13.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/1

(1)

1996 m. balandžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 788/96 dėl valstybių narių akvakultūros produkcijos statistikos pateikimo (2) reikalaujama, kad valstybės narės pateiktų metinius duomenis apie produkcijos apimtį.

(2)

Padidėjus akvakultūros svarbai bendroje ES žuvininkystės produkcijoje ir siekiant racionaliai plėtoti ir valdyti akvakultūros sektorių vadovaujantis Bendra žuvininkystės politika, reikalingi įvairesni šio sektoriaus duomenys.

(3)

Dėl didėjančios žuvų veislynų ir inkubatorių svarbos akvakultūrai reikalingi išsamūs duomenys siekiant deramai stebėti ir valdyti šį sektorių vadovaujantis Bendra žvejybos politika.

(4)

Informacija apie produkcijos apimtį ir vertę reikalinga, kad būtų galima tikrinti ir įvertinti akvakultūros produktų rinką.

(5)

Informacija apie sektoriaus struktūrą ir naudojamas technologijas reikalinga, kad būtų užtikrinta aplinką tausojanti pramonė.

(6)

Reglamentas (EB) Nr. 788/96 turėtų būti panaikintas.

(7)

Siekiant užtikrinti sklandų perėjimą nuo tvarkos, taikomos pagal Reglamentą (EB) Nr. 788/96, šiame reglamente reikėtų numatyti pereinamąjį laikotarpį, kuris truktų iki trejų metų ir būtų suteikiamas toms valstybėms narėms, kuriose, norint taikyti šį reglamentą jų nacionalinėms statistikos sistemoms, reikėtų šias sistemas labai pritaikyti ir tai galėtų sudaryti didelių praktinių problemų.

(8)

Kadangi šio reglamento tikslo, t. y. sukurti bendrą sisteminio Bendrijos duomenų apie akvakultūros sektoriaus statistikos rengimo teisinę sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(9)

1997 m. vasario 17 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 322/97 dėl Bendrijos statistikos (3) pateikiamas orientacinis žuvininkystės sektoriaus statistikos pagrindas. Visų pirma jame reikalaujama laikytis nešališkumo, patikimumo, tinkamumo, ekonomiškumo, statistikos duomenų konfidencialumo ir skaidrumo principų.

(10)

Statistinių duomenų rinkimas ir pateikimas yra būtina tinkamo Bendros žuvininkystės politikos valdymo priemonė.

(11)

Šio reglamento įgyvendinimui būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (4).

(12)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus priimti šio reglamento priedų techninius pakeitimus. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines šio reglamento nuostatas, inter alia, jį papildant naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti patvirtintos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(13)

Komisijai turėtų padėti Žemės ūkio statistikos nuolatinis komitetas, įsteigtas Tarybos sprendimu 72/279/EEB (5),

a)

Bendrijos statistiniai duomenys – kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 322/97 2 straipsnyje;

b)

akvakultūra – kaip apibrėžta 2006 m. liepos 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1198/2006 dėl Europos žuvininkystės fondo (6) 3 straipsnio d punkte;

c)

gamtoje sugauta akvakultūra – pavyzdžių rinkimas gamtoje ir vėlesnis jų panaudojimas akvakultūroje;

d)

produkcija – pirminio akvakultūros pardavimo kiekis, įskaitant parduodamą žuvų veislynų ir inkubatorių produkciją.

a)

kiekvienos akvakultūros rūšies metinės produkcijos (apimties ir vieneto vertės);

b)

gamtoje sugautos akvakultūros metinio papildymo (apimties ir vieneto vertės);

c)

žuvų veislynų ir inkubatorių metinės produkcijos;

d)

akvakultūros sektoriaus struktūros.

13.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/14

(1)

Tam, kad Bendrija galėtų vykdyti savo užduotis, visų pirma numatytas Sutarties 2 ir 3 straipsniuose, Komisijai (Eurostatui) reikalingi pakankamai patikimi, išsamūs ir palyginami duomenys apie gyventojus ir būstus. Bendrijos lygmeniu turi būti užtikrintas pakankamas metodologijos, apibrėžčių ir statistinių duomenų bei metaduomenų programų palyginamumas.

(2)

Periodiškai rengiami statistiniai duomenys apie gyventojus ir pagrindines asmenų šeimos, socialines, ekonomines ir būstų charakteristikas yra būtini regionų, socialinės ir aplinkos politikos, kuri svarbi konkretiems Bendrijos sektoriams, analizei bei apibrėžčiai. Visų pirma yra poreikis rinkti detalią informaciją apie būstus ir taip prisidėti prie įvairios Bendrijos veiklos, tokios kaip socialinės integracijos skatinimas ir regioninio masto socialinės sanglaudos stebėsena arba aplinkos apsauga ir energijos naudojimo veiksmingumo skatinimas.

(3)

Atsižvelgiant į metodologijų ir technologijų vystymąsi, turėtų būti identifikuojama geriausia praktika, ir turėtų būti skatinama tobulinti valstybėse narėse surašymuose naudojamus duomenų šaltinius ir metodologijas.

(4)

Siekiant užtikrinti valstybių narių pateiktų duomenų palyginamumą ir tai, kad Bendrijos lygmeniu būtų rengiamos patikimos apžvalgos, naudojami duomenys turėtų būti priskiriami tiems patiems surašymo metams.

(5)

Pagal 1997 m. vasario 17 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 322/97 dėl Bendrijos statistikos (2), kuriuo nustatomas orientacinis šio reglamento nuostatų pagrindas, būtina, kad statistinių duomenų rinkimas atitiktų nešališkumo, visų pirma reiškiančio objektyvumą ir mokslinį nepriklausomumą, taip pat skaidrumo, patikimumo, tinkamumo, ekonominio efektyvumo ir statistinių duomenų konfidencialumo principus.

(6)

Konfidencialių statistinių duomenų perdavimą reguliuoja Reglamentas (EB) Nr. 322/97 ir 1990 m. birželio 11 d. Tarybos reglamentas (Euratomas, EEB) Nr. 1588/90 dėl konfidencialių statistinių duomenų perdavimo Europos Bendrijų statistikos tarnybai (3). Priemonėmis, kurių imamasi pagal tuos reglamentus, užtikrinama fizinė ir loginė konfidencialių duomenų apsauga ir tai, kad renkant ir skleidžiant Bendrijos statistiką, nebus neteisėtai atskleisti duomenys ar jais pasinaudota ne statistikos tikslais.

(7)

Pagal šį reglamentą rengdamos ir platindamos Bendrijos statistinius duomenis, nacionalinės ir Bendrijos statistikos institucijos turėtų laikytis principų, nustatytų Statistikos programos komiteto, įsteigto Tarybos sprendimu 89/382/EEB, Euratomas (4), 2005 m. vasario 24 d. priimtame Europos statistikos praktikos kodekse, ir pridėtame prie Komisijos rekomendacijos dėl nacionalinių ir Bendrijos statistikos institucijų nepriklausomumo, vientisumo ir atskaitomybės.

(8)

Kadangi šio reglamento tikslų, t. t. rinkti ir kaupti palyginamus ir išsamius Bendrijos statistinius duomenis apie gyventojus ir būstus, valstybės narės negali deramai pasiekti dėl bendrų statistikos ypatumų ir kokybės reikalavimų nebuvimo bei dėl metodologinio skaidrumo trūkumo, ir kadangi dėl bendros statistinės sistemos tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kad būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(9)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (5).

(10)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus nustatyti tolesnių surašymo metų nustatymo bei statistinių duomenų ir metaduomenų programos priėmimo sąlygas. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines šio reglamento nuostatas, inter alia, jį papildant naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti patvirtintos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(11)

Buvo konsultuotasi su Statistikos programos komitetu pagal Sprendimo 89/382/EEB, Euratomas, 3 straipsnį,

a)

gyventojai – valstybės, regionų ir vietos gyventojai, apskaitos datą gyvenantys savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje;

b)

būstai – tai gyvenamosios patalpos ir pastatai, taip pat būstų sąlygos bei gyventojų ir gyvenamųjų patalpų santykis nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu apskaitos datą;

c)

pastatai – tai ilgalaikio naudojimo pastatai, kuriuose yra gyvenamųjų patalpų, skirtų žmonėms gyventi, ar tradicinių būstų, kurie skirti sezoniniam ar papildomam naudojimui arba yra neapgyvendinti;

d)

nuolatinė gyvenamoji vieta – tai vieta, kurioje asmuo paprastai praleidžia poilsiui skirtą paros dalį, nepaisant laikinųjų nebuvimų išvykstant poilsiauti, atostogauti, aplankyti draugus ir gimines, verslo reikalais, gydytis arba keliaujant religijos tikslais į šventąsias vietas.

Atitinkamo geografinio regiono nuolatiniais gyventojais yra laikomi tik asmenys, kurie:

Jei aplinkybių, aprašytų i ar ii papunkčiuose, neįmanoma nustatyti, „nuolatinė gyvenamoji vieta“ reiškia teisinę arba registruotą gyvenamąją vietą;

e)

apskaitos data – data, pagal kurią apskaitomi konkrečios valstybės narės duomenys pagal 5 straipsnio 1 dalį;

f)

nacionalinis – esantis valstybės narės teritorijoje;

g)

regioninis – priklausantis NUTS 1 lygiui, NUTS 2 lygiui ar NUTS 3 lygiui, kaip apibrėžta Teritorinių statistinių vienetų klasifikatoriuje (NUTS), nustatytame apskaitos datą taikomoje Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1059/2003 (6) redakcijoje;

h)

vietos – priklausantis vietos administracinių vienetų 2 lygiui (LAU 2 lygis);

i)

pagrindiniai gyventojų ir būstų surašymų ypatumai – vienetų surašymas, vienalaikiškumas, universalumas apibrėžtoje teritorijoje, galimybė naudotis mažų teritorijų duomenimis ir apibrėžtas periodiškumas.

a)

tradiciniais surašymais;

b)

registrais grindžiamais surašymais;

c)

tradiciniais surašymais ir atrankos tyrimais;

d)

registrais grindžiamais surašymais ir atrankos tyrimais;

e)

registrais grindžiamais surašymais ir tradiciniais surašymais;

f)

registrais grindžiamais surašymais, atrankos tyrimais ir tradiciniais surašymais; ir

g)

atitinkamais tyrimais naudojant rotacines imtis (nuolat vykdomas surašymas, angl. rolling census).

—

„reikalingumas“ reiškia statistikos atitikties esamiems ir galimiems vartotojų poreikiams laipsnį,

—

„tikslumas“ reiškia įverčių artumą nežinomoms tikrosioms reikšmėms,

—

„savalaikiškumas“ ir „punktualumas“ reiškia trukmę nuo apskaitos laikotarpio iki rezultatų paskelbimo,

—

„prieinamumas“ ir „aiškumas“ reiškia sąlygas ir būdus, leidžiančius vartotojams gauti, naudoti ir aiškinti duomenis,

—

„palyginamumas“ reiškia galimybę palyginti statistinę informaciją geografiniu, sektorių ar laiko aspektu, įvertinant taikomų sąvokų, metodų ir procedūrų skirtumų poveikį, ir

—

„suderinamumas“ reiškia galimybę duomenis patikimai jungti arba sieti įvairiais būdais ir įvairioms reikmėms.

a)

techninės specifikacijos pagal temas, kaip reikalaujama šiame reglamente, ir jų suskirstymas, kaip numatyta 5 straipsnio 4 dalyje;

b)

atitinkamo techninio formato nustatymas, kaip numatyta 5 straipsnio 5 dalyje; ir

c)

kokybės ataskaitų teikimo būdai ir struktūra, kaip numatyta 6 straipsnio 3 dalyje.

a)

surašymo metų nustatymas, kaip numatyta 5 straipsnio 1 dalyje; ir

b)

statistinių duomenų ir metaduomenų programos priėmimas, kaip numatyta 5 straipsnio 3 dalyje.

13.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/21

(1)

Vidaus rinka – teritorija be vidaus sienų, kurioje pagal Sutartį yra užtikrinamas laisvas prekių judėjimas ir draudžiamos kiekybiniams importo apribojimams lygiavertės priemonės. Šis draudimas taikomas visoms nacionalinėms priemonėms, galinčiomis tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai kliudyti Bendrijos vidaus prekybai prekėmis.

(2)

Nederinant teisės aktų, valstybių narių kompetentingos institucijos gali neteisėtai sukurti kliūtis laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių, kai gaminiams, kurie yra teisėtai parduodami kitose valstybėse narėse, taikomos techninės taisyklės, nustatančios tokiems gaminiams taikomus reikalavimus, pavyzdžiui, taisykles, susijusias su pavadinimu, forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimo forma, ženklinimu ir pakavimu. Tokių taisyklių taikymas teisėtai kitoje valstybėje narėje parduodamiems gaminiams gali prieštarauti Sutarties 28 ir 30 straipsniams net ir tuo atveju, jei jos be išimties taikomos visiems gaminiams.

(3)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika pagrįstas abipusio pripažinimo principas yra viena iš priemonių užtikrinti laisvą prekių judėjimą vidaus rinkoje. Abipusio pripažinimo principas taikomas gaminiams, kuriems netaikomi derinamieji Bendrijos teisės aktai, taip pat gaminių aspektams, kurie nepatenka į tokių teisės aktų taikymo sritį. Pagal tą principą valstybė narė negali uždrausti savo teritorijoje parduoti gaminius, kurie yra teisėtai parduodami kitoje valstybėje narėje, net kai tie gaminiai buvo pagaminti vadovaujantis techninėmis taisyklėmis, kurios skiriasi nuo vietos gaminiams taikomų taisyklių. Vienintelės išimtys taikant tą principą yra apribojimai, pateisinami Sutarties 30 straipsnyje nustatytais pagrindais arba kitomis svarbiausiomis visuomenės intereso priežastimis, ir kurie yra proporcingi siekiamam tikslui.

(4)

Vis dar yra daug problemų dėl valstybių narių abipusio pripažinimo principo taikymo. Todėl būtina nustatyti procedūras, kuriomis būtų kuo labiau sumažinta galimybė techninėmis taisyklėmis sudaryti neteisėtas kliūtis laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių. Dėl tokių procedūrų nebuvimo valstybėse narėse sukuriamos papildomos kliūtys laisvam prekių judėjimui, nes įmonės neskatinamos savo gaminių, kurie teisėtai parduodami kitoje valstybėje narėje, parduoti valstybės narės, taikančios technines taisykles, teritorijoje. Tyrimai parodė, kad daug įmonių, ypač mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ), pritaiko savo gaminius, atsižvelgdamos į valstybių narių technines taisykles, arba jų tose valstybėse narėse neparduoda.

(5)

Kompetentingoms institucijoms taip pat nenustatytos tinkamos jų techninių taisyklių taikymo konkretiems kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams procedūros. Tokių procedūrų nebuvimas kelia pavojų jų gebėjimui įvertinti gaminių atitiktį pagal Sutartį.

(6)

1999 m. spalio 28 d. Tarybos rezoliucijoje dėl abipusio pripažinimo (3) pažymėta, kad ekonominės veiklos vykdytojai ir piliečiai ne visada visapusiškai ir tinkamai naudojosi abipusio pripažinimo principu, nes neturėjo pakankamai žinių apie šį principą ir jo veikimo padarinius. Šia rezoliucija valstybės narės buvo paragintos parengti atitinkamas priemones, kad ekonominės veiklos vykdytojams ir piliečiams nustatytų veiksmingą abipusio pripažinimo sistemą, pagal kurią, inter alia, būtų veiksmingai nagrinėjami ekonominės veiklos vykdytojų ir piliečių prašymai ir į juos būtų skubiai atsakoma.

(7)

2007 m. kovo 8–9 d. Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kaip svarbu suteikti naują impulsą prekių vidaus rinkai, stiprinant abipusį pripažinimą ir tuo pat metu užtikrinant aukštą saugos ir vartotojų apsaugos lygį. 2007 m. birželio 21–22 d. vykusio susitikimo metu Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad, siekiant augimo, konkurencingumo ir užimtumo, visų svarbiausia toliau stiprinti keturias vidaus rinkos laisves (laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą) ir gerinti vidaus rinkos veikimą.

(8)

Tam, kad prekių vidaus rinka veiktų sklandžiai, būtinos tinkamos ir skaidrios priemonės, skirtos išspręsti problemas, kylančias taikant vienos valstybės narės technines taisykles konkretiems kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams.

(9)

Kai taikoma, šiuo reglamentu neturėtų būti pakenkta tolesniam būtinam techninių taisyklių suderinimui, siekiant pagerinti vidaus rinkos veikimą.

(10)

Kliūtys prekybai taip pat gali atsirasti dėl kitų rūšių priemonių, kurioms taikomos Sutarties 28 ir 30 straipsnių nuostatos. Tos priemonės gali būti, pvz., viešųjų pirkimų procedūrų techniniai reikalavimai ar įsipareigojimai naudoti nacionalines kalbas. Tačiau tokios priemonės neturėtų būti techninės taisyklės pagal šį reglamentą ir todėl neturėtų patekti į jo taikymo sritį.

(11)

Techninės taisyklės, kaip apibrėžta šiame reglamente, kartais taikomos privalomojo išankstinio leidimo procedūrų, nustatytų pagal valstybių narių teisę, metu, ir pagal kurią valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi pareiškėjo paraišką turėtų duoti oficialų sutikimą, kad gaminį ar jo rūšį būtų galima pateikti į tos valstybės narės rinką ar rinkos dalį. Tokios procedūros savaime riboja laisvą prekių judėjimą. Todėl norint privalomojo išankstinio leidimo tvarką pagrįsti atsižvelgiant į pagrindinį laisvo prekių judėjimo vidaus rinkoje principą, ja turėtų būti siekiama viešojo intereso tikslo, pripažįstamo Bendrijos teisėje, ir taip pat ji turėtų būti nediskriminuojanti ir proporcinga; kitaip tariant, procedūra turėtų būti tinkama siekiant užtikrinti, kad būtų pasiektas nustatytas tikslas, bet neviršyti to, kas yra būtina tam tikslui pasiekti. Tokios procedūros atitiktis proporcingumo principui turėtų būti įvertinta atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje pateikiamus argumentus.

(12)

Reikalavimas pateikti gaminį į rinką išankstiniam leidimui gauti neturėtų reikšti techninės taisyklės šio reglamento prasme, o sprendimas neleisti gaminiui patekti į rinką ar jį iš rinkos išimti vien tik tuo pagrindu, kad jis neturi galiojančio išankstinio leidimo, neturėtų reikšti sprendimo, kuriam taikomas šis reglamentas. Tačiau, kai prašymas dėl tokio privalomojo išankstinio leidimo pateiktas, numatomas sprendimas atmesti prašymą remiantis technine taisykle turėtų būti priimamas laikantis šio reglamento, kad pareiškėjas galėtų pasinaudoti šio reglamento teikiama procedūrine apsauga.

(13)

Šis reglamentas neturėtų būti taikomas nacionalinių teismų arba tribunolų sprendimams, kuriais jie įvertina atvejų, kai, pritaikius techninę taisyklę, į vienos valstybės narės rinką neleidžiama pateikti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų gaminių arba taikomos sankcijos, teisėtumą.

(14)

Ginklai yra gaminiai, kurie gali kelti rimtą pavojų asmenų sveikatai ir saugai bei valstybių narių visuomenės saugumui. Kelioms konkrečioms ginklų rūšims, teisėtai parduodamoms vienoje valstybėje narėje, asmenų sveikatos ir saugos užtikrinimo bei nusikalstamumo prevencijos tikslu galėtų būti taikomos ribojančios nacionalinės priemonės kitoje valstybėje narėje. Tokias priemones galėtų sudaryti speciali kontrolė ir leidimai, išduodami prieš vienoje valstybėje narėje teisėtai parduodamus ginklus pateikiant į kitos valstybės narės rinką. Todėl valstybėms narėms turėtų būti leista užkirsti kelią ginklų pateikimui į jų rinką, kol nėra visapusiškai įvykdyti jų nacionaliniai procedūriniai reikalavimai.

(15)

2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos (4) nustatoma, kad į rinką gali būti teikiami tik saugūs gaminiai, ir numatoma gamintojų ir platintojų atsakomybė už gaminių saugą. Pagal šią direktyvą institucijoms suteikiama teisė nedelsiant uždrausti bet kokį pavojingą gaminį arba laikinai uždrausti gaminį, kuris gali būti pavojingas, laikotarpiu, kuris yra būtinas atlikti įvairius saugos įvertinimus, patikrinimus ir kontrolę. Ja institucijoms taip pat suteikiama teisė imtis veiksmų, būtinų siekiant pakankamai skubiai taikyti atitinkamas priemones, pvz., 8 straipsnio 1 dalies b–f punktuose nurodytas priemones, jei gaminiai kelia rimtą pavojų. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas priemonėms, kurių valstybių narių kompetentingos institucijos imasi pagal nacionalinius teisės aktus, priimtus įgyvendinant tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalies d–f punktus ir 8 straipsnio 3 dalį.

(16)

2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 178/2002, nustatančiame maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiame Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiame su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (5), nustatyta, inter alia, skubaus įspėjimo apie pavojų sistema, skirta pranešti apie tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmonių sveikatai, kurį sukelia maistas ar pašarai. Pagal tą reglamentą valstybės narės įpareigojamos, taikant skubaus įspėjimo apie pavojų sistemą, nedelsdamos pranešti Komisijai apie visas priemones, kurias jos patvirtina ir kurios yra skirtos apriboti maisto ar pašarų pateikimą į rinką, pašalinimą iš rinkos ar atšaukimą, kad būtų apsaugota žmonių sveikata, ir kurioms įgyvendinti būtina imtis skubių veiksmų. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas priemonėms, kurių valstybių narių kompetentingos institucijos ėmėsi pagal to reglamento 50 straipsnio 3 dalies a punktą ir 54 straipsnį.

(17)

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, atliekamos siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (6), nustatomos bendros oficialios kontrolės atlikimo taisyklės siekiant įvertinti, ar laikomasi taisyklių, kuriomis siekiama tiesiogiai ar per aplinką visų pirma užkirsti kelią, pašalinti ar iki priimtino lygio sumažinti pavojų žmonėms ir gyvūnams, užtikrinti sąžiningą praktiką prekyboje pašarais ir maistu, apsaugoti vartotojų interesus, įskaitant pašarų ir maisto ženklinimą ir kitas vartotojų informavimo formas. Reglamente nustatoma konkreti procedūra, skirta užtikrinti, kad ekonominės veiklos vykdytojai ištaisytų padėtį, susidariusią dėl maistą ir pašarus reglamentuojančių teisės aktų bei gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių nesilaikymo. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas priemonėms, kurių valstybių narių kompetentingos institucijos ėmėsi pagal to reglamento 54 straipsnį. Tačiau šis reglamentas ir toliau turėtų būti taikomas priemonėms, kurių kompetentingos institucijos ėmėsi arba ketina imtis pagal nacionalines technines taisykles, jei jos nesusiję su Reglamento (EB) Nr. 882/2004 tikslais.

(18)

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/49/EB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose (Saugos geležinkeliuose Direktyva) (7) numatyti leidimų suteikimo procedūra norint pradėti eksploatuoti esamus riedmenis, suteikiant galimybę taikyti tam tikras nacionalines taisykles. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas priemonėms, kurių kompetentingos institucijos imasi pagal tos direktyvos 14 straipsnį.

(19)

1996 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvoje 96/48/EB dėl transeuropinės greitųjų geležinkelių sistemos sąveikos (8) ir 2001 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/16/EB dėl transeuropinės paprastųjų geležinkelių sistemos sąveikos (9) numatoma laipsniškai suderinti sistemas ir darbus, laipsniškai priimant technines sąveikos specifikacijas. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas sistemoms ir sąveikos sudedamosioms dalims, kurioms taikomos šios direktyvos.

(20)

2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 765/2008 nustatančiame su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros veiksmų reikalavimus, nustatoma akreditavimo sistema, užtikrinanti abipusį atitikties vertinimo įstaigų kompetencijos lygmens pripažinimą. (10) Todėl valstybių narių kompetentingos institucijos neturėtų atmesti bandymų ataskaitų ir pažymėjimų, kuriuos išdavė akredituota atitikties vertinimo įstaiga, dėl su tos įstaigos kompetencija susijusių priežasčių. Be to, valstybės narės taip pat gali pripažinti bandymų ataskaitas ir pažymėjimus, kuriuos pagal Bendrijos teisę išdavė kitos atitikties vertinimo įstaigos.

(21)

1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/34/EB, nustatančioje informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (11), valstybės narės įpareigojamos informuoti Komisiją ir kitas valstybes nares apie visus techninių reglamentų, susijusių su gaminiais, įskaitant žemės ūkio ir žuvininkystės gaminius, projektus bei pateikti motyvų pareiškimą, kodėl būtina priimti tą reglamentą. Tačiau būtina užtikrinti, kad priėmus tokį techninį reglamentą abipusio pripažinimo principas būtų teisingai taikomas atskirais konkrečių gaminių atvejais. Šiuo reglamentu valstybių narių kompetentingas institucijas įpareigojant nurodyti technines ar mokslines priežastis, dėl kurių konkretus gaminys esamu pavidalu negali būti parduodamos toje valstybėje narėje, kaip numatyta Sutarties 28 ir 30 straipsniuose, nustatoma abipusio pripažinimo principo taikymo konkrečiais atvejais procedūra. Šiame reglamente „įrodymai“ neturėtų būti suprantami kaip teisiniai įrodymai. Valstybių narių institucijos pagal šį reglamentą neprivalo pagrįsti pačios techninės taisyklės. Tačiau jos turėtų pagrįsti, kaip nustatyta šiame Reglamente, galimą techninės taisyklės taikymą gaminiui, kuriuo teisėtai prekiaujama kitoje valstybėje narėje.

(22)

Pagal abipusio pripažinimo principą šiame reglamente nustatytoje procedūroje turėtų būti numatyta, kad kompetentingos institucijos kiekvienu atveju ekonominės veiklos vykdytojui praneša, remdamosi atitinkamais turimais techniniais ar moksliniais pagrindais, kad nacionalinių techninių taisyklių taikymas atitinkamam gaminiui ar jo rūšiai yra pagrįstas svarbiais visuomenės intereso reikalavimais ir kad mažiau ribojančių priemonių taikyti negalima. Rašytiniame pranešime ekonominės veiklos vykdytojui turėtų būti sudaryta galimybė pateikti pastabas dėl visų atitinkamų ketinamo priimti sprendimo, ribojančio pateikimą į rinką, aspektų. Jei ekonominės veiklos vykdytojas neatsako iki tų pastabų gavimui nustatyto termino, kompetentinga institucija gali imtis veiksmų.

(23)

„Svarbių visuomenės intereso reikalavimų“ sąvoka, į kurią nuorodos pateikiamos tam tikrose šio reglamento nuostatose, yra nauja samprata, plėtojama Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su Sutarties 28 ir 30 straipsniais. Ši sąvoka apima, inter alia, fiskalinės priežiūros veiksmingumą, komercinių sandorių sąžiningumą, vartotojų apsaugą, aplinkos apsaugą, spaudos įvairovės išsaugojimą ir rimto socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros sutrikdymo pavojų. Tokiais svarbiais bendro intereso reikalavimais kompetentingos institucijos gali remtis taikydamos technines taisykles. Tačiau jų taikymas neturėtų tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu. Be to, visuomet turėtų būti laikomasi proporcingumo principo, atsižvelgiant į tai, ar kompetentingos institucijos tikrai panaudojo mažiausiai ribojančią priemonę.

(24)

Taikydama šiame reglamente nustatytą procedūrą, valstybės narės kompetentinga institucija neturėtų iš savo rinkos pašalinti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamo gaminio arba gaminio rūšies ar riboti jo pateikimo į savo rinką. Tačiau būtų tikslinga, kad kompetentinga institucija galėtų patvirtinti laikinąsias priemones, jei būtina skubiai įsikišti, kad nebūtų pakenkta naudotojų saugai ir sveikatai. Tokias laikinąsias priemones kompetentinga institucija taip pat gali patvirtinti tam, kad į jų rinką nebūtų pateiktas gaminys, kurį gaminti ir parduoti visuomenės moralės ar visuomenės saugumo sumetimais, įskaitant nusikalstamumo prevenciją, visiškai uždrausta. Todėl šiomis aplinkybėmis valstybėms narėms turėtų būti leidžiama bet kuriame šiame reglamente nustatytos procedūros etape laikinai sustabdyti gaminių ar jų rūšių pardavimą jų teritorijose.

(25)

Visuose sprendimuose, kuriems taikomas šis reglamentas, turėtų būti nurodytos galimos teisių gynimo priemonės, kad ekonominės veiklos vykdytojas galėtų iškelti bylą kompetentingame nacionaliniame teisme arba tribunole.

(26)

Ekonominės veiklos vykdytoją taip pat tikslinga informuoti apie galimus neteisminius problemos sprendimo mechanizmus, pavyzdžiui, apie SOLVIT sistemą, siekiant užkirsti kelią teisiniam netikrumui ir su teismo procesu susijusių išlaidų atsiradimui.

(27)

Kompetentingai institucijai priėmus sprendimą neįsileisti gaminio į rinką remiantis technine taisykle pagal šiame reglamente nustatytus procedūrinius reikalavimus, jokiems tolesniems veiksmams, susijusiems su tuo gaminiu, kurie grindžiami tuo sprendimu ir ta pačia technine taisykle, neturėtų būti taikomi šiame reglamente nustatyti reikalavimai.

(28)

Prekių vidaus rinkai yra svarbu, kad būtų užtikrintas nacionalinių techninių taisyklių prieinamumas, kad įmonės, ir ypač MVĮ, galėtų gauti patikimą ir tikslią informaciją apie galiojančius teisės aktus.

(29)

Todėl būtina įgyvendinti administracinio supaprastinimo principus, inter alia, sukuriant gaminių kontaktinių centrų sistemą. Šios sistemos paskirtis turėtų būti užtikrinti, kad įmonėms būtų skaidriai ir teisingai suteikiama informacija ir taip būtų galima užkirsti kelią dėl nacionalinių techninių taisyklių atsirandantiems uždelsimams, išlaidoms ir atgrasančiam poveikiui.

(30)

Siekiant sudaryti palankias sąlygas laisvam prekių judėjimui gaminių kontaktiniai centrai turėtų nemokamai teikti informaciją apie jų nacionalines technines taisykles ir abipusio pripažinimo principo taikymą gaminiams. Gaminių kontaktiniai centrai turėtų turėti tinkamą įrangą ir išteklių bei būti skatinami taip pat teikti informaciją tinklalapyje ir kitomis Bendrijos kalbomis. Gaminių kontaktiniai centrai turėtų taip pat galėtų teikti reikalingą papildomą informaciją arba pastabas ekonominės veiklos vykdytojams šiame reglamente nustatytos procedūros metu. Už papildomą informaciją gaminių kontaktiniai centrai gali imti mokestį, proporcingą informacijos kaštams.

(31)

Kadangi gaminių kontaktinių centrų įsteigimas neturėtų kliudyti paskirstyti funkcijų kompetentingoms institucijoms valstybių narių reguliavimo sistemose, turėtų būti sudarytos sąlygos valstybėms narėms įsteigti gaminių kontaktinius centrus pagal regioninę arba vietinę kompetenciją. Valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė gaminių kontaktinių centrų funkcijas patikėti esamiems kontaktiniams centrams, įsteigtiems pagal kitas Bendrijos priemones, kad būtų išvengta nereikalingo kontaktinių centrų daugėjimo ir būtų supaprastintos administracinės procedūros. Kad nepadidėtų įmonių ir kompetentingų institucijų administracinės išlaidos, valstybėms narėms taip pat turėtų būti suteikta galimybė gaminių kontaktinių centrų funkcijas patikėti ne tik esamoms viešojo administravimo tarnyboms, bet ir nacionaliniams SOLVIT centrams, prekybos rūmams, profesinėms organizacijoms ir privatiems subjektams.

(32)

Valstybės narės ir Komisija turėtų būti skatinamos glaudžiai bendradarbiauti siekiant sudaryti palankias gaminių kontaktiniuose centruose įdarbinto personalo mokymo sąlygas.

(33)

Atsižvelgiant į paneuropinių e. valdžios paslaugų ir pagrindinių sąveikių telematinių tinklų vystymą ir kūrimą, reikėtų numatyti galimybę sukurti elektroninę gaminių kontaktinių centrų keitimosi informacija sistemą pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą 2004/387/EB dėl suderinto paneuropinių e. valdžios paslaugų teikimo valstybės valdymo institucijoms, verslo subjektams ir piliečiams (IDABC) (12).

(34)

Informacijai apie šio reglamento taikymą teikti, kad būtų daugiau žinoma apie prekių vidaus rinkos veikimą nesuderintuose sektoriuose ir būtų užtikrinta, kad valstybių narių kompetentingos institucijos tinkamai taikytų abipusio pripažinimo principą, reikėtų nustatyti patikimus ir veiksmingus stebėsenos ir vertinimo mechanizmus. Tokiais mechanizmais neturėtų būti viršijama to, kas būtina tiems tikslams pasiekti.

(35)

Šis reglamentas taikomas tik tiems gaminiams ar konkrečioms gaminių savybėms, kuriems netaikomos Bendrijos derinimo priemonės, skirtos panaikinti valstybių narių tarpusavio prekybos kliūtis, atsirandančias dėl galiojančių skirtingų nacionalinių techninių taisyklių. Tokių derinimo priemonių nuostatos dažnai yra baigtinės, ir šiuo atveju valstybės narės negali drausti, riboti arba trukdyti pateikti į jų teritorijose esančią rinką gaminius, atitinkančius tas priemones. Tačiau kai kuriomis Bendrijos derinimo priemonėmis valstybėms narėms leidžiama kelti papildomas gaminio pateikimo į rinką technines sąlygas savo teritorijoje. Tokioms papildomoms sąlygoms turėtų būti taikomi Sutarties 28 ir 30 straipsniai bei šio reglamento nuostatos. Todėl, siekiant veiksmingai įgyvendinti šį reglamentą, Komisija turėtų sudaryti orientacinį ir nebaigtinį gaminių, kuriems netaikomos derinimo priemonės Bendrijos lygiu, sąrašą.

(36)

Pagal 1995 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 3052/95/EB, nustatantį pasikeitimo informacija apie nacionalines priemones, neatitinkančias laisvo prekių judėjimo principo, tvarką Bendrijoje (13), sukurta stebėsenos sistema didžia dalimi nepasiteisino, nes ją įgyvendinant Komisija negavo pakankamai informacijos, kad galėtų nustatyti sektorius, kuriuose būtų tikslinga taikyti derinimo priemones. Ši sistema taip pat nepadėjo greitai išspręsti tam tikrų laisvo judėjimo problemų. Todėl Sprendimas Nr. 3052/95/EB turėtų būti panaikintas.

(37)

Kad kompetentingos institucijos galėtų prisitaikyti prie šiame reglamente nustatytų reikalavimų, šio reglamento taikymui reikėtų nustatyti pereinamąjį laikotarpį.

(38)

Kadangi šio reglamento tikslo, t. t. pašalinti laisvo prekių judėjimo tarp valstybių narių technines kliūtis, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl jo masto ir poveikio šio tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti.

(39)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos vadovaujantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (14),

a)

uždrausti į rinką pateikti tą gaminį ar jo rūšį;

b)

pakeisti tą gaminį ar jo rūšį arba atlikti papildomus bandymus prieš pateikiant į rinką ar išlaikant rinkoje;

c)

pašalinti tokį gaminį ar jo rūšį iš rinkos.

a)

kuri neturi būti derinama Bendrijos lygmeniu; ir

b)

kuria draudžiama parduoti gaminį ar jo rūšį tos valstybės narės teritorijoje, arba kurios laikytis yra privaloma, kai gaminys arba jo rūšis parduodama tos valstybės narės teritorijoje, ir kuria nustatomas vienas iš šių reikalavimų:

a)

teisminio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima nacionaliniai teismai ar tribunolai;

b)

teisminio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima teisėsaugos institucijos, vykdydamos nusikaltimų, susijusių su terminologija, simboliais ar esminiais įrodymais, susijusiais su nekonstitucinėmis ar nusikalstamomis organizacijomis arba rasistinio ar ksenofobinio pobūdžio nusikaltimais, tyrimą arba baudžiamąjį persekiojimą.

a)

Direktyvos 2001/95/EB 8 straipsnio 1 dalies d–f punktus ir 8 straipsnio 3 dalį;

b)

Reglamento (EB) Nr. 178/2002 50 straipsnio 3 dalies a punktą ir 54 straipsnį;

c)

Reglamento (EB) Nr. 882/2004 54 straipsnį;

d)

Direktyvos 2004/49/EB 14 straipsnį.

a)

atitinkamą informaciją apie atitinkamo gaminio ar jo rūšies charakteristikas;

b)

atitinkamą ir lengvai prieinamą informaciją apie teisėtą gaminio pardavimą kitoje valstybėje narėje.

a)

kad ketinamas priimti sprendimas grindžiamas Sutarties 30 straipsnyje išvardytais viešojo intereso sumetimais arba nuoroda į kitas svarbias visuomenės intereso priežastis; ir

b)

kad ketinamas priimti sprendimas yra tinkamas siekiant užtikrinti, kad būtų pasiektas nustatytas tikslas, ir neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti.

a)

įprastinėmis ar pagrįstai prognozuojamomis naudojimo sąlygomis atitinkamas gaminys ar jo rūšis kelia rimtą pavojų naudotojų saugai ir sveikatai; arba

b)

atitinkamo gaminio arba jo rūšies pardavimas valstybėje narėje apskritai draudžiamas visuomenės dorovės ar visuomenės saugumo sumetimais.

a)

į gaminio gamintoją, kai jis įsisteigęs Bendrijoje, arba asmenį, kuris pateikė gaminį į rinką arba kompetentingų institucijų prašo leisti pateikti gaminį į rinką;

b)

kai kompetentinga institucija negali nustatyti ekonominės veiklos vykdytojų, nurodytų a punkte, tapatybės ir kontaktinių duomenų – į gamintojo atstovą, jeigu gamintojas nėra įsisteigęs Bendrijoje, arba, jeigu nėra Bendrijoje įsisteigusio atstovo, į gaminio importuotoją;

c)

kai kompetentinga institucija negali nustatyti ekonominės veiklos vykdytojų, nurodytų a ir b punktuose, tapatybės ir kontaktinių duomenų – į bet kurį tiekimo grandinės profesionalų atstovą, kurio veikla gali daryti poveikį gaminio savybėmis, kurios reglamentuojamos jam taikoma technine taisykle;

d)

kai kompetentinga institucija negali nustatyti ekonominės veiklos vykdytojų, nurodytų a, b ir c punktuose, tapatybės ir kontaktinių duomenų – į bet kurį tiekimo grandinės profesionalų atstovą, kurio veikla nedaro poveikio gaminio savybėms, kurios reglamentuojamos jam taikoma technine taisykle.

a)

technines taisykles, taikomas konkrečios rūšies gaminiui teritorijoje, kurioje yra įsteigti tie gaminių kontaktiniai centrai, ir informaciją, ar šios rūšies gaminiui taikomas išankstinio leidimo reikalavimas pagal jų valstybės narės teisės aktus, taip pat informaciją apie abipusio pripažinimo principą ir šio reglamento taikymą tos valstybės narės teritorijoje;

b)

kompetentingų institucijų toje valstybėje narėje kontaktinius duomenis pagal kuriuos į jas galima kreiptis tiesiogiai, įskaitant institucijų, atsakingų už konkrečių techninių taisyklių įgyvendinimo priežiūrą tos valstybės narės teritorijoje, duomenis;

c)

teisių gynimo priemones, kuriomis paprastai galima pasinaudoti tos valstybės narės teritorijoje, jei kiltų ginčas tarp kompetentingų institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojo.

a)

pagal 6 straipsnio 1 dalį išsiųstų rašytinių pranešimų skaičius ir atitinkamų gaminių rūšis;

b)

pakankamai informacijos apie sprendimus, priimtus pagal 6 straipsnio 2 dalį, įskaitant tų sprendimų priėmimo pagrindus ir atitinkamų gaminių rūšį;

c)

pagal 6 straipsnio 3 dalį priimtų sprendimų skaičius ir atitinkamų gaminių rūšis.

13.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/30

(1)

Būtina užtikrinti, kad gaminiai, kuriems galioja laisvo prekių judėjimo Bendrijoje režimas, atitiktų reikalavimus, užtikrinančius aukštą visuomenės interesų, kaip antai sveikata ir sauga apskritai, profesinė sveikata ir darbo sauga, vartotojų apsauga, aplinkos apsauga ir saugumas, apsaugos lygį, taip pat užtikrinti, kad laisvas prekių judėjimas nebūtų ribojamas daugiau, nei leidžiama pagal derinamuosius Bendrijos teisės aktus ar kitas atitinkamas Bendrijos taisykles. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti nustatytos akreditavimo, rinkos priežiūros, gaminių iš trečiųjų šalių kontrolės ir žymėjimo ženklu CE taisyklės.

(2)

Būtina nustatyti taisyklių ir principų, susijusių su akreditavimu ir rinkos priežiūra, bendrąją sistemą. Ta sistema neturėtų daryti poveikio pagrindinėms esamuose teisės aktuose nustatytoms taisyklėms, kurių reikia laikytis siekiant apsaugoti visuomenės interesus, tokius kaip sveikatos apsauga, sauga bei vartotojų ir aplinkos apsauga, o turėtų būti skirta jų veiksmingumui didinti.

(3)

Šis reglamentas turėtų būti vertinamas kaip 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo Nr. 3615/2008/EB, nustatančio gaminių prekybos sistemą (3), papildymas.

(4)

Labai sunku priimti Bendrijos teisės aktus dėl kiekvieno egzistuojančio ar galimo sukurti gaminio; reikalinga plati, horizontalaus pobūdžio teisės aktų bazė, pagal kurią būtų reglamentuojami minėtieji gaminiai, naikinamos spragos, ypač galiojančių specialiųjų teisės aktų persvarstymo metu, ir papildomos esamų ar būsimų specialiųjų teisės aktų nuostatos, visų pirma siekiant užtikrinti aukštą sveikatos apsaugos, saugos bei vartotojų saugos ir aplinkos apsaugos lygį, kaip reikalaujama pagal Sutarties 95 straipsnį.

(5)

Šiuo reglamentu nustatoma rinkos priežiūros sistema turėtų papildyti ir sustiprinti galiojančias derinamųjų Bendrijos teisės aktų nuostatas, susijusias su rinkos priežiūra ir tokių nuostatų įgyvendinimu. Vis dėlto, remiantis lex specialis principu, šis reglamentas taikomas tik tais atvejais, kai kituose esamuose arba būsimuose derinamuosiuose Bendrijos teisės aktuose nėra specialiųjų nuostatų, kurios būtų to paties pobūdžio, darytų tokį patį poveikį ar kuriomis būtų siekiama to paties tikslo, kaip ir šiuo teisės aktu. Šių nuostatų pavyzdžių galima rasti narkotinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), medicinos prietaisų, žmonėms skirtų vaistinių preparatų ir veterinarinių vaistų, motorinių transporto priemonių ir aviacijos sektoriuose. Taigi atitinkamos šio reglamento nuostatos neturėtų būti taikomos srityse, reglamentuojamose pagal tokias specialias nuostatas.

(6)

2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos (4) nustatytos taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti vartojimo gaminių saugumą. Rinkos priežiūros institucijoms turėtų būti suteikta galimybė taikyti specialesnes jiems pagal tą direktyvą leidžiamas priemones.

(7)

Vis dėlto, siekiant užtikrinti aukštesnį vartojimo prekių saugos lygį, Direktyvoje 2001/95/EB numatytos rinkos priežiūros priemonės, susijusios su rimtą pavojų keliančiais gaminiais, turėtų būti sustiprintos pagal šiame reglamente numatytus principus. Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvą 2001/95/EB.

(8)

Akreditavimas yra bendros sistemos (įskaitant atitikties vertinimą ir rinkos priežiūrą), skirtos įvertinti ir užtikrinti atitiktį taikomiems reikalavimams, dalis.

(9)

Akreditavimas ypač vertingas dėl to, kad juo patikimai patvirtinama įstaigų, kurioms pavesta užtikrinti atitiktį taikomiems reikalavimams, techninė kompetencija.

(10)

Akreditavimas, kuris iki šiol nebuvo reglamentuojamas Bendrijos lygmeniu, vykdomas visose valstybėse narėse. Dėl to, kad nebuvo bendrų šios veiklos taisyklių, Bendrijoje imta laikytis skirtingų požiūrių ir taikyti skirtingas sistemas, ir tai lėmė ne vienodai griežtą akreditacijos taisyklių taikymą įvairiose valstybėse narėse. Todėl būtina sukurti išsamią akreditavimo sistemą ir Bendrijos lygiu nustatyti jos veikimo ir organizavimo principus.

(11)

Bendros nacionalinės akreditacijos įstaigos steigimas neturėtų daryti poveikio funkcijų pasiskirstymui valstybėse narėse.

(12)

Tais atvejais, kai derinamuosiuose Bendrijos teisės aktuose numatyta atitikties vertinimo įstaigų atranka siekiant užtikrinti šių teisės aktų įgyvendinimą, pagal šį reglamentą numatyta skaidri akreditacija, kuri turėtų užtikrinti būtiną pasitikėjimo atitikties sertifikatais lygį, nacionalinių valdžios institucijų turėtų būti vertinama kaip pageidautinas būdas įrodyti tų įstaigų techninę kompetenciją. Vis dėlto nacionalinės institucijos gali laikytis pozicijos, kad jos turi galimybių atlikti vertinimą pačios. Tokiais atvejais, siekiant užtikrinti tinkamą kitų nacionalinių institucijų atliktų vertinimų patikimumo lygį, šios institucijos turėtų pateikti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms reikiamus dokumentinius įrodymus, įrodančius įvertintų atitikties vertinimo įstaigų atitikimą atitinkamiems norminiams reikalavimams.

(13)

Akreditavimo sistema, grindžiama privalomomis taisyklėmis, padeda stiprinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą atitikties vertinimo įstaigų kompetencija – taigi ir jų išduodamais sertifikatais bei bandymų ataskaitomis – stiprinimo. Taip ji didina abipusio pripažinimo principo vertę, todėl šio reglamento nuostatos dėl akreditavimo turėtų būti taikomos įstaigoms, vertinančioms atitiktį tiek reglamentuojamose, tiek nereglamentuojamose srityse. Svarbiausia – sertifikatų ir bandymų ataskaitų kokybė, neatsižvelgiant į tai, ar jie priskirtini reglamentuojamai ar nereglamentuojamai sričiai, todėl šios dvi sritys turėtų būti vertinamos visiškai vienodai.

(14)

Šiame reglamente nacionalinės akreditacijos įstaigos ne pelno veikla laikoma tokia veikla, kuria nesiekiama padidinti organizacijos savininkų arba narių išteklių. Nors nacionalinės akreditacijos įstaigos nesiekia padidinti arba paskirstyti pelno, jos gali teikti paslaugas už atlygį arba gauti pajamų. Teikiant tokias paslaugas gautas pajamų perviršis gali būti panaudotas investicijoms, skirtoms nacionalinių akreditacijos įstaigų veiklos plėtrai, jei tai suderinama su pagrindine šių įstaigų veikla. Atitinkamai reikėtų pabrėžti, kad pirminis nacionalinių akreditacijos įstaigų tikslas turėtų būti paramos teikimas arba aktyvus dalyvavimas veikloje, kuria nesiekiama sukurti naudos.

(15)

Kadangi akreditavimo tikslas – patikimai patvirtinti, kad įstaiga yra kompetentinga vykdyti atitikties vertinimo veiklą, kiekviena valstybė narė neturėtų būti įsteigusi daugiau kaip vieną nacionalinę akreditacijos įstaigą ir turėtų užtikrinti, kad ta įstaiga būtų organizuota taip, kad būtų užtikrintas jos veiklos objektyvumas ir nešališkumas. Tokių nacionalinių akreditacijos įstaigų veikla turėtų būti nepriklausoma nuo komerciniu pagrindu atliekamo atitikties vertinimo. Todėl tikslinga nustatyti valstybių narių prievolę užtikrinti, kad, vykdydamos savo užduotis, nacionalinės akreditacijos įstaigos būtų laikomos vykdančiomis viešosios valdžios įgaliojimus, neatsižvelgiant į jų teisinį statusą.

(16)

Atitikties vertinimo įstaigos kompetencijos vertinimo ir nuolatinės stebėsenos tikslais labai svarbu nustatyti jos technologines žinias ir patirtį bei jos gebėjimą vertinti. Todėl būtina, kad nacionalinės akreditacijos įstaigos turėtų atitinkamų žinių, kompetencijos ir priemonių, kurių reikia tinkamai vykdyti jų užduotis.

(17)

Iš esmės akreditavimas turėtų būti savarankiška veikla. Valstybės narės turėtų užtikrinti finansinę paramą specialioms užduotims vykdyti.

(18)

Tais atvejais, kai valstybei narei ekonomiškai nenaudinga arba kai ji neturi galimybių steigti nacionalinę akreditacijos įstaigą, ta valstybė narė turėtų kreiptis į kitos valstybės narės nacionalinę akreditacijos įstaigą ir turėtų būti raginama visa galima apimtimi naudotis tokia kreipimosi galimybe.

(19)

Nacionalinių akreditacijos įstaigų konkurencija galėtų prisidėti prie jų veiklos komercializavimo, todėl šių įstaigų konkuravimas visiškai nesuderinamas su jų, kaip paskutinės kontrolės instancijos atitikties vertinimo grandinėje, vaidmeniu. Šiuo reglamentu siekiama užtikrinti, kad Europos Sąjungoje pakaktų vieno akreditacijos pažymėjimo, kuris galiotų visoje Sąjungos teritorijoje, ir išvengti kelių akreditacijų, dėl kurių susidaro papildomų išlaidų ir nėra jokios papildomos naudos. Nacionalinės akreditacijos įstaigos gali konkuruoti trečiųjų šalių rinkoje tik tuo atveju, tačiau tai neturi turėti įtakos jų veiklai Bendrijos teritorijoje ir nedaro poveikio bendradarbiavimo ir pagal šį Reglamentą pripažintos įstaigos organizuojamai tarpusavio vertinimo veiklai.

(20)

Siekiant išvengti kelių akreditacijų, padidinti pasitikėjimą akreditacijos pažymėjimais bei pagerinti jų pripažinimą, ir vykdyti veiksmingą akredituotų atitikties vertinimo įstaigų stebėseną, atitikties vertinimo įstaigos dėl akreditacijos turėtų kreiptis į valstybės narės, kurioje jos yra įsteigtos, nacionalinę akreditacijos įstaigą. Vis dėlto, būtina užtikrinti, kad atitikties vertinimo įstaiga galėtų prašyti, kad būtų akredituota kitoje valstybėje narėje, jeigu jos valstybėje narėje nėra nacionalinės akreditacijos įstaigos arba jeigu nacionalinė akreditacijos įstaiga nėra kompetentinga teikti prašomas akreditavimo paslaugas. Tokiais atvejais būtina nustatyti tinkamą nacionalinių akreditacijos įstaigų bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija.

(21)

Siekiant užtikrinti, kad nacionalinės akreditacijos įstaigos atitiktų šiuo reglamentu nustatytus reikalavimus ir vykdytų prievoles, svarbu, kad valstybės narės remtų tinkamą akreditavimo sistemos veikimą, nuolat stebėtų savo nacionalines akreditacijos įstaigas ir, prireikus, per pagrįstą laikotarpį imtųsi tinkamų taisomųjų priemonių.

(22)

Siekiant užtikrinti lygiavertį atitikties vertinimo įstaigų kompetencijos lygį, palengvinti akredituotųjų įstaigų išduodamų akreditacijos pažymėjimų ir pateikiamų atitikties vertinimo rezultatų abipusį pripažinimą ir skatinti bendrą pasitikėjimą jais, būtina, jog nacionalinės akreditacijos įstaigos taikytų griežtą ir skaidrią tarpusavio vertinimo sistemą ir pačios būtų taip reguliariai vertinamos.

(23)

Šiame reglamente turėtų būti numatyta, kad Europos lygmeniu pripažįstama vienintelė įstaiga, kuriai suteikiamos tam tikros funkcijos akreditavimo srityje. Europos akreditacijos organizacija (EA), kurios pagrindinė užduotis yra skatinti kurti skaidrią ir kokybe grindžiamą sistemą, skirtą vertinti Europos atitikties vertinimo įstaigų kompetenciją, administruoja valstybių narių ir kitų Europos šalių nacionalinių akreditacijos įstaigų tarpusavio vertinimo sistemą. Ta sistema pasirodė esanti efektyvi ir teikianti tarpusavio pasitikėjimo. Todėl EA turėtų būti pirmoji pagal šį reglamentą pripažįstama įstaiga, o valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų nacionalinės akreditacijos įstaigos taptų ir liktų EA narėmis tol, kol ji pripažįstama. Vis dėlto reikėtų numatyti atitinkamos pagal šį reglamentą pripažintos įstaigos pakeitimo galimybę tuo atveju, jei to prireiktų ateityje.

(24)

Veiksmingas nacionalinių akreditacijos įstaigų bendradarbiavimas yra labai svarbus siekiant tinkamai įgyvendinti tarpusavio vertinimo sistemą, taip pat tarpvalstybinio akreditavimo požiūriu. Todėl, siekiant skaidrumo, reikia numatyti nacionalinių akreditacijos įstaigų prievolę keistis informacija, ir teikti reikiamą informaciją nacionalinėms valdžios institucijoms ir Komisijai. Be to, atnaujinta ir tiksli informacija apie galimybę pasinaudoti akreditavimo paslaugomis, kurias teikia nacionalinės akreditacijos įstaigos, turėtų būti skelbiama viešai – taigi pirmiausia prieinama atitikties vertinimo įstaigoms.

(25)

Sektorinės akreditavimo schemos turėtų būti taikomos tose veiklos srityse, kuriose bendrieji atitikties vertinimo įstaigoms nustatyti kompetencijos reikalavimai nėra pakankami, kad būtų užtikrintas reikiamas apsaugos lygis tais atvejais, kai taikomi reikalavimai yra susiję su konkrečiomis specializuotomis technologijomis arba sveikata ir sauga. Atsižvelgiant į tai, kad EA turi galimybę pasitelkti labai įvairių sričių techninius ekspertus, reikėtų jos prašyti sukurti tokias sistemas, ypač tose srityse, kurioms taikomi Bendrijos teisės aktai.

(26)

Siekiant užtikrinti, kad būtų vienodai ir nuosekliai užtikrinamas derinamųjų Bendrijos teisės aktų vykdymas, šiuo reglamentu nustatoma Bendrijos rinkos priežiūros sistema, apibrėžianti minimalius reikalavimus, kurie taikomi atsižvelgiant į tikslus, kuriuos turi pasiekti valstybės narės, ir administracinio bendradarbiavimo sistemą, įskaitant informacijos mainus tarp valstybių narių.

(27)

Jei ekonominės veiklos vykdytojas pateikia bandymų ataskaitas arba atitiktį patvirtinančius sertifikatus, išduotus akredituotos atitikties vertinimo įstaigos, kai pagal atitinkamus derinamuosius Bendrijos teisės aktus minėtųjų pažymėjimų ar sertifikatų nereikalaujama pateikti, rinkos priežiūros institucijos, atlikdamos gaminio savybių patikrinimą, turėtų į juos tinkamai atsižvelgti.

(28)

Siekiant užtikrinti sveikatos apsaugą ir saugą, taip pat sklandų vidaus rinkos veikimą, labai svarbu, kad kompetentingos institucijos bendradarbiautų nacionaliniu ir tarpvalstybiniu lygiu keisdamosi informacija, tirdamos pažeidimus ir imdamosi veiksmų jiems pašalinti prieš pavojingus produktus pateikiant į rinką, gerinant jų identifikavimą, visų pirma jūriniuose uostuose. Nacionalinės vartotojų apsaugos institucijos turėtų bendradarbiauti su nacionalinėmis rinkos priežiūros institucijomis nacionaliniu lygmeniu ir su jomis keistis informacija dėl gaminių, kurie, jų manymu, kelia pavojų.

(29)

Vertinant riziką turėtų būti atsižvelgiama į visus reikšmingus duomenis, įskaitant, kai įmanoma, duomenis apie atitinkamo gaminio atžvilgiu pasitvirtinusią riziką. Jeigu atitinkamas ekonominės veiklos vykdytojai imasi priemonių rizikai sumažinti, į šias priemones taip pat turėtų būti atsižvelgiama.

(30)

Jeigu gaminys kelia rimtą pavojų, reikalingas greitas įsikišimas, dėl kurio tas gaminys gali būti pašalintas iš rinkos, susigrąžintas, arba gali būti uždrausta tiekti jį rinkai. Tokiais atvejais būtina turėti galimybę pasinaudoti skubaus keitimosi informacija tarp valstybių narių ir Komisijos sistema. Direktyvos 2001/95/EB 12 straipsnyje numatyta sistema pasirodė esanti veiksminga ir efektyvi vartojimo gaminių srityje. Siekiant išvengti nereikalingo dubliavimosi, ta sistema turėtų būti naudojama ir šio reglamento tikslais. Be to, rinkos priežiūros nuoseklus užtikrinimas visoje Bendrijoje reikalauja plataus masto informacijos apie nacionalinius veiksmus šioje srityje mainų, neapsiribojant minėta sistema.

(31)

Informacijos, kuria keičiasi kompetentingos institucijos, mainams turėtų būti taikomi patys griežčiausi konfidencialumo ir profesinės paslapties reikalavimai, o taip pat laikomasi konfidencialumo taisyklių pagal taikytiną nacionalinę teisę, o Komisija turėtų laikytis 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (5) reikalavimų, siekiant užtikrinti, kad nebūtų pakenkta tyrimams ir kad nebūtų pakenkta ekonominės veiklos vykdytojų reputacijai. Įgyvendinant šį reglamentą taikoma 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (6) ir 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (7).

(32)

Bendrijos harmonizavimo teisės aktuose yra numatytos specialios procedūros, kuriomis nustatoma, ar nacionalinė priemonė, kuria ribojamas laisvas gaminio judėjimas, yra pateisinama, ar ne (apsaugos straipsnio procedūros). Tos procedūros taikomos po to, kai skubos tvarka apsikeičiama informacija apie rimtą pavojų keliančius gaminius.

(33)

Prie išorinių sienų esantys įvežimo punktai turi visas galimybes aptikti nesaugius, reikalavimų neatitinkančius gaminius arba gaminius, pažymėtus netikru ženklu CE arba klaidinančiais ženklais, dar jų nepateikus į rinką. Todėl rinkos sauga galėtų būti didinama nustatant institucijų, atsakingų už į Bendrijos rinką patenkančių produktų tikrinimą, prievolę atlikti reikiamo masto patikrinimus. Siekiant padidinti šių patikrinimų veiksmingumą muitinės įstaigos turėtų iš rinkos priežiūros institucijų iš anksto gauti visą reikalingą informaciją apie pavojingus reikalavimų neatitinkančius gaminius.

(34)

1993 m. vasario 8 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 339/93 dėl iš trečiųjų šalių importuojamų produktų tikrinimo (8), siekiant nustatyti, ar jie atitinka produktų saugos taisykles, nustatytos taisyklės, reglamentuojančios muitinių atliekamą produktų išleidimo sustabdymą, ir numatytos tolesnės priemonės, kuriose taip pat dalyvauja rinkos priežiūros institucijos. Todėl tikslinga, kad šios nuostatos, įskaitant nuostatas dėl rinkos priežiūros institucijų dalyvavimo, būtų įtrauktos į šį reglamentą.

(35)

Patirtis rodo, kad gaminiai, kurie nėra išleidžiami, dažnai yra reeksportuojami ir vėliau patenka į Bendrijos rinką per kitus įvežimo punktus, ir taip kenkiama muitinių pastangoms. Todėl rinkos priežiūros institucijoms turėtų būti sudaryta galimybė sunaikinti gaminius, jeigu, jų manymu, tai tikslinga.

(36)

Per vienerių metų laikotarpį nuo šio reglamento paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje datos, Komisija privalo pateikti išsamią analizę vartotojų apsaugą užtikrinančių ženklų klausimu ir, jei reikia, pateikti pasiūlymus dėl teisės aktų.

(37)

Išreiškiantis gaminio atitiktį ženklas CE yra akivaizdžiai matomas viso proceso, apimančio atitikties vertinimą plačiąja prasme, rezultatas. Bendrieji žymėjimo CE ženklu principai turėtų būti nustatyti šiame reglamente siekiant užtikrinti, kad jie bus nedelsiant taikomi, ir supaprastinti būsimus teisės aktus.

(38)

Ženklas CE turėtų būti vienintelis atitikties ženklas, įrodantis gaminio atitiktį derinamuosiuose Bendrijos teisės aktuose nustatytiems reikalavimams. Vis dėlto gali būti naudojami ir kiti ženklai, jei jie padeda užtikrinti geresnę vartotojų apsaugą ir jei jiems netaikomi derinamųjų Bendrijos teisės aktų reikalavimai.

(39)

Būtina, kad valstybės narės numatytų atitinkamas žalos, kuri padaroma kompetentingų institucijų priemonėmis, kurios apriboja gaminio pateikimą į rinką arba kurios reikalauja jį iš rinkos pašalinti ar susigrąžinti, atlyginimo priemones kompetentingų teismų arba tribunolų nustatyta tvarka.

(40)

Valstybės narės gali nuspręsti, kad naudinga bendradarbiauti su atitinkamomis suinteresuotomis šalimis, įskaitant sektoriaus profesines organizacijas ir vartotojų organizacijas, siekiant pasinaudoti jų žiniomis apie rinką sudarant, įgyvendinant ir atnaujinant rinkos priežiūros programas.

(41)

Valstybės narės turėtų nustatyti sankcijų skyrimo taisykles, taikomas pažeidus šio reglamento nuostatas, ir užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios bei galėtų būti griežtinamos, jei atitinkamas ekonominės veiklos vykdytojas anksčiau jau buvo padaręs panašų šio reglamento nuostatų pažeidimą.

(42)

Kad pasiektų šio reglamento tikslus, Bendrija turi prisidėti prie veiklos, kuria įgyvendinama akreditavimo ir rinkos priežiūros politika, finansavimo. Lėšos turėtų būti skiriamos dotacijų forma neskelbiant kvietimo teikti paraiškas pagal šį reglamentą pripažintai įstaigai, dotacijų forma paskelbus kvietimą teikti paraiškas, arba sudarant sutartis su ja arba kitais subjektais, atsižvelgiant į finansuotinos veikos pobūdį ir remiantis 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (9) (toliau – Finansinis reglamentas).

(43)

EA turėtų pirmiausia turėti teisę į Bendrijos finansavimą kai kurioms specialioms užduotims atlikti, pavyzdžiui, parengti ir peržiūrėti sektorines akreditavimo schemas, taip pat kitoms užduotims, susijusioms su laboratorijų ir sertifikavimo arba tikrinimo įstaigų techninės kompetencijos ir turimos įrangos tikrinimu, nes ji turi galimybę pasitelkti tam būtinus techninius ekspertus.

(44)

Atsižvelgiant į pagal šį reglamentą pripažintos įstaigos vaidmenį atliekant akreditacijos įstaigų tarpusavio vertinimą ir jos gebėjimą padėti valstybėms narėms administruoti tą tarpusavio vertinimą, Komisija turėtų turėti galimybę finansuoti pagal šį reglamentą pripažintos įstaigos sekretoriato, kuris turėtų teikti nuolatinę paramą Bendrijos lygiu atliekamam akreditavimui, veiklą.

(45)

Laikydamosi Finansinio reglamento nuostatų, Komisija ir pagal šį reglamentą pripažinta įstaiga turėtų pasirašyti partnerystės susitarimą, kuriame būtų nustatytos akreditavimo veiklos finansavimo administracinės ir finansinės taisyklės.

(46)

Be to, turėtų būti finansuojama kitų nei pagal šį reglamentą pripažinta įstaiga įstaigų veikla atitikties vertinimo, metrologijos, akreditavimo ir rinkos priežiūros srityse, kaip antai: gairių rengimas ir atnaujinimas, lyginamoji veikla, susijusi su apsaugos straipsnių veikimu, parengiamoji ar papildoma veikla, susijusi su Bendrijos teisės aktų įgyvendinimu tose srityse, ir techninės pagalbos bei bendradarbiavimo programos, įgyvendinamos su trečiosiomis šalimis, taip pat politikos stiprinimas tose srityse Bendrijos ir tarptautiniu lygiu.

(47)

Šis reglamentas nepažeidžia pagrindinių teisių ir principų, įtvirtintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

(48)

Kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti akreditavimo ir rinkos priežiūros sistemą ir taip užtikrinti, kad rinkoje esantys gaminiai, kuriems taikomi Bendrijos teisės aktai, atitiktų reikalavimus, nustatančius aukštą sveikatos, saugos ir kitų visuomenės interesų apsaugos lygį, tuo pat metu užtikrinant vidaus rinkos veikimą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti,

1)

tiekimas rinkai – gaminio, skirto platinti, vartoti ar naudoti Bendrijos rinkoje, tiekimas vykdant komercinę veiklą už atlygį arba be jo;

2)

pateikimas į rinką – gaminio tiekimas Bendrijos rinkai pirmą kartą;

3)

gamintojas – bet koks fizinis arba juridinis asmuo, kuris pagamina gaminį arba kuris užsako suprojektuoti ar pagaminti gaminį, ir kuris parduoda tą gaminį savo vardu arba naudodamas savo prekės ženklą;

4)

įgaliotasis atstovas – Bendrijoje įsisteigęs fizinis arba juridinis asmuo, gavęs gamintojo raštišką pavedimą veikti jo vardu ir atlikti konkrečias užduotis, susijusias su atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose nustatytomis gamintojo prievolėmis;

5)

importuotojas – Bendrijoje įsisteigęs fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia gaminį iš trečiosios šalies į Bendrijos rinką;

6)

platintojas – tiekimo grandinėje veikiantis fizinis arba juridinis asmuo, išskyrus gamintoją arba importuotoją, kuris tiekia gaminį rinkai;

7)

ekonominės veiklos vykdytojai – gamintojas, įgaliotasis atstovas, importuotojas ir platintojas;

8)

techninė specifikacija – dokumentas, kuriame nurodyti techniniai reikalavimai, kuriuos turi atitikti gaminys, procesas arba paslauga;

9)

darnusis standartas – standartas, kurį pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (10), 6 straipsnio nuostatas Komisijos prašymu priėmė viena iš Europos standartizacijos įstaigų, išvardytų tos direktyvos I priede;

10)

akreditavimas – nacionalinės akreditacijos įstaigos patvirtinimas, kad atitikties vertinimo įstaiga atitinka reikalavimus, apibrėžtus darniuosiuose standartuose, ir, jei būtina, kitus papildomus reikalavimus, įskaitant pagal atitinkamų sektorių schemas taikomus reikalavimus, atlikti konkrečią atitikties vertinimo veiklą;

11)

nacionalinė akreditacijos įstaiga – vienintelė valstybės narės įstaiga, vykdanti akreditavimą pagal tos valstybės suteiktus įgaliojimus;

12)

atitikties vertinimas – procesas, kurio metu nustatoma, ar gaminys, procesas, paslauga, sistema, asmuo arba įstaiga atitinka nustatytus reikalavimus;

13)

atitikties vertinimo įstaiga – įstaiga, vykdanti atitikties vertinimo veiklą, įskaitant kalibravimą, bandymus, sertifikavimą ir patikrinimus;

14)

susigrąžinimas – bet kokia priemonė, kuria siekiama, kad būtų grąžintas galutiniam naudotojui jau pateiktas gaminys;

15)

pašalinimas – bet kokia priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią gaminio tiekimo grandinėje tiekimui rinkai;

16)

tarpusavio vertinimas – nacionalinės akreditacijos įstaigos vertinimo procesas, kurį atlieka kitos nacionalinės akreditacijos įstaigos pagal šio reglamento reikalavimus ir tam tikrais atvejais pagal papildomus tam tikruose sektoriuose taikomus techninius reikalavimus;

17)

rinkos priežiūra – valstybės institucijų vykdoma veikla ir priemonės, kurių jos ėmėsi, siekdamos užtikrinti, kad gaminiai atitiktų atitinkamuose derinamuosiuose Bendrijos teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir nekeltų pavojaus sveikatai, saugai ar kitam visuomenės interesų apsaugos aspektui;

18)

rinkos priežiūros institucija – valstybės narės institucija, atsakinga už rinkos priežiūrą šios valstybės narės teritorijoje;

19)

išleidimas į laisvą apyvartą – procedūra, numatyta 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (11) 79 straipsnyje;

20)

ženklas CE – tai ženklas, kuriuo gamintojas nurodo, jog gaminys atitinka taikytinus derinamųjų Bendrijos teisės aktų dėl ženklinimo šiuo ženklu reikalavimus, išraiška;

21)

derinamieji Bendrijos teisės aktai – bet kurie Bendrijos teisės aktai, kuriais suderinamos gaminių pateikimo į rinką sąlygos.

a)

kai valstybė narė, kurioje ji yra įsisteigusi, nusprendė nesteigti nacionalinės akreditacijos įstaigos ir nesikreipė į kitos valstybės narės nacionalinę akreditacijos įstaigą pagal 4 straipsnio 2 dalį;

b)

kai pirmojoje pastraipoje nurodytos nacionalinės akreditacijos įstaigos neakredituoja tų atitikties vertinimo veiklos rūšių, kurias pageidaujama akredituoti;

c)

kai pirmojoje pastraipoje nurodytų nacionalinių akreditacijos įstaigų tarpusavio vertinimo pagal 10 straipsnį rezultatai yra neigiami dėl tų atitikties vertinimo veiklos rūšių, kurias pageidaujama akredituoti.

1)

ji turi būti organizuota taip, kad būtų nepriklausoma nuo atitikties vertinimo įstaigų, kurias ji vertina, bei komercinių jėgų spaudimo ir būtų užtikrinta, jog tarp jos ir atitikties vertinimo įstaigų nekiltų interesų konfliktai;

2)

jos veikla organizuojama ir vykdoma taip, kad būtų užtikrintas tos veiklos objektyvumas ir nešališkumas;

3)

ji užtikrina, kad kiekvieną sprendimą, susijusį su kompetencijos tvirtinimu, priimtų ne vertinimą atlikę asmenys, bet kiti kompetentingi asmenys;

4)

ji taiko tinkamas priemones gautos informacijos konfidencialumui apsaugoti;

5)

ji nurodo atitikties vertinimo veiklos rūšis, kurias ji yra kompetentinga akredituoti, prireikus nurodydama atitinkamus Bendrijos arba nacionalinius teisės aktus ir standartus;

6)

ji nustato procedūras, kurios yra būtinos veiksmingam valdymui ir tinkamai vidinei kontrolei užtikrinti;

7)

joje dirba tiek kompetentingų darbuotojų, kad pakaktų tinkamam jos funkcijų vykdymui užtikrinti;

8)

ji dokumentais patvirtina darbuotojų, galinčių daryti poveikį vertinimo ir kompetencijos patvirtinimo kokybei, funkcijas, pareigas ir įgaliojimus;

9)

ji parengia darbuotojų veiklos rezultatų ir kompetencijos stebėsenos procedūras, jas įdiegia ir jų laikosi;

10)

ji tikrina, ar atitikties vertinimas atliekamas deramai, t. y. įstaigoms neužkraunama nereikalinga našta ir tinkamai atsižvelgiama į įstaigos dydį, sektorių, kuriame ji veikia, jos struktūrą, gaminio technologijos sudėtingumo laipsnį ir masinį ar serijinį gamybos proceso pobūdį;

11)

ji skelbia metines audito patikrintas sąskaitas, parengtas laikantis bendrai pripažintų apskaitos principų.

a)

prašyti pagal 14 straipsnį pripažintą įstaigą nustatyti vertinimo kriterijus bei tarpusavio vertinimo procedūras ir parengti sektorines akreditavimo schemas;

b)

pripažinti esamas sistemas, kuriose jau nustatyti vertinimo kriterijai ir tarpusavio vertinimo procedūros.

a)

imtis tolesnių veiksmų, kai pateikiamas skundas ar ataskaita dėl klausimų, susijusių su gaminių, kuriems taikomi derinamieji Bendrijos teisės aktai, keliamu pavojumi;

b)

vykdyti nelaimingų atsitikimų ir žalos sveikatai, kuriuos, kaip įtariama, lėmė tie gaminiai, stebėseną;

c)

užtikrinti, kad būtų imtasi taisomųjų veiksmų; ir

d)

imtis tolesnių veiksmų siekiant kaupti mokslines ir technines žinias saugos klausimais.

a)

rengia mokymų programas ir organizuoja mokymą bei nacionalinių pareigūnų mainus;

b)

rengia, organizuoja ir vykdo patirties, informacijos ir geriausios praktikos mainų programas, bendrų projektų programas ir veiksmus, informavimo kampanijas, bendrų vizitų ir atitinkamo dalijimosi ištekliais programas.

a)

gaminio savybės leidžia manyti, kad tas gaminys, nepaisant to, kad jis tinkamai įrengiamas, prižiūrimas ir naudojamas, kelia rimtą pavojų sveikatai, saugai, aplinkai arba bet kuriam kitam visuomenės interesui, nurodytam 1 straipsnyje;

b)

su gaminiu nepateikti rašytiniai arba elektroniniai dokumentai, kuriuos būtina pateikti pagal atitinkamus derinamuosius Bendrijos teisės aktus, arba gaminys neatitinka tokiuose teisės aktuose nustatytų ženklinimo reikalavimų;

c)

gaminys pažymėtas ženklu CE netikru arba klaidinančiu būdu.

a)

sektorinių akreditavimo schemų, nurodytų 13 straipsnio 3 dalyje, rengimą ir tikslinimą;

b)

pagal 14 straipsnį pripažįstamos įstaigos sekretoriato veiklą, kaip antai: akreditavimo koordinavimas, techninis darbas, susijęs su tarpusavio vertinimo sistemos veikimu, informacijos teikimas suinteresuotosioms šalims ir šios įstaigos dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje akreditacijos srityje;

c)

dalyvavimą rengiant ir atnaujinant gaires akreditavimo, pranešimo Komisijai apie atitikties vertinimo įstaigas, atitikties vertinimo ir rinkos priežiūros srityse;

d)

lyginamąją veiklą, susijusią su apsaugos straipsnių veikimu;

e)

techninių ekspertų, kurie padėtų Komisijai įgyvendinti rinkos priežiūros administracinį bendradarbiavimą, įskaitant administracinio bendradarbiavimo grupių veiklos finansavimą, rinkos priežiūros sprendimus ir apsaugos straipsnių atvejus, veiklą;

f)

parengiamąjį arba pagalbinį darbą, atliekamą įgyvendinant atitikties vertinimo, metrologijos, akreditavimo ir rinkos priežiūros veiklą, susijusią su Bendrijos teisės aktų įgyvendinimu, pavyzdžiui, tyrimus, programas, vertinimą, gaires, lyginamąją analizę, bendrus vizitus, mokslo tiriamuosius darbus, duomenų bazių kūrimą ir priežiūrą, mokymą, laboratorinius darbus, gebėjimų tikrinimą, tarplaboratorinius tyrimus ir atitikties vertinimo darbus, taip pat Europos rinkos priežiūros kampanijas ir panašaus pobūdžio veiklą;

g)

veiklą, vykdomą pagal techninės pagalbos programas, bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis ir skatinti bei stiprinti Europos atitikties vertinimo, rinkos priežiūros ir akreditavimo politiką bei sistemas tarp suinteresuotųjų šalių Bendrijoje ir tarptautiniu lygmeniu.

a)

pagal 14 straipsnį pripažįstamai įstaigai be kvietimo teikti paraiškas vykdyti veiklą, nurodytą 32 straipsnio 1 dalies a-g punktuose, kuriai pagal Finansinį reglamentą gali būti skiriamos dotacijos;

b)

dotacijų forma paskelbus kvietimą teikti paraiškas arba organizuojant viešuosius pirkimus kitoms institucijoms 32 straipsnio 1 dalies c–g punktuose nurodytai veiklai atlikti.

13.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/48

(1)

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 515/97 (3) pagerinta ankstesnė teisinė sistema, pirmiausia leidžiant kaupti informaciją Bendrijos duomenų bazėje – Muitinės informacinėje sistemoje (toliau – MIS).

(2)

Tačiau po Reglamento (EB) Nr. 515/97 įsigaliojimo įgyta patirtis parodė, kad MIS panaudojimas tik stebėjimo ir informavimo, diskretiškos priežiūros ar specialių patikrinimų tikslais neleidžia visapusiškai pasiekti sistemos tikslo, t. y. padėti atlikti operacijų, kuriomis pažeidžiami muitinės ar žemės ūkio teisės aktai, prevenciją, tyrimą ir teisminį persekiojimą.

(3)

Turint omenyje pokyčius, atsiradusius Europos Sąjungai išsiplėtus iki 27 valstybių narių, reikia iš naujo apsvarstyti Bendrijos muitinių bendradarbiavimą platesniame kontekste ir atnaujintos sistemos taikymą.

(4)

1999 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimas 1999/352/EB, EAPB, Euratomas dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) įsteigimo (4) ir Konvencija dėl informacijos technologijų naudojimo muitinės tikslais (5), sudaryta 1995 m. liepos 26 d. Tarybos aktu (6), pakeitė bendros valstybių narių ir Komisijos bendradarbiavimo Bendrijos teisės aktų pažeidimų prevencijos, tyrimo ir teisminio persekiojimo srityje sistemos sąlygas.

(5)

Strateginės analizės rezultatai turėtų padėti aukščiausiojo lygio vadovams apibrėžti kovos su sukčiavimu projektus, tikslus ir politikos kryptis, planuoti veiklą bei naudoti išteklius, būtinus nustatytiems operatyviniams tikslams pasiekti.

(6)

Tam tikrų asmenų ar įmonių, kurie nesilaiko ar įtariama, kad gali nesilaikyti muitinės ar žemės ūkio teisės aktų, veiklos, išteklių ir ketinimų operatyvinės analizės rezultatai turėtų padėti muitinės tarnyboms ir Komisijai imtis tinkamų priemonių konkrečiais atvejais, kad jos galėtų pasiekti nustatytų tikslų kovoje su sukčiavimu.

(7)

Pagal dabartinę sistemą, numatytą Reglamente (EB) Nr. 515/97, valstybės narės į MIS įvesti asmens duomenys gali būti nukopijuoti į kitas duomenų tvarkymo sistemas tik gavus išankstinį MIS partnerio, įvedusio duomenis į sistemą, leidimą ir laikantis jo nustatytų sąlygų, kaip numatyta 30 straipsnio 1 dalyje. Reglamento dalinio pakeitimo tikslas yra leisti nuo to išankstinio leidimo principo nukrypti tik vienu atveju – kai duomenis turi tvarkyti nacionalinės valdžios institucijos ir Komisijos tarnybos, atsakingos už rizikos valdymą siekiant atlikti prekių siuntų tikrinimus.

(8)

Dabartinę sistemą būtina papildyti teisiniu pagrindu, numatančiu baigtų ar nagrinėjamų muitinės bylų identifikavimo duomenų bazės sukūrimą. Tokios duomenų bazės sukūrimas pratęsia iniciatyvą, kurios buvo imtasi tarpvyriausybiniu muitinių bendradarbiavimo lygiu ir kuri buvo sukonkretinta 2003 m. gegužės 8 d. Tarybai priėmus aktą dėl Protokolo, iš dalies keičiančio Konvencijos dėl informacijos technologijų naudojimo muitinės tikslais nuostatas, susijusias su muitinės bylų identifikavimo duomenų bazės sukūrimu, sudarymo (7).

(9)

Siekiant stiprinti valstybių narių muitinių bendradarbiavimą ir valstybių narių muitinių bendradarbiavimą su Komisija bei nepažeidžiant kitų Reglamento (EB) Nr. 515/97 nuostatų, būtina užtikrinti galimybę keistis tam tikrais duomenimis įgyvendinant šio reglamento tikslus.

(10)

Be to, būtina užtikrinti glaudesnį ryšį su veikla, vykdoma tarpvyriausybiniu muitinių bendradarbiavimo ir bendradarbiavimo su kitomis Europos Sąjungos įstaigomis bei agentūromis ir kitomis tarptautinėmis ir regioninėmis organizacijomis lygiu. Tokia veikla tęsia 2003 m. spalio 2 d. Tarybos rezoliuciją dėl muitinių bendradarbiavimo strategijos (8) ir 2001 m. gruodžio 6 d. Tarybos sprendimą, išplečiantį Europolo mandatą tirti sunkias tarptautinio nusikalstamumo formas, išvardytas Europolo konvencijos priede (9).

(11)

Siekiant skatinti Komisijos, kitų Europos Sąjungos įstaigų ir agentūrų bei kitų tarptautinių ir regioninių organizacijų įgyvendinamos veiklos nuoseklumą, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai organizuoti mokymus ir teikti visokeriopą pagalbą, išskyrus finansinę paramą trečiųjų šalių ir Europos ir tarptautinių organizacijų bei agentūrų ryšių palaikymo pareigūnams, įskaitant keitimąsi gerąja patirtimi su šiomis įstaigomis ir, pvz., su Europolu ir Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos išorės sienų valdymo agentūra (Frontex).

(12)

Remiantis Reglamentu (EB) Nr. 515/97 reikėtų nustatyti sąlygas, būtinas bendroms muitinių operacijoms Bendrijos lygmeniu įgyvendinti. Reglamento (EB) Nr. 515/97 43 straipsnyje numatytam komitetui turėtų būti suteikta teisė nustatyti mandatą bendroms Bendrijos muitinių operacijoms.

(13)

Komisijoje turi būti sukurta nuolatinė infrastruktūra, kuri suteiktų galimybę ištisus kalendorinius metus koordinuoti bendras muitinių operacijas ir priimti valstybių narių atstovus bei, prireikus, trečiųjų šalių, Europos ar tarptautinių organizacijų ir agentūrų, visų pirma Europolo, Pasaulio muitinių organizacijos (PMO) ir Interpolo, ryšių palaikymo pareigūnus vienai ar kelioms konkrečioms operacijoms atlikti.

(14)

Siekiant spręsti su MIS susijusius priežiūros klausimus Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas bent kartą per metus turėtų sukviesti į posėdį nacionalinius duomenų apsaugos priežiūros pareigūnus.

(15)

Valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė vėl pasinaudoti ta infrastruktūra vykdant bendras muitinių operacijas Europos Sąjungos sutarties 29 ir 30 straipsniuose numatyto muitinių bendradarbiavimo srityje, nepažeidžiant Europolo vaidmens. Tokiu atveju bendros muitinių operacijos turėtų būti vykdomos laikantis kompetentingos Tarybos darbo grupės nustatyto mandato reikalavimų muitinių bendradarbiavimo srityje, kuriai taikoma Europos Sąjungos sutarties VI antraštinė dalis.

(16)

Be to, dėl naujų rinkų plėtros, vis didėjančios tarptautinės prekybos ir jos masto augimo, lydimo pagreitėjusio prekių pervežimo, reikia, kad muitinių administracijos neatsiliktų nuo šių pokyčių ir nestabdytų Europos ekonomikos augimo.

(17)

Pagrindiniai tikslai – pasiekti, kad visi ūkio subjektai galėtų iš anksto pateikti visus reikiamus dokumentus ir visapusiškai kompiuterizuoti savo ryšius su muitinės tarnybomis. Kol kas lieka dabartinė padėtis, kuri pasižymi skirtingais nacionalinių informacinių sistemų išsivystymo lygiais; būtina pagerinti kovos su sukčiavimu priemones, nes galimybė vykdyti neteisėtą prekybą vis dar egzistuoja.

(18)

Taigi kovos su sukčiavimu tikslu būtina reformuojant ir modernizuojant muitinės sistemas ieškoti informacijos kuo anksčiau. Be to, siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms nustatyti prekių siuntas, kurias gabenant gali būti pažeidžiami muitinės ar žemės ūkio teisės aktai, taip pat nustatyti šiam tikslui naudojamas transporto priemones, įskaitant konteinerius, reikėtų sujungti pagrindinių tarptautinių viešųjų ar privačių paslaugų teikėjų, kurių veikla susijusi su tarptautine tiekimo grandine, pateiktus duomenis į centrinį Europos duomenų registrą.

(19)

Fizinių asmenų apsaugą tvarkant asmens duomenis reglamentuoja 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (10) bei 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (11), kurios visapusiškai taikomos informacinės visuomenės paslaugoms. Tomis direktyvomis jau nustatytas Bendrijos teisinis asmens duomenų apsaugos pagrindas, todėl šio klausimo nebūtina aptarti šiame reglamente siekiant užtikrinti gerą vidaus rinkos veikimą, visų pirma laisvą asmens duomenų judėjimą tarp valstybių narių. Šis reglamentas turi būti įgyvendinamas ir taikomas laikantis asmens duomenų apsaugai taikomų taisyklių, visų pirma keitimosi informacija, kuria siekiama paremti sukčiavimo prevencijos ir nustatymo veiksmus, ir jos kaupimo.

(20)

Prieš keičiantis asmens duomenimis su trečiosiomis šalimis reikėtų patikrinti, ar pagal šalies gavėjos duomenų apsaugos taisykles užtikrinama tam tikro lygio apsauga, prilygstanti Bendrijos teisės užtikrinamai apsaugai.

(21)

Kadangi priėmus Reglamentą (EB) Nr. 515/97 valstybės narės perkėlė Direktyvos 95/46/EB nuostatas į savo nacionalinę teisę ir Komisija įsteigė nepriklausomą instituciją, įgaliotą užtikrinti, kad Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis būtų laikomasi asmens laisvių ir pagrindinių teisių, kaip numatyta 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (12), reikėtų suderinti asmens duomenų apsaugos kontrolės priemones ir nuorodą į Europos ombudsmeną pakeisti nuoroda į Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūną, nepažeidžiant ombudsmeno įgaliojimų.

(22)

Turėtų būti patvirtintos priemonės, būtinos Reglamentui (EB) Nr. 515/97 įgyvendinti, laikantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (13).

(23)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus spręsti dėl klausimų, įtrauktinų į MIS, ir nustatyti operacijas, susijusias su žemės ūkio teisės aktų, apie kuriuos informacija įtraukiama į MIS, taikymu. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines Reglamento (EB) Nr. 515/97 nuostatas, inter alia, jį papildant naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti patvirtintos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(24)

Reglamento (EB) Nr. 515/97 įgyvendinimo ataskaita turėtų būti įtraukiama į Europos Parlamentui ir Tarybai kasmet pateikiamą ataskaitą apie priemones, kurių buvo imtasi įgyvendinant Sutarties 280 straipsnį.

(25)

Reglamentas (EB) Nr. 515/97 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas.

(26)

Kadangi šio Reglamento tikslo, t. y. kovos su sukčiavimu ir bet kokia kita neteisėta veika, kenkiančia Bendrijos finansiniams interesams, koordinavimo, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(27)

Šiame reglamente atsižvelgiama į pagrindines teises ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (14). Visų pirma šiuo reglamentu siekiama užtikrinti visapusišką pagarbą teisei į asmens duomenų apsaugą (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnis).

(28)

Atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 45/2001 28 straipsnio 2 dalį buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, kuris nuomonę pateikė 2007 m. vasario 22 d. (15),

1)

2 straipsnio 1 dalis papildoma šiomis įtraukomis:

2)

įterpiamas šis straipsnis:

„2a straipsnis

Nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų ir siekiant įgyvendinti šio reglamento tikslus, ypač tais atvejais, kai muitinės deklaracija nepateikiama arba pateikiama supaprastinta deklaracija, kai deklaracija nėra tinkamai užpildyta arba kai yra pagrindo manyti, kad deklaracijoje pateikti duomenys yra neteisingi, Komisija arba bet kurios valstybės narės kompetentinga institucija gali keistis su kitos valstybės narės kompetentinga institucija arba su Komisija šiais duomenimis:

Šis straipsnis taikomas tik 2 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje apibūdintoms prekių siuntoms.

3)

15 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4)

18 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

5)

III antraštinė dalis papildoma šiais straipsniais:

„18a straipsnis

1.   Nepažeidžiant valstybių narių kompetencijos ir siekiant padėti 1 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms nustatyti prekių siuntas, susijusias su operacijomis, kuriomis gali būti pažeidžiami muitinės ir žemės ūkio teisės aktai, taip pat nustatyti šiam tikslui naudojamas transporto priemones, įskaitant konteinerius, Komisija sukuria ir administruoja viešųjų ar privačių paslaugų teikėjų, kurių veikla susijusi su tarptautine tiekimo grandine, pateiktų duomenų registrą. Šis registras tiesiogiai prieinamas toms institucijoms.

2.   Administruodama šį registrą Komisija turi teisę:

3.   Šiame straipsnyje nurodyti duomenys visų pirma susiję su konteinerių ir (arba) transporto priemonių judėjimu, taip pat su šiuo judėjimu susijusiomis prekėmis ir asmenimis. Tai apima tokius duomenis (jei jų yra):

4.   Tik paskirti analitikai turi teisę Komisijoje tvarkyti asmens duomenis pagal 2 dalies b ir c punktus.

Asmens duomenys, kurie nėra būtini atitinkamam tikslui pasiekti, nedelsiant sunaikinami arba iš jų pašalinami bet kokie asmenį identifikuojantys požymiai. Bet kokiu atveju jie gali būti saugomi ne ilgiau kaip trejus metus.

18b straipsnis

1.   Komisijai leidžiama organizuoti mokymus ir teikti visokeriopą pagalbą, išskyrus finansinę paramą, trečiųjų šalių, Europos ir tarptautinių organizacijų ir agentūrų ryšių palaikymo pareigūnams.

2.   Komisija valstybėms narėms gali atlikti ekspertizę, teikti techninę ar logistinę pagalbą, organizuoti mokymo ar komunikacinę veiklą arba suteikti bet kokią kitą operatyvinę paramą šio reglamento tikslams pasiekti ir valstybių narių įsipareigojimams vykdyti įgyvendinant Europos Sąjungos sutarties 29 ir 30 straipsniuose numatytą muitinių bendradarbiavimą.

6)

19 straipsnis pakeičiamas taip:

„19 straipsnis

Jeigu suinteresuotoji trečioji šalis yra teisiškai įsipareigojusi teikti pagalbą, reikalingą surinkti visiems įrodymams apie neteisėtas operacijas, kuriomis, įtariama, kad gali būti pažeidžiami muitinės ar žemės ūkio teisės aktai arba nustatyti operacijų, kuriomis pažeidžiami tokie teisės aktai, mastą, pagal šį reglamentą gautą informaciją jai gali perduoti:

Valstybė narė perduodama šią informaciją laikosi savo vidaus teisės nuostatų dėl asmens duomenų perdavimo trečiosioms šalims.

Visais atvejais yra įsitikinama, kad suinteresuotosios trečiosios šalies taisyklėmis garantuojamas toks apsaugos lygis, koks numatytas 45 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“;

7)

20 straipsnio 2 dalies d punktas išbraukiamas;

8)

23 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

9)

24 straipsnis papildomas šiais punktais:

10)

25 straipsnis pakeičiamas taip:

„25 straipsnis

1.   Sprendimas dėl duomenų, kurie turi būti įtraukti į MIS ir kurie priklauso kiekvienai iš 24 straipsnio a–h punktuose nurodytų kategorijų, priimamas laikantis 43 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros su tikrinimu, jei to reikia, kad būtų pasiektas sistemos tikslas. Asmens duomenys jokiu būdu neturi būti įtraukti į 24 straipsnio e punkte nurodytą kategoriją.

2.   Į 24 straipsnio a–d punktuose nurodytas kategorijas kaip asmens duomenys įtraukta informacija apima tik:

3.   Į 24 straipsnio f punkte nurodytą kategoriją kaip asmens duomenys įtraukta informacija apima tik ekspertų pavardes ir vardus.

4.   Į 24 straipsnio g ir h punktuose nurodytas kategorijas kaip asmens duomenys įtraukta informacija apima tik:

5.   Jokiais atvejais neįtraukiami asmens duomenys apie rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus, narystę profesinėse sąjungose ir duomenys apie asmens sveikatą ar seksualinį gyvenimą.“;

11)

27 straipsnis pakeičiamas taip:

„27 straipsnis

1.   24 straipsnyje nurodytoms kategorijoms priklausantys asmens duomenys į MIS įtraukiami tik siekiant atlikti šiuos siūlomus veiksmus:

2.   24 straipsnyje nurodytoms kategorijoms priklausantys asmens duomenys į MIS gali būti įtraukti tik tais atvejais, kai, visų pirma remiantis žiniomis apie ankstesnę neteisėtą veiklą arba informacija, kuri buvo perduota teikiant pagalbą, yra akivaizdžių požymių, jog tam tikras asmuo yra įvykdęs, vykdo ar įvykdys operacijas, kuriomis pažeidžiami muitinės ar žemės ūkio teisės aktai ir kurios turi ypač didelės svarbos Bendrijos lygmeniu.“;

12)

34 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Siekdamos užtikrinti tinkamą šio reglamento nuostatų dėl asmens duomenų apsaugos taikymą, valstybės narės ir Komisija MIS sistemą laiko asmens duomenų tvarkymo sistema, kuriai taikomos:

13)

35 straipsnis pakeičiamas taip:

„35 straipsnis

1.   Atsižvelgiant į 30 straipsnio 1 dalį, MIS partnerėms draudžiama naudoti MIS esančius asmens duomenis kitu nei numatyta 23 straipsnio 2 dalyje tikslu.

2.   Duomenys gali būti nukopijuojami tik dėl techninių priežasčių, jei kopijuoti būtina 29 straipsnyje nurodytų institucijų atliekamai informacijos paieškai.

3.   Asmens duomenų, kuriuos į MIS įvedė valstybė narė arba Komisija, negalima kopijuoti į duomenų tvarkymo sistemas, už kurias atsakingos valstybės narės arba Komisija, išskyrus rizikos valdymo sistemas, naudojamas orientuoti muitinius tikrinimus nacionaliniu lygiu, ar operatyvinės analizės sistemas, naudojamas koordinuojant veiksmus Bendrijos lygiu.

Tokiu atveju tik kiekvienos valstybės narės nacionalinių institucijų ir Komisijos tarnybų paskirti analitikai turi teisę tvarkyti iš MIS gautus asmens duomenis rizikos valdymo sistemoje, naudojamoje orientuoti nacionalinių institucijų atliekamus muitinius tikrinimus arba operatyvinės analizės sistemoje, naudojamoje koordinuojant veiksmus Bendrijos lygiu.

Valstybės narės Komisijai siunčia rizikos valdymo tarnybų, kurioms pavaldūs analitikai įgalioti gauti į MIS įvestų asmens duomenų kopiją ir juos tvarkyti, sąrašą. Komisija apie tai praneša kitoms valstybėms narėms. Ji taip pat visoms valstybėms narėms perduoda susijusią informaciją apie savo pačios tarnybas, atliekančias operatyvinę analizę.

Paskirtų nacionalinių institucijų ir Komisijos tarnybų sąrašą informavimo tikslais Komisija skelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Iš MIS gautų asmens duomenų kopija saugoma ne ilgiau negu būtina, kad būtų pasiektas tikslas, dėl kurio ši kopija buvo padaryta. Duomenų kopiją pasidariusi MIS partnerė bent kartą per metus iš naujo apsvarsto būtinybę saugoti duomenų kopiją. Saugojimo laikotarpis negali būti ilgesnis nei dešimt metų. Asmens duomenys, kurie nėra būtini tolesnei analizei, nedelsiant sunaikinami arba iš jų pašalinami asmenį identifikuojantys požymiai.“;

14)

36 straipsnio 2 dalies antra pastraipa pakeičiama taip:

„Bet kuriuo atveju bet kuriam asmeniui, kurio duomenys yra tvarkomi, susipažinti su jais gali būti neleidžiama tol, kol vyksta stebėjimas ir informavimas ar diskretiška priežiūra, taip pat tol, kol atliekama duomenų operatyvinė analizė arba vykdomas administracinis ar baudžiamasis tyrimas.“;

15)

37 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

16)

V antraštinės dalies 7 skyriaus pavadinimas pakeičiamas taip: „Duomenų saugumas“;

17)

38 straipsnio 1 dalis papildoma šiuo punktu:

18)

įterpiama ši antraštinė dalis:

„Va ANTRAŠTINĖ DALIS

MUITINĖS BYLŲ IDENTIFIKAVIMO DUOMENŲ BAZĖ

1 SKYRIUS

Muitinės bylų identifikavimo duomenų bazės sukūrimas

41a straipsnis

1.   MIS taip pat apima specialią duomenų bazę, vadinamąją „Muitinės bylų identifikavimo duomenų bazę“ (toliau – FIDE). Nepažeidžiant šios antraštinės dalies nuostatų, visos šio reglamento nuostatos dėl MIS taip pat taikomos FIDE, ir bet kokia nuoroda į MIS apima ir nuorodą į minėtą duomenų bazę.

2.   FIDE tikslai yra padėti užtikrinti operacijų, kuriomis pažeidžiami įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją arba išvežant iš jos taikomi muitinės ir žemės ūkio teisės aktai, prevenciją ir palengvinti bei paspartinti jų išaiškinimą ir teisminį persekiojimą.

3.   FIDE uždavinys yra sudaryti sąlygas Komisijai, kai ji pradeda koordinuoti veiksmus pagal 18 straipsnį arba rengia Bendrijos misiją į trečiąją šalį pagal 20 straipsnį, ir valstybės narės kompetentingoms institucijoms, paskirtoms atlikti administracinius tyrimus pagal 29 straipsnį, kai jos pradeda tirti arba tiria vieno ar daugiau asmenų arba įmonių veiklą, nustatyti kitų valstybių narių kompetentingas institucijas ar Komisijos tarnybas, kurios atlieka ar atliko tų asmenų ar įmonių veiklos tyrimus tam, kad turint informacijos apie egzistuojančias tyrimų bylas būtų pasiekti 2 dalyje nurodyti tikslai.

4.   Jei FIDE bazėje paiešką atliekančiai valstybei narei ar Komisijai reikia daugiau informacijos apie įregistruotas su asmenimis ar įmonėmis susijusias tyrimų bylas, ji prašo informaciją pateikusios valstybės narės pagalbos.

5.   Valstybių narių muitinės tarnybos gali naudotis FIDE, vykdydamos Europos Sąjungos sutarties 29 ir 30 straipsniuose numatytą muitinių bendradarbiavimą. Šiuo atveju Komisija užtikrina techninį šios duomenų bazės valdymą.

2 SKYRIUS

FIDE veikla ir naudojimasis ja

41b straipsnis

1.   Siekdamos 41a straipsnio 3 dalyje apibrėžtų tikslų, kompetentingos institucijos į FIDE gali įvesti duomenis iš tyrimų bylų tais atvejais, kai pažeidžiami įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją arba išvežant iš jos taikomi muitinės ar žemės ūkio teisės aktai ir kai šie atvejai ypač svarbūs Bendrijos lygiu. Duomenys apima tik šias kategorijas:

a, b ir c punktuose nurodyti duomenys įvedami atskirai kiekvienam asmeniui ar įmonei. Nuorodos tarp šių duomenų įrašų draudžiamos.

2.   1 dalies a punkte nurodyti asmens duomenys apima tik:

3.   Pagal 41d straipsnį duomenys įvedami ribotam laikui.

41c straipsnis

1.   Duomenis į FIDE įvesti ir su jais susipažinti gali tik 41a straipsnyje nurodytos institucijos.

2.   Bet kokia FIDE bazėje atliekama paieška turi apimti šiuos asmens duomenis:

3 SKYRIUS

Duomenų saugojimas

41d straipsnis

1.   Terminas, kurį gali būti saugomi duomenys, priklauso nuo juos pateikusios valstybės narės įstatymų, teisės aktų ir procedūrų. Toliau nurodyti ilgiausi terminai, kurie apskaičiuojami nuo duomenų įvedimo į tyrimo bylą dienos ir kurie negali būti viršyti:

Šių laikotarpių sumuoti negalima.

2.   Visais 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais tyrimo etapais netrukus po to, kai pagal duomenis pateikusios valstybės narės įstatymus, teisės aktus ir procedūras asmuo ar įmonė, kuriems taikomas 41b straipsnis, nebeįtariami, su šiuo asmeniu ar šia įmone susiję duomenys nedelsiant sunaikinami.

3.   Duomenys FIDE sunaikinami automatiškai iš karto po to, kai baigiasi 1 dalyje numatytas ilgiausias duomenų saugojimo terminas.“;

19)

VI antraštinė dalis pakeičiama taip:

„VI ANTRAŠTINĖ DALIS

FINANSAVIMAS

42a straipsnis

1.   Šis reglamentas yra pagrindinis teisės aktas, kuriuo remiantis finansuojami visi šiame reglamente numatyti Bendrijos veiksmai, įskaitant:

2.   Iš bendrojo Europos Sąjungos biudžeto taip pat padengiamos 1 dalies c punkto tikslais naudojamam bendram ryšių tinklui priklausančių Bendrijos elementų įsigijimo, tyrimo, plėtros ir priežiūros išlaidos. Siekdama užtikrinti tų elementų veiksmingumą, Komisija Bendrijos vardu sudaro reikiamas sutartis.

3.   Atsižvelgdamos į MIS veiklos išlaidas ir pagal 40 straipsnį numatytas sumas žalai atlyginti, valstybės narės ir Komisija atsisako kelti bet kokius reikalavimus dėl išlaidų, susijusių su šiame reglamente numatytais informacijos ar dokumentų teikimu, administracinio tyrimo atlikimu ar bet kokia kita operatyvine veikla, vykdomais valstybės narės ar Komisijos prašymu, kompensavimo, išskyrus ekspertams mokamą atlygį, jeigu jis iš viso mokamas.

20)

43 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

21)

44 straipsnyje žodžiai „MIS V dalies nuostatų“ ir 45 straipsnio 2 dalyje žodžiai „V dalies nuostatų, susijusių su MIS“ pakeičiami žodžiais „V ir Va antraštinių dalių nuostatų“.

22)

įterpiamas šis straipsnis:

„51a straipsnis

Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, kiekvienais metais Europos Parlamentui ir Tarybai praneša, kokių priemonių ji ėmėsi įgyvendindama šį reglamentą.“;

23)

53 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

13.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/60

(1)

Remiantis 2001 m. rugsėjo mėn. Tarybos išvadomis ir išvadomis, kurias Europos Vadovų Taryba priėmė Lakene 2001 m. gruodžio mėn., Sevilijoje 2002 m. birželio mėn., Salonikuose 2003 m. birželio mėn. ir Briuselyje 2004 m. kovo mėn., Vizų informacinės sistemos (VIS) sukūrimas yra viena svarbiausių Europos Sąjungos politikos iniciatyvų, skirta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei sukurti.

(2)

2004 m. birželio 8 d. Tarybos sprendimu 2004/512/EB dėl Vizų informacinės sistemos (VIS) sukūrimo (2) buvo sukurta apsikeitimo vizų duomenimis tarp valstybių narių sistema – VIS.