Kompetencijos pasidalijimas Europos Sąjungoje
DOKUMENTAS, KURIO SANTRAUKA PATEIKIAMA:
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 2 straipsnis. ES kompetencijos kategorijos ir sritys
Europos Sąjunga (ES) turi tik sutartimis jai suteiktą kompetenciją (įgaliojimus) (suteikimo principas). Remiantis šiuo principu, ES gali veikti tik neperžengdama kompetencijos, kurią, siekiant sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose sutartyse suteikė ES valstybės narės, ribų. Visa sutartimis ES nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms.
Lisabonos sutartyje paaiškinamas kompetencijos pasidalijimas tarp ES ir jos valstybių narių. Yra trys pagrindinės kompetencijos kategorijos:
- ES išimtinė kompetencija;
- pasidalijamoji kompetencija;
- papildomoji kompetencija.
Trys pagrindinės kompetencijos rūšys
ES turi išimtinę kompetenciją tam tikromis aplinkybėmis sudaryti tarptautinius susitarimus.
1.
ES išimtinė kompetencija (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 3 straipsnis). Sritys, kuriose tik ES gali leisti teisės aktus ir priimti teisiškai privalomus aktus. Valstybės narės pačios tai daryti gali tik ES suteikus įgaliojimus šiems aktams įgyvendinti. ES išimtinę kompetenciją turi šiose srityse:
2.
Pasidalijamoji kompetencija (SESV 4 straipsnis). ES ir jos valstybės narės gali priimti teisiškai privalomus aktus. Valstybės narės gali naudotis savo kompetencija tiek, kiek ES nepasinaudojo arba nusprendė nesinaudoti savo kompetencija. Pasidalijamajai ES ir jos valstybių narių kompetencijai priskiriamos šios sritys:
- vidaus rinka,
- socialinė politika (bet tik jos aspektai, apibrėžti sutartyje),
- ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda (regioninė politika),
- žemės ūkis ir žuvininkystė (išskyrus biologinių jūrų išteklių apsaugą),
- aplinka,
- vartotojų apsauga,
- transportas,
- transeuropiniai tinklai,
- energetika,
- laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė,
- bendros visuomenės sveikatos saugos problemos (tik aspektai, apibrėžti SESV),
- moksliniai tyrimai, technologinė plėtra ir kosmosas,
- vystomasis bendradarbiavimas ir humanitarinė pagalba.
3.
Papildančioji kompetencija (SESV 6 straipsnis). ES gali tik remti, koordinuoti ir papildyti savo valstybių narių veiksmus. Teisiškai privalomais ES aktais negali būti derinami valstybių narių įstatymai ar reglamentai. Papildančiajai kompetencijai priskiriamos šios politikos sritys:
Specialioji kompetencija
ES gali imtis priemonių siekdama užtikrinti, kad valstybės narės koordinuotų ekonominę, socialinę ir užimtumo politiką ES lygmeniu.
ES bendroje užsienio ir saugumo politikoje taikoma speciali sprendimų priėmimo tvarka, visų pirma ribotas Europos Komisijos ir Europos Parlamento dalyvavimas priimant sprendimus ir nedalyvavimas priimant teisės aktus. Šią politiką nustato ir įgyvendina Europos Vadovų Taryba (kurią sudaro valstybių narių valstybių arba vyriausybių vadovai) ir Europos Sąjungos Taryba (kurią sudaro visų valstybių narių ministrai). Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai atstovauja ES visais bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais.
Naudojimasis kompetencija
ES naudojasi savo kompetencija vadovaudamasi dviem pagrindiniais principais, apibrėžtais Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje:
- proporcingumo principu. ES veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant sutarčių tikslų;
- subsidiarumo principu. Tose srityse, kurios nepriklauso ES išimtinei kompetencijai, ji ima veikti tik tada ir tik tokiu mastu, kai valstybės narės numatomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti, o ES lygiu juos pasiekti būtų lengviau.
PAGRINDINIS DOKUMENTAS
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija. Pirmoji dalis. Principai. I antraštinė dalis. Sąjungos kompetencijos kategorijos ir sritys. 2 straipsnis (OL C 202, 2016 6 7, p. 50).
paskutinis atnaujinimas 24.02.2022