10.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 64/1

10.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 64/3

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 181/2009 (2)2009 m. kovo 6 d. sustabdytas intervencinis sviesto supirkimas nustatyta kaina, kurį buvo leista vykdyti laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki rugpjūčio 31 d., nes pasiūlymuose nurodytas kiekis jau siekia Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 13 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytą 30 000 tonų kiekį arba jį viršija.

(2)

Siekiant toliau remti sviesto rinką, turėtų būti leista skelbti konkursą.

(3)

Komisijai nusprendus supirkimą vykdyti konkurso tvarka, turi būti laikomasi Komisijos reglamento (EB) Nr. 105/2008 (3) 13 straipsnyje nurodytų taisyklių.

(4)

Atsižvelgiant į ypatingą pieno rinkos padėtį ir siekiant, kad sistema būtų veiksmingesnė, tikslinga, nukrypstant nuo galiojančių nuostatų, pasiūlymų teikimo dažnumą padidinti iki dviejų kartų per mėnesį.

(5)

Siekiant sviesto supirkimą konkurso tvarka pradėti iš karto po intervencinio supirkimo nustatyta kaina sustabdymo, šis reglamentas turėtų įsigalioti kuo anksčiau.

(6)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo vadybos komiteto nuomonę,

10.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 64/4

(1)

2005 m. gruodžio 30 d. rašte Italijos bankų asociacija (ABI) pateikė Komisijai skundą dėl numanomos naudos Poste Italiane SpA (PI) bankinei veiklai. Skunde teigiama, kad Italija už surinktas ir į valstybės ižde atidarytą einamąją sąskaitą pervestas pašto einamųjų sąskaitų lėšas priskaičiavo 4 % palūkanų, nors pašto einamųjų sąskaitų palūkanų norma siekia apie 1 %. Teigiamas PI skirtumas tarp aktyvių ir pasyvių palūkanų normų (2) būtų didesnis nei atitinkamas rinkos palūkanų normų skirtumas, todėl tai yra valstybės pagalba.

(2)

2006 m. vasario 7 d. rašte Komisija Italijos valdžios institucijoms pateikė kai kuriuos klausimus. Pateikusi prašymą pratęsti atsakymo terminą, Italija atsakė 2006 m. balandžio 21 d. rašte. 2006 m. kovo 30 d. įvyko susitikimas su Italijos valdžios institucijomis ir PI atstovais.

(3)

2006 m. rugsėjo 26 d. raštu Komisija pranešė Italijai apie sprendimą pradėti procedūrą dėl priemonės pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas. Italijos valdžios institucijos tai padarė 2006 m. spalio 31 d. ir 2006 m. gruodžio 29 d. raštuose, ABI atsakė 2006 m. gruodžio 27 d. rašte. 2007 m. sausio 15 d. rašte Komisija persiuntė ABI pastabas Italijos valdžios institucijoms, suteikdama joms teisę atsakyti. Italija pateikė pastabas 2007 m. vasario 16 d. rašte.

(5)

2007 m. vasario 21 d. rašte Komisija paprašė papildomos informacijos, kurią Italija pateikė 2007 m. kovo 30 d., 2007 m. balandžio 2 d. ir 2007 m. birželio 1 d. raštuose.

(6)

2007 m. birželio 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. įvyko du susitikimai su Italijos valdžios institucijomis ir PI atstovais. Po paskutinio susitikimo Komisija pateikė naujus klausimus 2007 m. spalio 25 d. rašte, į kurį Italija atsakė 2007 m. lapkričio 27 d.

(7)

2008 m. vasario 29 d. Italija atsiuntė papildomą informaciją, o 2008 m. kovo 4 d. įvyko Italijos valdžios institucijų ir Komisijos susitikimas.

(8)

Komisija 2008 m. kovo 5 d. ir 2008 m. balandžio 3 d. pateikė naujus klausimus, į kuriuos Italija atsakė atitinkamai 2008 m. kovo 7 d. ir 2008 m. balandžio 23 d.

(9)

PI yra visuotinis pašto paslaugų teikėjas Italijoje ir vykdo šį visuotinių pašto paslaugų įsipareigojimą (4) pagal nacionalinius visuotinių pašto paslaugų teisės aktus (5). Šiuo metu finansinės paslaugos nėra įtrauktos į PI turimus įgaliojimus teikti bendro ekonominio intereso paslaugas.

(10)

Be visuotinių pašto paslaugų užtikrinimo, PI yra pajėgi suteikti komunikacijos, logistikos ir finansų produktus bei integruotas paslaugas visoje šalies teritorijoje. Pagrindiniai 2006 m. duomenys yra šie (6):

(11)

Pagal PI biudžetą 2006 m. finansinis pašto paslaugų įnašas į visas gautas grupės pajamas sudarė 33,5 %; 27,5 % visų gautų pajamų sudarė finansinės paslaugos, 37,6 % – draudimo paslaugos. Finansinės ir draudimo paslaugos atitinkamai sudarė 82,0 % ir 18,7 % bendrų PI grupės veiklos rezultatų. Iš pašto paslaugų buvo gauta 4 mln. EUR veiklos nuostolių.

(12)

PI bankinė veikla yra vykdoma per visiškai integruotą Bancoposta padalinį.

(13)

Iki 2003 m. gruodžio 100 % PI priklausė Italijos valstybei. 2003 m. gruodį Italijos valstybė 35 % PI registruoto kapitalo nurodė pervesti į indėlių ir paskolų kasą (Cassa Depositi e Prestiti (CDP). Valstybės administracija 2003 m. pabaigoje pertvarkė CDP į akcinę bendrovę. Nuo to laiko, nepaisant 30 % registruoto kapitalo pervedimo į 65 akcijas valdančius fondus (7), CDP išlieka kontroliuojama valstybės.

(14)

Poste Italiane SpA taip pat yra privatus valstybės kontroliuojamas subjektas.

(15)

Pagal neseniai atliktą tyrimą (8), prieš įgyvendinant pirmą pašto direktyvą (9), Italijos pašto rinka buvo sąlyginai atvira. Įvairūs ne PI operatoriai jau galėjo platinti adresuotą reklaminę korespondenciją ir hibridines siuntas. Be to, kai kurie vietiniai pašto operatoriai vykdė korespondencijos platinimo veiklą kaip PI subrangovai. Priėmus Direktyvą 97/67/EB dėl pašto paslaugų, hibridinių siuntų pristatymo tvarka buvo įtraukta tarp rezervuotų paslaugų, todėl subrangos santykiai buvo nutraukti. Gaunamas tarptautinis paštas ir į užsienį išsiunčiamas paštas visiškai priklauso PI rezervuotai veiklai. Nuo 2003 m. sausio 1 d. į Italijos sistemą buvo įtraukta antroji pašto direktyva (10), kurioje numatyta vidaus pašto rinką baigti sukurti iki 2009 m. sausio 1 d., rezervuotus produktus apribojant iki 100 gramų siuntai, o pirmenybinių siuntų tarifus – iki trigubų, skaičiuojant nuo bazinės kainos. Nuo 2006 m. sausio 1 d. į PI pripažintas rezervuotas paslaugas įeina pirmenybinio pašto korespondencijos, kainuojančios iki 2,5 karto daugiau negu bazinis tarifas ir sveriančios iki 50 gramų (11), siuntimas. Šiuo metu pašto rinka yra sąlyginai de jure atvira, nes nuo šiol yra liberalizuotas tiesioginės reklamos per paštą pristatymas. Įvežimo taisyklės nelaikomos griežtomis (12).

(16)

2006 m. spalio 19 d. Komisija pasiūlė naują pašto direktyvą, kad būtų visiškai sukurta Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinka. Direktyva (13) įsigaliojo 2008 m. vasario 27 d., joje numatytas monopolijų pašto paslaugoms panaikinimas de jure iki 2010 m. gruodžio 31 d. su galimybe kai kurioms valstybėms narėms atidėti terminą iki 2012 m. gruodžio 31 d.

(17)

2001 m. kovo 14 d. Respublikos Prezidento dekretu Nr. 144 buvo reglamentuotos bankinio ir finansinio tipo PI teikiamos paslaugos, kurios sudaro Bancoposta veiklą. Į šią veiklą įeina: bet kokios formos taupomųjų indėlių rinkliava; mokėjimo paslaugų teikimas; tarpininkavimas keičiant valiutą; bankų ir kitų įgaliotų finansinių tarpininkų suteiktų finansavimų pardavimo skatinimas ir platinimas; kai kurių investavimo paslaugų suteikimas (derybos ir akcijų platinimas bei rinkimas trečiųjų asmenų vardu, atmetant derybas savo vardu ir individualaus portfelio valdymą, bent jau iki 2007 m.). Galimybė vykdyti finansavimo veiklą PI yra akivaizdžiai atmesta.

(18)

Bancoposta gali būti laikoma taupymo institucija ir finansine tarpininke. Nors ji ir nėra bankas, ji naudojasi gausiais PI pašto skyriais savo pačios veiklai vykdyti ir bankinėms paslaugoms bei kitiems finansiniams produktams siūlyti.

(19)

13 893 pašto langeliai (vidutiniškai bent po vieną komunoje), dėl kurių PI yra didžiausias Italijos bankinis tinklas, turi būti laikomi labiau privalumu negu našta: jų išlaikymo išlaidas iš esmės padengia finansinės paslaugos, taigi manoma, kad visuotinių paslaugų teikėjui jie nesudaro mokestinės naštos (14).

(20)

2004 m. paskelbtoje ataskaitoje reitingo agentūra Fitch skelbia, kad PI/Bancoposta yra pajėgi pasiekti visus Italijos gyventojus, ir artimoje ateityje jai negalės prilygti joks nacionalinis bankas (15). Taip pat agentūra pažymi, kad PI savo strategijos pagrindu laiko finansinių paslaugų vystymą.

(21)

PI siūlo platų finansinių paslaugų, konkuruojančių su bankų sistemos siūlomomis paslaugomis, spektrą:

(22)

Per pašto einamąsias sąskaitas PI vykdo tiesioginę lėšų rinkimo veiklą. 1 lentelėje parodytas vidutinis metinis pašto einamųjų sąskaitų depozitas 1995–2006 m.:

1   lentelė

(23)

2001 m. PI pasiūlė Conto BancoPosta – pašto einamąją sąskaitą, savo savybėmis panašią į paprastą einamąją sąskaitą. Iki Conto BancoPosta pašto einamoji sąskaita dėl susijusių paslaugų trūkumo (pvz., kreditinės ir debetinės kortelės) nebuvo lygiavertis mažmeninės rinkos produktas ir buvo skirta pirmiausiai viešajam administravimui ir stambioms privačioms bendrovėms (t. y. nacionalinėms paslaugų teikėjoms).

(24)

Pagal Italijos pateiktus duomenis 2000–2007 m. Poste Italiane einamosios sąskaitos rinkos dalis Italijos einamųjų sąskaitų rinkoje buvo tokia:

(25)

ABI nurodo, kad PI tiesioginis lėšų rinkimas išaugo daugiau negu konkuruojančio banko vykdomas lėšų rinkimas. 1999–2004 m. banko tiesioginio lėšų rinkimo rodiklis buvo apie 36 %, palyginti su išaugusiu 94 % lėšų rinkimu į pašto einamąsias sąskaitas (17). ABI teigia, kad tiesioginių PI lėšų augimas pastebimai sumažino bankinės sistemos surinktas lėšas: 1999 m. pašto einamosios sąskaitos sudarė 2,2 % tiesiogiai surinktų lėšų rinkos (bankinės ir pašto); 2004 m. šis procentas pakilo iki 3,1 %. ABI mano, kad didesnį pašto einamųjų sąskaitų pasisekimą palyginti su banko sąskaitomis iš esmės nulėmė PI savo sąskaitų savininkams pasiūlytos patrauklios sąlygos vienodoms paslaugoms. Pavyzdžiui, vidutinė banko einamųjų sąskaitų grąža siekia apie 0,6 %–0,7 % palyginti su Bancoposta pasiūlytu 1,1 % nuo einamosios sąskaitos 2005 m. pradžioje.

(26)

Be tiesioginio rinkimo per pašto einamąsias sąskaitas, PI atlieka netiesioginio rinkimo veiklą pašto taupymo sąskaitomis (taupomųjų knygelių ir taupymo lakštų platinimas CDP vardu).

(27)

Be to, paskutiniaisiais metais PI pastebimai padidino savo klientams siūlomų mokėjimo priemonių pasirinkimą, prie tradicinių pašto mokėjimo priemonių (pašto indėlių sertifikatai ir pašto vekseliai) prijungdama ir anksčiau bankų standartiškai siūlytas priemones (debetinės ir kreditinės kortelės, pavedimai, tiesioginės debeto paslaugos sąskaitoms apmokėti) (18).

(28)

Galiausiai PI platina šiuos finansinius ir investavimo produktus:

(29)

Toliau esančioje schemoje pateiktas PI ir iždo santykis priėmus 2003 m. gruodžio 5 d. dekretą (21).

1   schema

(30)

Šiomis aplinkybėmis šiame sprendime vertinama priemonė yra 2005 m. gruodžio 23 d. Įstatymas Nr. 266 (22) (toliau – 2006 m. finansinis įstatymas), priimtas 2006 m. vasario 23 d. Ekonomikos ir finansų ministerijos ir Poste Italiane susitarimu (toliau – susitarimas).

(31)

2006 m. finansiniame įstatyme nustatyta, kad Ekonomikos ir finansų ministerija ir PI nustato rinkos parametrus ir vertės, taikomos valstybės ižde laikomų pašto einamųjų sąskaitų depozitams, apskaičiavimo būdą, taip pat numatant bent 150 mln. EUR sumažinimą palyginti su atitinkamomis palūkanomis, ministerijos priskaičiuotoms nuo 2005 m.

(32)

Susitarime apibrėžti konkretūs palūkanų mokėjimo skaičiavimo būdai trejiems metams; susitarimas įsigaliojo 2006 m. balandžio 4 d. (23) ir taikomas atgaline data nuo 2005 m. sausio 1 d. Susitarimo galiojimas baigiasi 2009 m. balandžio 4 d. Metinis palūkanų mokėjimas yra iš esmės skaičiuojamas kaip svertinis vidutinės metinės grąžos vidurkis BTP (24) 30 metų (80 % dydis) ir 10 metų (10 % dydis), o BOT (25) – 12 mėn. (10 % dydis). Valstybės vertybinių popierių vidutinė metinė grąža, numatyta susitarime, gauta skaičiuojant paprastą aritmetinį grąžos rodiklį (24 ataskaitų suma iš 24), kurį MTS SpA (bendrovė, valdanti Italijos vertybinių popierių ir kitų fiksuotos vertės vertybinių popierių elektroninę platformą) nustato kiekvieno mėnesio 1 ir 15 d. Parametrų atnaujinimas kas 15 dienų reiškia, kad grąža faktiškai yra kintanti ir svyruojanti. Be to, rodiklių kreivės pasislinkimų, keičiančių santykius tarp trumpalaikių ir ilgalaikių rodiklių, atveju PI turi galimybę prašyti peržiūrėti krepšelį. Kiekviena šalis gali pasitraukti iš susitarimo, pranešdama apie tai kitai šaliai ne mažiau kaip prieš šešis mėnesius iki kiekvienų metų gruodžio 31 d.

(33)

Pritaikius susitarime numatytą metodiką, gauti šie rezultatai:

(34)

2005 m. ir 2006 m. palūkanos buvo sumokėtos atitinkamai 2006 m. ir 2007 m. Italijos valdžios institucijų teigimu, 2007 m. priklausantis įnašas dar nebuvo sumokėtas.

(35)

Sumos už pašto einamąsias paslaugas turi būti pervestos Ekonomikos ir finansų ministerijai ir (arba) iždui (vadinamasis „panaudojimo įpareigojimas“) (27).

(36)

2006 m. gruodžio 27 d. Įstatymu Nr. 296 (28) (toliau – 2007 m. finansinis įstatymas) Italija pakeitė 2006 m. finansiniame įstatyme numatytą palūkanų mokėjimo tvarką. Pagal naują įstatymą iš privačių klientų surinktos lėšos (lėšos, surinktos per pašto einamąsias sąskaitas, kurios nepriklauso viešajam administravimui) investuojamos į Vyriausybės euro zonos akcijas, prižiūrint IP (29). Naujuoju įstatymu panaikinamas paskirties įpareigojimas, suteikiant teisę PI tik rinkti lėšas iš privačių klientų. Įstatyme numatyta, kad nauja tvarka palaipsniui įsigalioja iki 2007 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2007 m. finansiniu įstatymu nepakeičiamas neprivačių klientų lėšų (apie 25–30 %) investavimas.

(37)

2006 m. rugsėjo mėn. sprendime Komisija pažymėjo, kad vertinant, ar PI suteikiamas pranašumas, teoriškai galėtų būti svarbu nagrinėti PI teigiamos maržos, gaunamos iš aktyvių palūkanų normos ir pasyvių palūkanų normos skirtumo (30), sudedamąsias dalis. Tačiau jau sprendime pradėti procedūrą prieita prie oficialios išvados, kad šiuo atveju nauda gali atsirasti vien tik iš aktyvių palūkanų.

(38)

Todėl Komisija išreiškė abejones dėl galimybės, kad nuo 2005 m. valstybės ižde laikomų einamųjų sąskaitų depozitų palūkanų normai nustatyti taikoma sistema atitinka rinkos vertę.

(39)

Komisija pažymėjo, kad norint nustatyti rinkos normas reikia atsižvelgti į palūkanų, kurias PI mokėtų privatus skolininkas pagal deponuotų lėšų pobūdį ir sumą, normą. Susitarime nustatytos palūkanos galėtų neatitikti rinkos vertės. Komisija visų pirma pažymėjo, kad PI lėšos buvo iždo einamojoje sąskaitoje. Su deponuotomis lėšomis susijusią likvidumo riziką padengia iždas, ne PI. Be to, iždo einamojoje sąskaitoje sukauptos lėšos buvo skiriamos įprastoms biudžeto reikmėms. Taip pat neaišku, ar alternatyvi finansavimo priemonė, kurią Italija pasitelktų prireikus pakeisti iš PI gautas lėšas, iš esmės būtų ilgalaikiai įsipareigojimai. Nors, siekdama patvirtinti iždui teikiamų išteklių stabilumą, Italija teigia, kad paskutiniuoju metu PI klientų einamosiose sąskaitose sukaupiama daugiau lėšų, CDP ir iždui pervedamų lėšų suma paskutiniaisiais metais labai pakito.

(40)

Be to, Komisija negalėjo atmesti fakto, kad pagal įstatymą PI indėlininkų einamosiose sąskaitose sukauptos lėšos privalo būti deponuotos valstybės sąskaitoje, ir dėl šio ypatumo bendrovės neįmanoma lyginti su kitais rinkos dalyviais. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai turėjo nustatyti PI sąskaitos valdymo sąnaudas (tai turėtų būti įmanoma taikant veiksmingą analitinę apskaitos sistemą) ir pridėti pagrįstą maržą. Ši suma rodytų ad hoc rinkos palūkanų normą. Toks požiūris būtų pasiteisinęs, net jei Komisija būtų turėjusi laikyti, jog PI yra paprastas lėšų rinkimo kanalas valstybei per savo tankų pašto įstaigų tinklą.

(41)

Jei 2006 m. finansiniu įstatymu ir susitarimu būtų suteikta valstybės pagalba, tai, Komisijos vertinimu, ji būtų nauja, neteisėta ir nesuderinama.

(42)

2006 m. gruodžio 27 d. rašte ABI pateikė šias pastabas.

(43)

ABI pažymi, kad iždui suteiktos lėšos yra skola, kurią pats iždas kitais metais sumoka į depozitus. Kaip 2006 m. rugsėjo mėn. sprendime pažymi Komisija, ne PI, o iždas prisiima laikomų indėlių likvidumo riziką. Tai reiškia, kad jei sumažėtų pervestų lėšų palyginti su praėjusiais metais, iždas, be užmokesčio Bancoposta už operaciją pagal sutartą tarifą, turėtų sumokėti PI registruotų depozitų skirtumą.

(44)

ABI nuomone, aptariamos surinktos lėšos gali būti laikomos tik trumpalaikėmis. Pridurtina, kad lėšos yra naudojamos biudžeto įprastiems poreikiams.

(45)

Pagal 2003 m. gruodžio 5 d. ministerijos dekretą CDP ižde atidarė dvi palūkanas teikiančias einamąsias sąskaitas, kurioms buvo taikomos kas pusę metų kintančios palūkanos, lygios paprastam aritmetiniam BOT 6 mėnesių bendrosios grąžos ir Italijos valstybės obligacijų mėnesinio grąžos indekso (Rendistato) (31) kaitos vidurkiui.

(46)

Galiausiai norint įvertinti, ar PI suteikta priemonė gali būti laikoma valstybės pagalba, reikia pašto einamųjų sąskaitų palūkanų mokėjimą lyginti su normomis, taikomomis iždo vekseliams trumpam laikotarpiui (iki 12 mėnesių). 2005 m. sausį BOT 12 mėn. grąža buvo 2,21 %, ji sudarė 1,69 % mažesnį skirtumą palyginti su PI numatytu palūkanų grąžinimu.

(47)

2006 m. spalio 31 d., 2006 m. gruodžio 29 d., 2007 m. vasario 16 d., 2007 m. kovo 30 d., 2007 m. balandžio 2 d., 2007 m. birželio 1 d., 2007 m. lapkričio 27 d., 2008 m. vasario 29 d., 2008 m. kovo 7 d. ir 2008 m. balandžio 23 d. raštuose Italija pateikė šias pagrindines pastabas.

(48)

Italija pabrėžia, kad pagal finansinį įstatymą ir susitarimą PI taikytinos finansinės palūkanos nustatomos pagal rinkos parametrus. Tos palūkanos nesuteikia jokio pranašumo PI.

(49)

Italija teigia, kad lėšų rinkimą pašte su bankų sistemoje vykdomu rinkimu galima palyginti tik nuo 2001 m. – nuo naujo produkto Conto BancoPosta išleidimo. Iki 2001 m. pašto einamosios sąskaitos mažmeninėje rinkoje nebuvo laikomos banko einamųjų sąskaitų pakaitalu dėl susijusių paslaugų netinkamumo (pvz., kreditinių ir debetinių kortelių nebuvimas) ir buvo naudojamos išskirtinai viešojo administravimo institucijų ir stambių privačių bendrovių (t. y. nacionalinių paslaugų teikėjų). Italijos teigimu, nuo 2001 m. padidėję lėšų rinkimo pašte procentai susiję su nauju produktu.

(50)

Iki 2001 m. depozitų pokyčius, tokius kaip dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, ypač 1996–1997 m., užregistruotas didelis sumažėjimas, lėmė 1996 m. gruodžio 23 d. Įstatymas Nr. 662, kuriame buvo numatyta uždaryti valstybės pensijoms apmokėti iždo naudojamas sąskaitas, ir dėl to atsiradęs apie 11 mlrd. EUR valiutinių lėšų judėjimas 1997 m. sausio 1 d. 1997–1999 m. prie depozitų sumažėjimo prisidėjo įvairūs veiksniai. Italijos valdžios institucijų teigimu, sunku tiksliai atkurti šių pokyčių priežastis, net ir atsižvelgiant į PI pobūdį (tuo metu tai buvo viešoji ekonominė įstaiga) ir į išorinius politinius veiksnius. Tik 1998 m. pertvarkius PI į akcinę bendrovę, vyksta svarbi reguliari ir pastovi depozitų plėtra.

(51)

Italijos valdžios institucijų teigimu, PI ir iždas susitarimo nuostatose skaidriai reglamentavo ilgalaikę priemonę. Iš tiesų susitarimas nėra neribotos trukmės, jis trunka trejus metus, be to, jame numatyta galimybė abiejų šalių sutarimu susitarimą nutraukti, jei situacija rinkoje nederės su depozitų grąžinimo nustatymo tvarka. Šios sąlygos buvo įtrauktos, kad per trejus metus apsaugotų abi šalis nuo rizikos, jei iškiltų ypatingos su rinka ar su lėšų rinkimo ypatumais susijusios sąlygos, kurios pakenktų mokėjimo principui.

(52)

Italijos valdžios institucijų teigimu, pasirinkus kintamą parametrą, kaip numatyta susitarime, siekiama užtikrinti, kad būtų nustatyta rinką atitinkanti norma. Visų pirma kintamų palūkanų mokėjimo tvarka yra lygi abiem šalims: iždui, kuriam užtikrinamos finansavimo išlaidos, atitinkančios jo vidutinės trukmės ir ilgalaikio debeto išlaidas, ir IP, nes skatina su rinka ir lėšų rinkimu suderintą palūkanų mokėjimą. Sprendimas atlikti šį pakartotinį susiejimą su rinka buvo priimtas nepalankiu rinkai metu, kai pagal 2005 m. ir 2006 m. susitarimą gautas pelnas (atitinkamai 3,9 % ir 4,25 %) buvo daug mažesnis už ankstesniais metais PI gautą fiksuotą procentą (4,35 %).

(53)

Italija pažymi, kad nuo 2007 m. PI pradėjo labai atsargiai valdyti savo lėšas, remdamasi fiksuotos normos palūkanomis – tai garantuoja užtikrintą pelną apibrėžtam laikotarpiui. Aktyvus depozitų valdymas skiriasi nuo susitarime numatyto pasyvaus valdymo, nes: pirma, leidžia PI sukurti užtikrintu pelnu pagrįstą portfelį ir paskirti lėšas atsižvelgiant į bendrovės tikslus; antra, prisiimti papildomą riziką naudojantis įvertintais ir patvirtintais rizikingumo scenarijais. Būdama pajėgi įgyvendinti aktyvaus lėšų valdymo sprendimus, PI priėmė finansinius pelno optimizavimo sprendimus, gaudama didesnes įplaukas, negu leidžiama susitarime.

(54)

Italijos valdžios institucijos informavo Komisiją apie paskirties įpareigojimo, pagal kurį PI turėjo laikyti ižde pašto einamųjų sąskaitų lėšas, nutraukimą. 2007 m. finansiniu įstatymu pakeičiama 2006 m. finansiniame įstatyme numatyta tvarka; jame nustatyta, kad PI iš privačių klientų surinktos lėšos būtų investuojamos į Vyriausybės akcijas euro zonoje. Įstatyme numatyta naują tvarką įgyvendinti iki 2007 m. gruodžio 31 d. Todėl Italija pažymi, kad atlikus tokį pakeitimą PI surinktoms lėšoms netaikomos valstybės pagalbos nuostatos, nes gautų lėšų nemokėjo valstybė.

(55)

Tokiu teisės akto pakeitimu siekiama užtikrinti, kad iždas suteiktų PI didesnę finansinę autonomiją, kuri būtina atsižvelgiant į įmonės ekonominius ir finansinius rezultatus ir pasiektą veiklos apimtį. Kelią didesnės nepriklausomybės link, pradėtą 1998 m. pertvarkant PI į akcinę bendrovę, pažymėjo 2001 m. mažmeninėje rinkoje pradėta naudoti pašto einamoji sąskaita Conto BancoPosta. 2005–2006 m. šis kelias buvo tęsiamas atsisakant fiksuoto kapitalo grąžos, siekiant pereiti prie derančių su rinkos normomis parametrų indeksavimo, numatyto susitarime, ir 2007 m. panaikinant panaudojimo įpareigojimą, bent jau privačių klientų indėliams.

(56)

Italija pažymi, kad palaipsniui pereinant prie finansinės PI autonomijos neturi būti laikoma, jog lėšoms nebetaikomas panaudojimo įpareigojimas. Be to, pasirašydamas susitarimą iždas turėjo atsižvelgti į PI taikomus teisės aktų įpareigojimus ir negalėjo numatyti teisės aktų raidos, kuri viršijo jo kompetenciją.

(57)

Norėdama parodyti realų sukauptų lėšų išteklių stabilumą laiko atžvilgiu, Italija pažymi, kad standartinis nuokrypis ir (arba) vidutinis depozitas, kuris yra iždo lėšų kintamumo rodiklis, nuo 8 % 2002 m. sumažėjo iki 5 % 2005 m., kad sukauptų lėšų pastovioji dalis, kurią Italija konkretiems metams apibrėžia kaip mažiausią tais metais pasiektą depozitą, vidutiniame bendrame depozite išaugo nuo 83,8 % iki 89,5 % ir kad kintamoji dalis, apibrėžta kaip vidutinio depozito ir mažiausio tų metų depozito skirtumas, vidutiniame bendrame depozite sumažėjo nuo 16,2 % 2002 m. iki 10,5 % 2005 m.

(58)

Italija perdavė Komisijai dviejų tipų modelių išvadas: PI vidinius statistinius modelius ir PI bendradarbiaujant su konsultacine bendrove parengtą modelį […], siekdama parodyti atsargią per pašto einamąsias sąskaitas sukauptų lėšų likvidumo eigą.

(59)

Priimti tiesioginius modelius, naudojamus atsargiam lėšų kaupimui ir lėšų naudojimo trukmei kiekybiškai įvertinti, siūlo tos pačios bankinės priežiūros institucijos, kai tikslas yra apibrėžti palūkanų rizikos valdymo mechanizmus (32).

(60)

Vidaus modeliai pagrįsti kasdienių vidutinių atsargų likučių skirtumų analize, nenaudojant tikimybių scenarijų, o paprasčiausiai analizuojant praėjusių metų einamųjų sąskaitų sumų pokyčius. Vidaus modeliai parodo ižde esančių indėlių kasdieninius pokyčius nuo mažmeninės rinkos lėšų rinkimo įdiegimo (kuri šiandien sudaro 75 % vidaus lėšų kaupimo pašto einamosiose sąskaitose) ir fiksuoja kylančią tendenciją. Taip pat kylantis mažiausias metinis lygis (t. y. depozitų pastovioji dalis) sudaro vidutiniškai 90 % bendro vidutinio likučio (nuo 85 % 2002 m. iki 92 % 2006 m.). Analogiškai vidaus modeliai patvirtina kintamosios dalies depozituose buvimą; ši dalis apibrėžiama kaip konkrečių metų vidutinio depozitų kiekio ir mažiausio depozitų kiekio (pastovaus) skirtumas, kuris paskutiniaisiais metais sudaro tik apie 10 % likučio.

(61)

Modelyje […], kurį Italija vertina kaip labai atsargų, nurodyta, kad visų santykių „palaikymo trukmė“ nesutampa su pavienės einamosios sąskaitos sutarties trukme. Iš tiesų nors, be abejo, gali būti, kad nuo šiandien iki rytojaus kai kurie klientai nuspręs uždaryti savo sąskaitą, dėl didelio klientų skaičiaus ir einamųjų sąskaitų detalizavimo (vidutinės atsargos pavieniam klientui yra išlaikytos) ir dėl to, kad nauji depozitai pakeičia pasitraukusius klientus, pasekmės PI visuminėms atsargoms yra menkos. […] parengtą atsargaus modelio tipą naudoja įvairūs Italijos bankai, siekdami aktyviai valdyti lėšas, kad nustatytų einamųjų sąskaitų naudojimo trukmę ir kad ta trukmė atsispindėtų atitinkamame portfelyje, kuriuo atsižvelgiama į jų Asset Liability Management (toliau – ALM) poreikius.

(62)

PI pasinaudojo šiuo modeliu, siekdama nustatyti pašto einamųjų sąskaitų santykių „palaikymo trukmę“ (mažmeninės rinkos klientai (33) tiek 2005–2006 m., kai galiojo PI nustatytas įpareigojimas laikyti pašto einamąsias sąskaitas ižde (pasyvus lėšų valdymas), tiek nuo 2007 m. sausio 1 d., kai PI pradėjo investuoti sukauptas privačių klientų lėšas į Vyriausybių akcijas eurais (aktyvus lėšų valdymas).

(63)

Italijos teigimu, konkrečiomis pasyvaus PI lėšų valdymo aplinkybėmis modelyje […] apibrėžiami sukauptų pašto lėšų „naudojimo trukmės“ nustatymo kriterijai. Modeliu siekiama laiko požiūriu kiekybiškai suskirstyti pastovių ir kintamų depozitų, išskirtų vidaus modeliuose, sąvokas, remiantis praėjusių metų einamųjų sąskaitų kintamumu ir tikimybe pagrįstu sąskaitų savininkų elgesiu. Viename modelio variante (Value at Risk arba rizikos vertės metodas, su staigiu galutiniu išnykimu (cut off) dešimtaisiais metais) 2/3 sukauptų lėšų depozitų (laikomų mažiausiu dydžiu, negalinčiu hipotetiškai sumažėti per 10 metų) trukmė nurodyta labai ilga (34), o likusios dalies (1/3) trukmė – 0–10 metų (t. y. sukauptos lėšos gali išsekti per 10 metų). Pagal šį sukauptų lėšų pobūdį atitinkamo investavimo vidutinė trukmė (35) bus 4,1 metai, o Macauley trukmė  (36) bus 3,2 metai. Kitame variante (linijinis nuvertėjimo modelis ir cut off dešimtaisiais metais) atitinkamo investavimo vidutinė trukmė bus 4,9 metai, o Macauley trukmė bus 3,8 metai (37).

(64)

Italijos teigimu, konkrečiomis aktyvaus PI lėšų valdymo aplinkybėmis […] modeliu PI yra remiama dėl optimalaus asset allocation pasirinkimo. Remdamasi labai atsargiomis hipotezėmis, Italija nurodo, kad PI yra tinkama pritaikyti asset allocation, su vidutine 4–5 metų trukme.

(65)

Nors modelyje ir nurodyta beveik neribota maždaug 2/3 sukauptų lėšų trukmė, o likusios dalies – 0–10 metų trukmė, PI dėl priežasčių, susijusių su to meto rinkos sąlygomis (38), nuo 2007 m. pasirinko vidutinę trukmę – […] metų. Iš tiesų skirtumas tarp 5 m. akcijų ir 30 m. akcijų yra tik 20 bazinių punktų (toliau – bp); dėl šios priežasties PI pasirinko investuoti į portfelį su mažesne negu modelyje nurodyta vidutine trukme […]: kitu atveju didesnė trisdešimties metų rizika nebūtų atlyginta. 2008 m. vasario 28 d. Italijos rašte […] priduriama, kad modelio rezultatai leistų PI išvystyti investicijų strategijas, kurias būtų galima tęsti vidutiniu finansiniu laikotarpiu, baigus galioti šiuo metu priimtam sprendimui (ilgiausia trukmė – 10 metų).

(66)

Dėl lėšų rinkimo ir sumų deponavimo metinių išlaidų, atsirandančių pagal analitinę PI apskaitą tvarkant PI klientų einamąsias sąskaitas, Italija pažymi, kad ši apskaita leidžia išskirti visumines PI finansinės veiklos išlaidas, o ne pavienio produkto išlaidas. Italijos teigimu, tokiomis aplinkybėmis PI ir (arba) Bancoposta ribos procentiškai yra mažesnės negu bankų sektoriaus pasiektos ribos.

(67)

Aktyvusis rodiklis, kuris iš esmės yra ilgalaikis rodiklis, atitinka rinką dėl paties lėšų kaupimo ilgalaikiškumo. Iš tikrųjų:

(68)

Dėl PI palūkanų mokėjimo suderinamumo su rinkos kriterijais Italija pateikė šiuos keturis aspektus: aktyvių palūkanų derėjimą su rinkos kriterijais (žr. pirmiau); palyginimą su Prancūzijos Banque Postale; PI auditorių įvertinimą; santykį su rinkos rodikliais.

(69)

Italijos valdžios institucijų teigimu, atlikus palyginimą su Prancūzijos La Banque Postale paaiškėja, kad La Banque Postale ALM (Asset Liability Management) strategija pagrįsta tokiu pačiu kaip ir PI statistiniu modeliu. Modelyje išskiriama depozitų pastovioji ir kintamoji dalys – pastovioji dalis yra investuota į valstybės OCSE akcijas su nuline rizika, o kintamoji dalis – į trumpalaikes akcijas.

(70)

Remdamasi ALM strategija, La Banque Postale 2005 m. užregistravo 4,4 % grąžą palyginti su 3,9 % susitarimo parametro pelningumu. Italija tvirtina, kad La Banque Postale yra konkretus pavyzdys, jog galima gauti už PI parametro grąžą didesnę grąžą, taikant vidutiniškai 5 metus trunkantį atsargų valdymą.

(71)

[…] užsakytame tyrime pavadinimu „[…]“ (toliau – tyrimas arba „[…] tyrimas“) pateikti argumentai, analogiškai patvirtinantys abiejų įmonių palyginamumą. Remiantis tyrimu, La Banque Postale, kuri nuo 2001 m. pradėjo aktyvaus lėšų valdymo strategiją, analogišką PI, investuodama pastovia pripažintą 90 % sukauptų lėšų dalį į valstybines OCSE akcijas 10 metų laikotarpiui, užregistravo didesnį nei parametro pelningumą. Iš tiesų naudodama tą pačią atsargaus investavimo logiką kaip ir PI, La Banque Postale 2004–2005 m. pasiekė maždaug 4,45 % vidutinę grąžą.

(72)

PI auditoriai sutinka, kad lėšų kaupimas einamosiose sąskaitose būtų apibrėžtas stabiliu lėšų kaupimu, remdamiesi kintamumo ir augimo procentų savybėmis.

(73)

Italija perdavė Komisijai privačių bankų ir konsultantų raštus, kuriuose tvirtinama, jog PI gauta už pašto einamųjų sąskaitų lėšas ir ižde laikomas lėšas mokamų palūkanų norma dera su rinkos grąža, kurią PI būtų gavęs taikydamas atitinkamą investavimo strategiją ir rizikos valdymą.

(74)

Italijos valdžios institucijos laiko, kad PI ižde deponuotų lėšų gauta grąža yra lygi Poste Vita veiklos grąžai. Visų pirma jos tvirtina, kad I šakos draudimo polisai yra produktai, panašūs į pašto einamąsias sąskaitas, ir kad šių produktų valdymo vidutinė grąža (pvz., Posta Più) 2002–2006 m. buvo 4,68 %, kai vidutinė parametro norma yra 4,55 %.

(75)

Italijos valdžios institucijos pabrėžia, kad pašto einamosios sąskaitos ir gyvybės polisai yra panašūs produktai pagal finansinio valdymo pobūdį, nes einamoji sąskaita tik formaliai yra trumpa priemonė, o faktiškai prilygintina finansiniam vidutinės trukmės, kapitalo ir mažiausios garantuotos vertės produktui. Gyvybės polisai iš esmės yra kapitalizavimo produktas, jie taip pat turi kapitalą ir mažiausią garantuotą vertę, yra vidutinės ir ilgos trukmės (paprastai dešimties metų), su galimybe išpirkti bet kuriuo metu, nenustatant už tai baudų.

(76)

2 lentelėje palyginamas 2002–2006 m. PI gautas palūkanų mokėjimas ir Posta Piu gautas mokėjimas tuo pačiu laikotarpiu.

2   lentelė

(77)

Italijos valdžios institucijos pastebi, kad investavimo indeksavimas iždo sąskaitoje pagal parametrus, susijusius su Italijos valstybės skola, yra vienintelis sankcijų nenumatantis mechanizmas, kurį iždas gali taikyti, ir jis atitinka skolintojo pobūdį, jei atsižvelgiama į pašto sukauptų lėšų ižde naudojimo įpareigojimą.

(78)

Be to, susitarime numatyta PI mokėti palūkanas, apribotas ilgalaikių palūkanų normomis, laikantis paties lėšų kaupimo pobūdžio. Taip pat susitarime iždas yra apsaugomas nuo nepalankių rinkos sąlygų, kurios galėtų tokios įsiskolinimo formos išlaidas paversti nebederančiomis su savomis tradicinio lėšų kaupimo išlaidomis.

(79)

Italijos valdžios institucijos vertę, sumokėtą pagal PI ir iždo suderintą parametrą, lygina su funding išlaidomis, paskaičiuotomis šiuo pagrindu:

3   lentelė

(80)

Remdamasi gautais rezultatais, Italija nurodo, kad per 5 aptariamus metus iždo vidutinės trukmės ir (arba) ilgalaikė skola atitinka grąžą, gautą taikant parametrą.

(81)

Be to, i) palūkanų mokėjimo norma yra indeksuota pagal parametrus, susijusius su Italijos valstybės skola (valstybės vertybiniai popieriai), kuri yra ryškiausia iždo įsiskolinimo nuoroda; ii) lėšų kaupimo stabilumas, patikrintas statistiniais modeliais, ir PI taikomas naudojimo apribojimas investavimo trukmę paverčia iš esmės nuolatine (neatsižvelgiant į specifines sąlygas, tokias kaip galimybė pirmiau laiko nutraukti sutartį ir 3 metų santykių trukmė, kurios apsaugo iždą nuo nenumatytų rinkos pokyčių); iii) iždo prisiimta likvidumo rizika yra ribota dėl patvirtinto pašto sukauptų lėšų stabilumo, ją atspindi 10 % sukauptų lėšų indeksavimas trumpalaikiu parametru.

(82)

Atsižvelgdama į aktyvių palūkanų normos (90 % iš kurių: i) 10 % susieta su BTP 10 metų grąža ir ii) 80 % susieta su BTP 30 metų grąža) ilgalaikį elementą, Italija pažymi, kad PI taikomas naudojimo įpareigojimas (parametrinio tipo investavimas), kai mokama aktyvių palūkanų norma, apskaičiuota kaip svertinis vidutinės metinės valstybės vertybinių popierių grąžos vidurkis, skiriasi nuo 2007 m. finansiniu įstatymu įtraukto įsipareigojimo tiesiogiai investuoti į savarankiškai pasirinktus ir laisvai valdomus valstybės vertybinius popierius (tiesioginis investavimas). Visų pirma susitarime numatytas „parametrinis investavimas“ reiškia kintamas, nevaldomas ir todėl rinkos svyravimų pasyviai veikiamas palūkanas. „Parametrinis investavimas“ rinkos pokyčių atžvilgiu yra ne toks lankstus kaip tiesioginis investavimas, jis yra veiksmingas ne ilgiau kaip 12 mėn. (sutarties nutraukimo galimybė, abiem šalims pranešus prieš šešis mėnesius), o jo grąža apima ad hoc atlygį, kad kompensuotų įpareigojimus, kurie taikomi pačioms investicijoms. Italija teigia, kad toks atlygis, įvertintas apie 0,25–0,50 procentinių punktų, atitinka BTP 30 metų ir BTP 10 metų istoriškai mažiausią vidutinės grąžos skirtumą (0,20–0,40 procentinių punktų).

(83)

Minėtas atlygis yra panašus į ex post palūkanų mokėjimą, kuris, viena vertus, kompensuoja PI investavimo įpareigojimą ir negalėjimą aktyviai valdyti lėšų, antra vertus, yra tinkamas iždui, kuris veikia kaip privatus paskolos gavėjas, net ir atsižvelgiant į susitarime numatytas sąlygas (galimybė anksčiau nutraukti sutartį, trejų metų susitarimo trukmė ir parametrų atnaujinimas kas 15 dienų), skirtas apsaugoti iždą nuo nepalankių rinkos pokyčių poveikio.

(84)

Norėdamos parodyti, kad susitarime numatytas palūkanų mokėjimas nesuteikė jokio pranašumo PI, Italijos valdžios institucijos Komisijai perdavė tyrimą […].

(85)

Tyrime […] nagrinėjami šie aspektai:

Dėl visiškai indeksuoto portfelio (ižde laikomo depozito) rezultatų palyginimo su aktyvaus lėšų valdymo portfelio rezultatais (žr. 1 punktą) Italija paaiškina, kad būtina nagrinėti didelį laiko tarpą (10 metų), kuris aprėptų bent vieną visą ekonominį ciklą. Dėl šios priežasties tyrime […] palyginta susitarime numatyta grąža su grąža, pagal alternatyvias strategijas susidarančia per 10 metų ir ne trumpiau. Analizuojant trumpesnį laiko tarpą, rizikuojama išnagrinėti tik pavienį ekonominio ciklo etapą. Todėl augant palūkanų normoms, fiksuotos normos vertybinių popierių portfelio padėtis gali būti blogesnė negu kintamos normos portfelio, ir atvirkščiai nutinka palūkanų normoms mažėjant. 2005–2007 m. (I pusmetis) pasižymėjo pastoviu normų didėjimu, ir portfelius investavus į fiksuotos normos vertybinius popierius (kaip tuos, kuriuos naudoja […]) buvo patirti nuosavo kapitalo nuostoliai, sukuriant mažesnę negu susitarimo grąžą.

Pasak Italijos valdžios institucijų, 10 metų kintamos vertės portfelis yra panašus į fiksuotos vertės portfelį, nes nuosavo kapitalo pajamos ir nuostoliai turi tendenciją išsilyginti. Iš tikrųjų 10 metų bendra kintamos vertės portfelio grąža yra iš esmės lygi fiksuotos vertės portfelio grąžai. Aktyvus lėšų valdymas atneša akivaizdžiai geresnius rezultatus negu susitarime nustatytas pasyvus valdymas („parametrinis“) (pvz., benchmark grąža, pasiūlyta […] ir trunkanti vidutiniškai 5 metus, atitinka parametro, kurio vidutinė trukmė daug ilgesnė, grąžą).

Be to, pasak Italijos valdžios institucijų, Komisija turėtų skirti trumpalaikę riziką nuo ilgalaikės. Nors ir tiesa, kad fiksuotos vertės 10 metų trukmės vertybiniai popieriai gali turėti labai kintančią grąžą trumpuoju laikotarpiu, per 10 metų laikotarpį užtikrina pakankamai patikimą (nes fiksuotą) palūkanų mokėjimo rodiklį. Apskritai pastebima tendencija, kad per 10 metų bendra fiksuotos vertės portfelio grąža susilygina su kintančios vertės portfelio, kuris savo ruožtu kelia didesnę riziką (nes yra veikiamas metinių palūkanų normų pokyčių), grąža.

Be to, investicijų alternatyvus valdymas, kuris užtikrintų tam tikrą lankstumo lygį ir leistų pasinaudoti visomis finansinėmis rinkos siūlomomis priemonėmis, padidina galimybę gauti geresnius rezultatus negu susitarimo numatytas nekintamas portfelis.

(…)

Italija pažymi, kad pasirašant susitarimą su iždu nebuvo galima numatyti nei palūkanų normos pokyčių ateityje, nei susitarimo galiojimo trukmės. Italijos teigimu, parametrų pasirinkimas atrodė ekonomiškai pagrįstas, nes lygus ir nuoseklus abiem šalims – PI ir iždui.

Kalbant apie rizikos ir (arba) grąžos lyginamąją analizę, Italija pažymi, kad depozitas ižde turi neišvengiamai blogesnį rizikos ir (arba) grąžos santykį negu fiksuotos vertės 1–10 metų trukmės valstybės vertybinių popierių rizikos ir (arba) grąžos santykis. Pasak Italijos, kintančios vertės vertybiniai popieriai kainos atžvilgiu turi visada mažesnį kintamumą negu fiksuotos vertės vertybiniai popieriai, nes jis tiesiogiai proporcingas priemonės trukmei. Vis dėlto kainos kintamumo sąvoka neturi būti painiojama su grąžos kintamumu: vertinant tik iš grąžos perspektyvos, susitarimas gali atrodyti rizikingesnis negu fiksuotos vertės portfelis pagal PI palūkanų maržą (mažėjančių rodiklių atveju, kintančios vertės vertybiniai popieriai turi didesnį rizikingumą negu fiksuotos vertės vertybiniai popieriai, kadangi neturi tinkamos apsaugos nuo reflexing rizikos ir nulemia PI maržos sumažėjimą). Todėl, kintamos vertės vertybiniai popieriai turės mažą kintamumą kainos atžvilgiu ir didelį kintamumą grąžos atžvilgiu. Be to, PI naudojami vidinės rizikos, susijusios su pašto einamųjų sąskaitų valdymu, kontrolės būdai, paremti Basilea II numatytomis nuostatomis, įvertina palūkanų normos pokyčių poveikį numatomoms įplaukoms į kasą. Tokia 12 mėn. analizė parodo, kad didesnė rizika kyla iš vertybinių popierių, kurių galiojimas baigiasi per ateinančius 12 mėn. (nes juos veikia pakartotinio finansavimo rizika) bei iš galimų kintamos vertės vertybinių popierių, o ne iš fiksuotos vertės ilgesnės trukmės vertybinių popierių. Todėl aktyvus valdymas leidžia PI įgyvendinti yield enhancement politiką, pritaikytą konkrečiai rinkos situacijai ir galinčią pakeisti portfelį pagal grąžos optimizavimo strategiją.

Italijos valdžios institucijų teigimu, susitarime parametro kintamumas pasirinktas siekiant apsaugoti abiejų šalių interesus: PI, garantuojant su rinka suderintą teisingą palūkanų mokėjimą; iždo, užtikrinant finansavimo išlaidas, derančias su vidutinės ir (arba) ilgalaikės trukmės nuosavo debeto išlaidomis.

Italija tvirtina, kad net jei būtų galima daryti prielaidą apie neribotos trukmės portfelio sukūrimą, šis PI hipotetinis portfelis būtų investuotas 60 % į Vyriausybės vertybinius popierius eurais 30 metų ir 50 metų (OAT) ir 40 % į BTP, galiojančius 0–10 metų. Šis portfelis, teorinis ir neįmanomas, būtų pasiekęs 3,6 % grąžą 2005 m. ir 3,7 % 2007 m. Šio portfelio grąžos kintamumas būtų ypatingai mažas, tačiau, pasižymėtų didele rizika dėl labai didelės trukmės.

(86)

Tyrime nurodyta, kad naudojimo įpareigojimas sukelia PI alternatyvias išlaidas ir riziką, ribodamas investicijų pasirinkimo spektrą. Ižde laikomas depozitas turėjo išskirtinai Italijos Respublikos kredito riziką, o tai atėmė iš PI galimybę įvairinti savo portfelį Vyriausybės vertybinių popierių eurais rinkoje. Be to, kredito rizika buvo susijusi su likvidumo rizika dėl depozito be išankstinio atlyginimo ilgalaikiškumo. Alternatyvios išlaidos negalint vykdyti įvairių investicijų pagal kredito riziką šiuo metu metams skaičiuojamos 1,00 %–1,50 %, jei yra vertinami ir AA reitingą turinčių europinių finansinių įstaigų išleisti vertybiniai popieriai, ir 0,60 %–1,00 % metams, jei yra vertinami AA reitingą turinčių pramoninių Europos bendrovių išleisti vertybiniai popieriai. Sunku įvertinti ribotas galimybes aktyviai valdyti portfelį: La Poste atvejis ir aktyvus valdymas, kaip antai trading system, investuojant į Vyriausybės vertybinius popierius eurais, rodo, kad galima gauti didesnę grąžą nei depozito, laikomo ižde, grąža.

(87)

Italijos valdžios institucijos pateisina susitarimo paskolų mokėjimo mechanizmo (paremto kintama palūkanų norma) ir kiekybinių automatiškų […] modelių, rodančių aktyvaus valdymo pranašumą (paremto fiksuotomis palūkanų normomis), palyginimą ir teigia, kad pagal obligacijų vertybinių popierių rinkos operatorių bei PI 2007 m. nustatytą praktiką numatoma investuoti į fiksuotos vertės vertybinius popierius. Jos taip pat priduria, kad toks palyginimas neturi reikšti kintančios vertės vertybinių popierių ir fiksuotos vertės vertybinių popierių palyginimo, bet reikia lyginti aktyvų lėšų valdymą su pasyviu lėšų valdymu.

(88)

Galiausiai Italija mano, kad susitarimo palūkanų mokėjimo mechanizmas, paremtas trumpalaikiais rodikliais kintančiai pašto einamųjų sąskaitų surinktų lėšų daliai, padeda tinkamai apskaičiuoti realią iždo prisiimtą likvidumo riziką.

(89)

Pasak Italijos valdžios institucijų, pašto einamųjų sąskaitų palūkanų mokėjimas negali būti indeksuojamas trumpalaikiais parametrais (pvz., BOT 12 mėn. palūkanų mokėjimas) dėl surinktų lėšų pastovumo.

(90)

Italija pažymi, kad imant pavyzdžiu 2005 m. – kaip padarė ABI – analizė tampa klaidinanti, kadangi trumpalaikiai rodikliai 2005 m. nusileido iki žemiausio lygio (BOT 12 mėn. grąžos lygis buvo 2,21 %, t. y. 1,69 % mažiau nei susitarime nurodytas rodiklis). Pasak Italijos, kad ABI analizė yra dalinė įrodo tai, kad 2007 m. vasario mėn., BOT 12 mėn. grąžos lygis buvo 3,9 %, išryškinantis -0,60 % skirtumą nuo susitarimo krepšelio vidurkio (tuo metu apie 4,5 %), t. y. beveik trečdalis skirtumo, kurį nurodė ABI.

(91)

Kalbant apie ABI atliktą palyginimą su už CDP lėšų, investuotų į iždą, palūkanų mokėjimu (kintančia semestrine verte, lygia paprastam aritmetiniam BOT 6 mėn. grąžos ir Rendistato mėnesinio indekso vidurkiui), Italija pažymi, kad PI lyginimas su CDP negali būti naudingas, nes pastaroji skiriasi struktūriškai ir pagal veiklos pobūdį, verslo tikslą, veiklos pobūdį, organizacijos ir investavimo politikos aspektus yra kitokia bendrovė. Taip pat, kadangi Rendistato yra vidutinės ir ilgalaikės trukmės rodiklis, ABI išvada, jog pašto einamųjų sąskaitų indėliai turėtų būti atlyginami trumpos trukmės parametrų palūkanomis, tampa prieštaraujanti.

(92)

Be to, Italija pastebi, kad iš pašto einamųjų sąskaitų surinktos lėšos sudaro rinkos unicum ir todėl sunku nurodyti bent vieną pakaitinę priemonę. Vis dėlto, lėšų sankaupų pastovumas leidžia faktiškai ją prilyginti ilgalaikei lėšų rinkimo priemonei ir palyginimas su BOT trumpam laikotarpiui (12 mėn.) tampa nebereikšmingas.

(93)

Vertinama priemonė yra 2006 m. finansiniu įstatymu ir susitarimu nustatyta schema, kuri apibrėžia aktyvių palūkanų normą, mokamą iždo už PI pervestas lėšas.

(94)

Norėdama nustatyti, ar priemonė yra valstybės pagalba pagal 87 straipsnio 1 dalį, Komisija turi įvertinti, ar schema:

(95)

Kad taptų valstybės pagalba, pranašumai turi būti suteikti valstybės, tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių.

(96)

Palūkanas moka Ekonomikos ir finansų ministerija ir (arba) iždas, remdamiesi PI taikomais konkrečiais įstatymais, dekretais ir konvencijomis.

(97)

Todėl nagrinėjamu atveju yra abi minėtos sąlygos. PI suteiktos palūkanos pagrįstos valstybiniais ištekliais.

(98)

87 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba, kuri „palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, t. y. atrankinė pagalba.

(99)

Galimybė naudotis palūkanomis, apmokestintomis einamosios sąskaitos ižde, negalioja visoms įmonėms, kurios teoriškai galėtų naudotis šiuo privalumu, jei atsižvelgiama į ekonominės sistemos pobūdį. Bet kuriuo atveju, Italija neįrodė, kad itin mažas pagalbos iš minimų sąskaitų gavėjų skaičius pasiteisina ir yra pagrįstas ekonominės sistemos pobūdžiu.

(100)

Be to, 2006 m. finansinis įstatymas ir susitarimas taikomi išskirtinai PI.

(101)

Todėl PI priskirtos aktyvių palūkanų normos yra atrankinės.

(102)

87 straipsnio 1 dalis draudžia pagalbą, kuri daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją.

(103)

Vertindama dvi sąlygas, Komisija neturi nustatyti realaus pagalbos poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ar realaus konkurencijos iškraipymo, bet turi išnagrinėti, ar ta pagalba gali daryti šiai prekybai poveikį ir iškraipyti konkurenciją (44). Jei vienos valstybės narės suteikta finansinė pagalba sustiprina bendrovės poziciją kitų konkuruojančių bendrovių atžvilgiu prekiaujant Bendrijoje, turi būti laikoma, kad pagalba daro poveikį prekybai.

(104)

PI nebūtinai turi tiesiogiai dalyvauti prekyboje Bendrijoje. Iš tikrųjų, kai valstybė narė suteikia bendrovei pagalbą, gali būti palaikyta ar sustiprinta veikla nacionalinėje rinkoje, dėl to sumažėja įmonių, turinčių buveines kitose valstybėse narėse, galimybė patekti į tos valstybės narės rinką. Be to, bendrovės, kuri iki to momento nedalyvavo prekyboje Bendrijos viduje, sustiprinimas gali suteikti jai sąlygas patekti į kitos valstybės narės rinką.

(105)

Kaip nurodyta šio sprendimo 2 skirsnyje „PI ir Bancoposta veikla – susijusios rinkos“, Italijos pašto sektoriuje buvo tam tikra konkurencija ir prieš laipsnišką liberalizavimą, kuriam sudarė sąlygas Bendrijos teisės aktai.

(106)

Yra žinoma, kad Europos viešojo pašto sektoriaus operatorių pagrindinis iššūkis yra konkurencinio spaudimo sustiprėjimas visuose rinkos segmentuose: korespondencija, siuntiniai ir greitasis paštas. Siuntinių ir greitojo pašto rinkos yra atviros konkurencijai jau dešimtmečius, tuo tarpu korespondencijos segmente de jure monopolijos stipriai varžo konkurencijos vystymąsi. Nacionalinių reglamentavimo valdžios institucijų ir viešųjų pašto operatorių teigimu, siuntinių ir greitojo pašto segmentuose konkurencija yra didelė tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, o korespondencijos segmente konkurencija dar tik atsiranda (45).

(107)

Visų pirma, greitojo pašto paslaugas, siuntų siuntimo komerciniams klientams paslaugas ir logistines paslaugas Italijoje išvystė privačios bendrovės, iš kurių kelios, pvz., TNT ir DHL, turi buveines kitose valstybėse narėse. Iš 2004 m. Komisijos paskelbtos ataskaitos (46) matyti, kad kai kurie pašto operatoriai (Royal Mail Jungtinėje Karalystėje, TPG Nyderlanduose, Deutsche Post Vokietijoje ir La Poste Prancūzijoje) įsigijo Italijoje esančias bendroves, vykdančias pašto paslaugas.

(108)

Kalbant apie finansines paslaugas, Komisija primena, kad bankinis sektorius yra atviras konkurencijai daug metų. Laipsniška liberalizacija išvystė konkurenciją, kuriai jau buvo atvėrusi kelią laisva kapitalo cirkuliacija, numatyta EB sutartyje.

(109)

Be to, kaip ir ankstesniu valstybės pagalbos, suteiktos Ente Poste Italiane/PI, atveju (47), PI konkuruoja su finansiniais ir bankiniais operatoriais, kurie siūlo finansines paslaugas, iš esmės atitinančias jos produktus. Ypač pašto einamosios sąskaitos konkuruoja su bankinėmis einamosiomis sąskaitomis, vietovėse, kai tiek bankai, tiek PI turi „langelius“. Be to, paskutiniais metais PI pastebimai padidino mokėjimo būdų, siūlomų savo klientams, spektrą, priderindama prie tradicinių pašto priemonių (pašto indėlių sertifikatai, pašto vekseliai) ir anksčiau paprastai bankų siūlomus būdus (debetinės ir kreditinės kortelės, pavedimai, tiesioginio debeto sąskaitoms apmokėti paslaugos). Kai kuriais atvejais (debetinės kortelės, tiesioginio debeto paslaugos) paslaugą suteikia tiesiogiai PI; kitais atvejais PI pristato save kaip trečiųjų šalių sukurtų paslaugų platintoją (bankinio sektoriaus operatoriai kreditinių kortelių atveju). Ši plėtra padidino galimybę keisti tarpusavyje PI finansines paslaugas ir bankinio sektoriaus operatorių siūlomas paslaugas.

(110)

Tikėtina, kad kreditinės įstaigos ir kiti Italijos finansinės rinkos operatoriai patiria neigiamą pagalbos poveikį. Visų pirma kai Iždo suteiktas palūkanų mokėjimas PI deponuojamoms sumoms peržengs santykinę rinkos ribą, PI bus skatinama surinkti daugiau lėšų nei įprasto palūkanų gavimo rinkoje atveju. Iš to seka, kad kreditinių įstaigų rinkos galimybės yra atitinkamai sumažėjusios.

(111)

Dėl tos pačios priežasties Komisija mano, kad priemonė varžo kitose valstybėse narėse buveines turinčių bendrovių patekimą į Italijos rinką. Įvairūs kitų valstybių narių bankai Italijoje vykdo veiklą tiesiogiai, per filialus ar atstovybes, arba netiesiogiai, kontroliuodami Italijoje buveines turinčius bankus ir finansines įstaigas. Valstybes sienas peržengiančios kapitalo operacijos, į kurias pastaruoju metu buvo įtraukti tokie Italijos bankai kaip Antonveneta ir BNL, yra šios situacijos pavyzdžiai. Stipresnė PI pozicija rinkoje abiems bankams sukelia kliūčių patekti į rinką.

(112)

Galiausiai egzistuoja prekyba tarp valstybių narių pašto ir finansinių paslaugų sektoriuje. Aktyvi palūkanų norma, suteikta PI, stiprina jos poziciją palyginti su pašto ar banko konkurentais prekybai Bendrijos viduje. Iš to seka, kad priemonė gali iškraipyti konkurenciją tarp bendrovių ir prekybą tarp valstybių narių.

(113)

Kad būtų laikoma valstybės pagalba, priemonė turi suteikti pranašumą pagalbą gaunančioms bendrovėms.

(114)

Primenama, kad aktyvių palūkanų norma, suteikta pagal 2006 m. finansinį įstatymą ir susitarimą, suteikia ekonominį pranašumą, jei peržengia normą, kurią PI už deponuotas lėšas sutiktų mokėti privatus paskolos ėmėjas, remdamasis rinkos sąlygomis ir priklausomai nuo lėšų pobūdžio ir kiekio.

(115)

Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, Komisijos vertinimą lems įvertinimas, ar susitarime nustatytas palūkanų mokėjimas panašus į mokėjimą, kurį būtų pasiūlęs privatus paskolos gavėjas rinkos ekonomikos sąlygomis deponuotoms sumoms, visų pirma atsižvelgiant į panaudojimo įpareigojimą ir su tuo susijusią finansinę riziką (žr. 7 skirsnio 4.2 punktą). Suderintas palūkanų mokėjimas turėtų atspindėti tiek grąžą, kurios tikimasi, tiek riziką, o ne tik grąžos rodiklį (ex post).

(116)

Be to, dėl panaudojimo įpareigojimo, Italija nuolat teigė, kad PI situacija buvo apsunkinta, nes be minėto įpareigojimo būtų gavusi didesnę grąžą. Komisija išnagrinės Italijos pateikto argumento pagrįstumą (žr. 7 skirsnio 4.3 punktą).

(117)

Komisijos atlikta analizė suponuoja bendrą ekonominį įvertinimą. Komisija, priimdama aktą, kuriame yra šis įvertinimas, turi remtis diskretiškumo principu (48).

(118)

Galiausiai susitarimas, kuris įsigaliojo 2006 m. balandžio 4 d., pasirašytas 2006 m. vasario 23 d. (49). Komisijos tyrimas turės būti pagrįstas informacija, kurią susitarimo šalys turėjo iki 2006 m. vasario mėn.

(119)

Apibrėždamas aktyvių palūkanų normą, atsargus paskolos gavėjas, veikiantis rinkos ekonomikos sąlygomis (toliau – privatus paskolos gavėjas), iš esmės turi įvertinti šiuos aspektus:

(120)

Pirmiau išvardyti aspektai yra tarpusavyje susiję ir kartu nulemia vertę, kurią privatus paskolos gavėjas sutiktų mokėti rizikos/grąžos perspektyvoje. Šiame sprendime šie aspektai nagrinėjami vienas po kito. Taigi įmanoma padaryti išvadą dėl susijusių palūkanų struktūros ir dydžio, kuria prisidedama prie skirtumo tarp susitarime ir privataus paskolos gavėjo nustatytų normų kiekybinio įvertinimo.

(121)

Prieš 2004 m. pašto einamųjų sąskaitų surinktos lėšos buvo pervedamos ne tik į iždą, bet ir į CDP (50). Žemiau esanti lentelė nurodo vidutinę pašto einamųjų sąskaitų sumą ir vidutinį metinį nepanaudotų lėšų likutį:

4   lentelė

(122)

Didelis nepanaudotų lėšų likučio iždo sąskaitoje išaugimas nuo 2002 m. yra susijęs su Conto BancoPosta sukūrimu. Prieš Conto BancoPosta, pašto einamoji sąskaita nebuvo adekvati mažmeninės prekybos priemonė dėl susijusių paslaugų trūkumo (pvz., kreditinių ir debetinių kortelių nebuvimas) ir buvo naudojama išimtinai viešojo administravimo ir stambių privačių bendrovių (t. y. nacionaliniai paslaugų teikėjai).

(123)

Italijos valdžios institucijos paskelbė, kad per pašto einamąsias sąskaitas iždas gali pasinaudoti stabiliu ir patikimų atsargų šaltiniu, kuris iždui yra alternatyva rinkai. Be to, Italija tvirtina, kad 2005–2006 m., kai buvo sudarytas ir pasirašytas susitarimas, buvo numatomas indėlių į pašto einamąsias sąskaitas padidėjimas.

(124)

Tokiomis aplinkybėmis, 35 mlrd. EUR paskola iš vienintelio paskolos davėjo sudaro reikšmingas įplaukas. Vis dėlto Komisija taip pat pastebi, kad iždas 2001–2005 m. (51) išleido vertybinių popierių (tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių) už maždaug 400 milijardų EUR metinę dydį ir kad vertybinių popierių paklausa buvo didesnė negu emisija. Taigi tuo laikotarpiu nebuvo lėšų rinkoje trūkumo.

(125)

Komisija taip pat pastebi, kad pašto surinktų lėšų augimas nebūtinai suponuoja lėšų augimo ižde, nes bent jau teoriškai panaudojimo apribojimas gali būti pakeistas (žr. infra).

(126)

Paprastai palūkanų norma, kurią sutiktų mokėti privatus paskolos gavėjas, yra pateiktų lėšų trukmės funkcija. Už lėšas, kurios skiriamos ilgam laikotarpiui, paprastai mokamos didesnės palūkanos, nei tos, kurios skiriamos tik trumpam laikotarpiui. Susitarimo atveju jokios lėšos realiai neskiriamos: jei PI surinktų lėšų lygis sumažėja, atitinkamai sumažėja lėšų, skirtų iždui, kiekis. Vis dėlto lėšų ankstesnių metų lygis ir jų raida bėgant laikui rodo, kad galima atskirti nepanaudotų lėšų likučio stabiliąją ir kintamąją dalis.

(127)

Kadangi iždas turi finansavimo šaltinį, kuris yra sąlyginai stabilus, Italijos valdžios institucijos mano, kad mokant palūkanas galima remtis benchmark, kuris iš dalies atspindi ilgalaikį surinktų lėšų pobūdį. Komisija mano, kad privatus paskolos gavėjas lėšų kiekį, kuris yra stabilus, gali indeksuoti vidutinės ir ilgalaikės trukmės parametrais, o likusią dalį, kuri yra kintama, trumpalaikiais parametrais.

(128)

Kaip minėta pirmiau, Italija apibrėžė pastoviąją surinktų lėšų dalį kaip minimalų nepanaudotų lėšų likutį konkrečiais metais. Skirtumas tarp minimalaus nepanaudotų lėšų likučio ir bendro vidutinio nepanaudotų lėšų likučio konkrečiais metais sudaro kintamąją dalį.

(129)

Kaip patvirtino Italija ir patikrino Komisija, kitos finansinės institucijos skirsto į „pastovi“ ir „nepastovi“, kad apibūdintų surinktų lėšų lygį įgyvendinant savo veiklą. Nors bankai gali naudoti įvairias metodikas tokiam apibūdinimui (52), Italijos valdžios institucijų siūlomą metodą sąlyginai paprasta naudoti. Be to, benchmark, gautas naudojant šį metodą, artimas rezultatui, gautam naudojant kitus parametrus.

(130)

Todėl Komisija sutinka naudotis Italijos pasiūlyta metodika pastoviajai daliai ir kintamajai daliai nustatyti.

(131)

Nuo 1995 m. bendros įplaukos yra:

5   lentelė

(132)

Komisija paskaičiavo, kad pastovioji dalis ir kintamoji dalis vidutiniškai sudaro atitinkamai 85,4 % ir 14,6 % pašto einamųjų sąskaitų 1995–2005 m., su standartiniu kintamosios dalies 4,1 % nuokrypiu. Be to, pastaraisiais metais surinktų lėšų kintamoji dalis labai sumažėjo, pasiekdama metinę 10,5 % ribą 2005 m. Naudojant mėnesio, trimestro ir semestro laikotarpius, kintamoji dalis vidutiniškai yra netoli ar žemiau 10 % ribos 1995–2005 m. ir 2001–2005 m. Pirmieji 2006 m. mėnesiai patvirtina šią tendenciją.

(133)

Galiausiai Komisija pažymi, kad 90 % pašto surinktų lėšų galima laikyti sąlyginai pastoviosiomis ir 10 % – sąlyginai kintamosiomis.

(134)

Kol išlieka naudojimo įpareigojimas, Komisija pažymi, kad procentiniu atžvilgiu, pastovioji ir (arba) kintamoji dalys proporcingai atsispindės privataus skolininko indėlyje.

(135)

Todėl pagal susitarimą 10 % paskolos palūkanų normos rodiklis trumpalaikei daliai atrodo pagrįstas nagrinėjamu atveju. Todėl vidutinės ir ilgalaikės trukmės elemento rodiklis yra 90 %. Vis dėlto, kaip nurodyta toliau, nėra būtina išsamesnė susitarime numatytų 10 % ir 80 % vidutinės ir ilgalaikės trukmės dalių analizė.

(136)

Biudžeto įsipareigojimų analizė, kiek tai susiję su finansavimo šaltiniais, reikalauja, kad bankas įtrauktų lėšų teikėjų ir finansavimo priemonių požymius. Kad įvertintų grynųjų pinigų srautą (cash flow), gaunamą iš banko įsipareigojimų, pirmausiai įvertina bendrą įsipareigojimų eigą įprastomis prekybos sąlygomis, visų pirma, užtikrindamas:

(137)

Dėl reguliarių pratęsimų įvertinimo ir naujų paskolų prašymo, bankas gali naudoti įvairius būdus realiai savo įsipareigojimų trukmei nustatyti, kaip pavyzdžiui, ankstesnė depozitų elgesio raida. Dėl trumpalaikių tiek privačių asmenų, tiek įmonių indėlių, daugybė bankų atlieka statistinę analizę, kuri atsižvelgia į sezoninius veiksnius, jautrumą palūkanų normoms ir kitus makroekonomikos veiksnius. Kai kuriems stambiems einamosios sąskaitos savininkams bankas gali atlikti reguliaraus pratęsimo galimybių įvertinimą atskiram klientui. Sunkumai apskaičiuoti įsipareigojimų pobūdį padidėjo išaugus konkurencijai alternatyvių investicijų indėliams. Be to, įvertinami grynųjų pinigų srautai, susidarantys iš banko įsipareigojimų neįprastomis sąlygomis (specifinės bankų problemos arba bendro pobūdžio rinkos problemos).

(138)

Šiame kontekste Komisija išsamiai ištyrė Italijos perduotus duomenis, susijusius su PI naudotu statistiniu modeliu (tyrimas […]), tam, kad kiekybiškai įvertintų trumpalaikio lėšų rinkimo atsargią ir prognozuojamą eigą, pradedant ankstesnių rezultatų analize (53).

(139)

Komisija pabrėžia, kad tyrimas […] skirtas kiekybiškai įvertinti trumpalaikio lėšų rinkimo elgsenos trukmę ir, kad […] negalima daryti jokios išvados, kiek tai susiję su indėlio trukme ižde.

(140)

Tam, kad nustatytų reikšmingą vidutinę lėšų rinkimo trukmę, Komisija šiame sprendime turi atsižvelgti į dviejų galimų lėšų valdymo tipų, aktyvaus valdymo ir pasyvaus valdymo, kontekstą.

(141)

Italija tvirtina, kad specifiniame PI lėšų pasyvaus valdymo (2005 ir 2006 m.) kontekste, modelis […] apibrėžia kriterijus pašto lėšų rinkimo trukmei nustatyti. Šis tikimybių modelis grindžiamas istorine pašto einamųjų sąskaitų kitimo ir PI (54) indėlininkų elgesio analize bei nurodo PI klientų elgesio dinamiką 99 % pasitikėjimo intervalu.

(142)

Pagal rizikos vertės metodą, kuomet dešimtieji metai naudojami kaip galutinio atsiskaitymo momentas (angl. cut-off), […] % depozitų panaudojimo trukmė yra beveik neribota (t. y. laikoma praktiškai neįmanoma, jog depozitų suma sumažės daugiau nei 2/3 per 10 metų), o likusios dalies trukmė yra 0–10 metų (arba numatoma, kad ši lėšų rinkimo dalis gali išsekti per 10 metų).

(143)

Komisija laikosi nuomonės, kad PI pasyvus lėšų valdymas susidaro, visų pirma, dėl naudojimo įpareigojimo. Todėl svarbu įvertinti, kaip privatus skolininkas išanalizavo naudojimo įpareigojimą ir jo išlaikymą laikui bėgant (55).

(144)

Visų pirma, naudojimo įpareigojimo poveikis yra perkelti vidutinę visų lėšų, susidarančių iš PI pašto einamųjų sąskaitų ižde, trukmę. Taip pat Italija laikosi nuomonės, kad panaudojimo įpareigojimas yra lemiamas veiksnys norint apibrėžti ižde laikomų depozitų kiekį ilguoju laikotarpiu. Nesant panaudojimo įpareigojimui, PI indėlis būtų labiau panašus į einamąją sąskaitą, atidarytą pas privatų skolininką.

(145)

Antra, kaip parodyta toliau esančioje schemoje, nuo 1995 m. ižde laikomų depozitų suma žymiai kito (56).

2   schema

[…]

(146)

Pokyčiai atsirado visų pirma dėl susijusių nacionalinės teisės aktų pakeitimų:

(147)

Italijos valdžios institucijos patvirtina, kad tokie teisės aktų pakeitimai atitinka iždo poreikius, suteikiant PI didesnę finansinę nepriklausomybę. Šis procesas, prasidėjęs 1998 m. pertvarkant PI į akcinę bendrovę, pasižymėjo mažmeninės rinkos pašto einamosios sąskaitos Conto BancoPosta pateikimu rinkai 2001 m.

(148)

Analogiškas įvykis, kurio 2005–2006 m. nebuvo galima numatyti (ypač kiek tai susiję su tiksliu momentu) pasikartojo 2007 m. pradžioje, kai 2007 m. finansų įstatymu buvo žymiai sumažintas panaudojimo įpareigojimas. To pasekmė – žymus lėšų, deponuojamų ižde, sumažėjimas: 2007 m. gruodžio mėn. indėlis ižde sudarė tik apie 25 % bendrų pašto surinktų lėšų. Komisija mano, kad šis paskutinysis teisės aktų pakeitimas (visų pirma, jo pasekmės, t. y. deponuojamų lėšų ižde arba pas privatų skolininką sumažėjimas) turėjo būti numatytas atsargaus ūkio subjekto susitarimo pasirašymo metu, nes PI tendencija stiprinti finansinio valdymo autonomiją buvo prasidėjusi jau prieš kelerius metus.

(149)

Komisijos teigimu, derybų dėl susitarimo metu privatus skolininkas būtų numatęs, kad per daugiausiai penkerius metus panaudojimo įpareigojimas būtų pasikeitęs. Kaip nurodyta 2 schemoje ir 146 punkte, 1996–2005 m. tokiomis aplinkybėmis, kuriomis iždas ketino suteikti PI didesnę finansinę nepriklausomybę, teisinis pagrindas iš tiesų pasikeitė pirmą kartą 1997 m., antrą kartą po 4 metų ir trečią kartą po 2 metų. Privatus skolininkas būtų į tai atsižvelgęs ir būtų numatęs teisės aktų pakeitimus per daugiausiai 5 metus, įskaitant galimą kelių mėnesių pereinamąjį laikotarpį. Būtent dėl to, kad yra atsargus, privatus skolininkas nebūtų numatęs gauti naudos iš pašto indėlio per ilgesnį nei 5 metai laikotarpį.

(150)

Tokiomis aplinkybėmis, Italijos pateikti argumentai apie tariamą panaudojimo įpareigojimo neapibrėžtą trukmę nėra priimtini. Privatus skolininkas būtų galėjęs laikyti panaudojimo įpareigojimą neapibrėžtos trukmės, tik jeigu taikytini įstatymai nebūtų keičiami, o tai neatitinka 2005 m. pabaigos situacijos (pastebėjimas a posteriori). Be to, reikia atmesti Italijos pateiktą papildomą argumentą, t. y. faktą, kad susitarimo pasirašymo metu iždas turėjo atsižvelgti į panaudojimo įpareigojimą ir negalėjo numatyti jo įstatyminės raidos, kas peržengė jo kompetencijos ribas. Iždas, kaip atsargus privatus skolininkas, veikiantis rinkos ekonomikos sąlygomis, būtų turėjęs atsižvelgti į šį itin svarbų faktą.

(151)

Taip pat ir ižde esančių depozitų pokyčiai 1995–2005 m. dėl įstatyminių pakeitimų būtų vertę privatų skolininką laikyti penkerių metų vidutinę trukmę, apibrėžtą atsargiame pirmiau minėtame modelyje, kaip didžiausią ribą savo palūkanų normai nustatyti.

(152)

Dėl to pasyvaus lėšų valdymo aplinkybėmis Komisija mano, kad atsižvelgiant į PI finansinės autonomijos sustiprinimo pasekmes (įstatyminių pokyčių rizika su iš to sekančiu žymiu ižde arba pas privatų skolininką deponuojamų lėšų sumažėjimu), privatus skolininkas derybų dėl susitarimo metu būtų laikęs penkerių metų trukmę ilgiausiu laikotarpiu savo pasiūlymui nustatyti.

(153)

Italija tvirtina, kad specifinėmis PI aktyvaus lėšų valdymo (faktiškai pradėtas 2007 m.) aplinkybėmis, […] modelyje remiamas PI dėl optimalaus lėšų paskirstymo (asset allocation) pasirinkimo ir dėl rizikos ir grąžos subalansavimo (trade off). Remiantis šiomis aplinkybėmis ir labai atsargia prielaida yra pagrindo manyti, kad PI pritaiko lėšų paskirstymą vidutine trukme tarp […] ir […] metų, priklausomai nuo naudojamo modelio (57).

(154)

Tokiomis aplinkybėmis Komisija pažymi, kad:

(155)

Komisija pabrėžia, kad aktyvaus lėšų valdymo bendrų pašto surinktų lėšų vidutinė trukmė yra daugiausiai penkeri metai.

(156)

Galiausiai, tiek aktyvaus, tiek pasyvaus valdymo atveju reali depozitų trukmė, kurią svarstytų privatus skolininkas, yra lygi daugiausiai penkeriems metams.

(157)

Komisija primena, kad atsižvelgiant į Italijos tvirtinimus, pastovioji depozitų ilgalaikio pobūdžio dalis atsispindi ilgalaikės paskolos palūkanų normoje (90 %, sudaryto iš: i) 10 % susietų su 10 m. BTP grąža ir ii) 80 % susietų su 30 m. BTP grąža). Atitinkamai, kintamoji dalis atsispindi trumpalaikės paskolos palūkanų normoje (10 %), sudaryto iš BOT 12 mėn.

(158)

Remiantis šiais duomenimis, svertinė priemonių, kurios sudaro paskolos palūkanų normą, numatytą susitarime, trukmė yra 25 metai.

(159)

Komisija sutinka, kad privatus skolininkas indeksuotų surinktų lėšų pastovųjį kiekį vidutinės ir ilgalaikės trukmės parametrais, o likusią kintamąją dalį – trumpalaikiais parametrais.

(160)

Teigiant, kad privatus skolininkas būtų apskaičiavęs realią depozitų pastovios dalies trukmę daugiausiai penkeriems metams, rinkos palūkanų mokėjimo norma už pastoviąją dalį būtų paremta BTP 5 m. grąža. Komisija laikosi nuomonės, kad vertėtų naudoti BTP kaip vidutinės ir ilgalaikės trukmės orientacinę investiciją (benchmark), kadangi iš tiesų ši orientacinė finansavimo priemonė yra naudojama investuotojų.

(161)

Kalbant apie paskolos palūkanų trumpalaikį elementą, jis siejamas su indėlio ižde arba pas privatų skolininką kintamąja dalimi. Kiekvieną dieną, depozitų sumažėjimo palyginti su praėjusia diena atveju, skirtumas turi būti automatiškai sugrąžintas PI. Tokiomis aplinkybėmis, privatus skolininkas neinvestuotų depozitų kintamosios dalies į BOT 12 mėn.

(162)

Komisijos teigimu, BOT 3 mėn. ir „vienos nakties“ (overnight) priemonės tinkamos depozitų kasdieniniams pokyčiams valdyti (59). PI išmokėta palūkanų norma turėtų atspindėti šių dviejų priemonių palūkanų normą.

(163)

Nors teoriškai ir yra įmanomi įvairūs trumpalaikių priemonių deriniai, Komisija laikosi nuomonės, kad „50/50“ padalinimas (60) tarp iždo 3 mėn. vekselių ir „vienos nakties“ (overnight) priemonių leidžia pasiekti tinkamą rizikos valdymą ir atitinka atsargaus rinkos ūkio subjekto elgseną.

(164)

Komisija laikosi nuomonės, kad tarpbankinė „vienos nakties“ (overnight) priemonių palūkanų norma, nors ir yra tarpbankinis pinigų rinkos parametras ir nesudaro iždo debeto paslaugų mokestinio įsipareigojimo, gali būti naudojama kaip „vienos nakties“ (overnight) operacijų santykinės palūkanų vertės ekvivalentas.

(165)

Komisija pabrėžia, kad po 2007 m. finansų įstatymo PI pradėjo iš pašto einamųjų sąskaitų surenkamų lėšų aktyvų valdymą. Vidutinė PI investicijos į vertybinius popierius trukmė yra […]–[…] m. (61) 85 % yra investuoti į vertybinius popierius, kurių trukmė […]–[…] m., o likusioji dalis investuota į priemones, trunkančias daugiausiai […] m. Šie duomenys patvirtina a posteriori Komisijos jau pateiktas išvadas.

(166)

Galima išskirti keturis pagrindinius finansinės rizikos tipus:

(167)

Atsižvelgdama į deponuojamų lėšų pobūdį, Komisija laikosi nuomonės, kad kredito rizika ir rinkos rizika yra labai ribotos (62).

(168)

Ižde deponuojamų lėšų atveju susiduriama su dviem pagrindinėmis rizikos rūšimis: palūkanų normos rizika ir likvidumo rizika (žr. BIS (2003), BIS (2006), BIS (2008) ir IIF (2007) (63).

(169)

Palūkanų normos rizika (64) yra rizika, kad trumpalaikės palūkanos gali padidėti per ilgalaikių investicijų gyvenimo ciklą, tuo tarpu ilgalaikės palūkanos lieka „užblokuotos“, arba – atitinkančioje rinkos vertę perspektyvoje – kad equity rinkos vertė nukris, kai grąžos kreivė kils, kadangi turto vertė mažėja labiau nei įsipareigojimų, jei šių reali trukmė yra mažesnė.

(170)

Vis dėlto indeksavimo būdas, numatytas susitarime, visų pirma apima trijų dalių rodiklių atnaujinimą kas 15 d., būtent dėl to indeksavimas kinta. Todėl ižde laikomam indėliui nekyla nuosavo kapitalo nuostolių rizika, o tik palūkanų sumažėjimo rizika (65). Kintamosios palūkanų normos atveju rizika yra išskirstyta tarp dalių.

(171)

Likvidumo rizika (funding liquidity risk) nurodo pajėgumą finansuoti turto augimą ir vykdyti įsipareigojimus palaipsniui iki jų įvykdymo termino pabaigos (66). Todėl lėšų valdymas yra svarbi finansinių institucijų arba bankų vykdoma veikla. Likvidumo analizė įpareigoja bankų valdybą ne tik įvertinti ilgalaikę likvidumo poziciją, bet ir analizuoti galimą finansavimo poreikių raidą pagal skirtingus scenarijus, net ir nepalankiomis sąlygomis (67).

(172)

Nagrinėjamu atveju likvidumo rizika (funding liquidity risk) ir grąžos kreivės rizika visiškai priklauso privačiam skolininkui, o ne PI. Konkrečiau, prielaidos, kad sąskaitų savininkai atsiima visus deponuotus indėlius, atveju, valstybė turės suteikti PI tam reikalingas lėšas; taigi tokiu atveju PI nebus priversta pati save refinansuoti.

(173)

Komisija pabrėžia, kad nagrinėjama schema neleidžia pasiekti tokio paties užtikrinimo lygio privataus skolininko disponuojamų lėšų atveju. Ūkio subjekto išleisti ir parduoti vertybiniai popieriai reiškia pastarajam palūkanas skaičiuojant nuo visos sumos per visą vertybinių popierių galiojimo laiką. Susitarimo mechanizmas neleidžia pasiekti to paties rezultato, kadangi privačiam skolininkui prieinamos sumos keičiasi kiekvieną dieną ir gali netgi ryškiai sumažėti nepalankių sąlygų atveju.

(174)

Iš to seka, kad PI priskirta palūkanų norma turėtų iš esmės būti žemesnė negu už tokios pačios trukmės vertybinius popierius siūloma palūkanų norma. Dėl to Komisija laikosi nuomonės, kad reiktų taikyti bazinį palūkanų normos sumažinimą, kurį pasiūlytų privatus skolininkas, atsižvelgdamas į likvidumo riziką.

(175)

Komisija žino apie sunkumus tiksliai kiekybiškai įvertinti su likvidumo rizika susijusį sumažinimą (markdown). Nagrinėjamu atveju, susitarime ir Komisijos metodikoje jau numatytas tinkamas sumažinimas, nustatant kintamąją dalį susiejant ją su palūkanų norma, paremta labai trumpos trukmės priemonėmis.

(176)

Galiausiai Komisija laikosi nuomonės, kad Italijos pateikti argumentai dėl tariamo susitarime apibrėžto parametrinio investavimo griežtumo, turi būti atmesti, kadangi:

(177)

Toliau pateikiamas susitarime nustatytų palūkanų normų ir remiantis Komisijos analize privataus skolininko (68) siūlomų normų palyginimas:

6   lentelė

6a   lentelė

(178)

Kadangi susitarime naudojama orientacinė investicija (benchmark) yra ilgesnės trukmės negu „rinkos“benchmark, ir todėl turi didesnę grąžą negu nagrinėjamo laikotarpio grąža (69), o rizikos pasiskirstymas teikia naudą PI labiau, negu būtų teikęs, jei būtų prisiimta deponuotų lėšų rizika, Italijos nustatyta paskolos palūkanų norma suteikia PI pranašumą.

(179)

Todėl iždo mokamų paskolos palūkanų už PI pervestas lėšas schema pagal 2006 m. finansų įstatymą ir susitarimą sudaro valstybės pagalbą.

(180)

Galiausiai Komisija pastebi, kad nėra nė vieno trumpalaikių ir ilgalaikių priemonių derinio, kuris būtų pavyzdingai suderintas su rinka. Komisijos teigimu, bendra naudojamų priemonių ir atitinkamų proporcijų pusiausvyra leidžia nuspręsti, ar paskolos palūkanų norma atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio atsargaus privataus skolininko principą, ar ne. Susitarimo apibrėžta paskolos palūkanų norma nepatenkina šio proporcingumo kriterijaus, kurį privatus skolininkas būtų taikęs į depozitą gautoms lėšoms.

(181)

Išsamumo dėlei ir teleologiniu požiūriu reikia išnagrinėti, ar galimi alternatyvūs investicijų būdai, kuriuos svarstė PI, darydama panaudojimo įpareigojimo nebuvimo prielaidą, siūlo panašią ar didesnę už susitarime ar Komisijos skaičiavimo metodikos nustatytą grąžą.

(182)

Šiuo tikslu Komisija toliau pateiktame įvertinime analizuos finansinę riziką ir grąžą, lemiamus veiksnius rinkos ūkio subjektui įgyvendinant finansinius sandorius.

(183)

Italija nurodė, kad PI nukenčia, paskirstydama lėšas (asset allocation) dėl iždo panaudojimo įpareigojimo, tokiu būdu neturėdama investicinių galimybių, teikiančių daugiau grąžos, iš pašto einamųjų sąskaitų gaunamoms lėšoms.

(184)

PI Italija teigia, kad nesant panaudojimo įpareigojimo PI:

(185)

Pirmiausia Komisija parodys, kad šios alternatyvios investavimo politikos kryptys nėra reikšmingos vykdomos analizės aplinkybėmis ir, antra, kad jų rezultatai negali būti naudojami kaip įrodymai, jog susitarimas neteikė jokios naudos PI.

(186)

Lygindama PI su privataus sektoriaus bankais, Italija nurodo (žr. 85 ii punktą), kad palūkanų normos marža, pasiekta kai kurių privataus sektoriaus bankų, santykyje su iš savo tinkle surinktų indėlių kylančios dalies, yra žymiai didesnė už PI. Be to, viešajame sektoriuje veikiančių bankų investicijų pobūdis yra panašus į PI (žr. 85 iii punktą). Šie požymiai rodytų valstybės pagalbos PI nebuvimą.

(187)

Komisija įrodys, kad Italijos pateikti palyginimai (ypač […] analizė) nėra reikšmingi.

(188)

[…] analizė ir finansinių tarpininkų PI atsiųsti laiškai apie susitarimo nustatytos palūkanų mokėjimo vertės suderinamumą su rinka reikalauja bendro pobūdžio Komisijos pastabos.

(189)

Taigi Komisija negali nuspręsti, ar PI apsunkino panaudojimo įpareigojimas, nei iš finansinių tarpininkų, nei iš analizės.

(190)

Net ir atsižvelgdama į panaudojimo įpareigojimą, Komisija nesutinka su Italijos valdžios institucijomis, kurios teigia, kad I atšakos gyvybės draudimai, parduodami Poste Vita SpA, yra panašūs į pašto einamąsias sąskaitas produktai dėl skirtingo pobūdžio išteklių. Pavyzdžiui:

(191)

Iš to seka, kad nėra reikšminga vykdomoje analizėje lyginti palūkanų normas pagal susitarimą su palūkanų normomis, atsirandančiomis iš draudiminių produktų valdymo.

(192)

Nors ir nėra ypatingai būtina, Komisija vis dėl to palygino grąžą, gautą taikant susitarimą su vidutine Posta Più, draudiminio produkto, susieto su atskirtu Poste Vita SpA I atšakos valdymu, gauta grąža, Italijos valdžios institucijų nurodytu kaip alternatyviu PI investavimo būdu nesant panaudojimo įpareigojimo.

(193)

Italijos nurodyta Posta Più grąža, išreikšta bendrąja verte (t. y. valdymo piniginių įsipareigojimų verte), (75) negali būti lyginama su PI gaunama grąža nesant panaudojimo įpareigojimo. Komisija laikosi nuomonės, kad susitarime numatyta palūkanų norma labiau priartėja prie grynojo rodiklio, kadangi šis rodiklis yra pasiūlytas investuotojui, pagrindžiant valdymo mokestinius įsipareigojimus (76).

(194)

Atlikdama šią analizę, apsiribodama metiniu tyrimu, Komisija atsižvelgė į vidutinius duomenis, kad apribotų, pavyzdžiui, rodiklių kintamumo poveikį.

(195)

Komisija palygino rodiklius pagal susitarimą 2005–2007 m. su draudiminių produktų Poste Vita SpA grynąja grąža, susieta su atšakos I atskirais valdymais (Posta Più e Posta Valore  (77).

8   lentelė

(196)

Rodikliai, susidarantys taikant susitarimą, yra žymiai aukštesni už grynąją Posta Più grąžą, nurodytą Italijos kaip alternatyvią investiciją nesant panaudojimo įpareigojimo.

(197)

Komisija pažymi, kad susitarime nustatyti rodikliai yra didesni už grynąją Posta Valore grąžą.

(198)

Skirtumas būtų dar didesnis, jei būtų tinkamai įvertinta rizika (rinkos rizika ir likvidumo rizika).

(199)

Išvada: grąžos, gaunamos taikant susitarimo parametrus, palyginimas su draudiminių produktų valdymo grąža neįrodo, kad susitarimas nesuteikia jokio pranašumo PI. 2005 m. grąža, gauta taikant privataus skolininko metodą, su Posta Più ir Posta Valore valdymo grąža yra pakankamai panašios (79); todėl nekeičia bendro Komisijos atlikto įvertinimo dėl privataus skolininko metodo svarbumo. Vidutiniškai 2005–2007 m. grąža, gauta pagal privataus skolininko metodą, yra panaši į Posta Più ir Posta Valore grąžą.

(200)

Analizėje […] nurodoma, kad panaudojimo įpareigojimas sudaro alternatyvias išlaidas; visų pirma, kalbama apie alternatyvias išlaidas, susijusias su negalėjimu atlikti įvairiarūšių investicijų priklausomai nuo kredito rizikos. Pavyzdžiui, Europos finansų ir pramonės bendrovių išleidžiami vertybiniai popieriai, kurių reitingas AA, turi didesnę valstybės vertybinių popierių grąžą (nuo 60 bp iki 150 bp).

(201)

Pirma, reikia paminėti, kad Italija nurodo kitą valstybės pagalbos atvejį, susijusį su PI (80), kuriame vertinimo (pricing) skirtumas tarp vertybinių popierių skirtingų tipų leidėjų (valstybės, finansiniai leidėjai, bankai ir korporacijos) yra labai sumažėjęs (finansavimo išlaidų skirtumas tarp dviejų kraštutinumų – suverenumo ir korporacijos – to paties reitingo yra lygus maždaug 5–6 bp ten, kur tarp finansinių leidėjų ir korporacijų yra kiekybiškai vertinamas 2–3 bp).

(202)

Antra, toje pačioje analizėje pripažįstama, kad įvairiarūšės investicijos priklausomai nuo kredito rizikos patirtų didesnę riziką kreditams palyginti su valstybės vertybiniais popieriais ar indėliais. Analizėje […] kiekybiškai neįvertinama ši didesnė rizika.

(203)

Trečia, net jei gaunami duomenys apie skirtumą tarp suverenių, finansinių ir korporacinių leidėjų (turinčių reitingą AA), Komisija laikosi nuomonės, kad šios investicijos patiria ir kitokią riziką, kurios nėra indėlio ižde pagal susitarimą atveju. Pavyzdžiui, PI nepatiria jokios lėšų rizikos dėl indėlio ižde, kadangi ją visiškai prisiima pats iždas. Tai neatsispindi […] analizėje, nors tai svarbu vertinant atvejį.

(204)

Todėl, trumpa teorinės investicijų strategijos analizės apžvalga neįrodo, kad PI negauna jokio pranašumo dėl susitarimo, ypač rizikos ir grąžos perspektyvoje.

(205)

Atsižvelgdama į atliktą palyginimą su 2005 m. Efiposte, Prancūzijos pašto operatoriaus La Poste finansinės bendrovės, gautomis pajamomis, Komisija pažymi, kad:

(206)

Kiekvienas pirmiau nurodytas punktas yra pakankamas pagrindas teigti, kad Italijos atliktas palyginimas nėra lemiamas.

(207)

Italija laikosi nuomonės, kad aktyvus valdymas, kaip „prekybos sistemos“ tipas, investuojant į valstybės vertybinius popierius, iš esmės pasiekia papildomą grąžą palyginti su indėlių ir vertybinių popierių rinka.

(208)

Komisija neprieštarauja faktui, kad tam tikri aktyvūs valdymai teoriškai gali pasiekti didesnę grąžą palyginti su kitomis lėšų valdymo formomis, tačiau mano, kad iš […] analizės neįmanoma gauti išvadų, svarbių nagrinėjamam atvejui dėl šių priežasčių:

(209)

Apibendrinant, grąža, kurią PI teoriškai būtų galėjusi gauti pagal […] analizę, aktyvaus lėšų valdymo kontekste, nėra panaši į grąžą pagal susitarimą (taip pat į grąžą, susidarančią taikant privataus skolininko metodą), kadangi naudojamos finansinės priemonės yra skirtingo pobūdžio. Visų pirma, iš esmės skiriasi skirtingų investicijų tipų rizikos pobūdis. Be to, analizė, paremta duomenimis ex post (duomenys, nežinomi derybų dėl susitarimo metu), nėra tikslinga valstybės pagalbos vertinimo požiūriu. Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad aktyvaus valdymo modelis, pavaizduotas […] analizėje, neleidžia daryti išvados, kad panaudojimo įpareigojimas apsunkina PI. Priešingai, matome, kad 2005–2007 m. susitarimo galiojimo metu aktyvus lėšų valdymas būtų leidęs pasiekti grąžą, mažesnę nei numatyta pagal susitarimą, ir gautą, taikant privataus skolininko metodą.

(210)

Analizėje […] nurodoma, kad 2005 m. ir 2006 m. PI palūkanų marža buvo mažesnė už vidutinę privataus sektoriaus Italijos bankų pasiekiamą palūkanų maržą.

(211)

Komisija primena tai, kas teigiama sprendime pradėti nagrinėjamą procedūrą: „Vertinant, ar PI/Bancoposta įgauna pranašumą, svarbu išnagrinėti elementus, kurie sudaro PI maržą nuo paskolos palūkanų normos iki indėlių palūkanų normos. Komisija pastebi, kad rinkos palūkanų marža gali apimti pagalbos elementus tam tikromis sąlygomis, ypač jei paskolos palūkanų norma ir indėlių palūkanų norma atskirai nepriklauso rinkai. Šiuo atveju taip nėra. Komisija laikosi nuomonės, kad indėlių palūkanų norma, pripažinta galutinio vartotojo einamosioms sąskaitoms, nėra valstybės pagalba PI/Bancoposta. Visų pirma, šios normos nustatymas nereiškia valstybinių išteklių perkėlimo į IP/Bancoposta. Be to, nagrinėjamu periodu naudota norma atitinka rinkos sąlygas, lyginant ją su palūkanų normomis, taikytomis kitų bankų panašiems indėliams. Galiausiai, naudą iš indėlių palūkanų normos gauna fiziniai asmenys. Todėl šiame etape analizuojant teigiamą PI maržą, Komisija daro išvadą, kad šiuo atveju pranašumas gali susidaryti tik dėl paskolos palūkanų normos. Valstybės mokamos paskolos palūkanos sukuria ekonominį pranašumą tuo atveju, jeigu jos didesnės nei rinkos palūkanos, kurias PI/BancoPosta rinkos sąlygomis mokėtų privatus skolininkas, atsižvelgdamas į deponuotų lėšų pobūdį ir sumą.“

(212)

Todėl, remiantis sprendimu pradėti procedūrą, PI ir kitų privataus sektoriaus bankų palūkanų maržos palyginimas nėra svarbus, atsižvelgiant į tai, kad palūkanų norma, valstybės išmokėta PI už deponuotas lėšas, yra vienintelis šio sprendimo analizės objektas.

(213)

Be to, Italijoje nėra bankų, kurie būtų tikrai panašūs į PI, atsižvelgiant į biudžeto struktūrą. PI įsipareigojimai yra iš esmės sudaryti iš einamųjų sąskaitų (pašto einamosios sąskaitos). Tai nėra „įprastų“ bankų atvejis, kuomet finansavimas gaunamas iš vertybinių popierių, einamųjų sąskaitų, taupomųjų indėlių ir t. t.

(214)

Taip pat Komisija pažymi, kad PI nėra įgaliota teikti paskolas savo klientams; asmeninės paskolos ir hipotekos yra siūlomos per trečiuosius bankus.

(215)

Daroma išvada, kad PI ir privataus sektoriaus bankų palūkanų maržos susidaro skirtingai ir negali būti reikšmingo palyginimo objektas.

(216)

Analizėje […] nurodoma, kad pašto einamąsias sąskaitas sudaro ilgalaikiai PI įsipareigojimai, atsižvelgiant į indėlininkų elgesio įvairovę ir pastovumą. Analizėje taip pat nurodoma, kad finansuoti ilgalaikį turtą bankų indėliais yra bendra bankų sistemos praktika. Šiuo atžvilgiu lyginamas PI ir kitų bankų, kurie panaudoja savo lėšas paskoloms viešajam sektoriui (Depfa, Dexia, CCF, t. t.), atliktas galiojimo terminų pakeitimas.

(217)

Pagal […], šie bankai taiko tą pačią politiką kaip ir PI, investuodami į ilgalaikę viešojo sektoriaus veiklą (ilgiau nei 15 metų) ir lėšas gaudami tiek iš trumpalaikių, tiek iš ilgalaikių šaltinių. Visų pirma, surenka maždaug 50 % reikalingų lėšų vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, o likusioji dalis finansuojama trumpuoju laikotarpiu (atpirkimo sandoriai Europos centriniame banke ir finansų tarpininkų indėliai), bei panaudoja savo lėšas paskoloms viešosioms įstaigoms, kurių galiojimo terminas paprastai yra nuo 10 iki 50 metų. Remiantis išdėstytais faktais, […] mano, kad PI Asset Liability Management (ALM) modelis atitinka, jei nėra dar atsargesnis, panašių ūkio subjektų taikomą modelį.

(218)

Komisija laikosi nuomonės, kad negalima gauti jokių išvadų iš PI ALM modelio ir kitų panašių ūkio subjektų palyginimo dėl toliau išdėstytų priežasčių.

(219)

Pirma, PI įsipareigojimų struktūra nėra palyginama su kitų panašių ūkio subjektų: beveik 90 % PI įsipareigojimų yra sudaryti iš pašto einamųjų sąskaitų, tuo tarpu 50 % privačių bankų, veikiančių viešajame sektoriuje, įsipareigojimų yra sudaryti iš atpirkimo sandorių ir trumpalaikių indėlių, o likusioji dalis susidaro iš vidutinio ir ilgalaikio finansavimo.

(220)

Antra, palyginimas su kitais bankais nėra tikslingas dėl to, kad PI nepatiria tokios rizikos kaip kiti bankai, už kurią šiems atlyginama rinkos sąlygomis.

(221)

Trečia, atsižvelgiant į […] pastabas, kuriomis remiantis nėra svarbus palyginimas tarp La Banque postale ir PI nuo 2006 m. (kadangi La Banque Postale pradėjo finansinę veiklą privačiame sektoriuje (92)), dėl tų pačių priežasčių neįmanoma gauti išvadų iš PI ir privačių bankų, veikiančių viešajame sektoriuje, palyginimo, kadangi šie vykdo finansavimo veiklą taip pat ir ne viešajame sektoriuje (pavyzdžiui, beveik 50 % Dexia paskolų yra suteiktos ne viešajam sektoriui).

(222)

Ketvirta, kaip jau nurodyta lyginant Efisposte/La Poste, Komisija, siekdama įvertinti, ar įmonė įgauna pranašumą, nelygina situacijų, susidarančių skirtingose valstybėse narėse.

(223)

Galiausiai, lyginant numanomus panašius ūkio subjektus, Komisija teigia, kad: „CDP SpA turimos lėšos deponuotos einamojoje sąskaitoje, duodančioje palūkanas, Nr. 29814, pavadintoje „Cassa DP SpA – gestione separata“ (Cassa DP SpA – atskiras valdymas), atidarytoje centriniame valstybės ižde. Už šioje sąskaitoje esančias lėšas pagal 2003 m. gruodžio 5 d. Ekonomikos ir finansų ministerijos dekreto 6 straipsnio 2 dalį išmokamos pusės metų palūkanos pagal kintančią palūkanų normą, lygią paprastam aritmetiniam vidurkiui tarp iždo įprastų taupymo lakštų grąžos rodiklio šešiems mėnesiams ir Rendistato indekso eigos. Susijungus Infrastrutture SpA ir siekiant inkorporuoti indėlius ir paskolas (Cassa depositi e prestiti SpA) (2005 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. 2664 straipsnio 1 dalies 79 ir tolesni punktai), nuo 2006 m. sausio 1 d. einamoji sąskaita, duodanti palūkanas, Nr. 20347, registruota ISPA vardu, buvo pervadinta „Cassa DP SpA – gest. Patrimonio TAV“ („Cassa DP SpA – turto valdymas TAV“). Už šioje einamojoje sąskaitoje laikomas lėšas Ekonomikos ir finansų ministerija moka pusės metų palūkanas pagal palūkanų normą, lygią iždo įprastų taupymo lakštų, išleistų pusmečiu anksčiau, šešių mėnesių rodiklio vidurkiui. Kad galėtų naudotis iždo paslaugomis ir Italijos banko mokėjimais, CDP SpA toliau naudojasi iždo einamąja sąskaita, neduodančia palūkanų, Nr. 29815, pavadinta „CDP SpA – pagamenti“ („CDP SpA-mokėjimai“). Be kita ko, vis labiau plintant tarpbankinėms mokėjimo sistemoms, naudojimasis valstybiniu iždo kanalu mokėjimams ir lėšų rinkimui yra žymiai pasikeitęs palyginti su ankstesniais laikotarpiais“  (93). Komisija suvokia, kad sunku gauti tinkamas išvadas, lyginant PI su galimais panašiais ūkio subjektais, kadangi šie įvairiais aspektais skiriasi nuo PI. Vis dėlto, remiantis pirmiau išdėstytais faktais, galima pastebėti, kad finansų tarpininkams, investuojantiems į viešąjį sektorių kaip CDP (94), nėra būtinai atlyginama pagal ilgalaikius parametrus.

(224)

Tai patvirtina Komisijos nuomonę, kuria remiantis, šio sprendimo tikslais neįmanoma gauti išvadų iš PI palyginimo su tariamai panašiais ūkio subjektais.

(225)

Komisija laikosi nuomonės, kad tokie palyginimai, iš vienos pusės susiję su PI ir kitų bankų, veikiančių privačiame sektoriuje, palūkanų marža, o iš kitos pusės – su PI ir specializuotų ūkio subjektų galiojimo terminų pakeitimais finansuojant viešąjį sektorių, nėra svarbūs ir neįrodo, kad susitarimas PI nesuteikia jokio pranašumo.

(226)

Apibendrinant, susitarime numatyta palūkanų norma gali būti lyginama su palūkanų norma, susidarančia iš alternatyvių investicijų rizikos ir grąžos perspektyvoje. Visų pirma susitarime siūloma grąža yra didesnė palyginti su alternatyviomis panašaus rizikos lygio investicijomis, taip pat ši grąža yra mažiau rizikinga palyginti su alternatyviomis panašaus grąžos lygio investicijomis.

(227)

Netgi Italija laikosi nuomonės, kad indėlis ižde turi aukštesnį grąžos ir rizikos santykį palyginti su pastoviąja portfelio palūkanų norma. Komisijos nuomone, rizikos ir grąžos analizė tinkamesnė už analizę, grindžiamą grynąja grąža.

(228)

Komisija laikosi nuomonės, kad alternatyvios investicijų galimybės be panaudojimo įpareigojimo nebūtų leidę PI pasiekti orientaciniu periodu panašaus ar aukštesnio grąžos lygio nei pagal susitarimą, rizikos ir grąžos perspektyvoje.

(229)

Todėl privataus skolininko metodo teisingumas yra patvirtinamas.

(230)

2006 m. rugsėjo mėn. sprendime pradėti procedūrą Komisija teigė, kad nebuvo galima atmesti galimybės, atsižvelgiant į PI specifiškumą, jog neįmanoma rasti palyginimo taškų rinkoje. Pagal šias prielaidas Komisija būtų turėjusi nustatyti sąskaitos tvarkymo kainą PI ir pridėti pagrįstą maržą. Toks elgesys būtų pateisintas, net jei Komisija būtų turėjusi laikytis nuomonės, kad PI per savo tankų pašto skyrių tinklą veikia kaip lėšų valstybei rinkimo kanalas.

(231)

Kaip nurodoma 7.4.2 punkte, Komisija yra įsitikinusi, jog įmanoma nustatyti palyginimo taškus rinkoje, pasinaudojant atsargaus skolininko, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, kriterijumi.

(232)

Kita vertus, Komisija visiškai nemano, kad PI apsiriboja lėšų valstybei rinkimo kanalo vaidmeniu. PI iš tiesų naudoja aktyvią savo bankinės veiklos plėtros strategiją, kuri remiasi visų pirma pašto einamosios sąskaitos patrauklumu. Be to, kitame sprendime, susijusiame su PI, priimtame 2006 m. lapkričio mėn. (95), susijusiame su atveju, kai pašto ūkio subjektas renka lėšas CDP vardu, platindamas pašto taupomąsias knygeles, Komisija laikėsi nuomonės, kad ši veikla nėra panaši tik į lėšų rinkimo kanalo veiklą; atlygis, išmokėtas PI, rėmėsi vidutiniais metiniais pašto knygelių indėliais. Galiausiai, net ABI nemano, kad PI atlyginimas turi remtis patirtomis išlaidomis.

(233)

Italija tvirtina, kad vidutinės ir ilgalaikės iždo debeto išlaidos yra dažnai didesnės už atlygį, gaunamą taikant parametrą (žr. 77 ir tolesnius punktus).

(234)

Šiuo atveju Komisija pažymi, kad:

(235)

Dar kartą, kiekvienas pirmiau nurodytas punktas, pats savaime, yra pakankamas, kad leistų manyti, jog Italijos numatytas palyginimas nėra lemiamas.

(236)

Siekdama įrodyti, kad PI gautos palūkanos už surinktas lėšas pagal įstatymą deponuotas ižde, yra tokios, kurios būtų gaunamos panašaus rizikos lygio finansų rinkose, Italija remiasi hipotetine vienerių metų apsikeitimo operacija (swap) pagal susitarimo parametrą. Remdamasi esamomis rinkos sąlygomis, Italija argumentuoja, kad šios operacijos vertė būtų lygi 6 mėnesių Euribor (euro Interbank Offered Rate – vidutinės Europos tarpbankinės rinkos palūkanų normos) plius skirtumas, lygus 1 % 2005 m. pabaigoje, 0,40 % 2006 m. pabaigoje ir 0,30 % 2007 m. spalio mėn. pabaigoje. Šiuo atžvilgiu […], prieš pateikdamas žymiai išsamesnę alternatyvių išlaidų, susidariusių dėl panaudojimo įpareigojimo, analizę, atskleidė, kad trumpalaikė palūkanų norma, kurią PI turėtų mokėti rinkoje palyginti su iždo mokama palūkanų norma (angl. constant maturity swap), būtų lygi 6 mėnesių Euribor plius 0,43 % skirtumas. Komisija neatsižvelgia į šį specifinį argumentą, į kurį nebuvo gilintasi ir kuris nėra nei tinkamas, nei susijęs su šios analizės tikslais.

(237)

ABI tvirtina, kad iš dviejų palūkanas duodančių sąskaitų, CDP atidarytų ižde, yra išmokamos pusės metų palūkanos pagal kintančią normą, lygią paprastam aritmetiniam vidurkiui tarp BOT grąžos rodiklio šešiems mėnesiams ir Rendistato mėnesinio indekso eigos.

(238)

Šiame kontekste Komisija pažymi, kad:

(239)

Todėl joks lemiamas CDP sąskaitų palyginimas su PI sąskaitomis ižde neįmanomas.

(240)

Italija, iš anksto nepranešusi apie naują pagalbos schemą, neteisėtai ją įgyvendino, pažeisdama Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(241)

Būtina nustatyti, ar pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, atsižvelgiant į nukrypti leidžiančias nuostatas, numatytas Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

(242)

Pagalba nėra suderinama pagal 87 straipsnio 2 dalį. Tai nėra socialinio pobūdžio pagalba, suteikta individualiems vartotojams, nei pagalba, skirta stichinių nelaimių ar kitų nepaprastų įvykių padarytai žalai atlyginti, nei pagalba, skirta tam tikrų Vokietijos Federacinės Respublikos regionų, kuriems turėjo neigiamos įtakos Vokietijos padalijimas, ekonomikai.

(243)

Dėl 87 straipsnio 3 dalies b ir d punktuose nustatytų nukrypti leidžiančių nuostatų, nagrinėjama pagalba nėra skirta bendriems Europos interesams svarbaus projekto įgyvendinimui skatinti, nei dideliems Italijos ekonominiams sutrikimams pašalinti, taip pat ja nesiekiama remti kultūros ir paveldo išsaugojimo.

(244)

Dėl 87 straipsnio 3 dalies c punkto, pagal kurį galima laikyti suderinama pagalbą, skirtą palengvinti tam tikros ekonominės veiklos rūšių ar regionų plėtrą, bet kokiu atveju, jei tai neiškraipo prekybos sąlygų taip, kad būtų prieštaraujama bendrajam interesui, nagrinėjama pagalba nereiškia investicijų ir naujų darbo vietų sukūrimo ir yra besąlyginė pagalba veiklai. Pagal įprastą Komisijos praktiką negalima laikyti, kad tokia pagalba palengvina tam tikros ekonominės veiklos rūšių ar regionų plėtrą.

(245)

Pagalba tuo pačiu būdu taikoma visai nacionalinei teritorijai, todėl negali būti laikoma tinkama pagal 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktus, susijusius su tam tikrų regionų plėtra.

(246)

Komisija laikosi nuomonės, kad nagrinėjama pagalba veiklai negali būti laikoma pagalba, skirta palengvinti tam tikrų rūšių veiklą pagal 87 straipsnio 3 dalies c punktą, visų pirma, kadangi nuostatoje reikalaujama, kad pagalba „neiškraipytų prekybos sąlygų taip, kad būtų prieštaraujama bendrajam interesui“; sąlyga, kuri Komisijos nuomone, šiuo atveju nėra patenkinta. Nesiekiama įgyvendinti bendrojo intereso horizontaliųjų tikslų. Be to, apribojantis pagalbos taikymas PI nekeičia įvertinimo išvados, kadangi poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ir tokios pagalbos veikimo pasekmės, dėl konkurencijos iškraipymo yra ypač jaučiamos finansų ir pašto sektoriuose, kuriuose veikia PI.

(247)

Italija niekada nesirėmė nei viena iš pirmiau minėtų nukrypti leidžiančių nuostatų.

(248)

Daroma išvada, kad pagalbos schema nesuderinama su bendrąja rinka ir turi būti nutraukta.

(249)

Bet koks susitarimas dėl palūkanų, kurias iždas turi išmokėti PI už lėšų surinkimą, neįeinantį į 2007 m. finansų įstatymą, turės remtis išsamia lėšų pobūdžio ir abiejų šalių patirtos rizikos analize. Šiame kontekste Komisija pastebi, kad neįmanoma pasinaudoti […] tyrimo rezultatais ir statistiniais duomenimis, susijusiais su laikotarpiu iki 2007 m., neatlikus papildomų tyrimų, kadangi lėšų pobūdis gali būti pasikeitęs. Iš tiesų tyrimas […] ir statistiniai duomenys remiasi visų pirma lėšų surinkimu privačių klientų einamosiose sąskaitose, o (galimos) lėšos, pervedamos iždui nuo 2007 m., iš esmės nėra susijusios su šiais klientais.

(250)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį neigiamų sprendimų, susijusių su neteisėta pagalba, atveju Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo. Tačiau Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarauja bendrajam Bendrijos teisės principui.

(251)

Komisija laikosi nuomonės, kad šiuo atveju joks bendrasis Bendrijos teisės principas neprieštarauja išieškojimui.

(252)

Siekiant apibrėžti susigrąžinimą, turi būti apgalvotas ankstesnės situacijos atkūrimas, įvertinant, ar yra alternatyvi investicijų strategija, kuri netaikant neteisėtos pagalbos ir laikantis vidinių teisės aktų, suderinamų su Bendrijos rinka, suteiktų PI panašų pranašumą. Šiuo atžvilgiu Komisija laikosi nuomonės, kad neįmanoma laikyti normalia situacijos dėl prieštaraujančių Italijos paminėtų alternatyvių investicijų. Susigrąžinimas negali būti apibrėžtas, atsižvelgiant į skirtingas operacijas, kurias įmonės galėjo įgyvendinti, jei nebūtų pasirinkusios operacijos formos su pagalba. Tai lemia, kad ankstesnė situacija turi būti atkurta, naudojantis hipotetiniais elementais. Vienintelė metodika, kuria gali naudotis Komisija, yra metodika taikyti atsargaus skolininko, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, kriterijų.

(253)

Susigrąžintina suma, kad būtų atkurta ankstesnė situacija, bet kokiu atveju turi būti lygi skirtumui tarp: i) metinių palūkanų, išmokėtų PI, remiantis susitarimu, ir ii) sumos, gautos pritaikius atsargaus skolininko, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, kriterijų (žr. 6 ir 6a lenteles).

(254)

2007 m. finansų įstatymas, savaime suprantama, nėra nurodytas sprendime pradėti procedūrą. Todėl jo įvertinimas, atsižvelgiant į teisės aktus dėl valstybės pagalbos, nesudaro sunkumų.

(255)

Pagal 2007 m. finansų įstatymą pinigai, gaunami iš Poste Italiane SpA surinktų lėšų už banko-pašto paslaugas privatiems klientams (…), Poste Italiane SpA pagalba yra investuojami į euro zonos valstybių vertybinius popierius. Už šiuos produktus mokamos palūkanos nėra valstybės pagalba, kadangi nesuteikia jokio atrankinio pranašumo.

(256)

Komisija konstatuoja, kad Italija neteisėtai įgyvendino pagalbos schemą, kurią sudaro palūkanų mokėjimas iš iždo už PI pervestas lėšas pagal 2006 m. finansų įstatymą ir pagal susitarimą, ir pažeidė Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(257)

Schema turi būti nutraukta. Neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba turi būti susigrąžinta.

(258)

2007 m. finansų įstatyme nėra numatyta jokia valstybės pagalba,

a)

bendrą iš pagalbos gavėjo išieškotiną sumą (kapitalas ir palūkanos);

b)

išsamų planuojamų ir jau taikomų priemonių, skirtų šiam sprendimui įgyvendinti, aprašymą;

c)

dokumentus, patvirtinančius, kad pagalbos gavėjui buvo nurodyta sugrąžinti pagalbą.

10.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 64/48