11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/1

1.1

Komisija pateikė pasiūlymą priimti sprendimą dėl „bendros integruotos programos“, vykdomos Bendrijos lygiu, sveikatos ir vartotojų apsaugos srityje 2007–2013 m. Pasiūlymo pagrindas - pagal komunikatą parengtas strategijos dokumentas ir prie jo pridedamas darbo dokumente išdėstytas išsamus poveikio įvertinimas.

1.2

Tai pirmas kartas, kai Komisija parengė bendrą visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos politikos strategiją tokiam ilgam laikotarpiui (septyneriems metams). EESRK teigiamai vertina Komisijos pastangas suteikti naują impulsą šioms dviem politikos kryptims, kurias šiuo metu kontroliuoja vienas generalinis direktoratas.

1.3

Komisija siekia pagrįsti šią naujovę teisiniu, ekonominiu, socialiniu ir politiniu požiūriu. EESRK pritaria visai pateiktai informacijai ir atidžiai atliktam poveikio įvertinimui, kuriame siekiama išsamiai paaiškinti įvairius galimus variantus.

1.4

EESRK surengtas didelio masto klausymas ir tuo pačiu metu įvairios Komisijos ir Europos Parlamento iniciatyvos suteikė plačiam pagrindinių suinteresuotų subjektų įgaliotų atstovų ratui galimybę pareikšti savo nuomonę apie Komisijos pasiūlymų formuluotę, turinį, pristatymą ir pagrindą.

1.5

Komitetas išnagrinėjo pateiktus dokumentus ir Komisijos suteiktą išsamią papildomą informaciją bei tiesiogiai ištyrė visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos srityse dirbančių pilietinės visuomenės atstovų indėlį ir įvairius raštu gautus skirtingų atstovaujamų organizacijų, vykdančių veiklą šiose srityse, pasiūlymus. Į juos atsižvelgdamas, EESRK susidarė įvairialypę nuomonę, kad siūlomas sprendimas dėl Bendrijos veiksmų programos sveikatos ir vartotojų apsaugos srityse nėra pakankamai pagrįstas ar išaiškintas daugeliu požiūriu: pateikti motyvai nėra pakankami svarūs, kad įtikintų pasirinkto varianto teisėtumu.

1.6

Konkrečiai, EESRK laikosi nuomonės, kad, nepaisant bendrų ar vienas kitą papildančių sveikatos ir vartotojų politikos sričių aspektų, tai nėra minėtos sinergijos įrodymas. Tokie aspektai gali būti vystomi ir įgyvendinami naudojantis konkrečiomis bendradarbiavimo arba koordinavimo priemonėmis sutelkiant dėmesį į iš esmės horizontalią šių dviejų politikos sričių prigimtį, pavyzdžiui, kaip tai daroma aplinkos politikoje.

1.7

Šių dviejų politikos sričių, kurios yra apibrėžtos Sutarties 152 ir 153 straipsniuose, teisinis pobūdis iš esmės skiriasi. Reikia būti atsargiems, kad nesukeltume neigiamo poveikio, nes vartotojų apsaugos politika turės atitikti griežtus papildomumo ir subsidiarumo kriterijus, kuriais remiasi visuomenės sveikatos politika, ir kad nebūtų padaryta žala ES suteiktiems įgaliojimams minėtoje srityje. Dėl to visuomenės sveikata, jei „naudotojo“ ir „vartotojo“ sąvokas bus painiojamos ir priskiriamos bendriems „pilietybės“ aspektams, to visai nenorint, gali tapti pernelyg „vartotojiška“.

1.8

EESRK taip pat mano, kad vartotojų politika gali daug ko netekti, jei bendras biudžetas bus apskaičiuojamas remiantis vienu pagrindu. Atskiras sprendimas dėl kiekvienos ES politikos krypties, kaip buvo iki šiol, turėtų privalumų abiem sritims, ypač atsižvelgiant į dabartinę institucinę krizę ir dideles abejones dėl finansinės perspektyvos.

1.9

EESRK mano, kad siūlomas sprendimas ne tik neatskleidžia keleto abiejų politikos sričių pagrindinių aspektų ir neužtikrina tinkamo jų finansavimo, bet ir jame, manoma, yra praleisti tam tikri svarbūs teminiai aspektai. Siūlomose įgyvendinimo, stebėsenos ir vertinimo schemose turėtų būti daugiau novatoriškumo, tikslumo ir ryžtingumo.

1.10

EESRK ragina, kad Vartotojų instituto įgaliojimai ir atsakomybės sritys būtų tiksliau apibrėžtos ir kad jis nebūtų laikomas paprastu Visuomenės sveikatos programos vykdomosios įstaigos „departamentu“. Tik taip gali būti sukurtas pageidaujamas lemiamas veiksnys, užtikrinantis, kad dabartiniai teisės aktai būtų veiksmingiau įgyvendinami, ir leidžiantis geriau informuoti, šviesti ir apsaugoti vartotojus.

2.1

Komisija komunikate Sveikesni, saugesni, labiau pasitikintys piliečiai: sveikatos ir vartotojų apsaugos strategija Parlamentui ir Tarybai siūlo priimti sprendimą dėl Bendrijos veiksmų programos sveikatos ir vartotojų apsaugos srityse 2007–2013 m.

2.2

Komisija pirmą kartą pristato naują strategiją ir Bendrijos veiksmų programą 2007–2013 m., kuriose susiejamos visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos politikos sritys.

2.3

Komisija komunikate paaiškina šio naujo metodo priežastis nurodydama bendrus abiejų politikos sričių tikslus ir jų vaidmenį kasdieniame žmonių gyvenime. Komisija taip pat pristato šios naujos sudėtinės programos privalumus sinergijos požiūriu, kurio remiantis būtų galima sumažinti biudžeto ir administracines sąnaudas ir taip padidinti veiksmingumą.

2.4

Komisijos pasirinkta strategija remiasi būtinybe sukurti šių politikos sričių sinergiją, kuri padėtų pasiekti didelio masto ekonomijos, sutaupyti lėšų finansų valdymo srityje ir pagerinti administracinę atsakomybę. Tai taip pat užtikrintų didesnį priemonių suderinamumą ir suteiktų šiems klausimams didesnės svarbos politinėje darbotvarkėje.

2.5

Komisijos nuomone, šios bendros politikos tikslai turėtų būti tokie:

2.6

Sveikatos politikos srityje būtų siekiama šių tikslų:

2.7

Vartotojų politikos srityje būtų siekiama šių tikslų:

3.1.1

Bendrijos visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos politikos sričių teisiniai pagrindai taip pat yra visiškai skirtingi. Sveikatos politika yra vykdoma šalies lygiu — ES lygiu galimi tik tokie veiksmai, kurie papildo nacionalinės politikos priemones, susijusias su konkrečiais aspektais, numatytais 152 straipsnyje (1). Tačiau ES sutartyje, ypač pasirašius Amsterdamo sutartį, išdėstyta vartotojų politika yra dažnai taikoma visos Sąjungos lygiu siekiant remti vartotojų teises ir apginti jų interesus, ypač kai tai susiję su vidaus rinkos kūrimu (2).

3.1.2

Taigi nėra tokio teisinio pagrindo, kuriuo vienu būtų galima susieti 152 ir 153 straipsnius ir kuris būtų strategijos ir integruotos veiksmų programos visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos srityse teisinis pagrindas.

3.1.3

Be to, pačiose valstybėse narėse teisiniu ir konstituciniu požiūriu teisė į sveikatos priežiūrą ir vartotojų teisės traktuojamos labai skirtingai; labai skiriasi ir šių teisių apsaugos formos.

3.1.4

Tai, žinoma, nereiškia, kad EESRK nuvertina dabar iškilusių visuomenės sveikatos klausimų svarbą, — šie klausimai tikrai yra pakankamai svarbūs, kad jiems spręsti būtų suformuota stipri Europos visuomenės sveikatos politika kartu kovojanti su skurdu ir atskirtimi. Belieka tik apgailestauti, kad neratifikuota Sutartis dėl Konstitucijos Europai galbūt turėjo lemiamo poveikio, dėl kurio šioje srityje nėra reikiamos pažangos.

3.1.5

EESRK privalo pabrėžti, kad sąvokos „vartotojas“ ir „pacientas“ nėra sinonimai ir jų vartojimas nėra tapatus. Vartotojai nėra vien privatūs asmenys. Jų priimami sprendimai dėl ekonominių priežasčių dažniausiai neatsiejami nuo rinkos. Pacientų nereikėtų suvokti vien kaip medikamentų vartotojų ar medicinos priežiūros paslaugų naudotojų, kadangi jų teisės yra kitokios ir nėra vien tik ekonominės — jos gali būti lyginamos su teise į teisingumą arba į švietimą; todėl valstybės ir teikia bendrų interesų paslaugas.

3.1.6

Šios dvi politikos sritys turi bendrų aspektų ir sąsajų su kitomis politikos sritimis (su kai kuriomis gal net ir daugiau) (3). Komitetas mano, kad Komisija nepakankamai įrodė, kad šių dviejų politikos sričių bendrų įgyvendinimo veiksmų būtų galima pasiekti pagal vieną programą ir kad tai yra pats tinkamiausias ar naudingiausias kelias (4).

3.1.7

Vartotojų apsaugos organizacijos mano, kad šis integruotas suderinimas yra susijęs su įvairiomis problemomis, su kuriomis iš dalies galima sutikti. Tai ypač taikytina šiems argumentams:

3.1.8

Priešingai — nė viena iš šešių pagrindinių priežasčių, įvardytų poveikio įvertinime (5–6 p.), nėra tvirtas argumentas, kodėl šias dvi politikos sritis reikėtų svarstyti kartu. Tinkamas politikos koordinavimas, išdėstytas puikioje Komisijos iniciatyvoje dėl administracinio bendradarbiavimo tarp nacionalinių institucijų (6), galėtų būti veiksminga priemonė.

3.1.9

Komisijai taip pat nepavyko parodyti, kad tokio pobūdžio suderinimas galėtų sukurti ilgalaikę, tikrą ir principinę šių skirtingų sričių sąveiką. Ji taip pat neparodė, kad šis suderinimas leistų taupyti finansinius išteklius. Beje, iš poveikio vertinimo susidaro priešingas įspūdis, kad šis sprendimas neturėtų jokios įtakos finansinių išteklių kaitai — sujungus dvi skirtingas politikos sritis finansinė struktūra liktų kokia buvusi (7).

3.1.10

Komitetas mano, kad tokiu kritišku ES finansinės perspektyvos laikotarpiu būtų geriau šias politikos sritis traktuoti atskirai, nes tai atvertų du derybų kelius ir labiau išryškintų akivaizdžius tam tikrų šių politikos sričių aspektus. Kai kurios atstovaujamosios organizacijos mano, jog tai padėtų pasiekti geresnių rezultatų panaudojant abiem sritims numatytus išteklius.

3.1.11

Iš tiesų EESRK yra labai susirūpinęs dėl to, kad 2007–2013 m. finansinėje perspektyvoje lėšos gali būti labai sumažintos. Nors dėl lėšų sumažinimo programa, — kurios lėšos jau dabar yra tokios menkos, — nebūtinai taps negyvybinga, tačiau ja reikės visiškai iš naujo parengti ir numatyti naujus prioritetus ir veiksmus. Dėl praktinių priežasčių būtų paprasčiausia netikslinga tam tikru procentu sumažinti biudžetą proporcingai bendram viso biudžeto mažinimui.

3.1.12

Galiausiai, tie skirtingi aspektai, kurie yra deramai išskirti kaip bendri abiem politikos sritims, gali tapti suderintos veiklos objektu tiek Bendrijos, tiek atskirų valstybių lygiu, kaip yra kitose Bendrijos politikos srityse: aplinkosaugos, konkurencijos, švietimo ir kultūros. Visose kitose politikos srityse privalo būti atsižvelgiama į horizontalų šių dviejų politikos sričių pobūdį - tai parodė pati Komisija savo komunikato 2 priedo pavyzdžiuose (p. 15).

3.2.1

Pasibaigus viešam svarstymui, kuriame dalyvavo pagrindiniai visuomenės atstovai, suinteresuoti Komisijos programa, — iš viso apie 70 dalyvių, - galima atlikti Komisijos komunikato ir pasiūlymo analizę, nors dėl logistinių trikdžių labai sunku išsamiai ištirti visus kritiškai svarbius aspektus. Analizės tikslas — įvertinti programos tikslus, uždavinius, išteklius ir jų tinkamą panaudojimą, taip pat priemones, kuriomis siekiama įgyvendinti numatytus tikslus panaudojant turimus išteklius.

3.2.2.1

Komisija teisingai nurodo įvairias priemones, reikalingas, kad vartotojų apsauga ES taptų lygiateisiškesnė, tačiau ji tai daro siekdama užtikrinti minimalų apsaugos lygį. Tai patvirtina naujausios kai kurių valstybių teisėkūroje vyraujančios tendencijos: pirmenybė teikiama tarpvalstybiniam suderinimui, o juo užtikrinama tik gana žemo lygio apsauga. Be to, EESRK norėtų išreikšti susirūpinimą dėl sistemingo vadovavimosi kilmės šalies įstatymų taikymo principu ir įspėja, kad pavojinga į vartotojų apsaugą žiūrėti siaurai — vien tik teikti informaciją apie prekes ir paslaugas (8).

3.2.2.2

EESRK mano, kad Komisijos požiūris turėjo būti novatoriškesnis (9) ir kad nauji pasiūlymai galėjo būti konkretesni (10). EESRK savo nuomonėje dėl vartotojų politikos strategijos 2002–2006 m. (11) atkreipė Komisijos dėmesį į esamus trūkumus. Neseniai jis priėmė nuomonę savo iniciatyva, kurioje išanalizavo ir išplėtojo šį klausimą ir pateikė išvadas, į kurias daroma nuoroda skaitytojui (12).

3.2.2.2.1

EESRK siūlo į šią programą įtraukti tam tikrus klausimus, įskaitant:

3.2.2.3

Kalbant apie planuojamas iniciatyvas (kurias Komitetas skatina ir palaiko), daugeliu atveju trūksta informacijos, kaip ir kada jos turi būti įgyvendintos. Tai taikoma, pavyzdžiui, ketinimams:

3.2.2.4

EESRK pastebi, kad, kalbant apie pilietinės visuomenės ir suinteresuotų grupių skatinimą dalyvauti kuriant politiką ir vartotojų politikos integravimą į kitas Bendrijos politikos sritis, pateikti programos sinergijos stebėsenos ir vertinimo rodikliai, išskyrus pirmąjį, nėra tinkami vartotojų politikai.

3.2.2.5

EESRK taip pat mano, kad būtų naudinga apibrėžti kitus vartotojų politikos vertinimo rodiklius, kad jie būtų patikimesni ir labiau susieti su uždaviniais, numatytais programos 3 priede.

3.2.2.6

Be to, nors turi būti sudaryti naujos septynerių metų programos metiniai darbo planai, atrodo, kad iš priemonės, numatytos 2002–2006 m. plane, t. y. iš vykdomos veiksmų peržiūros (14), nebus jokios naudos. Tokios peržiūros dar labiau reikėtų dabar, kai programa yra pratęsta iki septynerių metų.

3.2.2.7

EESRK pastebi, kad Vartotojų instituto prie Vykdomosios sveikatos programos agentūros organizacinė struktūra ir veiklos metodai dar nėra nustatyti, todėl rekomenduoja garantuoti jo nepriklausomumą aiškiai apibrėžus atsakomybę ir įgaliojimus, kad be reikalo nebūtų sukurta dar daugiau biurokratijos.

3.2.2.8

Galiausiai, vartotojų politikai skirti fondai sudaro mažiau negu 20 proc. septynerių metų programos bendro finansavimo, o tai per septynerius programos metus sudaro ne daugiau kaip 7 euro centus vienam vartotojui per metus. Gali atrodyti, kad, palyginti su ankstesne programa, finansavimas padvigubėjo, bet ir pati programa pailgėjo beveik dvigubai — nuo ketverių iki septynerių metų.

3.2.2.9

Reikėtų pridurti, kad dėl to, jog prisijungė naujos valstybės narės, turėjo būti pateiktas biudžeto pasiūlymas, kuriame turėjo būti numatyta ne vien programos trukmė. Jis jau dabar yra neadekvatus įgyvendintiniems tikslams, ypač kai didelė lėšų dalis turi atitekti Instituto einamosioms išlaidoms.

3.2.3.1

EESRK norėtų išryškinti teigiamus Komisijos programos aspektus, ypač jos tikslą skatinti visuomenės sveikatos politiką kaip prioritetinę, suteikti jai daugiau aiškumo ir neatidėliotinų veiksmingesnių priemonių. Net nekalbant apie paukščių gripo pandemijos grėsmę, poreikis bendradarbiauti Bendrijos lygiu svarbiais visuomenės sveikatos aspektais yra akivaizdus — tai klausimas, kurį Komisija deramai akcentuoja (15).

3.2.3.2

Dėl šios priežasties EESRK pritaria didelio masto visuomenės sveikatos gairėms, o ypač minčiai integruoti šios srities problemas į kitas Bendrijos politikos sritis ir nuostatai dėl prevencijos, informacijos tyrimo, glaudesnio bendradarbiavimo, keitimosi žiniomis ir geresnės informacijos sklaidos būtinumo.

3.2.3.3

EESRK taip pat pritaria tam, kad Komisija teikia prioritetą kovai su nelygybe vykdant sveikatos apsaugą, taip pat poreikiui skatinti vaikų sveikatos priežiūrą ir klausimų, susijusių su padėtimi, kuri susidaro darbo rinkoje dėl intensyvių senėjimo procesų, sprendimui.

3.2.3.4

Komitetas pritaria Komisijos susirūpinimui dėl pasaulinės grėsmės sveikatai ir didėjančio ligų, sukeltų gyvenimo būdo, plitimo ir palaiko siūlomą veiksnių, lemiančių sveikatos lygį, tobulinimo strategiją.

3.2.3.5

EESRK pritaria Komisijos pasiryžimui skatinti sveikatos sektoriuje dirbančias organizacijas sudarant joms geresnes galimybes pareikšti nuomonę konsultacinėse institucijose. Jis pritaria nuostatai skatinti pacientų mobilumą ir remti nacionalinių sveikatos sistemų bendradarbiavimą siekiant įveikti iškylančias problemas, taip pat stiprinti keitimosi informacija visuomenės sveikatos klausimais mechanizmus.

3.2.3.6

EESRK pripažįsta, kad Komisijos visuomenės sveikatos klausimo traktavimas labiau atitinka šio sektoriaus poreikius nustatant uždavinius, planuojant veiksmus ir skiriant išteklius — finansavimo suma, palyginti su ankstesne programa, yra beveik tris kartus didesnė, o suma, numatyta vartotojų sričiai, — daugiau negu keturis kartus.

3.2.3.7

Vis dėlto, net čia EESRK nemato didelių naujovių (16), palyginti su ankstesnėmis programomis. Komiteto pastabos dėl 2001–2006 m. programos ir 2004–2010 m. Europos aplinkosaugos ir sveikatos plano išlieka aktualios ypač dėl praktinių ir objektyviai įgyvendinamų uždavinių ir dėl to, kad nėra tikslaus jų įgyvendinimo grafiko (17).

3.2.3.8

EESRK tikėjosi, kad bus tiksliai nurodyti įgyvendintini tikslai, susiję su programos klausimais, kurie liko neišspręsti, pavyzdžiui, kovos su nelygybe sveikatos srityje, ypač dėl lyties, pagyvenusių žmonių padėties, labiausiai pažeidžiamos bendruomenės ir atsidūrusios ties kritine visuomenės riba, asmens duomenų konfidencialumas, asmeniniai ir biologiniai faktoriai, žalingas radiacijos ir triukšmo poveikis ir pasipriešinimas antibiotikams.

3.2.3.9

EESRK pageidavo, kad programa nuosekliai reglamentuotų tam tikras itin svarbias problemas, pavyzdžiui, nutukimą, ŽIV/AIDS, psichinę sveikatą (18), vaikų sveikatą ir vaikų ligas bei visuomenės senėjimą, kurios, nors ir minimos programos aprašyme, nėra tinkamai nušviestos pačiame pasiūlyme dėl sprendimo.

3.2.3.10

Komitetui taip pat kelia nuostabą tai, kad į Komisijos sprendimą neįtraukti kai kurie svarbiausi dabartiniai visuomenės sveikatos klausimai: dantų priežiūra, rega, paliatyvi priežiūra ir skausmo kontrolė.

3.2.3.11

Apskritai, Komiteto nuomone, Komisija turėtų būti pozityviau nusiteikusi tokiais klausimais: visų lygių ir visų sričių informacijos kokybė, visuotinė rizikos prevencija, viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystė, valstybių narių bendradarbiavimas ir bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu.

3.2.3.12

Galiausiai, EESRK norėtų, kad šioje programoje būtų numatyti praktiniai veiksmai, kurie leistų palyginti sveikatos sistemas, veikiančias ES (19), skatintų pacientų apsaugą pastariesiems esant kitoje valstybėje narėje (ES sveikatos draudimas), skatintų intensyviau priimti geros praktikos kodeksus, steigti puikaus aptarnavimo centrus ir įkurti epidemiologijos centrą.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/7

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria Komisijos siūlomam pakeitimui, dėl kurio reglamentas, kuris yra labai svarbus siekiant ES sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, tampa aiškesnis ir supaprastėja jo taikymas. Tačiau kai kurių pakeitimų redakcijos kelia abejonių. Tai ypač taikytina 8 straipsnio 3 daliai, kadangi nustatoma ypatinga terminų nustatymo tvarka, kai gavėjas atsisako priimti dokumentą, kadangi jis nesupranta kalbos, kuria dokumentas yra parengtas. Ši tvarka, laikantis atitinkamų nacionalinių nuostatų, pareiškėją turi apsaugoti.

1.2

14 straipsnyje nurodomi patvirtinimai, „prilygstantys“ gavimo patvirtinimą, tačiau tokie teisiškai veiksmingi įrodymai dėl įteikimo paštu turėtų būti apibrėžti tiksliau.

1.3

Šiuos abu aspektus reikėtų patikslinti. Be to, būtina peržiūrėti skirtingomis kalbomis parengtus dokumentus, kadangi jų redakcijos neretai skiriasi. Šią problemą dar galima išspręsti prieš paskelbiant reglamentą, juo labiau, kad kiekvienoje valstybėje narėje bus laikomasi tos valstybės narės kalba parengto reglamento.

1.4

EESRK susirūpinęs, jog Komisija neįvertino reglamento taikymo padėties naujose valstybėse narėse, nors ji suderino reglamento priedus, kuriais siekiama atsižvelgti į naujai susiklosčiusią padėtį.

1.5

Bet kokiu atveju Komitetas norėtų pabrėžti, kad jis peržiūrėjimo metu taikytą procedūrą laiko tinkama, kadangi buvo atsižvelgta į visas suinteresuotas šalis ir, visų pirma, buvo pasinaudota šiam tikslui sukurta priemone — Europos teisminiu tinklu, kuris leidžia atsižvelgti į abiejų procedūrų taikymo metu nustatytas problemas.

2.1

Europos Komisija, per nustatytą laikotarpį, t.y. iki 2004 m. birželio 1 d., įvertinusi reglamento taikymą ir atsižvelgdama į notifikavimo sistemų raidą, suderina reglamento turinį, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 1348/2000 24 straipsnyje (1). Tačiau siūlomas pakeitimas apima daugiau nei įprastą formalų peržiūrėjimą, kadangi taip siekiama supaprastinti ES teisę, o pats pakeitimas buvo parengtas atsižvelgiant į gausius šiuo laikotarpiu paskelbtus teisės aktus, pagal kuriuos turi būti įgyvendintas Tamperės Europos Vadovų Tarybos nutarimas sukurti laisvės, teisingumo ir saugumo erdvę, užtikrinant laisvą asmenų judėjimą Europos Sąjungoje.

2.2

Šio reglamento įgyvendinimas yra labai svarbus siekiant sklandaus vidaus rinkos veikimo. Tarptautiniams sandoriams ir sutartims, o ypač naujoms prekybos sistemoms, kurios naudoja naująsias technologijas, reikalingos taisyklės vienos valstybės narės teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo kitoje valstybėje tvarkai nustatyti. Esant tokioms sąlygoms, reikėtų atkreipti dėmesį, kad Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) šiuo klausimu jau yra pateikęs nuomonę (2) ir pareiškęs savo požiūrį, kad šią tvarką reglamentuojanti teisinė priemonė turi būti reglamentas, o ne — kaip siūloma — direktyva, kadangi siekiama visiško suderinimo.

3.1

Į peržiūrėjimu siekiamo supaprastinimo procesą įtraukiami pakeitimai, kurie pareiškėjui ir gavėjui suteikia daugiau teisinio saugumo, nes yra būtinas pagrindas siekiant išsaugoti pasitikėjimą vidaus rinkoje.

3.2

Pirmiausiai numatomos aiškios terminų nustatymo taisyklės (7 straipsnio 2 dalis), ankstesnes nuostatas pakeičiant nustatytu vieno mėnesio laikotarpiu po dokumento gavimo; tik atskirų valstybių narių institucijų tarpusavio santykiams turi būti taikomi atitinkami nacionaliniai teisės aktai (9 straipsnio 1 ir 2 dalys).

3.3

Patikslinamos nuostatos dėl gavėjo atsisakymo priimti dokumentą nepakankamai mokant kalbą, kuria dokumentas parengtas. Kartu svarstoma galimybė išversti dokumentą į gavėjui suprantamą kalbą ir nustatytą terminą pradėti skaičiuoti nuo dienos, kai buvo gautas išverstas dokumentas (8 straipsnio 1 dalis). Tačiau naujoje 3 dalyje pateikiama išimties taikymo tvarka, kai pagal valstybės narės teisę dokumentas turi būti įteiktas per tam tikrą laikotarpį, kad būtų atsižvelgta į pareiškėjo teises. Šiuo atveju įteikimo data yra pirmojo dokumento įteikimo data.

3.4

Siūlomas dar vienas svarbus pakeitimas dėl įteikimo ar perdavimo mokesčių (11 straipsnio 2 dalis), kuris numato, kad kiekviena valstybė narė iš anksto nustato tam tikrą mokestį.

3.5

Dėl pristatymo paštu (14 straipsnis) nustatoma, kad kiekvienai valstybei narei suteikta teisė reikalauti gavimo įrodymo, patvirtinančio gavimą, arba „lygiaverčio patvirtinimo“; kiekvienas teismo bylos dalyvis teisminius dokumentus gali įteikti per teismo pareigūnus, tarnautojus ar kitus valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingus asmenis (15 straipsnis).

4.1

EESRK pritaria siūlomiems pakeitimams, kurie atitinka supaprastinimo principą (3) ir tuo pačiu metu tam tikroje taikymo srityje užtikrina teisinį saugumą. Jis konstatuoja, kad Komisija, parengusi pagal reglamento 24 straipsnį numatytą ataskaitą, savo užduotį atliko ir kad Europos teisminio tinklo civilinėse ir komercinėse bylose (4) posėdžiuose taip pat buvo svarstoma ir diskutuojama apie šio reglamento įgyvendinimo patirtį. Surinkus su tuo susijusią informaciją ir atlikus tyrimus, Komisija priėmė ataskaitą (5), kuria buvo remiamasi rengiant svarstomą pasiūlymą.

4.2

Todėl reikia pripažinti, kad dėl Bendrijos teisės aktais nustatomo dokumentų įteikimo ir perdavimo gerokai pasistūmėjo supaprastinimo procesas, kadangi anksčiau buvo taikomos atskirų valstybių narių nuostatos ir todėl procedūros užtrukdavo ilgiau. Kartu šalims suteikiama galimybė suprasti procedūras ir nesusipažįstant su kiekvienoje atskiroje valstybėje narėje galiojančiomis taisyklėmis. Tačiau valstybių narių santykiams, kaip numatyta pakeistame 9 straipsnyje, taikoma nacionalinė teisė, nepažeidžiant su tuo susijusių atskirų asmenų interesų.

4.3

Siūloma nauja 8 straipsnio (6) redakcija, kai gavėjas atsisako priimti dokumentą dėl kalbos, kuria dokumentas parengtas, bei įsipareigojimas pateikti šio dokumento vertimą labiau atitinka suinteresuotųjų šalių interesus nei dabartinė redakcija, ypač dėl to, kad nesutrumpinamas numatytas terminas, o jis pradedamas skaičiuoti dieną, kai buvo pateiktas išverstas dokumentas. Vis dėlto, dėl 8 straipsnio naujos 3 dalies gali kilti rimtų taikymo valstybėse narėse sunkumų, kadangi taikant atitinkamos valstybės narės nacionalines nuostatas dėl termino nustatymo sukuriama išimtinė tvarka, dėl kurios dokumento gavėjas gali susidurti su teisiniu nesaugumu.

4.4

EESRK taip pat mano, jog būtų tikslinga numatyti, kad valstybės narės iš anksto nustatytų mokesčius, nes jie lemia šalių tarpusavio nepasitikėjimą. Procedūra taptų skaidresnė.

4.5

Kaip ir savo ankstesnėje nuomonėje (7), EESRK mano, kad turi būti ištirta, ar techninės naujovės ir komunikacijos priemonės, pavyzdžiui, elektroninis paštas ir internetas, kurioms pritaria gaunančiosios ir priimančiosios agentūros, gali būti naudojamos įteikiant teisminius ir neteisminius dokumentus civilinėse ir komercinėse bylose, jei taip užtikrinamas šalių teisinis saugumas.

4.6

Kitas svarstytinas aspektas — priede pateikiamų formų, kurios skirtos kiekvienos valstybės narės teisminėms institucijoms (šias formas perduodančiajai ir gaunančiajai agentūrai), redakcija. EESRK nuomone, reikėtų atsižvelgti į gaunančiosios agentūros ir gavėjo interesus, supaprastinant redakciją ir padarant ją suprantamesne su teisminėmis ir neteisminėmis procedūromis susiduriantiems asmenims.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/9

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ragina šios nuomonės turinį įtraukti į dokumentą, kuris bus parengtas po šiuo metu vykstančios baltosios knygos „Europos transporto politika 2010 m.: laikas spręsti“ (COM (2001) 370) peržiūros.

1.2

Keleivinio geležinkelio tarptautinių stočių vaidmuo turi būti išsamiai išanalizuotas, ypač todėl, kad stotys yra ne tik geležinkelių infrastruktūros dalis, bet ir viena miesto teikiamų paslaugų ir Europos architektūros paveldas.

1.3

Todėl tiek šios srities specialistams, tiek visuomenei suderinus veiksmus reikia toliau tirti, kokie reikalavimai turi būti keliami geležinkelio stotims, atsižvelgiant į trečiojo tūkstantmečio technologijų ir technikos pažangą. Europos, nacionaliniu ir regionų mastu laikantis subsidiarumo principo reikia nuspręsti, kokios yra galimos, atsižvelgiant į realius poreikius, reguliavimo formų alternatyvos.

1.4

Rengiant ES teisės aktus bendras keleivių saugumo gerinimas ir apsauga nuo terorizmo turi būti vieni iš tarptautinėms keleivinio geležinkelio stotims keliamų reikalavimų.

1.5

Ypatingai svarbu vystyti geležinkelio stotis, nes jos vaidina esminį vaidmenį užtikrinant socialinę ir ekonominę sanglaudą naujose valstybėse narėse.

1.6

Padedant Europos investicijų bankui (EIB) būtina išnagrinėti struktūrizuoto tarptautinių geležinkelio stočių vystymo finansavimo galimybes pasitelkus viešos ir privačios partnerystės mechanizmą ar kitus tinkamus mechanizmus.

1.7

Svarbu, kad geležinkelio stotys pirmiausia atliktų su jų svarbiausiu vaidmeniu susijusias, t. y. pervežimo funkcijas, vengtų imtis kitos veiklos ir tapti prekybos ir verslo centrais.

1.8

Reikia įtikinti, kad geležinkelio stočių vystymas padeda išsaugoti esamas darbo vietas ir skatina kurti naujas darbo vietas. Rengiant tokio vystymo poveikio analizę, svarbu atsižvelgti ne tik į tiesioginę, bet ir į netiesioginę įtaką.

1.9

Svarbu užtikrinti, kad geležinkelio stočių priežiūra ir vystymas būtų ne tik didelių miestų tarptautinius maršrutus aptarnaujančių infrastruktūrų, bet ir stočių, kuriomis naudojasi nepalankiausioje padėtyje esančių regionų gyventojai ir keleiviai, prioritetas.

2.1

Geležinkelio stotys yra geležinkelio transporto „vizitinė kortelė“.

2.2

2001 m. paskelbta baltoji knyga „Europos transporto politika 2010 m.: laikas spręsti“ nepakeitė Bendrijos politikos bendrųjų tikslų, tik pabrėžė, kad reikėtų vystyti galinčias palengvinti kelių eismą transporto rūšis ir kad transporto politikoje būtina daugiau dėmesio skirti keleiviams.

2.3

Geležinkelio stočių vaidmuo yra svarbus laisvo prekių, asmenų ir paslaugų judėjimo įgyvendinimui. Geležinkelio stotys gali prisidėti prie to, kad keleiviai būtų pervežami sklandžiai, kaip galima greičiau ir veiksmingiau, bet tam turi gerai veikti bendrosios rinkos mechanizmai, turi būti panaikintos administracinės kliūtys ir būtina neutrali konkurencija.

2.4

Europos Sąjungos transporto politika taip pat yra svarbiausia ekonominės ir socialinės sanglaudos įgyvendinimo priemonė. Iš tiesų šia politika ypatingas dėmesys kreipiamas į sąžiningą konkurenciją, transporto priemonių saugumo gerinimą ir su poveikiu aplinkai susijusių aspektų iškėlimą.

2.4.1

Geležinkelių sektoriaus atgaivinimo klausimu baltojoje knygoje pabrėžiama, kad šiam sektoriui yra būdingi paradoksalūs dalykai. Čia yra ir didelių pajėgumų greitųjų traukinių tinklai su moderniomis geležinkelio stotimis, ir gana dažnai keleiviams siūlomos pasenusios ir nebereikalingos paslaugos. Pasitaiko, kad pastarosios yra teikiamos blogai prižiūrimose ar net nesaugiose stotyse, o vietiniai maršrutai yra jungiami su apkrautais ilgų nuotolių maršrutais, todėl traukiniai vėluoja.

2.4.2

Baltojoje knygoje atkreipiamas dėmesys į būtinybę investicijomis skatinti greitųjų traukinių ir oro transporto sektorių bendradarbiavimą, ypatingą dėmesį skiriant geležinkelio stotims, iš kurių keleiviai vyksta į oro uostus. Knygoje keletą kartų aptariamas geležinkelio stočių vaidmens klausimas, teikiant paslaugas, skirtas palengvinti keleivių judėjimą, ypač susijusias su bagažo pervežimu.

2.5

Priėmusi pirmąjį ir antrąjį geležinkelio paketus (1), Europos Sąjunga padarė pažangą tęsdama darbus prekių judėjimo liberalizavimo ir kokybės reikalavimų vienodinimo srityse. EESRK tikisi, kad trečiasis geležinkelio paketas duos panašių rezultatų. Europos Sąjunga dar turi užbaigti ir įgyvendinti įvairius su asmenų judėjimu susijusius etapus. Šiame dokumente kalbama apie tarptautinio keleivinio transporto kokybės normų nustatymą ir jų diegimą valstybėse narėse.

3.1

Yra daug geležinkelio transportui skirtų Europos Bendrijų reglamentų ir direktyvų: Reglamentas dėl Europos geležinkelių agentūros įsteigimo (2), direktyvos dėl geležinkelių saugumo (3), geležinkelių infrastruktūros (4), geležinkelių pajėgumų paskirstymo (5), Europos geležinkelių sistemos sąveikos (6) ir dėl Bendrijos geležinkelių vystymo (7). Tačiau šiuose teisės aktuose tik užsimenama apie geležinkelio stočių vaidmenį.

3.2

Komisijai svarbiausia sudaryti vieną suderintų techninių reikalavimų sąrašą. Pavyzdžiui, suvienodinti peronų aukštį, kad riboto judumo žmonės taip pat galėtų jais naudotis (Direktyva 2001/16/EB). Sąveikai skatinti reikia suvienodinti geležinkelių elektros tinklus, saugumo sistemas ir kitus techninius reikalavimus. Taip pat reikia suderinti reikalavimus lokomotyvų mašinistams. Dabartinė geležinkelių sektoriaus konkurencingumo problema yra ta, kad prie kai kurių šalių sienų tenka laukti dėl techninių reikalavimų skirtumų (vėžės plotis, būtinybė techniškai paruošti garvežį ir pakeisti lokomotyvo mašinistą).

3.3

Apie geležinkelio stotis daugiausia kalbama direktyvose dėl keleivių saugumo ir jų teisių (pavyzdžiui, Direktyvoje 2001/16/EB). Stočių klausimą nagrinėja ir trečiasis geležinkelių paketas, kurio tikslas yra garantuoti keleivių teises. Juo siekiama keleiviams užtikrinti galimybę bilietus įsigyti laiku, lengvai ir gaunant atitinkamą informaciją bei juos pakeisti, kada tai įmanoma, ir pasirūpinti, kad keleiviai būtų informuojami apie bilietų naudojimo sąlygas. Kita direktyvų grupė nagrinėja saugumo stotyse gerinimo klausimą. Dažnai, ypatingai ne piko valandomis, didžiųjų miestų geležinkelio stotyse, o kartais ir traukiniuose, įvyksta smurtiniai nusikaltimai. Manoma, kad įvedus griežtesnius saugumo reikalavimus bei užtikrinus, kad stoties ar traukinio darbuotojai suteiks pagalbą incidento atveju, daugiau žmonių norės keliauti traukiniais.

3.4

EESRK pagal savo įgaliojimus nuolat stebi Komisijos darbus. Geležinkelio transporto srityje jis parengė nuomonių, kurios, be kita ko, yra susijusios su socialiniais aspektais, finansavimo klausimais, Europos metropolinėmis zonomis ir su transeuropiniais transporto tinklais (8).

4.1.1

Atsiradus greitųjų traukinių (TGV, HST, ICE) tinklams (dėl šio fenomeno Europoje paraleliai buvo sukurti transeuropiniai tinklai (TEN), pamažu senstančios geležinkelio stotys miestuose vėl tapo svarbios. Geležinkelio transportas tapo geriausia išeitis įveikti atstumus, kuriuos anksčiau paprastai buvo galima įveikti tik lėktuvais (600–800 km), tad ne tik padaugėjo keliaujančių traukiniais, bet pasikeitė jų tipas, o dėl to iš karto pasikeitė stočių reikšmė miestuose.

4.1.2

Kitas veiksnys, galintis pakeisti geležinkelio stočių kaip transporto kelių mazgo sąvoką, nėra tiesiogiai susijęs su greitųjų traukinių tinklais, o labiau su priemiesčių ir aglomeracijų zonų naudojimo pasikeitimu. Priemiesčiai iš vieną paskirtį turinčių miegamųjų rajonų gali tapti daugiafunkcinėmis ir daugiapolėmis miestų zonomis. Tokie pasikeitimai ir suvokimas, kad tiesiant naujus kelius nebūtinai bus išspręsta iš priemiesčių į centrą važiuojančių automobilių srauto problema, parodė, kad būtina integruoti miesto ir priemiesčio zonų transportą ir svarbu užmegzti transporto asociacijų bendradarbiavimą, suderinti tvarkaraščius, tarifus, bilietų pardavimo tvarką ir bendrai naudoti keleivinio transporto infrastruktūras. 2005 m. pabaigoje Paryžiaus priemiesčius sukrėtę visuomenės neramumai išryškino būtinybę naudoti daugiau priemonių vienu metu skatinant socialinę sanglaudą ir parodė, kad susiję procesai dar negali būti laikomi užbaigtais.

4.1.3

Priemiesčių linijos sudaro svarbią, kai kuriais atvejais net svarbiausią šių tinklų dalį. Šiuo požiūriu geležinkelio stotys kaip judumo centrai yra svarbiausia šių sudėtingų tarpusavyje susijusių transporto tinklų keleivių informavimo grandis.

4.1.4

Nors dažniausiai greitieji traukiniai nestoja priemiesčių geležinkelio stotyse, integracija turėtų sujungti abi sritis, tad atnaujinant geležinkelio stotį ar statant naują stotį modernaus, aukšto lygio tarptautinių ir vidaus linijų bei pastarųjų ir miesto transporto intermodalumo užtikrinimas yra esminis reikalavimas.

4.2.1

Pamažu nustatomi standartai ir reikalavimai geležinkelio stotims. Anksčiau geležinkelio stotys buvo ryšys tarp visos šalies gyventojų ir padėjo formuoti nacionalinį identitetą. Bendrą identitetą tada kūrė ne infrastruktūros (net jei bėgiai, geležinkeliai nuo jų neatsiejami), o geležinkelio stotys, taisyklės, modeliai ir standartai.

4.2.2

Šiuo metu nesiekiama suvienodinti transeuropinių geležinkelių tinklų stotis. Dabar reikėtų statyti tokias stotis, kurios išreikštų Europos identitetą nustatant ne architektūrinius, o paslaugų standartus. Reikia, kad vienas svarbiausių tokio tipo standartų būtų susijęs su intermodalinių ryšių vystymu, išsaugant vietos priemonių įvairovę, kuri atitiktų kokybės reikalavimus, kylančius daugiakalbėje Europoje teikiant informaciją keleiviams, juos nukreipiant ir padedant jiems keliauti. Čia reikėtų skirti tris sritis: keleivių informavimo standartus, intermodalumo standartus ir judumo centrų funkcijos išplėtimą.

4.2.3

Būtų gerai, kad šie kokybės reikalavimai siekiant sudaryti keleiviams palankias sąlygas, būtų diegiami transeuropinių geležinkelių tinklų stotyse, taptų europine rekomendacija ar gaire, bet tai neturėtų būti suformuluota kaip tik transeuropiniams tinklams skirta prerogatyva ir tai turėtų vykti kuo griežčiau laikantis subsidiarumo principo. Todėl, suprantama, nebūtų problema, jei šie rengiami standartai būtų įdiegti ir kitose geležinkelio stotyse bei kituose kelių mazguose, jie jokiu būdu nepakenktų kelionių kokybei, o tik ją pagerintų.

5.1

Tarptautiniai pavyzdžiai rodo, kad beveik kiekvienoje šalyje geležinkelio stotys vystomos skirtingai (tai būna susiję su valdžios institucijų ar privataus sektoriaus, arba bendrai visų šių dalyvių inicijuotais transporto ar miestų vystymo tikslais). Didžiojoje Britanijoje geležinkelio stočių vystymas buvo paliktas išskirtinai rinkai, tad jis apsiribojo: a) geležinkelių zonomis, b) centriniu Londonu, c) nekilnojamo turto bumo laikotarpiu, d) beveik išskirtinai naujų biuro patalpų statymu.

5.2

Atsižvelgiant į poveikį gamtai Šveicarijoje buvo įgyvendinta nacionalinė geležinkelių tinklų, viešojo transporto ir priemiesčių geležinkelių sistemų (S-Bahn: į Ciūrichą, Bazelį ir Berną) modernizavimo programa, ir, nors dėl Šveicarijos geležinkelių finansinių sunkumų buvo būtina atnaujinti stočių rajonų pastatus, nebuvo surengta paprasčiausia pardavimo operacija, o įvykdyta visa programa, sudaryta bendradarbiaujant su geležinkelių įmone (tokiu būdu buvo atsižvelgta ne tik į investuotojų, bet ir į miestų, valdžios institucijų ir geležinkelininkų interesus).

5.3

Švedijoje šį procesą inicijavo privatizuota, bet ne suskaidyta geležinkelių įmonė bendradarbiaudama su vietos valdžios atstovais. Buvo siekiama įkurti šiuolaikinius centrus, skirtus kelionėms traukiniais, autobusais, taksi, ir po tuo pačiu stogu įrengti automobilių stovėjimo aikšteles. Tad darbuose dalyvavo ir vietos valdžios institucijos, ir įvairių transporto rūšių įmonės.

5.4

Prancūzijoje varomoji jėga buvo centralizuotas sprendimas sukurti greitųjų traukinių infrastruktūrą, kurios tikslas buvo išvystyti susisiekimą su Paryžiumi. Vietos valdžios lygmens vaidmuo šiame procese apsiribojo lobizmu skirstant greitųjų traukinių stotis.

5.5

Nyderlanduose už transportą ir aplinkos apsaugą atsakingos ministerijos tarnybos bei šalies geležinkelių įmonė 1986 m. paskelbė geležinkelio stočių apylinkių telkimo programą pagal glaudžios miestų plėtros principą ir tikslą propaguoti viešąjį transportą. Prieš geležinkelių privatizavimo procesą įmonei ir vietos valdžios institucijoms buvo nepaprastai sunku rasti partnerių.

5.6

Pirmiau pateikti pavyzdžiai rodo, kad nuo pat projekto sukūrimo labai svarbu atsižvelgti į kelių mazgo (transporto) interesams ir į „vietos“ (miesto) interesams atstovaujančiuosius, kad nebūtų vienašališkos pozicijos. Su rinka bei finansais susiję aspektai taip pat turi atspindėti miesto ir tinklo atstovų požiūrį, kad būtų išvengta sprendimų priėmimo atsižvelgiant vien tik į trumpalaikius konjunktūros interesus arba atvirkščiai, kad finansinio gyvybingumo klausimas nebūtų paliktas nuošaly sukūrus ambicingą projektą. Specializuoti tyrimai rodo, kad lengviau susitarti, kai geležinkelio stotis pastatyta naujoje vietoje (Lilis), nes daugeliu atvejų seni interesų konfliktai smarkiai trukdė projektų pažangai.

6.1

Europos Komisijoje vystosi horizontalus bendradarbiavimas, leidžiantis įvairiems partneriams nagrinėti sektoriuose vykstančius įvairius struktūrinių fondų finansuojamus projektus. Ši analizė vėliau leis nustatyti kiekviename sektoriuje konkrečiai veiklai skirtos Bendrijos pagalbos dydį.

6.2

Būtina nepamiršti, kad dėl šiuo metu geležinkelių sektoriuje atsirandančių prieštaravimų atsakomybė tenka greitųjų traukinių tinklų vystymui, pavyzdžiui, teigiama, kad painiojami tradiciniai ir modernūs dalykai. Moderniųjų tinklų tiesimas tapo šių dienų aktualija, nes tie tinklai atsiskyrė nuo tradicinės geležinkelių sistemos. Greitųjų traukinių tinklo vystymas reikalauja milžiniškų lėšų, jis be abejo sumažino finansinius išteklius kitiems projektams. Tokiu būdu Prancūzijoje dėl greitųjų traukinių vystymo kai kurie tradicinio geležinkelio ruožai buvo taip apleisti, kad daugelyje vietų teko labai apriboti traukinių greitį. Todėl naudotojai (keleiviai ir krovininio transporto užsakovai) praranda daug laiko, tad reikėtų pagalvoti, ar tokie nuostoliai atperka greitųjų traukinių linijų keleivių laimėtą laiką.

6.3

Socialinės sanglaudos stiprinimo ir neturtingiausių regionų integracijos politikos požiūriu tradicinių geležinkelio linijų vystymas ir demokratizavimas pasirodo daug naudingesnis nei greitųjų traukinių linijų vystymas, nes greitųjų traukinių linijos tik paprasčiausiai kerta tuos regionus, nesuteikdamos jiems galimybės įsiterpti į transporto tinklą. Gal jas tiesiant kartais būtų naudinga tuo pačiu metu daugiau dėmesio skirti tradicinių geležinkelio linijų ir susijusių infrastruktūrų atnaujinimui. Geležinkelio stotis yra svarbiausia šio vystymo ar atnaujinimo ir keleivių jungtis.

7.1

Gresia rimtas pavojus, kad su didelėmis investicijomis susiję trumpalaikiai interesai — gal tiesiog spekuliuojant nekilnojamu turtu — nugalės ir kels grėsmę keleiviams ir miestui netekti akivaizdžios geležinkelių naudos. Gali taip atsitikti, kad prisidengiant geležinkelių veiklos nuostolingumu, bus pardavinėjami brangūs žemės sklypai miesto centre ir vietoj geležinkelių bus statomi biurai bei prekybos centrai. Todėl reikėtų atsižvelgti į šiuos svarstymus:

7.2

Tiesioginio susisiekimo iš vieno miesto centro į kito miesto centrą nutiesimas yra didelis ne tik susisiekimo greitaisiais traukiniais privalumas, bet ir visais kitais tarptautiniais geležinkelių maršrutais bei transeuropiniais tinklais.

7.3

Būtent miestų centruose yra pateisinamas tankaus viešojo transporto linijų tinklo tiesimas, užtikrinant gerą susisiekimą iš geležinkelio stoties į kitas miesto dalis.

7.4

Geležinkelio stotis yra judumo centras, centrinis informacijos punktas transporto tinkle dalyvaujančioms transporto rūšims.

7.5

Taip pat naudinga nutiesti jungtį tarp miesto centre esančios geležinkelio stoties ir to miesto oro uosto.

7.6

Geležinkelių aplinka neturi būti vertinama atskirai: reikia atsižvelgti į jos reikšmę miestui ir logistikai, siekiant kaip galima didesnės ilgalaikės naudos miestui.

7.7

Patirtis rodo, kad miesto ir geležinkelio stočių funkcijų skirtumai palaipsniui mažėja ir kad geležinkelio stotis, teikianti daugybę miesto paslaugų, virsta pelninga ir tuo pat metu patrauklia viešosios paskirties vieta.

7.8

Tai reiškia, kad didelės jau esančios geležinkelio stotys nebūtinai yra ideali vieta būsimoms greitųjų traukinių stotims. Stebint ankstesnę labai sėkmingą veiklą galima konstatuoti, kad būtent mieste statant naują miesto centrą, sudarantį alternatyvą tradiciniam centrui, geriausiai pavyksta veiksmingai sujungti geležinkelių ir miesto vystymą (tačiau nereikėtų pamiršti, kad dažniausiai cituojami pavyzdžiai, kaip Lilio miestas, yra ypatingi ir turi būti nagrinėjami kaip išimtiniai atvejai, kuriuos būtų sunku įgyvendinti kitur).

7.9

Remiantis šiais pavyzdžiais galima daryti išvadą, kad valstybė, vietos valdžios institucijos ir privačios įmonės, bendradarbiaudamos su geležinkelių įmonėmis, gali įgyvendinti vystymo projektus, kurie modernizuojant tarptautinio keleivių geležinkelio stotis leis atspindėti daugiau interesų.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/13

1.1

EESRK mano, jog teikiami pasiūlymai yra žingsnis teisinga kryptimi ir pritaria rekomenduojamoms tam tikrų vandens gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės priemonėms.

2.1

Akvakultūra — svarbi Bendrijos pramonės šaka, ypač kaimo ir pakrančių vietovėse. 2004 m. ES akvakultūros pramonė patiekė žuvų, moliuskų ir vėžiagyvių už 2,5 milijardo eurų. Tačiau skaičiavimai rodo, kad finansiniai nuostoliai, patirti dėl ligų (gaištamumas, sulėtėjęs augimas ir prastesnė kokybė) sudaro apie 20 % produkcijos vertės. Šiuo pasiūlymu siekiama priimti šiuolaikinius ir tikslinius teisės aktus, numatančius išlaidų sumažinimą; sumažinus jas bent 20 %, per metus, būtų galima padidinti produkcijos vertę 100 milijonų eurų.

2.2

Galiojantys teisės aktai buvo sukurti prieš porą dešimtmečių, kai ES priklausė tik 12 valstybių narių. Jie daugiausia buvo skirti apsaugoti pagrindines to meto ES akvakultūros sritis, t.y. lašišinių šeimos žuvų (upėtakių ir lašišų) bei austrių auginimą. Šie teisės aktai turi būti atnaujinti atsižvelgiant į padidėjusią akvakultūros veiklą išplėstoje ES ir auginamų žuvų įvairovę, į svarbiausius pramonės pokyčius, taip pat į patirtį, įgytą 15 metų taikant galiojančius teisės aktus, ir į mokslo pažangą. Taisyklės taip pat turi būti atnaujintos, kad derėtų su tarptautiniais susitarimais ir standartais (tokiais kaip Pasaulio prekybos organizacijos susitarimas dėl sanitarijos ir fitosanitarijos priemonių bei su Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija).

3.1

Šiuo pasiūlymu bus panaikinti galiojantys pirminės teisės aktai (Tarybos direktyvos 91/67/EEB, 93/53EEB ir 95/70/EB) ir trys direktyvos bus pakeistos viena nauja direktyva. Šios naujosios direktyvos tikslas yra atnaujinti, iš naujo suformuluoti ir sutelkti akvakultūros gyvūnų sveikatos taisykles, susijusias su akvakultūros gaminių prekyba, įskaitant ligų prevenciją ir kontrolę, siekiant padidinti ES akvakultūros produktų gamintojų konkurencingumą.

3.2

Jame nustatomi bendri reikalavimai akvakultūros gamybos ir perdirbimo įmonėms, pvz., dėl leidimo išdavimo įmonei ir jos veiklos sąlygų.

3.3

Jame numatomos gyvūnų sveikatos taisyklės, taikomos pateikiant į rinką akvakultūros gyvūnus ir produktus iš jų, taip pat akvakultūros gyvūnų, įvežamų į Bendriją iš trečiųjų šalių, sveikatos taisyklės.

3.4

Siūlomos tam tikrų ligų paskelbimo ir jų kontrolės nuostatos, taip pat neužkrėstų zonų paskelbimo nuostatos.

3.5

Taip pat pateikiami reikalavimai valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir laboratorijoms; prieduose išdėstomos veiklos gairės.

3.6

Teisinis pasiūlymo pagrindas yra Sutarties 37 straipsnis. Bus taikomas proporcingumo principas ir tikimasi, kad finansinis poveikis Bendrijos biudžetui bus nedidelis.

3.7

Pasiūlymo poveikis biudžetui iš esmės apims dvi sritis:

3.8

Antrajame pasiūlyme, siekiant atsižvelgti į pasiūlymus dėl naujos vandens gyvūnų sveikatos direktyvos ir Europos žuvininkystės fondo, numatoma iš dalies pakeisti dabartinę tvarką dėl Bendrijos finansinės pagalbos akvakultūros gyvūnų veterinarinėms priemonėms, išvardytoms Tarybos sprendime 90/424/EEB.

3.9

Pagal antrąjį pasiūlymą, valstybėms narėms siekiant įveikti ir likviduoti tam tikras akvakultūros gyvūnų ligas leidžiama naudotis finansiniais ištekliais, kurie numatyti Europos žuvininkystės fondo III antraštinėje dalyje skirtoms veiklos programoms.

3.10

Finansinės paramos procedūros turi atitikti galiojančias procedūras, kurios taikomos teikti finansinę paramą sausumos gyvūnų ligų kontrolei ir likvidavimui.

3.11

Proporcingumo principas taip pat taikomas ir antrajam pasiūlymui; jo teisinis pagrindas taip pat yra Sutarties 37 straipsnis.

3.12

Antrajame pasiūlyme siūloma, kad ateityje Bendrijos finansinę paramą vandens gyvūnų ligų kontrolei būtų galima gauti iš Europos žuvininkystės fondo (COM(2004) 497 32 straipsnis). Todėl yra sunku numatyti pasiūlymo poveikį Europos žuvininkystės fondui, kadangi jis priklauso nuo užkrėsto ūkio (-ių) dydžio, ūkyje (-iuose) laikomų gyvūnų vertės ir t.t.

4.1

Dabartiniai Bendrijos teisės aktai apima tik lašišų, upėtakių ir austrių auginimą. Nuo šių teisės aktų priėmimo akvakultūros pramonė (vėžiagyvių, dvigeldžių moliuskų, jūros moliuskų ir t.t. auginimas) labai išsiplėtė. Todėl EESRK mano, jog reikia ir būtina keisti teisės aktus, siekiant apimti ir kitus vandens gyvūnus, auginamus akvakultūros gamintojų.

4.2

EESRK pritaria šiems pasiūlymams, nes jie labai prisideda prie vandens gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės.

4.3

EESRK mano, kad siekiant užtikrinti tinkamą akvakultūros plėtrą ir didinti jos produktyvumą, vandens gyvūnų sveikatos taisyklės turi būti nustatytos Bendrijos lygiu. Šios taisyklės yra būtinos siekiant užbaigti bendrosios rinkos kūrimą ir išvengti užkrečiamųjų ligų plitimo. Teisės aktai turi būti lankstūs ir atsižvelgti į sektoriaus vystymąsi ir įvairovę.

4.4

EESRK mano, jog priemonės Bendrijos lygiu turi būti derinamos su pastangomis didinti kompetentingų valstybių narių institucijų informuotumą ir pasirengimą vandens gyvūnų ligų prevencijai, kontrolei ir šalinimui.

4.5

Dabartinė leidimų išdavimo tvarka ES yra ypač griežta, nustatanti reikalavimus, kurie yra dar griežtesni už ES konkurentų keliamus reikalavimus. Tai kelia grėsmę šios šakos sektoriaus tolesniam gyvavimui. EESRK nuomone, šiuos reikalavimus atitinka siūlomas įmonių registras, kuriame kaupiama informacija apie kiekvienos įmonės gamybinės veiklos pobūdį, akvakultūros prekybos vykdytojus ir galiojančius leidimus užsiimti akvakultūra.

4.6

Svarbu užtikrinti, kad vandens gyvūnų ligos neplistų Bendrijos lygiu. Todėl yra būtina įtvirtinti suderintas sveikatos taisykles, taikomas akvakultūros produktus pateikiant į rinką ir sudaryti ligų bei rūšių, linkusių jomis sirgti, sąrašus.

4.7

EESRK nuomone, siekiant anksti nustatyti vandens gyvūnų ligų proveržius, būtina įpareigoti asmenis, tiesiogiai liečiančius sirgti linkusių rūšių gyvūnus informuoti kompetentingas institucijas apie bet kokį įtartiną atvejį.

4.8

Planiniai, neplaniniai ir nepaprastieji tikrinimai turi būti atliekami valstybėse narėse, siekiant užtikrinti, kad akvakultūros gamybos įmonės susipažintų su bendrosiomis ligų kontrolės taisyklėmis ir jų laikytųsi.

4.9

Nuolat daugėja informacijos apie iki šiol nežinomas vandens gyvūnų ligas. Todėl, EESRK nuomone, visas valstybes nares ir Komisiją būtina informuoti apie pasitaikančias naujas arba įtariamas ligas bei taikomas kontrolės priemones.

4.10

Siekiant Bendrijoje apsaugoti vandens gyvūnų sveikatos būklę, būtina užtikrinti, jog per Bendriją tranzitu gabenami gyvi akvakultūros gyvūnai atitiktų Bendrijoje galiojančius gyvūnų sveikatos reikalavimus. Taip pat būtina užtikrinti, kad iš trečiųjų šalių importuoti akvakultūros gyvūnai ir jų produktai nebūtų užkrėsti.

5.1

EESRK pritaria nuomonei, jog nėra būtinos specialios nuostatos, reglamentuojančios dekoratyvinių ir kitų vandens gyvūnų, kurie yra laikomi kontroliuojamomis sąlygomis (akvariumuose ar baseinuose), pateikimą į rinką. Tačiau jei tokie vandens gyvūnai yra laikomi ne uždarose sistemose ar akvariumuose, arba tiesiogiai liečiasi su natūraliais Bendrijos vandenimis, EESRK nuomone, turėtų būti taikomi šios direktyvos bendrieji sveikatos reikalavimai. Tai ypač susiję su karpių populiacija (Cyprinidae), nes populiarios dekoratyvinės žuvys — karpiai koi — linkę sirgti tam tikromis ligomis.

5.2

Valstybės narės turi nustatyti baudų už direktyvos nuostatų pažeidimus skyrimo taisykles. EESRK nuomone, tokios baudos turėtų būti veiksmingos.

5.3

5 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad valstybė narė, prieš priimdama sprendimą neišduoti leidimo akvakultūros auginimo veiklai, nurodytai 4 straipsnyje, apsvarsto riziką mažinančias priemones, tarp jų ir galimą tos veiklos perkėlimą į kitą vietą. Tačiau EESRK supranta, jog perkėlimas į kitą vietą ne visada yra įmanomas, ypač kai gyvos žuvies talpyklose yra ligų užkrato. EESRK nuomone, tokių ligų rizika gali būti sušvelninta tinkamai administruojant, laikant žuvis uždarose ir kontroliuojamose sistemose, laikantis tinkamos higienos praktikos ir taikant gyvūnų sveikatos stebėjimo sistemą bei visas kitas priemones, siūlomas šioje Tarybos direktyvoje.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/15

1.1

Šiame komunikate, nustatančiame Solidarumo ir migracijos srautų valdymo pamatinę programą, kartu su kitais pasiūlymais (1) pateikiama programa, skirta įgyvendinti 2007–2013 m. finansines perspektyvas  (2) ir priemones, išdėstytas komunikate dėl 2007–2013 m. išsiplėtusios Sąjungos politikos iššūkių ir biudžeto priemonių  (3) ; EESRK pateiktoje nuomonėje (pranešėjas Georgios Dassis (4)) buvo pasiūlyta 2006 m. Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei skirti 1381 milijoną eurų įsipareigojamųjų asignavimų (3 eilutė. Pilietybė, laisvė, saugumas ir teisingumas), o iki 2013 m. ši suma turėtų laipsniškai padidėti iki 3620 milijonų eurų.

1.2

Visais siūlomais veiksmais turėtų būti siekiama vienodai remti tris svarbiausius laisvės, saugumo ir teisingumo tikslus, vadovaujantis subalansuotu požiūriu, kurio teorinis pagrindas būtų paremtas demokratijos principais, pagarba pagrindinėms laisvėms ir teisėms.

1.3

Iš bendros (9500 milijonų eurų) sumos Solidarumo ir migracijos srautų valdymo pamatinei programai 2007–2013 m. pradžioje buvo skirta 5866 milijonai eurų, iš kurių 1184 milijonai eurų numatyti prieglobsčiui, 759 milijonai eurų — Grąžinimo fondui, 1771 milijonas eurų — piliečių iš trečiųjų šalių integracijai ir pagaliau 2152 milijonai eurų — išorės sienų valdymui. Valstybėms narėms ir tiesioginiams Bendrijos veiksmams (NVO ir projektams) skirtos sumos negali būti perkeliamos iš vieno fondo į kitą.

1.4

Pamatinė Solidarumo programa neapima Bendrijos agentūrų ir kitų priemonių, susijusių su laisvės, saugumo ir teisingumo sritimi, kaip antai Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie išorės sienų valdymo agentūra, veikianti kaip sudėtinė pasiūlytos pamatinės programos ir naujų finansinių perspektyvų dalis, Eurodac sistema, skirta pirštų antspaudų palyginimui, vizų informacinė sistema ir antrosios kartos Šengeno informacinė sistema, kurios susijusios su ilgalaikiais įsipareigojimais, o teisės aktai, kuriais jos buvo įsteigtos, nenumato jų trukmę ribojančių nuostatų.

1.5

Šia pamatine programa siekiama užtikrinti kiekvienoje veiklos srityje būtiną veiksmų nuoseklumą politinius siekius derinant su turimais ištekliais. Komisija stengiasi supaprastinti ir padaryti racionalesnę šiandieninę finansinę paramą. Šia pamatine programa taip pat siekiama daugiau skaidrumo ir lankstumo nustatant prioritetus.

1.6

Pagal šį projektą, Europos Sąjungos finansinis solidarumas taip turėtų prisidėti prie visaapimančios ir subalansuotos migracijos srautų valdymo nuostatos, grindžiamos šiais keturiais ramsčiais:

1.7

Priede pateikiamasKomisijos pasiūlymo poveikio tyrimas (6).

2.1

Nors programa apeliuojama į nuoseklumą, numatytą Tamperės vadovų susitikime ir Hagos programoje bei Sutarties 62 ir 63 straipsniuose, programos pamatai, nepaisant Tarybos pastangų įgyvendinant Tamperės programą (7) priimti keletą bendrų priemonių, grindžiami nedideliu suderintų teisės aktų skaičiumi. Taigi, 2004 m. lapkričio 4–5 d. Europos Vadovų Taryba patvirtino antrą daugiametę programą dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimo, vadinamąją Hagos programą.

2.2

Komitetas pastebi, kad, nepaisant Hagos programos, tikrai tenkinančios bendros politinės orientacijos kol kas dar nėra. Savo nuomonėje dėl Komisijos Komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui — Hagos programa: Dešimt prioritetų ateinantiems penkeriems metams — Partnerystė Europos atsinaujinimo vardan laisvės, saugumo ir teisingumo srityje  (8) Komitetas išsamiai išdėstė savo požiūrį į su Hagos programa susijusį Komisijos veiksmų planą. Valstybių narių praktika labai skiriasi priklausomai nuo jų geografinės padėties. Joms tenka pasirinkti skirtingą politikos kryptį ir įsipareigojimus Bendrijos piliečių arba piliečių iš trečiųjų šalių bei kitų valstybių atžvilgiu ir tai, egzistuojant skirtingoms arba prieštaringoms politikos kryptims Bendrijos viduje, priklauso nuo to, ar tos valstybės yra tikrosios, ar asocijuotos Šengeno (I ir II), Dublino I ir II (9) sutarčių dalyvės, ar jos prie jų neprisijungusios arba, pavyzdžiui, dalyvauja Bendrijos programose dėl pabėgėlių perkėlimo ilgalaikių sprendimų (10). Patirtis rodo, kad nepakanka kurti fondus ir finansinius instrumentus įgyvendinti politikai, kurios tikslas, viena vertus, yra pagerinti veiklos metodus, o, antra vertus, — dėl bendro tikslo suderinti ir paskirstyti atsakomybę.

2.3

Požiūris į politinio arba humanitarinio prieglobsčio srityje saugiomis laikomų trečiųjų šalių sąrašo sudarymą lieka prieštaringas, ypač NVO, kurios yra sulaukusios pripažinimo žmogaus teisių srityje ir aktyviai teikia humanitarinę pagalbą. Todėl Komitetas mano, kad prieglobsčio ir imigracijos problemas kartu spręsti neveiksminga, nes suvaržymai ir veiklos galimybės gerokai skiriasi.

2.4

Nors Komitetas supranta globalaus ir holistinio pobūdžio programos tikslą, jis atsargiai vertina sienų apsaugos ir migrantų integracijos klausimų svarstymą toje pačioje iniciatyvoje. Vis dėlto, jis mano, kad šių fondų valdymui būtinas koordinavimas ir nuoseklumas, nes:

Kita vertus, atsižvelgdamas į bendrą tikslą, Komitetas pabrėžia, jog abi programos privalo būti pakankamai aiškios, kad būtų išvengta galimos painiavos.

3.1

Komitetas pabrėžia, kad komunikato projektas negali būti toks pat ratifikavus Sutartį dėl Konstitucijos arba jos neratifikavus ir į ją neįtraukus Pagrindinių teisių chartijos.

3.2

Komitetas pasisako už tarpusavyje susijusių fondų steigimą, bet skatina Komisiją šį klausimą suderinti su Hagos programa atsižvelgiant į EESRK nuomonę (11).

4.1.1

Prieglobstis, imigracija, integracija, įvairius aspektus apimantis pobūdis, patikimas, ilgalaikis atsakas yra vieni iš siekiamų tikslų. Norint papildyti ekonominę Komisijos poziciją, išdėstytą žaliojoje knygoje dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu (12), komunikate reikėtų plačiau panagrinėti asmeninių ir visuotinių teisių migracijos srityje aspektus juos susiejant su Pagrindinių teisių ir teisingumo programa. Be to, jis turėtų būti paremtas Tarptautine konvencija dėl migrantų ir jų šeimų apsaugos (13).

Komitetas taip pat skatina Komisiją daugiau remtis kas 4 metus Nepriklausomo teisininkų ekspertų komiteto rengiama vertinimo ataskaita, kuri pateikiama Tarpvyriausybiniam komitetui, vykdančiam Europos Tarybos pataisytos Socialinės chartijos institucinę kontrolę, ir į ją atsižvelgti teikiant papildomus pasiūlymus.

Komitetas pažymi, kad daugumos šių struktūrinių fondų valdymą, atsižvelgiant į valstybių narių prerogatyvas ir laikantis subsidiarumo principų, numatyta deleguoti valstybėms narėms. Kalbant apie proporcingumo principą ir kaip jau buvo nurodyta nuomonėje dėl Hagos programos ir veiksmų plano įvertinimo, Komitetas mano, kad „Hagos programoje pasirengimas įvertinti vykdomą politiką laikomas prioritetu. Prieš patvirtinant šias iniciatyvas būtina atlikti išsamų ir nepriklausomą jo veiksmingumo, pridėtinės vertės, proporcingumo ir teisėtumo (atitikties žmogaus teisėms ir pilietinėms laisvėms) įvertinimą.“ (14).

Komitetui taip pat rūpi 2005 m. birželio 14 d. įvykusio NVO ir organizuotos pilietinės visuomenės asociacijų bei socialinių partnerių klausymo dėl pirmiau minėtos žaliosios knygos rezultatas. Šio klausymo metu daugelis organizacijų pasisakė prieš ekonominio požiūrio dominavimą asmens laisvių atžvilgiu ir pabrėžė būtinybę suvokti žmogiškąsias, kultūrines, socialines ir teisines pasekmes visais jų aspektais priimamų ir priimančių visuomenės grupių visumai.

4.1.2

Pagaliau, Komitetas pageidautų Komisijos iniciatyvoje rasti savo anksčiau pateiktose nuomonėse išdėstytus pasiūlymus.

4.1.3

Komitetas pabrėžia, kad su žmonių migracija susiję klausimai neturėtų būti nagrinėjami juose iš anksto įžvelgiant problemą. Šiandien imigracija formuoja naujas politines, ekonomines ir socialines realijas, kurios papildo ankstesnio laikotarpio imigraciją, su kuria visa visuomenė privalo susitaikyti atsižvelgdama į asmens teisę laisvai planuoti savo gyvenimą remiantis valstybių narių priimtu tarptautiniu, Europos ir nacionaliniu teisiniu pagrindu, kurio privalu laikytis (15).

4.1.4

Komisijos pasirinkta grąžinimo išeitis neturėtų supriešinti tariamų legalų ir tariamų nelegalų teisių. Nelegalumas nėra nuolatinė, sąmoningai pasirinkta būsena siekiant pasinaudoti menamu statusu. Yra daug ir įvairių nelegalumo priežasčių: Komitetas parengė ne vieną nuomonę siekdamas Europos institucijoms paaiškinti tikruosius ekonominius tikslus ir aukų padėtį (16). Bet kokia grąžinimo politika turi būti vykdoma gerbiant žmogaus teises ir pagrindines laisves.

4.1.5

Sienų ir vizų valdymas neturėtų užgožti humanitarinio, socialinio, politinio, teisinio aspektų.

Ilgainiui įsišaknijusios problemos, kaip, pavyzdžiui, su Sachara besiribojančioje Afrikos dalyje siaučianti sausra, reikalauja kitokių lėšų vystymuisi, bendradarbiavimui ir kovai su klimato atšilimu nei prievartiniam grąžinimui numatyti 750 milijonų eurų ir išorės sienų valdymui konsulinėje srityje numatyti 2,15 milijardų eurų. Tam reikia politinio sprendimo ir tvirto pasiryžimo imtis ilgalaikių veiksmų. Nors kova su badu ir sausra, deja, nėra įtraukta į tūkstantmečio tikslus, Komitetas ragina Komisiją ir Tarybą labai susirūpinti šiuo klausimu ir:

Komitetas nemano, kad atsakomybės už išsiuntimą perkėlimas tranzito šalims yra tinkama arba priimtina išeitis. Jo nuomone, būtina pagerinti Europos Sąjungos institucijų ir trečiųjų, imigrantų kilmės šalių valdžios institucijų bendradarbiavimą. Imigracijos klausimas taip pat turėtų priklausyti Sąjungos išorės santykių sferai.

4.1.6

Laisvo asmenų judėjimo negalima valdyti (kaip teigiama komunikato pavadinime) taip, kaip valdomi finansai arba paslaugos.

4.1.7

Keturios Komisijos pasiūlytos finansinės priemonės su imigracija susijusiai valstybių narių veiklai paremti turėtų tapti koordinuotos politikos šioje srityje pagrindu, o ši politika, be tinkamo migracijos srautų valdymo, apimtų ir legaliai valstybėse narėse gyvenančių trečiųjų šalių piliečių integraciją tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir ES šalių piliečių.

Naudodamasis proga, Komitetas pasisako prieš socialinį dempingą, kuriam sąlygas gali sudaryti teikiamos tarpvalstybinės paslaugos, nes jos yra pagrindinis legalios imigracijos kelias. Ši problema aktuali ir naujųjų Europos Sąjungos šalių narių darbuotojams atsižvelgiant į jiems taikomas laikinas teisines normas.

Socialiniams partneriams ir organizuotos pilietinės visuomenės organizacijoms šiuo požiūriu tenka svarbiausias vaidmuo, todėl juos reikia paremti ir įvertinti.

„Neteisėtas antrinis judėjimas“. Dėl labai suvaržančių teisės aktų ir, Komitetas tai primena, dėl to, kad 2002 m., nepaisant Komiteto ir Parlamento pritarimo, Taryba nepriėmė direktyvos dėl įsileidimo, teisiniu ir praktiniu požiūriu yra teisėtas antrinis judėjimas ilgiau nei 5 metus išgyvenusių asmenų, kurie pateikia antrą prašymą suteikti leidimą gyventi kitoje valstybėje narėje arba trumpiau nei 5 metus išgyvenusių asmenų, kurie pateikia prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi kitoje valstybėje narėje. Komitetas daro prielaidą, kad, komunikate minint „neteisėtą antrinį judėjimą“, omenyje turimas nelegaliai gyvenančių asmenų judėjimas ir tie prieglobsčio prašytojai, kuriems buvo atsisakyta suteikti prieglobstį pirmoje juos priėmusioje šalyje. Tuo tarpu pastarieji turi teisę ne tik pateikti prašymą, o tai ne visada visos valstybės narės jiems leidžia, bet ir pageidauti, kad jų atvejis būtų nagrinėjamas individualiai, bei pateikti teismui sustabdomąjį poveikį turintį skundą. Kai kuriose valstybėse narėse tokie skundai neegzistuoja, jie tapo neįmanomi arba neteko sustabdomojo poveikio. Komitetas supranta, kad Dublino ir Dublino II sutarčių, apie kurias jis pateikė savo nuomonę, įgyvendinimą reikia palengvinti finansinėmis priemonėmis. Tokiu atveju, net jei Komisija privalo užtikrinti teisingą lėšų suteikimą ir prisidėti prie tinkamo atsakomybės paskirstymo, ji turėtų ypatingą dėmesį skirti toms šalims narėms, kurios patiria didžiausią migracijos spaudimą, atsižvelgdama ne tik į jų padėtį sienos atžvilgiu, bet ir į jų dydį (pavyzdžiui, Kipras, Malta ir t.t.), pajėgumą priimti (prieglobstis, persikėlimas, imigracija) ir geriausią įsipareigojimų vykdymo patirtį. Komunikate nepateikiama pakankamai tikslių gairių, kaip deramai paskirstyti atsakomybę. Jame neturėtų būti numatyta finansinė pagalba valstybėms narėms, kurios uždaro priėmimo centrus arba mažina jų pajėgumus.

4.1.8

„Integruoto grąžinimo valdymo“ klausimu Komitetas, išsakydamas savo, kaip pilietinę visuomenę atstovaujančios Asamblėjos, grynai konsultacinį požiūrį, primena, kad kalbama apie žmones ir individualius asmenis. Geriau būtų plėtoti tvarų bendradarbiavimą siekiant taikių tikslų ir nuspręsti kokiais kriterijais remiantis būtų vertinamas savanoriškumas.

4.1.9

Komitetas stebisi siūlomo teksto teiginiu, kad, atsižvelgiant į specifinius Europos grąžinimo fondui iškeltus tikslus, jo veiksmais galėtų būti „siekiama suteikti specifinę pagalbą pažeidžiamoms visuomenės grupėms — vaikams ir kankinimus, išniekinimą arba kitą sunkią moralinės, fizinės arba seksualinės prievartos formą patyrusiems asmenims“. Nereikia užmiršti, kad Ženevos konvencija nurodo procedūras, individualius tyrimus ir skundus, į kuriuos turi teisę šie asmenys. Kadangi Europos įstatymuose jau yra direktyva dėl „būtiniausių standartų ir statuso“ (17), o valstybės narės yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šalys, Komitetas nemano, kad tokioje situacijoje atsidūrę žmonės galėtų būti priskirti „savanoriško grįžimo“ sferai.

4.1.10

Komisija turėtų pasvarstyti, kokie turėtų būti savanoriško grįžimo projekto sėkmės kriterijai. Komitetas supranta, kad čia kalbama ne apie atskirų žmonių bendradarbiavimą ar asmeninių projektų rengimą, o apie repatriaciją teismo arba administraciniu sprendimu ir sprendimą grąžinti ir išsiųsti. Komitetas pasisako už būtinybę gerbti ir remti Europos žmogaus teisių konvenciją ir Pagrindinių teisių chartiją ir laikytis jų taikomų principų: joks žmogus neturėtų būti verčiamas sugrįžti, jei grįžimas kelia grėsmę jo gyvybei. Laikantis šio požiūrio, visų pirma reikėtų sudaryti sąlygas siekti teisingumo. Pateikti skundai visada privalėtų turėti sustabdomąjį poveikį. Galų gale, grąžinimai turėtų būti taikomi tik išimtiniais atvejais, laikantis Europos Tarybos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos principų. Bet kai kurių pasiūlymo teiginių prasmė atrodo kiek kitokia (finansinės nuostatos, 5.1.3 skyrius).

Komisija turėtų pasiūlyti konkretesnes įgyvendinimo priemones, kurios užtikrintų patarimus, materialinę pagalbą ir kitas tinkamas pagalbos grįžimo atveju formas. Ji taip pat turėtų pasiūlyti priemones, numatančias tvarką, kaip bus vykdoma nepriklausoma ir patikima repatrijuotų asmenų saugumo, apsaugos ir gerbūvio priežiūra bei kontrolė.

—

Komitetas remia pasiūlymą įsteigti Trečiųjų šalių piliečių integracijos Europos fondą 2007–2013 m., Europos pabėgėlių fondą, kaip dabartinio fondo tąsą, Išorės sienų fondą,

—

Grąžina Tarybai išnagrinėti ir priimti pasiūlymą dėl komunikato dėl Solidarumo ir migracijos srautų valdymo programos gairių ir sprendimus dėl specialių fondų, reikalingų programai įgyvendinti, įsteigimo,

—

Prašo Komisijos, kad ji, sudarydama su Hagos programa susijusių veiksmų planą, atsižvelgtų į EESRK rekomendacijas,

—

Rekomenduoja Tarybai ir Komisijai užtikrinti šių naujų struktūrinių fondų veiklos skaidrumą užtikrinant aiškų Hagos programos ir nagrinėjamo komunikato nuoseklumą,

—

Pageidauja, kad sprendimuose įkurti šiuos įvairius fondus būtų numatyti konkretūs veiksmai tam, kad nevalstybiniai subjektai kuo ankstesniame etape būtų susiję su valstybių narių ir Komisijos pasirinktų gairių metinėmis nuostatomis.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/20

1.1

EESRK siūlo ypatingą dėmesį skirti:

2.1

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui dėl Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijos dėl tarptautinio mobilumo Bendrijoje švietimo ir mokymo tikslais: Europos mobilumo kokybės chartija  (1) . Europos Sąjungos gyventojų mobilumas ir pasiūlymas, kuriuo siekiama panaikinti bet kokius mobilumo valstybėse narėse apribojimus, padės stiprinti ES konkurencingumą, vadovaujantis Lisabonos strategijos nuostatomis.

2.2

EESRK su pasitenkinimu pažymi, kad valstybės narės, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija siekia šalinti mobilumo kliūtis švietimo ir mokymo srityse (2).

2.3

Pastaraisiais dešimtmečiais ES pastebima mobilumo mokymosi tikslais plėtra, suteikusi įvairių programų dalyviams galimybę įgyti naujos patirties ir šalinti kalbos ir kultūros kliūtis Europoje.

2.4

EESRK nori atkreipti dėmesį į tai, kad nuo 2000 m., kai Komisija valstybėms narėms ėmė siūlyti švietimo ir tarptautinių mainų programas, asmenų, vykstančių mokytis į užsienį, skaičius išaugo trigubai.

2.5

EESRK taip pat mano, kad šios programos sudaro puikių galimybių Europoje kurti tolerantišką visuomenę, atvirą įvairių tikėjimų, skirtingos etninės kilmės, seksualinės orientacijos ir pan. asmenims.

2.6

EESRK labai palankiai vertina naujos kartos švietimo programas, kurias Komisija pateikė 2004 m. Atsižvelgiant į didelį susidomėjimą dalyvauti šiose programose, galima manyti, kad jaunimas netiesiogiai prisideda prie Lisabonos strategijos nuostatų įgyvendinimo.

3.1

EESRK mano, kad valstybės narės turėtų prižiūrėti įvairių programų koordinavimą tiek šalies, tiek vietos lygmeniu.

3.2

Įstaigos, organizacijos, aukštosios mokyklos ir kt. mokymo įstaigos, taip pat už mobilumo programų koordinavimą atsakingi asmenys privalo dėti visas pastangas, kad užtikrintų kandidatams taikomų atrankos procedūrų skaidrumą. Praktikoje pastebėta atvejų, kai kandidatus atrenkantys asmenys tarptautinių mainų programas laiko apdovanojimu už tam tikrus pasiektus rezultatus.

3.3

Be to, EESRK palankiai vertina plačiosios visuomenės informavimo akcijas, siekiant surinkti kuo didesnį dalyvių skaičių. Reikia dėti visas pastangas, kad kuo daugiau Europos jaunimo sužinotų apie šių programų principus ir jų teikiamas galimybes.

3.4

EESRK nuomone, valstybės narės privalo užtikrinti programų metu įgytos patirties ir kvalifikacijos pripažinimą.

3.5

Be to, dera labai teigiamai vertinti paramą tiek mobilumui profesinio mokymo srityje, tiek ir savanoriams skirtoms programoms. Šie veiksmai, be jokios abejonės, prisideda prie darbuotojų karjeros plėtros ir palengvina jų prisitaikymą dirbti tarptautinėje aplinkoje.

3.6

Europos mobilumo kokybės chartijoje pateikiamos švietimo ir mokymo rekomendacijos jau taikomos tose valstybėse narėse, kuriose įvairūs Bolonijos proceso etapai jau baigiami įgyvendinti. Chartijos teikiamų principų ir veiksmų įgyvendinimas laikytinas teigiama iniciatyva, kuria siekiama geriau pasinaudoti Komisijos pasiūlytomis programomis.

3.7

Reikia pastebėti, kad Komisijos pasiūlyme yra tik tie elementai, kuriuos įgyvendinus galima tikėtis teigiamų rezultatų Europos lygmeniu.

3.8

Vienas iš teigiamų Komisijos rekomendacijos aspektų, svarstomų šioje nuomonėje, yra tai, kad koordinavimui nereikia papildomų finansinių išteklių, ir dėl to nėra jokių kliūčių įgyvendinti šią rekomendaciją.

3.9

Kadangi Europos mobilumo kokybės chartijos priėmimas pagrįstas laisvanoriškumo principu, kyla pavojus, kad valstybės narės bandys vilkinti kai kurių nuostatų priėmimą, o tai savo ruožtu gali daryti įtaką chartijos principų įgyvendinimo efektyvumui ir užvilkinti jos įgyvendinimą valstybių narių lygmeniu.

3.10

EESRK pageidauja, kad būtų atsižvelgta į signalus, gaunamus iš pilietinės visuomenės organizacijų apie tokius atvejus, kai dalyvius siunčiančios ar priimančios organizacijos nėra tinkamai pasirengusios įgyvendinti programas, o tai neigiamai veikia galutinius programų dalyvių pateiktus vertinimus.

3.11

EESRK mano, kad Komisija turėtų pasiūlyti Chartijos įsigaliojimo datą ir tokiu būdu paskatinti valstybes nares veikti.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/22

1.1

EESRK su pasitenkinimu pripažįsta, kad komunikatas suteikė galimybę įvertinti Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) laimėjimus ir trūkumus, pasimokyti iš klaidų rengiant kitus Europos metus ir tęsti Europos žmonių su negalia metais (2003 m.) pradėtas iniciatyvas.

1.2

EESRK sutinka, kad Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) sėkmė, palyginti su ankstesniais Europos metais, aiškintina tuo, kad juos surengti paprašė pačios žmonių su negalia organizacijos, dalyvavusios planuojant ir įgyvendinat paskelbtuosius metus. EESRK ragina Europos Komisiją ir Europos institucijas rengiant tokio pobūdžio iniciatyvas ir toliau vadovautis principu „iš apačios į viršų“.

1.3

EESRK apgailestauja, kad komunikate stokojama informacijos apie nacionalinius ir regionų veiksmus, ir mano, kad ateityje reikėtų įdiegti sistemą, užtikrinsiančią tinkamą informacijos perdavimą ir informacijos apie geriausią praktiką rinkimą ir mainus.

1.4

Pastangos plačiau ir išsamiau informuoti visuomenę žiniasklaidos priemonėmis įvertintos kiekybiniu, bet ne kokybiniu požiūriu. Todėl EESRK ragina Europos Komisiją atsižvelgti į šį aspektą būsimose iniciatyvose.

1.5

EESRK mano, kad teigiamais Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) rezultatais reikėjo pasinaudoti rengiant politikos kryptis ir teisės aktus, tuo tarpu politinis atsakas į paskelbtųjų metų lūkesčius kelia nusivylimą.

1.6

EESRK prašo Europos Komisijos savo būsimoje dvejų metų ataskaitoje dėl neįgalių asmenų padėties įvertinti paskelbtaisiais Europos metais prisiimtų politinių įsipareigojimų raidą, visų pirma įvertinant tolesnius veiksmus priėmus Tarybos rezoliucijas dėl užimtumo, švietimo, e.prieigos ir kultūros, ir pateikti rekomendacijas dėl negalios klausimų įtraukimo į Lisabonos strategijos atvirąjį koordinavimo metodą.

1.7

EESRK apgailestauja, kad trūksta informacijos apie priemones, kurių, integruodamos negalios klausimą, ėmėsi valstybės narės, ir prašo Europos Komisijos parengti informacijos apie valstybių narių politikos kryptis rinkimo ir vertinimo sistemą.

1.8

Europos žmonių su negalia metai (2003 m.) Komitetą paskatino imtis nemažai iniciatyvų: Komitete sukurti žmonių su negalia darbo grupę, į visus savo darbus įtraukti negalios klausimą, priimti nuomones savo iniciatyva dėl žmonių su negalia, atnaujinant naujuosius savo rūmus atsižvelgti į galimybę patogiai patekti į patalpas, pakeisti Tarnybos nuostatus dėl žmonių su negalia.

1.9

EESRK ragina negalios klausimų integravimo problemą įtraukti į visas ES politikos kryptis ir pradėti struktūruotą dialogą su neįgalių asmenų organizacijomis, visų pirma dėl teisės aktų, susijusių su vidaus rinka, rengimo.

2.1

EESRK su dideliu susidomėjimu išnagrinėjo Europos Komisijos komunikatą dėl Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) įgyvendinimo, rezultatų ir bendro įvertinimo.

2.2

Europos žmonių su negalia metus 2001 m. gruodžio 3 d. oficialiai paskelbė ES Taryba (1). Iš tikrųjų kampanija truko beveik pusantrų metų, kadangi parengiamieji darbai buvo pradėti 2002 m. viduryje. Jai buvo skirtas ribotas apie 12 milijonų eurų ES biudžetas.

2.3

Svarbiausi paskelbtųjų metų tikslai buvo skleisti informaciją apie žmonių su negalia teises ir skatinti pamąstyti ir pasvarstyti, kokių priemonių reikėtų imtis lygioms galimybėms užtikrinti ir įvairioms diskriminacijoms formoms, su kuriomis Europoje susiduria žmonės su negalia, įveikti. Dar siekta paskatinti ir sustiprinti geros vietinės, nacionalinės ir europinės praktikos ir strategijų mainus, suteikti daugiau informacijos apie negalią ir propaguoti pozityvų žmonių su negalia įvaizdį.

2.4

Europos Komisija pabrėžia, kad paskelbtieji metai — tai Europos Sąjungos, valstybių narių ir žmonių su negalia organizacijų (visų pirma, Europos neįgaliųjų forumo) ir kitų suinteresuotų pilietinės visuomenės subjektų partnerystės rezultatas.

2.5

Europos lygiu Europos Komisija yra parengusi keletą iniciatyvų, pvz., informacijos kampaniją, kurios šūkis — „Lipk ir tu“, ir po Europą važinėjantis autobusas. Finansavimas buvo skirtas jaunimo, švietimo ir kultūros programoms, taip pat iniciatyvoms mokslinių tyrimų ir informacinės visuomenės srityje. Be to, pagal Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) programą konkrečias iniciatyvas parengė ir ES institucijos, pvz., Europos Parlamentas, Regionų komitetas ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas.

2.6

Įgyvendinant iniciatyvas nacionaliniu ir regionų lygiu daugiausia dėmesio buvo skiriama informacijos apie teises, pastatų prieinamumą, informacinę visuomenę, transportą skleidimui, naujų nacionalinės teisės aktų rengimui, informaciniams pranešimams ir šeimų rėmimui. Komisija taip pat pabrėžia, kad paskelbtieji metai padėjo negalią įtraukti į politinę darbotvarkę.

3.1

EESRK apgailestauja, kad Europos žmonių su negalia metus (EŽNM) (2003 m.) įvertinantis komunikatas buvo priimtas praėjus beveik dvejiem metams nuo paskelbtųjų metų pabaigos. Vis dėlto EESRK su pasitenkinimu vertina galimybę apžvelgti paskelbtųjų metų rezultatus ir nurodyti kai kuriuos tolesnius veiksmus.

3.2

EESRK pritaria pozityviai Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) pasiekimų analizei ir mano, kad tai tikriausiai buvo patys sėkmingiausi Europos metai, jei vertinsime juos informacijos apimties ir visuomenės dalyvavimo požiūriu ir pagal tai, kokį impulsą jie suteikė įvairioms priemonėms ir teisės aktams rengti visoje Europoje.

3.3

Komunikatas vykusiai apibendrina ir analizuoja veiksmus, kurių buvo imtasi Europos lygiu. Vis dėlto stokojama informacijos apie nacionalines ir regionines iniciatyvas. Būtų buvę naudinga įvardinti svarbius per EŽNM finansuojamus projektus ar veiklą siekiant paskatinti geros praktikos mainus ir išsiaiškinti, kurias nacionalines ir europines iniciatyvas būtų galima tęsti.

3.4

Kviestinių ekspertų įvertinime pateikiamas įdomus faktas — Europos Parlamento bandomasis projektas, pradėtas tęsiant Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) veiklą, nebuvo derinamas su paskelbtųjų metų veikla. EESRK manymu, šis finansavimas būtų atnešęs daugiau naudos, jei įdomi veikla ir partnerystės būtų išanalizuotos paskelbtųjų metų laikotarpiu.

3.5

Sprendime dėl Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) buvo numatyta, kad dalyvaus ELPA (EEE) šalys, Vidurio ir Rytų Europos asocijuotosios šalys, Kipras, Malta ir Turkija, kurių dauguma jau tapo ES narėmis arba yra šalys kandidatės. Tačiau komunikate nėra informacijos apie šiose šalyse organizuotą veiklą, nepaisant to, ar su Europos Komisija buvo pasirašytas konkretus susitarimas ar ne.

3.6

Komisija nurodo, kad žiniasklaidos reportažų apie žmones su negalia skaičius nuo 2003 m. išaugo 600 procentų. Būtų įdomu šią žiniasklaidos informaciją palyginti su 2004 m. ir 2005 m. duomenimis ir išsiaiškinti, koks yra vidutinės trukmės ir ilgalaikis šių informacijos kampanijų poveikis.

3.7

Be to, neanalizuojama informacijos kokybė. Vienas iš paskelbtųjų metų tikslų buvo propaguoti pozityvų žmonių su įvairia negalia įvaizdį. Ataskaitoje beveik nekalbama apie tai, ar šį tikslą pavyko pasiekti ir ar buvo sukurtas naujas žmonių su negalia įvaizdis.

3.8

Decentralizuotas metodas leido nacionalinės valdžios institucijoms vadovautis įvairiais principais. Kai kurios šalys sutelkė dėmesį į ribotą stambesnių projektų skaičių, kiti rėmė daug smulkių vietinių iniciatyvų. Būtų buvę įdomu sužinoti, ar konkretūs projektai buvo veiksmingi, t.y., ar apie kampaniją buvo žinoma, ir, kita vertus, ar iniciatyvos, kurių imtasi, bus tęsiamos.

3.9

EESRK pažymi, kad nacionaliniu lygiu politinis aktyvumas Europos žmonių su negalia metais (2003 m.) visose šalyse yra labai skirtingas. Komitetas apgailestauja, kad neišanalizuota, ar šis dalyvavimas turėjo įtakos tolesnėms konkrečios šalies politinėms iniciatyvoms.

3.10

Europos lygiu buvo prisiimta keletas politinių įsipareigojimų, ypač paminėtinos Tarybos rezoliucijos dėl užimtumo ir mokymo, galimybių užsiimti kultūrine veikla, gauti išsilavinimą ir e. prieigos (2), taip pat, pavyzdžiui, ES institucijų iniciatyvos, skirtos prieinamumo (3) ir užimtumo klausimams.

3.11

Europos Komisija kitoje savo dvejų metų ataskaitoje dėl žmonių su negalia padėties turėtų apžvelgti, kaip šie įsipareigojimai įgyvendinami pagal jos veiklos planą dėl lygių galimybių žmonėms su negalia.

3.12

Paskelbtieji metai buvo puiki proga suteikti daugiau informacijos apie tai, koks svarbus gali būti įmonių vaidmuo socialinio žmonių su negalia integravimo ir jų integravimo į darbo rinką srityje. Po paskelbtųjų metų vis daugiau įmonių į darbą priima žmones su negalia ir savo produktus ir paslaugas kuria pagal visuotinio prieinamumo reikalavimus. Ypač sėkminga iniciatyva buvo Europos Komisijos propaguota Europos metų įmonių partnerystė, padėjusi sukurti Verslo ir negalios tinklą — vieną iš ilgalaikių paskelbtųjų metų laimėjimų.

3.13

Minėtais metais ypač aktyvios buvo socialinės ekonomikos įmonės, įgyvendinusios šimtus vietinių, regioninių, nacionalinių ir europinių iniciatyvų. Labai įdomus ir Europos nuolatinės kooperatyvų, savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų konferencijos (CEP-CMAF) bendradarbiaujant su EESRK paskelbtas vadovas, aiškinantis, kaip socialinės ekonomikos organizacijos gali prisidėti prie socialinės žmonių su negalia integracijos ir jų integravimo į darbo rinką.

3.14

2003 m. padaugėjo ir profesinių sąjungų akcijų žmonių su negalia darbo teisėms apginti.

3.15

Paskelbtieji metai padėjo organizacijoms įsilieti į sprendimų priėmimo procesą arba aktyviau jame dalyvauti ir tikriausiai suteikė žmonėms su negalia daugiau galimybių ginti savo teises.

3.16

Geros praktikos mainus ir politikos iniciatyvų apžvalgą turi organizuoti Aukšto lygio grupė, skirta žmonių su negalia problemoms spręsti, turinti parengti aiškius įpareigojimus ir darbo programą.

3.17

Be to, labai svarbu, kad žmonių su negalia lygių galimybių klausimas būtų integruotas į įvairius, atviru koordinavimo metodu paremtus ES procesus. Tai ypač svarbu todėl, kad negalios politika didžiąja dalimi priklauso nacionalinei kompetencijai. Deja, pasibaigus paskelbtiesiems metams pastebėjome, kad apie žmones su negalia kalbama vis rečiau, kad jiems skiriama vis mažiau dėmesio ir su jais susijusių klausimų nebeliko Lisabonos darbotvarkėje.

4.1

Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) sėkmę daugiausia nulėmė tai, kad buvo taikomas principas „iš apačios į viršų“. Komunikate pabrėžiama, kad paskelbtuosius metus inicijavo ir propagavo Europos žmonių su negalia judėjimas, aktyviai dalyvavęs rengiant ir plėtojant šių metų programą. Gaila, kad šiuo principu nesivadovauta priimant sprendimus vėlesniais metais, nes dėl to būta akivaizdžių pasekmių, turėjusių įtakos ir tikslinių grupių, ir plačiosios visuomenės aktyvumui ir susidomėjimui.

4.2

Žmonių su negalia organizacijos turi ir toliau aktyviai bendradarbiauti rengiant Europos informacinę kampaniją apie EŽNM ir turėtų būti dar labiau įtraukiamos į Europos lygių galimybių metų (2007 m.) veiklą, nes tie metai bus skirti plačiam suinteresuotų subjektų spektrui. Labai svarbu, kad tikslinės grupės žinotų, jog numatytos priemonės ir programa atitinka jų poreikius ir, kad renginiai atneštų naudos, joms leidžiama pačioms juos organizuoti. Be to, pažymėtina ir tai, kad nuo tada, kai buvo priimtas sprendimas paskelbti minėtus metus, iki jų oficialios pradžios dar yra pakankamai laiko.

4.3

Kviestiniai vertintojai pabrėžė, kad vykdyti finansinius reglamentus tapo per sunkia našta ne tik valstybėms narėms ir užsakovams, bet ir Europos Komisijai ir kad jie būtų galėję daugiau dėmesio skirti naujoms iniciatyvoms kurti. Europos Komisijai derėtų tai turėti omenyje persvarstant finansinius reglamentus ir įgyvendinimo taisykles.

4.4

Pasakytina ir tai, kad sukūrus duomenų vertinimo ir priežiūros sistemą, valstybės narės galėtų registruoti su savo veikla susijusius duomenis, o tai leistų veiksmingai prižiūrėti ir rinkti informaciją apie gerą praktiką.

4.5

Europos metai neturi būti skirti vien informacijai skleisti ar minėjimams — jie turėtų tapti atspirties tašku tolesnėms iniciatyvoms. Europos žmonių su negalia metais (2003 m.) išaiškėjo daug nacionalinių ir europinių lūkesčių. Svarbu, kad informacijos kampanijos duotų peno ilgalaikei veiklai, reikalinga tinkama politika ir įstatyminė bazė, galinčios išspręsti paskelbtaisiais metais išryškėjusias problemas. Norint tęsti partnerystes ir pažangius projektus, kurie buvo pradėti paskelbtaisiais metais, labai reikalingi ir ištekliai.

5.1

Europos žmonių su negalia metais (2003 m.) EESRK įsipareigojo dalyvauti kelete iniciatyvų. Ši ataskaita suteikia galimybę tuos įsipareigojimus apžvelgti ir pasiūlyti priemonių ateičiai.

5.2

EESRK iš Komiteto narių ir pareigūnų subūrė žmonių su negalia darbo grupę, pavesdamas jai parengti ir įgyvendinti Europos metams skirtą EESRK veiklą.

5.3

EESRK pritarė Madrido deklaracijos principams ir įsipareigojo ją skleisti (4). Rengdamasis Europos žmonių su negalia metams (2003 m.) ir tęsdamas su jais susijusius darbus, EESRK priėmė keletą nuomonių ir parengė atsiliepimų (5), kurie buvo plačiai platinami Europos institucijose ir reikiamose organizacijose. EESRK taip pat surengė du seminarus, skirtus žmonių su negalia užimtumo ir Europos žmonių su negalia metų (2003 m.) įvertinimo klausimams.

5.4

EESRK įsipareigoja negalios klausimą įtraukti į visus savo darbus ir visose savo nuomonėse aptarti neįgalių asmenų interesus, teises ir pareigas. Nors daug ką dar būtų galima tobulinti, EESRK dirba teisinga linkme ir vis daugiau Komiteto nuomonių atspindi negalios aspektą, taip atkreipdamos kitų institucijų dėmesį į žmonių su negalia teises.

5.5

EESRK nuomonių dėl žmonių su negalia yra priėmęs ir savo iniciatyva, ir vertindamas komunikatus ir kitus teisės aktų pasiūlymus (6). Pažymėtina EESRK parengta nuomonė, kurioje pateikiamos šios problemos integravimo į veiklą ir konsultavimosi su žmonių su negalia organizacijomis gairės (7). Daugelyje Komiteto nuomonių žmonių su negalia klausimai aptariami, kai kalbama apie užimtumą, socialinę integraciją ir pramonę (8). EESRK taip pat įsipareigojo atlikti eilinį įvertinimą, kurį 2006 m. atliks Komiteto darbo grupė.

5.6

Paminėtina tai, kad EESRK, atnaujindamas savo naujuosius rūmus, kurie buvo iškilmingai atidaryti 2004 m. gegužės mėn., atsižvelgė į prieinamumo reikalavimus. Naujieji rūmai suteikia EESRK galimybę sudaryti beveik lygias sąlygas į rūmus patekti nariams ir tarnautojams su negalia. Be to, įrengus naująjį pastatą, EESRK rūmuose vyksta seminarai, kuriuose dalyvauja ir žmonių su negalia organizacijos. Tai geras pavyzdys kitoms ES institucijoms ir organams.

5.7

EESRK atkreipia dėmesį į pakeistus EB tarnybos nuostatus, kurie buvo parengti 2003 m., ir į jų nuostatas, numatančias geresnes sąlygas į darbą priimti žmones su negalia. Vis dėlto EESRK pažymi, kad reikėtų aktyviau stengtis į darbą priimti daugiau žmonių su negalia.

5.8

EESRK ragina Europos Komisiją pagal Europos lygių galimybių metų (2007 m.) programą įvertinti Tarnybos nuostatų pakeitimus, susijusius su žmonėmis su negalia.

5.9

EESRK taip pat prašo sukurti žmonėms su negalia skirtą stažuočių programą. Europos lygių galimybių metai (2007 m.) galėtų būti tinkamas momentas tokiems pakeitimams.

6.1

EESRK savo nuomonėse visada pabrėžė, kad Žmonių su negalia metų sėkmė turėtų būti matuojama įvertinus konkrečius paskelbtųjų metų rezultatus.

6.2

EESRK apgailestauja, kad EŽNM (2003 m.) nepaskatino priimti aiškių teisės aktų dėl žmonių su negalia diskriminacijos visose ES politikos srityse.

6.3

EESRK 2004 m. vasario mėn. priimtoje nuomonėje pritarė 2003 m. Europos lygių galimybių veiksmų planui. Toje pat nuomonėje EESRK pabrėžė ir tai, kad veiksmų planas stokoja aukštesnių siekių ir pasiūlė Europos Komisijai apsvarstyti kitus veiksmus (9).

6.4

EESRK pažymi, kad ką tik buvo paskelbta pirmoji dvejų metų ataskaita dėl žmonių su negalia padėties ir nustatyti nauji prioritetai, numatyti Europos veiksmų plano naujajam etapui (10).

6.5

Reikėtų parengti rekomendacijas dėl Europos strategijų poveikio žmonių su negalia socialinei apsaugai, užimtumui ir visą gyvenimą trunkančiam mokymui. Tai padaryti būtų ypač svarbu, kadangi žmonės su negalia neminimi nei atnaujintoje Lisabonos strategijoje, nei 2005 m. pateiktose nacionalinių reformų programose. Šiuo požiūriu EESRK pritaria darbo dokumentui dėl negalios klausimo įtraukimo į užimtumo strategiją (11) ir ragina Europos Komisiją įvertinti, kaip šis dokumentas yra įgyvendinamas.

6.6

EESRK taip pat pritaria Europos Sąjungai pirmininkavusios Jungtinės Karalystės pasiūlymui, kad, siekiant paskatinti aukšto lygio politinę diskusiją, negalios klausimais kasmet reikėtų rengti ministrų konferencijas, kuriose dalyvautų žmonių su negalia organizacijos.

6.7

EESRK mano, kad Europos Komisija, bendradarbiaudama su žmonių su negalia organizacijomis, turėtų parengti negalios poveikio vertinimo sistemą, kurią derėtų įtraukti į ES teisės aktus, o įvairių generalinių direktoratų pareigūnams reikėtų surengti mokymus ir aiškinanti, kaip ja naudotis.

6.8

Pagal Amsterdamo sutartį EB įsipareigojo rengdama su vidaus rinka susijusias priemones atsižvelgti į žmones su negalia. Deja, 22 deklaracija taip ir liko neįgyvendinta, o su prekėmis ir paslaugomis susijusių kliūčių tik daugėja.

6.9

EESRK prašo Europos Komisijos parengti iniciatyvą, kuri sutelktų pareigūnus, dirbančius vidaus rinkos srityje, ir ekspertus iš žmonių su negalia organizacijų bendram darbui rengti strateginį planą.

6.10

EESRK džiugina tai, kad reglamentas dėl riboto judumo oro keleivių buvo skubiai priimtas, nes tai paskatino spręsti oru keliaujančių žmonių su negalia diskriminavimo problemą, be to, transporto srityje buvo priimta keletas kitų teisės aktų iniciatyvų, taip pat propaguojančių neįgalių asmenų teises.

6.11

EESRK ragina prieinamumo reikalavimus numatyti visų ES skiriamų subsidijų nuostatose ir jų pačių viešųjų pirkimų politiką.

6.12

EESRK atidžiai stebi derybas dėl Tarptautinio neįgalių asmenų žmogaus teisių konvento ir pritaria ES pasiūlymui Europos Bendrijoms tapti Konvento šalimi, ginti Europos Sąjungoje gyvenančius žmones su negalia ir prižiūrėti ES institucijų ir organų veiksmus.

6.13

EESRK mano, kad reikia priimti papildomų teisės aktų dėl diskriminacijos visose ES kompetencijos srityse, ir laukia galimybių tyrimų apie tolesnių teisės aktų dėl nediskriminavimo iniciatyvų rezultatų. Komitetas įsitikinęs, kad kitais metais bus pateiktas pasiūlymas priimti direktyvą negalios tema.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/27

1.1

džiaugiasi pagaliau pradėta diskusija dėl Bendrijos ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo sistemos taisyklių;

1.2

pareiškia esąs pasirengęs aktyviai dalyvauti tolesniame darbe;

1.3

rekomenduoja Komisijai, kad šalia būtino jos tarnybų, atsakingų už ekologinį ženklinimą, koordinavimo būtų toliau glaudžiai bendradarbiaujama su atsakingomis tarptautinėmis organizacijomis, kaip antai Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO), Pasaulio prekybos organizacija (PPO), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Jungtinių Tautų Prekybos ir plėtros konferencija (JTPPK) ir Tarptautine standartizacijos organizacija (ISO);

1.4

siūlo Komisijai nuolat diskutuoti ir bendradarbiauti su ekologinių ir socialinių interesų grupių, ypač susijusių sektorių (žuvininkystės, perdirbimo ir realizacijos) atstovais bei vartotojais;

1.5

laikosi nuomonės, kad dėl klausimo sudėtingumo šiuo metu reikėtų teikti pirmenybę trečiai iš Komisijos komunikate pateiktų galimybių, t. y., nustatyti minimalius savanoriškų nuo paklausos priklausomų ekologinio ženklinimo sistemos reikalavimus;

1.6

tačiau pastebi, kad tokie minimalūs reikalavimai turi būti pakankamai griežti ir susieti su standartais, užkertančiais kelią nusižengimams ir numatančiais už juos bausmes;

1.7

atkreipia dėmesį į tai, kad būtina laikytis regioninių žuvininkystės organizacijų jau anksčiau naudotos ekologinio ženklinimo sistemos pagal Europos Sąjungos taisykles (pvz., STDAP - Susitarimas dėl tarptautinės delfinų apsaugos programos - ženklas „Nekeliantis grėsmės delfinams“) (1), o jų taikymą privalo užtikrinti ūkio subjektai, įgyvendindami reikiamus vystymosi standartus;

1.8

prašo Komisijos ypatingą dėmesį skirti dėl ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo susidarančioms sąnaudoms ir teisingam jų paskirstymui vertės grandinėje tarp gamintojų, perdirbėjų, pardavėjų ir vartotojų.

2.1

Į 2004 m. vasario mėn. darbotvarkę Europos Sąjungos Taryba įtraukė klausimą apie ketinimą pradėti diskusiją dėl ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo. Komunikate šiuo klausimu Taryba paaiškino, kad ji siūlys sąlygas, nustatančias žvejybos būdus bei gaminių atsekamumą nuo žvejybos laivo iki galutinio vartotojo, o tai leis užtikrinti, kad laikomasi atsakingesnės žuvininkystės ir prekybos praktikos.

2.1.1

Tuomet Taryba laikėsi nuomonės, kad Bendrija privalo prisiimti atsakomybę už šią įvairiuose tarptautiniuose forumuose vykstančią diskusiją.

2.1.2

Komisija, pateikdama minėtą komunikatą, pradėjo diskusiją apie Bendrijos ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo sistemos taisykles ir paragino kitas Europos Sąjungos institucijas šiuo klausimu išdėstyti savo nuomones, pateikti teisės aktų pasiūlymų ir atitinkamų rekomendacijų.

2.1.3

Todėl Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto tikslas — pareikšti nuomonę dėl šios iniciatyvos ir patikslinti Komiteto poziciją šiuo klausimu.

2.1.4

Šioje nuomonėje nurodomi „žuvininkystės produktai“ apima ir akvakultūros produktus, atsižvelgiant į šių sektorių ekologinius ypatumus.

2.2.1

Minėtas Komisijos komunikatas yra svarbus žingsnis stengiantis dalykiniu ir teisiniu požiūriu apibendrinti sudėtingą situaciją, šia prasme Komitetas visų pirma norėtų pasveikinti atsakingą tarnybą atlikus svarbų darbą. Reikėtų priminti, kad Komitetas savo nuomonėje dėl Etiškos prekybos ir vartotojų apsaugos programų jau bendrai apžvelgė kai kuriuos dabar konkrečiai iškeltus žuvininkystės produktų ženklinimo klausimus (2).

2.2.2

Siekiant diskusijoje naudoti tikslias sąvokas, būtina priminti, kad Jungtinių Tautų atsakingasis organas, Maisto ir žemės ūkio organizacijos Žuvininkystės komitetas, neseniai (š. m. kovo 11–13 d.) priėmė savo 2004 m. spalio mėn. parengtas ekologinio jūros žūklės žuvų ir žuvininkystės produktų ženklinimo gaires , dėl kurių buvo konsultuotasi su ekspertais (3). Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijoje diskusijos vyksta jau nuo 1998 metų.

2.2.3

Šioje nuomonėje neįmanoma išsamiai aptarti minėtų gairių, tačiau verta priminti, kad jos apima pagrindinius ekologinio ženklinimo sistemos reikalavimus ir kriterijus, pagal kuriuos ekologinio produkto ženklu ženklinami tam tikri žuvininkystės produktai, sudarantys sertifikavimo vienetą. Trumpai tariant, reikalingos taisyklės, administracinės kontrolės bendrieji reikalavimai ir moksliškai pagrįsti duomenys apie esamus žuvų išteklius ir žvejybos poveikį ekosistemai. Be to, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija parengė rekomendacijas, nustatančias tausojančios žvejybos standartus ir visų pirma akreditavimui ir sertifikavimui taikytinas procedūras. Reikia pabrėžti, kad šios rekomendacijos nustato būtinas ekologinio ženklinimo sistemos veikimo sąlygas: skaidrumą, įvairių interesų grupių dalyvavimą, notifikavimo taisykles, registro sukūrimą, procedūrų ir taisyklių tikrinimą bei peržiūrą, pakankamus žmogiškuosius ir finansinius išteklius, atsiskaitomumą ir informacijos prieinamumą, taip pat sistemos, palaikančios, stabdančios arba atimančios akreditaciją kartu su teise kreiptis į teismą, parengimą.

2.2.4

Kartu reikėtų nepamiršti, kad ekologinio ženklinimo sistemos naudojimas yra gana naujas dalykas, daugiausia paplitęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) (4) priklausančiose valstybėse, be to, Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) taip pat vyksta parengiamieji darbai. Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO) standartų serijoje ISO 14000 taip pat parengė aplinkos kokybės valdymo metodologinius ir konceptualius kriterijus. Komisija turės dėti pastangų, kad priimtos taisyklės būtų veiksmingos ir suderintos su esamomis tarptautinėmis gairėmis ir taisyklėmis.

2.2.5

Daugelis valstybių narių ir keletas regionų valdžios institucijų, jei tą numato jų konstitucija, taip pat parengė standartų, kai kurios juos dar rengia. Todėl Europos Sąjungoje vienos greta kitų egzistuoja įvairiausios valstybinės, privačios, supranacionalinės, nacionalinės ir regioninės ekologinio ženklinimo sistemos, dėl to įvairiose rinkose gali kilti sumaištis tarp vartotojų ir ūkio subjektų (5).

2.2.6

Standartizavimo srityje šiuo metu yra nemažai susiskaldymo ir klaidinančios įvairovės įvairiose rinkose taikomose ekologinio ženklinimo sistemose, todėl siekiant visa tai suderinti būtina daugiadalykinė pozicija.

2.2.7

Europos Sąjunga, 1992 m. kovo 23 d. priėmusi Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 880/92, pirmą kartą įvedė suderintą ekologinio ženklinimo sistemą (6). Pakeitus šį reglamentą šiuo metu galiojančiu reglamentu (7), buvo sukurta sistema, taikoma įvairioms gaminių kategorijoms, išskyrus žuvininkystės produktus. Todėl Komisija turėtų išnagrinėti galimybes išplėsti galiojančios ekologinio ženklinimo sistemos taikymą žuvininkystės ir akvakultūros produktams.

2.2.8

Nereikia pamiršti, kad diskusija dėl ekologinio žuvininkystės ženklinimo sistemos vyksta dabartiniame politiniame Europos Sąjungos kontekste. Remiamasi Šeštąja aplinkos veiksmų programa, kuri buvo patvirtinta bendruoju 2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1600/2002 EB (8), taip pat Bendrijos veiksmų planu dėl aplinkosaugos reikalavimų įtraukimo į bendrąją žuvininkystės politiką (9), kuriame kaip papildoma priemonė numatyta išnagrinėti galimybę suteikti ekologinio produkto ženklą žuvininkystės produktams.

2.2.9

Komitetas norėtų atkreipti Komisijos ir kitų institucijų, taip pat ES suinteresuotųjų subjektų dėmesį į tai, kad yra konkretus pavyzdys, įrodantis, jog galima taikyti suderintą ir vieningą atpažinimo ženklą, kuris neabejotinai nusipelno epiteto „ekologiškas“, kadangi užtikrina direktyvų reikalavimų vykdymą tokioje srityje, kaip pakuočių perdirbimas (10). Tai vadinamasis „Žaliasis taškas“, kuriuo Europos Sąjungos šalyse ženklinama dauguma pardirbamų pakuočių. Šį ženklą kaip prekinį ženklą įregistravo viena privati Vokietijos bendrovė, kuri 1996 m. perkėlė savo būstinę į Briuselį ir išdavė licenciją naudoti šį ženklą kaip bendradarbiavimo formą su daugeliu ES valstybių narių ir trečiosiomis valstybėmis, taip pat ir su pakuočių atliekų perdirbimo valdyba susijusiais ūkio subjektais. Šiuo metu teisinis pagrindas yra apibrėžtas Bendrijos direktyvose ir nacionalinėse vystymosi gairėse, todėl gali būti, kad prireiks vieno aiškią informaciją teikiančio ženklo, padedant privačiai organizacijai (Packaging Recovery Organisation Europe s.p.r.l.), kontroliuojančiai, kaip daugelio valstybių narių įvairios nacionalinės įstaigos derina ir plėtoja kriterijus (11).

2.2.10

Atsižvelgdamas į tai Komitetas laikosi nuomonės, kad diskusija apie ekologinio žuvininkystės ir akvakultūros produktų ženklinimo sistemą Europos Sąjungoje prasidėjo tinkamu metu. Negalima atidėlioti tokio sudėtingo klausimo nagrinėjimo ir nesilaikyti tam skirtų terminų.

2.2.11

Diskusijoje taip pat būtina atsižvelgti į MŽŪO gaires, nepamirštant Europos Sąjungos kriterijų, ir vis labiau juos gerinti, laikytis daugiadalykinio požiūrio ir siekti suderinimo, o svarbiausias tikslas turi būti aplinkosauga, ištekliai ir vartotojų teisės.

3.1.1

MŽŪO yra kompetentinga žuvininkystės srityje organizacija ir ja remiasi įvairios regioninės žuvininkystės organizacijos, kurių veiklą reglamentuoja dabartinė Jūros teisė, galiojanti nuo Jungtinių Tautų jūros teisės konvencijos pasirašymo. MŽŪO darbai ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo srityje grindžiami visų pirma žuvininkystės apsauga ir tik netiesiogiai yra susiję su kitais gaminių realizacijos etapais.

3.1.2

Kitų tarptautinių organizacijų, ypač Pasaulio prekybos organizacijos (12) ir JTPPK, darbais, daugiausia vykdomais pagal Sutartį dėl techninių prekybos kliūčių, siekiama taikant ekologinio ženklinimo sistemą nesudaryti neleistinų kliūčių tarptautinei prekybai ir nediskriminuoti besivystančių šalių (13). Šių organizacijų veikloje svarbiausias dalykas — suderinti papildomas priemones atsakingos žuvininkystės srityje, pavyzdžiui, ekologinio ženklinimo sistemas ir tarptautinius standartus, draudžiančius nustatyti technines kliūtis tarptautinei prekybai arba kitas panašaus poveikio priemones, atsižvelgiant į būtinybę bendradarbiauti, kad šalys, turinčios mažiau techninių ir finansinių išteklių gautų reikiamą paramą, būtiną diegiant ekologinio ženklinimo sistemas. Todėl, Komiteto nuomone, pats ekologinis žuvininkystės produktų ženklinimas netrukdo tarptautinei prekybai, jeigu bus numatytos būtinos skaidrumo ir lygių prieigos galimybių priemonės.

3.1.3

ISO ir kitos standartizacijos organizacijos savo ruožtu daugiau dėmesio skiria metodikai ir gerai patirčiai aplinkosaugos valdymo ir ekologinio ženklinimo sistemų srityse; dokumentų, kuriuose būtų aptariami žuvininkystės produktų ypatumai, nėra.

3.1.4

MŽŪO darbuose išskirtinis dėmesys skiriamas ekologiniam žuvininkystės produktų ženklinimui. Vis dėlto Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas sutinka su Komisijos nuomone, kad bet koks sprendimas turi būti pagrįstas ne tik tarptautinių organizacijų sprendimais, bet ir skirtingų požiūrių, atsirandančių dėl organizacijų pobūdžio ir tikslų, derinimu.

3.1.5

Atsižvelgiant į tai, Komitetas laikosi nuomonės, kad tiek vykstant tarptautiniams darbams, tiek Komisijai teikiant teisės aktų pasiūlymus, reikėtų atsižvelgti į didžiulį Bendrijos teisyną ir ES patirtį naudojant dabartines ekologinio ženklinimo sistemas (taip pat į patirtį, įgytą naudojant „Žaliąjį ženklą“). Taigi, už žuvininkystę atsakingos įstaigos privalo koordinuoti savo veiklą su tarnybomis, atsakingomis už aplinką ir rinkų derinimą, kad neatsirastų nepageidaujamų trikdžių ir begalė ekologinio ženklinimo sistemų, kurios, užuot tarnavusios ūkio subjektams ir galutiniams vartotojams, sukeltų dar didesnę sumaištį. Nepaisydama su tuo susijusių sunkumų, Komisija turėtų parengti tikslų tvarkaraštį, kad teisės akto pasiūlymą galėtų pateikti dar pirmą 2006 m. pusmetį.

3.2.1

Kadangi nėra pagrindinio reglamento pakankamai griežtam kriterijų suderinimui, kaip aiškiai išdėstyta Komisijos dokumente, kyla įvairių faktinių situacijų, iš kurių keletą galima laikyti sektinais pavyzdžiais, o kitus vertėtų pateikti kaip nenaudotinus praktikos pavyzdžius.

3.2.2

Peržiūrėjus turimus dokumentus (14) ir tarptautines taisykles paaiškėjo, kad yra daugybė situacijų, kurios ne visada atitinka esminius ekologinio ženklinimo reikalavimus — skaidrumą ir sąžiningumą.

3.2.3

Tam tikrais atvejais kalbama apie savanoriškus mechanizmus, kurie išsirutuliojo bendradarbiaujant ūkio subjektams bei pilietinės visuomenės organizacijoms. Šios organizacijos turi aiškiai apibrėžtus, sąžiningus ir viešai prieinamus licencijavimo, sertifikavimo ir ekologinio ženklinimo sistemos standartus, taikomus daugelyje žvejybos įmonių įvairiose pasaulio šalyse. Šios organizacijos taip pat turi patariamųjų komitetų ir atitinkamų kontrolės mechanizmų.

3.2.4

Tačiau kitais atvejais (Komisija juos išvardija minėtame komunikate) yra naudojamos privačių kompanijų ekologinio ženklinimo sistemos, kurios arba iš viso nesilaiko standartų, arba viešai jų neskelbia, ir kurių praktinis taikymas skiriasi nuo ekologinio ženklinimo geros praktikos normų. Keletas tokių atvejų galėtų būti iškalbingas pavyzdys, rodantis žalingus ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo padarinius, kurie neatitinka tarptautinės teisės nuostatų ir sukuria tarptautinės prekybos kliūtis bei yra grindžiami metodais, prieštaraujančiais bet kokioms ekologinio ženklinimo sistemos rekomendacijoms ir, pasak aukšto Europos pareigūno, „sukuria tikrą monopolį“.

3.2.5

Tokie pavyzdžiai geriausiai įrodo, kad dabartinė padėtis, kai galima sukurti ekologinio ženklinimo sistemas, neturinčias solidaus teisinio pagrindo ir netgi pažeidžiančias esamus tarptautinius ir Bendrijos standartus, negali ilgiau tęstis, nes ji žalinga gamintojams, vartotojams ir kitiems susijusiems subjektams.

3.2.6

Pavyzdžiui, kalbant apie tunų žvejybą Ramiojo vandenyno rytinėje pakrantėje, regioninė žvejybos organizacija — Amerikos tropinių tunų komisija pritarė Susitarimui dėl tarptautinės delfinų apsaugos programos (APICD) (15), prie kurios Europos Sąjunga savanoriškai prisijungė priimdama 1999 m. balandžio 26 d. (16) sprendimą 1999/337/EB. Šiame susitarime numatyta ekologinio ženklinimo sistema, kurią remia Europos Sąjunga, ir apie kurią šiuo metu vyksta diskusijos Europos Parlamente (17).

3.2.7

Atliekant šia tema specialius tyrimus ir teikiant teisės aktų pasiūlymus būtina atsižvelgti į minėtas aplinkybes. Tokiais atvejais, kai regioninė žuvininkystės organizacija, atsakinga už tam tikrą žuvininkystės sritį, laikosi MŽŪO taisyklių ir siūlo savo ekologinio ženklinimo sistemą, Europos Sąjunga turėtų, viena vertus, dalyvauti darbuose, siekdama užtikrinti, kad sertifikavimo ir ekologinio ženklo suteikimo metodika atitinka keliamas sąlygas, ir antra, apsvarstyti, kaip būtų galima pritaikyti tokias ženklinimo sistemas savo standartuose ir uždrausti naudoti prieštaraujančias specifiniams ES standartams ekologinio ženklinimo sistemas.

3.2.8

Komitetas laikosi nuomonės, kad kiekviena privati ekologinio žuvininkystės ir akvakultūros produktų ženklinimo sistema privalo atitikti griežtus nepriklausomos akreditavimo ir sertifikavimo įstaigos kriterijus, o Komisijai teikiant teisės akto pasiūlymą vertėtų apsvarstyti galimybę sukurti viešą registrą, prieinamą visiems suinteresuotiesiems subjektams ir žuvininkystės bei akvakultūros įmonėms. Toks registras padėtų nustatyti, kurios iš naudojamų ekologinio ženklinimo sistemų atitinka teisinius reikalavimus.

4.1.1

Ekologinis ženklas turėtų aiškiai skirtis nuo bendrųjų maisto produktų ženklinimo sistemų standartų tikrąja to žodžio prasme. Ekologinio ženklo naudojimas savaime nereiškia, kad laikomasi būtinų standartų, taip pat ir šiuo ženklu neženklintiems produktams, tačiau užtikrina, kad laikomasi aukštesnių aplinkosaugos standartų, t. y. naudojama atsakinga žvejybos praktika, saugomi ekologiniu ženklu pažymėti žuvies ištekliai ir mažinama biologinei įvairovei ir jūros aplinkai daroma žala.

4.1.2

Žuvininkystėje, kaip ir kitose žvejybos arba akvakultūros srityse, gali būti ženklinama tiek neapdorota žuvis (visa žuvis, šviežia arba šaldyta žuvis), tiek apdoroti žuvies gaminiai (užšaldyti, konservuoti, marinuoti, apvirti arba pagaminti iš žuvies). Pirmuoju atveju ekologinis ženklas turi užtikrinti, kad žvejybos metodai atitinka ne tik žvejybos kontrolės standartus, bet ir MŽŪO atsakingos žuvininkystės kodeksą. Antruoju atveju ekologinis žuvininkystės ženklas turi parodyti, kad tinkamai taikant maisto produktų atsekamumo taisykles yra užtikrinama, jog perdirbti ir vartotojui siūlomi maisto produktai yra pagaminti iš ekologinio ženklinimo reikalavimus atitinkančios žuvies.

4.1.3

Tinkamam ekologinio žuvininkystės ženklo naudojimui nepakanka bendrųjų standartų, reikia aiškaus mechanizmo ekologinius ženklus suteikiančioms sertifikavimo įstaigoms akredituoti, ekologiniams ženklams išduoti, ginčams spręsti, kontrolei ir bausmėms nustatyti, jei esama pažeidimų ir nesilaikoma reikalavimų, dėl kurių ekologiniu ženklu pažymėti žuvininkystės produktai yra skiriami nuo žuvininkystės produktų apskritai.

4.1.4

Komiteto nuomone, 3.2.8 dalyje paminėtas registras galėtų būti toks aiškus mechanizmas. Taisyklės ir registras privalo užtikrinti, kad skaidrumas būtų svarbiausias sistemos elementas, o toji sistema kartu su pateikiama informacija vartotojui privalo padėti sukelti reikiamą pasitikėjimą, siekiant sumažinti šiuo metu esantį atotrūkį tarp tų vartotojų, kurie domisi perkamo produkto ekologiniais aspektais (šiuo metu apytikriai 44 proc.), ir tų, kuriems svarbiausia yra nusipirkti prekę (šiuo metu apie 10 proc.).

4.1.5

Tiek pirmiau minėto EVER pranešimo duomenys, tiek ir EUROPECHE bei COGECA (18) požiūris, išdėstytas informaciniame pranešime šios nuomonės tema, nuteikia šiek tiek pesimistiškai: ekologinis ženklas apskritai ir konkrečiai žuvininkystės ekologinis ženklas yra pridėtinės vertės sinonimas gamintojams ir skaidrios bei sąžiningos informacijos garantas vartotojams. Tačiau aplinkos apsauga plačiausia prasme šiandien vis labiau tampa, šalia kovos su badu, vienu didžiausių žmonijos iššūkių. Todėl Europos Sąjunga būtinai turi vaidinti svarbiausią vaidmenį nustatant procedūras, suteiksiančias atsakingiems vartotojams galimybę patiems pasirinkti tokius gaminius, kurių gavybai, perdirbimui ir realizacijai buvo taikomi aplinkosaugos kriterijai.

4.1.6

Komitetas atkreipė dėmesį į Pasaulio gamtos fondo oficialiai išdėstytą poziciją ir džiaugiasi, kad, nepaisant skirtingų požiūrių, fondo pozicija iš principo sutampa su šioje nuomonėje pateiktais požiūriais, ypač dėl griežtumo, reikalingo ekologinį ženklinimą reglamentuojantiems teisės aktams.

4.1.7

Komitetas laikosi nuomonės, kad būsimame Komisijos teisės akte reikėtų ypač atkreipti dėmesį į galimybę ekologinio žuvininkystės ženklinimo sistemą naudoti kaip žuvininkystės pramonę remiančią priemonę, kurios išlaidas galimas perkelti prekybos grandžiai nedarant žalos vartotojams. Tuomet ekologinis žuvininkystės ženklas galėtų būti mechanizmas, padedantis atkreipti žvejų ir įmonių dėmesį į tai, kad būtina plėtoti ilgalaikę žuvininkystę ir akvakultūrą siekiant išsaugoti resursus, kurie yra žuvininkystės ir visos su ja susijusios prekybos grandies ramstis.

4.1.8

Komitetas norėtų atkreipti Komisijos dėmesį į tai, kad dėl žuvininkystės ir akvakultūros produktų ekologinio ženklinimo atsirandančias finansines sąnaudas gali perimti gamybos grandinė, kol gaminys pasieks galutinį vartotoją. Kadangi mažoms ir vidutinėms įmonėms, taip pat ir besivystančių šalių įmonėms galimybė gauti ekologinį ženklą tam tikromis sąlygomis gali būti sudėtinga, būsimame teisės akte reikėtų apsvarstyti mechanizmus, kaip galėtų pagelbėti gamintojų organizacijos, žvejų šakinės profesinės organizacijos arba partnerystės susitarimai. Siekiant užtikrinti ekologinio ženklo veiksmingumą, būtina dėti pastangų informacijai skleisti ir aiškinamajam darbui atlikti. Komitetas laikosi nuomonės, kad ūkio subjektų ir vartotojų informavimo priemones turėtų finansuoti valstybinės įstaigos.

4.1.9

Todėl bet kokia Europos Sąjungos priemonė šioje srityje vertintina kaip pirmas žingsnis šia linkme. Tačiau šis žingsnis turi būti pakankamai ambicingas, kad būtų galima sukurti:

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/32

1.1

EESRK pritaria Europos Parlamento pozicijai, kad svarbu padidinti atstovavimą moterims ES ekonominių ir socialinių interesų grupių sprendžiamuosiuose organuose. Jis remia Parlamento kreipimąsi į atitinkamas šalių organizacijas, jų europines federacijas ir Europos Komisiją, kad jos dažniau ir sistemingiau domėtųsi šia problema. Remdamasi Parlamento prašymu, Europos Komisija turi pradėti rinkti duomenis ir kurti duomenų bazę, susijusią su atstovavimu moterims ES ekonominių ir socialinių interesų grupių sprendžiamuosiuose organuose. Komitetas konstatuoja, kad šioje srityje jau buvo imtasi veiksmų. Jo nuomone, Europos lyčių lygybės institutas bei Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas gali įnešti svarų indėlį į šią veiklą. Komitetas pastebi, kad Komisija šiuo metu vadovaujasi devyniais kriterijais, parengtais 2003 m. Italijai pirmininkaujant ES Tarybai.

1.2

Parlamentas daugiausia dėmesio skyrė darbdavių federacijoms ir profesinėms sąjungoms. Tikėtina, kad profesinių sąjungų sferos raida buvo pažangesnė, nei galima spręsti iš EP rezoliucijos ir pranešimo. Kita vertus, atrodo, kad geras darbdavių ir kitų ekonominių ir socialinių interesų grupių padėties ir raidos vertinimas, reikalauja suvokti faktą, kad minėtos organizacijos veikia kitaip, negu organizacijos, kurių nariai yra fiziniai asmenys.

1.2.1

Visos EESRK atstovaujamos ekonominių ir socialinių interesų grupės turi savų ypatumų. Teigiamą įtaką vieno tipo organizacijai darančios politinės priemonės nebūtinai daro tokį patį poveikį kitai organizacijai.

1.2.2

Atsižvelgdamas į tai, Komitetas su susidomėjimu susipažino su veiksmų metmenimis lyčių lygybės srityje, kuriuos remia Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga bei Europos smulkių ir vidutinių įmonių asociacijų sąjunga (UNICE/UEAPME) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP), ypač su šių organizacijų moterims teikiama pirmenybe „dalyvauti priimant sprendimus“. Jis susidomėjęs laukia, kol bus paskelbtos metinės valstybių narių ir europinės ataskaitos apie šioje srityje padarytą pažangą.

1.3

EESRK, kaip ir Parlamentas, pritaria esamoms Europos politinėms priemonėms, kuriomis siekiama vyrų ir moterų dalyvavimo sprendimų priėmimo procese pusiausvyros. EESRK remia Parlamento požiūrį, jog reikia parodyti tikrą politinę valią, norint įgyvendinti pokyčius ir užtikrinti tinkamą vyrų ir moterų atstovavimo pusiausvyrą. Daugelyje organizacijų, vienijančių ne tik darbdavius ir darbuotojus, ši politinė valia iš tiesų reiškiasi. EESRK pasisako už tai, kad atstovaujamų organizacijų pateikti rezultatai būtų reguliariai perduodami Komisijai; be to, jis rekomenduoja Komisijai išplėtoti minėtą duomenų bazę, bendradarbiaujant su europinėmis federacijomis ir, perimant 2003 m. pirmininkavusios Italijos iniciatyvą, nustatyti atitinkamus rodiklius, kurie padėtų padidinti moterų įtaką sprendžiamuosiuose socialiniuose ir ekonominiuose organuose.

1.4

Asmenys, organizacijų siunčiami joms atstovauti tarptautiniu lygiu ir šalių vidinėse struktūrose, o prireikus — įgaliojami dalyvauti socialiniame dialoge, dažniausiai užima administracinius postus. Vis dėlto lygiai taip pat svarbu, kad organizacijos, norinčios padėti stiprinti atstovavimą moterims, siektų tokio politinio pasirengimo lygio, kurio, pasirinkdamos savo įgaliotuosius atstovus, jau reikalauja daugelis organizacijų.

1.5

Savarankiškos ir pagalbinės struktūros bei moterų darbuotojų ir narių įdarbinimo tinklai gerokai prisidėjo prie teigiamų pokyčių organizacijose. Nors šie instrumentai nebūtinai, ne visur ir ne visada tampa panacėja, EESRK mano, kad naudinga juos dar plačiau taikyti ir populiarinti, ypač turint omenyje atstovavimą organizacijai išorėje.

1.6

Mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas bei priemonės, padedančios derinti profesiją ir šeimą, yra tinkamiausias būdas remti moterų karjeros galimybes minėtose organizacijose. Būtų naudinga, jei Komisijos atsakingosios tarnybos, parengusios kovos su diskriminacija ir lygių galimybių įgyvendinimo priemones, parengtų tokią politiką. Svarbiausias vaidmuo įgyvendinant šią politiką tenka darbdaviams ir profesinėms sąjungoms.

1.7

Nemažai ekspertų rekomenduoja nustatyti kvotas. Kvotų sistemas, kurios tam tikrose šalyse pasirodė veiksmingos politikos srityje ir socialinėse organizacijose, turėtų nuodugniai išnagrinėti minėtos organizacijos ir Komisija siekiant nustatyti veiksnius, lemiančius šių sistemų veiksmingumą ir sėkmę.

1.8

Komitetas norėtų, kad būtų įrašyta nuostata, jog valstybių narių siūlomų 2006-2010 m. kadencijos EESRK narių kandidatų sąrašuose būtų 30 % moterų (tokią procentinę dalį siūlo ekonominių ir socialinių interesų grupės), o kitos kadencijos sąrašuose ši procentinė dalis padidėtų iki 40 %.

1.9

Prie šio tyrimo išvadų EESRK vėl sugrįš 2006–2007 m., kai bus pratęsti jo įgaliojimai kitam ketverių metų laikotarpiui. Tuomet atsiras proga ištirti, ar naujų ES šalių narių politinės ir praktinės priemonės labai skiriasi nuo tų, kurias naudoja senosios valstybės narės. Pasak Komiteto, artimiausiu metu Parlamentas taip pat turėtų dar kartą išanalizuoti esamą padėtį ir ją palyginti su 2002 m. parengta rezoliucija ir pranešimu.

2.1.1

2003 m. sausio mėn. Europos Parlamentas paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) parengti nuomonę dėl atstovavimo moterims socialinių partnerių sprendžiamuosiuose organuose. (1) Buvo siekiama papildyti statistinius duomenis, kuriuos Europos Parlamentas naudojo rengdamas savo rezoliuciją ir pranešimą dėl atstovavimo moterims Europos Sąjungos socialinių partnerių organuose (2002/2026 INI), ir suformuluoti rekomendacijas dėl strategijos, kurios reikėtų laikytis siekiant padidinti atstovavimą moterims įvairiuose šių socialinių partnerių organuose.

2.1.2

Savo rezoliucijoje Europos Parlamentas buvo konstatavęs, kad moterims nepakankamai atstovaujama organizacijose ir struktūrose, kuriose socialiniai partneriai keičiasi nuomonėmis socialinės politikos klausimais. Toliau rašoma, kad reikia parengti geresnę atstovavimo pusiausvyrą įtvirtinančias programas ir strategijas bei paraginti Europos Komisiją ir socialinius partnerius sistemingai kaupti reikiamus duomenis ir imtis tinkamų priemonių, kad būtų sustiprinta moterų įtaka sprendžiamuosiuose organuose, ne tik užtikrinant geresnį atstovavimą moterims šiuose organuose, bet ir integruojant lyties aspektą į jų vidaus politiką.

2.1.2.1

Kita vertus, Europos Parlamento tekste nurodoma, kad nepakanka nieko neįpareigojančių ketinimų deklaracijų, socialinių partnerių organizacijos turi imtis praktinių veiksmų, siekdamos įgyvendinti pokyčius ir užtikrinti atstovavimo pusiausvyrą.

2.1.3

Europos Parlamento rezoliucijoje ir pranešime EESRK nepaminėtas.

2.1.4

EESRK yra pats reprezentatyviausias ES ekonominių ir socialinių interesų grupių (organizuotos pilietinės visuomenės) sambūris. Nors Komiteto uždavinys nėra konsultuoti jo atstovaujamas organizacijas atstovavimo moterims sprendžiamuosiuose organuose ir lygių galimybių politikos klausimais, tačiau jo sudėtis iš tiesų iš dalies atspindi šią politiką. EESRK yra viena iš Europos Parlamento nurodytų organizacijų, kur susitinka ekonominių ir socialinių interesų grupės, taip pat vienas iš organų ir struktūrų, kuriose jos konsultuojasi tarpusavyje socialinės politikos klausimais. Europos Parlamentui paprašius Komiteto nariai gali teikti informaciją ir konsultacijas.

2.2.1

EESRK pritaria Europos Parlamento požiūriui, kad atstovavimas moterims ES socialinių ir ekonominių interesų grupių sprendžiamosiose struktūrose yra svarbus klausimas. Jis taip pat mano, kad geresnė statistinių duomenų bazė ir daugiau informacijos apie atitinkamą šių organizacijų politiką yra būtina sąlyga įgyvendinant su atstovavimo vyrams ir moterims sprendimų priėmimo procese pusiausvyra susijusią Bendrijos politiką.

2.2.1.1

Jis konstatuoja, kad Europos Komisija pradėjo rinkti reikiamus duomenis. Buvo imtasi pirmų žingsnių siekiant sukurti Europos Parlamento minėtą duomenų banką ir apibrėžti rodiklius, leisiančius sustiprinti moterų įtaką ES ekonominiuose ir socialiniuose sprendžiamuosiuose organuose. Kita vertus, Komisija mano, kad sunku gauti duomenų apie minėtas interesų grupes. Reikia tikėtis, kad, sekdamas Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo pavyzdžiu, ateityje prie to galės nemažai prisidėti Europos lyčių lygybės institutas.

2.2.1.2

Be to, Komisija turi ir toliau plėtoti bendrosios politikos priemones, kad moterims būtų plačiau atstovaujama visame sprendimų priėmimo procese, pvz., politines priemones, padedančias įveikti įdarbinimo ir profesijos srityse vis dar pastebimą diskriminaciją ir pagerinti darbo ir šeimos pusiausvyrą šalyse narėse arba užtikrinti lygias galimybes ir vienodą požiūrį darbo vietoje.

2.2.2

EESRK iš esmės palankiai vertina darbdaviams, darbuotojams ir visai organizuotai pilietinei visuomenei keliamus Europos Parlamento reikalavimus ir pageidavimus. Dauguma jų buvo aptarta tyrime, kuris buvo pagrįstas klausimynu, kuris 2003 metais buvo išsiuntinėtas 222 tuometiniams Komiteto nariams. (2). Klausimyną užpildė 107 nariai, buvo gauta apie 50 % atsakymų. (3)

2.2.2.1

Visų trijų EESRK grupių atsakymai pasiskirstė palyginti tolygiai: 34 % jų pateikė I grupė (darbdaviai), 31 % — II grupė (darbuotojai) ir 34 % — III grupė (įvairūs interesai).

2.2.2.2

Tyrimo metu moterims atstovavo 23 % EESRK narių. (4)

2.2.2.3

Organizacijų, kuriose moterų procentas gana didelis, atstovių dalis galbūt buvo šiek tiek per didelė. Atsakymuose labiau atstovaujama organizacijoms, kuriose daugiau moterų, todėl bendras vertinimas gali būti truputį palankesnis moterims.

2.2.3

Klausimyne didelis dėmesys buvo skiriamas atstovaujamos organizacijos tipui ir pobūdžiui, jos valdymo struktūrai, atstovavimui jai nacionalinėse ir tarptautinėse organizacijose bei forumuose, moterų dalyvavimui joje ir jos vykdomai lygių galimybių politikai.

2.2.4

Be to, buvo surinkti ir išanalizuoti duomenys atsižvelgiant į klausymo metu pateiktą ekspertų nuomonę apie Belgijoje, Ispanijoje ir Skandinavijos šalyse susiklosčiusią padėtį ir sukauptą patirtį bei EESRK narių nuomonę. Dauguma duomenų buvo gauta iš profesinių sąjungų. Kaip buvo minėta Parlamento rezoliucijoje ir pranešime, duomenų apie darbdavius buvo nedaug, o apie kitas organizacijas beveik nebuvo surinkta jokios informacijos. (5)

2.2.5

Tyrimas ir papildomi duomenys, į kuriuos buvo atsižvelgta, sustiprino Parlamento rezoliucijos perteiktą įspūdį: a) statistinė bazė iš tiesų yra labai ribota (vienintelė išimtis — informacija apie profsąjungas, bet šiuo atveju turimi duomenys teisingai neatspindi pastaruoju metu pasiektos pažangos (6)), b) sunku, net problemiška palyginti informaciją apie skirtingas organizacijas, pavyzdžiui, tas, kurias sudaro fiziniai asmenys (pvz., profesines sąjungas), ir tas, kurių nariai gali būti ir organizacijos (pvz., įmones). Skirtingi organizaciniai požymiai (pvz., žemės ūkio darbuotojų organizacijų arba MVĮ) gali pareikalauti skirtingų atstovavimo vyrams ir moterims pusiausvyros vertinimo metodų. Taip pat derėtų pastebėti, kad mažas atstovavimas moterims sprendžiamuosiuose organuose nebūtinai rodo, kad šioje organizacijoje nesilaikoma lygių galimybių politikos.

2.2.6

Viena iš kritinių pastabų apie Europos Parlamento rezoliuciją — ji sutelkė dėmesį į kiekybinius atstovavimo aspektus, ignoruodama organizacijų, kuriose moterys kartais vaidina svarbesnį vaidmenį, negu galima spręsti iš formalų atstovavimą atspindinčių skaičių, politinių priemonių rengimo kokybinę plotmę. Pripažindamas šių kokybinių aspektų svarbą, EESRK nusprendė smulkiai jų nenagrinėti. Vis dėlto į jo tyrimą buvo įtrauktas atstovavimo moterims politikos rengimo struktūrose klausimas. Kokybiniai taip apibrėžtos politikos rengimo aspektai nusipelno didesnio ne tik ekonominių ir socialinių interesų grupių bei jų europinių federacijų, bet ir Europos Parlamento ir Europos Komisijos dėmesio.

2.2.7

Nagrinėdamas ES ekonominių ir socialinių interesų grupių politiką ir praktiką šioje srityje, EESRK nusprendė atlikti integruotą atstovavimo politikos analizę (šalies ir europiniu lygiu, įskaitant socialinį dialogą, ir tarptautiniu lygiu).

2.2.7.1

Europos įmonių tarybos tyrime nedalyvavo. Norint jas įtraukti, būtų prireikę atlikti daug papildomų tyrimų, o EESRK nėra geriausiai tam pasirengusi struktūra. (7)

2.2.8

Komitetas primena kovos už lyčių lygybę veiksmų planą, kurį 2005 m. kovo 1 d. parengė CES, UNICE/UEAPME ir CEEP, kurio vienas iš keturių prioritetų yra moterų vaidmens stiprinimas sprendimų priėmimo srityje.

2.3.1

Beveik pusėje EESRK atstovaujamų dviejų pagrindinių tipų organizacijų (įvairių konfederacijų ir organizacijų, kurias sudaro individualūs nariai) moterys sudaro didelę narių dalį (40 % ar daugiau). Tik 10–15 % organizacijų priskiriamos kategorijai, kur moterų yra mažai (0–19 %). Atstovaujamose organizacijose moterys sudaro 36 %. (N.B. Kaip jau minėjome, apklausos metu tarp EESRK narių buvo 23 % moterų.)

2.3.2

Nors moterys dalyvauja šiose organizacijose, dažniausiai jos yra tarp politiką formuojančių darbuotojų, rečiau organizacijos atstovės, valdymo komandų narės, o dar rečiau — valdybos narės.

2.3.3

Tuo galima paaiškinti palyginti mažą atstovavimą moterims EESRK: iš tiesų, daugelis jo narių anksčiau yra buvę valdybų nariai.

2.3.4

Organizacijos, į EESRK delegavusios daug moterų, jas renka iš savo politiką formuojančių darbuotojų arba laikosi kitų nuostatų (pavyzdžiui, siekdamos mišrios sudėties), užuot siuntusios tik aukščiausio sprendimus priimančio lygmens atstoves.

2.3.5

Prireikus atstovauti šalies ir tarptautinio lygmens struktūroms, dauguma organizacijų renkasi mišrią atstovavimo formą. Šiuo atveju galimybė siųsti vieną ar keletą valdybos narių nusileidžia į antrąją poziciją.

2.3.6

Dauguma (apie ketvirtadalis) EESRK atstovaujamų organizacijų nedalyvauja socialinio dialogo komiteto darbe. Apie trečdalis organizacijų, kurios yra šio komiteto narės, pasirenka mišrią atstovavimo formą arba siunčia valdybos narius.

2.3.7

Viena iš Parlamento nurodytų politinių priemonių, galinčių pagerinti atstovavimą moterims sprendžiamuosiuose organuose — moterų reikalus sprendžiančių struktūrų kūrimas organizacijos viduje. Be to, Parlamentas mano, kad dažnai šios struktūros lieka simbolinės arba apsiriboja izoliuoto diskusijų forumo vaidmeniu. Dėl to jos turi ne nušalinti moteris nuo sprendimų priėmimo proceso, o jas įtraukti į tą procesą ir suteikti joms geresnes galimybes dalyvauti šiame procese. EESRK pritaria šiai nuomonei.

2.3.7.1

Parlamentas pabrėžia, kad moterų tinklų kūrimas organizacijose ir jam skiriama parama vaidina lemiamą vaidmenį rengiant moteris vadovaujančioms pareigoms.

2.3.8

Tik nedaugelis organizacijų (33 %), kurių atstovai atsakė į EESRK klausimyno klausimus, turi asocijuotas savarankiškas ar pagalbines moterų organizacijas. Daugeliu atvejų šioms struktūroms atstovaujama organizacijų valdybose, o apie pusė jų turi kitų galimybių daryti įtaką tokioms organizacijoms. 15 % atvejų vadovaujančios darbuotojos ir narės yra sukūrusios vieną tinklą; abi sistemos drauge sudaro 4 % atvejų (t. y. ir asocijuota savarankiška arba pagalbinė organizacija, ir tinklai).

2.3.8.1

Savarankiškų organizacijų ir tinklų daugiausia yra II grupėje (profesinės sąjungos) — t. y. 50–75 %. III grupėje jų yra 19–39 %, o I grupėje šis reiškinys kur kas mažiau paplitęs (6–19 %). Nemažai pagalbinių struktūrų yra žemės ūkio organizacijose (33 %), jas turi apie 10 % vartotojų ir sveikatos apsaugos organizacijų.

2.3.9

Kalbant apie politines priemones, kuriomis siekiama didinti moterų karjeros galimybes, konkrečiai — rengti jas užimti vadovaujančius postus, 46 % respondentų atsakė, kad jas taiko savo organizacijose. Labiausiai paplitusios politinės priemonės — tai mokymasis (26 %), darbo/vaikų priežiūros laiko derinimas (22 %) ir kontrolė/vertinimas (19 %). Vis dėlto šias karjeros skatinimo priemones taiko vos ketvirtadalis organizacijų.

2.3.10

Moterims skirtos specifinės priemonės atsispindi moterų dalyvavimą organizacijose rodančioje statistikoje. Beveik pusė (48 %) atstovaujamų organizacijų skelbia, jog tokia statistika jose renkama, ir dauguma (67 %) jų teigia kasmet ją atnaujinančios.

2.3.10.1

II grupės organizacijos akivaizdžiai yra pačios aktyviausios šioje srityje (kur kas daugiau negu 50 %), antrąją vietą užima III grupės organizacijos (apie trečdalis). I grupėje ši procentinė dalis palyginti maža. Čia labai išryškėja skirtumas tarp labai prasto statistinių duomenų surinkimo (1 %) ir deklaruotos karjeros rėmimo politikos (11 %).

2.3.11

Iš 61 minėto atvejo, kai moterų karjeros siekių rėmimo politika yra vykdoma, 75 % respondentų pareiškė, kad ši politika davė rezultatų. 40 organizacijų yra įkurtos tarnybos arba paskirti už lyčių lygybės politiką atsakingi asmenys. Pusėje šių organizacijų tokią misiją vykdo visą darbo dieną dirbantis asmuo.

2.3.11.1

49 % atvejų buvo sėkmingi, kadangi padidėjo svarbius postus užimančių darbuotojų skaičius, o 46 % atvejų — išaugo moterų skaičius tarp politiką formuojančių darbuotojų.

2.3.12

Lygių galimybių politikos priemones 68 % atvejų įgyvendina profesinės sąjungos (II grupė), 25 % atvejų — III grupės organizacijos ir 5 % atvejų — I grupės organizacijos.

2.3.13

Tam tikras skaičius organizacijų (33 nariai) pareiškė, kad su moterų karjeros siekiais ir lygių galimybių rėmimo politika susiję klausimai joms neaktualūs.

2.3.14

Vyrų ir moterų proporcija EERSK atstovaujamose organizacijose, regis, yra kur kas labiau susijusi su proporcingu atstovavimu vyrams ir moterims tarptautiniu lygiu, gerokai mažiau su socialinio dialogo sfera, ir visiškai nesietina su atstovavimo pusiausvyra šalies struktūrose.

2.3.15

Atsižvelgiant į tai, kad į klausimus atsakę I grupei priklausančių asmenų mano, jog vyrų/moterų santykis jų organizacijose yra 70–30 %, EESRK jiems atstovaujančių vyrų/moterų atstovavimo procentinė dalis santykinai didelė (35 %) ir akivaizdžiai lenkia II grupės rezultatus (25 %, kai vyrų/moterų proporcija organizacijoje yra 60–40 %) ir III grupės rodiklius (27 % ir 65–35 %).

2.3.16

Tyrimo rezultatai rodo, kad vyrų ir moterų proporcija organizacijų valdymo struktūrose yra svarbiausias veiksnys, lemiantis stiprų atstovavimą moterims EESRK (žr. 2.3.2 ir 2.3.3 dalis). Europos Parlamentas pakvietė socialinius partnerius (ekonominių ir socialinių interesų grupes) „dar kartą apsvarstyti savo atstovavimo mechanizmus ir atrankos procedūras bei savo įstatuose įtvirtinti proporcingo atstovavimo moterims ir vyrams principą“. (8)

2.3.16.1

Savo tyrime EESRK mini valdybų tvirtinimo bei vyrų ir moterų skaičiaus proporcijų šiuose organuose nustatymo procedūras. Bendro sprendimo procedūra, regis, yra pati nepalankiausia moterims, kaip ir procedūra, kai atstovus skiria asocijuotos organizacijos. Procedūros, kurias anketą užpildę asmenys laiko pozityvesnėmis, minimos per retai, kad jomis būtų galima remtis darant išvadas.

2.3.17

Palyginę vyrų ir moterų sprendžiamuosiuose organuose proporcijų vidurkį ir skirtingas politines priemones, taikomas moterų karjeros galimybėms padidinti, galime daryti išvadą, kad didelis atstovavimas moterims sprendžiamuosiuose organuose, regis, siejamas tik su tikslais. Dviejų kandidatūrų kėlimo ir kvotų sistemas (apie kurias dar reikia daug kalbėti, aptariant ES politinių partijų programas) respondentai minėjo retai.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/37

1.1

Šių pasiūlymų tikslas yra išplėsti Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėsenos centro (EUMC) įgaliojimus ir, vadovaujantis 2003 m. gruodžio 13 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimu, įsteigti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą.

1.2

Pasiūlymai nuo galiojančių teisės aktų labiausiai skiriasi tuo, kad juose taikymo sritis nuo rasizmo ir ksenofobijos, kartu ir JT, TDO ir Europos Tarybos pripažintų sistemų, išplečiama ir apima visas chartijoje numatytas pagrindinių teisių sritis, nepažeidžiant tų sričių, kurias apima kitų Bendrijos agentūrų veikla.

1.3

Agentūra Europos Sąjungoje, valstybėse narėse, šalyse kandidatėse ir galimose šalyse kandidatėse, kurios dalyvauja Agentūros veikloje, nagrinės su Sąjungos teisės įgyvendinimu susijusius pagrindinių teisių klausimus. Be to, Komisija gali paprašyti Agentūros atlikti tyrimus ir teikti informaciją apie trečiąsias šalis, sudariusias su Bendrija asociacijos sutartis ar susitarimus, kuriuose yra nuostatų dėl žmogaus teisių pripažinimo, arba pradėjusias ar ketinančias pradėti derybas dėl tokių susitarimų.

1.4

Agentūros tikslas — teikti atitinkamoms Bendrijos ir jos valstybių narių institucijoms, įstaigoms, biurams ir agentūroms įgyvendinant Bendrijos teisę reikalingą pagalbą ir dalintis su jomis patirtimi pagrindinių teisių srityje, taip norint joms padėti griežtai laikytis šių teisių pagal savo kompetenciją imantis priemonių ar nustatant veiklos kryptis.

1.5

Agentūra, veikdama nepriklausomai, pagal temines veiklos sritis rinks ir vertins duomenis apie praktinį Sąjungos priemonių poveikį pagrindinėms teisėms ir apie geriausią šių teisių laikymosi ir propagavimo praktiką; ji teiks nuomones dėl pagrindinių teisių politikos raidos, plačiau informuos visuomenę apie visus susijusius ES aktus ir reguliavimo priemones, skatins dialogą su pilietine visuomene, derins savo veiklą ir palaikys ryšius su įvairiais pagrindinių teisių srityje veikiančiais subjektais. Agentūra neturės skundų sprendimo mechanizmo.

1.6

Pasiūlymas suteikia Agentūrai įgaliojimus užsiimti veikla tose srityse, kurios yra nurodytos Europos Sąjungos sutarties VI antraštinėje dalyje.

2.1

Komitetas pritaria Europos Vadovų Tarybos sprendimui įsteigti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą (toliau — Agentūra), kuri stiprintų Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje nustatytus principus ir praktiką. Joje bus sukurta Sąjungos pagrindinių teisių stebėsenos sistema, padėsianti suderinti valstybių narių pagrindinių teisių politiką. Komitetas pritaria daugeliui šio Komisijos pasiūlymo nuostatų, ypač šioms:

2.2

Komitetas pritaria siūlomo reglamento konstatuojamosios dalies 2 pastraipai, kurioje pripažįstama galiojančių teisių Sąjungos teritorijoje ginti piliečius ir ne piliečius apimtis. Konstatuojamojoje dalyje rašoma: „Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje dar kartą įtvirtinamos teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos Sąjungos sutarties, Bendrijos sutarčių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Bendrijos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo teisminės praktikos“.

Komitetas pripažįsta, kad Sąjungoje reikia surasti pusiausvyrą tarp saugumo (ypač prieš terorizmą nukreiptų priemonių) ir žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos ir propagavimo. Po Rugsėjo 11-osios išpuolių ir vėlesnių sprogdinimų Madride ir Londone žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms gali iškilti pavojus, nes valstybės narės imasi naujų prieš terorizmą nukreiptų priemonių. Deja, didžiausias Europos šalių bendradarbiavimo saugumo srityje trūkumas yra tas, kad ši politika nėra įtraukta į Bendrijos teisę ir iš esmės formuojama laikantis tarpvyriausybinio metodo (trečiasis ES ramstis). Dėl šios priežasties Europos Sąjungos vaidmuo yra labai ribotas. Be to, trūksta skaidrumo priimant sprendimus, kadangi šiame procese nedalyvauja Europos Parlamentas ir Europos Teisingumo Teismas. Papildžius naujosios Agentūros kompetenciją trečiuoju ES ramsčiu (ES sutarties VI antraštinė dalis), Sąjungos politika laisvės, saugumo ir teisingumo požiūriu įgytų reikiamą pusiausvyrą (1).

2.3

Komitetas pripažįsta Europos Tarybos patirtį ir turimą žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių (tarp jų ir persvarstytoje Europos socialinių teisių chartijoje numatytų socialinių teisių) stebėsenos mechanizmą. Pripažįstame ir Europos Tarybos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo kompetenciją sprendžiant žmogaus teisių pažeidimus pagal konvencijų ir tarptautinės teisės nuostatas. Agentūros kompetencija šioje srityje yra mažesnė. Dėl šios priežasties ypač daug dėmesio turi būti skiriama geresnei koordinacijai ir glaudesniam Agentūros ir Tarybos bendradarbiavimui.

Agentūra, kaip ir Europos bendrijos Teisingumo Teismas, priimdama nuomones ir sprendimus, privalo remtis tarptautiniais tekstais dėl pirminės ir antrinės ES teisės aiškinimo ir taikymo.

Komitetas dar kartą prašo, kad ES prisijungtų prie Europos pagrindinių žmogaus teisių konvencijos ir prie Europos Tarybos pataisytos Europos socialinės chartijos, kai tik ES įgaus reikalingos kompetencijos.

2.4

Komitetui didelį susirūpinimą kelia tai, kad pasiūlyme neskatinamas ir neremiamas platesnių organizuotos pilietinės visuomenės sluoksnių atstovavimas naujosios Agentūros valdančiojoje taryboje ir pagrindinių teisių forume (toliau –forumas). Tai prieštarauja Europos valdymo baltajai knygai, kurioje teigiama, kad pilietinė visuomenė atlieka svarbų vaidmenį, suteikdama piliečiams galimybę išsakyti jiems rūpimus klausimus ir tarnaudama jų poreikiams... Pilietinė visuomenė vis dažniau laiko Europą puikia galimybe politikos kryptims ir visuomenei keisti. Tai realus būdas išplėsti diskusijas apie Europos paskirtį ir galimybė piliečiams aktyviau dalyvauti įgyvendinant Sąjungos tikslus, sukurti struktūruotą sistemą nuomonei pareikšti, kritikuoti ir protestuoti. (2)

2.5

Valdančiosios tarybos ir forumo veikloje turėtų dalyvauti ne vien teisininkai ir mokslininkai, bet ir kitokios patirties turintys asmenys, ypač nevyriausybinės organizacijos, socialiniai partneriai, kultūros, religinės ir humanistinės organizacijos, propaguojančios ir ginančios tų mūsų visuomenės grupių pagrindines teises, kurios yra socialiniu požiūriu atskirtos ir yra atsidūrusios nepalankioje padėtyje.

3.1.1

Galima teigti, kad Europos bendrijos (EB) steigimo sutarties 308 straipsnis ir Tarybos sprendimas pagal VI antraštinę dalį nėra pakankamas pagrindas užtikrinti Agentūros kompetenciją Sąjungos teisėje numatytose srityse. EB sutarties 308 straipsnis suteikia Bendrijai (o ne Sąjungai) teisę vieningai imtis atitinkamų priemonių siekiant Bendrijos tikslo tose srityse, kuriose EB sutartis nesuteikia tam reikalingų įgaliojimų. Svarbiausias Bendrijos tikslas yra užtikrinti, kad jos veiksmai neprieštarautų pagrindinėms žmogaus teisėms ir jas gintų, tačiau Sutartyje tam nėra numatyta konkrečių įgaliojimų.

3.1.2

Siūlomame Tarybos sprendime Agentūrai numatoma suteikti įgaliojimus užsiimti veikla, kuri priklauso Europos Sąjungos sutarties VI antraštinėje dalyje nurodytoms sritims.

3.1.3

Komitetas pabrėžia, kad pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 4 dalį žmogaus teisių apsauga ir propagavimas — tai bendros Sąjungos vertybės ir tikslai; toje pat straipsnio dalyje nurodoma, kad „Sąjunga pati pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis lėšomis“. Todėl Komitetas prašo Tarybos pagal 6 straipsnio 4 dalies nuostatas Agentūros kompetencijai suteikti tvirtą teisinį pagrindą, taip užtikrinant, kad Agentūrai būtų suteikti jos pareigoms atlikti reikalingi įgaliojimai.

3.2.1

Komitetas rekomenduoja 2 straipsnį „Tikslas“ papildyti punktu, numatančiu, kad vienas iš Agentūros tikslų yra rengti rekomendacijas, kuriomis Bendrijos institucijos, įstaigos, biurai ir agentūros ir valstybės narės galėtų pasinaudoti imdamiesi priemonių ir numatydami veiklos kryptis pagrindinių teisių srityje; taip pat teikti informaciją apie tai, kokių teisinių veiksmų galėtų imtis nacionalinės žmogaus teisių agentūros, kad apgintų asmenis ar asmenų grupes, patiriančias diskriminaciją dėl teisinės valstybės principo neatitinkančių įstatymų ar valstybėje susiklosčiusios praktikos.

Agentūra turėtų kasmet parengti ataskaitą dėl pagrindinių teisių įgyvendinimo Europos Sąjungoje ir reguliarias ataskaitas dėl santykių su tarptautinėmis institucijomis, visų pirma prekybos ir pagalbos plėtrai teikimo srityse, dėl asociacijos sutarčių ir Kotonu konvencijos.

3.2.2

Komitetas taip pat rekomenduoja suteikti Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai galimybę prašyti Agentūros įvertinti, ar siūlomas naujas ES teisės akto projektas arba politikos kryptis (įskaitant išorės politikos kryptis, pavyzdžiui, prekybą su besivystančiomis šalimis) atitinka Pagrindinės teisių chartijos nuostatas, paliekant Agentūrai teisę, gavus atitinkamų savo organų sutikimą arba jiems pasiūlius, inicijuoti, kad būtų įvertintas bet kuris su siūlomu Europos teisės aktu susijęs klausimas.

3.3.1

Konsultacijų metu surinkti duomenys rodo, jog 90 % apklaustųjų pageidavo, kad svarbiausiomis Agentūros veiklos sritimis ir toliau liktų rasizmas ir ksenofobija. Todėl Komitetas pritaria Komisijos pasiūlymo 5 straipsnio 1 dalies b punktui, kad Agentūros daugiametėje programoje į temines veiklos sritis visuomet būtų įtraukiami rasizmo ir ksenofobijos klausimai.

3.3.2

Vis dėlto Komitetas laikosi nuomonės, jog norint, kad į naujosios Agentūros veiklą pagal 4 straipsnio 1 dalies b punktą būtų įtraukta kova su rasizmu ir ksenofobija, valdančiojoje taryboje reikėtų įsteigti specialų rasizmo ir ksenofobijos reikalų komitetą, kuris nustatytų veiklos kryptį ir skirtų atitinkamus išteklius.

3.6.1

Komitetui kelia susirūpinimą, kad siūlomame reglamente neremiamas ir neskatinamas platesnių organizuotos pilietinės visuomenės sluoksnių atstovavimas forume. Jame turėtų dalyvauti kuo platesnis suinteresuotų subjektų ratas: nevyriausybinės organizacijos, socialiniai partneriai, kultūros, religinės ir humanistinės organizacijos, suinteresuotos, kad būtų ginamos žmogaus teisės. Komitetas rekomenduoja, kad organizuotai pilietinei visuomenei atstovautų bent trečdalis forumo narių.

3.6.2

Reglamente siūloma, kad forumui pirmininkautų Agentūros direktorius. Forumas turėtų būti ne tik direktoriui, bet ir visai valdančiajai tarybai skirtas informacijos šaltinis. Todėl jam turėtų pirmininkauti valdančiosios tarybos pirmininkas, užtikrinsiantis glaudų abiejų organų ryšį.

3.6.3

Nereikėtų užmiršti nepriklausomų pagrindinių žmogaus teisių ekspertų tinklo patirties. Komitetas rekomenduoja, kad forume dalyvautų ir nepriklausomų ekspertų tinklo atstovai.

3.7.1

Kad Agentūra būtų nepriklausoma, reikia sukurti tokius mechanizmus, kurie kiek įmanoma geriau garantuotų, kad būtų laikomasi nacionalinėms žmogaus teisių institucijoms taikomo JT Paryžiaus principo. Todėl Komitetas rekomenduoja 15 straipsnio 1 punktą, kuriame teigiama, kad „Agentūra savo uždavinius atlieka visiškai nepriklausomai“ pakeisti taip:

„Agentūra savo uždavinius atlieka visiškai nepriklausomai, laikydamasi JT nustatyto Paryžiaus principo, kuris taikomas nacionalinėms žmogaus teisių institucijoms.“

3.8.1

Todėl Komitetas rekomenduoja prieš 19 straipsnio 1 dalį įrašyti tokį punktą:

„(1A) Sudarant metinį biudžetą, Agentūros pareigoms vykdyti bus skiriamas reikiamas Sąjungos finansavimas. Agentūra išimties tvarka gali metiniame biudžete nenumatytai ypatingai arba papildomai veiklai prašyti papildomų lėšų .“

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/41

1.1

Pastaraisiais dešimt penkiolika metų Europos institucijų susidomėjimas dialogu su pilietine visuomene, ypač su organizuota pilietine visuomene Europos lygmeniu, nuolat augo. Institucijos pripažino, kad politika negali būti gera, jei nesiklausoma piliečių ir jei nedalyvauja ir nepritaria žmonės, kuriems tiesiogiai taikomi ES sprendimai.

1.2

Pilietinės visuomenės veikėjų sukaupta patirtis ir profesionalumas, jų tarpusavio dialogas ir dialogas visais lygiais su valstybės institucijomis ir valdžios įstaigomis, derybos, pastangos suartinti požiūrius ar net ieškoti bendro sutarimo leidžia teikti visuotinius interesus iškeliančius pasiūlymus. Taip padidėja politinių sprendimų patikimumas ir pagerėja jų kokybė, nes juos geriau supranta ir priima piliečiai.

1.2.1

Suteikdama piliečiams galimybių individualiai ar kolektyviai dalyvauti valstybės reikalų valdyme įsitraukiant į organizuotos pilietinės visuomenės veiklą, dalyvaujamoji demokratija turtina atstovaujamąją demokratiją ir taip stiprina Europos Sąjungos demokratinį teisėtumą.

1.3

Todėl reikėtų priminti ir pabrėžti, kad dėl Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto sudėties, vaidmens ir nuo pat įkūrimo sutarčių jam suteiktų įgaliojimų, istoriškai jis nuo pat pradžių buvo visavertis Europos lygio dalyvaujamosios demokratijos veikėjas ir seniausia jos sudedamoji dalis.

1.4

„Teisė dalyvauti“, kurios jau seniai reikalavo pilietinė visuomenė ir Europos mastu veikiančios organizacijos, šiandien yra ypatingai svarbi. Tikslams ir iššūkiams, su kuriais susiduria Europos Sąjunga, įgyvendinti reikia susitelkti visus vietos lygio veikėjus ir jų atstovus.

1.5

Šią būtinybę pripažino ir Europos Vadovų Taryba, Lisabonoje 2000 m. kovo 23–24 d. svarsčiusi Lisabonos strategijos (1) įgyvendinimo klausimą ir dar kartą prie šios temos grįžusi 2005 m. kovo 22–23 d. spręsdama, kaip atnaujinti šią strategiją (2).

1.6

2001 m. liepos mėn. Europos valdymo baltojoje knygoje (3) Europos Komisija pilietinės visuomenės dalyvavimą rengiant ir įgyvendinant Sąjungos politikos kryptis pavadino vienu pagrindinių gero valdymo principų ir viena prioritetinių veiklos sričių siekiant atnaujinti Bendrijos metodą ir padidinti institucijų veiklos demokratiškumą.

1.7

Dalyvaujamosios demokratijos principui taip pat skiriamas Sutarties dėl Konstitucijos Europai  (4) I-47 straipsnis. Todėl, nepaisant Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo proceso nesėkmių, ES institucijos turi laikytis šio mastymo būdo ir įvesti tikrą dalyvaujamąją demokratiją. Kad ši atitiktų modernaus Europos valdymo reikalavimus, būtina įdiegti priemones, kurios leistų Europos piliečiams, ypač jų veiklos organizacijoms, diskutuoti, konsultuoti ir veiksmingai daryti poveikį Sąjungos ir jos politikos krypčių vystymuisi vykstant tikram struktūruotam dialogui su organizuota pilietine visuomene.

1.8

EESRK savo ruožtu aktyviai dirba dalyvaujamosios demokratijos vystymo srityje bendradarbiaudamas su kitomis ES institucijomis ir pilietinės visuomenės atstovaujamosiomis organizacijomis.

1.8.1

Todėl 1999 m. spalio mėn. EESRK surengė pirmą konventą dėl organizuotos pilietinės visuomenės vaidmens ir indėlio kuriant Europą. Vėliau Komitetas priėmė keletą nuomonių, susijusių su dialogo tarp pilietinės visuomenės organizacijų ir Europos institucijų vystymu ir didesniu struktūravimu (5)  (6).

2.1

Pilietinio dialogo dalyviai Europos lygiu yra organizacijos, atstovaujančios konkretiems ir (arba) visuotiniams piliečių interesams. Todėl Europos socialinių partnerių organizacijos pagal savo pobūdį neatsiejamai dalyvauja pilietiniame dialoge. Socialinis dialogas šiuo požiūriu yra puikus konkretaus dalyvaujamosios demokratijos principo įgyvendinimo pavyzdys. Tačiau reikėtų vėl pabrėžti esminį skirtumą tarp socialinio dialogo ir pilietinio dialogo. Europos socialinis dialogas yra aiškiai apibrėžtas tiek dalyvių, tiek tikslų ir procedūrų požiūriu, o Europos socialiniai partneriai turi beveik teisės aktų leidybos galių (8). Socialiniam dialogui būdingi specialūs įgaliojimai ir nepriklausomai veikiančių dalyvių pareigos.

2.2

Europos lygmeniu šios organizacijos būna pačių įvairiausių formų ir pavadinimų, iš jų populiariausios yra asociacijos, federacijos, fondai, forumai ir tinklai (9). Dažnai šie skirtingi pavadinimai apibendrinami terminu „nevyriausybinės organizacijos“ (NVO), kuris iš tiesų vartojamas įvairioms nepriklausomoms ir pelno nesiekiančioms struktūroms pavadinti. Taip pat pasirodo, kad daugelis Europos organizacijų yra tarptautinės.

2.3

Europos organizacijos koordinuoja tikrųjų narių ir asocijuotųjų narių veiklą įvairiose valstybėse narėse ir dažnai už ES ribų. Jos persigrupuoja ir vis dažniau sudaro Europos tinklus, taip yra socialinių reikalų, aplinkos, žmogaus teisių, vystymosi, vartojimo ar socialinės ekonomikos srityse.

2.4

Siekiant parodyti Europos pilietinės visuomenės organizacijų įgytą mastą ir jų jungimosi būdą, šios nuomonės priede pateikiama Europos lygio organizacijų, federacijų ir svarbiausių tinklų įvairiuose organizuotos pilietinės visuomenės sektoriuose, išskyrus socialines ir profesines organizacijas, apžvalga. Šiame dokumente nurodoma apie dvidešimt konkrečių sektorių.

2.4.1

Ši apžvalga rodo, kad Europos organizuota pilietinė visuomenė darosi vis labiau struktūruota ir kad įvairi pačių šių organizacijų struktūra: jos gali būti sudarytos tik iš nacionalinių atitinkamam sektoriui priklausančių organizacijų (kai kuriais atvejais netgi iš regionų ir vietos lygio organizacijų); jų nariai gali būti tiek Europos ir nacionalinės organizacijos, tiek ir visų lygių fiziniai ir juridiniai asmenys. Jungimasis į tinklą paprastai vyksta pagal dvi schemas: tinklas sudaromas iš tam tikro sektoriaus Europos organizacijų arba prie jo prisijungia nacionalinės ir Europos organizacijos.

2.5

Akivaizdu, kad tam tikros Europos pilietinės visuomenės organizacijos, nekalbant apie kai kurias nacionalines organizacijas ar tinklus, paprastai turi patirties ir kompetencijos, leidžiančios joms reikalauti teisės dalyvauti konsultavimosi procesuose formuojant ES politikos kryptis. Tačiau aišku ir tai, kad, nesant objektyvių vertinimo kriterijų, Europos pilietinės visuomenės organizacijų (kurios nėra socialinių partnerių organizacijos) gebėjimas atstovauti yra dažnai kvestionuojamas. Asociacijų pasaulis laikomas padriku, nes dažnai yra susiskaldęs į daugybę organizacijų; manoma, kad jos dažniau atstovauja savo narių specifiniams interesams nei visuotiniams interesams ir kad joms trūksta skaidrumo. Be to, daugelis mano, kad jos negali daryti realios įtakos politikos formavimo procesui ir sprendimų rengimui.

3.1

EESRK jau ne kartą pabrėžė, kad tik pagal aiškiai apibrėžtas atstovavimo taisykles pilietinės visuomenės veikėjams gali būti suteikta teisė veiksmingai dalyvauti Bendrijos politikos formavimo ir sprendimų rengimo procese.

3.1.1

Be pagrindinio demokratijos principo, gebėjimo atstovauti reikalavimas atitinka ir siekį suteikti daugiau aiškumo ir padidinti organizuotos pilietinės visuomenės įtaką Europos mastu.

3.1.2

Todėl EESRK parengė gebėjimo atstovauti kriterijus, kuriuos su galutiniais pakeitimais pateikė savo 2002 m. kovo 20 d. nuomonėje dėl Europos valdymo baltosios knygos (10). Kad Europos organizacija būtų laikoma galinčia atstovauti, ji turi atitikti devynis kriterijus:

3.1.3

Toje pačioje nuomonėje EESRK siūlė „apsvarstyti šiuos kriterijus su institucijomis ir pilietinės visuomenės organizacijomis kaip bendradarbiavimo ateityje pagrindą“.

3.2

Siekiant išvengti nesutarimų dėl šių nuomonėje nustatytų gebėjimo atstovauti kriterijų taikymo srities, būtina aiškiai skirti „ konsultacijas“, paprastai pradedamas visose organizacijose, turinčiose kompetencijos atitinkamoje srityje, ir „dalyvavimą“, kaip organizacijai suteiktą galimybę oficialiai ir aktyviai dalyvauti bendrame valios reiškimo procese ginant Sąjungos ir jos piliečių visuotinius interesus. Šis procesas, kuris remiasi demokratijos principais, leidžia pilietinės visuomenės organizacijoms aktyviai dalyvauti formuojant politikos kryptis ir rengiant sprendimus dėl ES ir jos politikos raidos ir ateities (11).

3.2.1

Net jei atrodytų, kad toks skirtumas įgauna akademinio pobūdžio, jis yra būtinas: gebėjimas atstovauti sudaro išankstinę sąlygą dalyvauti, nes suteikia teisėtumo. Konsultacijų tikslas yra išklausyti požiūrius ir pasinaudoti pilietinės visuomenės veikėjų patirtimi neprimetant išankstinių sąlygų. Dėl to konsultacijos nėra mažiau svarbi pilietinio dialogo sudedamoji dalis.

3.3

Pirmiau minėtoje Europos valdymo baltojoje knygoje Komisija numatė kai kuriuose sektoriuose, kuriuose konsultacijų praktika jau nusistovėjo, parengti partnerystės susitarimus, peržengiančius minimalius visoms jos tarnyboms taikomus konsultacijų standartus. Tačiau Komisija padarė išvadą, kad tokie organizuotos pilietinės visuomenės susitarimai suteikia garantijų dėl savo atvirumo ir gebėjimo atstovauti, bet Komisija nenagrinėjo taikytinų kriterijų klausimo.

3.4

2002 m. gruodžio 11 d. komunikatas (12), nustatantis bendrus principus ir minimalius standartus, taikomus Komisijos pradėtoms konsultacijoms su suinteresuotomis šalimis, skiria „atviras“ konsultacijas, vykstančias pagal globalią ir ne išskirtinę poziciją, ir „tikslingas“ konsultacijas, kuriose suinteresuotosios ir su konsultacijomis susijusios šalys — tikslinės grupės — yra apibūdinamos pagal „aiškius“ ir „skaidrius“ atrankos kriterijus. Bet čia dar nėra apibrėžta jokių kriterijų.

3.4.1

Tame pačiame komunikate Komisija taip pat pabrėžia, kad ji teikia didelės reikšmės Europos atstovaujamųjų organizacijų indėliui ir remiasi EESRK jau atliktais darbais gebėjimo atstovauti kriterijų klausimu atrenkant galinčias dalyvauti pilietiniame dialoge organizacijas.

3.5

EESRK, kaip tarpininko tarp Europos Sąjungos sprendimus priimančių institucijų ir organizuotos pilietinės visuomenės, vaidmenį sustiprino Nicos sutartis, todėl dabar Komitetui tenka didesnė atsakomybė už:

3.6

Tačiau reikia pabrėžti, kad ši nuomonė nėra taikoma:

3.7

Taigi ši nuomonė buvo parengta pirmiausia siekiant paaiškinti ir racionalizuoti EESRK ryšius su organizacijomis ir tinklais bei suteikti daugiau pasitikėjimo dialogui su organizuota pilietine visuomene stiprinant šių organizacijų ir tinklų teisėtumą.

3.7.1

Tokia perspektyva pati savaime papildo sustiprinto ir struktūruoto dialogo su Europos pilietine visuomene įgyvendinimo darbą:

3.8

Ši nuomonė taip pat galėtų:

3.9

EESRK pabrėžia, kad šiame kontekste pilietinės visuomenės organizacijų akreditavimo ES institucijose sistema turi privalumų ir trūkumų. Tačiau ši nuomonė Komitetui nėra tinkamiausia priemonė nurodyti tokios sistemos gerąsias puses. Jis mano, kad tai yra glaudžiai susiję su gebėjimo atstovauti klausimu ir kad juos galiausiai teks nagrinėti kartu rengiant dideles diskusijas, įtraukiant visas suinteresuotąsias šalis, ES institucijas ir pilietinės visuomenės organizacijas.

4.1

Suvokdamas, kad tik iš dalies atspindi įvairovę ir raidą to, ką apima terminas „organizuota pilietinė visuomenė“, EESRK ėmėsi iniciatyvų ir įgyvendino reformų, kad būtų kuo plačiau užtikrintas organizuotos pilietinės visuomenės atstovavimas.

4.2

Prie savo struktūrų ir veiklos jis įvairiais būdais prijungia vis daugiau Europos pilietinės visuomenės organizacijų ir tinklų, ypač tų, kuriems nėra ar dar nėra tiesiogiai atstovaujama Komitete, tačiau šis prijungimas nesiremia aiškiais gebėjimo atstovauti kriterijais.

4.2.1

Taigi, visos trys EESRK grupės  (14) pripažįsta Europos organizacijas suteikdamos joms patvirtintos organizacijos statusą. Paprastai Komiteto nariai turi tiesioginių ar netiesioginių ryšių su šiomis organizacijomis, bet tai nėra būtina sąlyga.

4.2.2

Skyrių  (15) veikloje dažnai dalyvauja Europos organizacijos, galinčios realiai dalyvauti rengiant nuomones. Skyriai praneša apie vykstančius darbus, pateikia pastabų, gali siųsti ekspertus ir dalyvauti organizuojamuose klausymuose ar konferencijose.

4.2.3

EESRK organizuoja renginius (konferencijas, seminarus, klausymus ir t.t.) įvairiomis temomis, pavyzdžiui, Lisabonos strategija, darnus vystymasis ir 2007–2013 m. finansinės perspektyvos; dar galima paminėti Europos Konvento (16) darbo stebėsenos susitikimus.

4.2.3.1

Organizuotos pilietinės visuomenės dalyviai pasirenkami pragmatiškai, remiantis grupių, EESRK narių, skyrių ar sekretoriato siūlymais. Šiuose renginiuose taip pat paprastai gali dalyvauti pageidaujantys pilietinės visuomenės organizacijų atstovai.

4.3

Tokio bendradarbiavimo papildomas etapas buvo įveiktas 2004 m. sukūrus EESRK ir Europos organizuotos pilietinės visuomenės pagrindinių sektorių atstovų ryšių grupę. Šiuo metu grupėje greta dešimties EESRK atstovų (tarp jų EESRK pirmininkė ir trijų grupių bei šešių skyrių pirmininkai) yra keturiolika narių iš pagrindinių organizacijų ir tinklų, aktyviai dirbančių ryšių grupės atstovaujamuose sektoriuose, ar tai būtų jau turinčios patvirtintą statusą organizacijos, ar ne.

4.3.1

Šios grupės vaidmuo yra užtikrinti Komiteto suderintą strategiją plėtojant santykius su Europos pilietinės visuomenės organizacijomis ir tinklais, ir, kita vertus, kontroliuoti, kaip įgyvendinamos kartu patvirtintos iniciatyvos.

4.4

Ši apžvalga atskleidžia iki šiol EESRK taikytą pragmatišką poziciją, kuri atspindi atvirą ir neišskirtinį metodą progresyviai struktūruojant Komiteto ryšius su Europos organizuota pilietine visuomene. Suteikiant patvirtintos organizacijos statusą ar skyriams vedant sektorių konsultacijas, taikomas tikslingesnis metodas.

4.5

Šiuo požiūriu ad hoc grupės 2004 m. vasario 10 d. galutinėje ataskaitoje „Struktūruotas bendradarbiavimas su Europos pilietinės visuomenės organizacijomis ir tinklais“ pabrėžiama, kad „gebėjimo atstovauti klausimas neginčijamai vertas didelio dėmesio, bet šis klausimas neturi kliudyti žengti į priekį“ ir rekomenduojama elgtis „išmintingai šioje srityje, kurioje reikia atsargumo, bet reikalaujama būti atvirais ir pragmatiškais“.

5.1

Akivaizdu, kad nuomonėje dėl Europos valdymo baltosios knygos EESRK nustatyti kriterijai nėra vienodai aiškiai išdėstyti. Todėl yra būtina patikslinti jų reikšmę ir mastą, kad juos būtų galima įvertinti ir taikyti praktikoje.

5.2

Šiuo klausimu EESRK mano, kad svarbu įvesti aiškią, vienodą ir paprastą gebėjimo atstovauti Europos pilietinės visuomenės organizacijoms vertinimo procedūrą vengiant sudėtingos, galinčios sukelti prieštaravimų problematikos.

5.3

Ši procedūra turi leisti išnagrinėti kriterijus pagal Europos organizacijų struktūrai ir veiklai pritaikytą metodiką. Ji taip pat turėtų remtis pačių organizacijų dalyvavimu minėto vertinimo procese. EESRK jokiu būdu nesiruošia kištis į šių organizacijų nepriklausomumą.

5.4

Todėl ši procedūra turėtų remtis šiais principais:

5.5

Siūloma, kad procedūra būtų sudaryta iš šių trijų vertinimo elementų:

5.5.1

Du pirmieji vertinimo elementai yra aiškūs ir siejasi su kiekvienai organizacijai būdinga struktūra. Taip jie sudaro geras galimybes gana objektyviai vertinti organizacijos gebėjimą atstovauti išsaugant pilietinės visuomenės dinamiškumą. Trečiasis elementas yra sudėtingesnis.

5.6

EESRK mano, kad siūlomas žingsnis nesudaro organizacijoms ypatingo krūvio ir jų nevaržo, bet reikalauja skaidrios struktūros ir veiklos. Beje, skaidrumas yra pagrindinis demokratijos ir visuotinių interesų principas, nes leidžia įvairioms visuomenės interesų grupėms, pavieniams piliečiams ir valdžios įstaigoms susipažinti su organizacijų struktūromis ir veikla bei susidaryti savo nuomonę apie jas.

5.7

Remdamasis šiais principais ir vertinimo kriterijais, EESRK galėtų sukurti procedūrą, kuri leistų įvertinti Europos pilietinės visuomenės organizacijų gebėjimą atstovauti. Ši procedūra galėtų būti veiksminga įdiegiant specialią vertinimo priemonę visų pirma ryšių grupei bendradarbiaujant su Europos pilietinės visuomenės organizacijomis ir tinklais.

6.1

EESRK mano, kad yra tiesioginis glaudus jau pasiūlytų kriterijų ir Europos pilietinės visuomenės organizacijų įstatų ryšys.

6.2

Paprastai visos Europos mastu veikiančios organizacijos, ar jos būtų de jure ar de facto, privalo turėti įstatus (17).

6.3

Pagal EESRK jau nustatytus kriterijus (18) ir planuojant, kad ateityje jie bus visiškai veiksmingi, Europos organizacijos įstatuose turėtų būti nurodyta ar numatyta:

6.4

Kadangi Europos teisės aktų šioje srityje nėra, kiekviena organizacija visiškai savarankiškai priima savo įstatus pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus (19).

6.4.1

Todėl verta paminėti, kad 1991 m. (20) Europos Komisija pasiūlė teisės aktą, leidžiantį steigti „Europos asociacijas“. Šio dokumento tikslas buvo sukurti teisinę formą, tinkančią asociacijoms, daugelyje valstybių narių turinčioms priklausančių organizacijų, panašiai kaip akcinėms bendrovėms ir kooperatyvams. Šio pasiūlymo esminės nuostatos sutampa su pirmiau pateiktais pasiūlymais dėl įstatų turinio.

6.4.2

Tačiau pasiūlymas, kuriam EESRK (21) pritarė, buvo atmestas, nes pasipriešino kai kurios valstybės narės. Komisija jį atsiėmė. EESRK yra įsitikinęs, kad tokie įstatai yra pagrindinė teisę jungtis į asociacijas stiprinanti priemonė - pagrindinė laisvės, kurią gina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, ir Europos pilietybės išraiška. Be kita ko, jis mano, kad Sutarties dėl Konstitucijos Europai I-47 straipsnyje minimi principai turėtų paskatinti grįžti prie pasiūlymo.

6.4.3

Todėl EESRK vėl pasisako už tarptautinių asociacijų europinį statusą, kuris būtų panašus į Europos politinių partijų statusą, įsigaliojusį 2003 m. lapkričio mėn. (22). Tai neprieštarauja šioje nuomonėje pateiktiems pasiūlymams.

6.5

Taigi, reikia remtis principu, kad organizacijos narės turi atitinkamomis priemonėmis ir procedūromis užtikrinti įstatų laikymąsi ir jų taikymo kontrolę vykstant demokratiškiems vidaus procesams, kai priimami atitinkamos organizacijos sprendimai.

6.6

Kad būtų užtikrintas Europos pilietinės visuomenės organizacijų veiklos skaidrumas, reikėtų, kad šie įstatai, metinės finansinė ir veiklos ataskaitos bei visa informacija, susijusi su organizacijų narių finansiniais įsipareigojimais ir finansavimo šaltiniais būtų vieši, jei įmanoma juos paskelbiant ir kiekvienos atsitinkamos organizacijos interneto svetainėje.

7.1

Tarp EESRK siūlomų kriterijų yra ir toks, pagal kurį Europos organizacija daugumoje valstybių narių turi turėti jai priklausančių organizacijų, kurios būtų pripažintos atstovaujančiomis ginamiems interesams.

7.2

Kad šį kriterijų būtų galima taikyti praktiškai, EESRK mano, jog Europos organizacijai turi būti atstovaujama daugiau negu pusėje Europos Sąjungos valstybių narių, kad ji būtų laikoma galinčia atstovauti. Šis reikalavimas yra būtinas, net jei neseniai įvykusi ES plėtra padėtį apsunkina.

7.3

Kad būtų įmanoma įvertinti visų Europos organizacijų įsitvirtinimą valstybėse narėse, reikėtų paskelbti organizacijų narių sąrašą, net jeigu tai būtų organizacijos (juridiniai asmenys), nepriklausomos nuo išorės interesų grupių ir atstovaujančios pilietinei visuomenei valstybėse narėse, ir (arba) panašaus pobūdžio Europos organizacijų grupės.

7.4

Sunku įvertinti Europos organizacijos ar jai priklausančių nacionalinių organizacijų padėtį, kad būtų galima jas pripažinti ir laikyti galinčiomis atstovauti. Vertinant reikėtų vadovautis toliau pateikiamais svarstymais.

7.5

Reikia pradėti nuo principo, kad tiek nacionalinės, tiek tarptautinės organizacijos įstojimas į Europos organizaciją turi atitikti ne tik konkrečios Europos organizacijos įstatuose numatytus narystės kriterijus, bet ir tuos, kurie yra numatyti pačios stojančios organizacijos įstatuose.

7.6

Tada nacionaliniai skyriai, kaip ir Europos organizacija, kuriai jie priklauso, viešai skelbtų savo įstatus ir veiklos ataskaitas, o tai leistų atskleisti organizacijos vidaus struktūrą ir jos veiklą. Taip pat būtų pageidautina sužinoti pavienių narių, tiesiogiai ar netiesiogiai priklausančių organizacijai, skaičių, kaip to reikalauja Europos Taryba.

8.1

Pirmiau minėtus kriterijus dėl jų pobūdžio galima įvertinti objektyviai ir aiškiai. Sunkiau vertinti ir taikyti kokybinius kriterijus. Žinoma, organizacijos įstatai, ypač jos veiklos tikslai, turimos priemonės ir geografinio paplitimo mastas suteikia keletą vertinimo aspektų. Tačiau gali paaiškėti, kad jų nepakanka vertinant organizacijos gebėjimus atstovauti. Todėl kokybiniais kriterijai vertinamas galimas aptariamųjų organizacijų indėlis.

8.2

Šiame kontekste reikia vėl priminti, kad nuomonėje nenagrinėjamos organizacijos, turinčios reikiamos patirties, kad galėtų dalyvauti atvirame konsultacijų procese (žr. ankstesnius punktus), o tik tos, kurios yra kviečiamos oficialiai ir veiksmingai dalyvauti politikos formavimo procese. Tai rodo, kad reikalinga išsami analizė.

8.3

Taigi, kokybiniai kriterijai yra susiję su organizacijos patirtimi, gebėjimu atstovauti piliečių interesams Europos institucijose, su jai reiškiamu pasitikėjimu ir reputacija, kurią pripažįsta institucijos ir kiti Europos organizuotą pilietinę visuomenę sudarantys sektoriai.

8.4

Štai kodėl reikia vertinti galimą Europos organizacijos indėlį, remtis jos kokybiniais gebėjimais atstovauti ir būdais, kaip ta organizacija savo veikla yra įsitraukusi į Europos institucijų vykdomus konsultacinius procesus.

8.5

Šiuo požiūriu svarbiausia, kad Europos organizacijos skaidriai pateiktų savo veiklos ataskaitas ir visą kitą svarbią informaciją. Taip pat galėtų būti naudojami „veiklos rodikliai“, kaip tai itin dažnai praktikuojama universitetų ir mokslinių tyrimų srityje. Tokius rodiklius reikėtų nustatyti bendradarbiaujant su Europos pilietinės visuomenės organizacijomis.

8.6

Bet kuriuo atveju šiame dinamiškame ir atvirame procese EESRK ketina veikti skaidriai, pragmatiškai ir objektyviai.

antra forma – struktūruotas ir nuolat vykstantis dialogas tarp šių organizacijų ir Sąjungos

trečia forma – nuolatinis sektorių dialogas tarp pilietinės visuomenės organizacijų ir teisėkūros ir vykdomosios valdžios atstovų.

Žr. sutarties 137 ir 138 straipsnius.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/48

1.1

2005 m. gegužės 13 d. Komisijos narys Laszlo Kovacs kreipėsi į EESRK su prašymu parengti tiriamąją nuomonę dėl bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės. Komisijos narys atkreipė dėmesį į tai, kad sukūrus tokią mokesčio bazę būtų išspręsta daugelis problemų, su kuriomis tenka susidurti bendrovėms, veikiančioms keliose ES valstybėse narėse. Pasiūlymą tvirtai remia verslininkai ir daugelis vyriausybių.

1.2

Nuo 2001 m. Komisija paskelbė keletą komunikatų ir pranešimų dėl pelno mokesčio, įskaitant 2001 m. spalio mėn. paskelbtą svarbų pranešimą dėl įmonių apmokestinimo.

1.2.1

Po 2004 m. liepos mėn. paskelbtų neoficialių dokumentų, kuriuose buvo kalbama apie bendrą konsoliduotą pelno mokesčio bazę, ir diskusijos Ministrų Taryboje buvo sudaryta speciali grupė iš valstybių narių ekspertų. Iki 2007 m. ši grupė nuodugniai tirs visus praktinius bendros mokesčio bazės įvedimo aspektus. Minėta diskusija, kaip ir ši nuomonė, yra išimtinai susijusi su pelno mokesčio skaičiavimo baze, o ne su pelno mokesčio tarifu. Joje taip pat nebuvo aptartas „apmokestinimo pagal buveinės valstybės taisykles“ („home-state taxation“) klausimas. Buvo kalbama tik apie galimą preliminarų konjunktūrinio pobūdžio projektą, nors bendra mokesčio bazė yra visuotinio masto projektas.

1.3

Diskusijoje buvo aptariama ne vien tai, kaip įvesti bendros pelno mokesčio bazės nustatymo sistemą, bet taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad ši bazė turi būti konsoliduota. Tai ypač aktualu bendrovėms, aktyviai veikiančioms kelete valstybių narių. Siekiant užtikrinti optimalų bendros pelno mokesčio bazės sistemos veikimą, būtina sudaryti sąlygas, kad šios bendrovės galėtų pereiti prie vienodos pelno mokesčio bazės ir bendrai skaičiuoti visos bendrovių grupės pelną. Taigi skaičiavimai būtų konsoliduoti. Todėl atsiranda poreikis kurti sistemas, kurios leistų nustatyti, kokią pelno dalį sukūrė kiekviena iš grupę sudarančių bendrovių.

1.4

Diskusijose buvo aptartas tik pelno mokestis, o ne apskritai visi įmonių apmokestinimo aspektai. Yra daug įmonių rūšių, pavyzdžiui, pelno nesiekiančios organizacijos ir fondai, ir valstybėse narėse jos skiriasi. Jei bendra mokesčių bazė būtų įvesta ribotos turtinės atsakomybės bendrovėms, pelno apmokestinimo požiūriu pasikeistų šių bendrovių ir kitų rūšių bendrovių santykiai. Taigi apmokestinant kitų rūšių bendrovių ir organizacijų pelną, gali prireikti nacionaliniu lygiu koreguoti nuostatas. Minėtoji Komisijos ir valstybių narių ekspertų grupė nenumatė šio aspekto; jis nenumatytas ir šioje nuomonėje.

2.1

Problemas, kylančias dėl skirtumų tarp skirtingose ES valstybėse narėse taikomų pelno mokesčio bazių, EESRK nagrinėjo kelete savo nuomonių. EESRK siekia tikslo sukurti teisingas sąlygas laisvai konkurencijai, kuri būtų naudinga bendrovėms, veikiančioms tarpvalstybiniu mastu, išsaugant nacionalinių bendrovių apmokestinimo sistemų stabilumą (1). EESRK mano, kad iš pradžių derėtų pamėginti rasti sprendimą dėl bendros pelno mokesčio bazės ir tik po to pradėti nagrinėti mokesčio tarifų klausimą (2).

2.2

Bendra pelno mokesčio bazė turėtų sudaryti galimybę sumažinti ar net visai panaikinti daugumą kliūčių, su kuriomis susiduria Europos Sąjungos bendrovės, plėtodamos veiklą tarpvalstybiniu mastu. Iš šių problemų galima būtų paminėti:

2.2.1

Nors pelno mokestis yra vienas labai svarbių veiksnių kuriant palankią verslo aplinką, reikia nepamiršti, kad yra nemažai ir kitų lemiamų veiksnių, galinčių atlikti labai svarbų vaidmenį ir plėtojant tarpvalstybinę prekybą, ir pasirenkant įmonių veiklos vietą (3).

2.3

EESRK taip pat pabrėžė, kad problemų kelia ne tik patys mokesčių bazių skirtumai. Esama ir daugybės praktinių skirtumų tarp taikomų teisės aktų, susijusių, pavyzdžiui, su mokesčių surinkimo tvarka, reikalaujamais pateikti apskaitos dokumentais ir ginčų sprendimu. Kai kurias šių problemų gali pavykti sumažinti priėmus konkrečias taisykles, kurių reikia įvedant bendrą mokesčių bazę (4).

2.3.1

Didžiausias praktinis pranašumas, kurį suteiks bendra mokesčių bazė, tikriausiai yra tai, kad bendrovėms reikės gerai išmanyti tik vieną teisės aktų rinkinį ir jo taikymą. Užuot vedus atskirą skirtingų bendrovės vienetų apskaitą, bus galima vesti vienodą apskaitą visos bendrovės mastu. Tai leis ne tik sukurti teisingesnes sąlygas konkurencijai, bet ir padidinti bendrovių bei mokesčių administravimo įstaigų darbo efektyvumą (5).

2.4

EESRK taip pat ragino išplėsti diskusiją dėl bendros mokesčių bazės, įtraukiant į ją ne tik pagrindinę problemą, bet ir tarpvalstybines problemas. Bendros mokesčių bazės įvedimas turi palengvinti ne tik bendrovių, veikiančių kelete valstybių, bet ir bendrovių, veikiančių tik vienos valstybės teritorijoje, veikimą. Siekiant pagrindinio tikslo — užtikrinti teisingas konkurencijos sąlygas bendrovėms, veikiančioms kelete valstybių — neturi būti sukurta naujų skirtumų tarp minėtų bendrovių ir bendrovių, vykdančių veiklą tik nacionaliniu mastu.

2.4.1

Šioje srityje taip pat yra keliamas tikslas palengvinti mažų įmonių, kurios beveik visos veikia nacionaliniu lygiu, funkcionavimą. Šiuo atžvilgiu labai svarbu siekti sukurti paprastas ir aiškias apmokestinimo taisykles (6).

2.5

Jau anksčiau EESRK atkreipė dėmesį į tai, kad bendra mokesčių bazė negali būti įvesta laisvu pasirinkimu, t. y. siūlant pasirinkti tarp vis dar išliekančios nacionalinės mokesčių sistemos ir specialios sistemos, skirtos bendrovėms, vykdančioms veiklą tarpvalstybiniu mastu. Todėl Komiteto nuomone, sukūrus bendrą pelno mokesčio bazę, ji turi būti privaloma (7).

2.6

EESRK nuosekliai laikėsi nuomonės, kad visomis įmanomomis priemonėmis būtina nustatyti sąsają tarp bendros mokesčių bazės taisyklių ir tarptautinius apskaitos standartus reglamentuojančių taisyklių. Komitetas supranta, kad tarptautiniai finansų apskaitos standartai, skirti tarptautinei apskaitai, gali būti taikomi tik kaip atskaitos taškas bendros mokesčių bazės taisyklėms nustatyti.

2.7

Ministrų Tarybos ir Europos Parlamento nesugebėjimo priimti sprendimo dėl bendros pelno mokesčio bazės nepageidaujamas rezultatas yra tai, kad pozicija, kurią bet kuriuo atveju teks priimti, šiuo metu yra atsidūrusi ant EB Teisingumo Teismo stalo. Kol egzistuos skirtumai tarp apmokestinimo sistemų, tol bus reikalingi su jomis susiję Teismo sprendimai. Taigi su vidaus rinka susiję Teisingumo Teismo sprendimai veikia valstybių narių mokesčių sistemas, nors jokie politiniai sprendimai dar nebuvo priimti. (8)  (9)Šį teiginį aiškiai iliustruoja neseniai EB Teisingumo Teisme išnagrinėta „Marks and Spencer“ byla.

2.8

EESRK pageidavimas numatyti įmonių apmokestinimą pasirenkant platesnę politinę perspektyvą reiškia, kad mokesčių neutralumą būtina suvokti siejant jį ne tik su įmonių pelno mokesčiu, bet ir su kitais dviem gamybos veiksniais — darbu ir kapitalu. Tačiau ši principinė pozicija visų pirma yra susijusi su pasirinktu mokesčių tarifu (10).

2.9

Integracija ir padidėjusi konkurencija — tarpusavyje susiję reiškiniai, galintys padidinti efektyvumą ir paspartinti augimą. Tačiau tai taip pat reiškia, kad bendrovės, nesugebančios atlaikyti padidėjusios konkurencijos, negalės kompensuoti savo žemo produktyvumo sumažintų įmonių mokesčių sąskaita. Siekiant teigiamų integracijos rezultatų, būtina atmesti galinčius iškraipyti konkurenciją įmonių apmokestinimo aspektus (11).

2.10

Įvedus bendrą ir, tikėtina, privalomą mokesčių bazę, atsiras daug daugiau galimybių kontroliuoti mokesčių mokėjimą, nes valdžios institucijoms pakaks išmanyti vieną apmokestinimo sistemą ir šios institucijos galės lengviau bendrauti vienos su kitomis. Dėl šios priežasties bus daug lengviau nustatyti daugelį mokesčių vengimo atvejų. Neribojančios bendros mokesčių bazės sistemos nustatymas — leidžiant pasirinkti tarp bendros sistemos ir nacionalinės sistemos, pagal kurią ir toliau bus nustatoma išimtinai nacionaliniu lygiu veikiančių bendrovių pelno mokesčio bazė — sukurs sąlygas, kai ne bendrovės, o valstybės turės valdyti keletą apmokestinimo sistemų.

3.1

Įplaukos, gaunamos iš pelno mokesčio, skiriasi pagal tai, kurioje šalyje mokesčiai yra renkami. Šį reiškinį visų pirma galima paaiškinti skirtingais mokesčių tarifais (nuo 12,5 iki 40 %), tačiau kadangi skirtingose valstybėse mokesčių bazės skiriasi, nėra visiškai aišku, kiek įtakos įplaukų skirtumams turi skirtingi mokesčių tarifai (12).

3.2

Komisija pateikė informaciją apie vadinamąjį „paslėptąjį mokesčių tarifą“, t. y. santykinį dydį, kuris parodo, kokia bendrovės pelno dalis iš tiesų skiriama sumokėti mokesčiams, nes aptariant dažniausiai lyginami tik patys mokesčių tarifai. Toks palyginimas gali klaidinti, nes, pavyzdžiui, didelių mokesčių tarifų atveju įplaukos iš mokesčių gali būti gana nedidelės, jei yra leidžiami dideli atskaitymai. Įplaukos iš mokesčių gali skirtis ir dėl skirtingo mokesčių surinkimo efektyvumo bei veikiančių kontrolės priemonių. Naujų veiksmingų sprendimų mokesčių sistemos administracinio organizavimo srityje įgyvendinimas taip pat yra svarbus lėšų, kurias bendrovė turi skirti pelno mokesčiui sumokėti, atžvilgiu (13).

3.3

1990 m. EBPO pažymėjo, kad 60 % visos pasaulinės prekybos vyksta bendrovių grupių viduje. Todėl nacionalinių apmokestinimo sistemų skirtumai tampa problema, kai jos yra taikomos šioms tarptautinėms korporacijoms.

3.4

Sudėtinga kiekybiškai įvertinti ekonominį bendros pelno mokesčio bazės poveikį. Neseniai atliktoje analizėje šios bazės įvedimo poveikis BNP įvertintas 0,2–0,3 %. Vertinant remtasi tik bazės nustatymo taisyklėmis, neatsižvelgiant nei į konsolidavimą, nei į administracinių išlaidų sumažėjimą. Be to, reikėtų nepamiršti fakto, kad pelno mokestis sudaro apie 3 %. BNP (14).

3.5

Šiuo metu didžiąją dalį tarpvalstybinės veiklos vykdo didžiosios bendrovės, todėl joms kyla problemų dėl įmonių apmokestinimo sistemų skirtumų. Tačiau bendrovės, veikiančios kelete valstybių, yra sukaupusios reikiamą patirtį ir yra pajėgios susidoroti su papildomomis išlaidomis. Vis dėlto skaudžiausiai apmokestinimo sistemų skirtumai paveikė mažas ir vidutines įmones, kurios planavo išplėsti savo veiklą už buveinės valstybės ribų, bet šio sumanymo atsisakė. Bendros taisyklės gerokai sumažintų kliūtis, trukdančias įmonėms pradėti plėsti veiklą už vienos valstybės ribų. Šiuo požiūriu atsiveria didelės perspektyvos didesnei integracijai ir stipresnei konkurencijai, kurios galėtų būti vieni didžiausių bendros pelno mokesčio bazės skaičiavimo sistemos pranašumų.

4.1

Iki šiol priimtos tik trys direktyvos, reglamentuojančios pelno mokesčio sritį. Patronuojančių ir dukterinių bendrovių direktyva (90/435) nustato, kad dividendai, gaunami iš kitoje šalyje esančios dukterinės bendrovės, nebus apmokestinami patronuojančios bendrovės valstybėje narėje. Tačiau neapmokestinimo statusą gali pakeisti taisyklė, leidžianti mokesčių, sumokėtų dukterinės bendrovės valstybėje, sumą atimti iš mokesčių, mokamų patronuojančios bendrovės valstybėje, sumos.

4.2

Jungimosi direktyva (90/434) reglamentuoja apmokestinimą reorganizuojant bendroves. Nors nėra jokio civilinės teisės įstatymo, reglamentuojančio tarpvalstybinį įmonių jungimąsi ir skaidymąsi, šios direktyvos nuostatos kol kas neaprėpia šios srities. Ši direktyva iš esmės reglamentuoja turto perleidimą vykdant tam tikrą veiklą.

4.3

Trečioji neseniai priimta direktyva susijusi su palūkanų ir autorinių atlyginimų mokėjimų tarp asocijuotų bendrovių apmokestinimu (2003/49). Direktyva panaikina išskaičiuojamąjį mokestį vykdant tokio pobūdžio tarpvalstybinius mokėjimus.

4.4

Nuo 1997 m. galioja Įmonių apmokestinimo elgesio kodeksas, kurio nuostatomis vadovaudamosi valstybės narės neturėtų stengtis pritraukti investicijų naudodamos žalingas priemones mokesčių srityje. Kodekso nuostatos įpareigoja valstybes neįvesti naujų žalingų mokesčių ir peržiūrėti šiuo metu galiojančias nuostatas. Prie kodekso pridedamas 66 mokestinių priemonių, kurios laikomos žalingomis, sąrašas. Šiuo metu šių priemonių laipsniškai atsisakoma.

5.1

Mokesčių bazės skaičiavimo srityje labiausiai skiriasi skirtingų valstybių taisyklės, reglamentuojančios atskaitymus, kuriuos leidžiama atimti iš mokesčių bazės prieš skaičiuojant mokesčius, todėl tai labai svarbus klausimas, kurį valstybės narės turi aptarti. Šioje srityje Komitetas norėtų atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad būtina sukurti plačią pelno mokesčio bazę. Tačiau reikėtų turėti omenyje, kad dėl platesnės bazės gali prireikti peržiūrėti mokesčių tarifus.

Deja, diskusiją reikia pradėti nuo pagrindinių dalykų. Jau dabar galima išskirti dvi skirtingas išlaidų rūšis pagal tai, ar šios išlaidos bus laikomos įprastinėmis išlaidomis ir į jas bus atsižvelgta skaičiuojant mokesčių bazę, ar jas reikėtų atimti iš pelno po mokesčių bazės nustatymo. Mokesčių sistemos ekspertams vis dar lieka nemažai klausimų, kuriuos jie turės išspręsti kurdami bendras nuostatas.

5.2

Mokesčių bazės sistema turi būti konkurencinga, siekiant Europos Sąjungoje sukurti palankias sąlygas investicijoms. Tačiau apmokestinimo sistema apskritai neturi turėti įtakos investicijų rūšiai ar daryti poveikio pasirenkant valstybę narę, kurioje bus investuojama. Sprendimą turi lemti rentabilumas, o ne žinojimas, kaip finansuoti investiciją. Be jokios abejonės, būtina turėti galimybę skatinti, pavyzdžiui, aplinkai palankias investicijas arba nukreipti jas į probleminius regionus, tačiau siekiant šių tikslų geriau tiktų naudoti kitokias priemones, o ne pelno mokesčio bazę.

5.2.1

Be to, būtina išlaikyti aiškią demarkacinę liniją, skiriančią pelno ir pajamų mokesčius. Dividendų akcininkams išmokėjimas yra su pajamų mokesčiu susijęs klausimas, todėl jis neturėtų būti įtrauktas aptariant įmonės pelno apmokestinimą. Pajamų mokesčio klausimas apskritai neturi įtakos priimant sprendimą dėl vietos, kurioje ketinama plėtoti korporacijos veiklą.

5.3

Jei ir pavyktų susitarti dėl bendros mokesčių bazės sistemos, joje turėtų būti numatytos diferencijuotos taisyklės tam tikriems sektoriams. Pavyzdžiui, tam tikruose sektoriuose galima būtų nustatyti specialias taisykles, taikomas rezervams. Tokios taisyklės būtų itin aktualios bankų ir finansų sektoriuose, ypač gyvybės draudimo sektoriuje, kuriuose rezervai dažnai yra ypač svarbūs. Kitas pavyzdys galėtų būti miškininkystė; išskirtiniais atvejais šiame sektoriuje pajamos gali būti gaunamos tik kartą per šimtą metų.

5.4

Kitas aspektas, kurį reikėtų numatyti, yra įmonės finansavimas, t. y. ar įmonė yra iš esmės finansuojama lėšomis, gautomis iš paskolų, ar nuosavomis lėšomis. Jei už paskolą sumokėtas palūkanas bus leidžiama atimti iš apmokestinamųjų pajamų, tik nedidelė dalis įmonės pajamų bus apmokestinta kaip keletui akcininkų paskirstytinas pelnas. Jei įmonė nėra paėmusi jokių paskolų ir yra finansuojama tik iš nuosavų įmonės lėšų, visos įmonės pajamos bus apmokestintos kaip pelnas. Būtina kiek tik įmanoma stengtis išvengti pelno mokesčio poveikio pasirenkant įmonės kapitalo finansavimo šaltinius.

5.5

Kai bus nuspręsta, kokie atskaitymai leistini, liks tik nuspręsti, kada ir kaip jais galės būti mažinamos apmokestinamosios pajamos. Didžiausias skirtumas tarp valstybių narių susijęs su klausimu, ar kiekviena investicija turi būti nurašoma atskirai, ar visos jos gali būti sujungtos ir apskaitomos kartu. Bendrą nurašymo sistemą įmonėms tvarkyti paprasčiau, nes nereikia atskirai vesti apskaitos kiekvienam įrengimui ar įrangos komplektui.

5.6

Norint įvesti konsoliduotos mokesčio bazės sistemą, pagal kurią bendrai skaičiuojamas visos bendrovių grupės pelnas, būtina apibrėžti, kas gi yra bendrovių grupė. Egzistuoja dvi tokio apibrėžimo alternatyvos: pagal turimų akcijų dalį kiekvienoje iš grupei priklausančių bendrovių arba pagal kiekvienos grupės bendrovės veiklą, susijusią su patronuojančios bendrovės veikla. Veikiausiai teks suderinti abu šiuos kriterijus, nes nėra jokio reikalo įvesti konsoliduotą mokesčių bazę bendrovėms, priklausančioms tiems patiems savininkams, bet veikiančioms skirtinguose sektoriuose.

5.7

Pasiekus susitarimą dėl mokesčio bazės, naudojamos skaičiuojant bendrovių pelno mokestį, išlieka konsolidavimo problema — kaip paskirstyti bendrovės, veikiančios kelete valstybių, pelną tarp šių valstybių? Siekiant išvengti apmokestinimo sistemos panaudojimo pelnui perskirstyti, bendros mokesčių bazės nepakanka; dar būtina sukurti paprastą ir logišką sistemą, kurią naudojant būtų galima paskirstyti bendrovės pelną tarp valstybių narių, t. y. tarp valstybių, turinčių skirtingus mokesčių tarifus. Pelnų, kuriuos skirtingose valstybėse gauna verslo vienetai, sudarantys vieną bendrovę, sujungimas neišvengiamai prisideda prie mokesčių administravimo įstaigų bendradarbiavimo plėtojimo.

5.7.1

Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, gali būti tikslinga panagrinėti Kanadoje naudojamą sistemą, pagal kurią pusė pelno yra paskirstoma atsižvelgiant į darbo jėgos pasiskirstymą, o kita pusė — į pardavimų pasiskirstymą.

5.8

Kad pelno perskirstymas galėtų veiksmingai funkcionuoti praktiškai, būtina suvienodinti ne tik mokesčio bazės skaičiavimo, bet ir kitas taisykles. Pavyzdžiui, skaičiavimai turėtų būti atliekami kasmet ir mokesčiai visose valstybėse turėtų būti mokami tuo pačiu metu. Taip pat turėtų būti privalomas standartinis elektroninis pinigų pervedimas.

5.9

Vienas svarbiausių bendros mokesčių bazės įvedimo rezultatų yra tai, kad sistema bus skaidri. Šiuo metu naujokui akivaizdus tik vienas duomuo — mokesčio tarifas. Norint pademonstruoti, kaip smarkiai gali klaidinti šis skaičius, pakanka palyginti pelno mokesčio tarifus ir BNP dalį, kurią sudaro įplaukos, gaunamos iš šio mokesčio. 2003 m. skaičiai rodo, kad mažiausią dalį įplaukos iš pelno mokesčio sudaro Vokietijos BNP, t. y. 0,8 %, o mokesčio tarifas šioje valstybėje yra 39,5 %. Galbūt tam tikru mastu čia derėtų įžvelgti ryšį su mokesčių bazės nustatymo problema. Įplaukos iš pelno mokesčio sudaro vidutiniškai 2,7 % naujųjų valstybių narių BNP, o jose taikomi mokesčių tarifai svyruoja nuo 35 iki 15 %. Daugumos senųjų valstybių narių, kuriose pelno mokesčio tarifas svyruoja nuo 38 iki 12,5 %, įplaukos iš pelno mokesčio sudaro apie 3 % BNP (15). Labai svarbu, kad tokie dideli ir netikėti skirtumai būtų matomi — tai domintų ne tik bendroves, bet ir rinkėjus, žvelgiant iš demokratinės perspektyvos.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/53

1.1

Energijos efektyvumo siekis verčia įmones nuo šiol sudaryti savanoriškas sutartis, kurios daugeliu atveju yra jų atsakas į su energijos brangimu susijusius iššūkius.

1.2

Europos Sąjunga atliktų ypač naudingą vaidmenį rinkdama informaciją apie gerą praktiką ir naujoves šioje srityje. Energetikos GD galėtų tapti informacijos apie energijos efektyvumą centru.

1.3

Visuomenės informavimo kampanijos gali būti labai naudingos. Kad jos būtų veiksmingos, jas reikia vykdyti reikia priartinti prie galutinių vartotojų ir susijusių profesinių sektorių. Atsakomybę turi prisiimti nacionalinės ir vietos valdžios institucijos.

1.4

Galiausiai, naujų teisės aktų kūrimas turėtų būti ne taisyklė, o išimtis, kadangi teisinės priemonės jau yra priimtos ir reikia įvertinti jų įgyvendinamą.

1.5

Energijos efektyvumas nėra tik šūkis, prabanga ar menkniekis. Tarptautiniu mastu vis augant energijos paklausai, ypač dėl sparčiai augančios ekonomikos šalių Kinijos, Indijos arba Brazilijos vystymosi, juo yra suinteresuoti piliečiai, įmonės, valstybės narės ir Europos Sąjunga. Tarptautinė energijos agentūros duomenimis iki 2030 m. pasaulinis energijos poreikis išaugs 60 proc., tuo tarpu Europos Sąjungos, sunaudojančios 80 proc. iškastinio kuro, energijos importas per tą patį laikotarpį išaugs nuo 50 proc. iki 70 proc. Tačiau lyginant su šalimis tiekėjomis ir su kitomis šalimis vartotojomis, Europos Sąjunga nėra vienintelė pasaulinės energetikos rinkos dalyvė. Būtent todėl tuometinis Tarybos pirmininkas Tony Blair, spalio mėnesį Hampton Court vykusiame neformaliame aukščiausio lygio susitikime pasisakė už bendros energetikos politikos kūrimą.

1.6

Nereikia slėpti, kad staigus energijos paklausos ir kainų augimas gali neigiamai paveikti Europos Sąjungos ekonomikos augimą, paskatinti kai kurių daug energijos sunaudojančių sektorių perkėlimą ir kartu pabloginti valstybių narių, kurių socialinės apsaugos sistemos patiria didelę įtampa dėl visuomenės senėjimo ir demografinio nuosmukio, socialinę situaciją. Taigi, efektyvaus energijos naudojimo priemonės yra labai naudingos, kadangi galiausiai jos padės sumažinti išlaidas ir sustiprinti konkurencingumą.

1.7

Be to, konkurencija siekiant užsitikrinti energijos išteklius gali sukelti didelių politinių nesutarimų ir netgi dėl to gali iškilti grėsmė taikai kai kuriuose pasaulio regionuose. Ta grėsmė gali lengvai pasireikšti per tarptautinį terorizmą.

1.8

Galiausiai, protingas, veiksmingas ir ekonomiškas energijos šaltinių naudojimas yra gyvybiškai svarbus mūsų planetos pusiausvyrai ir ateities kartoms.

1.9

EESRK mano, kad žaliojoje knygoje Kaip mažesnėmis sąnaudomis sutaupyti daugiau energijos iškeliami aktualūs klausimai ir siūlomi pagrįsti veikimo būdai. Komitetas labai tvirtai remia siekį sumažinti energijos suvartojimą 20 proc. ir mano, kad būtina ne tik kuo greičiau pasiekti tikslą sumažinti metinį energijos suvartojimą 1 proc., bet ir iškelti tikslą antrame etape sumažinti realų suvartojimą 2 proc.

1.10

Komiteto nuomone, savanoriškos sutartys su didžiaisiais ekonomikos sektoriais, be abejonės, yra veiksmingas sprendimas ir pageidautina, esant galimybei, imtis griežtesnių reguliavimo priemonių.

Du daugiausiai energijos sunaudojantys sektoriai yra transporto ir statybos pramonė. Todėl šiems sektoriams reikėtų skirti daugiausiai dėmesio ir ieškoti naujovių.

Palaipsnis ir nuolatinis pažangių naujovių energijos efektyvumo srityje diegimas patenkins ir vartotojų, ir pramonininkų poreikius. Europos Sąjunga ir valstybės narės turi aktyviai vykdyti energijos efektyvumo skatinimo politiką, keistis gera praktika ir diegti pažangiausias technologijas, vykdyti šeimų ir kitų vartotojų informavimo bei skatinimo kampanijas.

—

skirti dėmesį energijos efektyvumui,

—

siūlyti bendras priemones ir veiksmus atsižvelgiant į Kioto susitarimus,

—

nustatyti atitinkamas Bendrijos ir valstybių narių funkcijas,

—

išnaudoti energijos efektyvumo didinimo galimybes siekiant sumažinti energijos suvartojimą 1 proc. per metus. Šis kumuliacinis tikslas gali būti įvykdomas,

—

diegti naujas technologijas.

—

tvaraus vystymosi būtinybės,

—

ekonomikos poreikio,

—

politinio savarankiškumo poreikio.

3.1

2005 m. birželio 22 d. Komisija paskelbė Energijos efektyvumo žaliąją knygą Kaip mažesnėmis sąnaudomis sutaupyti daugiau energijos. Ji išleista po to, kai buvo paskelbtos ir pradėtos Parlamento diskusijas dėl pasiūlymo priimti direktyvą dėl galutinio energijos suvartojimo ir energetinių paslaugų efektyvumo ir pateiktas prašymas parengti EESRK tiriamąją nuomonę dėl energijos efektyvumo. Tokia tvarka gali atrodyti nenuosekli, kadangi žaliosios knygos yra priimamos prieš parengiant teisinio pobūdžio tekstus, tačiau šios žaliosios knygos taikymo sritis yra platesnė negu pasiūlymo priimti direktyvą. EESRK tiriamoji nuomonė galės būti indėlis į Komisijos pradėtą konsultacinį darbą.

3.2

Kadangi, energijos paklausa nepaisant diskusijų apie racionalesnį energijos vartojimą vis auga, Komisijos nuomone reikia suteikti stiprų postūmį griežtai energijos efektyvumo skatinimo programai visuose Europos visuomenės sluoksniuose. Ji mano, kad Europos Sąjunga galėtų sutaupyti mažiausiai 20 proc. šiuo metu sunaudojamos energijos. EESRK pritaria Komisijos ir Europos Parlamento siekiui nustatyti tikslus ir užtikrinti tiekimo įvairovę. Jo nuomone, įgyvendinus tokią vertingą iniciatyvą turėtų būti sukurta daugiau darbo vietų plėtojant naujas technologijas. Vis dėlto, reikia stebėti, kad dėl vykdomos energetikos politikos neišaugtų energijos kaina ir didžiulės pasaulinės konkurencijos sąlygomis nedidėtų gamybos kaštai. CO2 dujų išmetimo sertifikatai daug energijos sunaudojančioms pramonės šakoms (pav., cemento pramonei) brangiai kainuoja ir tai gali paskatinti įmonių perkėlimą. Negalima neatsižvelgti į numatytų ar įgyvendinamų priemonių socialines ir ekonomines pasekmes.

3.3

Atsižvelgdama į žaliųjų knygų taikymo praktiką, Komisija pateikė 25 konkrečius klausimus, kurie leis kryptingai vykdyti viešas konsultacijas su visuomene. Ji numatė veiksmus, kurių reikia imtis Bendrijos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu, o kalbėdama apie tarptautinį bendradarbiavimą nurodė politikos kryptis ir susijusius sektorius bei pateikė pavyzdžių.

3.4

Keista, kad nebuvo aptartos kai kurios tikrai svarbios problemos. Pavyzdžiui, nepaminėtas miestų ir apskritai viešų vietų apšvietimo klausimas, nekalbama apie gamybą iš perdirbtų produktų, kuri kai kuriais atvejais energetiniu požiūriu yra ekonomiškesnė (metalai, aliuminis ir kt.) arba sąvartynų biodujų utilizavimą.

3.5

Žaliosios knygos tikslas — nustatyti trūkumus (skatinimo, informavimo, mokymo, finansavimo ir t.t.), kurie šiuo metu neleidžia didinti efektyvumo. Reikėtų skatinti tas priemones, kurios atlikus būtinas investicijas padeda realiai sutaupyti. Laukiama su siūlomu tikslu susijusių atsakymų į iškeltus klausimus pasiūlymų arba pavyzdžių forma. Po žaliosios knygos paskelbimo turės būti parengtas 2006 m. veiksmų planas.

3.6

Komisija nusiteikusi gana optimistiškai, kadangi tikisi, kad, griežtai įgyvendinus visas po 2001 m. priimtas (direktyvą dėl pastatų energinio naudingumo ar kogeneracijos) ir naująsias priemones, per metus galima būtų sutaupyti 1,5 proc. sunaudojamos energijos ir pasiekti 1990 m. energijos suvartojimo lygį.

4.1

Energijos grandinę sudaro gamintojas, tiekėjas, skirstytojas ir vartotojas. Svarbu veikti visuose šios grandinės etapuose nuo pasiūlos iki paklausos. Atrodo, kad dviejose šios grandinės galuose — gamybos ir vartojimo — būtų galima pasiekti didžiausio efektyvumo.

4.2

Gamybos srityje pasiekti efektyvumo rodikliai nuolat diegiami į gamybos metodus.

4.2.1

Bendros šilumos ir elektros energijos gamybos principas — kaupti nepanaudotą energiją ir taikyti naujas technologijas, leidžiančias panaudoti alternatyvios energijos šaltinius. Surenkant ir panaudojant kasyklų dujų galima aprūpinti energija bendros gamybos įrenginius (Freyming Merlebach pavyzdys Lotaringijoje). Aukštakrosnių šiluma taip pat gali būti kaupiama ir panaudota (tokia įranga sumontuota Italijos mieste Brešoje).

Šiaurės šalyse bendros šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginiai buvo pritaikyti medienai, ir tai lėmė vietos medienos pramonės sukūrimą.

Be to, moksliniai tyrimai, kuriais siekiama išspręsti su įrenginių užsiteršimu ir netinkamu degimu susijusias problemas, turėtų leisti pagerinti įrenginių našumą.

4.2.2

Biodujų surinkimas ir panaudojimas atliekų kaupimo vietose (sąvartynuose) leidžia panaudoti anksčiau neįvertintą energijos šaltinį ir padeda mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Tokios naujovės ir naudojimas skatina statyti įrenginius netoli vartotojų ir leidžia išvengti arba sumažinti transportavimui skirtos energijos nuostolius.

4.2.3

Elektros gamybos srityje buvo pasiekta apčiuopiamų efektyvumo didinimo rezultatų, pvz., saulės ir vėjo jėgainių gaminamos energijos sektoriuose ir visose didelio pajėgumo tradicinėse ir naujos kartos atominėse elektrinėse.

4.3

Kalbant apie vartojimą, energijos vartotojų sektoriuose nuolat diegiamos ekonomiškiausios technologijos. Dėl galutiniam vartotojui (klientui) tenkančios elektros energijos brangimo naštos pramonininkai skatinami diegti technikos naujoves.

4.3.1

Automobilių transporto sektoriuje naujovės ir pažanga turi įtakos variklio tipui, degalų kokybei ir efektyvumui, padangų tobulinimui. Per pastaruosius dešimt metų automobilių sunaudojamas energijos kiekis sumažėjo, tačiau reikia pripažinti, kad tą sumažėjimą kompensuoja išaugęs automobilių skaičius. Didesnį biologinio kuro naudojimą skatina mokesčių lengvatos, pavyzdžiui, netaikant tokių pačių mokesčių kaip naftos produktams (5).

Automobilių gamintojai savanoriškoje sutartyje su Europos Sąjunga įsipareigojo iki 2008 m. pasiekti 140 gr/km išmetamų CO2 dujų vidurkį. Parlamentas ir Ministrų taryba pageidautų, kad Europos automobilių gamintojų asociacija įsipareigotų pasiekti 120 gr/km vidurkį iki 2010 m. Bet kuriuo atveju, jei bus laikomasi šios sutarties, 2008–2009 m. į rinką teikiami lengvieji automobiliai turėtų sunaudoti 25 proc. mažiau degalų negu 1998 m.

4.3.2

Transporto srityje vietos valdžios institucijos visoje Europoje įgyvendindamos miesto transporto politiką siekia pagerinti viešojo transporto kokybę ir sumažinti naudojimąsi lengvaisiais automobiliais. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kiekviena savivaldybė privalo parengti, pristatyti ir patvirtinti miesto transporto planą. Kitais atvejais taikomos privalomos priemonės, pavyzdžiui, renkami miesto mokesčiai (Londonas).

4.3.3

Reikėtų skatinti mažiau išplėtotas transporto priemones: krovininį geležinkelį, kuris Europos rinkoje užima vis mažesnę dalį (-7 proc.), ir vidaus vandenų kelius. Vis dėlto, reikia žinoti, kad, nepaisant diskusijų, šie du energijos efektyvumui svarbūs sektoriai lėtai plėtojami visų pirma dėl infrastruktūrų trūkumo ir todėl, kad jų kūrimo ar modernizavimo kaštai labai dideli (pavyzdžiui, Reino–Ronos kanalas arba geležinkelis per Alpes). Be to, infrastruktūrų kūrimui dažnai pagrįstai arba nepagrįstai prieštarauja aplinkos sergėtojai.

4.3.4

Siekiant taupyti energiją, reikia atnaujinti ir miesto apšvietimo valdymą. Nuotolinio tinklų valdymo sistemos leidžia tiesiogiai kontroliuoti tinklų veikimą, reguliuoti elektros įtampą ir pritaikyti energijos srautus realiems poreikiams tokiu būdu sutaupant energijos vietos bendruomenei.

Senos technologijos (pavyzdžiui, gyvsidabrio garų) viešojo apšvietimo lempos dažnai keičiamos į ne tokias galingas ir brangias natrio aukštos įtampos lempas. Toliau plėtojami mažai energijos sunaudojantys baltieji diodai ir saulės energija. Vis labiau rinkoje įsitvirtina mažai energijos sunaudojančios buitinės paskirties naudojimo lempos ir padeda mažinti elektros energijos sunaudojimą. Kai kurios elektros energijos tiekimo įmonės taiko savo klientams nuolaidų talonus, jeigu jie perka mažai energijos sunaudojančias elektros lemputes (Italija).

4.3.5

Direktyvos dėl pastatų energinio naudingumo taikymas turėtų atnešti rezultatų. Bet kuriuo atveju, nustačius izoliavimo standartus, buvo pasiekta daug pažangos naujų namų statybos ir pastatų stiklinimo srityje.

4.3.6

Pramonės srityje daugelis didelių sektorių (pvz., automobilių) ėmėsi iniciatyvos didinti savo produktų, kuriems taikomi Europos ženklinimo standartai, energetinį efektyvumą. Plėtojamas pramoniniam naudojimui skirtų kogeneracijos sistemų kūrimas. Reikia pažymėti, kad kai kurie daug energijos sunaudojantys sektoriai (pvz. aliuminio) sutaupo daug energijos panaudodami perdirbtus produktus.

4.4

Minėti pavyzdžiai rodo, kad, nuolat kylant elektros energijos kainoms energijos efektyvumas ūkio subjektams tapo natūraliu ir vertingu procesu, kuris verčia manyti, kad savanoriški žingsniai per ilgą ir vidutinės trukmės laikotarpį bus tokie pat veiksmingi kaip ir norminiai aktai.

—

reikėtų susieti šį tikslą su direktyvos dėl energiją eikvojančių produktų ekologinio dizaino;

—

reikėtų atlikti pramonės vykdomų savanoriškų įsipareigojimų įvertinimą.

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/61