) išankstinę sumą už Gefion Insurance skirtų dokumentų vertimą į danų kalbą, nes priešingu atveju sustabdys procesą.

19

Corporis atsisakė sumokėti šią išankstinę sumą, tvirtindama, kad Gefion Insurance buvo atstovaujama Lenkijoje įsteigtos bendrovės, konkrečiai Crawford Polska, kuriai buvo pavesta užtikrinti, kad Gefion Insurance nacionaliniame teisme, į kurį kreiptasi, jai būtų atstovaujama lenkų kalba. Todėl nėra jokio pagrindo reikalauti sumokėti išankstinį mokėjimą tam, kad šis bylos iškėlimo dokumentas būtų išverstas į danų kalbą.

20

2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi Sąd Rejonowy Poznań – Stare Miasto (Poznanės senamiesčio apylinkės teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą, motyvuodamas tuo, kad jis negalėjo būti tęsiamas, nes Corporis nesumokėjo išankstinės sumos, kad būtų padengtos dokumentų, adresuotų Gefion Insurance, vertimo išlaidos.

21

Corporis apskundė šią nutartį Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas, Lenkija), remdamasi, be kita ko, Draudimo ir perdraudimo veiklos įstatymo 208 straipsnio 1 dalies, kuria į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2009/138 152 straipsnis, pažeidimu.

22

Šiam teismui kyla abejonių dėl to, ar Sąd Rejonowy Poznań – Stare Miasto (Poznanės senamiesčio apylinkės teismas) tinkamai taikė Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatas, kai nurodė bylos iškėlimo dokumentą įteikti Danijoje įsteigtai bendrovei, o ne jos atstovei, įsteigtai Lenkijoje, atsakingai už žalos sureguliavimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/138 151 straipsnį ir 152 straipsnio 1 ir 2 dalis.

23

Būtent šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2009/138 <…> 152 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su šios direktyvos 151 straipsniu ir Reglamento Nr. 1393/2007 8 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad paskirto atstovo atstovavimas ne gyvybės draudimo įmonei apima dokumento, kuriuo pradedamas teismo procesas dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo gavimą?“

24

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/138 152 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 151 straipsniu ir Reglamento Nr. 1393/2007 8 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad ne gyvybės draudimo įmonės atliekamas atstovo priimančiojoje valstybėje narėje paskyrimas apima ir šio atstovo įgaliojimą gauti bylos dėl žalos, patirtos per kelių eismo įvykį, atlyginimo iškėlimo dokumentą.

25

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės pirmiausia susijusios su klausimu, ar taikydamas Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatas pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė Lenkijoje įsteigtai draudimo bendrovei pateikti bylos iškėlimo dokumentą Danijoje įsteigtai draudimo bendrovei. O gal apie šį dokumentą turėjo būti pranešta pastarosios pagal Direktyvos 2009/138 152 straipsnį paskirtai įmonei, kuri dėl to turėjo teisę jai atstovauti santykiuose su žalą patyrusiais asmenimis ir šios valstybės narės teismuose.

26

Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, pirmiausia reikia patikrinti, ar Reglamentas Nr. 1393/2007 taikytinas nagrinėjamu atveju.

27

Šiuo klausimu reikia priminti, kad šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis reglamentas taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas.

28

Vis dėlto šio reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad jis neturėtų būti taikomas įteikiant dokumentą bylos šalies įgaliotajam atstovui valstybėje narėje, kurioje nagrinėjama byla, nepriklausomai nuo tos bylos šalies gyvenamosios vietos.

29

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos šioje srityje, vadovaujantis sisteminiu Reglamento Nr. 1393/2007 aiškinimu, matyti, kad jame numatytos tik dvi aplinkybės, kurioms esant teisminio dokumento įteikimas tarp valstybių narių nepatenka į jo taikymo sritį, t. y. pirma, kai nežinomas gavėjo nuolatinės ar įprastos gyvenamosios vietos adresas, ir, antra, kai teismo proceso vietos valstybėje narėje gavėjas paskyrė įgaliotą atstovą. Tačiau kitais atvejais, kai teisminio dokumento adresatas gyvena kitoje valstybėje narėje, šio dokumento įteikimas patenka į Reglamento Nr. 1393/2007 taikymo sritį, todėl, kaip numatyta šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje, turi būti vykdomas pačiame reglamente šiuo tikslu nustatytomis priemonėmis (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Alder, C‑325/11, EU:C:2012:824, 24 ir 25 punktai ir 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Alpha Bank Cyprus, C‑519/13, EU:C:2015:603, 68 ir 69 punktai).

30

Neginčijama, kad Gefion Insurance, teisminio dokumento, kurį jai išsiuntė Corporis, adresatė, paskyrė Crawford Polska kaip subjektą, turintį teisę atstovauti jai santykiuose su asmenimis, patyrusiais žalą Lenkijoje, ir šios valstybės narės teismuose pagal Direktyvos 2009/138 152 straipsnį.

31

Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 29 punkte nurodytą jurisprudenciją, Reglamentas Nr. 1393/2007 šiuo atveju netaikomas.

32

Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad, kaip nurodyta Direktyvos 2009/138 76 konstatuojamojoje dalyje, siekiant didesnio Sąjungos piliečių mobilumo, vis dažniau siūlomas tarpvalstybinis motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas.

33

Taigi šioje direktyvoje įtvirtinta sistema, be kita ko, leidžia valstybėje narėje įsteigtai draudimo įmonei vykdyti savo veiklą kitoje valstybėje narėje per filialą arba naudojantis laisve teikti paslaugas.

34

Dėl šios antrosios galimybės, kuria Gefion Insurance naudojosi teikdama savo paslaugas Lenkijoje, pažymėtina, kad jai būdinga tai, jog siekiant priimančiojoje valstybėje narėje vykdyti tokią veiklą nebūtina joje įsteigti teisės subjekto. Šiuo tikslu pagal Direktyvos 2009/138 147 straipsnį pakanka, kad draudimo įmonė, kuri pirmą kartą siekia savo veiklą vykdyti priimančiojoje valstybėje narėje, naudodamasi laisve teikti paslaugas, informuotų buveinės valstybės narės priežiūros institucijas apie savo ketinimą, nurodydama rizikos ir įsipareigojimų, kuriuos ketina apdrausti, pobūdį, ir kad šios institucijos pagal šios direktyvos 148 straipsnį perduotų priimančiosios valstybės narės institucijoms pagal šią nuostatą reikalaujamą informaciją apie atitinkamą draudimo įmonę.

35

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad sunku pareikšti ieškinį draudimo įmonei, kuri vykdo tarpvalstybinę veiklą, naudodamasi laisve teikti paslaugas, Direktyvos 2009/138 151 straipsnyje reikalaujama, kad priimančioji valstybė narė reikalautų iš atitinkamos ne gyvybės draudimo įmonės užtikrinti, kad pretenzijas dėl šios valstybės narės teritorijoje įvykusių draudžiamųjų įvykių pateikę asmenys neatsidurtų mažiau palankioje padėtyje dėl to, kad ši įmonė prisiima riziką, teikdama draudimo paslaugas, o ne per padalinį šioje valstybėje narėje.

36

Šiuo tikslu pagal šios direktyvos 152 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą priimančioji valstybė narė turi reikalauti atitinkamos ne gyvybės draudimo įmonės paskirti savo atstovą, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta būtų šios valstybės narės teritorijoje arba jis būtų joje įsisteigęs ir turėtų pakankamus įgaliojimus atstovauti šiai įmonei tiek santykiuose su nukentėjusiais asmenimis, galinčiais dėl to pareikšti pretenzijų dėl žalos atlyginimo, tiek per teismines procedūras, kurias šie asmenys gali inicijuoti tos valstybės narės teismuose ir valdžios institucijose.

37

Kadangi šioje nuostatoje konkrečiai neapibrėžiami šiuo tikslu draudimo įmonės atstovui suteikti įgaliojimai ir visų pirma tai, ar atstovavimo įgaliojimai apima galimybę minėtam atstovui priimti įteikiamus teismo dokumentus, pagal suformuotą jurisprudenciją reikia atsižvelgti į minėtos nuostatos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 25 d. Sprendimo Vilkas, C‑640/15, EU:C:2017:39, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyva 2009/138 pagal jos 105 konstatuojamąją dalį pirmiausia siekiama užtikrinti, kad, nepaisant jų nacionalinės priklausomybės ar gyvenamosios vietos, visiems draudėjams ir naudos gavėjams būtų taikomos vienodos sąlygos.

39

Šiomis aplinkybėmis šios direktyvos 152 straipsnio 1 dalimi, siejama su jos 151 straipsniu, siekiama leisti veiksmingai atlyginti žalą per autotransporto priemonių eismo įvykius nukentėjusiems asmenims, gyvenantiems valstybėje narėje, kurioje ne gyvybės draudimo įmonė teikia savo paslaugas, net jeigu joje neturi savo padalinio.

40

Iš tiesų šiai įmonei tenkanti pareiga paskirti atstovą priimančiojoje valstybėje narėje, numatyta minėto 152 straipsnio 1 dalyje, reiškia, kad toks atstovas turi teisę, pirma, surinkti visą būtiną informaciją, susijusią su žalos atlyginimo dokumentais, ir, antra, atstovauti šiai įmonei ne tik santykiuose su asmenimis, galinčiais pareikšti pretenzijų, susijusių su patirtos žalos atlyginimu, bet ir per visus teisminius procesus, susijusius su priimančiosios valstybės narės teismuose pateiktomis pretenzijomis dėl žalos atlyginimo.

41

Taigi tokio atstovo funkcija yra palengvinti per eismo įvykį nukentėjusių asmenų veiksmus ir pirmiausia leisti jiems pareikšti reikalavimą jų pačių, t. y. priimančiosios valstybės narės, kalba. Vis dėlto pagal Direktyvos 2009/138 152 straipsnio 1 dalį siekiamiems tikslams prieštarautų tai, jei iš pirminius formalumus tiesiogiai su atstovu sutvarkiusio ir teisę pareikšti ieškinį tiesiogiai atitinkamam draudikui turinčio nukentėjusiojo asmens būtų atimta galimybė įteikti teismo dokumentus šiam atstovui, kad galėtų įgyvendinti savo teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo minėtuose nacionaliniuose teismuose (pagal analogiją žr. 2013 m. spalio 10 d. Sprendimo Spedition Welter, C‑306/12, EU:C:2013:650, 24 punktą).

42

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad tai, jog įgaliojimai, kuriuos turi turėti ne gyvybės draudimo bendrovės atstovas žalos sureguliavimo reikalams, neapima teisės gauti bylos dėl žalos, patirtos per kelių eismo įvykį, atlyginimo iškėlimo dokumentą, prieštarauja tikslui užtikrinti veiksmingą žalos, kurią nukentėjusieji asmenys patiria per autotransporto priemonių eismo įvykius, atlyginimą.

43

Be to, toks neapėmimas prieštarauja Direktyvos 2009/138 151 straipsnyje numatytam tikslui užkirsti kelią bet kokiai pretenzijas pareiškusių asmenų diskriminacijai. Iš tiesų, jei tokie asmenys po derybų su atitinkamos ne gyvybės draudimo įmonės atstovu ir su juo išnagrinėję galimybę reikalauti žalos atlyginimo įpareigojami įteikti šiai draudimo įmonei bylos iškėlimo dokumentą jos buveinės valstybėje narėje, o ne jos atstovui priimančiojoje valstybėje narėje, jiems taikomi papildomi ir nemažai finansinių išlaidų reikalaujantys reikalavimai, susiję, be kita ko, su būtinybe atlikti vertimus, o tai gali lemti neproporcingas išlaidas, palyginti su suma, kurios reikalaujama siekiant atlyginti žalą.

44

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Sąd Rejonowy Poznań – Stare Miasto (Poznanės senamiesčio apylinkės teismas) paprašė, kad Corporis sumokėtų 5000 PLN (maždaug 1150 eurų) išankstinę sumą, kad būtų padengtos Gefion Insurance adresuotų dokumentų vertimo į danų kalbą išlaidos, o Corporis šiame teisme reikalauja priteisti jos naudai 157,41 PLN (maždaug 30 eurų), priskaičiuojant palūkanas, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiomis aplinkybėmis negalima atmesti tai, kad tokių vertimo išlaidų suma yra neproporcinga, palyginti su suma, kurios reikalaujama kaip kompensacijos, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2009/138 152 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 151 straipsniu ir Reglamento Nr. 1393/2007 8 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad ne gyvybės draudimo įmonės atliekamas atstovo priimančiojoje valstybėje narėje paskyrimas taip pat apima ir šio atstovo įgaliojimą gauti bylos, susijusios su žala, patirta per eismo įvykį, iškėlimo dokumentą.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) 152 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 151 straipsniu ir su 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“) ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 8 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad ne gyvybės draudimo įmonės atliekamas atstovo priimančiojoje valstybėje narėje paskyrimas taip pat apima ir šio atstovo įgaliojimą gauti bylos, susijusios su žala, patirta per eismo įvykį, iškėlimo dokumentą.