25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/1

(1)

Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2658/87 (1) buvo priimta prekių nomenklatūra (toliau – Kombinuotoji nomenklatūra) ir nustatytos Bendrojo muitų tarifo konvencinių muitų normos.

(2)

Sprendimu 2005/964/EB (2), Taryba Europos bendrijos vardu sudarė Susitarimą dėl bemuičio režimo taikymo daugialusčiams integriniams grandynams (DIG) (toliau – Susitarimas).

(3)

Susitarime numatyta DIG taikyti nulinę muitų bei kitų muitų ir kitų mokesčių normą.

(4)

Europos Sąjungos Tarybos Generalinis Sekretorius, Susitarimu paskirtas depozitorius, iš keturių šalių gavo patvirtinimo dokumentus. Pagal Susitarimo 7 straipsnio a dalį, šios keturios šalys susitarė, kad Susitarimas įsigalioja 2006 m. balandžio 1 d.

(5)

Susitarimas turėtų būti įgyvendintas, iš dalies keičiant Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 I priedą,

25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/3

(1)

Vadovaujantis Urugvajaus raundo daugiašalių prekybos derybų rezultatais Reglamentas (EB) Nr. 3223/94 numato kriterijus, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo vertes iš trečiųjų šalių importuojamiems jo priede išvardintiems produktams ir laikotarpiams.

(2)

Laikantis aukščiau nurodytų kriterijų, standartinės importo vertės turi būti nustatytos tokios, kaip nurodyta šio reglamento priede,

25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/5

(1)

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 2808/98 4 straipsnio 2 dalimi, struktūrinio arba aplinkos apsaugos pobūdžio sumoms kurso keitimo operacija atliekama tų metų, kai priimamas sprendimas teikti pagalbą, sausio 1 d.

(2)

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 2808/98 4 straipsnio 3 dalies pirmu sakiniu, taikytinas valiutos keitimo kursas – tai valiutos keitimo kursų, taikomų prieš atliekamą operaciją einantį mėnesį, vidurkis, apskaičiuotas pro rata temporis,

25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/7

(1)

2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 796/2004, nustatančiu išsamias kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles (2), nustatomos Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 taikymo taisyklės, inter alia, dėl tetrahidrokanabinolio kiekio kanapėse patikrinimo.

(2)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 796/2004 33 straipsnio 2 dalį valstybės narės pateikė Komisijai patikrinimų rezultatus, kuriuose nurodytas tetrahidrokanabinolio kiekis 2005 m. pasėtų veislių kanapėse. Į šiuos rezultatus reikėtų atsižvelgti sudarant pluoštinių kanapių, kurios atitinka tiesioginių išmokų skyrimo reikalavimus, veislių sąrašą ateinantiems prekybos metams bei laikinai patvirtintų kanapių veislių sąrašą 2006–2007 prekybos metams. Siekiant patikrinti tetrahidrokanabinolio kiekį kanapėse, tam tikroms jų veislėms turėtų būti taikoma B procedūra, numatyta Reglamento (EB) Nr. 796/2004 I priede.

(3)

Todėl Reglamentas (EB) Nr. 796/2004 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas.

(4)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Tiesioginių išmokų vadybos komiteto nuomonę,

25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/9

(1)

Direktyvoje 2000/29/EB numatomos tam tikros apsaugos nuo augalams ir augaliniams produktams kenksmingų organizmų įvežimo į valstybes nares iš kitų valstybių narių arba trečiųjų šalių priemonės. Joje taip pat numatoma tam tikras zonas pripažinti apsaugotomis zonomis.

(2)

Iš Portugalijos pateiktos informacijos matyti, kad Bemisia tabaci Genn. (Europos populiacijos) šiuo metu yra nustatyta Alentejo regione ir kai kuriose Ribatejo e Oeste regiono savivaldybėse. Todėl šios Portugalijos teritorijos dalys nebeturėtų būti pripažįstamos nuo šio kenksmingo organizmo apsaugotomis zonomis.

(3)

Remiantis Slovėnijos pateikta informacija, nustatyta, kad Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. šiuo metu yra nustatyta Gorenjska ir Maribor regionuose. Šie regionai nebeturėtų būti pripažįstami nuo Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. apsaugotomis zonomis.

(4)

Remiantis Slovakijos pateikta informacija, nustatyta, kad Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. šiuo metu yra nustatyta tam tikrose Dunajská Streda, Levice, Topoľčany, Poltár, Rožňava ir Trebišov apskričių savivaldybėse. Šios savivaldybės nebeturėtų būti pripažįstamos nuo Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. apsaugotomis zonomis.

(5)

Italija pateikė informaciją, įrodančią, kad Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. šiuo metu yra nustatyta kai kuriose jos teritorijos dalyse. Todėl tos Italijos teritorijos dalys nebeturėtų būti pripažįstamos nuo Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. apsaugotomis zonomis.

(6)

Lietuva pateikė informaciją, įrodančią, kad runkelių gyslų nekrotinio pageltimo virusas šiuo metu yra nustatytas jos teritorijoje. Todėl Lietuva nebeturėtų būti pripažįstama nuo runkelių gyslų nekrotinio pageltimo viruso apsaugota zona.

(7)

Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti atitinkamus Direktyvos 2000/29/EB priedus.

(8)

Šioje direktyvoje numatytos priemonės atitinka Augalų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę.

25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/13

(1)

Komisijos direktyva 2001/32/EB (2) tam tikros valstybės narės arba tam tikri valstybių narių rajonai buvo pripažinti nuo tam tikrų kenksmingų organizmų apsaugotomis zonomis. Kai kuriais atvejais jos buvo pripažintos laikinai, nes informacija, būtina įrodyti, kad konkrečių žalingų organizmų atitinkamoje valstybėje narėje arba rajone nėra, nebuvo pateikta.

(2)

Jei atitinkamos valstybės narės jau pateikė būtiną informaciją, tos zonos turėtų būti pripažintos nuolatinėmis apsaugotomis zonomis.

(3)

Tam tikri Portugalijos regionai buvo pripažinti nuo Bemisia tabaci Genn. apsaugotomis zonomis (Europos populiacijos).

(4)

Portugalija pateikė informaciją, įrodančią, kad Bemisia tabaci Genn. (Europos populiacijos) šiuo metu yra nustatyta kai kuriose jos teritorijos dalyse. Todėl šios Portugalijos teritorijos dalys nebeturėtų būti pripažįstamos nuo šio kenksmingo organizmo apsaugotomis zonomis.

(5)

Kai kurie Austrijos ir Italijos regionai arba regionų dalys, visa Airijos teritorija, Lietuvos, Slovėnijos ir Slovakijos teritorijos buvo laikinai pripažintos nuo Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. apsaugotomis zonomis iki 2006 m. kovo 31 d.

(6)

Iš Austrijos, Italijos, Airijos, Lietuvos, Slovėnijos ir Slovakijos pateiktos informacijos matyti, kad laikinas šių šalių pripažinimas nuo Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. apsaugotomis zonomis išimties tvarka turėtų būti pratęstas dar dvejiems metams siekiant suteikti šioms šalims reikiamo laiko, per kurį jos galėtų pateikti informaciją, įrodančią, kad Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. jose neegzistuoja, arba per kurį jos, jei būtina, galėtų galutinai išnaikinti šį organizmą.

(7)

Be to, kadangi Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. šiuo metu yra nustatyta kai kuriose Italijos dalyse, Slovėnijos Gorenjska ir Maribor regionuose bei kai kuriose Dunajská Streda, Levice, Topoľčany, Poltár, Rožňava komunose ir Slovakijos Trebišov apygardoje, šios atitinkamos Italijos, Slovėnijos ir Slovakijos teritorijos dalys nebeturėtų būti pripažįstamos nuo Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. et al. apsaugotomis zonomis.

(8)

Lietuva buvo laikinai pripažinta nuo runkelių gyslų nekrotinio pageltimo viruso apsaugota zona iki 2006 m. kovo 31 d.

(9)

Lietuva pateikė informaciją, įrodančią, kad runkelių gyslų nekrotinio pageltimo virusas šiuo metu yra nustatytas šioje šalyje. Todėl Lietuva nebeturėtų būti pripažįstama nuo šio kenksmingo organizmo apsaugota zona.

(10)

Malta buvo laikinai pripažinta nuo Citrus tristeza viruso (Europos štamas) apsaugota zona iki 2006 m. kovo 31 d.

(11)

Iš Maltos pateiktos informacijos matyti, kad laikinas šios šalies pripažinimas nuo Citrus tristeza viruso (Europos štamas) apsaugota zona išimties tvarka turėtų būti pratęstas dar dvejiems metams siekiant suteikti šiai šaliai reikiamo laiko, per kurį ji galėtų pateikti informaciją, įrodančią, kad Citrus tristeza virusas (Europos štamas) joje neegzistuoja, arba per kurį ji, jei būtina, galėtų galutinai išnaikinti šį organizmą.

(12)

Kipras buvo laikinai pripažintas nuo Daktulosphaira vitifoliae (Fitch), Ips sexdentatus Börner ir Leptinotarsa decemlineata Say apsaugota zona iki 2006 m. kovo 31 d.

(13)

Iš Kipro pateiktos informacijos matyti, kad laikinas šios šalies pripažinimas nuo Daktulosphaira vitifoliae (Fitch), Ips sexdentatus Börner ir Leptinotarsa decemlineata Say apsaugota zona išimties tvarka turėtų būti pratęstas dar dvejiems metams siekiant suteikti šiai šaliai reikiamo laiko, per kurį ji galėtų pateikti informaciją, įrodančią, kad šie kenksmingi organizmai joje neegzistuoja, arba per kurį ji, jei būtina, galėtų galutinai išnaikinti šiuos organizmus.

(14)

Dėl to reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvą 2001/32/EB.

(15)

Šioje direktyvoje numatytos priemonės atitinka Augalų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

1)

1 straipsnis keičiamas šiuo tekstu:

„1 straipsnis

Šio dokumento priede išvardytos Bendrijos zonos pripažįstamos nuo kenksmingų organizmų, kurie yra išvardyti šalia zonų pavadinimų šios direktyvos priede, apsaugotomis zonomis, kaip apibrėžta Direktyvos 2000/29/EB 2 straipsnio 1 dalies h punkte.“

2)

2 straipsnis išbraukiamas.

3)

Priedas iš dalies keičiamas taip:

25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/16

(1)

1998 m. lapkričio 16 d. ir 1999 m. kovo 24 d. Komisija gavo konkurentų skundus dėl tariamai neteisėto valstybės pagalbos, kurią Tiuringijos žemė suteikė įmonėms „Kahla Porzellan GmbH (Kahla I)“ ir „Kahla/Thüringen Porzellan GmbH.(Kahla II)“, abiem esančioms Tiuringijoje (Vokietija), panaudojimo.

(2)

Po daugybės susirašinėjimo raštų ir susitikimų su Vokietijos atstovais Komisija 2000 m. lapkričio 15 d. dėl įmonėms suteiktos ad-hoc pagalbos pradėjo oficialią tyrimo procedūrą. Kartu Vokietijos paprašė pateikti pakankamai duomenų, kad būtų galima nustatyti, ar tam tikros konkrečios pagalbos priemonės atitinka patvirtintas pagalbos schemas, pagal kurias tariamai jos buvo suteiktos.

(3)

Komisijos nutarimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl šios konkrečios pagalbos. 2001 m. liepos 31 d. Komisija gavo „Kahla I“ nuomones, kurias 2001 m. rugpjūčio 7 d. raštu perdavė Vokietijai.

(4)

2001 m. kovo 20 d. Vokietija į prašymą suteikti informaciją atsakė, pateikė duomenis apie pagalbą ir informavo Komisiją apie kitą įmonei suteiktą pagalbą, apie kurią iki tol nebuvo pranešta. Komisija 2001 m. gegužės 28 d. paprašė papildomos informacijos; šią informaciją ji gavo 2001 m. birželio 31 d. Kita papildoma informacija buvo pateikta 2001 m. rugpjūčio 9 d.

(5)

2001 m. lapkričio 30 d. raštu Komisija pranešė Vokietijai, kad ji išplėtė procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį tyrimu tos pagalbos, kuri neatitinka patvirtintų pagalbos schemų, pagal kurias ta pagalba esą buvusi suteikta, taip pat ir ta pagalba, apie kurią Komisija iki tol nebuvo informuota.

(6)

2001 m. gruodžio 10 d. atvejis buvo išsamiai išnagrinėtas su Vokietijos ir įmonės atstovais.

(7)

Komisijos nutarimas išplėsti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje  (3). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pareikšti savo pastabas dėl minėtosios pagalbos. Komisija gavo pastabas iš pagalbos gavėjo („Kahla II“). Šias nuomones 2002 m. kovo 6 d. raštu ji perdavė Vokietijai, kuriai buvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę.

(8)

2002 m. sausio 30 d. Vokietija, atsakydama į nutarimą išplėsti oficialią tyrimo procedūrą, pateikė išsamią informaciją. 2002 m. balandžio 30 d. raštu buvo paprašyta papildomos informacijos. Vokietija savo atsakymą pateikė 2002 m. gegužės 29 d. raštu, kuris buvo tą pačią dieną užregistruotas.

(9)

2002 m. vasario 28 d. raštu Komisija gavo „Kahla II“ nuomonę, kuri 2002 m. kovo 6 d. raštu buvo pateikta Vokietijai. 2002 m. kovo 18 d. buvo gautas naujas skundas dėl to, kad „Kahla II“ gavo dar ir kitą pagalbą. Ši informacija buvo perduota 2002 m. balandžio 30 d. raštu Vokietijai. Vokietijos atsakymas į skundą buvo gautas 2002 m. gegužės 29 d.

(10)

2002 m. liepos 24 d. atvejis su Vokietijos atstovais buvo nagrinėjamas iš naujo. Po šio susitikimo Vokietija 2002 m. rugpjūčio 7 d. perdavė dar kitus paaiškinimus. 2002 m. liepos 30 d.„Kahla II“ ir toliau laikėsi savo pirminių argumentų. 2002 m. spalio 1 d. raštu, kuris įregistruotas tą pačią dieną, Vokietija pateikė dar vieną nuomonę.

(11)

Įmonė „Kahla II“ yra įmonės „Kahla I“ teisių perėmėja. Tiek „Kahla I“, tiek ir „Kahla II“ gamina indus iš porceliano ir dailiosios keramikos. Ji yra teritorijoje, kuri pagal Europos bendrijos sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą priklauso remtiniems regionams.

(12)

Atsižvelgiant į Vokietijos reglamentą dėl nacionalizuotų kombinatų, įmonių ir įstaigų pertvarkymo į kapitalo bendroves (Verordnung zur Umwandlung von volkseigenen Kombinaten, Betrieben und Einrichtungen in Kapitalgesellschaften - UmwandVO), įmonė buvo įsteigta 1990 m. kovo 1 d. reorganizuojant „VEB Vereinigte Porzellanwerke Kahla“ į dvi ribotos turtinės atsakomybės bendroves (Gesellschaft mit beschränkter Haftung - GmbH). Viena iš šių bendrovių buvo „Kahla I“. 1991 m. balandžio 23 d. turto valdymo patikėjimo įstaiga „Treuhandanstalt (THA)“ privatizavo įmonę „Kahla I“ ir pardavė ją ponui Hoffmann (75,1 % įstatinio kapitalo) ir ponui Ueing (24,9 % įstatinio kapitalo) už 2 Vokietijos markių pirkimo kainą. Privatizavimo priedas atiteko vieninteliam siūlytojui po to, kai THA apie ketinamą pardavimą paskelbė savo parduoti siūlomų įmonių („Hoppenstedt“ grupės) sąraše ir pateikė paklausimus keramikos pramonės sąjungoms bei prekybos rūmams. Vokietijos nuomone, įmonės likvidavimas THA įstaigai būtų atsiėjęs kur kas brangiau. Privatizavimo sutartis, Vokietijos duomenimis, įsigaliojo tik 1992 m. gruodžio 11 d.

(13)

Vokietijos pateikti įmonės veiklos duomenys (apyvarta ir veiklos rezultatas, mln. Vokietijos markių) –

1 lentelė

(14)

1993 m. rugpjūčio 9 d. įmonė pranešė apie bendrąjį teismo sprendimo dėl įmonės bankroto vykdomąjį raštą. Bendra bankroto procedūra buvo pradėta 1993 m. rugsėjo 29 d.

(15)

Vokietijos duomenimis, bankroto administratorius, prasidėjus bankroto procedūrai, ieškojo investuotojų, kad jie perimtų ilgalaikį turtą. Bankroto administratoriaus nuomone, palankiausia kaina už ilgalaikį turtą būtų buvusi pasiekta tada, jeigu įmonė būtų parduota kaip įmonė, tęsianti savo veiklą.

(16)

1993 m. lapkritį privatus investuotojas ponas G. Raithel įsteigė įmonę „Kahla II“. 1994 sausį bankroto administratorius, vykdydamas bankroto procedūrą, pardavė įmonės „Kahla I“ sklypus, mašinas ir įrangą bei atsargas ponui G. Raithel. Buvo perimta 380 darbuotojų.

(17)

Bendra kaina iš pradžių buvo 7,391 mln. Vokietijos markių. Tačiau sutartis 1994 m. spalio 5 d. buvo pakeista taip, kad kaina už įrangą sudarė 2,05 mln. Vokietijos markių ir turėjo būti finansuojama 2,5 mln. Vokietijos markių subsidija (žr. 15 priemonę), kurią reikėjo sumokėti pasirašant pakeistą sutartį. Įstatymu nustatytos teisės, prekių ženklai, įregistruoti pavyzdžiai ir praktinė patirtis (know-how) buvo perleisti už 1 Vokietijos markę. Klientų sąrašas ir užsakymai buvo perduoti neatlygintinai. 2,136 mln. Vokietijos markių dydžio kaina už sandėlio atsargas turėjo būti sumokama dalimis per dešimt kartų, pradedant mokėti nuo 1994 m. kovo 1 d. Nekilnojamasis turtas turėjo būti parduodamas neapmokestintas už 3,205 mln. Vokietijos markių sumą, kurią reikėjo sumokėti per 14 dienų.

(18)

Vokietijos aiškinimu, dalimis buvo mokama iki 1996 metų. Galiausiai 1 mln. Vokietijos markių suma buvo sumokėta 1999 m. po to, kai bankroto administratorius daliai nekilnojamojo turto panaikino įkeistą turtu skolą (Grundschuld). Galutinai sumokėta bendra suma sudarė 6,727 mln. Vokietijos markių. Vokietijos duomenimis, kaina už atsargas sumažinta 0,664 mln. Vokietijos markių suma dėl defektų, kurie buvo nustatyti po pardavimo. Turima informacija parodė, kad pardavimas pirmiausia buvo finansuojamas valstybės pagalba. Nuosavos lėšos, be pagalbos elemento, sudarė tik 55 000 Vokietijos markių.

(19)

Nekilnojamojo turto (žemės valdos) pardavimą 1994 m. liepos 18 d. (4) patvirtino THA, o 1995 m. spalio 19 d. – ir jos teisių perėmėja „Bundesanstalt für vereinigungsbedingte Sonderaufgaben (BvS)“.

(20)

Pirkimo ir pardavimo sutartyje dar buvo numatyta, kad Žemei priklausanti bendrovė „Thüringer Industriebeteiligungs GmbH & Co. KG (TIB)“, įregistruota valstybinė verslo įmonė, kurią įsteigė Tiuringijos žemė (Freistaat Thüringen) ir pati ją kontroliavo, perimtų 49 % neskelbiamąją turto dalį, turimą įmonėje „Kahla II“. Tai buvo įgyvendinta 1994 m. kovo 5 d.

(21)

Vokietijos pateikti įmonės veiklos duomenys (apyvarta ir veiklos rezultatas, mln. Vokietijos markių) –

2 lentelė

(22)

Įmonei „Kahla I“ nuo jos įsteigimo iki bankroto viešojo sektoriaus suteiktos finansinė priemonės (mln. Vokietijos markių) –

3 lentelė

Įmonei „Kahla I“ skirtos priemonės

(23)

1 priemonė: iki privatizavimo suteiktas eksporto laidavimas (Ausfuhrbürgschaft), kuris, Vokietijos duomenimis, niekada nebuvo panaudotas.

(24)

2 ir 3 priemonės: THA perimtos skolos susijusios su iki 1990 m. liepos 1 d. iš banko „Dresdner Bank AG“ paimtais kreditais ir THA prieš privatizavimą suteiktomis paskolomis.

(25)

4 priemonė: Vokietija nurodė, kad šie THA laidavimai (Bürgschaft) buvo suteikti investicijoms, nuostoliams padengti ir „Dresdner Bank AG“ kreditams garantuoti. Už šiuos laidavimus įmonė teikė įvairias prievolių įvykdymo garantijas, kuriomis pasinaudoti THA atsisakė, kai buvo pradėta vykdymo procedūra. Kaip papildoma prievolių įvykdymo garantija THA įstaigai buvo suteikta teisė realizuoti ne tiesioginei veiklai reikalingus įmonės sklypus. Šie sklypai buvo įvertinti 13,3 mln. Vokietijos markių. Gautos pajamos turėjo būti panaudojamos THA laiduojamiems kreditams grąžinti. Vokietija sutiko, kad šiais laidavimais garantuoti kreditai, THA sutikus, niekada nebūtų grąžinti. Jų panaudojimo metu laidavimai kartu su palūkanomis iš viso sudarė 24,9 mln. Vokietijos markių sumą.

(26)

5 priemonė: 1991 m. gruodį įmonė iš Tiuringijos žemės gavo 1,825 mln. Vokietijos markių investicijų subsidijas.

(27)

6 priemonė: 1992 m. spalio 5 d. įmonės nemokumui išvengti THA suteikė 4,2 mln. Vokietijos markių dydžio kreditą.

(28)

7 priemonė: 1992 m. gruodžio 1 d. įmonės nemokumui išvengti THA suteikė dar ir kitą 1,8 mln. Vokietijos markių dydžio kreditą.

(29)

8 priemonė: pajamos, gautos pardavus 3 priemonėje įvardytus įmonės sklypus, iš viso sudarė 5,676 mln. Vokietijos markių. 1993 metais įmonei „Kahla I“ buvo suteikta 3,4 mln. Vokietijos markių iš visų gautų iš realizacijos pajamų, ir šie pinigai nebuvo panaudoti THA įstaigos laiduojamiems kreditams grąžinti. Vokietija nurodė, kad kaip tik šios sumos mokėjimas THA įstaigai buvo atidėtas, tačiau nebuvo atsisakyta grąžinti skolą, nes bendra 5,676 mln. dydžio Vokietijos markių suma buvo įtraukta į skolininko likutinį turtą (Konkursmasse). Pagal tai THA lėšos, skirtos įmonei ir nepanaudotos kreditams grąžinti, iš viso sudarė 5,676 mln. Vokietijos markių. Vokietija šio fakto neginčijo.

(30)

9 priemonė: du „Kreis- und Stadtsparkasse“ Jena suteikti kreditai, kurių bendra suma sudarė daugiau kaip 3,9 mln. Vokietijos markių. Šie kreditai, kurių palūkanų norma 13,25 % ir atitinkamai 17,25 %, buvo garantuoti daugiau kaip 10 mln. Vokietijos markių vertės nekilnojamojo turto įkaitu.

(31)

10 priemonė: per 1992–1995 m. laikotarpį buvo mokami 0,035 mln. Vokietijos markių dydžio investicijų priedai.

(32)

Iš viso finansinės paramos iš viešojo sektoriaus „Kahla I“ gavo 115,736 mln. Vokietijos markių. Nepaisant tokios finansinės paramos, 1993 m. rugsėjo 29 d. buvo pradėta bankroto procedūra. Vokietija nurodė, kad THA kaip dalį skolininko likutinio turto įregistravo 41,2 mln. Vokietijos markių dydžio prievoles. Į šią sumą įėjo 3, 6, 7 ir 8, priemonės, tarp jų ir palūkanos.

(33)

1993 m. rugsėjo 27 d. THA nusprendė atsisakyti pasinaudoti prievolių įvykdymo garantijomis, kurias teikė įmonė už laidavimus, susijusius su 4 priemone. 1994 m. liepos 18 d. THA ir jos teises perėmusioji organizacija „Bundesanstalt für vereinigungsbedingte Sonderaufgaben“ (BvS) atsisakė savo pačios teisiškai dokumentais patvirtinto valdos ir žemės perėmimo. Vokietijos duomenimis, to pasekmė būtų kompensacinės išmokos kitiems kreditoriams ir dėl to susidarančios papildomos išlaidos.

(34)

Įmonei „Kahla II“ nuo jos įsteigimo iki 1999 m. viešojo sektoriaus suteiktos finansinės priemonės (mln. Vokietijos markių) –

4 lentelė

Įmonei „Kahla II“ skirtos priemonės

(35)

11 priemonė: 1994 m. kovą TIB, sumokėjusi 1,975 mln. Vokietijos markių, perėmė 49 % įmonės „Kahla II“ akcijų. 1999 m. gruodžio 31 d. TIB nustojo dalyvauti įmonės kapitale ir savo akcijas, turimas įmonėje „Kahla II“, perleido ponui G. Raithel ir jo sūnui ponui H. Raithel, kurie už jas sumokėjo […] (6).

(36)

12 priemonė: 1994 m. kovą TIB suteikė 6 mln. Vokietijos markių paskolą su teise gauti dalį pelno (partiarisches Darlehen). Vokietija pareiškė, kad ši paskola TIB bendrovei nesuteikė jokių papildomų balso teisių. Už paskolą reikėjo priskaičiuoti 12 % metinių palūkanų, o palūkanų dydis buvo apribotas iki 50 % metinio pelno. Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad „Kahla II“ tik nuo 1996 m. pradėjo gauti nedidelį pelną. Vokietija nurodė, kad 1999 m. gruodžio 29 d. buvo grąžinta paskola kartu su palūkanomis – iš viso 1,631 mln. Vokietijos markių.

(37)

13 ir 23 priemonės: Tiuringijos žemė 1994 m. kovą prisiėmė 90 % laidavimus už investicijų kreditus, sudarančius iki 13,5 mln. Vokietijos markių jų negrąžinimo atveju. Kai kreditai pagaliau buvo įnešti, laidavimas pagal 13 priemonę padengė 18–22 priemonių kreditus. Laidavimas pagal 23 priemonę padengė 1 mln. Vokietijos markių dydžio kreditą, kurį 1996 m. vasarį suteikė privatus bankas ir nustatė 6,1 % palūkanų normą.

(38)

14 priemonė: kitas Tiuringijos žemės 1994 m. kovą suteiktas 90 % laidavimas už įmonės kapitalo kreditus, sudarančius 6,5 mln. Vokietijos markių. Iš tikrųjų kreditą 1995 m. rugsėjį suteikė privatus bankas ir nustatė 8,5 % palūkanų normą. Šis laidavimas pamažu buvo sumažintas ir 1999 m. gruodžio 31 d. baigėsi.

(39)

Už minėtus laidavimus įmonė mokėjo 0,75 % metinį mokestį, kuris nuo 1995 m. birželio buvo sumažintas iki 0,5 %.

(40)

15 priemonė: 1994 m. gegužės 10 d. suteikta subsidija mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) iš pradžių siekė 2 mln. Vokietijos markių, o vėliau 2,5 mln. Vokietijos markių.

(41)

16 priemonė: didesnė kaip 0,2 mln. Vokietijos markių nuosavo kapitalo paskola, kuri investuotojui ponui Raithel tariamai pagal pagalbos schemą (7) buvo suteikta 1994 m. birželį, steigiant „Kahla II“. Pagal šią programą investuotojas tokią sumą turėjo pateikti įmonei kaip nuosavą kapitalą. Vokietijos duomenimis, paskola buvo grąžinta 2001 m. rugsėjo 30 d.

(42)

17 priemonė: 1,8 mln. Vokietijos markių dydžio paskola, kuri tariamai buvo suteikta pagal ERP (European Recovery Programme) programą verslui pradėti (ERP-Existenzgründungsprogramm) 1994 m. gegužę (8).

(43)

18 priemonė: 2 mln. Vokietijos markių dydžio investicinė paskola, kuri tariamai buvo suteikta pagal ERP rekonstrukcijos programą (ERP-Aufbauprogramm) 1995 m. kovą (9).

(44)

19 priemonė: 1 mln. Vokietijos markių dydžio investicinė paskola, kurią tariamai suteikė „Kreditanstalt für Wiederaufbau“ smulkiajam verslui plėtoti (KfW-Mittelstandsprogramm) 1993 m. kovą (10).

(45)

20 priemonė: 1,73 mln. Vokietijos markių dydžio investicinė paskola, kuri buvo suteikta 1995 m. balandį pagal „Deutsche Ausgleichsbank (DtA)“ aplinkosaugos programą (DtA-Umweltprogramm).

(46)

21 priemonė: 3,45 mln. Vokietijos markių dydžio investicinė paskola, kuri tariamai buvo suteikta pagal ERP aplinkosaugos programą (ERP-Umweltprogramm) 1995 m. balandį (11).

(47)

Kadangi palūkanos rinkoje mažėjo, tai 1998 m. kovo 30 d. nesumokėta 7,329 mln. Vokietijos markių paskolų suma pagal 18–21 priemonę buvo pakeista į „Hypovereinsbank“ rinkos paskolą. Šios naujos paskolos palūkanų norma buvo nustatyta 5,9 %, kuri buvo didesnė už galiojančią 5,49 % bazinę palūkanų normą. Tačiau Komisija nustatė, kad 90 % laidavimas iš 13 priemonės buvo suteiktas už šią naują rinkos paskolą.

(48)

22 priemonė: 2 mln. Vokietijos markių dydžio investicinė paskola, kuri tariamai buvo suteikta pagal ERP rekonstrukcijos programą (ERP-Aufbauprogramm) 1996 m. kovą (12).

(49)

23 priemonė: žr. 37 punktą.

(50)

24 priemonė: 1994 m. spalį „Kahla II“ iš Tiuringijos žemės gavo investicines 3,36 mln. Vokietijos markių subsidijas 1994–1996 metų laikotarpio investicijoms (13).

(51)

25 priemonė: per 1994–1996 metų laikotarpį įmonė gavo 0,838 mln. Vokietijos markių investicinius priedus (14).

(52)

26 priemonė: 1,549 mln. Vokietijos markių dydžio subsidijos užimtumui remti per 1994–1996 metų laikotarpį.

(53)

27 priemonė: per 1994–1996 metų laikotarpį įmonė gavo 122 414 Vokietijos markių dydžio subsidijas dalyvavimui mugėse (parodose), 0,03 mln. Vokietijos markių dydžio subsidijas reklamai, 0,318 mln. Vokietijos markių subsidijas tyrimams ir plėtrai (R&D) bei 0,021 mln. Vokietijos markių dydžio subsidijas darbuotojų integravimui.

(54)

28 priemonė: kitos 1,67 mln. Vokietijos markių investicinės subsidijos buvo suteiktos 1996 m gruodį 1997–1999 metų laikotarpiui.

(55)

29 priemonė: įmonė gavo 0,365 mln. Vokietijos markių investicinius priedus 1997–1999 metams.

(56)

30 priemonė: 2,32 mln. Vokietijos markių dydžio paskolą 1999 m. gegužę suteikė privatus bankas; ši paskola buvo padengta 90 % laidavimu (galimo negrąžinimo atveju), kurį 1994 m. kovą suteikė Tiuringijos žemė už investicinius kreditus iki 13,5 mln. Vokietijos markių (žr. 13 ir 23 priemones). Ši paskola buvo suteikta su 4,6 % palūkanų norma.

(57)

31 priemonė: kitos 0,851 mln. Vokietijos markių subsidijos užimtumui remti.

(58)

32 priemonė: pagal metines ataskaitas įmonė 1997–1999 m. gavo 342 910 Vokietijos markių dydžio subsidijas dalyvavimui mugėse (parodose), reklamai ir darbuotojų integravimui bei 8 602 Vokietijos markių dydžio subsidijas personalo išlaidoms, susijusioms su tyrimų ir plėtros (R&D) veikla. Bendra subsidijų suma sudarė iki 0,352 mln. Vokietijos markių.

(59)

Be to, Vokietija, išplėtus oficialią tyrimo procedūrą, pareiškė, jog įmonė esą pasinaudojusi schema, kuri investicijas leidžia nurašyti iš pradžių didesniais mastais, o ilgainiui sumažinti (ypatingasis nurašymas). Vokietija pripažino, kad ši priemonė įmonei iš tikrųjų buvo naudinga, nes su ja buvo susiję ne tik nuostoliai pirmaisiais metais, bet ir mažesnių mokesčių mokėjimas. Valstybei dėl mokesčių sumažėjimo susidariusius įplaukų nuostolius taip pat reikia laikyti valstybės finansavimo priemone, teikiama įmonei „Kahla II“ (žr. toliau 33 priemonę).

(60)

Vokietijos duomenimis, 1994 m. kovo 25 d. buvo parengtas planas „Kahla II“ poreikiams finansuoti. Iš pradžių planuotos išlaidos buvo šiek tiek sumažintos –maždaug 2 mln. Vokietijos markių suma. Detali suvestinė pateikta 5 lentelėje, sudarytoje pagal Vokietijos perduotus duomenis (mln. Vokietijos markių) –

5 lentelė

(61)

Siekiant padengti išlaidas (savikainą), 1994 m. kovą buvo parengtas finansavimo planas, kuris vėliau keletą kartų buvo keičiamas. 6 lentelė parengta pagal Vokietijos pateiktus duomenis. Kursyvu parašytos priemonės yra susijusios su tariamai privačiomis lėšomis (mln. Vokietijos markių) –

6 lentelė

(62)

Nustatyta, kad TIB kapitalo dalis (11 priemonė) 1995 metais, palyginti su iš pradžių numatyta suma, buvo padidinta 0,25 mln. Vokietijos markių suma. Be to, nustatyta, kad pirminiame plane buvo numatyta 13,5 mln. Vokietijos markių dydžio paskola. Už šias paskolas ir už privataus banko suteiktą 6,5 mln. Vokietijos markių dydžio kreditą, skirtą įmonės apyvartinėms lėšoms, Žemė prisiėmė 90 % laidavimus (13 ir 14 priemonės). 1994 m. kreditas, skirtas įmonės apyvartinėms lėšoms, buvo suteiktas. Iš viso 1995 m. buvo suteikta 13,5 mln. Vokietijos markių paskolų (18–22 priemonės), kurios veiksmingai buvo padengtos 90 % laidavimu.

(63)

Nagrinėjant tariamai privačias lėšas, buvo nustatyta, kad iš pradžių investuotojo numatytas 2,555 mln. Vokietijos markių įnašas buvo sumažintas iki 2,055 mln. Vokietijos markių, t. y. sumažintas 0,5 mln. Vokietijos markių suma. Subsidija mažoms ir vidutinėms įmonėms („MVĮ subsidija“) (15 priemonė) buvo padidinta 0,5 mln. Vokietijos markių suma, vadinasi, tiksliai ta suma, kuria buvo sumažintas investuotojo įnašas. Kai tariamas privataus investuotojo įnašas buvo iš tikrųjų įneštas, jį sudarė 0,055 mln. Vokietijos markių grynųjų pinigų suma iš investuotojo nuosavų lėšų ir dvi 2 mln. Vokietijos markių dydžio paskolos, kurias suteikė valstybiniai bankai pagal patvirtintas pagalbos schemas (16 ir 17 priemonės).

(64)

Nustatyta, kad 6 lentelėje, kurią sudarė Vokietija, nėra jokios nuorodos į pagal 26 ir 27 priemones suteiktas subsidijas ir apie ypatingojo nurašymo (amortizacijos) schemą, kuria įmonė, pasak Vokietijos, galėjo pasinaudoti (33 priemonė). Kitoje lentelėje, kuri buvo perduota 2002 m. sausio 30 d., Vokietija nurodė, kad 1994–1995 m. nurašytos investicijos iš viso sudarė beveik 3,603 mln. Vokietijos markių.

(65)

Vokietija sudarė ir pateikė kitą lentelę su įvairiomis nurodytomis investicijomis, kurias įmonė investavo 1997–1998 metais (mln. Vokietijos markių) –

7 lentelė

(66)

Šių išlaidų (savikainos) finansavimas detaliai yra nurodytas 8 lentelėje, kurią sudarė ir pateikė Vokietija (mln. Vokietijos markių)

8 lentelė

(67)

Nustatyta, kad 8 lentelėje, kurią sudarė Vokietija, nėra jokios nuorodos į subsidijas pagal 31 ir 32 priemones. Tačiau išlaidų (savikainos) finansavimui skirtoje 7 lentelėje Vokietija nurodo, kad įmonė pagal ypatingojo nurašymo (amortizacijos) schemą (33 priemonė) nurašė maždaug 0,743 mln. Vokietijos markių investicijų. Ši paskutinė paminėta suma tikriausiai yra 8 lentelės eilutėje „Kiti šaltiniai“.

(68)

Be to, Vokietija atsiuntė kitą investicijų planą (15), kuriame yra detaliai nurodytos 1994–2000 metais vykdomos ir būsimos 2000–2003 metų investicijos. Šiame plane pirmiausia įvardyta daugybė mašinų ir įrenginių, į kuriuos įmonė investavo. Bendros išlaidos per 1994–2000 m. laikotarpį yra nurodytos 9 lentelėje, kurią sudarė ir pateikė Vokietija (mln. Vokietijos markių) –

9 lentelė

(69)

Komisija nustatė, kad šis paskiausiai minėtas investicinis planas apima dalį 5–8 lentelėse aprašytų investicijų. Todėl per 1994–1996 m. laikotarpį vykdytos investicijos iš viso sudaro beveik 14,977 mln. Vokietijos markių. Tai atitinka 5 lentelės eilutėje „Mašinų atnaujinimas“ nurodytas iš tikrųjų įvykdytas investicijas. 1997–1998 metų bendra investicijų suma atitinka 7 lentelėje nurodytas vykdytas investicijas.

(70)

Tiek „Kahla I“, tiek „Kahla II“ gamina namų ūkio sektoriui skirtus indus iš dailiosios keramikos ir porceliano. „Kahla II“ išsiplėtė ir šiuo metu gamina produktus ir verslo sektoriui, ypač viešbučiams ir dekoravimo tikslais. Gaminiai yra eksportuojami.

(71)

Stalo indų ir dekoratyvinio porceliano sektoriuje vyksta intensyvi prekyba tarp valstybių narių. Dekoravimui skirtas porcelianas gaminamas visoje Europoje, o stalo indų porceliano gamintojai yra susitelkę Šiaurės Bavarijoje (Vokietija), Staffordshire (Jungtinė Karalystė) ir Limousin’e (Prancūzija). Greta gausybės mažų ir vidutinių įmonių yra ir daugybė didelių įmonių. Pastarosioms priklauso „Villeroy&Boch“ (Vokietija/Liuksemburgas), „Hutschenreuther“ ir „Rosenthal“ (Vokietija) bei „Royal Doulton“ ir „Wedgewood“ (Jungtinė Karalystė), kurioms tenka daugiau kaip trečdalis visos Bendrijos gamybos. Dėl viešbučių ir viešojo maitinimo įstaigų (restoranų ir kavinių) specialių reikmių atsirado „viešbučių porceliano sektorius“ („Hotelporzellansektor“), savitai kuriantis itin solidų porcelianą. Jungtinė Karalystė, Vokietija ir Italija yra pagrindinės šalys porceliano gamintojos ir naudotojos. Glaudus ryšys su galutiniu vartotoju ir skatinanti dizaino kūrimą konkurencija suformavo šią intensyvaus darbo reikalaujančią pramonės šaką, gaminančią ypatingai didelį produktų asortimentą. Pardavimai į trečiąsias šalis nominaliai viršija importą į Bendriją, tačiau apimties požiūriu yra daugiau importuojama negu eksportuojama, visų pirma dėl labai pigaus importo iš Kinijos (16).

(72)

Porceliano sektorius turi didžiulius pajėgumus. Gamyba ir vartojimas 1984–1991 metais nuolat augo, o po 1992-1993 metų prasidėjo smukimas. Laukiamo 1994 metų atokvėpio nebuvo. Paskutiniųjų metų prekybos balansas buvo teigiamas, tačiau importo dalis gerokai padidėjo, ypač namų ūkio indų sektoriuje. Eksporto padidėjimas negali kompensuoti konkurencijos šiame sektoriuje. Dar labiau aštrėja įtempta konkurencijos padėtis ir pertekliniai pajėgumai dėl į rinką ateinančiųjų konkurentų iš Pietų Azijos ir Rytų Europos (visų pirma iš Čekijos Respublikos ir Vengrijos), kurie iš savo prekybos susitarimo su Europos Sąjunga turi naudos (17).

(73)

Komisija, pradėdama oficialią tikrinimo procedūrą, išnagrinėjo finansines priemones, teikiamas įmonėms „Kahla I“ ir „Kahla II“ Europos bendrijos steigimo (EB) sutarties 87 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalies požiūriu. Priemonės apėmė valstybės lėšas ir iškreipė konkurenciją tarp valstybių narių arba grėsė ją iškraipyti ir sukūrė šioms įmonėms pranašumus. Pagal laikinąjį įvertinimą „Kahla I“ ir „Kahla II“, Komisijos požiūriu, kaip tik ir buvo sunkumus patiriančios įmonės. Be to, Komisija suabejojo, ar valstybė elgėsi kaip rinkos sąlygomis veikiantis verslininkas (investuotojas), suteikdama šioms įmonėms finansinių išteklių. Laikinajame įvertinime tokios priemonės buvo laikomos valstybės pagalba.

(74)

Kadangi Komisija rimtai suabejojo, ar ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, todėl ji pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl ad-hoc pagalbos, teikiamos įmonėms „Kahla I“ ir „Kahla II“. Be to, Vokietija tvirtino, jog daugybė pagalbos priemonių buvo suteikta pagal patvirtintas pagalbos schemas. Iš Komisijai pateiktų duomenų ji negalėjo nuspręsti, ar šios priemonės atitinka patvirtintas pagalbos schemas, pagal kurias jos tariamai buvo suteiktos. Todėl Komisija, remdamasi oficialaus tyrimo pradžia, pareikalavo iš Vokietijos suteikti informacijos, kad galėtų šį punktą išsiaiškinti.

(75)

Informacija, pateikta kaip atsakymas į minėtą reikalavimą suteikti informacijos, išsklaidė Komisijos abejones tik dėl kai kurių tariamai pagal patvirtintą pagalbos schemą suteiktų priemonių, kad tai buvusi valstybės pagalba. Be to, Komisija nustatė kai kurių priemonių detales, apie kurias ji iki tol nebuvo informuota. Todėl Komisija išplėtė oficialų tyrimą, kad įvertintų priemones, kurios akivaizdžiai vis dar nesiderino su patvirtintomis pagalbos schemomis, bei priemones, apie kurias ji buvo informuota tik pradėjus oficialią tyrimo procedūrą.

(76)

Savo 1999 m. lapkričio 11 d. rašte Vokietija išreiškė nuomonę, esą apie jokias iš esančių finansinių priemonių Komisijai pranešti nereikėjo. Vokietija rėmėsi tuo, kad „Kahla II“ 1994 m. vasarį buvo įsteigta naujai, o „Kahla I“ veikla nebuvo pratęsta. Vokietijos teigimu, „Kahla II“ nebuvo sunkumus patirianti įmonė. Per visą procedūrą Vokietija atkakliai laikėsi šio požiūrio. Šiai argumentacijai patvirtinti Vokietija iš pradžių pateikė dvi konsultantų 1993 m. lapkričio 29 d. ir 1994 m. sausio 11 d. parengtas ataskaitas. Išplėtus oficialią tikrinimo procedūrą, Vokietija perdavė ir kito konsultanto 2002 m. sausio 21 d. parengtą ataskaitą.

(77)

Vokietija iš pradžių pareiškė, jog dauguma viešųjų įstaigų finansinių priemonių neturėtų būti laikomos pagalba, nes valstybės, teikdamos įmonei „Kahla II“ finansinę pagalbą, elgėsi kaip rinkos sąlygomis veikiantis verslininkas. Kitas teikiamas įmonei „Kahla II“ finansines priemones, kurios nepriskirtinos rinkos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo principui, Vokietijos nuomone, reikia laikyti suteiktomis pagal patvirtintas pagalbos schemas arba kaip de minimis pagalbą. Vokietija pateikė išsamią informaciją ir dokumentus.

(78)

Pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, Vokietija pripažino, kad kai kurios priemonės galėtų būti pagalba, o kai kurios negalėtų būti priskiriamos prie Komisijos komunikate dėl de minimis pagalbos (18) ir 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (19) esančių de minimis taisyklių arba patvirtintų pagalbos schemų. Tačiau Vokietija buvo tos nuomonės, jog šiuo atveju pagalba buvo kaip investicijų pagalba, kuri laikosi aukščiausios regionų rėmimo ribos. Be to, Vokietija perdavė keletą investicinių planų ir papildančios informacijos šia tema kartu su priemonių pagalbos intensyvumo įvertinimu.

(79)

Baigdama Vokietija pareiškė, kad Komisija, jeigu ji nepriima nė vieno iš pateiktų argumentų, – ypač 26 priemonei – turėtų patikrinti, ar nebūtų galima laikyti pagalbą su bendrąja rinka suderinama užimtumo pagalba.

(80)

Savo 2002 m. spalio 1 d. rašte Vokietija, prieštaraudama visiems savo argumentams, pareiškė, kad, jeigu Komisija įmonę „Kahla II“ turėtų laikyti patiriančia sunkumus įmone, tai nagrinėjamas pagalbos priemones, atsižvelgiant į Bendrijos gaires dėl pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (20) (Restruktūrizavimo gairės) reikėtų laikyti restruktūrizavimo pagalba.

(81)

Pradėjusi ir išplėtusi procedūrą, Komisija gavo „Kahla II“ nuomones, kurios buvo perduotos Vokietijai 2001 m. rugpjūčio 7 d. ir 2002 m. kovo 6 d. raštais. „Kahla II“ pateikti argumentai iš esmės atitinka Vokietijos argumentus.

(82)

Be to, buvo gautas naujas skundas dėl to, kad „Kahla II“ esą gavusi ir kitų pagalbų. Ši informacija 2002 m. balandžio 30 d. raštu buvo perduota Vokietijai. 2002 m. gegužės 29 d. Atsakydama Vokietija pareiškė, kad įmonė negavo jokių kitų subsidijų, kaip tik tų, apie kurias Komisijai buvo pranešta.

(83)

2002 m. liepos 30 d.„Kahla II“ perdavė Komisijai kitą nuomonę, kurioje nebuvo jokių naujų faktų ar įrodymų, tačiau kurioje Vokietija laikėsi savo ankstesniųjų argumentų, kad įmonė niekada nebuvo sunkumus patirianti įmonė, kad tam tikrų priemonių nereikėtų laikyti pagalba ir kad ad hoc pagalbą reikėtų laikyti sutarta regionine pagalba.

(84)

Pradėdama oficialią tyrimo procedūrą, Komisija iš turimų duomenų negalėjo nuspręsti, ar „Kahla I“ ir „Kahla II“ buvo nepriklausomos įmonės ir kaip reikėtų traktuoti „Kahla II“ – kaip įmonės tąsą ar kaip pagal perėmimo sprendimą (Auffangslösung) įsteigtą įmonę. Todėl Vokietijos buvo pareikalauta pateikti pakankamai duomenų, leidžiančių išsiaiškinti šį punktą.

(85)

Išplėtusi oficialųjį tyrimą, Vokietija padarė išvadą, kad „Kahla I“ ir „Kahla II“ yra skirtingi teisiniai vienetai. „Kahla II“ buvo laikoma perimančiąja bendrove (Auffangsgesellschaft), nes ją buvo įsteigęs ponas G. Raithel kaip kuruojančią bendrovę (Dachgesellschaft), kad pratęstų likviduojamos įmonės „Kahla I“ veiklą ir perimtų jos turtą. Pateiktuose dokumentuose „Kahla II“ dažnai apibūdinama kaip perimančioji bendrovė (Auffanggesellschaft), ir Komisija nustatė, kad įvyko kontrolės, nuosavybės santykių ir juridinio asmens pasikeitimas. Vokietija tokiam požiūriui neprieštaravo.

(86)

Turtas įmonei „Kahla II“ buvo parduotas ne pagal atvirą ir su nenustatytomis sąlygomis konkursą. Vokietija pareiškė, jog rinkos dalyviai buvo informuoti apie tai, kad turtą siūloma parduoti. Todėl, pasak Vokietijos, po derybų su dviem potencialiais investuotojais bankroto administratorius išrinko poną G. Raithel geriausiu siūlytoju. Bankroto administratoriaus duomenimis, šis pasirinkimas buvo pagrįstas tiek siūlytojo patirtimi porceliano rinkoje, tiek ir tuo faktu, kad jo pasiūlyta suma buvusi didesnė negu kito siūlytojo, kuris, Vokietijos teigimu, pasiūlęs 1 Vokietijos markę. Tačiau Komisija nustatė, kad ponas G. Raithel iš tikrųjų pasiūlė daugiau negu 1 Vokietijos markę, bet ši pasiūlyta kaina turėjo būti finansuojama iš valstybės lėšų. Be to, iš turimos informacijos paaiškėjo, jog ponas G. Raithel 55 000 Vokietijos markių įnešė iš savo nuosavų lėšų, todėl jo įnašas didesnis už 1 Vokietijos markę. Remdamasi turima informacija, Komisija pripažįsta, jog ponas G. Raithel buvo geriausias siūlytojas.

(87)

Komisija pripažino, kad „Kahla I“ sklypo vertė buvo paremta nepriklausomų ekspertų ekspertize. Vokietija pareiškė, kad įrenginiai ir atsargos, sudarantys iš viso maždaug 3,5 mln. Vokietijos markių, buvo apskaičiuoti ne ekspertizės pagrindu, nes buvę praktinių problemų, o didžioji dalis įrenginių buvo blogos būklės ir juos reikėjo pakeisti. Atsižvelgdama į šiuos faktus, Komisija padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti tuo, jog už įmonės „Kahla I“ turtą sumokėta suma neatitiktų rinkos kainos.

(88)

Kalbant apie vėliau parduotą 49 % TIB dalį įmonei „Kahla II“, tolesniuose skirsniuose bus analizuojama, ar tai atitinka rinkos sąlygomis veikiančio verslininko elgseną. Tačiau Komisija nustatė, kad ši turto dalis parduota ponui G. Raithel ir jo sūnui 1999 m. gruodžio 31 d. ne atvirame, skaidriame ir be apribojimų konkurse.

(89)

TIB yra žemei priklausanti finansinė įstaiga. Atsižvelgdama į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo nuolatinę teismų ir Komisijos politiką, Komisija manė, kad pardavimo kaina už viešojo turto dalį neturi jokių valstybės pagalbos elementų, jeigu pardavimo objektas yra siūlomas atviro, nesusaistyto jokiomis sąlygomis ir nediskriminuojančio konkurso tvarka. Vis dėlto valstybės narės nėra įpareigotos laikytis tokios procedūros parduodant viešojo turto dalį.

(90)

Jeigu tokia pardavimo procedūra neorganizuojama, tai pardavimo kaina gali turėti valstybės pagalbos elementų. Todėl prireikus Komisija gali patikrinti, ar pardavimo kaina iš tikrųjų atitinka viešojo turto dalies vertę. Atsižvelgdama į tai, Komisija nustatė, kad kaina už turto dalis, parduotas ponui G. Raithel ir jo sūnui, buvo didesnė negu kaina, kurią pati TIB beveik prieš šešerius metus buvo sumokėjus. Be to, buvo nustatyta, kad toji dalis buvo mažesnioji turto dalis. Baigiant reikėtų pabrėžti, kad dėl oficialios tyrimo procedūros pradėjimo ir išplėtimo nė viena suinteresuotoji šalis nepateikė jokio skundo dėl to, jog būtų buvusi tyčia pašalinta iš pardavimo, ir jokia suinteresuotoji šalis nepateikė pasiūlymo tapti įmonės dalininke. Todėl, Komisijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad šios turto dalies pardavimą reikėtų laikyti pagalba.

(91)

Įmonėms „Kahla I“ ir „Kahla II“ finansinė pagalba buvo suteikta iš valstybės lėšų, ir ši pagalba abiem įmonėms suteikė pranašumų prieš savo konkurentus. Dokumentuose esantys faktai parodė, kad valstybės kontroliuojamos įstaigos (ūkio subjektai) suteikia paskolas ir įsigyja privačių įmonių turto dalis (akcijų paketus), kaip ir TIB įmonėje „Kahla II“, nors jų veikla aiškiai turi būti priskiriama valstybės kompetencijai. Dėl to remiamasi 1993 m. lapkričio 29 d. konsultanto ataskaita, pagal kurią visa „Kahla I“ įmonės restruktūrizavimo koncepcija turėjo būti vertinama, atsižvelgiant į regiono valdžios pastangas išsaugoti darbo vietas įmonėje „Kala I“ (21). Kadangi porceliano rinka konkurencijos požiūriu yra intensyvi europinio produkto rinka, turinti pajėgumų perteklių, tai iškilo grėsmė, jog finansiniai pranašumai, kurie sukuria tam tikrai įmonei naudingesnę už savo konkurentus poziciją, iškreips konkurenciją ir pakenks prekybai tarp valstybių narių.

(92)

Kalbant apie „Kahla I“, Komisija, išplėtusi oficialaus tyrimo procedūrą, padarė išvadą, kad 2, 3 ir 9 priemonės nėra pagalba. Visos kitos Vokietijos suteiktos priemonės vis dar buvo laikomos pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 1 dalies požiūriu. Vokietija neprieštaravo tokiam požiūriui, kuris vėliau buvo palaikomas.

(93)

Kalbant apie „Kahla II“, tai Vokietija tiek anksčiau, tiek ir dabar yra tos nuomonės, kad tai yra nauja įmonė, kuri negarantuoja „Kahla I“ įmonės verslo tąsos, ir, kad ji niekada nebuvo sunkumus patirianti įmonė. Todėl viešosios institucijos, suteikdamos savo finansinę paramą, elgėsi kaip rinkos sąlygomis veikiantis verslininkas (investuotojas). Komisija visų pirma patikrins, ar viešosios įstaigos, kurios suteikė įmonei „Kahla II“ finansinę pagalbą, veikė kaip rinkos sąlygomis veikiantis verslininkas. Antra, Komisija ištirs klausimą dėl įmonės sunkumų.

(94)

Vokietija pateikė dvi konsultantų parengtas ataskaitas, kad pagrįstų savo tezes, jog viešosios įstaigos, suteikusios įmonei „Kahla II“ finansinę pagalbą, veikė kaip į rinkos ekonomiką besiorientuojantis kapitalo investuotojas.

(95)

Kaip nurodyta 91 punkte, 1993 m. lapkričio 29 d. pirmojoje atskaitoje, atsižvelgiant į Žemės valdžios pastangas išlaikyti darbo vietas įmonėje „Kahla“, buvo siūlomas perimančiajai bendrovei (Auffanggesellschaft) restruktūrizavimo planas (22). Restruktūrizavimas turėjo būti atliktas per 1994–1997 m. laikotarpį, o bendrosios išlaidos turėjo sudaryti 18,779 mln. Vokietijos markių sumą. Slenkstinė pelno riba 1996 m., esant teigiamam rezultatui, turėjo pasiekti 0,101 mln. Vokietijos markių sumą.

(96)

Antroji ataskaita buvo parengta 1994 m. sausio 11 d. TIB bendrovei, prieš jai perimant savo 49 % turto dalį įmonėje. Studijoje buvo aiškinama, kad TIB tikslas – išlaikyti ir sukurti darbo vietas Tiuringijoje (23). Studijoje nurodoma, kad pelningumą atkurti galima tik su viešųjų institucijų parama restruktūrizuojant įmonę. Slenkstinė pelno riba 1996 m., esant teigiamam rezultatui, turėjo pasiekti 1,394 mln. Vokietijos markių sumą. Be to, studijoje buvo teigiama, jog viešųjų įstaigų pagalba įmonei „Kahla II“ buvo labai rizikinga ir nebuvo jokios galimybės, kad įmonė iki 1998 metų galėtų grąžinti finansinę paramą.

(97)

Atsižvelgdama į šias ataskaitas, Komisija padarė išvadą, kad valstybinės finansinės įstaigos – ypač TIB – nesielgė kaip rinkos sąlygomis veikiantis verslininkas (investuotojas), pažadėdamos įmonei „Kahla II“ finansinę pagalbą. Šios ataskaitos vienodai patvirtina, kad žemės valdžios ir jos finansinių įstaigų tikslas buvo išlaikyti darbo vietas. O tai nėra pagrindinis rinkos sąlygomis veikiančio verslininko (investuotojo) tikslas. Be to, ataskaitose mažiausiai dvejiems metams numatomas nuostolis, ir jose nenagrinėjamas joks galimas atpildas už valdžios institucijų kapitalo dalis, kas turėtų būti būdinga kiekvienam rinkos sąlygomis veikiančiam verslininkui (investuotojui).

(98)

Ypač atsižvelgdama į TIB kapitalo dalis įmonėje, Komisija gali laikytis tik savo tvirtos nuomonės, jog tai nesuderinama su rinkos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo principu ir todėl laikytina valstybės pagalba. Tas faktas, kad TIB savo dalį (akcijas) po penkerių metų pardavė kontrolinio akcijų paketo savininkui G. Raithel ir jo sūnui, ir būtent didesne kaina, negu ji pati 1994 metais už tai sumokėjo, šioje išvadoje nieko nekeičia. TIB elgsena turi būti vertinama ex ante, atsižvelgiant į potencialią riziką ir lauktas įplaukas. Iš tada turėtų ataskaitų matyti, kad šios rizikos buvo didelės (24), tačiau jokių priemonių nebuvo imtasi joms pasitikti. Taip pat nebuvo atlikta jokia būsimų įplaukų analizė. Beje, TIB faktinis pelnas buvo mažas.

(99)

Priešingai, nei tvirtina Vokietija, TIB dalyvavimo kapitale sąlygų negalima palyginti su privataus kapitalo investuotojo Raithel sąlygomis. Raithel tariamai investavo į įmonę 2,055 mln. Vokietijos markių. Tačiau tik 0,055 mln. Vokietijos markių buvo investuota iš jo paties nuosavų lėšų. Kiti 2 mln. Vokietijos markių buvo investuoti iš valstybės lėšų dviejų paskolų, kurios buvo suteiktos ponui Raithel, forma (16 ir 17 priemonės). Be to, viena iš paskolų (16 priemonė) buvo įtraukta į federalinės valstybės garantiją, skirtą paskolą suteikiančiam bankui „Deutsche Ausgleichsbank“, o kita paskola (17 priemonė) buvo garantuota „Kahla II“ žemės įkeitimu, tenkinant reikalavimą pirmąja eile (25). Kita vertus, TIB suteikė įmonei 1,975 mln. Vokietijos markių iš savo nuosavų lėšų ir tapo įmonės dalininke. Ši suma buvo nuosavas kapitalas, kuris nemokumo (bankroto) atveju būtų traktuojamas kaip antraeilis (subordinuotas) kreditorių reikalavimų tenkinimo požiūriu. Todėl TIB prisiimta rizika buvo kur kas didesnė negu privataus kapitalo investuotojo rizika. Kaip toliau bus nurodyta 111 punkte, ponas G. Raithel, be kita ko, turėjo teisę nutraukti sutartį, jeigu TIB dalis ir (arba ) kitos priemonės nebūtų įneštos, o tuo tarpu TIB tokių teisių neturėjo. Todėl TIB dalyvavimas kapitale nesiderina su privataus kapitalo investuotojo principu.

(100)

Kas dėl kitų Vokietijos priemonių, tai rinkos sąlygomis veikiantis verslininkas (investuotojas), atsižvelgdamas į ypatingą įmonės padėtį ir į tą faktą, kad jis dirba rinkoje, kuri pasižymi struktūrinių pajėgumų pertekliumi, finansinę paramą būtų suteikęs tik su ta sąlyga, jeigu į šiuos faktus būtų atsižvelgta.

(101)

Komisija iš pradžių ištirs TIB ir valstybinių bankų suteiktus kreditus. Šie kreditai pateikti 10 lentelėje.

10 lentelė

(102)

10 lentelės duomenys patvirtina, kad valstybės finansinės įstaigos nesielgė kaip rinkos sąlygomis veikiantis verslininkas (investuotojas). Ypač atsižvelgiant į TIB paskolą gaunant dalį pelno (12 priemonė), nustatyta, kad sutarta palūkanų norma buvo 12 %, tačiau palūkanų dydis buvo apribotas iki 50 % metinio pelno. Ataskaitose jau buvo pabrėžta, kad „Kahla II“ ne mažiau kaip dvejus pirmuosius metus negaus iš veiklos jokio pelno. Taip iš tikrųjų ir buvo. Nebuvo tartasi ir dėl didesnės palūkanų normos, siekiant kompensuoti negautą sumą už tuos metus, kuriais palūkanų mokėjimo nebuvo tikimasi. Todėl TIB sąmoningai suteikė paskolą (gaunant dalį pelno), kuri nebuvo susieta su jokiomis papildomomis balso teisėmis, už ją nereikalaujant jokių garantijų ir su 0 % palūkanų norma mažiausiai dviejų metų laikotarpiui. Nebuvo sutarta dėl jokios papildomos rizikos įmokos, stengiantis kompensuoti riziką, iš anksto numatytą ataskaitoje, kuria remiantis buvo suteiktos paskolos gaunant dalį pelno (ir leista dalyvauti kapitale). Kas dėl kitų paskolų, tai iš lentelės matyti, kad jos visos buvo suteiktos mažesne negu bazine palūkanų norma. Be to, garantijos, jeigu jos buvo suteiktos, tai arba valdžios institucijų, arba visoms paskoloms buvo pasitelktas kaip garantija pakartotinai tas pats turtas. Šis turtas nebuvo įvertintas nepriklausomų ekspertų, todėl jo tikroji vertė yra abejotina. Taip pat reikėtų prisiminti, kad šis turtas buvo finansuojamas valstybės parama.

(103)

Laidavimo sutartyje buvo numatyta, kad pagal subordinaciją turėjo būti suteiktas 0,7 mln. Vokietijos markių dydžio pono G. Raithel laidavimas, nebent būtų galima įrodyti, kad jis suteikė asmeninį laidavimą už nuosavo kapitalo pagalbos paskolą (16 priemonė). Paskolos sutartyje, skirtoje 16 priemonei, numatytas ne asmeninis laidavimas, bet valstybės federalinė garantija. Tačiau Komisija niekada nebuvo informuota apie tai, kad šis 0,7 mln. Vokietijos markių dydžio laidavimas kada nors būtų buvęs suteiktas. Priešingai, Komisijos žiniomis, paskola buvo apsaugota valstybės federaline garantija, bet ne asmeniniu laidavimu. Net jeigu toks laidavimas ir būtų buvęs suteiktas, jis būtų tenkinamas kaip antraeilis po visų kitų garantijų ir padengtų tik daug mažesnę dalį galimos didelės rizikos paskolos negrąžinimo atveju. Atsižvelgdama į tai, Komisija galėjo daryti tik tokią išvadą, kad valstybiniai bankai ir finansinės įstaigos nesielgė kaip rinkos sąlygomis veikiantis rinkos dalyvis. Be to, Vokietija pati apibūdino paskolas, nurodytas 16–22 priemonėse, kaip pagalbą (28), net jeigu ir kaip esamą pagalbą. Komisija yra tokios pačios nuomonės kaip ir Vokietija, kad paskolos yra pagalba. Jų priskyrimas prie esamos pagalbos nagrinėjamas tolesniuose skirsniuose.

(104)

Kas dėl subsidijų (15, 24–29, 31–32 priemonės), tai, Komisijos nuomone, nė vienas rinkos sąlygomis veikiantis verslininkas nebūtų suteikęs negrąžinamų subsidijų. Vokietija šio fakto ir neginčijo. Atsižvelgdama į 90 % žemės laidavimus (13, 14, 23 ir 30 priemonės), Vokietija pagaliau ir pati pripažino, kad tai yra pagalba. Atsižvelgdama į su tuo susijusią didelę riziką ir deramos priemokos rizikai padengti nebuvimą, Komisija visiškai sutiko su tokia nuomone. Taigi nebuvo jokio būtino reikalo šį klausimą toliau tirti. Pasak Vokietijos, šie laidavimai priklauso de minimis valstybės pagalbai. Tai nagrinėjama „Įvertinimo“ D skirsnyje.

(105)

Atsižvelgdama į tai, Komisija negali daryti išvados, kad valstybės finansinės įstaigos įmonei „Kahla II“ suteikė paramą tokiomis sąlygomis, kurias būtų galima palyginti su rinkos sąlygomis veikiančio verslininko sąlygomis. Todėl visos Vokietijos priemonės tiek dabar, tiek ir anksčiau laikomos pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies požiūriu.

(106)

„Kahla II“ įsteigta pagal perėmimo sprendimą (Auffanglösung), vadinasi, ji yra naujai įsteigta įmonė, kuri perėmė bankrutuojančios įmonės turtą. Nors tokios įmonės yra steigiamos naujai kaip perimančiosios pagal perėmimo sprendimus (Auffanglösungen), sukurtus specialiai Rytų Vokietijoje, jas galima laikyti sunkumus patiriančiomis įmonėmis. Pagrindas tam yra tai, kad tokios kuruojančios bendrovės (Mantelgesellschaften) perima bankrutuojančių įmonių turtą ir toliau plėtoja jų veiklą, paprastai prieš tai neatlikę netgi jokio priimtino restruktūrizavimo. Todėl pagal perėmimo sprendimą įsteigtos įmonės (Auffanglösungen) „paveldi“ daugybę struktūrinių trūkumų ir joms reikalingi esminiai pasikeitimai, kad galėtų veikti rinkos ekonomikos sąlygomis. Prie tokių pasikeitimų priklauso investicijos, skirtos senų mašinų ir įrangos modernizavimui, pokyčiai įmonės struktūroje (tradiciškai didžiuliai konglomeratai, kurie veikė planiniame ūkyje), darbuotojų skaičiaus sumažinimas (Rytų Vokietijos konglomeratai paprastai dirbo su per dideliu skaičiumi darbuotojų), nauja produktų orientacija, rinkodara ir t. t. Be to, reikėjo atkurti klientų, tiekėjų ir finansinių įstaigų pasitikėjimą, nes perimančioji bendrovė (Auffanggesellschaft) buvo sužlugusios įmonės perėmėja. Šiuo požiūriu jų negalima palyginti su kitomis naujai įsteigtomis įmonėmis.

(107)

Paprastai prie rinkos sąlygų prisitaikoma per restruktūrizavimą, kuriam dažniausiai pasitelkiama valstybės pagalba. Atsižvelgdama į ypatingą naujųjų Vokietijos žemių padėtį, Komisija patvirtino lanksčią ir palankią koncepciją, kuri leido priimti įmonių perėmimo sprendimus (Auffanglösungen), pagal kuriuos iki 1999 m. pabaigos buvo galima pasinaudoti restruktūrizavimui skirta pagalba. Toks veikimo būdas kodifikuotas Restruktūrizavimo gairių (1999 m.) 10 išnašoje (29). Dėl savo ypatingos padėties perimančiosios bendrovės (Auffanggesellschaft) sudaro išimtį tos taisyklės, kurioje nustatyta, kad naujai įsteigtoms įmonėms pagal Restruktūrizavimo gaires nėra taikoma sanavimo ir restruktūrizavimo pagalba.

(108)

Pagal kitą procedūrą (30) Vokietija 1999 m. gegužės 5 ir 6 d. raštais aiškiai nustatė, kad „Kahla II“ yra sunkumus patirianti įmonė. Tačiau po dvejų metų Vokietija 2001 m. rugsėjo 26 d. raštu prieštaravo savo pačios ankstesniesiems duomenims ir konstatavo, jog „Kahla II“ esą niekada nebuvo patyrusi sunkumų. Šioje procedūroje Vokietija buvo tos nuomonės, kad „Kahla II“ negalėtų būti laikoma sunkumus patiriančia įmone, nes buvę ne visos Restruktūrizavimo gairėse įvardytos sąlygos.

(109)

Komisija pastebėjo, kad Restruktūrizavimo gairėse nebuvo tikslaus sunkumus patiriančios įmonės apibrėžimo, bet buvo įvardyti tipiški simptomai. „Kahla II“ atveju yra Restruktūrizavimo gairių (1994 m.) 2.1 punkte įvardytas bendras kriterijus, pagal kurį nustatoma, ar įmonė patiria sunkumus: sunkumus patiriančios įmonės yra tos, „kurios savo ištekliais arba savininkų ar akcininkų kreditorių lėšomis ar sutelkus rinkos išteklius negali atsigauti“. Tai buvo nustatyta „Kahla II“ steigimo ir pagalbos suteikimo metu (svarbiu įvertinimui laiku) turėtose ataskaitose (31); jose „Kahla II“ laikoma sunkumus patiriančia įmone ir aprašomas restruktūrizavimas pelningumui atkurti (32). Ex post tai patvirtina tas faktas, kad įmonė, pagal turimą informaciją, niekada negavo iš bankų finansinių lėšų be valstybės pagalbos (33).

(110)

Iš tikrųjų kai kurie Restruktūrizavimo gairėse nurodyti požymiai yra numatyti ne pagal perėmimo sprendimą (Auffanglösung) įsteigtoms bendrovėms, nes šios yra laikomos naujai įsteigtomis įmonėmis, kurių ankstesnės veiklos raidos negalima patikrinti. Todėl šios bendrovės steigimo metu nepatiria tam tikrų simptomų, pavyzdžiui, mažėjančio pelningumo arba augančių nuostolių, mažėjančios apyvartos, didėjančių atsargų, mažėjančių grynųjų pinigų srautų, didėjančių palūkanų ir t. t. Komisija primena, kad pagal perėmimo sprendimą (Auffanglösung) įsteigtos bendrovės yra išimtis tos taisyklės, kad naujai įsteigtos įmonės negali būti laikomos sunkumus patiriančiomis įmonėmis ir todėl negali gauti jokios restruktūrizavimo pagalbos.

(111)

Kita vertus, būtent pagal perėmimo sprendimą (Auffanglösung) įsteigtų bendrovių yra ypač žema neto balansinė vertė. „Kahla II“ atveju Komisija primena apie tai, kad ji yra bankrutuojančios įmonės perėmėja ir, matyt, dėl to prarado daugelio klientų, tiekėjų ir finansinių įstaigų pasitikėjimą. Todėl net turto įsigijimas buvo priklausomas nuo valstybės paramos. „Kahla I“ turto pirkimo ir pardavimo sutartyje buvo numatyta, kad naujasis investuotojas ponas G. Raithel turėtų galimybę nutraukti sutartį, jeigu nebūtų garantuotas finansavimas, į kurį įeina įvairios valstybės priemonės (kaip TIB dalyvavimas kapitale ir valstybės paskolos) (34). Be to, „Kahla II“ perėmė turtą iš „Kahla I“, kuri niekada nebuvo sėkmingai atlikusi restruktūrizavimo ir dėl šios aplinkybės turėjo įregistruoti bankrotą. Ex post tapo aišku, kad struktūrinės problemos buvo perkeltos, nes „Kahla II“ be valstybės paramos negavo jokio privataus finansavimo.

(112)

Kitas požymis, – per didelis darbuotojų skaičius. Kadangi pagal perėmimo sprendimą (Auffanglösung) įsteigtoms bendrovėms suteikta valstybės parama paprastai susiejama su reikalavimu išlaikyti darbo vietas, tai kurį laiką ji kelia tam tikrų sunkumų būtent dėl reikalavimo išlaikyti tam tikrą skaičių darbo vietų. Kaip patvirtinama 91 punkte minėtose ataskaitose, Žemės vyriausybės pagrindinis tikslas buvo išlaikyti darbo vietas. Per kitus metus „Kahla II“ savo darbuotojų skaičių sumažino. Todėl iš to galima daryti išvadą, kad pradžioje ji turėjo per daug darbuotojų.

(113)

Be kitų reikalavimų, pagal perėmimo sprendimą (Auffanglösung) įsteigtos bendrovės priverstos atlikti restruktūrizavimą, kad galėtų dirbti rinkos sąlygomis, nors pirmaisiais metais patiriama nuostolių, grynųjų pinigų srautai nedidėja, o dėl reikalingų investicijų susidaro didelės skolos ir palūkanos. Taip atsitiko ir įmonei „Kahla II“. Vokietija niekada nėra turėjusi tokio proceso, kurį patyrė „Kahla II“, ir kuris apibūdinamas kaip sunkumus patiriančios įmonės restruktūrizavimas, tačiau Komisija nustatė, kad abiejose 1993 m. lapkričio ir 1994 m. sausio ataskaitose buvo siūlomas restruktūrizavimas, kuris reikalingas įmonės pelningumui atkurti. Be to, paslaugų įmonė „Projekt Management Eschbach (PME)“ savo ataskaitoje, kurią Vokietijai buvo pateikusi ryšium su kita procedūra (35), „Kahla II“ aprašė kaip įmonę, atliekančią restruktūrizavimą, kuris iki 1996 m. nebus užbaigtas (36). Komisija padarė išvadą, kad toks procesas sveikai įmonei nėra būdingas.

(114)

Kalbant apie nuostolius, Vokietija yra tos nuomonės, kad nuostoliai, kurie atsirado „Kahla II“ įmonei per pirmuosius metus, esą susidarę tik dėl ypatingojo nurašymo taisyklių taikymo (33 priemonė). Tačiau Komisija mano, kad taikant ypatingojo nurašymo taisykles, gal ir buvo kai kur padaryta didesnių nuostolių, tačiau įmonė be valstybės paramos tikrai būtų patyrusi didesnius nuostolius, o gal ir apskritai būtų pasitraukusi iš rinkos. Nustatyta, kad valstybės parama Vokietijos pateiktose 1993 ir 1994 metų ataskaitose buvo laikoma lemiamu įmonės egzistavimo ir pelningumo atkūrimo veiksniu.

(115)

Norėdama pagrįsti savo argumentą, kad „Kahla II“ niekada nėra buvusi sunkumus patirianti įmonė, Vokietija pateikė ataskaitą, kurią 2002 m. sausio 21 d. parengė vienas konsultantas.

11 lentelė

(116)

Komisija nustatė, kad 11 lentelėje yra pateiktas įmonės raidos ex post vertinimas. Tai padėjo nustatyti, kad pagrindinės 1994 m. turėtų ataskaitų prognozės buvo teisingos: mažiausiai per pirmuosius dvejus metus turėjo būti patiriami nuostoliai. Tačiau Komisija atliko savo vertinimą ex ante, vadinasi, nustatė, ar vykdė Vokietija nuo 1994 m. savo įsipareigojimus pagal Europos bendrijos steigimo sutartį ir ar pranešė apie pagalbą. Jeigu Vokietija būtų vykdžiusi savo įsipareigojimus, tai Komisija būtų parengusi savo įvertinimą remdamasi tuo laiku turėtomis ataskaitomis. Kaip jau nustatyta 95, 96 ir 113 punktuose, šiose ataskaitose yra remiamasi prielaida, jog įmonė turėjo atkurti savo pelningumą, ir padaryta išvada, kad šiam tikslui realizuoti valstybės parama buvo absoliučiai lemiama. Šių ataskaitų fone Komisija, atsižvelgdama į savo nuolatinę praktiką, įmonę „Kahla II“ [pagal perėmimo sprendimą (Auffanglösung) įsteigtą bendrovę] turėjo laikyti patiriančia sunkumus įmone. Tokios išvados ex post negalima pakeisti tuo, kad šie sunkumai buvę įveikti per trumpą laiką ir ne kartą suteiktos didelės pagalbos dėka.

(117)

Apskritai Komisija, remdamasi turimomis vertinimui svarbaus laikotarpio ataskaitomis, padarė išvadą, kad „Kahla II“ nebuvo pajėgi atsigauti savo pačios jėgomis (ištekliais) arba finansinėmis priemonėmis įprastomis rinkos sąlygomis. Komisija ypač pabrėžė, kad Vokietija jau 1999 metais su šiuo faktu aiškiai buvo sutikusi. Be to, įmonė be valstybės paramos tikriausiai būtų pasitraukusi iš rinkos. Ta aplinkybė, kad ne kiekvieną Restruktūrizavimo gairėse paminėtą požymį galima taikyti įmonei „Kahla II“, nebuvo svarbus; šiose Gairėse buvo nurodytas neišsemiamas tipiškų simptomų sąrašas, bet ne pilnas ir sukauptas kriterijų sąrašas.

(118)

Todėl Komisija nepakeitė savo nuomonės, kad „Kahla II“ per laikotarpį nuo 1994 metų iki 1996 metų pabaigos buvo patirianti sunkumus įmonė, t. y. tol, kol tikriausiai dėl suteiktos pagalbos pasiekė nedidelio teigiamo rezultato ir nuosavo kapitalo dalis pradėjo augti. Komisija buvo tos nuomonės, kad nepakankamas privatus finansavimas be valstybės paramos ir turimi duomenys šią poziciją dar labiau sutvirtino.

(119)

Dalis pagalbos priemonių, teikiamų įmonėms „Kahla I“ ir „Kahla II“, tariamai buvo suteiktos pagal patvirtintas pagalbos schemas. Kadangi Komisija rimtai suabejojo tuo, kad tos pagalbos priemonės atitinka pagalbos schemas, pagal kurias tariamai jos buvo suteiktos, ji savo potvarkiu paprašė Vokietiją suteikti informaciją pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 10 straipsnio 3 dalį (38) ir perduoti jai visus įvertinimui reikalingus dokumentus, duomenis ir informaciją. Kadangi Vokietijos perduota informacija nepakankama, kad būtų buvę galima padaryti išvadą, jog šios priemonės atitinka svarbią programą, Komisija turėjo teisę nuspręsti iš turimos informacijos.

(120)

Išplėtusi oficialaus tyrimo procedūrą, Komisija padarė išvadą, kad 1, 4, 5, 6, 7 ir 10 priemonės, teikiamos įmonei „Kahla I“, yra esama pagalba, kurios dar kartą vertinti nereikia. Komisija patvirtino savo nuomonę, kad 8 priemonė buvo suteikta ne pagal patvirtintą pagalbos schemą ir vertintina kaip ad hoc pagalba.

(121)

Spręsdama dėl įmonės „Kahla II“, Komisija, išplėtusi oficialią tikrinimo procedūrą, padarė išvadą, kad 28 ir 29 priemonės, teikiamos „Kahla II“ įmonei, yra esama pagalba, kurios Komisijai vertinti dar kartą nereikia. Komisija patvirtino savo nuomonę, kad 11, 12 ir 20 priemonės buvo suteiktos ne pagal Komisijos patvirtintą pagalbos schemą. Kas dėl kitų tariamai pagal patvirtintą pagalbos schemą suteiktų priemonių, tai Komisija iš dalies dar kartą patikrins laikinus įvertinimus, atliktus pradėjus ir išplėtus oficialią tyrimo procedūrą.

(122)

13, 14, 23 ir 30 priemonės: šie 90 % valstybės laidavimai rėmėsi schema, apie kurią niekada nebuvo pranešta Komisijai. Schema buvo įregistruota numeriu NN 46/97 ir Komisija jos niekada netvirtino. Kaip buvo nustatyta, išplėtus oficialaus tyrimo procedūrą, tie laidavimai laikytini ad hoc pagalba. Be to, Komisija savo sprendime dėl Tiuringijos žemės laidavimo direktyvų (39) įpareigojo Tiuringiją netaikyti tos neregistruotos schemos.

(123)

Atsižvelgdama į šių laidavimų pagalbos elementą, Vokietija tvirtino, jog pagal susitarimą tarp Vokietijos ir Komisijos laidavimo pagalbos elementas turėtų būti iki 0,5 % laidavimu padengtos sumos. Tačiau Komisija nustatė, kad toks susitarimas susijęs su 80 % valstybės laidavimais, kurie atitinka patvirtintas pagalbos schemas. Šie laidavimai ribą viršijo 10 % ir buvo suteikti ne pagal patvirtintą pagalbos schemą, bet pagal nepraneštą schemą, kurios Komisija niekada nėra patvirtinusi. Be to, susitarimas nėra taikomas sunkumus patiriančioms įmonėms. Todėl 0,5 % norma, priešingai Vokietijos duomenims, tokiems laidavimams negali būti taikoma.

(124)

Atsižvelgiant į laidavimus pagal 13, 14 ir 23 priemones, remiantis Komisijos pranešimu dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis (atsakomybės įsipareigojimais ir laidavimais) suteikiamai valstybės pagalbai (40), taikoma tokia nuostata: „Jei suteikiant paskolą yra didelė tikimybė, kad paskolos gavėjas negrąžins paskolos, pavyzdžiui, dėl to, kad jis turi finansinių sunkumų, garantijos vertė gali būti garantija užtikrinamos sumos dydžio“. Kaip parašyta Įvertinimo B skirsnyje (106–118 punktuose), „Kahla II“ šios priemonės suteikimo metu buvo sunkumus patirianti įmonė. Tai reiškia, kad 1996 metų suteiktiems laidavimams jų pagalbos elementas, galimas dalykas, sudarė 90 % atitinkamų kreditų.

(125)

Kas dėl 30 priemonės, kuri buvo suteikta tuo metu, kai įmonė sunkumų jau nepatyrė, tai Vokietija vėl laikėsi tos nuomonės, kad, remiantis 123 punkte minėtu susitarimu su Komisija, pagalbos elementas turėjęs būti nustatytas 0,5 %. Tačiau Komisija priminė, jog šis susitarimas susijęs su 80 % valstybės laidavimais, kurie buvo suteikti pagal patvirtintas pagalbos schemas. Šiuo atveju laidavimas viršijo 80 % ribą 10 % (dešimčia procentų) ir buvo suteiktas ne pagal patvirtintą pagalbos schemą. Todėl šiuo atveju 0,5 % pagalbos ekvivalento taikyti negalima. Šio laidavimo suteikimo metu Tiuringijos žemė sutiko laidavimus padaryti priklausomus nuo Komisijos sprendimo dėl Tiuringijos žemės laidavimo gairių (Bürgschaftsrichtlinien des Landes Thüringen) (41), pagal kurias 80 % laidavimams, kurie suteikiami pagal patvirtintas pagalbos schemas, pagalbos elementas turėtų būti nustatytas nuo 0,5 % iki 2 %. Nors ir šis sprendimas siejasi su 80 % laidavimais, kurie suteikiami pagal patvirtintas pagalbos schemas, Komisijos požiūriu, šią schemą čia būtų galima taikyti analogiškai. Tačiau atsižvelgdama į tą aplinkybę, kad laidavimas padengė didelę dalį paskolose slypinčios rizikos, kuri atsiranda dėl mažos privačių bankų nustatytos palūkanų normos, Komisija taikys šioje schemoje didžiausią leistiną laidavimams 2 % normą.

(126)

Panašiai Komisija manė, kad dera taikyti 2 % pagalbos elementą 90 % laidavimui pagal 13 priemonę, ir būtent nuo 1998 m. kovo 30 d., kai paskolos pagal 18–21 priemones buvo pakeistos į rinkos paskolas. Rinkos paskolos palūkanų norma buvo iki 5,90 %. Iki paskolų, suteiktų pagal 18–21 priemones, pakeitimo į rinkos paskolas jų palūkanų norma buvo nuo 6,5 % iki 6,75 %. Vadinasi, iš valstybės lėšų gautos paskolos buvo pakeistos į privačią paskolą kaip tik tuo metu, kai įmonei buvo galima gauti žemesnę palūkanų normą už privačią paskolą rinkoje, negu ji būtų turėjusi mokėti už paskolas, gautas iš valstybės lėšų. Todėl yra primenama, kad toks pakeitimas buvo galimas tik dėl to, kad už šią naują paskolą buvo suteiktas 90 % valstybės laidavimas.

(127)

Vokietijos požiūriu, tokie laidavimai priklauso de minimis pagalbos schemai. De minimis pagalbos taikymas nagrinėjamas „Įvertinimo“ D skirsnyje.

(128)

15 priemonė: 2,5 mln. Vokietijos markių dydžio subsidija tariamai buvo suteikta pagal patvirtintą pagalbos schemą (42). Išplėtusi oficialią tyrimo procedūrą, Komisija pastebėjo, kad ši pagalbos schema numatyta tik mažoms ir vidutinėms įmonėms (MWĮ). Vokietija teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad ir didelėms įmonėms, esant tam tikroms sąlygoms, pagal kurias teikiama pagalba, yra taikoma tokia pagalbos schema. Tačiau paprastai tai tikrai nėra taikoma sunkumus patiriančioms įmonėms.

(129)

Netrukus Komisija priėmė neigiamą sprendimą dėl piktnaudžiavimo šia pagalbos schema, nes ji, be kita ko, buvo taikoma sunkumus patiriančioms įmonėms (43). Savo sprendime Komisija aiškiai nustatė, kad Vokietija įmonę „Kahla II“ buvo priskyrusi prie sunkumus patiriančių įmonių, kurios naudojosi šia schema, priešingai Komisijos ypatingoms patvirtintoms nuostatoms. Savo sprendime dėl minėtos schemos Komisija nustatė, kad jos sprendimas dėl schemos nepriklausė nuo jos sprendimo šiuo atveju, su kuriuo buvo susijęs individualaus taikymo tikrinimas. Šiame sprendime Komisija išreiškė nuomonę, kad „Kahla II“ šios pagalbos priemonės suteikimo metu buvo sunkumus patirianti įmonė. Todėl ji laikosi tos pozicijos, kad ši pagalba laikytina nauja pagalba.

(130)

16 priemonė: 0,2 mln. Vokietijos markių dydžio paskola tariamai buvo leista pagal patvirtintą nuosavo kapitalo pagalbos programą (Eigenkapitalhilfeprogramm) (44). Ši programa buvo skirta tik mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Tačiau, kadangi „Kahla II“ turėjo daugiau negu 250 darbuotojų ir dėl to šios priemonės suteikimo metu nebuvo priskirta prie mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ), tai pagalba aiškiai nesiderina su schema. Vokietija netrukus atkreipė dėmesį į tai, kad paskola buvo suteikta ne įmonei, o ponui G. Raithel. Patvirtindama schemą, pagal kurią buvo suteikta paskola, Komisija nustatė, kad investuotojai tokią paramą gautų tik tada, jei jie įneštų ją į įmonę kaip kapitalą. Taip ponas G. Raithel ir padarė. Vadinasi, šios paskolos tikslas buvo parama įmonei, nors ji ir buvo suteikta tiesiogiai privačiam asmeniui. Todėl paskolą reikia vertinti kaip naują pagalbą, teikiamą įmonei „Kahla II“.

(131)

17, 18, 19 ir 22 priemonės: Komisija, atlikusi tyrimą, padarė išvadą, kad sąlygos, nurodytos schemoje (45), pagal kurią buvo suteiktos šios paskolos, šiuo atveju yra įvykdytos. Vadinasi, šie kreditai yra esama pagalba, kurios Komisijai dar kartą vertinti nereikia.

(132)

21 priemonė: ši paskola tariamai buvo suteikta pagal patvirtintą pagalbos schemą (46). Tačiau schemoje buvo numatyta ne didesnė kaip 2 mln. Vokietijos markių dydžio paskola naujųjų Vokietijos žemių įmonėms. Ši paskola tą ribą viršijo. Todėl Komisija negali daryti išvados, kad svarbioje schemoje nurodytos sąlygos yra įvykdytos. Atsižvelgdama į palūkanų lengvatą, sumažintą suteiktų garantijų dydį ir suteiktą 90 % laidavimą, kuris padengia beveik visą riziką paskolos negrąžinimo atveju, Komisija mano, kad ši paskola jos suteikimo metu, galimas dalykas, ir visa apimtimi yra pagalba.

(133)

24 25 priemonės buvo suteiktos pagal patvirtintą pagalbos schemą ir, būtent, siekiant padengti 5 lentelėje atskirai nurodytas investicijas. Be to, iš Vokietijos gautos informacijos paaiškėjo, kad dalis pagal ypatingojo nurašymo schemą (33 priemonė) suteiktos investicinės pagalbos taip pat buvo skirta šioms investicijoms padengti. Vokietija patvirtino, kad visos šios priemonės atitinka schemas, pagal kurias jos tariamai buvo suteiktos. Todėl 24, 25 ir 33 priemonės yra esama pagalba, kurios dar kartą Komisijai vertinti nereikia.

(134)

26 priemonė: subsidijos užimtumui remti kartu su aplinkosaugos investicijomis, tariamai suteiktos pagal patvirtintą schemą, nėra laikomos pagalba (47). Tačiau, kaip buvo nustatyta išplėtus oficialią tyrimo procedūrą, schema – susijusi su aplinkos elementais – buvo numatyta aplinkosaugos problemoms šalinti valstybinėse įmonėse. Vadinasi, subsidijos, be jokios abejonės neatitiko programos, kurios pagrindu tariamai jos buvo suteiktos. 1994 m. liepos 29 d. raštu (48) Vokietija paaiškino Komisijai, kaip reikėtų šią taisyklę traktuoti. Vokietija labai aiškiai pabrėžė, kad tokios priemonės galėtų būti įgyvendinamos tik bendruomenėse, miestuose ir pan. Turto valdymo patikėjimo įmonėms (Treuhandunternehmen) tokia pagalba iki jų privatizavimo taip pat galėtų būti taikoma, nes tuo metu jos laikytinos valstybinėmis įmonėmis (49). Komisijos nuomone, šios priemonės nebuvo valstybės pagalba, nes jos nė vienai įmonei nesuteikė pranašumo (50).

(135)

Tačiau „Kahla II“ šių priemonių suteikimo metu buvo privati įmonė, ir todėl jai pagalba nebuvo taikyta. Be to, Komisija primena, jog dalį subsidijų suteikė Tiuringijos žemė, tuo tarpu, pagal pagalbos schemą teisę suteikti tokias subsidijas turėjo tik Federalinė darbo įstaiga „Bundesanstalt für Arbeit“. Todėl Komisija negali daryti išvados, kad šios priemonės yra esama pagalba (51).

(136)

Išplėtusi oficialią tyrimo procedūrą, Vokietija pakeitė savo argumentaciją ir tvirtino, jog šios priemonės įmonei nebūtų suteikę jokio pranašumo. Iš pradžių Vokietija nurodė, kad priemonės buvę suteiktos seniems įrenginiams šalinti, o tai, jos manymu, buvę svarbu aplinkai. Tačiau Komisija negali sutikti su tuo, jog senų įrenginių šalinimas nedavė įmonei naudos. Tokio pobūdžio darbai neišvengiamai padidino turimą plotą ir pakėlė įmonės vertę.

(137)

Vokietija netrukus tvirtino, kad priemonės esą buvusios numatytos 1990 m. liepą atsiradusiems aplinkos pavojams šalinti. Pagal Komisijos praktiką tokios priemonės nėra pagalba. Tačiau Vokietija nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog būtų buvę kokių nors pavojų, atsiradusių iki 1990 m. liepą. Be to, tokius pavojus tariamai buvo pašalinusi įmonė „Kahla I“, kuri jau 1991 metais pasinaudojo tokio dydžio parama (2 priemonė), paprastai teikiama pavojams pašalinti. Vokietija niekada nepateikė įrodymo apie tai, kad pavojai aplinkai vis dar nebuvę pašalinti, kai buvo parduodamas įmonės „Kahla I“ turtas. Net jeigu taip ir būtų buvę, tai turto įgijėjas būtų turėjęs deramai patikrinti, ar turtui tokie pavojai negresia. Jeigu taip nebuvo, tai įgijėjas tuo tinkamai ir nesirūpino, todėl nesuprantama, kodėl vėliau tam tikslui buvo prašoma valstybės paramos. Jeigu būtų buvęs atliktas deramas patikrinimas, tai į tokių pavojų egzistavimą ir reikalingumą atidėti lėšų pavojams pašalinti būtų buvę atsižvelgta jau nustatant pirkimo kainą, bet ne vėliau prašyme suteikti valstybės pagalbą.

(138)

Vokietija taip pat pareiškė, kad jeigu įmonė būtų žinojusi, jog šios priemonės yra valstybės pagalba, galbūt ir nebūtų atlikusi tokių darbų arba jiems atlikti būtų pasitelkusi savo pačios vidaus darbuotojus, būtų panaudojusi mažiau darbuotojų ar kitus žmones. Vokietija tvirtino, kad tas faktas, jog Komisija schemos nepriskyrė pagalbai ir ją patvirtino, buvo pakankamas pagrindas teisėtiems lūkesčiams, kad priemonės nebuvusios pagalba. Komisija negalėjo sutikti su šiuo argumentu, nes ji patvirtino schemą pagal pranešimą ir Vokietijos pateiktą papildomą informaciją. Todėl Vokietija negalėjo sąmoningai prieštarauti pranešimui ir pareikšti apie atsitraukimą nuo teisėtų lūkesčių. Taip pat ir pagalbos gavėjas negalėjo pareikšti tokių lūkesčių, jeigu Vokietijos schemoje labai aiškiai buvo numatyta, kad šios priemonės negali būti įgyvendinamos tik vienos įmonės interesais ir kad tik vienintelė „Bundesanstalt für Arbeit“ turėjo teisę suteikti tokias subsidijas, o šiuo atveju dalį paramos suteikė Tiuringijos žemė.

(139)

Galiausiai Vokietija pareiškė, kad šios subsidijos yra bendra priemonė, iš kurios be diskriminavimo gali turėti naudos visos Vokietijos įmonės. Tačiau Komisija nustatė, kad toks tvirtinimas pirmiausia prieštarauja visai iki tol perduotai informacijai. Iš Vokietijos įstatymo nuostatų (Darbo rėmimo įstatymo [Arbeitsförderungsgesetz – AFG] 249 h straipsnis) ir visų Komisijai pateiktų dokumentų, kurie Komisijai leido programą priskirti ne prie pagalbos ir ją patvirtinti, akivaizdžiai paaiškėjo, kad ne visos įmonės iš tokių priemonių galėjo turėti naudos. Priešingai, Vokietijos įstatymas ir visi jos Komisijai pateikti dokumentai, kurie Komisijai turėjo sudaryti galimybę įvertinti nuostatas, siejasi su viešosios teisės juridiniais asmenimis ir nedviprasmiškai atmeta priemones, teikiamas vienai atskirai įmonei. Tokioje nuostatoje slypi labai aiškiai išsiskiriantis komponentas, pagal kurį matyti, kad priemonė negali būti vertinama kaip bendra priemonė.

(140)

27 priemonė: įvairiems tikslams 1995–1996 metais suteiktos subsidijos. Kadangi nebuvo nurodyta jokio teisinio pagrindo, tai Komisija subsidijas laikinai įvertino kaip naują pagalbą. Tada Vokietija tvirtino, kad 0,318 mln. Vokietijos markių dydžio subsidijos esą buvusios suteiktos tyrimams ir plėtrai pagal patvirtintą pagalbos schemą (52). Pagal turimą informaciją]tokia pagalba atitinka šią schemą ir yra esama pagalba, kurios vertinti dar kartą nereikia.

(141)

Atsižvelgdama į 0,021 mln. Vokietijos markių dydžio subsidijas darbuotojams integruoti, Vokietija laikėsi nuomonės, kad tai nėra pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies požiūriu, nes subsidijos buvo numatytos neįgaliųjų žmonių užimtumui remti. Tačiau Komisija nustatė, kad pagalba nebuvo vien tik tokios priemonės, kurios pagal Užimtumo pagalbos gaires (53) (Užimtumo gaires), remiantis objektyviais kriterijais, taikomos konkretiems asmenims, neteikiant naudos tam tikroms įmonėms ar gamybos šakoms. Nors ir paprašyta suteikti informacijos specialiai dėl šio punkto, Vokietija apie tai nepateikė jokių įrodančių dokumentų. Todėl Komisija, remdamasi perduota informacija, padarė išvadą, kad šios priemonės buvo valstybės pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies požiūriu.

(142)

Kitos 0,122 mln. Vokietijos markių dydžio subsidijos, skirtos dalyvauti mugėse (parodose), bei 0,030 mln. Vokietijos markių dydžio subsidijos reklamai tariamai priklauso de minimis pagalbos schemai. Toliau tikrinama, ar jos atitinka de minimis pagalbos schemą.

(143)

28 ir 29 priemonės: kaip buvo nustatyta išplėtus oficialią tikrinimo procedūrą, šios priemonės, remiantis turima informacija, vertinamos kaip esama pagalba. Be to, iš Vokietijos pateiktos informacijos paaiškėjo, kad dalis pagal ypatingo nurašymo schemą (33 priemonė) suteiktos investicinės pagalbos taip pat buvo skirta šioms investicijoms padengti. Vokietija dokumentais įrodė, kad visos šios priemonės atitiko schemas, pagal kurias jos tariamai buvo suteiktos. Vadinasi, jos yra esama pagalba, kurios Komisijai vertinti dar kartą nereikia.

(144)

31 priemonė: kitos užimtumui remti skirtos subsidijos, kurios buvo suteiktos pagal patvirtintą pagalbos schemą (54). Remdamasi Vokietijos pateiktais duomenimis, Komisija laikosi nuomonės, kad šios subsidijos atitinka schemas, pagal kurias jos buvo suteiktos. Todėl jos yra esama pagalba, kurios Komisijai vertinti dar kartą nereikia.

(145)

32 priemonė: subsidijos, skirtos įvairiems tikslams. Kadangi nebuvo nurodyta jokio teisinio pagrindo, todėl Komisija subsidijas laikinai įvertino kaip naują pagalbą. Tačiau Vokietija tvirtino, jog 0,009 mln. Vokietijos markių dydžio subsidijos tyrimui ir plėtrai buvusios suteiktos pagal patvirtintą schemą (55). Tačiau ta programa skirta tik mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Pagal turimą informaciją įmonė „Kahla II“ per 1997–1999 metus niekada negalėjo būti priskiriama mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), nes iš esmės niekada nebuvo laikomasi 250 darbuotojų ribos, net ir atėmus besimokančių praktikantų skaičių. Kadangi pagalba akivaizdžiai nepriklauso schemai, pagal kurią ji tariamai buvo suteikta, todėl vertintina kaip nauja pagalba.

(146)

Atsižvelgdama į subsidijas darbuotojams integruoti, Vokietija iš naujo pareiškė, kad jos nėra pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies požiūriu, nes buvo numatytos žmonių su negalia užimtumui remti. Tačiau taip, kaip ir pagal 27 priemonę įvardytų subsidijų atveju, Vokietija ir šį kartą, nepaisydama prašymo pateikti informaciją specialiai dėl šio punkto, nepateikė jokio tai įrodančio dokumento. Pagal įmonės metines atskaitomybes (56) subsidijos, skirtos darbuotojams integruoti 1997 ir 1998 metais, sudarė 0,119 mln. Vokietijos markių, o 1999 m. – nežinomo dydžio dalį iš metinėje atskaitomybėje nurodytų 0,121 mln. Vokietijos markių subsidijų, skirtų mugei (parodai) ir įdirbiui 1999 metais. Todėl Komisija, remdamasi turima informacija, padarė išvadą, kad šios priemonės yra valstybės pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies požiūriu.

(147)

Kitos 0,103 mln. Vokietijos markių dydžio subsidijos, skirtos dalyvauti mugėse (parodose), ir subsidijos reklamai 1997 ir 1998 metais bei nežinomo dydžio dalis iš metinėje atskaitomybėje nurodytų 0,121 mln. Vokietijos markių subsidijų, skirtų mugei (parodai) ir įdirbiui 1999 metais, tariamai priklausė de minimis pagalbos schemai. „Įvertinimo“ skirsnyje D tikrinama, ar jos atitinka de minimis pagalbos schemą.

(148)

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus aiškinimus, 17, 18, 19, 22, 24, 25 priemonės, dalis 27 priemonės, 28, 29, 31 priemonės ir 33 priemonė yra esama pagalba, kurios Komisijai dar kartą vertinti nereikia.

(149)

13, 14, 23 priemonės, dalis 27 priemonės, 30 priemonė bei dalis 32 priemonės tariamai priklausė de minimis pagalbos schemai (57). Pagal šią schemą bendra didžiausia de minimis pagalbos suma per trejus metus nuo pirmosios de minimis pagalbos suteikimo momento sudarė 100 000 eurų. Ši suma apėmė visas viešosios pagalbos, kuri buvo teikiama kaip de minimis pagalba, rūšis ir neturėjo įtakos gavėjo galimybei gauti ir kitą pagalbą pagal Komisijos patvirtintas schemas. Svarbūs laikotarpiai buvo nuo 1994 m. kovo 25 d. iki 1997 m. kovo 25 d. ir nuo 1997 m. kovo 25 d. iki 2000 m. kovo 25 d.

(150)

Per minimąjį laikotarpį nuo 1994 iki 1997 metų 13, 14, 23 priemonės ir dalis 27 priemonės tariamai priklausė de minimis pagalbos schemai.

(151)

Nors tariamai de minimis pagalbos schemai priklausanti dalis pagal 27 priemonę suteiktų subsidijų, būtent, 122 000 Vokietijos markių subsidijų dalyvavimui mugėse (parodose) ir 30 000 Vokietijos markių subsidijų reklamai, iš viso sudaro 152 000 Vokietijos markių (77 716 eurų), šią sumą su pagalbos elementu reikėtų pridėti prie pagal 13, 14 ir 23 priemones suteiktų laidavimų. Kaip nustatyta 124 punkte, laidavimo vertė gali būti lygiai tokio paties dydžio kaip suma, efektyviai padengta laidavimu (58). Tai reiškia, jog šių laidavimų pagalbos elementas jų suteikimo metu, galbūt sudarė 90 % atitinkamų kreditų, kas netgi viršijo de minimis pagalbos ribas. Todėl negalima sutikti, kad visos šios priemonės priskirtinos de minimis pagalbos schemai.

(152)

Per 1997–2000 metų laikotarpį suteikti laidavimai pagal 30 priemonę ir dalį 32 priemonės tariamai priklausę de minimis pagalbos schemai.

(153)

Kas dėl laidavimo, suteikto pagal 30 priemonę, tai pagalbos elementas galėtų būti nustatytas iki 41 760 Vokietijos markių, jeigu, kaip aiškinama 125 punkte, yra taikomas 2 % pagalbos ekvivalentas. 32 priemonės dalis, kuri tariamai priskiriama de minimis pagalbos schemai, apėmė 294 000 Vokietijos markių dydžio subsidijas dalyvavimui mugėse (parodose) ir 114 000 Vokietijos markių dydžio subsidijas išlaidoms sumažinti. Be to, reikėtų priskaičiuoti ir naują laidavimo pagal 13 priemonę vertę nuo to laiko, kai ji garantavo rinkos paskolą. Kaip aiškinama 47 punkte, šios paskolos iš viso sudarė 7,329 mln. Vokietijos markių. Jeigu ir šiuo atveju laidavimu garantuojamų paskolų sumai yra taikomas 2 % pagalbos elementas, tai gaunamas 131 922 Vokietijos markių pagalbos elementas. Vadinasi, tariamai de minimis pagalbos schemai priskirtinos priemonės per 1997–1999 metų laikotarpį iš viso sudarė 581 682 Vokietijos markių. Ši suma kur kas viršijo de minimis pagalbos schemą.

(154)

Atsižvelgdama į tai, Komisija negali sutikti, kad visos tos priemonės priklauso de minimis pagalbos schemai. Tai reiškia, kad jos yra pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies požiūriu.

(155)

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus samprotavimus, 8 priemonė, suteikta įmonei „Kahla I“, bei 11, 12, 13, 14, 15, 16, 20, 21, 23, 26, 27, 30 ir 32 priemonės, suteiktos įmonei „Kahla II“, vertinamos kaip nauja pagalba. Remdamasi turimais duomenimis, Komisija negalėjo padaryti išvadą, kad jos atitinka patvirtintas pagalbos schemas.

(156)

Europos bendrijos steigimo sutartyje yra numatytos išimtys, kai valstybės pagalba neprieštarauja bendro nesuderinamumo su bendrąja rinka principui. Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 dalyje nurodytų išimčių nuostatų šiuo atveju taikyti negalima, nes pagalbos priemonės nėra nei socialinio pobūdžio pagalba individualiems vartotojams, nei gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti, nei pagalba, teikiama tam tikrų Vokietijos Federacinės Respublikos regionų, patyrusių žalą dėl Vokietijos padalijimo, ūkiui. Galimybės atleisti nuo principinio nesuderinamumo su bendrąja rinka yra nurodytos Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose. Pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą Komisijai leidžiama patvirtinti pagalbą, skirtą tam tikrų regionų ekonominei plėtrai skatinti. 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta patvirtinti valstybės pagalbą, skirtą tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Komisija parengė įvairių gairių ir jose tiksliai aprašė sąlygas, pagal kurias galima patvirtinti pagalbą, remiantis šios nuostatos pagrindu.

(157)

Vokietija neginčijo, kad pagalbą įmonei „Kahla I“ – nors ši įmonė yra regione, kur pagalba regionams gali būti suteikta pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą – reikia vertinti pagal Restruktūrizavimo gaires (1994 m.), nes pirminis pagalbos tikslas buvo ne regioninės prigimties, bet buvo susijęs su sunkumus patiriančios įmonės ilgalaikio pelningumo atkūrimu. Komisija dėl šio dalyko priminė, jog vertinti reikia tik pagal 8 priemonę suteiktą pagalbą.

(158)

Kalbėdama apie įmonę „Kahla II“, Vokietija tvirtino, kad priemonių, kurios buvo vertinamos kaip pagalba ir kurios neatitiko patvirtintų pagalbos schemų arba nepriklausė de minimis pagalbai, tikslas buvo regioninės prigimties. Komisija dėl to priminė, kad ad hoc pagalba, kurią reikia vertinti, apima 11, 12, 13, 14, 15, 16, 20, 21, 23, 26, 27, 30 ir 32 priemones.

(159)

Komisija buvo tos nuomonės, kad Valstybės regioninės pagalbos gairės (59) (Regioninės pagalbos gairės) nėra taikytinos, vertinant 1994–1996 metais suteiktos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Šių Gairių 10 išnašoje yra nustatyta, kad „ad hoc pagalba sunkumus patiriančioms įmonėms yra taikoma pagal specialias taisykles ir nėra laikoma tikrąja regionine pagalba“. Šios specialios taisyklės yra Restruktūrizavimo gairės.

(160)

Komisija nustatė, kad to laikotarpio Regioninės pagalbos gairių tuo metu, kai ši pagalba buvo teikiama, nebuvo galima taikyti. Tačiau pagalbos suteikimo metu galiojusiose pagalbos schemose, kurios yra išvardytos šių Gairių 2 išnašoje, taip pat buvo labai aiškiai nustatyta, kad tokios pagalbos suteikti negalima, jeigu yra pažeidžiamos specialios taisyklės, skirtos sunkumus patiriančių įmonių pagalbai. Kaip aiškinama „Įvertinimo“ B skirsnyje (106–118 punktai), Komisija padarė išvadą, kad „Kahla II“ iki 1996 metų buvo sunkumus patirianti įmonė. Todėl ad hoc pagalbos pagal šias taisykles suteikti nebuvo galima. Tai paaiškėja ir įvertinus išlaidų, kurios buvo padengtos pagalba, pobūdį. Komisija priminė 5 lentelę, pagal kurią 80 % išlaidų buvo sunaudota mašinoms ir veiklos išlaidoms skirtam kapitalui padengti; tai tipiškos išlaidos pagal restruktūrizavimo, bet ne investicinio projekto taisykles.

(161)

Atsižvelgdama į tai, Komisija negalėjo padaryti išvadą, kad visa iki 1996 metų įmonei „Kahla II“ suteikta ad hoc pagalba galėtų būti laikoma regionine pagalba, suderinama su bendrąja rinka.

(162)

Vokietija netrukus pareiškė, kad pagalbą pagal 26 priemonę reikėtų laikyti pagalba užimtumui. Užimtumo gairėse (60) numatyta pagalba naujoms darbo vietoms sukurti. Vokietijos duomenimis, subsidijos buvo panaudotos daliai įmonės „Kahla II“ įrangos pašalinti. Šiuos darbus atliko bedarbiai, o tai prisidėjo prie jų laikino užimtumo. Tačiau jos neprisidėjo prie ilgalaikio užimtumo. Tokios pagalbos taip pat negalima laikyti pagalba, skirta darbo vietoms išlaikyti, nes įmonėje darbuotojų skaičius buvo labai sumažintas (nuo 380 1994 metais iki 327 1996 metais). Be to, Vokietijos aiškinimai dėl pagalbos panaudojimo, būtent dėl laikino bedarbių užimtumo, akivaizdžiai patvirtino prielaidą, kad įmonėje „Kahla II“ nebuvo išlaikytos darbo vietos. (Todėl Komisija laikėsi nuomonės, kad 26 priemonė pagal Užimtumo gaires negali būti patvirtinama kaip pagalba užimtumui. Tokį pat požiūrį Komisija išlaikė ir dėl iki Gairių įsigaliojimo suteiktos pagalbos, nes Užimtumo gairėse yra įtvirtinama tik jau esama praktika, o pagalba užimtumui bet kuriuo atveju negali būti teikiama, jeigu darbo vietos nėra nei kuriamos, nei išlaikomos.)

(163)

Kadangi įmonė ad hoc pagalbos suteikimo metu buvo sunkumus patirianti įmonė, todėl reikėjo patikrinti, ar pagalba, suteikta įmonei „Kahla II“ iki 1996 metų, ir pagalba, suteikta įmonei „Kahla I“ pagal Restruktūrizavimo gaires, galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka. Komisija laikėsi nuomonės, kad negalėjo būti taikomos jokios kitos Bendrijos gairės, kaip tik, pavyzdžiui, gairės, skirtos pagalbai tyrimams ir plėtrai, aplinkosaugai, mažosioms ir vidutinėms įmonėms arba mokymui remti. Kadangi buvo suteiktos visos pagalbos priemonės iki Restruktūrizavimo gairių naujos redakcijos įsigaliojimo, todėl reikėtų taikyti 1994 m. gruodžio 23 d. Gaires (61). Svarbiausių šiose Gairėse nustatytų sąlygų atitiktis vertinama iš eilės.

(164)

Restruktūrizavimo pagalba paprastai yra derinys, kurį sudaro pagalba, skirta nuostoliams, socialinėms išlaidoms, veiklos išlaidoms ir kt. padengti kartu su materialiosiomis investicijomis. Tai galima tiksliai patikrinti pagal pagalbos priemonių, suteiktų įmonei „Kahla I“, ir pagal priemonių, suteiktų įmonei „Kahla II“ iki 1996 metų, tikslinę paskirtį (62).

(165)

Kas dėl pagalbos, suteiktos įmonei „Kahla I“, tai Komisijai, kaip tvirtinama pradėjus ir išplėtus oficialią tyrimo procedūrą, niekada nebuvo pateiktas restruktūrizavimo planas. Neturint restruktūrizavimo plano, o ypač pagrįsto restruktūrizavimo plano pagalbai suteikti, negalima atitikti tų sąlygų, kurių reikia restruktūrizavimui pagal Restruktūrizavimo gaires patvirtinti (63). Todėl pagal 8 priemonę suteiktą pagalbą reikia laikyti nesuderinama su bendrąja rinka.

(166)

Šalia pagalbos, kuri buvo suteikta įmonei „Kahla II“ per 1994–1996 metus, Komisija, pradėjusi ir išplėtusi oficialią tyrimo procedūrą, nustatė, kad buvę signalų apie tai, jog įmonė vykdė restruktūrizavimą. Vokietijos pateiktose ataskaitose yra aprašytos priemonės įmonės gyvybingumui atkurti: tai produkto atnaujinimas, darbuotojų sumažinimas, senų mašinų ir įrenginių pakeitimas naujais, gamybos linijų uždarymas, investicijos, skirtos sustiprinti technikos standartų ir aplinkosaugos normų laikymąsi, ir produktų pardavimo tinklo sukūrimas. Per oficialią tikrinimo procedūrą Vokietija nurodė, kad minimos priemonės esą buvusi dalis pirmosios įmonės koncepcijos, kuri vėliau buvo plėtojama, ir nesutiko, kad šios priemonės būtų vadinamos restruktūrizavimo planu. Savo 2002 m. spalio 1 d. rašte Vokietija pareiškė, kad, jeigu Komisija laikytų įmonę „Kahla II“ sunkumus patiriančia įmone, tai minėtas priemones reikėtų laikyti restruktūrizavimo planu.

(167)

Tačiau neaišku, kurį iš pateiktų dokumentų reikėtų laikyti svarbiu restruktūrizavimo planu. Komisija įsidėmėjo, jog pirmoji ataskaita buvo parengta iki turto pardavimo ir buvo skirta vien tik TIB bendrovei, kad būtų lengviau nuspręsti dėl tikslingumo perimti įmonėje dalį kapitalo. Nors abi buvo pasiūliusios daugybę priemonių, reikalingų įmonės gyvybingumui, šias priemones, pasak Vokietijos, toliau plėtojo investuotojas. Jeigu minėtos ataskaitos būtų laikomos restruktūrizavimo planu, tai – ypač tiriant pasiūlytų priemonių išlaidas – išaiškėtų tas faktas, kad pasiūlytos priemonės nėra galutinė plano redakcija. Pirmojoje ataskaitoje buvo numatyta 30,945 mln. Vokietijos markių bendrų išlaidų, kurias sudarė investicijos, turto įsigijimas, nuostolių padengimas ir procentai už paskolas. Antrojoje ataskaitoje buvo siūlomos restruktūrizavimo priemonės už bendrą 27,727 mln. Vokietijos markių sumą, kurias sudarė investicijos (įskaitant turto perėmimą), nuostolių padengimas ir veiklos išlaidų kapitalas (apyvartinės lėšos ir trumpalaikis skolintas turtas). Nei pirmojoje atskaitoje, nei antrojoje ataskaitoje numatytos išlaidos neatitiko Vokietijos „Investicijų plane“ aprašytų išlaidų ir 5 lentelėje detaliai nurodytų išlaidų, kurių pagrindu tariamai buvo suteikta pagalba. Abiejose ataskaitose numatytų šioms išlaidoms finansuoti priemonių sąrašas viršijo daugybę tų pagalbos priemonių, kurios įmonei buvo suteiktos iš tikrųjų (palyginimui žr. 4 lentelę); lygiai tas pat pasakytina ir apie „Investicijų planą“ (5 lentelė). Jeigu vienas iš šių dokumentų būtų laikomas restruktūrizavimo planu, tai Komisija galėtų padaryti tik tokią išvadą, jog toks planas turėjo būti buvęs negalutinis, arba įmonė buvo gavusi per daug pagalbos.

(168)

Net, jeigu šiuos dokumentus ir būtų galima laikyti restruktūrizavimo planu, vis tiek jų negalima būtų laikyti galutine tokio plano redakcija. Be kita to, neaišku, kokiu mastu buvo iš tikrųjų įgyvendinti pasiūlyti veiksmai.

(169)

Norint nustatyti, ar buvo paisoma Restruktūrizavimo gairėse nustatytų kriterijų, Komisijai reikėjo, viena vertus, tikslių duomenų apie tai, kokių restruktūrizavimo veiksmų buvo imtasi, siekiant atkurti ilgalaikį įmonės pelningumą (64). Nepaisydama pakartotinių Komisijos prašymų, Vokietija niekada nepateikė įmonės „Kahla II“ galutinės restruktūrizavimo plano redakcijos ar duomenų apie tai, kokios restruktūrizavimo priemonės buvo iš tikrųjų įgyvendintos. Kadangi planas nebuvo pateiktas, tai nebuvo galima patikrinti ir minėtų Gairių kriterijų.

(170)

Kita vertus, Komisija nustatė, kad privataus įnašo į bendras išlaidas negalima laikyti svarbiu. Reikia prisiminti, kad Komisija oficialiai prašė Vokietijos pateikti informaciją apie bet kokį privataus investuotojo padarytą ar ketinamą daryti įnašą. Savo 2002 m. rašte Vokietija parengė tariamą privataus finansavimo aprašą pagal 1993 m. lapkričio 29 d. ataskaitą. Finansavimas esą susidėjęs iš pono G. Raithel 2,055 mln. Vokietijos markių dydžio kapitalo dalies, 0,986 mln. Vokietijos markių palūkanų iš paskolų ponui G. Raithel, 2,217 mln. Vokietijos markių grynųjų pinigų srautų, ir TIB bendrovės 7,975 mln. Vokietijos markių kapitalo sumos.

(171)

Tariamoji investuotojo suma susidėjo iš dviejų lengvatinių viešojo sektoriaus suteiktų 2 mln. Vokietijos markių dydžio paskolų sumos (16 ir 17 priemonės) ir 0,055 mln. Vokietijos markių, kurias investuotojas investavo į įmonę iš savo nuosavų lėšų kaip nuosavą kapitalą. Tik pastarasis įnašas buvo tikrai privačios kilmės]. 0,2 mln. Vokietijos markių dydžio paskola pagal 16 priemonę buvo garantuojama valstybės federaline garantija. 1,8 mln. Vokietijos markių dydžio paskola pagal 17 priemonę buvo garantuojama „Kahla II“ įmonės sklypo įkeitimo raštu. Šio turto pirkimas buvo finansuojamas valstybės pagalba. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad šios paskolos buvo suteiktos iš valstybės lėšų, ir atsižvelgiant į suteiktas garantijas, paskolų pagal 16 ir 17 priemones negalima be išlygų laikyti privataus investuotojo įnašu. Apie tariamai naujas 0,986 mln. Vokietijos markių dydžio palūkanas Komisija niekada nėra gavusi jokios informacijos. Tikriausiai jos buvo susijusios su pono G. Raithel mokamomis palūkanomis už abi paskolas pagal 16 ir 17 priemones. Tačiau šiomis mokamomis palūkanomis nebuvo finansuojamos restruktūrizavimo išlaidos. Kas dėl grynųjų pinigų srautų (cash flow), tai Komisija nustatė, jog pelno, planuoto gauti iš įmonės veiklos, nereikėtų laikyti svariu indėliu Restruktūrizavimo gairių požiūriu. Be to, Komisija nebuvo informuota apie tai, ar minėti grynųjų pinigų srautai (cash flow) iš tikrųjų buvo gauti iš veiklos ir ar jie buvo panaudoti restruktūrizavimo išlaidoms padengti.

(172)

Kadangi įmonė pradėjo gauti iš savo veiklos tam tikrą pelną, tai investuotojas 1998 m. kovo 30 d. dalį viešosios paskolos pakeitė į privačią paskolą. Tačiau ši suma pagalbos suteikimo metu buvo nereikšminga ir buvo įnešta tik po restruktūrizavimo. Todėl galima daryti prielaidą, kad po jo einantis įnašas buvo įmanomas, tik pagerinus įmonės finansinę padėtį valstybės pagalba. Beje, Komisija pastebėjo, kad įnašas buvo galimas tik 90 % laidavimo, kuris buvo suteiktas šiai paskolai garantuoti (65), dėka. Juo labiau, tai padaryta po to, kai buvo baigtas restruktūrizavimas, todėl nei suteikiant paskolą, nei dabar nėra aišku, kokie ištekliai buvo panaudoti šiam tikslui. Galiausiai, neturint bendros restruktūrizavimo išlaidų suvestinės, negalima daryti išvados, kad privatus įnašas buvo reikšmingas.

(173)

Restruktūrizavimo pagalbą galima suteikti tik remiantis pagrįstu restruktūrizavimo planu, kuris kartu apima ir priemones galimiems neigiamiems pagalbos efektams kompensuoti, ir reikšmingą įnašą iš privačių lėšų. Kadangi, nors ir buvo prašyta suteikti informaciją, nebuvo pagrindimo, kad pagalba buvo suteikta minėtomis sąlygoms, todėl iš tikrųjų tai yra ženklas, jog šių sąlygų nebuvo paisyta. Todėl ad hoc pagalba, suteikta įmonei „Kahla II“ iki 1996 metų, yra restruktūrizavimo pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka.

(174)

Atsižvelgdama į tai, Komisija negalėjo padaryti išvados, kad ad hoc pagalba, kuri buvo suteikta įmonei „Kahla II“ iki 1996 metų, galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka.

(175)

Atsižvelgdama į pasiektus kuklius teigiamus veiklos rezultatus, Komisija laikėsi nuomonės, kad įmonę „Kahla II“ nuo 1997 metų daugiau negalima laikyti sunkumus patiriančia įmone. Vokietijos prašymu, Komisija įvertino įmonei „Kahla II“ suteiktą pagalbą pagal Regioninės pagalbos gaires. Komisija primena, jog ji susijusi tik su 30 ir 32 priemonėmis, kurias reikia laikyti ad hoc pagalba, nes kitos priemonės yra esama pagalba.

(176)

Pagal Regioninės pagalbos gaires tam tikra ad hoc pagalba, suteikta tik vienai įmonei, gali turėti didelį poveikį konkurencijai atitinkamoje rinkoje, bet tik nežymiai prisidėti prie regiono plėtros. Apskritai tokia pagalba priklauso tam tikrų taškų ar sektorių pramonės politinėms priemonėms ir nukrypsta nuo tikros regioninės pagalbos prasmės ir tikslo. Todėl tokia pagalba neatitinka Regioninės pagalbos gairėse nurodytų sąlygų tol, kol neįrodomas jos priešingas poveikis. Komisija nustatė, kad porceliano rinka yra prisotinta, o porceliano pramonės šaka kenčia nuo pajėgumų pertekliaus. Tai tik papildo prielaidas dėl ad hoc pagalbos neigiamo poveikio, nes bet kuri investicinė pagalba tikriausiai turėtų neigiamų padarinių šiam sektoriui.

(177)

Regioninės pagalbos tikslas yra arba produktyvios investicijos (pirminės investicijos), arba su investicijomis susijęs darbo vietų sukūrimas. Pirmine investicija yra laikoma investicija į ilgalaikį turtą, steigiant naujas, išplečiant jau veikiančias įmones arba iš esmės keičiant esančios įmonės produktą ar gamybos procesą (racionalizavimas, produkto pakeitimas, modernizavimas).

(178)

Komisija iš pradžių nustatė, kad dalį tam tikros pagalbos (32 priemonė) sudarė subsidijos, kurios tariamai buvę suteiktos tyrimams ir plėtrai, darbuotojų integravimui, dalyvavimui mugėse (parodose) ir veiklos išlaidų mažinimui. Tokio pobūdžio išlaidos nėra investicijos. Kita vertus, 30 priemonė yra laidavimas (Bürgschaft) už paskolą, kurią būtų buvę galima panaudoti investicijai, tačiau šiuo punktu Vokietija niekada nėra pasinaudojusi.

(179)

Komisija aiškiai ir oficialiai paprašė Vokietijos pateikti įgyvendintų ir ketinamų įgyvendinti investicijų aprašymą. Klausimui, ar buvo atlikta pirminė investicija, patikrinti Vokietija pateikė tik 7 ir 9 lentelėse nurodytus investicinius planus. Vokietija nepateikė jokio tariamo investicinio projekto aprašymo. Pagal minėtus planus buvo įsigyta mašinų ir investuota į esamus įrenginius. Kadangi nebuvo pateikta daugiau jokio paaiškinimo, Komisija negalėjo padaryti išvados, kad šios investicijos susijusios su įmonės išplėtimu ar esminiu produkto arba gamybos proceso pakeitimu.

(180)

Net jeigu taip būtų ir buvę, Komisija vis dėlto nebūtų galėjusi remtis jokia informacija. Vadinasi, nebuvo įmanoma nustatyti ir visų pagalbos išlaidų. Todėl neįmanoma nustatyti, ar buvo laikomasi didžiausio leistino 35 % pagalbos intensyvumo, atsižvelgiant į sujungimą su kita investicine pagalba, atitinkančia patvirtintas pagalbos schemas (28 ir 29 priemonės bei dalis 33 priemonės).

(181)

Be to, pagal Regioninės pagalbos gairių 4.2 punktą pagalbos gavėjo įnašas savo finansavimui turi būti ne mažesnis kaip 25 % viso jo finansavimo, kad būtų užtikrinta, jog produktyvios investicijos bus pelningos ir naudingos. Šiame minimaliame įnaše neturi būti jokios pagalbos. Pavyzdžiui, tai nėra tas atvejis, kai yra suteikiama palankiomis palūkanomis arba valstybės laiduojama paskola, kurioje yra pagalbos elementas.

(182)

Komisija aiškiai ir oficialiai paprašė Vokietijos ją informuoti apie bet kurį investuotojo atliktą ar ketinamą daryti įnašą. Turimais duomenimis, 1998 m. kovo 30 d. investuotojas viešąsias paskolas pakeitė į rinkos paskolas. Tačiau reikėtų suabejoti, ar šias paskolas būtų galima laikyti privačiu įnašu be jokios pagalbos, nes jos susijusios su prieš tai suteiktomis pagalbos priemonėmis. Tarp kita ko, ir šios rinkos paskolos buvo garantuojamos 90 % valstybės laidavimu. Pagal 8 lentelę nuosavų lėšų įnašas į tariamai per 1997–1998 metus atliktas investicijas iš viso sudarė 2,406 mln. Vokietijos markių. Tačiau nebuvo pateikta jokio paaiškinimo apie šio įnašo kilmę. Trūkstant tokio paaiškinimo, Komisija negalėjo padaryti išvados, kad pagalbos gavėjo įnašas siekė ne mažiau kaip 25 % visų investicijos išlaidų.

(183)

Minėtų priemonių taip pat negalima laikyti su bendrąja rinka suderinamomis priemonėmis, nes jos netenkina Regioninės pagalbos gairėse nustatytų sąlygų. Pagal šias sąlygas tokio pobūdžio pagalba gali būti suteikiama, jeigu ji pagal savo indėlį į regioninę plėtrą ir savo pobūdį yra pateisinama ir jos dydis yra tinkamas kompensuotiniems trūkumams padengti. Vokietija nė vieno iš šių punktų neįrodė. Beje, Vokietija neįrodė ir to, kad pagalba terminuota ir išdėstyta pakopomis mažėjančia tvarka.

(184)

Apibendrindama Komisija negalėjo padaryti išvados, kad nuo 1997 metų įmonės „Kahla II“ tariamai įvykdytos investicijos būtų buvusios pagalbą teikiančios investicijos Regioninės pagalbos gairių požiūriu. Be to, neįrodyta, kad 25 % visų išlaidų nebūta pagalbos ir kad jas būtų garantavęs pagalbos gavėjas. Galiausiai Komisija negali padaryti išvados, kad pagalba turėjusi teigiamą poveikį regionui arba rinkai. Todėl Komisija negalėjo konstatuoti, jog pagalba Regioninės pagalbos gairių požiūriu galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka.

(185)

Komisija nustatė, kad Vokietija pagalbą suteikė, pažeisdama Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Remdamasi turima informacija, Komisija negalėjo padaryti išvados, kad ad hoc pagalba, suteikta įmonėms „Kahla I“ ir „Kahla II“ galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka.

(186)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (66) 14 straipsnį su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą būtina išieškoti, nebent pagalbos išieškojimas prieštarautų kuriam nors Bendrijos teisės principui. Tačiau Komisijos nuomone, taip nėra. Ypač iš šio atvejo aplinkybių nematyti, kad pagalbos gavėjas galėtų pareikšti teisėtus lūkesčius.

(187)

Todėl visa nelegali ir nesuderinta pagalba, kuri buvo suteikta įmonėms „Kahla I“ ir „Kahla II“, turi būti išieškota. Kas dėl pagalbos priemonių, kurios jau grąžintos, tai, nepaisant visų minėtų dalykų, likusią grąžintiną dalį būtina išieškoti tokiu mastu, kiek grąžinta suma yra mažesnė už skolingą sumą, įskaitant palūkanas, apskaičiuojamas pagal tuo metu galiojusią bazinę palūkanų normą, taikomą regioninei pagalbai.

(188)

Į grąžintiną sumą turi įeiti palūkanos, kurios apskaičiuojamos nuo to momento, kai gavėjui buvo suteikta neteisėta pagalba, iki jos faktinio grąžinimo. Palūkanas reikia apskaičiuoti, remiantis bazine palūkanų norma, kuri taikoma regioninės pagalbos subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti -

a)

11 priemonė: TIB dalyvavimas įmonės kapitale;

b)

12 priemonė: TIB paskola įmonei, gaunant dalį pelno;

c)

13, 14, 23 ir 30 priemonės: Tiuringijos žemės 90 % laidavimai;

d)

15 priemonė: Tiuringijos žemės subsidija;

e)

16 priemonė: nuosavo kapitalo pagalba – valstybinio banko paskola;

f)

21 priemonė: valstybinio banko paskola;

g)

26 priemonė: subsidijos užimtumui remti;

h)

27 priemonė: priemonės, skirtos darbuotojų integravimui, dalyvavimui mugėse (parodose) ir reklamai;

i)

32 priemonė: priemonės, skirtos tyrimui ir plėtrai, darbuotojų integravimui, dalyvavimui mugėse (parodose) ir veiklos išlaidų mažinimui.

25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/50

(1)

2000 m. lapkričio 22 d. raštu šešios Vokietijos pramoninės gamybos įmonės, priklausančios Pramoninių degtinės gamyklų asociacijai (Arbeitsgemeinschaft gewerblicher Kornbrennereien), dėl 1999 m. gruodžio 22 d. priimto Biudžeto sanavimo įstatymo (Haushaltssanierungsgesetz – HSanG), kuris pakeitė 1976 m. gegužės 2 d. Degtinės monopolio įstatymą (Branntweinmonopolgesetz), įteikė Komisijai skundą (2).

(2)

Skundo pateikėjai prašė patvirtinti, kad Vokietijos įstatymus leidžianti institucija, pakeisdama Degtinės monopolio įstatymą (Branntweinmonopolgesetz  (3), priėmė potvarkį, kuris prieštarauja Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsniui, nes šis potvarkis nevienodai traktuoja pramonines ir žemės ūkio degtinės gamyklas, kurios ligi tol vienodai galėjo pretenduoti į pagalbą, tačiau dabar teisę į pagalbą turi tik žemės ūkio gamintojai. Jie pareiškė, kad naujasis potvarkis žemės ūkio degtinės gamykloms suteikia neginčijamą pranašumą, kuris vertinamas kaip pagalba, nesuderinama su bendromis konkurencijos taisyklėmis.

(3)

2001 m. sausio 3 d. Komisija pirmą kartą paprašė Vokietijos suteikti išsamesnę informaciją apie pakeitimus, dėl kurių keliamos pretenzijos. Į tai Vokietija atsakė vasario 14 d. raštu, kuriame nurodė, kad apie abejotinas pagalbos priemones Komisijai buvo pranešta jau 1976 m. ir kad naujasis įstatymas tik padeda gerinti jau esamą mechanizmą. 2001 m. kovo 16 d. Komisija vėl pateikė keletą klausimų Vokietijai, kuri paprašė pratęsti savo atsakymui skirtą terminą, ir Komisiją šį prašymą patenkino 2001 m. balandžio 9 d. raštu.

(4)

2001 m. balandžio 24 d. Vokietija nusiuntė atsakymą Komisijai, o pastaroji lapkričio 19 d. pateikė savo pirmąsias išvadas ir pastabas. 2001 m. gruodžio 19 d. rašte Vokietija patvirtino savo 2001 m. vasario 14 d. nuomonę ir iš naujo patikino, kad abejotina pagalba yra suderinama su Bendrijos teise.

(5)

2002 m. vasario 22 d. raštu, remdamasi 1999 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, kuriame nustatytos išsamios EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisyklės, 17 straipsnio 2 dalimi (4), Komisija paprašė Vokietijos pareikšti savo nuomonę ir pateikti naudingų pasiūlymų, kaip Įstatymas dėl pagalbos degtinės gamykloms galėtų būti suderinamas su Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalimi. 2002 m. kovo 19 d. Vokietija raštiškai pranešė Komisijai, jog ji mano, kad tokios rūšies priemonės yra nereikalingos, nes tai neatitiktų Komisijos išvadų. Ypač tai yra taikytina išvadai, pagal kurią degtinė yra pramoninis, o ne žemės ūkio produktas.

(6)

2002 m. birželio 19 d. sprendime Komisija pasiūlė Vokietijai keletą naudingų priemonių naujai Vokietijos įstatymo dėl pagalbos degtinės gamykloms redakcijai. 2002 m. liepos 19 d. ir 23 d. raštuose Vokietija pranešė Komisijai, kad ji atmeta pasiūlymą ir todėl neketina vykdyti tikslinių priemonių per nustatytus terminus.

(7)

Todėl Komisija, remdamasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 19 straipsniu, 2002 m. spalio 16 d. nusprendė pradėti oficialią patikrinimo procedūrą dėl abejotinų pagalbos priemonių. Nutarimas buvo paskelbtas 2002 m. rugsėjo 11 d.Europos Sąjungos oficialiajame biuletenyje  (5), be to, visi suinteresuotieji asmenys buvo paraginti pareikšti savo nuomonę dėl abejotinų priemonių.

(8)

2002 m. lapkričio 12 d. Vokietija pasisakė už procedūrą.

(9)

Iš trečiųjų šalių Komisija gavo iš viso 54 komentarus, tarp jų viena nuomonė buvo su maždaug 2 000 parašų. 2003 m. vasario 7 d. komentarai buvo persiųsti Vokietijai su prašymu pareikšti savo nuomonę. 2003 m. vasario 26 d. Vokietija paprašė Komisijos pratęsti terminą savo atsakymui parengti ir vasario 27 d. gavo tam sutikimą. Vokietijos atsakymas raštu galiausiai pasiekė Komisiją 2003 m. kovo 19 d.

(10)

2003 m. birželio 5 d. Vokietijos prašymu įvyko susitikimas; 2003 m. birželio 4 d. Vokietija įteikė Komisijai šiuo klausimu parengtą raštą; 2003 m. liepos 2 d. buvo įteiktas dar vienas raštas.

(11)

Skundo pateikėja savo nuomonę raštu įteikė Komisijai 2003 m. rugpjūčio 13 d. dar prieš posėdį, kuris jų prašymu įvyko 2003 m. rugpjūčio 29 d.

(12)

2004 m. kovo 5 d. Komisija perdavė Vokietijai skundo pateikėjų 2003 m. rugpjūčio 13 d. raštą. Vokietija į tai atsakė 2004 m. balandžio 5 d. raštu.

(13)

Vokietijos degtinės monopolis buvo įvestas 1922 m. balandžio 8 d. įstatymu (6) ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimu, o būtent 1976 m. vasario 17 d. nutartimi teismo byloje 45/75 (Rewe-Zentrale) (7) pakeistas 1976 m. gegužės 2 d. įstatymu. (8) Naujasis 1976 m. gegužės 2 d. Įstatymas dėl degtinės monopolio panaikino iš teritorinių apsaugos priemonių kylančią kainų rėmimo politiką, kuri prieštaravo Europos bendrijos steigimo sutarties 31 straipsniui (buvęs 37 straipsnis), kad pakeistų ją kainų kompensavimo mechanizmu.

(14)

1976 m. balandžio 9 d. Vokietija pranešė Komisijai apie reformuotą Degtinės monopolio įstatymą (9) pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 93 straipsnio 3 dalį (nuo šiol 88 straipsnis 3 dalis), remdamasi 1962 m. balandžio 4 d. Tarybos reglamento Nr. 26 dėl tam tikrų konkurencijos taisyklių taikymo žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai jais (10) 4 straipsniu. Minėto reglamento 4 straipsnyje parašyta: „Sutarties 93 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies pirmasis sakinys taikomi pagalbai, kuri suteikiama Sutarties II priede (nuo šiol ir ateityje Europos bendrijos steigimo sutarties I priede, Komisijos pastaba) išvardytų produktų gamybai ir prekybai jais“. (11) Dėl to valstybės narės įpareigojamos paprasčiausiai apie tai pranešti, nes Komisijos leidimas tam nereikalingas.

(15)

Savo pranešime Komisijai Vokietija nurodė, kad ji ir toliau vykdys Įstatymo numatytą įpareigojimą supirkti savo šalies degtinės gamintojų produktus išlaidas padengiančiomis kainomis.

(16)

1976 m. pranešime gaminiai nebuvo suskirstyti pagal rūšį, t.y. į neutralų alkoholį ir aromatizuotą, pavyzdžiui, degtinė iš grūdų Kornbranntwein. Komisija tuomet nepareiškė nuomonės dėl pranešimo teksto.

(17)

Pakeitus 1976 metų įstatymą, monopolį alkoholiui supirkti ir realizuoti išlaikė Finansų ministerijai pavaldi Federalinė degtinės monopolio valdyba (Bundesmonopolverwaltung für Branntwein – BfB). BfB superka alkoholį įstatymo garantuotomis kainomis, rektifikuoja jį (12) ir parduoda rinkos kainomis.

(18)

Pagal 1976 m. gegužės 2 d. įstatymą panaši užduotis, kaip ir BfB valdybai, buvo perduota 1930 m. birželio 14 d. įkurtai įmonei Deutsche Kornbranntwein-Vermarktung GmbH (toliau – DKV) (13), tačiau vien tik dėl degtinės iš grūdų supirkimo ir realizavimo. 1976 m. įstatymas suteikia DKV įmonei išskirtinę teisę perimti didesniąją šalies degtinės produkcijos dalį įstatymo garantuotomis kainomis, kurios padengia tiek pramoninių, tiek žemės ūkio gamintojų išlaidas (14), ir, antra, parduoti degtinę rinkos kainomis, esant reikalui, ir po jos perdirbimo ir (arba) rektifikacijos. Iki 2000 metų DKV pardavė daugiau kaip 80 % Vokietijoje pagamintos degtinės, o likusius 20 % pardavė pačios degtinės gamyklos (15).

(19)

Kaip atsakomąją paslaugą už Degtinės monopolio įstatymo 82 straipsnio dalyje jai patikėtą pavedimą DKV gauna atlygį, kuris apskaičiuojamas savikainos pagrindu, nes nėra nustatytų rinkos kainų pagal viešųjų užsakymų kainų apskaičiavimo taisykles.

(20)

Vokietijos degtinės gamintojai, pretenduojantys į pagalbą, yra įpareigoti tiekti DKV įmonei produkciją pagal jiems nustatytas kvotas (Brennrechte), kurias kasmet nustato valstybės institucijos. Jie gali gaminti ir didesnį alkoholio kiekį, tačiau tam nėra jokių kainos garantijų. Žemės ūkio degtinės gamyklos (priešingai negu pramoninės gamyklos dėl akivaizdžių priežasčių) įstatymo įpareigojamos perdirbti pačių pagamintas žaliavas (grūdus), o per distiliavimą gaunamus šalutinius produktus sunaudoti savo žemės ūkio įmonėje, pvz., distiliavimo metu susidariusius žlaugtus sušerti galvijams, o skystas atliekas panaudoti kaip trąšą.

(21)

Kai kurios degtinės gamyklos (gamintojai) ir pačios sunaudoja bei parduoda visą arba dalį savo produkcijos ir nesinaudoja DKV paslaugomis. Šiuo atveju, priklausomai nuo joms paskirtų kvotų (Brennrechte), degtinės gamyklos gauna iš DKV kompensaciją, lygiavertę jų išlaidoms, kurios susidaro iš rektifikacijos, sandėliavimo bei realizavimo ir kurias jų sąskaita sutaupė DKV. Taip šie gamintojai finansiniu požiūriu sulyginami su tais, kurie tiekia savo produkciją DKV bendrovei.

(22)

Biudžeto sanavimo įstatyme (Haushaltssanierungsgesetz – HsanG) numatytų monopolio pakeitimų tikslas yra apkarpyti pagalbą. Visų pirma buvo sumažintas pagalbos gavėjų skaičius ir iš dalies naujai sureguliuotas pagalbos skirstymo mechanizmas. Įsigaliojus naujam Biudžeto sanavimo įstatymui, tik žemės ūkio degtinės gamyklos gali džiaugtis senuoju potvarkiu, nes pagal pakeisto Degtinės monopolio įstatymo 40 straipsnio 5 dalį pramoninėms degtinės gamykloms nuo 2000/2001 iki 2005/2006 ūkinių metų buvo nustatytos kvotos iki 50 nuo šimto pastovių kvotų (16). Po įstatymo numatyto pereinamojo laikotarpio iki 2005/2006 ūkinių metų į pagalbą pretenduoja tik žemės ūkio degtinės gamyklos.

(23)

Pramoninės degtinės gamyklos, kurios pagal Biudžeto sanavimo įstatymo, pakeisto Degtinės monopolio įstatymu, 58a straipsnį nuo 2006/2007 ūkinių metų, t.y. nuo 2006 m. rugsėjo 30 d., apskritai neturi teisės dalyvauti monopolyje, gali jau nuo 2001 m. savanoriškai išstoti iš monopolio. Kad pramoninėms degtinės gamykloms būtų kompensuoti neišvengiami nuostoliai, įstatymo leidėjas numatė, kad tie, kurie anksčiau numatyto laiko išstoja iš monopolio, turi gauti kompensacines išmokas. Dėl šios priežasties didžioji dalis pramoninių degtinės gamyklų pasirinko galimybę pirma laiko išstoti iš monopolio.

(24)

Gavusios pagal įstatymą lygias galimybes, taip pat ir žemės ūkio degtinės gamyklos, pateikusios prašymą, gali palikti monopolį; tada jos gauna tokias pačias kompensacines išmokas kaip ir pramoninės gamyklos.

(25)

Iki 2006 m. rugsėjo 30 d.DKV turi įvykdyti 1976 m. gegužės 2 d. įstatymo jai patikėtą užsakymą; po to jos užduotį galėtų perimti BfB.

(26)

Degtinės importo monopolio susilpnėjimas antrojoje aštuntojo dešimtmečio pusėje ir rinkos atvėrimas greitai sukėlė ryškų vokiškos degtinės importo padidėjimą, o kartu ir ryškų degtinės pardavimo kainų sumažėjimą, kurį greitai pajuto ir gamintojai.

(27)

Monopolis prisitaikė (per DKV ir BfB) prie naujų rinkos sąlygų ir sumažino savo pardavimo kainas iki konkurencingo lygio. Taip alkoholio pardavimo kaina nuo vidutiniškai 333 Vokietijos markių už hektolitrą 1976 m. per 1999/2000 ūkinių metų laikotarpį sumažėjo iki 115 Vokietijos markių už hektolitrą.

(28)

1999/2000 metais įstatymo numatyta supirkimo kaina, kurią DKV turėjo pervesti degtinės gamykloms, buvo 263 Vokietijos markės už hektolitrą alkoholio (palyginti su 296 Vokietijos markėmis už hektolitrą, kurias BfB moka kitokios degtinės gamintojams). Ši supirkimo kaina taip apskaičiuota, kad padengia gamintojų išlaidas. Rekomendacines išlaidas sudaro vidutinės sąžiningo gamintojo gamybos išlaidos vienam hektolitrui alkoholio. Tuo pačiu laikotarpiu DKV degtinės iš grūdų pardavimo kainos buvo 157 Vokietijos markės už hektolitrą alkoholio (palyginti su 93 Vokietijos markėmis už hektolitrą neutralaus alkoholio).

(29)

Taigi kompensacinės sistemos neginčijamas tikslas yra amortizuoti deficito pasekmes, kurios ištinka degtinės realizavimo monopolį, o per jį ir DKV. Vokietijos duomenimis, degtinės gamykloms suteiktos subsidijos per laikotarpį nuo 1999 m. spalio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 30 d. sudarė 36,6 mln. Vokietijos markių (18,7 mln. eurų).

(30)

Skirtumas tarp supirkimo ir pardavimo kainų rinkoje (rinkos kainos) būtent ir yra pagalba. Vokietija to neneigia.

(31)

Degtinės monopolio įstatymo 58a straipsnyje numatyta sistema turi padėti degtinės gamykloms lengviau išstoti iš monopolio. Kaip jau anksčiau aprašyta (22 punktas), degtinės gamyklos, kurios yra pasiruošusios pirma laiko išstoti iš monopolio, kaip atsakomąją paslaugą už savo išstojimą iš „atlaisvintosios dalies“ ir vietoj eksploatacinės pagalbos gamybos išlaidoms kompensuoti iki 2006 m. rugsėjo gauna pakopomis diferencijuotas kompensacines išmokas, kurios išmokamos per pirmuosius keturis ūkinių metų mėnesius. Kompensacinės išmokos suteikia to pageidaujantiems gamintojams galimybę toliau dirbti vadinamojoje „laisvojoje“ degtinės rinkoje (17), nepaisant jų išstojimo iš monopolio. Vadinasi, tai yra iki tol jau buvusios pagalbos, kurią gamintojai galėjo panaudoti savo nuožiūra, krypties pakeitimas.

(32)

Reikėtų priminti, kad beveik visos pramoninės, taip pat ir keletas žemės ūkio degtinės gamyklų pasirinko šią alternatyvą.

(33)

Deficitas, susidaręs iš skirtumo tarp produktų supirkimo kainos ir jų pardavimo rinkos kainomis, Vokietijoje yra padengiamas iš federalinio biudžeto lėšų. Todėl kaip atsakomoji priemonė buvo padidintas alkoholio mokestis. Tai yra vartojimo mokestis (akcizas), kuris imamas tiek už vietinį, tiek už importuotą alkoholį.

(34)

1999/2000 ūkinių metų pabaigoje (prieš priimant įstatymą) buvo 68 pramoninės ir 409 žemės ūkio degtinės gamyklos, kurios gamino iš viso 253 000 hektolitrų degtinės. Po 2001 m. spalio 1 d. reformos liko tik 11 rinkoje aktyvių pramoninių gamyklų, kurių bendra produkcija sudarė 5 000 hektolitrų. Žemės ūkio degtinės gamyklų skaičius sumažėjo iki 340, o jų bendra produkcija sudarė 142 000 hektolitrų.

(35)

57 pramoninės degtinės gamyklos, išstojusios iš monopolio pirma laiko, 2001/2002 ūkinių metų pabaigoje gavo iš viso 5,9 mln. eurų kompensacinių išmokų, o šešios žemės ūkio degtinės gamyklos – 0,6 mln. eurų. 47 degtinės gamyklos, kurios savo produkciją (iš viso 5 400 hektolitrų degtinės) realizuoja pačios, šiam tikslui gavo 315 000 eurų pagalbą. Ir galiausiai DKV 2001/2002 ūkiniais metais gavo 6,6 mln. eurų subsidiją.

(36)

Paskelbus sprendimą pradėti procedūrą, Komisija gavo 54 nuomones iš trečiųjų asmenų, tarp jų iš fizinių asmenų, įmonių, sąjungų (draugijų) ir profesinių susivienijimų. Didžioji dauguma (47) atmetė Komisijos pasiūlytas priemones, kurios yra šios procedūros atspirties taškas; trys nuomonės buvo iš dalies, o keturios vien tik teigiamos.

(37)

Keturias teigiamas nuomones pareiškė spiritinių gaminių pramonės atstovai. Jie buvo netgi tos nuomonės, kad Komisija savo sprendime pradėti procedūrą dar nėra pakankamai toli nuėjusi ir kad Vokietijos degtinės monopolis turi būti reformuojamas iš pagrindų.

(38)

Visos 35 žemės ūkio degtinės gamyklos pareiškė nuomonę, prieštaraujančią Komisijos požiūriui. Daugelis iš jų turi mažas šeimos žemės ūkio įmones. Apskritai yra užginčijama Komisijos nuomonė, pagal kurią degtinė yra pramonės gaminys. Jų požiūriu, tai neabejotinai yra žemės ūkio gaminys. Kritikuojama yra ir Komisijos vartojama sąvoka „degtinė iš grūdų“ („Kornbranntwein“); DKV įmonei tiekiamam produktui kur kas labiau tiktų pavadinimas „nevalytas alkoholis“ (Rohalkohol) arba „nevalytas alkoholis iš grūdų“ (Kornrohalkohol). DKV tiekiamas alkoholis nėra gerti paruoštas gaminys, jis turi būti toliau perdirbamas arba rektifikuojamas. Iš dalies argumentuojama tuo, kad žemės ūkio gamintojų situacija nėra lygintina su pramoninių įmonių situacija, nes pastarosios priverstos veikti skirtingai. Dėl to išsamiai nagrinėjamos skirtingos degtinės gamybos proceso pakopos, nes degtinė atsiranda iš tam tikros ūkio cirkuliacijos sistemos (grūdų auginimas, degtinės varymas, žlaugtų naudojimas galvijų pašarui, skystų atliekų, kaip trąšų, naudojimas grūdams auginti), o tam reikia griežtai ekologiško veiklos būdo. Todėl žemės ūkio degtinės gamyklos yra tos nuomonės, kad jų atveju ir ateityje turėtų būtų taikomos Europos bendrijos steigimo sutarties agrariniams gaminiams galiojančios nuostatos, nes jos, palyginti su žemės ūkio įmonėmis, tiekiančiomis alkoholį BfB valdybai, neišvengiamai patirtų skriaudą, jeigu joms būtų taikomos griežtesnės Europos bendrijos steigimo sutarties konkurencijos taisyklės. Monopolio panaikinimas nuo 2004 m. sausio 1 d. jas tikrai sužlugdytų, kadangi daugelis iš jų investuotų savo lėšas, o paskui pamatytų, kad tai viršija jų jėgas. Be to, degtinės gamyba kai kuriais atvejais yra žemės ūkio įmonės pagrindinė veikla, todėl gamyklos panaikinimas sukeltų visos įmonės bankrotą. Vienas profesinis susivienijimas, atstovaujantis žemės ūkio degtinės gamykloms, kurios degtinę realizuoja pačios, taip pat priskiria degtinę prie žemės ūkio gaminių ir mano, kad Komisijai negalima čia nieko keisti. Galiausiai daugelyje komentarų yra pareikšta nuomonė, kad pagalbos priemonės neturėtų iškreipti konkurencijos ir turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių, kadangi degtinė iš grūdų Kornbranntwein yra alkoholis, kuris gali būti gaminamas tik vokiečių kalbinėje erdvėje.

(39)

Pramoninių degtinės gamyklų asociacija (Arbeitsgemeinschaft gewerblicher Kornbrennereien) kritikuoja procedūrą už tai, kad joje siūloma panaikinti bet kurią pagalbą, kad ir kokia ji būtų, tiek žemės ūkio, tiek ir pramoninėms degtinės gamykloms. Asociacija sutiko su procedūra, tačiau apgailestauja, kad Komisija abejoja dėl pramoninėms degtinės gamykloms skiriamų kompensacinių išmokų, kurios buvo numatytos kaip paskatinimas už pirmalaikį išstojimą iš monopolio. Skundo pateikėjos nuomone, kompensacinės išmokos nebuvo valstybės pagalba pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 88 dalį. Tai veikiau lygiavertis ekvivalentas kvotoms (Brennrechte), kurių jos turėjo atsisakyti, priešingai nei žemės ūkio degtinės gamyklos. Jau vien tam, kad būtų išsaugotas pasitikėjimas, buvo pasiūlyta, o, be to, ir privaloma paskirti Biudžeto sanavimo įstatyme numatytas kompensacines išmokas, kad iki pereinamojo laikotarpio pabaigos minėtosios degtinės gamyklos turėtų galimybę pakeisti savo veiklą ekonominiu požiūriu tinkamomis sąlygomis, juo labiau, kad išmokos nėra tokios didelės kaip dėl naujojo įstatymo sukeliami nuostoliai. Be to, išmokos neturėtų neigiamo poveikio prekybai tarp valstybių narių, nes nesukeltų konkurencijos iškreipimo, mat visi profesinio susivienijimo nariai būtų sustabdę degtinės iš grūdų gamybą, nes neįmanoma išsilaikyti subsidijuojamoje rinkoje pačiam negaunant subsidijų. Priešingai, skundo pateikėja laikosi savo pozicijos, kad pagalba žemės ūkio degtinės gamykloms dėl nevienodo jų galimybių traktavimo yra neteisėta. Trys pramoninės degtinės gamyklos kreipėsi, reikalaudamos išsaugoti Biudžeto sanavimo įstatymo nuostatas dėl kompensacinių išmokų mokėjimo, kaip atsakomosios paslaugos už pirmalaikį išstojimą iš monopolio.

(40)

Kitos nuomonės, tarp jų ir vieno eksperto, kuris teigia dalyvavęs rengiant 1989 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89, nustatantį bendrąsias spiritinių gėrimų apibrėžimo, aprašymo ir pateikimo taisykles (18), arba vienos vartotojų sąjungos, surinkusios 2 000 parašų, nuomonė griežtai atmeta Komisijos sprendime pradėti procedūrą atstovaujamą poziciją, be to, jos dažniausiai remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir žemės ūkio degtinės gamyklos ir ypač atkreipia dėmesį į tai, jog degtinė iš grūdų Kornbranntwein yra gaminys, kuris ateityje turėtų būti priskirtas prie žemės ūkio produktų, ir kad Komisijai nevertėtų abejoti tradiciniais šio produkto gamybos būdais. DKV pareiškia, kad tuo atveju, jeigu Komisija galutiniame sprendime laikytųsi savo pasiūlytų tikslinių priemonių, tai, nustatydama terminą joms įgyvendinti, turėtų paisyti proporcingumo principo ir pratęsti pereinamąjį laikotarpį po 2004 m. sausio 1 d., kad suinteresuotosioms įmonėms būtų suteikta galimybė pakeisti savo veiklą.

(41)

Vokietija neneigia, kad DKV vykdoma gamybos išlaidų kompensavimo sistema turi pagalbos įmonėms bruožų. Vis dėlto ji yra tos nuomonės, kad degtinei iš grūdų ir ateityje turėtų būti taikomos tos pačios Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatos, kaip ir žemės ūkio gaminiams, ir Komisijai nereikėtų jos vadinti pramonės gaminiu. Vokietija jokiu būdu nepritaria Komisijos nuomonei, pagal kurią monopolyje pagaminti distiliatai iš javų grūdų nėra bendrai etilo alkoholio sąvokai priskirtinas žemės ūkio gaminys, bet yra degtine vadinamas spiritinis gėrimas, priskiriamas pramonės produktui. Komisija savo poziciją grindžia tuo, kad Europos bendrijos steigimo sutarties I priedo pažodinis tekstas yra vienareikšmis, ir negali būti išvestinės teisės aktais abejotinai pakeičiamas Europos bendrijos steigimo sutarties turinys, nustatytas Reglamentu (EEB) Nr. 1576/89.

(42)

Savo argumentams pagrįsti Vokietija praneša, kad Teisingumo Teismas, patvirtindamas nediskriminuojantį alkoholio mokesčio pobūdį, daugelyje nutarčių, pavyzdžiui, 1979 m. kovo 13 d. nutartis teismo byloje 91/78 (Hansen GmbH & Co/Hauptzollamt Flensburg –- Centrinė Flensburgo muitinė  (19)) bei 1985 m. sausio 15 d. nutartis teismo byloje 253/83 (Sektkellerei C.A Kupferberg & Cie KG a.A/Hauptzollamt Mainz- Centrinė Mainco muitinė) (20), pripažino šio mokesčio suderinamumą su 37 ir 95 straipsnių (nuo šiol 31 ir 90 straipsniai) (21) nuostatomis, o kartu netiesiogiai ir su Europos bendrijos steigimo sutarties 87 ir 88 straipsniais.

(43)

Dėl kompensacinių išmokų degtinės gamykloms, kurios nutarė pirma laiko išstoti iš monopolio, Vokietija pareiškė, kad tai yra būtini paskatinimai dėl ilgalaikio degtinės gamyklų įtraukimo į degtinės monopolį, prieš tai paaiškinusi, jog degtinės gamyklų atveju – priešingai, nei teigia skundo pateikėja – tai nėra materialusis turtas. Be to, žemės ūkio degtinės gamyklos dėl vienodo jų traktavimo lygiai taip pat turėtų galimybę išstoti iš monopolio ir būtent tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir pramoninės degtinės gamyklos.

(44)

Vokietija atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu Komisija ir toliau laikytųsi savo vertinimo, tiek įmonių pagalbos monopolyje pasiliekančioms gamykloms atveju, tiek išmokant kompensacines išmokas kaip atsakomąją paslaugą už pirmalaikį išstojimą iš monopolio, bet kuriuo atveju būtų reikalingas kelerių metų pereinamasis laikotarpis dėl tradicinio degtinės iš grūdų Kornbranntwein gamintojų į degtinės įtraukimo į monopolį bei su tuo susijusio pasitikėjimo išsaugojimo. Šis laikotarpis reikalingas gamykloms – nesvarbu, ar tai būtų pramoninė, ar dalis žemės ūkio įmonės – kad jos galėtų savo gamybos struktūras pritaikyti prie laisvosios rinkos arba pertvarkyti savo įmonę kitai gamybinei veiklai. Todėl Vokietija pasiūlė pereinamąjį laikotarpį iki 2006 m. rugsėjo 30 d. Ji nurodė Komisijai konkrečias priežastis, kodėl, taikant naudingas priemones, Komisija anksčiau iki 2004 m. sausio 1 d. numatytą pereinamąjį laikotarpį turėtų pailginti bent jau iki 2005/2006 ūkinių metų. Bet kuris kitas sprendimas sukeltų daugelio pramoninių ir žemės ūkio degtinės gamyklų bankrotą, taip pat būtų prarasta daugybė darbo vietų.

(45)

Vokietija paneigia skundo pateikėjos tvirtinimą, kad 1999 m. gruodžio 22 d. Biudžeto sanavimo įstatymas sukėlė pramoninių degtinės gamyklų diskriminavimą, nes jis apsiriboja tuo, kad monopolis būtų reorganizuotas iki minimumo sumažinus pagalbos gavėjų skaičių, taip pat nustačius šešerių metų pereinamąjį laikotarpį bei išmokant atitinkamą finansinę kompensaciją vienodai tiek pramoninėms, tiek žemės ūkio degtinės gamykloms.

(46)

Pirmiau buvo paaiškinta, kad degtinės iš grūdų Kornbranntwein perdirbimas organizaciniu požiūriu buvo atskirtas nuo kitų monopoliui priklausančių žemės ūkio kilmės alkoholio produktų (žr. 16–24 punktus). 1930 m. degtinės monopolyje vien tik šiam gaminiui buvo įsteigta DKV, kaip atskiras juridinis asmuo. 1976 m. gegužės 2 d. įstatymu Vokietija dar kartą patvirtino ypatingą degtinės iš grūdų traktavimą, išsaugodama dviejų skirtingų rinkos organizavimo įstaigų – BfB ir DKV – koegzistavimą.

(47)

Didesnioji dalis BfB valdybai tiekiamų bazinių alkoholio produktų (distiliatai) akivaizdžiai skirti neutralaus, vartojimui neparuošto alkoholio gamybai, tuo tarpu DKV įmonei tiekiami distiliatai (Vokietijos vadinami „Kornfeindestillat“– rafinuotas distiliatas iš grūdų) pasižymi savo aromatinėmis savybėmis, todėl skirti žmonėms vartoti.

(48)

Šis skirtumas iš esmės paaiškėja iš gaminio tos būklės, kokios savo bazinį gaminį degtinės gamyklos tiekia abiem realizavimo organizacijoms, ir iš realizuojamojo produkto kokybės, po to, kai abi įstaigos jį perdirba ir (arba) rektifikuoja.

(49)

BfB dažniausiai superka nevalytą alkoholį (iš vaisių, bulvių, melasos, javų) ir po rektifikavimo ir (arba) perdirbimo parduoda jį kaip neutralų alkoholį.

(50)

DKV bendrovė superka rafinuotą distiliatą iš grūdų – „Kornfeindestillat“, kuris pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 jau laikomas spiritiniu gėrimu. DKV atliekamas distiliato rektifikavimas – tai galutiniame produkte esamo alkoholio kiekio standartizavimas [32 % degtine vadinamame gaminyje (vok. „Korn“) ir 37,5 % degtinėje iš grūdų (vok. „Kornbrand“)].

(51)

Europos bendrijos steigimo sutarties I priede, Tarybos Reglamento Nr. 7a dėl tam tikrų prekių įrašymo į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties II priedo sąrašą (22) () 1959 m. gruodžio 18 d. redakcijoje parašyta: „Denatūruotas arba nedenatūruotas etilo alkoholis ir kiti bet kokio stiprumo alkoholiai, gauti iš Sutarties I priede išvardytų žemės ūkio produktų, išskyrus degtinę, likerius ir kitus alkoholinius gėrimus bei sudėtinius alkoholinius preparatus (žinomus kaip „koncentruoti ekstraktai“) gėrimų gamybai“. Šį tekstą galima interpretuoti, pasitelkus į pagalbą muitų tarifų schemos ankstesnes pozicijas 22.08 ir 22.09 (dabartines 22.07 ir 22.08), kuriose pateikiami spirito, degtinės, likerio ir kitų alkoholinių gėrimų apibrėžimai.

(52)

Muitų tarifų schemos paaiškinimuose degtinė, kuri nėra įtraukta į I priedą, apibrėžiama taip: „(...) kuri gaunama (be aromatizuojančių priedų), distiliuojant fermentuotus natūralius skysčius, tokius kaip vynas, obuolių vynas, arba iš fermentuotų vaisių, fermentuotų išspaudų, javų ar panašių fermentuotų augalinių produktų; ji pasižymi ypatingu skoniu ir ypatingu aromatu; tai paaiškinama tuo, kad jos sudėtyje yra antrinių sudedamųjų dalių (esterio, aldehidų, rūgščių, aukštesniųjų alkoholių ir t.t.), kurios priklauso nuo distiliavimui naudojamų pirminių medžiagų rūšies.“

(53)

Pozicijoje taip pat apibrėžiamas ir „Nedenatūruotas etilo alkoholis, kurio alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra ne mažesnė kaip 80 % tūrio; […]“. Paaiškinimuose rašoma apie šį gaminį taip: „... skirtas naudoti tiek gerti, tiek techniniams tikslams; net jeigu skirtas gerti, jis skiriasi nuo A gaminių (pvz., degtinės) tuo, kad jame nėra jokių aromatinių sudedamųjų dalių.“

(54)

Taigi degtinė iš grūdų (Kornbranntwein) yra degtinė (Branntwein), kurioje yra aromatinių sudedamųjų dalių, ir todėl ji negali būti traktuojama kaip etilo alkoholis. Beje, apie tai kalbama ir paaiškinimų C dalies 4 punkte prie anksčiau minėtos 22.09 pozicijos (dabar 22.08, C dalis, 2 punktas ); jame akcentuojama, kad, be etilo alkoholio, šiai pozicijai priklauso taip pat ir „viskis bei kitos degtinės, gautos distiliuojant fermentuotą javų salyklą (miežių, avižų, rugių, kviečių, kukurūzų ir kitokį salyklą).“

(55)

Savo atsakymuose Komisijai Vokietija painioja alkoholį iš grūdų, kuris pirmiau (žr. 53 punktą) minėtomis sąlygomis gali būti traktuojamas kaip etilo alkoholis, su spiritiniu gėrimu – degtine iš grūdų. Sprendžiant pagal Degtinės monopolio įstatymo 1999 m. gruodžio 22 d. Biudžeto sanavimo įstatymo redakcijos pažodinį tekstą, Vokietijos įstatymų leidėjas iš tiesų skirtingai traktuoja alkoholį iš grūdų ir degtinę iš grūdų, kaip tik todėl, kad jie yra skirtingos rūšies gaminiai.

(56)

Taigi Komisija tvirtai laikosi savo nuomonės, kad šie gaminiai yra skirtingi produktai; pirmasis naudojamas neutralaus alkoholio gamybai, tuo tarpu paskutinysis, apie kurį kalbama ir šioje procedūroje, turi aromatą ir skonį suteikiančių sudedamųjų dalių.

(57)

Reglamento (EEB) Nr. 1576/89 1 straipsnio 1 dalyje tikslinama, kad Reglamentas skirtas spiritinių gaminių sąvokoms nustatyti, apibrėžti ir įtvirtinti.

(58)

Minėto Reglamento 1 straipsnio 4 dalyje pateikiamos skirtingos spiritinių gaminių kategorijos. C punkte „spiritinis gaminys iš javų“ apibrėžiamas kaip

(59)

Šiuo atveju degtinės iš grūdų gamintojai tiekia DKV įmonei Reglamente (EEB) aprašytu būdu gautą gaminį (Kornfeindestillat – rafinuotą grūdų distiliatą), kurį DKV bendrovė prireikus rektifikuoja ir (arba) perdirba, o paskui parduoda.

(60)

Vokietija yra tos nuomonės, kad Komisija neturėtų remtis šiuo tekstu, nes jame išdėstytos tik spiritinių gaminių realizavimo taisyklės, ginančios vartotojų interesus. Komisija neneigia, kad būtent toks reglamento tikslas, tačiau jokiu būdu neatmeta, kad tekstu galima pasinaudoti ir aprašant bei apibrėžiant degtinę iš grūdų kaip spiritinį gėrimą, kuriam turi būti tiesiogiai taikomos konkurencijos taisyklės. Todėl Komisija, nenorėdama tuo paskelbti galutinės nutarties, mano, kad šis iš išvestinės teisės paimtas teksto skirsnis patvirtina jos požiūrį į minėtojo gaminio priskyrimo tam tikrai kategorijai klausimą.

(61)

Savo pranešime Komisijai Vokietija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos bendrijos steigimo sutarties I priedo pažodinis tekstas varijuoja priklausomai nuo kalbinio varianto. Teksto redakcijoje anglų ir olandų kalbomis nėra žodžio „degtinė iš grūdų“ („Branntwein“), čia kalbama tik apie likerį („Likör“) ir spiritinius gėrimus („Spirituosen“). Komisija pastebi, kad tekstas vokiečių kalba ir tekstai kitomis kalbomis šiuo požiūriu yra vienareikšmiai ir žodis „degtinė iš grūdų“ („Branntwein“) ten, be jokios abejonės, minimas. Teksto versijos kitomis kalbomis, pavyzdžiui, anglų ir olandų, kuriose neaiškiai išskiriama „degtinė iš grūdų“, turi būti interpretuojamos bei pritaikomos prie kitų kalbinių versijų ir gali būti suprantamos tik taip, kad degtinė iš grūdų priklauso kitiems alkoholiniams gėrimams, kurie taip pat paimti iš I priede numatytos naudojimo srities.

(62)

Administruojant ir toliau plėtojant bendrą žemės ūkio gaminių rinką, 2003 m. balandžio 8 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 670/2003 su ypatingomis priemonėmis žemės ūkio kilmės etilo alkoholio rinkai (23). Šis reglamentas skirtas visų pirma sukurti bendrą rinkos struktūrą žemės ūkio kilmės alkoholiui.

(63)

Savo sprendime pradėti procedūrą Komisija, norėdama sustiprinti savo argumentus, pasinaudojo keletu punktų iš šio reglamento, kuris tuo metu dar buvo svarstymų stadijoje. Kaip ir anksčiau, galėtų būti įdomu pasitelkti konsultacijai parengiamuosius darbus šiam teisės aktui, taip pat reglamento pažodinį apibrėžimo tekstą, kadangi jie prireikus pagrindžia Komisijos išvadas, kad degtinė iš grūdų yra pramoninis gaminys. Reglamento (EEB) Nr. 1576/89 pirmosios versijos 1 straipsnyje spiritiniai gaminiai teisiniu požiūriu aiškiai išskirti iš reglamento taikymo srities. Galutiniame reglamento variante minėtieji žemės ūkio gaminiai apibrėžiami, remiantis Europos bendrijos steigimo sutarties I priedu. 1 straipsnio vizuojamose muitų tarifų schemos pozicijose, kurioms taikomas reglamentas, degtinė nėra pateikiama kaip degtinė iš grūdų, o tik kaip nedenatūruotas ir denatūruotas etilo alkoholis bei denatūruota degtinė.

(64)

Todėl Komisija prieina išvadą, kad degtinė iš grūdų yra spiritinis gėrimas, kuris išskirtas iš Europos bendrijos steigimo sutarties I priedo taikymo srities, ir todėl jam galioja Europos bendrijos konkurencijos taisyklės.

(65)

Komisija įrodė, kad degtinė iš grūdų yra pramoninis produktas, kuriam taikomos Europos bendrijos steigimo sutarties 87 ir 88 straipsnių nuostatos.

(66)

Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalyje rašoma: „Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.“.

(67)

Minėtos priemonės suteikia degtinės iš grūdų gamintojams pranašumą, nes užtikrina gamybos išlaidų padengimą pagal jiems suteiktas kvotas (Brennrechte), nepriklausomai nuo kainos, kuria produktas galiausiai realizuojamas Vokietijos rinkoje. Primenama: 1999/2000 ūkinių metų laikotarpiu DKV supirko degtinę iš grūdų po 263 Vokietijos markes už hektolitrą, o paskui pardavė po 157 Vokietijos markes už hektolitrą, taigi per minėtą laikotarpį subsidijos sudarė 36,6 mln. Vokietijos markių (18,7 mln. eurų). Taip Vokietijos degtinės iš grūdų gamintojai gali realizuoti savo produkciją daug palankesnėmis finansinėmis sąlygomis, nei pardavinėjant savo produkciją patiems paprastomis rinkos sąlygomis, t.y. be didelių monopolio subsidijų.

(68)

Tais atvejais, kai DKV pati nedalyvauja degtinės iš grūdų gamybos procese, kai kurie gamintojai, priklausomai nuo jiems duodamų kvotų (Brennrechte), gauna kompensacijas pagal išlaidas, kurias sutaupė DKV bendrovė už degtinės iš grūdų rektifikavimą, realizavimą, sandėliavimą ir pan.

(69)

Šios pagalbos dėka Vokietijos gamintojai gali pardavinėti į kvotų apimtį neįeinančios degtinės iš grūdų produkcijos dalį, kurią jiems leidžiama realizuoti patiems, tokiomis kainomis, kurių jie negalėtų prašyti, jeigu už likusią, DKV bendrovei tiekiamą produkciją monopolio dėka jie negautų padidintos supirkimo kainos.

(70)

Šis palaikymas daro poveikį einamosioms gamybos ir realizavimo išlaidoms, t.y. atitinkamos įmonės eksploatacijos išlaidoms.

(71)

Gamintojai turi naudą taip pat ir iš vadinamųjų kompensacinių išmokų, kurias jie gauna vietoj gamybos sąnaudų kompensavimo, jeigu jie pirma laiko išstoja iš monopolio, kad galėtų, jeigu reikėtų, įsitvirtinti „laisvojoje“ degtinės iš grūdų rinkoje. Suteiktos lėšos pakeičia subsidijas, skirtas tam tikro produkto gamybai ir realizavimui, bet iš esmės tai prilygsta subsidijoms. Be to, nėra užtikrinta, kad kompensacinės išmokos nebus panaudojamos taip pat ir kitiems tikslams, ne vien išlikti „laisvojoje“ degtinės iš grūdų rinkoje, pavyzdžiui, uždaryti arba restruktūrizuoti degtinės gamyklas.

(72)

Biudžeto sanavimo įstatymu, kurį taikant turi būti sumažinama subsidijų apimtis visame degtinės monopolyje, akivaizdžiai norima sukurti suderintas pereinamojo laikotarpio taisykles, patenkinančias visų gamintojų poreikius atitinkamai pagal jų ypatumus bei tikslus. Todėl reikia priminti apie tai, kad ne visiems gamintojams taikomi tokie patys suvaržymai; žemės ūkio gamintojai, pavyzdžiui, įstatymo įpareigojami gamyboje laikytis ekologinio ūkio cirkuliacijos principo.

(73)

Kompensacinės išmokos nėra sietinos su investicijomis ir todėl jas galima naudoti palaikymą gavusių degtinės gamyklų einamajai veiklai.

(74)

Priemonės finansuojamos iš valstybės lėšų, nesvarbu, ar tai būtų subsidijos gamybos išlaidoms padengti, ar kompensacinės išmokos. Deficitas, susidarantis iš skirtumo tarp supirkimo kainos ir produktų pardavimo rinkos kainomis, Vokietijoje padengiamas iš federalinio biudžeto lėšų; tas pats taikoma ir kompensacinėms išmokoms, skirtoms gamintojams už pirmalaikį išstojimą iš monopolio.

(75)

Priemonių tikslas yra paremti degtinės iš grūdų gamybą. Ateityje šios priemonės turės atrankinio pobūdį.

(76)

Priemonės akivaizdžiai iškreipia konkurenciją bendrojoje rinkoje ir daro žalą prekybai tarp atskirų valstybių narių, nes Vokietijos gamintojai konkuruoja su kitų valstybių narių gamintojais, kurie galbūt tą patį alkoholį norėtų realizuoti Vokietijos rinkoje. Kaip trečiosios šalys ne kartą buvo pastebėjusios, negalima vartoti pavadinimo „degtinė iš grūdų“ (Kornbranntwein) pagal jau cituotą Reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 vien tik „Vokietijoje bei Bendrijos srityse, kuriose vokiečių kalba yra oficialioji kalba (24) , pagamintam gėrimui, jeigu šis gėrimas šiuose regionuose gaminamas tradiciniu būdu...“. Be to, degtinė iš grūdų konkuruoja su kita degtine bei spiritiniais gėrimais iš kitų valstybių narių. Komisijos atliktam valstybės pagalbos įvertinimui neprieštarauja tas faktas, kad Teisingumo Teismas „Hansen und Sektkellerei C.A. Kupferberg“ bylose priėmė sprendimą, jog EEB Sutarties 95 ir 37 straipsniai turi būti teisiškai taip interpretuojami, kad jie neprieštarautų faktiniam monopolio institucijų parduodamos degtinės pardavimo kainos mažinimui, jeigu „taip pat ir įvežtiniams gaminiams iš tikrųjų netaikoma jokia aukštesnė mokesčių norma negu atitinkamiems vietiniams gaminiams“.

(77)

Todėl nėra abejonių, kad minėtos priemonės skirtos daryti žalą prekybai tarp valstybių narių.

(78)

Todėl minėtos priemonės yra laikomos valstybės pagalba pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Kadangi jos turi padengti atitinkamų įmonių einamosios eksploatacijos išlaidas, tai jos yra pagalba įmonėms.

(79)

Patikrinusi Vokietijos, skundo pateikėjų bei suinteresuotųjų trečiųjų asmenų pateiktus dokumentus, Komisija konstatuoja, kad 1999 m. gruodžio 22 d. Biudžeto sanavimo įstatymu buvo siekiama patvirtinti naujas degtinės monopolio nuostatas, numatytas 1976 m. gegužės 2 d. įstatymo versijoje, kurios padėtų iš viso panaikinti subsidijas degtinės iš grūdų gamybai. Komisija toliau konstatuoja, kad 1976 m. balandį Vokietija pranešė apie 1976 m. įstatymo numatytas priemones, remdamasi žemės ūkio gaminiams skirtomis nuostatomis, ir tas pranešimas tuomet nedavė jokios dingsties tolesnėms pastaboms.

(80)

Komisija padarė išvadą, kad degtinę iš grūdų reikia traktuoti kaip pramoninį gaminį ir kad minėtos priemonės yra pagalba, nesiderinanti su bendrąja rinka, bei remdamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 1 dalimi, taip pat Reglamento (EB) Nr. 659/1999 18 straipsniu, savo 2002 m. birželio 19 d. sprendime paragino Vokietiją imtis tikslinių priemonių. Dėl to Vokietija vis dėlto užprotestavo.

(81)

Apie Degtinės monopolio įstatyme numatytą valstybės pagalbą, įskaitant pagalbos priemones degtinei iš grūdų pagal 1976 m. gegužės 2 d. įstatymą, Vokietija nustatyta tvarka buvo pranešusi, bet Komisija tada neprieštaravo dėl jų nesuderinamumo su Bendrijos konkurencijos taisyklėmis. Vokietija tuomet informavo Komisiją, kad ketina įgyvendinti priemones. Todėl tai yra valstybės pagalba Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b raidės iii punkto teisiniu požiūriu.

(82)

Savo 2002 m. birželio 19 d. sprendime dėl tikslinių priemonių Komisija nepriskyrė priemonių, kilusių iš 1999 m. gruodžio 22 d. įstatymo, prie naujos pagalbos.

(83)

Tiesioginis 1999 m. gruodžio 22 d. Biudžeto sanavimo įstatymo tikslas yra sumažinti pagalbos gavėjų ratą ir apriboti teikiamų subsidijų dydį. Jis nekeičia iš pagrindų 1976 m. gegužės 2 d. įstatymo įvestos sistemos, pagal kurią gamintojų išlaidos padengiamos nepriklausomai nuo degtinės iš grūdų rinkos kainos. Tas taikoma ir kompensacinėms išmokoms, kurios suteikiamos už pirmalaikį išstojimą iš monopolio ir kurios tam tikrą laiką pakeičia subsidijas.

(84)

Todėl Komisijai neturėjo būti pranešta apie 1999 m. Biudžeto sanavimo įstatymą (HsanG) iki jo įsigaliojimo.

(85)

Ši nuomonė atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo teiseną jo 1994 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje teismo byloje C 44/03 („Namur-Les assurances du crédit SA“) (25). Šiuo atveju viešoji įstaiga būtų nusprendusi išplėsti savo veiklą, nes jai prieš sutarties įsigaliojimą priimto įstatymo dėka būtų buvusi suteikta valstybės pagalba, kuri būtų buvusi jai naudinga plėtojant savo komercijos sritį. Teisingumo Teismas nutarė, kad tokiu atveju negali būti atstovaujama požiūriui, jog čia yra pagalbos suteikimas arba pakeitimas Europos bendrijos steigimo sutarties 93 straipsnio 3 dalies prasme, nes šis sprendimas duoda efektą, nors ir nėra keičiamos įstatymo patvirtintos pagalbos taisyklės.

(86)

Todėl apie pagalbą, suteikiamą iki sutarties įsigaliojimo pagal esamas pagalbos taisykles iš anksto pranešti nėra privaloma, ir jos suteikimas nėra draudžiamas pagal 93 straipsnio 3 dalį, tačiau pagal to paties straipsnio 1 dalį ji turi būti nuolat tikrinama.

„Negalima priversti valstybių narių – nesukūrus teisinio nesaugumo faktoriaus – pranešti Komisijai ne tik apie naują pagalbą ir tos pagalbos, kuri suteikiama įmonei, kuri turi naudą iš esamų pagalbos nuostatų, restruktūrizavimą tiesioginiu požiūriu bei pavesti save prevencinei kontrolei, bet ir apie visas priemones, susijusias su šios įmonės veikla ir galinčias turėti poveikį bendrosios rinkos funkcionavimui arba konkurencijai.“

(87)

Komisija palaiko šį vertinimą.

(88)

Šiame kontekste Komisija pradėjo Reglamente (EB) Nr. 659/1999 numatytą procedūrą.

(89)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 17 straipsnyje po antrašte „Bendradarbiavimas pagal Sutarties 93 straipsnio 1 dalį“ parašyta:

„(1)   Norėdama patikrinti esamas pagalbos nuostatas ir bendradarbiaudama su suinteresuotąja valstybe nare, Komisija, remdamasi Sutarties 88 straipsnio 1 dalimi, gauna iš jos visą reikiamą informaciją.

(2)   Susidariusi preliminarią nuomonę, kad esama pagalbos nuostata nesiderina arba daugiau nebesiderins su bendrąja rinka, Komisija praneša apie tai suinteresuotajai valstybei narei ir suteikia jai galimybę pareikšti savo nuomonę vieno mėnesio laikotarpiu...“.

(90)

2002 m. vasario 22 d. rašte, kaip to reikalauja tvarka, Komisija atkreipė Vokietijos dėmesį į tai, jog ji patikrino visus Vokietijos atsakymus bei skundo pateikėjų nurodytus faktus ir padarė išvadą, kad Europos bendrijos konkurencijos taisyklės taikomos minėtoms pagalbos priemonėms ir kad žemės ūkio gaminiams galiojančios specialiosios nuostatos negali būti taikomos, kadangi degtinė iš grūdų yra pramoninis produktas, kuris kaip toks neįtrauktas į Europos bendrijos steigimo sutarties I priedą.

(91)

Nustačiusi, kad Vokietijos priemonės, skirtos degtinės gamyklų naudai yra pagalba, kurios suderinamumas su Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatomis kelia abejonių, Komisija, remdamasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 17 straipsniu, paprašė Vokietijos pareikšti savo nuomonę tuo klausimu per vieną mėnesį nuo 2002 m. vasario 22 d. rašto gavimo. Be to, Komisija paragino Vokietiją pateikti tikslinius pasiūlymus, kaip ji galėtų pakeisti savo monopolio įstatymus, kad jie būtų suderinami su Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio nuostatomis.

(92)

2002 m. kovo 19 d. rašte Vokietija paprieštaravo Komisijos vertinimui ir vėl pareiškė, kad degtinei iš grūdų turi būti taikomos žemės ūkio gaminiams galiojančios nuostatos.

(93)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 18 straipsnyje apie tikslines priemones rašoma taip:

„Jeigu Komisija, remdamasi suinteresuotosios valstybės narės pagal 17 straipsnį pateikta informacija, padaro išvadą, kad esamos pagalbos nuostatos nesiderina arba daugiau nebesiderins su bendrąja rinka, tada ji pasiūlo suinteresuotajai valstybei narei tikslines priemones. Pasiūlymas gali būti toks: a) pagalbos nuostatų turinio pakeitimas, b) procedūros potvarkių įvedimas arba c) pagalbos nuostatų panaikinimas.“

(94)

Remdamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 1 dalimi kartu su Reglamento (EB) Nr. 659/1999 18 straipsniu, Komisija savo 2002 m. birželio 19 d. sprendime pasiūlė Vokietijai tikslines priemones reformuoti su Vokietijos degtinės iš grūdų įstatymais (1976 m. gegužės 2 d. įstatymu ir 1999 m. gruodžio 22 d. įstatymu) susijusias nuostatas taip:

(95)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas daug kartų pareiškė savo nuomonę apie įstatyminių potvarkių, susijusių su Vokietijos degtinės monopoliu, suderinamumą su tam tikrais Europos bendrijos steigimo sutarties potvarkiais (plg. nutartį teismo bylose „Hansen und Sektkellerei C.A. Kupferberg“, žr. 42 punktą).

(96)

Vokietija savo atsakymuose Komisijai remiasi šiomis Teisingumo Teismo nutartimis ir daro išvadą, kad 1976 m. gegužės 2 d. Degtinės monopolio įstatymo nuostatas Teisingumo Teismas jau patikrino ir patvirtino. Kadangi Teisingumo Teismas nepareiškė dėl įstatymo jokių pretenzijų, todėl Komisija gali neabejoti Degtinės monopolio įstatymu (1999 m. gruodžio 22 d. Įstatymo redakcija).

(97)

Todėl reikia išsamiau išnagrinėti Teisingumo Teismo nuosprendžio tekstą.

(98)

Čia cituotose teismo bylose Teisingumo Teismo buvo paprašyta priimti preliminarų sprendimą dėl Vokietijos degtinės monopolio įvestų mokestinių nuostatų teisėtumo, atsižvelgiant į Europos bendrijos steigimo sutarties 37 ir 95 straipsnius (dabartinius 31 ir 90 straipsnius). Teisingumo Teismas ta proga pareiškė nuomonę dėl Degtinės monopolio įstatyme numatytų mokestinių priemonių suderinamumo su Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatomis.

(99)

Savo nutartyje jis apsiribojo nurodydamas į tai, kad „įgyvendinant 92 ir 93 straipsnius, Komisijai paliekama didelė veiksmų laisvė, tuo tarpu 37 straipsnis turi galioti tiesiogiai“, tai reiškia, kad tuo Teisingumo Teismas patvirtino, jog Komisijai Europos bendrijos steigimo sutarties pagrindu yra suteikiama teisė minėtas priemones vertinti pagalbos teisės požiūriu.

(100)

Be to, Teisingumo Teismas paaiškino, kad tiek 92 ir 93 straipsniai, tiek 37 straipsnis turi bendrą tikslą užkirsti kelią, kad valstybės narės „valstybės monopolio veikla arba suteikdamos pagalbą“ neiškreiptų konkurencijos sąlygų bendrojoje rinkoje arba nepadarytų žalos gamintojams ar kitų valstybių narių prekybai, tačiau tai yra nuostatos, kurios „turi skirtingas taikymo prielaidas ir kurios, priklausomai nuo joms suteiktos formos, yra būdingos valstybės priemonėms“. Galiausiai Teisingumo Teismas išdėstė, kad šiuo atskiru atveju nereikia tikrinti, kaip taikomos 92 ir 93 straipsnio nuostatos minėtų žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai jais.

(101)

Iš šio teiginio negalima daryti išvados, kad Teisingumo Teismas atstovauja pozicijai, jog Europos bendrijos steigimo sutarties teisės nuostatos dėl pagalbos netaikytinos degtinės iš grūdų monopoliui suteiktoms subsidijos.

(102)

Nors Vokietija ir pripažįsta, kad Teisingumo Teismas nepasisakė tiesiogiai apie monopolio teisėtumą pagal 92 ir 93 straipsnius, tačiau pareiškia, kad nėra jokios abejonės, jog Teisingumo Teismas priskyrė minėtąjį produktą prie žemės ūkio gaminių, kurie gali būti bendros rinkos struktūros objektu.

(103)

Komisija konstatuoja, kad Teisingumo Teismas nepasakė savo nuomonės dėl minėtosios valstybės pagalbos. Todėl ji laikosi pozicijos, kad Teisingumo Teismo nutartyse, kuriomis Vokietija remiasi šioje byloje, nebuvo kalbama nei apie minėtų gaminių klasifikaciją, nei apie pagalbos Vokietijos degtinės iš grūdų gamykloms vertinimą teisiniu pagalbos požiūriu. Todėl cituotoji Teisingumo Teismo nutartis nėra susijusi su šiuo atveju.

(104)

Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 dalyje pateikiamos skirtingos pagalbos rūšys, kurios derinasi su Europos bendrijos steigimo sutartimi. Atsižvelgiant į minėtos pagalbos rūšį ir ypatybes, vis dėlto yra aišku, kad šiuo atveju nebuvo taikomos 87 straipsnio 2 dalyje a, b ir c punktuose išvardytos išimčių nuostatos.

(105)

87 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos pagalbos rūšys, kurias galima traktuoti kaip suderinamas su bendrąja rinka. Akivaizdu, kad minėtosios nuostatos nepadėjo nei bendriems Europos interesams plėtojant svarbius projektus, nei didesnio sutrikimo valstybės narės ekonominiame gyvenime pašalinimui, nei kultūros plėtotei ar kultūrinio gyvenimo išsaugojimui, kaip numatyta 87 straipsnio 3 dalies b ir d punktų išimčių nuostatose.

(106)

Atsižvelgiant į 87 straipsnio3 dalies a ir c punktuose nurodytas regionų plėtrai sukurtas išimtines nuostatas, reikia pasakyti, kad minėtoji pagalba be jokių skirtumų taikoma visiems Vokietijos regionams. Lygiai taip pat nėra abejonių, kad pagalba nėra skirta ir tam, kad būtų skatinamos išimčių nuostatose numatytos priemonės tam tikrų ūkio sektorių plėtrai remti (87 straipsnio 3 dalies c punktas), pavyzdžiui, tokiose srityse kaip moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra, aplinkos apsauga, užimtumas ar mokymas, atitinkamai pagal Bendrijos taisykles ar gaires. Kadangi dėl tam tikrų ūkio sektorių plėtros negali būti pritaikomas joks kitas pagrindas, todėl minėtoji pagalba laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

(107)

Vis dėlto Komisija yra tos nuomonės, kad yra tam tikrų priežasčių, leidžiančių kalbėti apie tai, jog Vokietijoje praktikuojama sistema dar bus išlaikyta per tam tikrą pereinamąjį laikotarpį.

(108)

Pradėjus procedūrą, visos kalbamuoju klausimu suinteresuotosios šalys, išskyrus spiritinių gėrimų pramonės atstovus, protestavo prieš Komisijos pasiūlytą terminą. Vokietija aiškino Komisijai, jog būtinas keleto metų terminas, kad minėtoji pagalba galėtų būti panaikinama priimtinomis sąlygomis, nesukeliant pavojaus suinteresuotųjų gamintojų gyvavimui, kurie ligi šiol turėjo naudos iš subsidijų sistemos, apie kurią buvo pranešama, kaip to reikalauja nustatyta tvarka, ir dėl kurios Komisija dešimtmečiais neturėjo jokių pretenzijų.

(109)

Visų pirma Komisija įsidėmėjo, kad degtinės iš grūdų gamybos ūkiniai metai prasideda spalio 1 d. ir baigiasi kitų metų rugsėjo 30 d. Ji atsižvelgs į tai, nustatydama terminus, kada Vokietija turi įgyvendinti įstatymų reformą.

(110)

Vokietija įtikinamai išdėstė Komisijai, kad pramoninėms ir žemės ūkio degtinės gamykloms, kurios iki šiol, būdamos monopolyje, pagamintus distiliatus tiekė DKV įmonei, o ateityje, laikydamosi naujos sistemos, degtinę iš grūdų norėtų realizuoti pačios, teks imtis didelių investicijų. Tam priklauso, pavyzdžiui, naujos distiliavimo įrangos įsigijimas arba naujų pastatų ir sandėliavimo patalpų statyba (plieniniai kubilai, medinės statinės, laboratoriniai prietaisai, butelių išpilstymo įranga, supakuotos produkcijos sandėlis, leidimų statyboms užsakymas ir pan.). Vokietija mano, kad degtinės gamykla, gaminanti per metus 1 000 hektolitrų alkoholio iš grūdų, turės investuoti kasmet mažiausiai 400 000 eurų, kad galėtų realizuoti tokį alkoholio kiekį.

(111)

Akivaizdu, kad reikalinga restruktūrizacija negali būti įgyvendinama nesuteikus papildomo termino, kurio metu būtų išsaugota esama finansinė pagalba, ar tai būtų gamybos išlaidų padengimas, ar kompensacinės išmokos. Visų pirma tai taikoma mažoms distiliavimo įmonėms, kokioms ir priklauso didžioji dauguma suinteresuotų verslovių ir (arba) agrarinių įmonių.

(112)

Komisija pripažintų Vokietijos prašymo pagrįstumą, jeigu ji būtų galėjusi įrodyti, kad staigus dešimtmečiais teiktos pagalbos nutraukimas būtų sukėlęs pavojų didžiajai daliai su priemonėmis susijusių įmonių, visų pirma žemės ūkio degtinės gamyklų egzistencijai. Todėl turėjo būti numatytas pereinamasis laikotarpis, kuris nustatytas taip, kad degtinės gamyklos per šį laiką galėtų sureguliuoti savo gamybą pagal naują situaciją.

(113)

Komisija taip pat pažymi, kad degtinė iš grūdų konkuruoja su kitais gaminiais, kurie priklauso Europos bendrijos steigimo sutarties I priedui ir gauna pagalbą. Kadangi šiuo atveju vis dėlto kalbama apie įmonėms teikiamą pagalbą, todėl per tinkamą laikotarpį ji turi būti nutraukta: todėl remiantis pirmiau minėtomis nuomonėmis, išlaikyti nuostatą per ateinančius maždaug dvejus su puse metų (iki 2006 m. rugsėjo 30 d.) galėtų būti laikomas tinkamas terminas. Jam pasibaigus, Vokietija privalo panaikinti nuostatą su visomis jos pasekmėmis.

(114)

Todėl Komisija konstatuoja:

25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/63

(1)

1997 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos sprendimas 97/517/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, taikomų tam tikriems Madagaskaro kilmės gyvūninės kilmės produktams, išskyrus žuvininkystės produktus (2), buvo iš esmės keičiamas (3). Siekiant aiškumo ir racionalumo minėtas sprendimas turėtų būti kodifikuotas.

(2)

Bendrijos atstovų patikrinimais Madagaskare nustatyta, kad yra didelių trūkumų, susijusių su mėsos apdorojimo įmonių infrastruktūra ir higiena, ir kad nėra pakankamai kompetentingų institucijų atliekamos kontrolės veiksmingumo garantijų. Su Madagaskaro gyvūnų sveikata susijusiomis nuostatomis įrodoma, kad yra didelių trūkumų ir netaikomos Bendrijos taisyklės. Dėl gyvūninės kilmės produktų gamybos ir apdorojimo, išskyrus žuvininkystės produktus, toje šalyje gali kilti rizika visuomenės sveikatai.

(3)

Neužtikrinus, kad nebėra rizikos, neturėtų būti leidžiama iš Madagaskaro importuoti gyvūninės kilmės produktų, išskyrus žuvininkystės produktus.

(4)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

25.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 88/65

(1)

Europos Sąjungos nuomone, Konvencija dėl bakteriologinių (biologinių) ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo (BTGK) yra labai svarbi tarptautinės ginklų neplatinimo ir nusiginklavimo programos sudedamoji dalis bei pastangų užkirsti kelią bet kokiam biologinių medžiagų ir toksinų kūrimui ir jų naudojimui kaip ginklų kertinis akmuo. Be to, Europos Sąjunga lieka įsipareigojusi kurti priemones, skirtas patikrinti, kaip per ilgesnį laikotarpį laikomasi BTGK.

(2)

1999 m. gegužės 17 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 1999/346/BUSP (1), susijusią su pažanga siekiant priimti teisiškai įpareigojantį protokolą, skirtą sustiprinti BTGK laikymąsi, o 1996 m. birželio 25 d. – Bendrąją poziciją 96/408/BUSP (2), susijusią su pasirengimu BTGK ketvirtajai peržiūros konferencijai.

(3)

2003 m. lapkričio 17 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2003/805/BUSP dėl daugiašalių susitarimų masinio naikinimo ginklų ir pristatymo priemonių neplatinimo srityje universalaus taikymo ir sustiprinimo (3). BTGK į tą bendrąją poziciją yra įtraukta kaip vienas iš šių daugiašalių susitarimų.

(4)

2003 m. gruodžio 12 d. Europos Vadovų Taryba priėmė kovos su masinio naikinimo ginklų platinimu strategiją, kuria, inter alia, siekiama sustiprinti BTGK, toliau svarstyti BTGK patikrą, remti BTGK įgyvendinimą nacionaliniu lygiu, įskaitant baudžiamosios teisės aktų taikymą, ir sustiprinti BTGK laikymąsi.

(5)

2004 m. balandžio 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba vieningai priėmė Rezoliuciją Nr. 1540 (2004), kurioje teigiama, kad masinio naikinimo ginklų ir jų pristatymo priemonių platinimas kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Šios rezoliucijos nuostatų įgyvendinimu prisidedama prie BTGK įgyvendinimo.

(6)

2004 m. birželio 1 d. Taryba priėmė pareiškimą dėl saugumo iniciatyvos prieš masinio naikinimo ginklų platinimą rėmimo.

(7)

2002 m. lapkričio 14 d. valstybės, BTGK Šalys, bendru sutarimu nusprendė nuo 2003 m. iki Šeštosios peržiūros konferencijos, kuri turi būti surengta ne vėliau nei 2006 m. pabaigoje, kasmet rengti tris metinius savaitės trukmės valstybių, BTGK Šalių, susitikimus. Kiekvienam valstybių, BTGK Šalių, susitikimui būtų pasirengiama per dviejų savaičių trukmės ekspertų susitikimą, o Šeštojoje peržiūros konferencijoje būtų apsvarstomas šiuose susitikimuose padarytas darbas ir sprendžiama dėl tolesnės veiklos. Valstybės, BTGK Šalys, nusprendė, kad Šeštoji peržiūros konferencija bus surengta 2006 m. Ženevoje, o prieš tai įvyks Parengiamojo komiteto posėdis.

(8)

1982 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją (A/RES/37/98) dėl cheminių ir bakteriologinių (biologinių) ginklų, kurioje Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius prašomas išnagrinėti informaciją, kuri gali būti jam perduota, apie veiklą, kuri gali būti laikoma 1925 m. Ženevos protokolo pažeidimu. 1988 m. rugpjūčio 26 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją Nr. 620, kurioje, inter alia, Generalinis sekretorius raginamas nedelsiant atlikti tyrimus reaguojant į tvirtinimus, susijusius su galimu cheminių ir bakteriologinių (biologinių) ar toksinių ginklų naudojimu, kuris gali būti laikomas 1925 m. Ženevos protokolo pažeidimu.

(9)

2006 m. vasario 27 d. Europos Sąjunga susitarė dėl bendrųjų veiksmų, susijusių su BTGK, kurių tikslas – skatinti BTGK visuotinumą ir remti BTGK įgyvendinimą valstybėse, BTGK Šalyse, siekiant užtikrinti, kad valstybės, BTGK Šalys, perkeltų Konvencijos tarptautinius įsipareigojimus į savo nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus.

(10)

Europos Sąjunga susitarė ne tik dėl bendrųjų veiksmų, bet ir dėl veiksmų plano, susijusio su BTGK, kuriame valstybės narės įsipareigojo 2006 m. balandžio mėn. Jungtinėms Tautoms pateikti pasitikėjimo stiprinimo priemonių ataskaitas, o Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui – atitinkamų ekspertų bei laboratorijų sąrašus, kad būtų palengvinti visi cheminių ir bakteriologinių ginklų tariamo naudojimo tyrimai.

(11)

Rengiantis būsimai BTGK peržiūros konferencijai, įvyksiančiai 2006 m. lapkričio 20 d.–gruodžio 8 d., ir Parengiamojo komiteto posėdžiui, įvyksiančiam 2006 m. balandžio 26–28 d., reikėtų atnaujinti Europos Sąjungos poziciją,

a)

prisideda prie visapusiškos BTGK veikimo peržiūros Šeštojoje peržiūros konferencijoje, įskaitant BTGK nustatytų įsipareigojimų įgyvendinimą valstybėse, jos Šalyse;

b)

remia tolesnę darbo programą, vykdomą ne sesijų laikotarpiu tarp Šeštosios ir Septintosios peržiūros konferencijų, ir nustato konkrečias sritis, kuriose pagal šią darbo programą turi būti siekiama tolesnės pažangos, bei pažangos siekimo būdus;

c)

remia Septintąją BTGK peržiūros konferenciją, kuri turi būti surengta ne vėliau nei 2011 m.;

d)

padeda siekti bendro sutarimo dėl sėkmingų Šeštosios peržiūros konferencijos rezultatų, remiantis tokiose ankstesnėse konferencijose sukurta sistema, ir, inter alia, skatina:

a)

valstybių narių susitarimą dėl konkrečių, praktinių ir įgyvendinamų pasiūlymų dėl BTGK įgyvendinimo veiksmingo stiprinimo, kurie būtų pateikti Europos Sąjungos vardu valstybėms, BTGK Šalims, svarstyti Šeštojoje peržiūros konferencijoje;

b)

atitinkamais atvejais – pirmininkaujančios valstybės narės iniciatyvas pagal Europos Sąjungos sutarties 18 straipsnį: