1.   Šis reglamentas taikomas keleiviams, kurie keliauja:

2.   Šis reglamentas netaikomas keleiviams, kurie keliauja:

3.   Dvejų metų laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 18 d. valstybės narės gali netaikyti šio reglamento mažesniems nei 300 tonų bendrojo tonažo jūrų laivams, eksploatuojamiems vidaus transporte, jei nacionalinės teisės aktais atitinkamai užtikrinamos šiame reglamente nustatytos keleivių teisės.

4.   Valstybės narės gali šio reglamento netaikyti keleivių vežimo paslaugoms, susijusioms su viešųjų paslaugų įsipareigojimais, viešojo paslaugų pirkimo sutartimis ar integruotomis paslaugomis, jei nacionalinės teisės aktais panašiai užtikrinamos šiame reglamente nustatytos keleivių teisės.

5.   Nedarant poveikio Direktyvos 2006/87/EB ir Direktyvos 2009/45/EB taikymui, šio reglamento nuostatos neturi būti suprantamos kaip techniniai reikalavimai, kuriais nustatomi įpareigojimai vežėjams, terminalų operatoriams ar kitiems subjektams modifikuoti ar pakeisti laivus, infrastruktūrą, uostus ar uostų terminalus.

1.   Vežėjai keleiviui išduoda bilietą, išskyrus atvejus, kai pagal nacionalinės teisės aktus numatyti kiti dokumentai, suteikiantys teisę būti vežamam. Gali būti išduodamas elektroninis bilietas.

2.   Nedarydami poveikio socialiniams tarifams, vežėjai ar bilietų pardavėjai plačiajai visuomenei siūlo sutarties sąlygas ir tarifus tiesiogiai ar netiesiogiai nediskriminuodami galutinio vartotojo dėl jo nacionalinės priklausomybės arba dėl vežėjų ar bilietų pardavėjų įsisteigimo Sąjungoje vietos.

1.   Jei vykdyti pareigas pagal šį reglamentą pavedama vykdančiajam vežėjui, bilietų pardavėjui ar kitam asmeniui, vežėjas, kelionių agentas, kelionių operatorius ar terminalo operatorius, kuris pavedė vykdyti tokias pareigas bet kuriuo atveju atsako už veiksmus ir neveikimą, padarytus tos šalies einant jos tarnybos pareigas.

2.   Be 1 dalies nuostatų, šaliai, kuriai vežėjas, kelionių agentas, kelionių operatorius ar terminalo operatorius pavedė vykdyti pareigas, pavestų pareigų atžvilgiu taikomos šio reglamento nuostatos, įskaitant nuostatas dėl atsakomybės ir atsikirtimų.

1.   Vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai negali atsisakyti rezervuoti, išduoti ar kitaip suteikti bilietą arba įlaipinti asmenis būtent dėl negalios arba riboto judumo.

2.   Rezervacijos ir bilietai neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims siūlomi be papildomo mokesčio ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitiems keleiviams.

1.   Nukrypstant nuo 7 straipsnio 1 dalies, vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai gali atsisakyti rezervuoti, išduoti ar kitaip suteikti bilietą arba įlaipinti neįgalų ar riboto judumo asmenį:

2.   Jeigu dėl 1 dalyje nurodytų priežasčių atsisakoma rezervuoti arba išduoti ar kitaip suteikti bilietą, vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai deda visas būtinas pastangas, kad atitinkamam asmeniui būtų pasiūlytas priimtinas alternatyvus vežimas naudojantis vežėjo teikiamomis keleivių vežimo paslaugomis ar kruizu.

3.   Jei neįgalųjį arba riboto judumo asmenį, kuris turi rezervaciją ar bilietą ir atitinka 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, vis tiek atsisakoma įlaipinti dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tam asmeniui ir lydinčiam asmeniui, kaip nurodyta šio straipsnio 4 dalyje, suteikiama galimybė pasinaudoti teise atgauti sumokėtą sumą arba vykti kitu maršrutu, kaip numatyta I priede. Teisė pasirinkti kelionę į pirmąją išvykimo vietą arba vykti kitu maršrutu suteikiama su sąlyga, kad bus įvykdyti visi saugos reikalavimai.

4.   Jei tai tikrai būtina ir pagal tas pačias 1 dalyje nustatytas sąlygas vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai gali reikalauti, kad neįgalųjį ar riboto judumo asmenį lydėtų kitas asmuo, galintis suteikti neįgaliajam ar riboto judumo asmeniui reikalingą pagalbą. Keleivių vežimo paslaugos tokiam lydinčiajam asmeniui teikiamos nemokamai.

5.   Kai vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai pasinaudoja 1 arba 4 dalimi, jie nedelsdami neįgalųjį arba riboto judumo asmenį informuoja apie konkrečias to priežastis. Neįgaliajam arba riboto judumo asmeniui paprašius, apie tas priežastis jam raštu pranešama ne vėliau kaip per penkias darbo dienas po to, kai pateiktas prašymas. Jei atsisakoma dėl 1 dalies a punkte nurodytų priežasčių, nurodomi taikomi saugos reikalavimai.

1.   Bendradarbiaudami su neįgaliesiems ar riboto judumo asmenims atstovaujančiomis organizacijomis, vežėjai ir terminalų operatoriai, prireikus pasitelkdami savo organizacijas, nustato arba taiko jau esamas nediskriminavimo principu grindžiamas prieigos sąlygas, taikomas neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų ir juos lydinčių asmenų vežimui. Apie prieigos sąlygas pranešama nacionalinėms vykdymo užtikrinimo įstaigoms.

2.   Vežėjai ir terminalų operatoriai viešai fizine forma ar internete skelbia 1 dalyje numatytas prieigos sąlygas, jei paprašoma, prieinamais būdais ir tokiomis pačiomis kalbomis, kokiomis informacija paprastai teikiama visiems keleiviams. Ypatingas dėmesys skiriamas neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų poreikiams.

3.   Kelionių operatoriai suteikia galimybę susipažinti su 1 dalyje numatytomis prieigos sąlygomis, kurios taikomos kelionėms, įtrauktoms į jų organizuojamų, parduodamų ar siūlomų pirkti kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketus.

4.   Vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai užtikrina, kad visa svarbi informacija, įskaitant bilieto rezervavimą internete ir informaciją apie vežimo sąlygas, kelionės informaciją ir informaciją apie prieigos sąlygas, būtų teikiama neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims tinkamais ir prieinamais būdais. Asmenys, kuriems reikia pagalbos, bet kokiomis prieinamomis priemonėmis, įskaitant elektronines priemones arba trumpųjų pranešimų paslaugas (SMS), gauna patvirtinimą, kad pagalba bus teikiama.

1.   Vežėjai ir terminalų operatoriai atitinkamose savo kompetencijos srityse teikia pagalbą neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims, kaip nustatyta 10 straipsnyje, su sąlyga, kad:

2.   Be to, kas paminėta 1 dalyje, neįgalieji arba riboto judumo asmenys rezervacijos metu arba iš anksto pirkdami bilietą praneša vežėjui apie savo konkrečius poreikius, susijusius su apgyvendinimu, sėdima vieta ar reikiamomis paslaugomis, arba jų poreikį vežtis medicininę įrangą, jeigu tie poreikiai yra žinomi tuo metu.

3.   Pranešimas, pateikiamas pagal 1 dalies a punktą ir 2 dalį, visuomet gali būti pateikiamas kelionių agentui ar kelionių operatoriui, iš kurio perkamas bilietas. Kai su vienu bilietu galima keliauti keletą kartų, užtenka vieno pranešimo, jei pateikiama atitinkama informacija apie tai, kada bus keliaujama kitus kartus. Keleivis gauna patvirtinimą, kuriame nurodoma, kad buvo tinkamai pranešta apie pagalbos poreikį, kaip reikalaujama pagal 1 dalies a punktą ir 2 dalį.

4.   Nepaisant to, kad pranešimas pagal 1 dalies a punkto ir 2 dalies nuostatas nepateiktas, vežėjai ir terminalų operatoriai deda visas įmanomas pastangas užtikrinti, kad pagalba būtų suteikta tokiu būdu, kad neįgalusis ar riboto judumo asmuo galėtų įsilaipinti į laivą, juo keliauti ir iš jo išsilaipinti.

5.   Kai neįgalųjį arba riboto judumo asmenį lydi sertifikuotas šuo vedlys, tas šuo į laivą priimamas kartu su tuo asmeniu, jei vežėjui, kelionių agentui arba kelionių operatoriui apie tai pranešta vadovaujantis taikomomis nacionalinėmis taisyklėmis dėl sertifikuotų šunų vedlių vežimo keleiviniais laivais, jeigu yra tokios taisyklės.

1.   Vežėjai, terminalų operatoriai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai imasi visų būtinų priemonių, kad būtų paprašyta pranešimų, daromų pagal 11 straipsnio 1 dalies a punktą ir 11 straipsnio 2 dalį, ir tie pranešimai būtų priimami. Ta pareiga taikoma visose jų prekybos vietose, įskaitant pardavimą telefonu ir internetu.

2.   Jei kelionių agentai ar kelionių operatoriai gauna 1 dalyje nurodytą pranešimą, jie savo įprastu darbo laiku nedelsiant perduoda tą informaciją vežėjui ar terminalo operatoriui.

3.   Vežėjai ir terminalų operatoriai uosto terminaluose, pastato viduje ar išorėje, nustato vietą, kurioje neįgalieji ar riboto judumo asmenys gali pranešti apie savo atvykimą ir paprašyti pagalbos. Ta vieta aiškiai pažymima ženklu ir joje prieinamais būdais teikiama pagrindinė informacija apie uosto terminalą ir teikiamą pagalbą.

1.   Terminalų operatoriai ir vežėjai, eksploatuojantys uosto terminalus arba teikiantys keleivių vežimo paslaugas, kurie per praėjusius kalendorinius metus iš viso atliko daugiau kaip 100 000 keleivių vežimų komerciniais pagrindais, savo atitinkamose kompetencijos srityse nustato kokybės standartus, taikomus II ir III prieduose apibrėžtai pagalbai, ir atitinkamais atvejais per savo organizacijas, bendradarbiaudami su organizacijomis, atstovaujančiomis neįgaliesiems ar riboto judumo asmenims, nustato išteklių poreikius tam, kad tie standartai būtų įgyvendinti.

2.   Nustatant kokybės standartus visapusiškai atsižvelgiama į tarptautiniu lygmeniu pripažintą politiką ir elgesio kodeksus, susijusius su palankesnių sąlygų keliaujantiems neįgaliesiems arba riboto judumo asmenims sudarymu, ypač į TJO rekomendaciją dėl keleivinių laivų konstrukcijos ir naudojimo siekiant atsižvelgti į vyresnio amžiaus ir neįgaliųjų asmenų poreikius.

3.   Vežėjai ir terminalų operatoriai fizine forma ar internete skelbia 1 dalyje numatytus kokybės standartus prieinamais būdais ir tokiomis pačiomis kalbomis, kokiomis informacija paprastai teikiama visiems keleiviams.

1.   Vežėjai ir terminalų operatoriai atsako už žalą, patirtą pametus ar sugadinus judėjimo įrangą ar kitą specialią įrangą, kurią naudojo neįgalusis ar riboto judumo asmuo, jei incidentas, dėl kurio padaryta žala, kilo dėl vežėjo ar terminalo operatoriaus kaltės ar aplaidumo. Daroma prielaida, kad nuostoliai dėl gabenimo metu kilusio incidento padaryti dėl vežėjo kaltės ar aplaidumo.

2.   1 dalyje nurodyta kompensacija atitinka atitinkamos įrangos pakeitimo kainą arba, atitinkamais atvejais, išlaidas, susijusias su taisymu.

3.   1 ir 2 dalys netaikomos tais atvejais, jei taikomas 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 392/2009 dėl keleivių vežėjų jūra atsakomybės avarijų atveju (10) 4 straipsnis.

4.   Be to, dedamos visos pastangos, kad būtų greitai suteikta laikina pakaitinė įranga, kuri būtų tinkama alternatyva.

1.   Jeigu keleivių vežimo paslauga ar kruizas atšaukiami arba išvykimas atidedamas, vežėjas arba atitinkamais atvejais terminalo operatorius kaip įmanoma greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip praėjus 30 minučių po numatyto išvykimo laiko informuoja iš uosto terminalų išvykstančius keleivius arba, jei įmanoma, iš uostų išvykstančius keleivius apie padėtį ir nurodo numatomą išvykimo laiką bei numatomą atvykimo laiką, kai tik ši informacija žinoma.

2.   Jeigu keleiviai dėl atšaukimo ar atidėjimo nespėja pasinaudoti jungiamąja vežimo paslauga, vežėjas ir atitinkamais atvejais terminalo operatorius imasi pagrįstų pastangų informuoti atitinkamus keleivius apie alternatyvias jungiamąsias vežimo paslaugas.

3.   Vežėjas arba atitinkamais atvejais terminalo operatorius užtikrina, kad neįgalieji ar riboto judumo asmenys prieinamais būdais gautų informaciją, kurią privalomą pateikti pagal 1 ir 2 dalis.

1.   Kai vežėjas pagrįstai numato, kad keleivių vežimo paslauga ar kruizas bus atšaukti arba išvykimas atidėtas ilgiau kaip 90 minučių nuo planuoto išvykimo laiko, iš uosto terminalų išvykstantiems keleiviams, atsižvelgiant į laukimo laiką, nemokamai pasiūloma užkandžių, patiekalų ar gaiviųjų gėrimų, jei jų yra arba jei jų įmanoma pristatyti dedant protingas pastangas.

2.   Tuo atveju, kai išvykimas atšaukiamas arba atidedamas, ir dėl to keleiviui tampa būtina pasilikti vieną ar daugiau naktų arba ilgiau nei jis ketino, vežėjas, jei ir kai fiziškai įmanoma, iš uosto terminalų išvykstantiems keleiviams pasiūlo ne tik užkandžių, patiekalų ar gaiviųjų gėrimų, kaip numatyta 1 dalyje, bet ir nemokamą nakvynę laive ar sausumoje, taip pat transportą tarp uosto terminalo ir apsistojimo vietos. Vežėjas gali apriboti bendras nakvynės sausumoje išlaidas kiekvienam keleiviui, neįskaitant transporto tarp uosto terminalo ir apsistojimo vietos, iki 80 EUR už naktį ir kompensuoti ne daugiau kaip už tris naktis.

3.   Taikydamas 1 ir 2 dalis, vežėjas ypatingą dėmesį skiria neįgaliųjų ir riboto judumo keleivių bei juos lydinčių asmenų poreikiams.

1.   Kai vežėjas pagrįstai numato, kad keleivių vežimo paslauga bus atšaukta arba išvykimas iš uosto terminalo atidėtas ilgiau kaip 90 minučių, keleiviui nedelsiant siūloma pasirinkti:

2.   Jei keleivių vežimo paslauga atšaukiama arba išvykimas iš uosto atidedamas ilgiau kaip 90 minučių, keleiviai turi teisę į tokį maršruto pakeitimą arba už bilietą sumokėtos sumos sugražinimą iš vežėjo.

3.   Sumokėta suma grąžinama, kaip numatyta 1 dalies b punkte ir 2 dalyje, per septynias dienas grynaisiais pinigais, elektroniniu banko pervedimu, banko pavedimu arba banko čekiais, sugrąžinant visą bilieto kainos sumą, už kurią jis buvo įsigytas, už neįvykusią kelionės dalį ar dalis ir už jau įvykusią kelionės dalį ar dalis, jei pagal keleivio pradinį kelionės planą kelionė netenka prasmės. Jei keleivis sutinka, už bilietą sumokėta suma taip pat gali būti grąžinta čekiais ir (arba) gali būti kompensuota suteikiant kitas paslaugas, kurių vertė atitinka sumokėtą bilieto kainą, jei sąlygos (ypač susijusios su galiojimo laikotarpiu ir paskirties vieta) yra lanksčios.

1.   Neprarasdami teisės būti vežamais, keleiviai iš vežėjo gali reikalauti kompensacijos, jei į galutinę atvykimo vietą jie bus atvežami vėliau nei nustatyta vežimo sutartyje. Minimali kompensavimo suma yra 25 % bilieto kainos, jei vėluojama ne mažiau kaip:

Jei vėlavimas dvigubai viršija a–d punktuose nustatytą laiką, kompensacija yra 50 % bilieto kainos.

2.   Keleiviai, kurie turi nuolatinį bilietą ar sezoninį bilietą, ir kurie šių bilietų galiojimo laikotarpiu nuolat susidūrė su atidėtais atvykimais, gali reikalauti atitinkamos kompensacijos pagal vežėjo nustatytas kompensavimo taisykles. Šiose taisyklėse nurodomi vėlavimo atvykti nustatymo ir kompensacijos apskaičiavimo kriterijai.

3.   Kompensacija apskaičiuojama remiantis kaina, kurią keleivis faktiškai sumokėjo už keleivių vežimo paslaugą, kurią buvo vėluojama suteikti.

4.   Tais atvejais, kai keliaujama į abi puses, kompensacija už vėlavimą atvykti keliaujant pirmyn arba keliaujant atgal apskaičiuojama nuo pusės kainos, sumokėtos už vežimą naudojantis ta keleivių vežimo paslauga.

5.   Kompensacija išmokama per vieną mėnesį nuo prašymo dėl kompensacijos pateikimo. Kompensacija gali būti išmokėta čekiais ir (arba) suteikiant kitas paslaugas, jei sąlygos, visų pirma susijusios su galiojimo laiku ir paskirties vieta, yra lanksčios. Keleiviui paprašius, kompensacija išmokama pinigais.

6.   Iš kompensacijos už bilieto kainą neišskaičiuojamos finansinio sandorio tvarkymo išlaidos, pavyzdžiui, mokesčiai, išlaidos už pokalbius telefonu ar pašto ženklus. Vežėjai gali nustatyti mažiausią sumą, kurios neviršijus kompensacija nebus mokama. Ši mažiausia suma turi būti ne didesnė kaip 6 EUR.

1.   17, 18 ir19 straipsniai netaikomi keleiviams, turintiems nenustatytos datos bilietus tol, kol nenustatoma išvykimo data, išskyrus keleivius, turinčius nuolatinį ar sezoninį bilietą.

2.   17 ir 19 straipsniai netaikomi, jei apie išvykimo atšaukimą ar atidėjimą keleiviui pranešama prieš jam nusiperkant bilietą arba jei išvykimas atšaukiamas ar atidedamas dėl keleivio kaltės.

3.   17 straipsnio 2 dalis netaikoma, kai vežėjas įrodo, kad atidėjimo ar atšaukimo priežastis yra oro sąlygos, keliančios grėsmę saugiam laivo eksploatavimui.

4.   19 straipsnis netaikomas, kai vežėjas įrodo, kad atšaukimo ar atidėjimo priežastis yra oro sąlygos, keliančios grėsmę saugiam laivo eksploatavimui, arba ypatingos aplinkybės, trukdančios teikti keleivių vežimo paslaugą, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių.

1.   Vežėjai, terminalų operatoriai ir, jei taikoma, uostų direkcijos savo atitinkamos kompetencijos srityse užtikrina, kad informacija apie keleivių teises pagal šį reglamentą būtų viešai prieinama laivuose, jei įmanoma, uostuose ir uostų terminaluose. Informacija teikiama, kai įmanoma, prieinamais būdais ir tokiomis pačiomis kalbomis, kokiomis informacija paprastai teikiama visiems keleiviams. Teikiant šią informaciją, ypatingas dėmesys skiriamas neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų poreikiams.

2.   Siekdami įvykdyti 1 dalyje nurodytą informavimo reikalavimą, vežėjai, terminalų operatoriai ir prireikus uostų direkcijos gali naudoti Komisijos visomis oficialiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis parengtą ir jiems prieinamą šio reglamento nuostatų santrauką.

3.   Vežėjai, terminalų operatoriai ir, jei taikoma, uostų direkcijos laivuose, jei įmanoma, uostuose ir uostų terminaluose tinkamu būdu praneša keleiviams atitinkamos valstybės narės pagal 25 straipsnio 1 dalies nuostatas paskirtos įstaigos kontaktinius duomenis.

1.   Vežėjai ir terminalų operatoriai nustato arba taiko galiojančią prieinamą skundų, susijusių su šiame reglamente numatytomis teisėmis ir pareigomis, nagrinėjimo tvarką.

2.   Jei keleivis, kuriam taikomas šis reglamentas, pageidauja vežėjui arba terminalo operatoriui pateikti skundą, jis pateikia jį per du mėnesius nuo tos dienos, kai paslauga buvo ar turėjo būti suteikta. Per vieną mėnesį nuo skundo gavimo vežėjas ar terminalo operatorius praneša keleiviui, kad jo skundas yra patenkintas, atmestas ar kad tebevyksta jo nagrinėjimas. Terminas galutiniam atsakymui pateikti yra ne ilgesnis kaip du mėnesiai nuo skundo gavimo dienos.

1.   Kiekviena valstybė narė paskiria naują ar esamą įstaigą ar įstaigas, atsakingas už šio reglamento nuostatų, susijusių su keleivių vežimo paslaugomis ir kruizais, kai vežama iš jos teritorijoje esančių uostų, ir keleivių vežimo paslaugomis, kai vežama iš trečiosios šalies į tokius uostus, vykdymo užtikrinimą. Kiekviena įstaiga imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad būtų laikomasi šio reglamento.

Kiekviena įstaiga veiklos organizavimo, finansavimo sprendimų, teisinės struktūros ir sprendimų priėmimo požiūriu yra nepriklausoma nuo komercinių interesų.

2.   Valstybės narės praneša Komisijai apie įstaigą ar įstaigas, paskirtas remiantis šiuo straipsniu.

3.   Keleivis pagal 1 dalį paskirtai kompetentingai įstaigai arba bet kuriai kitai valstybės narės paskirtai kompetentingai įstaigai pagal nacionalinę teisę gali pateikti skundą dėl galimo šio reglamento pažeidimo. Kompetentinga įstaiga per protingą laikotarpį pateikia keleiviams pagrįstus atsakymus į jų skundus.

Valstybė narė gali nuspręsti:

4.   Valstybės narės, nusprendusios tam tikroms paslaugoms taikyti išimtį pagal 2 straipsnio 4 dalį, užtikrina, kad veiktų panašus keleivių teisių užtikrinimo mechanizmas.

1.   Ši direktyva taikoma pramoninei veiklai, sukeliančiai taršą, ir nurodytai II–VI skyriuose.

2.   Ši direktyva netaikoma mokslinių tyrimų ir plėtros veiklai arba naujų produktų ir procesų bandymui.

1.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad nė vienas įrenginys, kurą deginantis įrenginys, atliekų deginimo įrenginys arba bendro atliekų deginimo įrenginys nebūtų eksploatuojamas be leidimo.

Nukrypdamos nuo pirmos pastraipos valstybės narės gali nustatyti registravimo tvarką įrenginiams, kuriems taikomas tik V skyrius.

Registravimo tvarka nustatoma privalomame teisės akte, ir joje turi būti numatoma bent tai, kad ūkio subjektas praneša kompetentingai institucijai apie ketinimą eksploatuoti įrenginį.

2.   Valstybės narės gali pasirinkti numatyti, kad leidimas būtų taikomas dviem arba daugiau įrenginių ar jų dalių, kuriuos tas pats ūkio subjektas eksploatuoja toje pačioje vietoje.

Jeigu leidimas taikomas dviem arba daugiau įrenginių, jame turi būti nustatytos sąlygos, kad būtų užtikrinta, jog kiekvienas įrenginys atitiktų šios direktyvos reikalavimus.

3.   Valstybės narės gali pasirinkti nustatyti, kad leidimas taikomas kelioms įrenginio dalims, kurias eksploatuoja skirtingi ūkio subjektai. Tokiais atvejais leidime nurodoma konkreti kiekvieno ūkio subjekto atsakomybė.

1.   Nedarant poveikio kitų nacionalinės arba Sąjungos teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, kompetentinga institucija išduoda leidimą, jei įrenginys atitinka šios direktyvos reikalavimus.

2.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad, kai yra kelios kompetentingos institucijos, keli ūkio subjektai arba išduodami keli leidimai, leidimų išdavimo sąlygos ir procedūros būtų visiškai koordinuojamos, siekiant užtikrinti, kad visos kompetentingos institucijos pagal šią tvarką naudotų efektyvų integruotą požiūrį.

3.   Išduodant leidimą naujam įrenginiui arba esminiam jo pakeitimui, jeigu yra taikomas Direktyvos 85/337/EEB 4 straipsnis, išnagrinėjama ir naudojama visa pagal tos direktyvos 5, 6, 7 ir 9 straipsnius gauta svarbi informacija arba padaryta išvada.

1.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų laikomasi leidimo sąlygų.

2.   Jei pažeidžiamos leidimo sąlygos, valstybės narės užtikrina, kad:

Jei leidimo sąlygų pažeidimas kelia tiesioginį pavojų žmonių sveikatai arba tiesioginį reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai, kol reikalavimų vėl nepradėta laikytis, kaip numatyta pirmos pastraipos b ir c punktuose, įrenginio, sustabdomas kurą deginančio įrenginio, atliekų deginimo įrenginio arba bendro atliekų deginimo įrenginio arba atitinkamos jų dalies eksploatavimas.

1.   Jeigu iš įrenginio, atsižvelgiant į jame vykdomą veiklą, išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurios nurodytos Direktyvos 2003/87/EB I priede, tiesiogiai išmetamų tų dujų ribinė vertė leidime nenustatoma, jeigu nebūtina užtikrinti, kad vietos aplinkos teršimo mastas būtų nedidelis.

2.   Jei tai yra Direktyvos 2003/87/EB I priede išvardytos veiklos, valstybės narės gali nuspręsti nenustatyti reikalavimų, susijusių su deginimo įrenginių arba kitų įrenginių, išmetančių anglies dioksidą eksploatavimo vietoje, energijos vartojimo efektyvumu.

3.   Prireikus, kompetentingos institucijos atitinkamai pakeičia leidimą.

4.   1–3 dalys netaikomos įrenginiams, kurie pagal Direktyvos 2003/87/EB 27 straipsnį laikinai neįtraukiami į Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų leidimų sistemą.

1.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad prašymuose dėl leidimo išdavimo būtų aprašomi:

Į prašymą išduoti leidimą taip pat įtraukiama ne techninio pobūdžio pirmoje pastraipoje nurodytos išsamios informacijos santrauka.

2.   Kai informacija, pateikta pagal Direktyvoje 85/337/EEB nustatytus reikalavimus, arba saugos ataskaita, parengta pagal Direktyvą 96/82/EB, arba kokia nors kita informacija, kurios reikalaujama pagal kitus teisės aktus, atitinka kurį nors 1 dalies reikalavimą, tą informaciją galima įtraukti į prašymą arba prie jo pridėti.

1.   Siekdama parengti, peržiūrėti ir, prireikus, atnaujinti GPGB informacinius dokumentus Komisija organizuoja valstybių narių, atitinkamų pramonės sektorių, aplinkos apsaugos srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų ir Komisijos keitimąsi informacija.

2.   Keitimasis informacija visų pirma apima:

3.   Komisija sukuria valstybių narių, atitinkamų pramonės sektorių bei aplinkos apsaugos srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovų forumą ir periodiškai rengia jo susitikimus.

Komisija prašo forumo pateikti nuomonę dėl keitimosi informacija praktinės tvarkos, visų pirma dėl:

Antros pastraipos c ir d punktuose nurodytose gairėse turi būti atsižvelgiama į forume pareikštą nuomonę, ir jos turi būti tvirtinamos pagal 75 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.

4.   Komisija gauna ir viešai paskelbia forumo nuomonę dėl siūlomo GPGB informacinių dokumentų turinio ir į šią nuomonę atsižvelgia vykdydama 5 dalyje nustatytas procedūras.

5.   Sprendimai dėl GPGB išvadų priimami pagal 75 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.

6.   Priėmus sprendimą pagal 5 dalį, Komisija nedelsdama sudaro galimybę visuomenei susipažinti su GPGB informaciniu dokumentu ir užtikrina, kad su GPGB išvadomis būtų galima susipažinti visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.

7.   Kol bus priimtas atitinkamas sprendimas pagal 5 dalį, šio skyriaus tikslais, išskyrus 15 straipsnio 3 ir 4 dalis, kaip GPGB išvados taikomos Komisijos iki 83 straipsnyje nurodytos dienos patvirtintuose GPGB informaciniuose dokumentuose pateiktos išvados dėl geriausių prieinamų gamybos būdų.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad į leidimą būtų įtraukiamos visos priemonės, reikalingos įvykdyti 11 ir 18 straipsnių reikalavimus.

Tos priemonės turi apimti bent tokias priemones:

2.   Taikant 1 dalies a punktą, išmetamų teršalų ribinės vertės gali būti papildytos arba pakeičiamos lygiaverčiais parametrais arba techninėmis priemonėmis užtikrinant lygiavertį aplinkos apsaugos lygį.

3.   Nustatant leidimo sąlygas turi būti remiamasi GPGB išvadomis.

4.   Nedarant poveikio 18 straipsnio taikymui, kompetentinga institucija gali nustatyti griežtesnes leidimo sąlygas nei tos, kurias galima užtikrinti naudojant GPGB išvadose aprašytus geriausius prieinamus gamybos būdus. Valstybės narės gali nustatyti taisykles, pagal kurias kompetentinga institucija gali nustatyti tokias griežtesnes sąlygas.

5.   Kai kompetentinga institucija nustato leidimų sąlygas remdamasi geriausiu prieinamu gamybos būdu, kuris nėra aprašytas atitinkamose GPGB išvadose, ji užtikrina, kad:

Kai pirmoje pastraipoje nurodytose GPGB išvadose nėra nurodyti su geriausiais prieinamais gamybos būdais siejami teršalų išmetimo lygiai, kompetentinga institucija užtikrina, kad pirmoje pastraipoje minėtas gamybos būdas užtikrintų aplinkos apsaugos lygį, prilygstantį GPGB išvadose aprašytų geriausių prieinamų gamybos būdų lygiui.

6.   Jeigu įrenginyje vykdomai veiklai arba gamybos proceso rūšiai GPGB išvados netaikomos, arba jeigu tose išvadose nenumatytos visos galimos veiklos ar proceso poveikio aplinkai rūšys, kompetentinga institucija, iš anksto pasikonsultavusi su ūkio subjektu, atsižvelgdama į III priede išvardytus kriterijus, nustato leidimo sąlygas remdamasi geriausiais prieinamais gamybos būdais, kuriuos ji yra nustačiusi atitinkamai veiklai arba procesams.

7.   I priedo 6.6 punkte nurodytiems įrenginiams 1–6 dalys taikomos nedarant poveikio gyvūnų gerovę reglamentuojantiems teisės aktams.

1.   Išmetamų teršalų ribinės vertės taikomos toje vietoje, kurioje teršalai išmetami iš įrenginio, ir nustatant tas vertes į jų sklaidą iki tos vietos neatsižvelgiama.

Nustatant atitinkamo įrenginio išmetamų teršalų netiesioginio išleidimo į vandenį ribines vertes, gali būti atsižvelgiama į vandens nuotekų valymo įrenginių veiksmingumą, jeigu užtikrinamas vienodas aplinkos apsaugos lygis ir jeigu tai nesukelia didesnės aplinkos taršos.

2.   Nedarant poveikio 18 straipsnio taikymui, išmetamų teršalų ribinės vertės ir lygiaverčiai parametrai bei techninės priemonės, nurodyti 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse, grindžiami geriausiais prieinamais gamybos būdais, nenustatant kokio nors vieno būdo ar konkrečios technologijos.

3.   Kompetentinga institucija nustato išmetamų teršalų ribines vertes, kuriomis užtikrinama, kad įprastinėmis eksploatacijos sąlygomis išmetamas teršalų kiekis neviršytų išmetamų teršalų kiekio, susijusio su 13 straipsnio 5 dalyje nurodytuose sprendimuose dėl GPGB išvadų nustatytų geriausių prieinamų gamybos būdų taikymu, vienu iš šių būdų:

Kai taikomas b punktas, kompetentinga institucija bent kartą per metus įvertina teršalų išmetimo stebėsenos rezultatus, kad užtikrintų, jog įprastinėmis eksploatacijos sąlygomis išmetamų teršalų kiekis neviršytų išmetamų teršalų kiekių, susijusių su geriausių prieinamų gamybos būdų taikymu.

4.   Nukrypdama nuo 3 dalies ir nepažeisdama 18 straipsnio, kompetentinga institucija ypatingais atvejais gali nustatyti ne tokias griežtas išmetamų teršalų ribines vertes. Tokia išimtis gali būti taikoma tik tais atvejais, kai vertinimas patvirtina, kad dėl išmetamų teršalų lygių, susijusių su geriausiais prieinamais gamybos būdais, kaip aprašyta GPGB išvadose, būtų patiriamos neproporcingai didelės, palyginti su aplinkai teikiama nauda, sąnaudos, susijusios su:

Kompetentinga institucija leidimo sąlygų priede pateikia pirmos pastraipos taikymo motyvus, įskaitant, vertinimo rezultatus ir nustatytų sąlygų pagrindimą.

Tačiau pagal pirmą pastraipą nustatytos išmetamų teršalų ribinės vertės neturi viršyti šios direktyvos prieduose nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių, kai taikoma.

Kompetentinga institucija bet kuriuo atveju turi užtikrinti, kad nebūtų didelės taršos ir kad būtų pasiektas aukštas aplinkos apsaugos lygis.

Remdamasi pagal 72 straipsnio 1 dalį valstybių narių pateikta informacija, visų pirma dėl šios dalies taikymo, Komisija gali, prireikus, gairėse įvertinti ir toliau paaiškinti šios dalies taikymo kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta.

Kompetentinga institucija pakartotinai įvertina pirmos pastraipos taikymą persvarstydama leidimo sąlygas pagal 21 straipsnį.

5.   Bandant ir taikant naujus gamybos būdus kompetentinga institucija gali suteikti laikinas išimtis, leidžiančias nukrypti nuo šio straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 11 straipsnio a ir b punktuose nustatytų reikalavimų laikotarpiui, iš viso neviršijančiam devynių mėnesių, jei po nurodyto laikotarpio gamybos būdas nutraukiamas arba vykdant veiklą išmetamų teršalų kiekis bent neviršija kiekio, susijusio su geriausių prieinamų gamybos būdų taikymu.

1.   14 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyti stebėsenos reikalavimai, kai taikoma, grindžiami GPGB išvadose aprašytos stebėsenos išvadomis.

2.   14 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytos periodiškos stebėsenos dažnumą kompetentinga institucija nurodo kiekvienam atskiram įrenginiui išduotame leidime arba bendrosiose privalomose taisyklėse.

Nedarant poveikio pirmai pastraipai, periodiška požeminio vandens stebėsena vykdoma bent kartą kas penkerius metus, o dirvožemio – kas dešimt metų, nebent tokia stebėsena atliekama remiantis sistemingu užteršimo pavojaus įvertinimu.

1.   Priimdamos bendrąsias privalomas taisykles valstybės narės užtikrina integruotus tokios tvarkos taikymo būdus ir aukštą aplinkos apsaugos lygį, prilygstantį lygiui, pasiekiamam laikantis atskiro leidimo sąlygų.

2.   Bendrosios privalomos taisyklės grindžiamos geriausiais prieinamais gamybos būdais, tačiau jose nenumatomas kokio nors vieno gamybos būdo arba konkrečios technologijos taikymas, kad būtų užtikrinta atitiktis 14 ir 15 straipsniams.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad bendrosios privalomos taisyklės būtų atnaujinamos siekiant atsižvelgti į geriausių prieinamų gamybos būdų raidą ir užtikrinti atitiktį 21 straipsniui.

4.   Pagal 1–3 dalis priimtose bendrosiose privalomose taisyklėse pateikiama nuoroda į šią direktyvą arba tokia nuoroda pateikiama jas oficialiai skelbiant.

1.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad ūkio subjektas praneštų kompetentingai institucijai apie bet kokius planuojamus įrenginio pobūdžio arba veikimo pakeitimus ar išplėtimą, kurie gali padaryti poveikį aplinkai. Prireikus, kompetentinga institucija atnaujina leidimą.

2.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad ūkio subjektas nepadarytų jokio esminio pakeitimo neturėdamas pagal šią direktyvą išduoto leidimo.

Prašyme išduoti leidimą ir kompetentingos institucijos sprendime nurodomos tos įrenginio dalys ir tie 12 straipsnyje išvardyti duomenys, kuriems gali daryti poveikį esminis pakeitimas.

3.   Kiekvienas įrenginio pobūdžio arba veikimo pakeitimas ar išplėtimas laikomas esminiu, jei tas pakeitimas ar išplėtimas atitinka I priede nustatytus pajėgumo ribinius dydžius.

1.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad kompetentinga institucija pagal 2–5 dalis periodiškai persvarstytų visas leidimo sąlygas ir prireikus jas atnaujintų, kad būtų užtikrinta atitiktis šiai direktyvai.

2.   Kompetentingos institucijos prašymu ūkio subjektas pateikia visą informaciją, būtiną leidimo sąlygoms persvarstyti, įskaitant visų pirma teršalų išmetimo stebėsenos rezultatus ir kitus duomenis, kurie sudaro sąlygas palyginti informaciją apie įrenginio eksploatavimą su geriausiais prieinamais gamybos būdais, aprašytais taikomose GPGB išvadose, ir su išmetamų teršalų lygiais, susijusiais su geriausiais prieinamais gamybos būdais.

Persvarstydama leidimo sąlygas kompetentinga institucija naudojasi visa informacija, gauta atlikus stebėseną arba tikrinimus.

3.   Per ketverius metus nuo pagal 13 straipsnio 5 dalį priimtų sprendimų dėl GPGB išvadų, susijusių su pagrindine įrenginio veikla, paskelbimo kompetentinga institucija užtikrina, kad:

Persvarstant atsižvelgiama į visas naujas ar peržiūrėtas GPGB išvadas, kurios yra taikomos įrenginiui ir priimtos pagal 13 straipsnio 5 dalį po to, kai leidimas buvo išduotas ar paskutinį kartą persvarstytas.

4.   Jeigu įrenginiui netaikomos jokios GPGB išvados, leidimo sąlygos persvarstomos ir prireikus atnaujinamos, kai geriausių prieinamų gamybos būdų pokyčiai leidžia labai sumažinti išmetimus.

5.   Leidimo sąlygos persvarstomos ir prireikus atnaujinamos bent tokiais atvejais:

1.   Nedarant poveikio Direktyvai 2000/60/EB, Direktyvai 2004/35/EB, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2006/118/EB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo būklės blogėjimo (31), Direktyvai 2000/60/EB ir atitinkamiems dirvožemio apsaugos srities Sąjungos teisės aktams, kompetentinga institucija nustato leidimo sąlygas, kuriomis užtikrina, kad, galutinai nutraukiant veiklą, būtų laikomasi šio straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų.

2.   Jeigu veikla yra susijusi su atitinkamų pavojingų medžiagų naudojimu, gamyba arba išleidimu, ir atsižvelgiant į įrenginio eksploatavimo vietos dirvožemio ir požeminių vandenų užteršimo galimybę, prieš įrenginio eksploatavimo pradžią arba prieš įrenginio leidimo atnaujinimą pirmą kartą po 2013 m. sausio 7 d. Ūkio subjektas parengia pradinės būklės ataskaitą ir ją pateikia kompetentingai institucijai.

Pradinės būklės ataskaitoje pateikiama informacija, reikalinga dirvožemio ir požeminių vandenų užterštumo būklei nustatyti, siekiant kiekybiškai palyginti su būkle galutinai nutraukus veiklą kaip numatyta 3 dalyje.

Pradinės būklės ataskaitoje pateikiama bent ši informacija:

Jeigu vadovaujantis kitais nacionalinės arba Sąjungos teisės aktais parengta informacija atitinka šioje dalyje nustatytus reikalavimus, ta informacija gali būti įtraukta į pradinės būklės ataskaitą arba prie jos pridėta.

Komisija parengia gaires dėl pradinės būklės ataskaitos turinio.

3.   Galutinai nutraukdamas veiklą, ūkio subjektas įvertina dirvožemio ir požeminių vandenų užterštumo būklę atitinkamomis įrenginyje naudojamomis, gaminamomis ar iš jo išleidžiamomis pavojingomis medžiagomis. Jeigu dėl įrenginio eksploatavimo dirvožemis arba požeminiai vandenys labai užteršiami atitinkamomis pavojingomis medžiagomis ir jų būklė skiriasi nuo pirminės būklės, nustatytos 2 dalyje nurodytoje pradinės būklės ataskaitoje, ūkio subjektas turi imtis būtinų priemonių dėl tos taršos, siekdamas atkurti tą eksploatavimo vietos būklę. Tuo tikslu galima atsižvelgti į tokių priemonių technines galimybes.

Nedarant poveikio pirmos pastraipos taikymui, galutinai nutraukdamas veiklą ir tuo atveju, jeigu dirvožemio ir požeminio vandens užteršimas eksploatavimo vietoje kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ar aplinkai ir ta tarša susidaro dėl ūkio subjekto veiklos, kuriai išduotas leidimas ir kuri vykdoma prieš pirmą kartą atnaujinant leidimą po 2013 m. sausio 7 d., atsižvelgiant į 12 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytas įrenginio eksploatavimo vietos sąlygas, ūkio subjektas turi imtis veiksmų, būtinų pašalinti, kontroliuoti, apriboti išplitimą arba sumažinti atitinkamas pavojingas medžiagas, kad eksploatavimo vieta, atsižvelgiant į jos esamą ar būsimą patvirtintą naudojimą, tokio pavojaus nebekeltų.

4.   Jeigu ūkio subjektas neprivalo rengti 2 dalyje nurodytos pradinės būklės ataskaitos, galutinai nutraukdamas veiklą jis turi imtis veiksmų, būtinų pašalinti, kontroliuoti, apriboti išplitimą arba sumažinti atitinkamas pavojingas medžiagas, kad eksploatavimo vieta, atsižvelgiant į jos esamą ar būsimą patvirtintą naudojimą, nebekeltų didelio pavojaus žmonių sveikatai arba aplinkai dėl dirvožemio ar požeminio vandens užteršimo dėl veiksmų, kuriems vykdyti išduotas leidimas, ir atsižvelgiant į 12 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytas įrenginio eksploatavimo vietos sąlygas.

1.   Valstybės narės parengia įrenginių aplinkosauginių tikrinimų sistemą, skirtą galimam atitinkamo įrenginio poveikiui aplinkai visapusiškai ištirti.

Valstybės narės užtikrina, kad ūkio subjektai suteiktų kompetentingoms institucijoms visą būtiną pagalbą, kad tos institucijos galėtų apsilankyti vietoje, paimti mėginius ir surinkti visą informaciją, būtiną įvykdyti savo pareigas pagal šią direktyvą.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad visiems įrenginiams būtų sudarytas aplinkosauginių tikrinimų planas nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygiais, ir užtikrina, kad šis planas būtų reguliariai peržiūrimas ir prireikus atnaujinamas.

3.   Kiekviename aplinkosauginių tikrinimų plane pateikiama ši informacija:

4.   Remdamasi tikrinimų planais, kompetentinga institucija reguliariai rengia planinių aplinkosauginių tikrinimų programas, įskaitant skirtingų rūšių įrenginių patikrinimų vietoje dažnumo nustatymą.

Laikotarpis, skiriantis du patikrinimus vietoje, grindžiamas sistemingu atitinkamų įrenginių pavojaus aplinkai vertinimu ir neturi viršyti vienerių metų didžiausią pavojų keliančių įrenginių atveju, o mažiausią pavojų keliančių įrenginių atveju – trejų metų.

Jei per patikrinimą nustatytas svarbus leidimo sąlygų nesilaikymo atvejis, per šešis mėnesius nuo to patikrinimo turi būti atliktas papildomas patikrinimas vietoje.

Sistemingas rizikos aplinkai vertinimas grindžiamas bent šiais kriterijais:

Komisija gali patvirtinti rizikos aplinkai vertinimo kriterijų gaires.

5.   Neplaniniai aplinkosauginiai tikrinimai atliekami, kai reikia kuo skubiau ir, jei būtina, iki leidimo išdavimo, persvarstymo arba atnaujinimo ištirti svarbius su aplinkosauga susijusius skundus, dideles ekologines avarijas, incidentus ir pažeidimus.

6.   Po kiekvieno patikrinimo vietoje kompetentinga institucija rengia patikrinimo ataskaitą, kurioje išdėsto atitinkamus nustatytus faktus, susijusius su įrenginio atitiktimi leidimo sąlygoms, ir pateikia išvadas dėl būtinybės imtis tolesnių veiksmų.

Per du mėnesius ataskaita perduodama atitinkamam ūkio subjektui. Per keturis mėnesius po patikrinimo vietoje kompetentinga institucija paskelbia ataskaitą, laikydamasi 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką (33).

Nedarant poveikio 8 straipsnio 2 daliai, kompetentinga institucija užtikrina, kad per pagrįstą laikotarpį ūkio subjektas imtųsi visų ataskaitoje nurodytų būtinų veiksmų.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad suinteresuotai visuomenei būtų sudarytos išankstinės ir veiksmingos sąlygos dalyvauti šiose procedūrose:

Tokiam dalyvavimui taikoma IV priede nustatyta procedūra.

2.   Priėmusi sprendimą dėl leidimo išdavimo, persvarstymo arba atnaujinimo, kompetentinga institucija viešai paskelbia, įskaitant dėl a, b ir f punktų ir internete, šią informaciją:

3.   Kompetentinga institucija taip pat viešai paskelbia (įskaitant internete bent tai, kiek tai susiję su a punktu):

4.   Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalims taikomi apribojimai, nustatyti Direktyvos 2003/4/EB 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinės teisės sistemą suinteresuotos visuomenės nariai turėtų teisę pareikšti ieškinį teisme arba kitoje pagal įstatymą įsteigtoje nepriklausomoje ir nešališkoje įstaigoje, kad užginčytų sprendimų ir veikimo arba neveikimo pagal 24 straipsnį turinio arba procedūros teisėtumą, jei įvykdyta viena šių sąlygų:

2.   Valstybės narės nustato, kuriame etape sprendimai, veikimas ar neveikimas gali būti užginčijami.

3.   Pakankamą suinteresuotumą ir teisės pažeidimą apibrėžia valstybės narės, laikydamosi tikslo suteikti suinteresuotai visuomenei kuo daugiau galimybių kreiptis į teismus.

Tuo tikslu taikant 1 dalies a punktą, kiekvienos aplinkos apsaugos srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios nacionalinės teisės aktuose nustatytus reikalavimus, interesas laikomas pakankamu.

Taikant 1 dalies b punktą laikoma, kad tokia organizacija taip pat turi teises, kurios gali būti pažeistos.

4.   1, 2 ir 3 dalimis nedraudžiama pateikti išankstinio administracinio skundo ir jos neturi daryti poveikio reikalavimui išnaudoti visas administracines teisių gynybos priemones prieš pareiškiant ieškinį teisme, jei toks reikalavimas numatytas nacionalinėje teisėje.

Bet kuri tokia procedūra turi būti sąžininga, teisinga, atliekama laiku ir ne pernelyg brangi.

5.   Valstybės narės užtikrina, kad visuomenei būtų suteikta teisė gauti praktinio pobūdžio informaciją apie teisę pateikti administracinį skundą ir pareikšti ieškinį teisme.

1.   Jeigu valstybė narė žino, kad kokio nors įrenginio eksploatavimas gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį kitos valstybės narės aplinkai, arba jeigu to prašo valstybė narė, kuriai gali būti padarytas didelis poveikis, valstybė narė, kurios teritorijoje buvo pateiktas prašymas dėl leidimo išdavimo pagal 4 straipsnį arba 20 straipsnio 2 dalį, kitai valstybei narei perduoda bet kurią pagal IV priedą reikalaujamą pateikti ar skelbti informaciją tuo pačiu metu, kada ji šią informaciją paskelbia viešai.

Tokia informacija yra visų konsultacijų, kurios reikalingos dvišaliams abipusiškumu ir lygiateisiškumu grindžiamiems valstybių narių santykiams palaikyti, pagrindas.

2.   Palaikydamos dvišalius santykius, valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodytais atvejais tos valstybės narės, kuriai gali būti padarytas poveikis, visuomenė taip pat galėtų per tam tikrą laikotarpį susipažinti su prašymais ir turėtų teisę pareikšti nuomonę prieš kompetentingai institucijai priimant sprendimą.

3.   Kompetentingai institucijai priimant sprendimą dėl prašymo atsižvelgiama į pagal 1 ir 2 dalis vykdytų konsultacijų rezultatus.

4.   Kompetentinga institucija kiekvienai valstybei narei, su kuria buvo konsultuotasi pagal 1 dalį, praneša apie dėl prašymo priimtą sprendimą ir siunčia jai 24 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Ta valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad su ta informacija atitinkamu būdu jos teritorijoje galėtų susipažinti suinteresuota visuomenė.

1.   Valstybės narės, prireikus, imasi priemonių skatinti naujų gamybos būdų kūrimą ir taikymą, visų pirma tų naujų gamybos būdų, kurie nustatyti GPGB informaciniuose dokumentuose.

2.   Komisija nustato gaires, kad padėtų valstybėms narėms skatinti naujų gamybos būdų kūrimą ir taikymą, kaip nurodyta 1 dalyje.

1.   Jeigu išmetamos dujos iš dviejų arba daugiau atskirų kurą deginančių įrenginių šalinamos per bendrą kaminą, tokių įrenginių junginys laikomas vienu kurą deginančiu įrenginiu, o apskaičiuojant bendrą nominalią šiluminę galią jų pajėgumai sudedami.

2.   Jeigu du arba daugiau kurą deginančių įrenginių, kuriems leidimas pirmą kartą išduotas arba kurių ūkio subjektai išsamų prašymą išduoti tokį leidimą pateikė 1987 m. liepos 1 d. arba vėliau, įrengiami taip, kad, atsižvelgiant į techninius ir ekonominius veiksnius, kompetentingos institucijos sprendimu jų išmetamos dujos galėtų būti išleistos per bendrą kaminą, tokių įrenginių junginys laikomas vienu kurą deginančiu įrenginiu, o apskaičiuojant bendrą nominalią šiluminę galią jų pajėgumai sudedami.

3.   Apskaičiuojant 1 ir 2 dalyse nurodytų kurą deginančių įrenginių junginio bendrą nominalią šiluminę galią neatsižvelgiama į atskirus kurą deginančius įrenginius, kurių nominali šiluminė galia yra mažesnė kaip 15 MW.

1.   Išmetamos dujos iš kurą deginančių įrenginių yra išleidžiamos kontroliuojamai, per kaminą, kuris turi vieną arba kelis dūmtakius ir kurio aukštis apskaičiuotas taip, kad būtų apsaugota žmonių sveikata ir aplinka.

2.   Į visus leidimus įrenginiams, kuriuose yra kurą deginantys įrenginiai, ir kuriems leidimas išduotas ar kurių ūkio subjektai pateikė išsamų prašymą išduoti leidimą anksčiau nei 2013 m. sausio 7 d., jei tokie įrenginiai pradėti eksploatuoti ne vėliau kaip 2014 m. sausio 7 d., įrašomos sąlygos, užtikrinančios, kad iš tų kurą deginančių įrenginių į orą išmetamų teršalų kiekis neviršytų V priedo 1 dalyje nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių.

Į visus leidimus įrenginiams, kurių kurą deginantiems įrenginiams suteikta Direktyvos 2001/80/EB 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtis ir kurie eksploatuojami po 2016 m. sausio 1 d., įrašomos sąlygos, užtikrinančios, kad iš šių įrenginių į orą išmetamų teršalų kiekis neviršytų V priedo 2 dalyje nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių.

3.   Į visus leidimus įrenginiams, kurių kurą deginantiems įrenginiams 2 dalis netaikoma, įrašomos sąlygos, užtikrinančios, kad iš šių įrenginių į orą išmetamų teršalų kiekis neviršytų V priedo 2 dalyje nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių.

4.   V priedo 1 ir 2 dalyse nustatytos išmetamų teršalų ribinės vertės ir to priedo 5 dalyje nustatyti mažiausi nusierinimo laipsniai taikomi per kiekvieną bendrą kaminą išmetamiems teršalams, atsižvelgiant į bendrą viso kurą deginančio įrenginio nominalią šiluminę galią. Jeigu V priede nustatyta, kad išmetamų teršalų ribinės vertės gali būti taikomos kurą deginančio įrenginio daliai, kurios veikimo valandų skaičius ribotas, tos ribinės vertės taikomos tos įrenginio dalies išmetamų teršalų atžvilgiu, tačiau atsižvelgiant į viso kurą deginančio įrenginio bendrą nominalią šiluminę galią.

5.   Kompetentinga institucija daugiausia šešiems mėnesiams gali suteikti išimtį, atleisdama nuo pareigos laikytis 2 ir 3 dalyse nustatytų išmetamų sieros dioksido ribinių verčių kurą deginančiame įrenginyje, kuriame šiuo tikslu paprastai naudojamas mažai sieros turintis kuras, jei ūkio subjektas negali laikytis tų ribinių verčių dėl mažai sieros turinčio kuro tiekimo nutraukimo, atsirandančio dėl didelio tokio kuro trūkumo.

Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie kiekvieną tokią pagal pirmą pastraipą suteiktą išimtį.

6.   Kompetentinga institucija gali suteikti išimtį, atleisdama nuo pareigos laikytis 2 ir 3 dalyse nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių tais atvejais, kai kurą deginantis įrenginys, kuriame naudojamas tik dujinis kuras, išimtiniais atvejais turi pradėti naudoti kitų rūšių kurą dėl staigiai nutraukto dujų tiekimo, ir todėl jame reikia įmontuoti išmetamų dujų valymo įrenginį. Tokios išimties taikymo laikotarpis neturi viršyti 10 dienų, išskyrus atvejus, kai labai svarbu išlaikyti energijos tiekimą.

Ūkio subjektas nedelsdamas praneša kompetentingai institucijai apie kiekvieną pirmoje pastraipoje nurodytą ypatingą atvejį.

Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie kiekvieną tokią pagal pirmą pastraipą suteiktą išimtį.

7.   Jeigu kurą deginančio įrenginio galia padidinama, išmetamų teršalų ribinės vertės, nustatytos V priedo 2 dalyje, taikomos pakeitimo paveiktai išplėstai įrenginio daliai ir nustatomos atsižvelgiant į bendrą viso kurą deginančio įrenginio nominalią šiluminę galią. Jeigu kurą deginančiame įrenginyje atliekami pakeitimai, galintys daryti poveikį aplinkai ir susiję su įrenginio dalimi, kurios nominali šiluminė galia yra 50 MW arba didesnė, keičiamai įrenginio daliai, kuri pakito atsižvelgiant į bendrą viso kurą deginančio įrenginio nominalią šiluminę galią, taikomos V priedo 2 dalyje nustatytos išmetamų teršalų ribinės vertės.

8.   V priedo 1 ir 2 dalyse nustatytos išmetamų teršalų ribinės vertės netaikomos šiems kurą deginantiems įrenginiams:

9.   Remdamasi geriausiais prieinamais gamybos būdais, Komisija peržiūri, ar toliau išvardytiems kurą deginantiems įrenginiams reikia nustatyti visoje Sąjungoje taikomas išmetamų teršalų ribines vertes ir iš dalies keisti V priede nustatytas išmetamų teršalų ribines vertes:

Komisija ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 31 d. praneša šios peržiūros rezultatus Europos Parlamentui ir Tarybai, prireikus kartu pateikdama teisėkūros pasiūlymą.

1.   Kurą deginantiems įrenginiams, kuriuose naudojamas vietinis kietasis kuras ir kurie dėl šio kuro savybių negali laikytis 30 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų išmetamo sieros dioksido ribinių verčių, valstybės narės gali vietoj jų pagal V priedo 6 dalyje išdėstytas reikalavimų laikymosi taisykles ir kompetentingai institucijai iš anksto patvirtinus 72 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytą techninę ataskaitą taikyti to priedo 5 dalyje nustatytus mažiausius nusierinimo laipsnius.

2.   Vietinį kietąjį kurą naudojantiems kurą deginantiems įrenginiams, kuriuose bendrai deginamos atliekos, ir kurie negali atitikti Cproc verčių, taikomų sieros dioksidui ir nurodytų VI priedo 4 dalies 3.1 ir 3.2 punktuose, dėl vietinio kietojo kuro savybių, valstybės narės gali taikyti V priedo 5 dalyje nustatytus mažiausius nusierinimo laipsnius, laikydamosi to priedo 6 dalyje nustatytų taisyklių. Jei valstybės narės nusprendžia taikyti šią pastraipą, Catliekos, kaip nurodyta VI priedo 4 dalies 1 punkte, turi būti 0 mg/Nm3.

3.   Komisija, visų pirma atsižvelgdama į geriausius prieinamus gamybos būdus ir į teigiamą poveikį sumažinus išmetamą sieros dioksido kiekį, ne vėliau kaip 2019 m. gruodžio 31 d. peržiūri galimybę taikyti V priedo 5 dalyje nustatytus mažiausius nusierinimo laipsnius.

1.   Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. valstybės narės gali parengti ir įgyvendinti pereinamojo laikotarpio nacionalinį planą, taikomą kurą deginantiems įrenginiams, kuriems pirmasis leidimas buvo išduotas anksčiau nei 2002 m. lapkričio 27 d. arba kurių ūkio subjektai iki tos datos buvo pateikę išsamų prašymą dėl leidimo išdavimo, jeigu įrenginys pradėjo veikti ne vėliau kaip 2003 m. lapkričio 27 d. Planas taikomas vienos ar kelių rūšių tokiems teršalams: azoto oksidams, sieros dioksidui ir dulkėms, išmetamiems iš kiekvieno kurą deginančio įrenginio, kuriam taikomas planas. Dujų turbinų atveju planas gali būti taikomas tik išmetamiems azoto oksidams.

Į pereinamojo laikotarpio nacionalinį planą neįtraukiami šie kurą deginantys įrenginiai:

2.   Kurą deginantiems įrenginiams, kuriems taikomas planas, gali būti leidžiama nesilaikyti išmetamų teršalų ribinių verčių, nurodytų 30 straipsnio 2 dalyje, teršalų, kuriems taikomas planas, atžvilgiu arba, kai taikoma, 31 straipsnyje nurodytų nusierinimo laipsnių.

Turi būti bent išlaikomos išmetamų sieros dioksido, azoto oksidų ir dulkių ribinės vertės, nustatytos leidime kurą deginančiam įrenginiui, taikomame 2015 m. gruodžio 31 d., laikantis visų pirma Direktyvose 2001/80/EB ir 2008/1/EB nustatytų reikalavimų.

Kurą deginantiems įrenginiams, kurių bendra nominali šiluminė galia yra didesnė nei 500 MW, kuriuose deginamas kietas kuras ir kuriems pirmas leidimas išduotas po 1987 m. liepos 1 d., turi būti taikomos V priedo 1 dalyje nustatytos išmetamų azoto oksidų ribinės vertės.

3.   Pereinamojo laikotarpio nacionaliniame plane nustatomas kiekvieno teršalo, kuriam jis taikomas, riba, nustatanti visų kurą deginančių įrenginių, kuriems taikomas planas, didžiausią bendrą metinį teršalo kiekį, remiantis kiekvieno įrenginio bendra nominalia šilumine galia 2010 m. gruodžio 31 d., realaus metinio eksploatavimo valandų skaičiaus ir kuro sunaudojimo per pastaruosius dešimt eksploatavimo metų iki 2010 m. imtinai vidurkiu.

2016 m. ribos apskaičiuojamos remiantis Direktyvos 2001/80/EB III–VII prieduose nustatytomis atitinkamomis išmetamų teršalų ribinėmis vertėmis arba, kai taikoma, remiantis Direktyvos 2001/80/EB III priede nustatytais nusierinimo laipsniais. Dujų turbinų atveju remiamasi Direktyvos 2001/80/EB VI priedo B dalyje nustatytomis tokiems įrenginiams taikomomis išmetamų azoto oksidų ribinėmis vertėmis. 2019 m. ir 2020 m. ribos apskaičiuojamos remiantis šios direktyvos V priedo 1 dalyje nustatytomis atitinkamomis išmetamų teršalų ribinėmis vertėmis arba, atitinkamais atvejais, šios direktyvos V priedo 5 dalyje nustatytais atitinkamais nusierinimo laipsniais. 2017 m. ir 2018 m. ribos apskaičiuojamos numatant linijinį ribų mažėjimą nuo 2016 m. iki 2019 m.

Jei į pereinamojo laikotarpio nacionalinį planą įtrauktas įrenginys uždaromas arba jam nebetaikomas III skyrius, likusių įrenginių, kuriems taikomas planas, bendras metinis išmetamų teršalų kiekis nedidinamas.

4.   Į pereinamojo laikotarpio nacionalinį planą taip pat įtraukiamos nuostatos dėl stebėsenos bei ataskaitų teikimo, kurios atitinka pagal 41 straipsnio b punktą nustatytas įgyvendinimo taisykles, taip pat kiekvienam įrenginiui numatytos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laiku pradėta laikytis išmetamų teršalų ribinių verčių, kurios bus taikomos nuo 2020 m. liepos 1 d.

5.   Ne vėliau kaip 2013 m. sausio 1 d. valstybės narės perduoda Komisijai savo pereinamojo laikotarpio nacionalinius planus.

Komisija įvertina planą ir, jei ji per 12 mėnesių nuo plano gavimo dienos nepareiškia prieštaravimų, atitinkama valstybė narė laiko, kad jos planui pritarta.

Jei Komisija mano, kad planas neatitinka pagal 41 straipsnio b punktą nustatytų įgyvendinimo taisyklių, ji informuoja atitinkamą valstybę narę, kad jos planui negali būti pritarta. Valstybėms narėms pateikus naują plano redakciją Komisijai, toks antroje pastraipoje nurodytas vertinimo laikotarpis yra šeši mėnesiai.

6.   Valstybės narės informuoja Komisiją apie tolesnius plano pakeitimus.

1.   Nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. kurą deginantiems įrenginiams gali būti leidžiama nesilaikyti 30 straipsnio 2 dalyje nurodytų išmetamų teršalų ribinių verčių ir atitinkamais atvejais 31 straipsnyje nurodytų nusierinimo laipsnių; taip pat gali būti leidžiama jų neįtraukti į 32 straipsnyje nurodytus pereinamojo laikotarpio nacionalinius planus, jei įvykdytos šios sąlygos:

2.   Ne vėliau kaip 2016 m. sausio 1 d. kiekviena valstybė narė pateikia Komisijai kurą deginančių įrenginių, kuriems taikoma 1 dalis, sąrašą, nurodydama jų bendrą nominalią šiluminę galią, juose naudojamo kuro rūšis bei taikomas išmetamų sieros dioksido, azoto oksidų ir dulkių ribines vertes. Valstybės narės kasmet perduoda Komisijai įrenginių, kuriems taikoma 1 dalis, eksploatavimo valandų skaičių laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d.

3.   Jei kurą deginantis įrenginys 2011 m. sausio 6 d. yra mažos atskiros sistemos dalis ir tuo metu sudaro ne mažiau kaip 35 % tiekiamos elektros energijos toje sistemoje, ir jis dėl savo techninių charakteristikų neatitinka 30 straipsnio 2 dalyje nurodytų išmetamų teršalų ribinių verčių, šio straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas eksploatavimo valandų skaičius turi būti 18 000, laikotarpiu, kuris prasideda 2020 m. sausio 1 d. ir baigiasi ne vėliau kaip 2023 m. gruodžio 31 d., o šio straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 dalyje nurodyta data turi būti 2020 m. sausio 1 d.

4.   Jei kurą deginančio įrenginio bendra nominali šiluminė galia yra didesnė kaip 1 500 MW, jį buvo pradėta eksploatuoti anksčiau nei 1986 m. gruodžio 31 d., ir jame deginamas vietinis kietasis kuras, kurio žemutinė kuro degimo šiluma yra mažesnė kaip 5 800 kJ/kg, drėgmės kiekis pagal svorį didesnis kaip 45 %, bendras drėgmės ir pelenų kiekis pagal svorį didesnis kaip 60 %, o kalcio oksido kiekis pelenuose – didesnis kaip 10 %, 1 dalies a punkte nurodytas eksploatavimo valandų skaičius turi būti 32 000.

1.   Iki 2019 m. gruodžio 31 d. kurą deginantiems įrenginiams, kurie 2011 m. sausio 6 d. yra mažos atskiros sistemos dalis, gali būti leidžiama nesilaikyti 30 straipsnio 2 dalyje nurodytų išmetamų teršalų ribinių verčių ir atitinkamais atvejais 31 straipsnyje nurodytų nusierinimo laipsnių. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. turi būti laikomasi bent tų kurą deginančių įrenginių leidimuose, laikantis visų pirma Direktyvose 2001/80/EB ir 2008/1/EB nustatytų reikalavimų, nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių.

2.   Kurą deginantiems įrenginiams, kurių bendra nominali šiluminė galia yra didesnė nei 500 MW, kuriuose deginamas kietas kuras ir kuriems pirmas leidimas išduotas po 1987 m. liepos 1 d., turi būti taikomos V priedo 1 dalyje nustatytos išmetamų azoto oksidų ribinės vertės.

3.   Jeigu valstybės narės teritorijoje yra kurą deginančių įrenginių, kuriems taikomas šis skyrius ir kurie yra mažos atskiros sistemos dalis, ta valstybė narė iki 2013 m. sausio 7 d. pateikia Komisijai tų kurą deginančių įrenginių sąrašą, mažos atskiros sistemos bendrą metinį energijos suvartojimą ir energijos, gaunamos per sujungimus su kitomis sistemomis, kiekį.

1.   Iki 2022 m. gruodžio 31 d. kurą deginančiam įrenginiui gali būti leista netaikyti reikalavimo laikytis 30 straipsnio 2 dalyje nurodytų išmetamų teršalų ribinių verčių ir 31 straipsnyje nurodytų nusierinimo laipsnių, jei laikomasi šių sąlygų:

2.   Ne vėliau kaip 2016 m. sausio 1 d. kiekviena valstybė narė pateikia Komisijai kurą deginančių įrenginių, kuriems taikoma 1 dalis, sąrašą, nurodydama jų bendrą nominalią šiluminę galią, juose naudojamo kuro rūšis bei taikomas išmetamų sieros dioksido, azoto oksidų ir dulkių ribines vertes. Be to, valstybės narės dėl kurą deginančių įrenginių, kuriems taikoma 1 dalis, per toje dalyje minimą laikotarpį kasmet praneša Komisijai apie kiekvieno įrenginio pagamintą naudingą šilumos kiekio dalį (išreikštą taikant slenkantį ankstesnių penkerių metų vidurkį), kuri garų ar karšto vandens pavidalu buvo tiekiama į viešuosius centralizuoto šilumos tiekimo tinklus.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad visų kurą deginančių įrenginių, kurių nominali elektros gamybos galia yra 300 ar daugiau megavatų ir kuriems pirminė statybos licencija arba, jeigu tokios tvarkos nėra, pirminė eksploatacijos licencija išduota po 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo (34) įsigaliojimo, ūkio subjektai įvertintų, ar įvykdytos šios sąlygos:

2.   Jeigu įvykdytos 1 dalyje nustatytos sąlygos, kompetentinga institucija užtikrina, kad įrenginio vietoje būtų numatyta tinkama vieta reikiamai anglies dioksido surinkimo ir kompresavimo įrangai montuoti. Remdamasi 1 dalyje nurodyto įvertinimo rezultatais ir kita turima informacija, kompetentinga institucija nustato, ar įvykdytos šios sąlygos, visų pirma sąlygos dėl aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad į leidimus būtų įtrauktos nuostatos dėl tvarkos, taikomos sutrikus arba sugedus taršos mažinimo įrangos veiklai.

2.   Gedimo atveju kompetentinga institucija reikalauja, kad, nepavykus per 24 valandas atkurti įprastinės veiklos, ūkio subjektas sumažintų operacijų skaičių ar nutrauktų darbą, arba eksploatuotų įrenginį naudodamas mažai taršias kuro rūšis.

Sutrikus taršos mažinimo įrangos veiklai arba šiai įrangai sugedus, ūkio subjektas per 48 valandas apie tai praneša kompetentingai institucijai.

Bendra eksploatacijos be taršos mažinimo trukmė per 12 mėnesių neviršija 120 valandų.

Kompetentinga institucija gali leisti nesilaikyti pirmoje ir trečioje pastraipose nustatytų terminų vienu iš šių atvejų:

1.   Valstybės narės užtikrina, kad orą teršiančių medžiagų stebėsena būtų vykdoma pagal V priedo 3 dalį.

2.   Automatinės stebėsenos įrangos montavimas bei veikimas kontroliuojami, kasmet atliekami jos techniniai patikrinimai, kaip nustatyta V priedo 3 dalyje.

3.   Kompetentinga institucija nustato, kaip turi būti išdėstyti mėginių ėmimo arba matavimo taškai, naudotini teršalų išmetimo stebėsenai.

4.   Visi stebėsenos rezultatai registruojami, apdorojami ir atitinkamai pateikiami, kad kompetentinga institucija galėtų patikrinti, ar laikomasi leidime nurodytų eksploatacijos sąlygų ir išmetamų teršalų ribinių verčių.

1.   Jeigu tai yra įvairų kurą deginantis įrenginys, kuriame vienu metu gali būti deginamas dviejų arba daugiau rūšių kuras, kompetentinga institucija nustato išmetamųjų teršalų ribines vertes laikydamasi šio eiliškumo:

2.   Įvairų kurą deginantiems įrenginiams, kuriems taikoma 30 straipsnio 2 dalis, ir kuriuose savo reikmėms atskirai arba kartu su kitomis kuro rūšimis naudojami perdirbant žalią naftą susidarantys distiliavimo ar konversijos likučiai, vietoj pagal 1 dalį nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių gali būti taikomos šios vertės:

3.   Įvairų kurą deginantiems įrenginiams, kuriems taikoma 30 straipsnio 2 dalis, ir kuriuose savo reikmėms atskirai arba kartu su kitomis kuro rūšimis naudojami perdirbant žalią naftą susidarantys distiliavimo ar konversijos likučiai, vietoj pagal šio straipsnio 1 ar 2 dalis nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių gali būti taikomos V priedo 7 dalyje nustatytos išmetamo sieros dioksido vidutinės ribinės vertės.

1.   Šis skyrius taikomas atliekų deginimo ir bendro atliekų deginimo įrenginiams, kurie degina arba bendrai degina kietas arba skystas atliekas.

Šis skyrius netaikomas dujofikavimo arba pirolizės įrenginiams, jeigu dujos, gaunamos šio termiško atliekų apdorojimo metu yra išgryninamos tiek, kad jos nebėra atliekos prieš jas sudeginant ir jos negali sukelti didesnės taršos nei tarša dėl gamtinių dujų deginimo.

Šiame skyriuje atliekų deginimo įrenginiai ir bendro atliekų deginimo įrenginiai apima: visas deginimo linijas arba bendro deginimo linijas, atliekų priėmimo, laikymo, vietoje atliekamo pirminio apdorojimo įrenginius, atliekų kuro ir oro padavimo sistemas, katilus, išmetamų dujų valymo įrenginius, vietoje esančius likučių ir nuotekų valymo arba laikymo įrenginius, krovimo priemones, deginimo arba bendro deginimo operacijų tikrinimo sistemas, registruojančias ir atliekančias deginimo arba bendro deginimo sąlygų stebėseną.

Jei atliekos termiškai apdorojamos kitu būdu nei oksiduojant, pavyzdžiui, pirolizės, dujofikavimo arba plazminių procesų būdu, atliekų deginimo įrenginio arba bendro atliekų deginimo įrenginio veikla apima ir terminio apdorojimo procesą, ir vėlesnį deginimo procesą.

Jei bendras atliekų deginimas atliekamas taip, kad pagrindinis įrenginio tikslas yra ne energijos arba materialių produktų gamyba, o terminis atliekų apdorojimas, įrenginys laikomas atliekų deginimo įrenginiu.

2.   Šis skyrius netaikomas šiems įrenginiams:

1.   Leidime pateikiama ši informacija:

2.   Be 1 dalyje nustatytų reikalavimų, pavojingas atliekas deginantiems atliekų deginimo įrenginiams arba bendro atliekų deginimo įrenginiams išduotame leidime pateikiama ši informacija:

3.   Valstybės narės gali sudaryti atliekų, kurios turi būti įtrauktos į leidimą ir kurios gali būti bendrai deginamos tam tikrų kategorijų bendro atliekų deginimo įrenginiuose, sąrašą.

4.   Kompetentinga institucija periodiškai persvarsto ir prireikus atnaujina leidimo sąlygas.

1.   Iš atliekų deginimo ir bendro atliekų deginimo įrenginių išmetamos dujos šalinamos kontroliuojamai, per kaminus, kurių aukštis apskaičiuojamas atsižvelgiant į žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus.

2.   Iš atliekų deginimo įrenginių ir bendro atliekų deginimo įrenginių į orą išmetami teršalai neviršija VI priedo 3 ir 4 dalyse nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių arba išmetamų teršalų ribinių verčių, nustatytų pagal to priedo 4 dalį.

Jei bendro atliekų deginimo įrenginyje daugiau kaip 40 % šilumos išsiskiria deginant pavojingas atliekas arba įrenginys bendrai degina neapdorotas įvairias komunalines atliekas, taikomos VI priedo 3 dalyje nustatytos išmetamų teršalų ribinės vertės.

3.   Išmetamų dujų valymo nuotekų išleidimas į vandens telkinius kuo labiau ribojamas, o teršalų koncentracija neviršija VI priedo 5 dalyje nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių.

4.   Išmetamų teršalų ribinės vertės nustatomos toje vietoje, kurioje išmetamų dujų valymo nuotekos yra išleidžiamos iš atliekų deginimo ar bendro atliekų deginimo įrenginių.

Kai išmetamų dujų valymo nuotekos valomos ne atliekų deginimo ar bendro atliekų deginimo įrenginyje, o už jos ribų esančioje valymo įmonėje, skirtoje tik šios rūšies nuotekoms valyti, VI priedo 5 dalyje nustatytos išmetamų teršalų ribinės vertės turi būti nustatomos toje vietoje, kurioje nuotekos išleidžiamos iš valymo įmonės. Jei išmetamų dujų valymo nuotekos eksploatavimo vietoje arba už jos ribų valomos kartu su kitomis nuotekomis, ūkio subjektas, naudodamasis VI priedo 6 dalies 2 punkte nustatytų matavimų rezultatais, atlieka atitinkamus masių balanso skaičiavimus, kad nustatytų išmetamų teršalų kiekį galutinėse išleidžiamose nuotekose, kurios gali būti priskiriamos išmetamų dujų valymo nuotekoms.

Jokiu būdu negalima skiesti nuotekų tam, kad nebūtų viršytos VI priedo 5 dalyje nustatytos išmetamų teršalų ribinės vertės.

5.   Atliekų deginimo ir bendro atliekų deginimo įrenginių teritorijos, įskaitant atliekų laikymui skirtus plotus, projektuojamos ir eksploatuojamos taip, kad būtų išvengta neteisėto ir atsitiktinio dirvožemio, paviršinio ir požeminio vandens užteršimo bet kokiais teršalais.

Numatomos talpyklos, skirtos užterštoms lietaus vandens nuotekoms iš atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginių teritorijos arba vandeniui, užterštam po išsiliejimo arba panaudoto gaisrui gesinti. Talpykla turi būti pakankamo dydžio, kad užtikrintų galimybę tokius vandenis patikrinti, o prieš išleidimą prireikus išvalyti.

6.   Nedarant poveikio 50 straipsnio 4 dalies c punkto taikymui, jei viršijamos išmetamų teršalų ribinės vertės, darbas atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginyje arba atskirose atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginio krosnyse be jokių išimčių nutraukiamas ir atliekos nedeginamos daugiau kaip keturias valandas iš eilės.

Tokiomis sąlygomis per metus iš viso galima dirbti ne daugiau kaip 60 valandų.

Antroje pastraipoje nustatytas terminas taikomas toms krosnims, kurios turi vienintelę išmetamų dujų valymo priemonę.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad teršalų išmetimo stebėsena būtų atliekama pagal VI priedo 6 ir 7 dalis.

2.   Automatinių matavimo sistemų diegimas ir veikimas yra kontroliuojami, kasmet atliekami techniniai jų patikrinimai, nurodyti VI priedo 6 dalies 1 punkte.

3.   Kompetentinga institucija nustato, kaip turi būti išdėstyti mėginių ėmimo arba matavimo taškai, naudotini teršalų išmetimo stebėsenai.

4.   Visi stebėsenos rezultatai registruojami, apdorojami ir atitinkamai pateikiami, kad kompetentinga institucija galėtų patikrinti, ar laikomasi leidime nurodytų eksploatacijos sąlygų ir išmetamų teršalų ribinių verčių.

5.   Kai Sąjungoje tampa prieinami atitinkami matavimo būdai, Komisija, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 76 straipsnį bei laikydamasi 77 ir 78 straipsniuose nustatytų sąlygų, nustato datą, nuo kurios turi būti atliekami nuolatiniai į orą išmetamų sunkiųjų metalų, dioksinų ir furanų matavimai.

1.   Atliekų deginimo įrenginiai eksploatuojami taip, kad būtų pasiektas toks deginimo lygis, kad bendras organinės anglies kiekis nuosėdose ir šlake būtų mažesnis kaip 3 %, o užsidegimo momentu medžiaga netektų mažiau kaip 5 % sausosios dalies. Prireikus taikomi išankstinio atliekų apdorojimo būdai.

2.   Atliekų deginimo įrenginiai projektuojami, statomi, įrengiami ir eksploatuojami taip, kad deginant atliekas išsiskyrusių dujų temperatūra po paskutiniojo oro įpurškimo, kontroliuojamai ir tolygiai, netgi pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, bent dvi sekundes būtų padidinta iki ne mažiau kaip 850 °C.

Bendro atliekų deginimo įrenginiai projektuojami, statomi, įrengiami ir eksploatuojami taip, kad bendrai deginant atliekas išsiskyrusių dujų temperatūra kontroliuojamai ir tolygiai, netgi pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, bent dvi sekundes būtų padidinta iki ne mažiau kaip 850 °C.

Deginant arba bendrai deginant pavojingas atliekas, kuriose yra daugiau kaip 1 % halogenintų organinių medžiagų chloro pavidalu, temperatūra, kurią reikalaujama atitikti pagal pirmai ir antrą pastraipas, yra ne mažesnė kaip 1 100 °C.

Pirmoje ir trečioje pastraipoje nustatytos temperatūros atliekų deginimo įrenginiuose matuojamos prie degimo kameros vidinės sienelės. Kompetentinga institucija gali leisti atlikti matavimus kitame tipiniame degimo kameros taške.

3.   Kiekvienoje atliekų deginimo įrenginio degimo kameroje įtaisomas bent vienas papildomas degiklis. Šis degiklis automatiškai įsijungia, kai po paskutiniojo degimo oro įpurškimo degimo dujų temperatūra nukrinta žemiau šio straipsnio 2 dalyje nustatytų temperatūrų. Jis taip pat naudojamas kiekvieną kartą pradedant arba užbaigiant deginimo operacijas, kad būtų užtikrinta, jog šių operacijų metu visada ir tol, kol degimo kameroje yra nesudegusių atliekų, bus palaikomos tos temperatūros.

Papildomam degikliui nenaudojamas kuras, kuriam degant gali būti išmetama teršalų daugiau negu deginant gazolį, kaip apibrėžta 1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyvos 1999/32/EB dėl sieros kiekio sumažinimo tam tikrose skystojo kuro rūšyse (36) 2 straipsnio 2 punkte, suskystintas dujas arba gamtines dujas.

4.   Atliekų deginimo ir bendro atliekų deginimo įrenginiai eksploatuoja automatinę sistemą, neleidžiančią paduoti atliekų šiais atvejais:

5.   Atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginiuose gauta šiluma, jei tik įmanoma, panaudojama.

6.   Infekuotos atliekos iš gydymo įstaigų dedamos tiesiai į krosnį, prieš tai jų nemaišant su kitų kategorijų atliekomis ir tiesiogiai jų netvarkant.

7.   Valstybės narės užtikrina, kad atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginį eksploatuotų ir kontroliuotų fizinis asmuo, turintis tam reikalingą kompetenciją.

1.   Jei laikomasi kitų šio skyriaus reikalavimų, kompetentinga institucija gali leisti taikyti sąlygas, kurios skiriasi nuo nustatytųjų 50 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, o kalbant apie temperatūrą – to straipsnio 4 dalyje, ir kurios nurodytos leidime tam tikrų kategorijų atliekoms arba tam tikriems šiluminiams procesams. Valstybės narės gali nustatyti tokius leidimus reglamentuojančias taisykles.

2.   Pakeitus atliekų deginimo įrenginių eksploatacijos sąlygas, neturi atsirasti daugiau likučių arba likučių, kuriuose yra daugiau organinių teršalų negu likučiuose, kurių atsirastų 50 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytomis sąlygomis.

3.   Iš bendro atliekų deginimo įrenginių, kuriems leista pakeisti eksploatacijos sąlygas pagal 1 dalį, išmetamas bendrosios organinės anglies ir anglies monoksido kiekis turi taip pat neviršyti VI priedo 3 dalyje nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių.

Iš iki 2002 m. gruodžio 28 d. eksploatuotų ir leidimą turėjusių medienos ir popieriaus pramonėje naudojamų žievės deginimo katilų, kuriuose bendrai deginamos atliekos jų susidarymo vietoje ir kuriems buvo leista pakeisti eksploatacijos sąlygas pagal 1 dalį, išmetamas bendrosios organinės anglies kiekis taip pat turi neviršyti VI priedo 3 dalyje nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių.

4.   Apie visas eksploatacijos sąlygas, patvirtintas remiantis 1, 2 ir 3 dalimis, ir atliktų patikrinimų rezultatus valstybės narės praneša Komisijai, teikdamos informaciją pagal 72 straipsnyje nustatytus ataskaitų teikimo reikalavimus.

1.   Atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginio ūkio subjektas imasi visų būtinų atsargos priemonių, susijusių su atliekų pristatymu bei priėmimu, kad kiek įmanoma išvengtų oro, dirvožemio, paviršinio bei požeminio vandens taršos bei kito neigiamo poveikio aplinkai, kvapų, triukšmo ir tiesioginio pavojaus žmonių sveikatai arba juos apribotų.

2.   Prieš priimdamas atliekas į atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginį ūkio subjektas, jei įmanoma, nustato kiekvienos rūšies atliekų masę pagal Sprendime 2000/532/EB pateiktą Europos atliekų sąrašą.

3.   Prieš priimdamas į atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginį pavojingas atliekas, ūkio subjektas surenka apie tas atliekas visą įmanomą informaciją, kad įsitikintų, ar jos atitinka 45 straipsnio 2 dalyje nurodytus leidimų reikalavimus.

Ta informacija yra:

4.   Prieš priimdamas pavojingas atliekas į atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginį ūkio subjektas atlieka bent šias procedūras:

b punkte nurodyti mėginiai saugomi bent vieną mėnesį po atitinkamų atliekų sudeginimo arba bendro sudeginimo.

5.   Kompetentinga institucija atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginiams, priklausantiems įrenginiui, kuriam taikomas II skyrius, ir deginantiems arba bendrai deginantiems tik tame įrenginyje susidariusias atliekas gali taikyti išimtis nuo 2, 3 ir 4 dalių.

1.   Likučių kiekis ir kenksmingumas turi būti sumažintas. Likučiai perdirbami, jei įmanoma, tiesiogiai įmonėje arba už jos ribų.

2.   Dulkių pavidalo sausieji likučiai vežami ir laikinai sandėliuojami taip, kad tie likučiai nepasklistų į aplinką.

3.   Prieš nustatant, kur likučiai bus vežami pašalinti arba perdirbti, atliekami atitinkami bandymai likučių fizinėms ir cheminėms savybėms bei galimai taršai nustatyti. Tiriama bendra tirpioji frakcija ir sunkiųjų metalų tirpioji frakcija.

1.   Prašymai dėl naujų leidimų išdavimo steigti atliekų deginimo ir bendro atliekų deginimo įrenginius pateikiami vienoje arba keliose vietose, kuriose per tam tikrą laiką visuomenė gali su jais susipažinti, kad prieš kompetentingai institucijai priimant sprendimą galėtų pareikšti savo pastabas dėl prašymų. Tas sprendimas, įskaitant bent leidimo kopiją, ir visi vėlesni pakeitimai taip pat pateikiamas susipažinti visuomenei.

2.   72 straipsnyje nurodytoje ataskaitoje apie atliekų deginimo arba bendro atliekų deginimo įrenginius, kurių nominalus pajėgumas yra dvi arba daugiau tonų per valandą, nurodoma informacija apie įrenginio veiklą ir stebėseną, deginimo arba bendro deginimo procesą ir duomenys apie į orą bei vandenį išmetamų teršalų kiekį, palyginti su juos su išmetamų teršalų ribinėmis vertėmis. Ta informacija pateikiama visuomenei.

3.   Kompetentinga institucija sudaro ir pateikia visuomenei atliekų deginimo ar bendro atliekų deginimo įrenginių, kurių nominalus pajėgumas mažesnis kaip dvi tonos per valandą, sąrašą.

1.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti kiekvieno įrenginio atitiktį kuriai nors vienai šių sąlygų:

Valstybės narės Komisijai pagal 72 straipsnio 1 dalį praneša apie pažangą, padarytą siekiant b punkte nurodyto lygiaverčio išmetamų teršalų kiekio sumažinimo.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies a punkto, jei ūkio subjektas kompetentingai institucijai įrodo, kad konkretaus įrenginio neorganizuotai išmetamų teršalų ribinė vertė yra techniniu ir ekonominiu požiūriu neįmanoma, kompetentinga institucija gali leisti, kad išmetamų teršalų kiekis viršytų tą ribinę vertę, jei žmonių sveikatai ar aplinkai nenumatoma didelė rizika ir jei ūkio subjektas kompetentingai institucijai įrodo, kad taikomi geriausi prieinami gamybos būdai.

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies, vykdant VII priedo 2 dalies lentelės 8 skiltyje nurodytą dengimo veiklą, kuri negali būti vykdoma ribojimo sąlygomis, kompetentinga institucija gali leisti, kad iš įrenginio išmetamas teršalų kiekis neatitiktų toje dalyje nustatytų reikalavimų, jei ūkio subjektas kompetentingai institucijai įrodo, kad tokia atitiktis techniniu ir ekonominiu požiūriu neįmanoma ir kad taikomi geriausi prieinami gamybos būdai.

4.   Valstybės narės pagal 72 straipsnio 2 dalį praneša Komisijai apie šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas išimtis.

5.   Išmetami teršalai, kurie yra lakieji organiniai junginiai, kuriems yra priskirtos pavojingumo frazės H340, H350, H350i, H360D ar H360F arba jie turi būti jomis pažymėti, arba kurie yra halogeninti lakieji organiniai junginiai, kuriems yra priskirtos pavojingumo frazės H341 ar H351 arba jie turi būti jomis pažymėti, turi būti kontroliuojami, kiek tai įmanoma techniniu ir ekonominiu požiūriu, ribojamosiomis sąlygomis, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą ir aplinką bei negali viršyti VII priedo 4 dalyje nustatytų atitinkamų išmetamų teršalų ribinių verčių.

6.   Įrenginiuose, kuriuose vykdoma dviejų ar daugiau rūšių veikla, kurių kiekviena viršija VII priedo 2 dalyje nustatytas ribas:

7.   Imamasi visų būtinų atsargos priemonių išmetamam lakiųjų organinių junginių kiekiui kuo labiau sumažinti per įrenginio paleidimo ir sustabdymo operacijas.

1.   Esamo įrenginio didžiausias per dieną vidutiniškai suvartojamų organinių tirpiklių masės pokytis, kai įrenginys eksploatuojamas pagal projektinį galingumą, išskyrus paleidimo ir sustabdymo operacijas bei įrangos remontą, laikomas esminiu, jei dėl jo išmetamų lakiųjų organinių junginių kiekis padidėja daugiau kaip:

2.   Jeigu esamame įrenginyje atliekamas esminis pakeitimas arba jeigu po to, kai įrenginyje buvo atliktas esminis pakeitimas, jis pirmą kartą patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ta įrenginio dalis, kurioje buvo atliktas esminis pakeitimas, laikoma nauju įrenginiu arba esamu įrenginiu, jei viso įrenginio bendras išmetamų teršalų kiekis neviršija kiekio, kuris būtų apskaičiuotas, jei ta dalis, kurioje buvo atliktas esminis pakeitimas, būtų laikoma nauju įrenginiu.

3.   Jei atliekamas esminis pakeitimas, kompetentinga institucija patikrina, ar įrenginys atitinka šios direktyvos reikalavimus.

1.   Visuomenei sudaromos sąlygos susipažinti su kompetentingos institucijos sprendimu – bent su leidimo kopija ir vėlesniais atnaujinimais.

Visuomenei sudaromos sąlygos susipažinti su įrenginiams taikomomis bendrosiomis privalomomis taisyklėmis ir įrenginių, kuriems turi būti suteiktas leidimas ir kurie turi būti registruojami, sąrašu.

2.   Visuomenei sudaromos sąlygos susipažinti su kompetentingos institucijos turimais 60 straipsnyje numatytos išmetamų teršalų stebėsenos rezultatais.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos atsižvelgiant į Direktyvos 2003/4/EB 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus apribojimus.

1.   Užtikrinama rūgšties lašelių išmetimo iš įrenginių prevencija.

2.   Iš įrenginių į orą išmetamų teršalų kiekis neviršija VIII priedo 2 dalyje nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių.

1.   Valstybės narės užtikrina į vandenį išmetamų teršalų stebėseną, kad kompetentinga institucija galėtų patikrinti, ar laikomasi leidimo sąlygų ir 68 straipsnio.

2.   Valstybės narės užtikrina į orą išmetamų teršalų stebėseną, kad kompetentinga institucija galėtų patikrinti, ar laikomasi leidimo sąlygų ir 69 straipsnio. Tokia stebėsena apima bent VIII priedo 3 dalyje nustatytą išmetamų teršalų stebėseną.

3.   Stebėsena vykdoma pagal CEN standartus; jei CEN standartų nėra, taikomi ISO, nacionaliniai arba kiti tarptautiniai standartai, kurie užtikrina lygiavertės mokslinės kokybės duomenis.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad Komisija gautų informaciją apie šios direktyvos įgyvendinimą, reprezentatyvius duomenis apie išmetamus teršalus ir kitokių rūšių taršą, apie išmetamų teršalų ribines vertes, apie geriausių prieinamų gamybos būdų taikymą pagal 14 ir 15 straipsnius, ypač apie išimtis, suteiktas vadovaujantis 15 straipsnio 4 dalimi, ir apie pažangą, padarytą kuriant ir taikant naujus gamybos būdus pagal 27 straipsnį. Valstybės narės užtikrina, kad informacija būtų prieinama elektronine forma.

2.   Tai, kokio tipo ir formos bei kokiu periodiškumu turi būti teikiama informacija pagal 1 dalį, nustatoma pagal 75 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą. Be kita ko, nustatoma, apie kokias konkrečias veiklos rūšis ir teršalus pateikiami 1 dalyje nurodyti duomenys.

3.   Valstybės narės nuo 2016 m. sausio 1 d. kasmet sudaro sieros dioksido, azoto oksidų ir dulkių, išmetamų iš visų kurą deginančių įrenginių, kuriems taikomas šios direktyvos III skyrius, bei tų įrenginių energetinės galios aprašą.

Atsižvelgiant į 29 straipsnyje nustatytas jungimo taisykles kompetentingai institucijai pateikiami tokie duomenys apie kiekvieną kurą deginantį įrenginį:

Komisijai paprašius jai pateikiami į šį aprašą įtraukti kiekvienų metų duomenys, suskirstyti pagal įrenginius.

Komisijai kas trejus metus per 12 mėnesių nuo atitinkamo trejų metų laikotarpio pabaigos pateikiama šių aprašų santrauka. Šioje santraukoje atskirai pateikiami duomenys apie kurą deginančius įrenginius naftos perdirbimo gamyklose.

Komisija, laikydamasi Direktyvos 2003/4/EB, per 24 mėnesius po atitinkamo trejų metų laikotarpio pabaigos pateikia valstybėms narėms ir visuomenei šių aprašų palyginimo ir įvertinimo santrauką.

4.   Nuo 2016 m. sausio 1 d. valstybės narės kasmet Komisijai praneša tokius duomenis:

1.   Ne vėliau kaip 2016 m. sausio 7 d., o vėliau kas trejus metus Komisija, remdamasi 72 straipsnyje nurodyta informacija, Europos Parlamentui ir Tarybai teikia šios direktyvos įgyvendinimo peržiūros ataskaitą.

Į šią ataskaitą turi būti įtrauktas Sąjungos veiksmų, kuriant ar atnaujinant visoje Sąjungoje taikomus minimalius išmetamųjų teršalų ribinių verčių reikalavimus, ir į GPGB išvadų, priimtų per ankstesnį trejų metų laikotarpį, sritį patenkančių veiklos stebėsenos ir atitikties taisyklių, poreikio vertinimas remiantis šiais kriterijais:

Rengiant šį vertinimą turi būti atsižvelgiama į 13 straipsnio 4 dalyje nurodytą forumo nuomonę.

Laikoma, kad šios direktyvos III skyrius ir V priedas atspindi Sąjungos mastu taikomus minimalius reikalavimus didelių kurą deginančių įrenginių atveju.

Prireikus, kartu su ataskaita teikiamas teisėkūros pasiūlymas. Kai atlikus antroje pastraipoje nurodytą vertinimą nustatomas toks poreikis, į teisėkūros pasiūlymą įtraukiamos nuostatos, pagal kurias parengiami ar atnaujinami visoje Sąjungoje taikomi mimimalūs išmetamųjų teršalų ribinių verčių reikalavimai bei susijusios veiklos stebėsenos ir atitikties vertinimo taisyklės.

2.   Komisija iki 2012 m. gruodžio 31 d. peržiūri poreikį kontroliuoti teršalus, išmetamus iš:

Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia tos peržiūros rezultatus ir, prireikus – teisėkūros pasiūlymą.

3.   Komisija iki 2011 m. gruodžio 31 d. Europos Parlamentui ir Tarybai praneša apie tai, kad I priede nustatyti:

Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia tos peržiūros rezultatus ir, prireikus – teisėkūros pasiūlymą.

1.   Komisijai padeda komitetas.

2.   Pateikus nuorodą į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į jo 8 straipsnį.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis yra trys mėnesiai.

1.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti 48 straipsnio 5 dalyje ir 74 straipsnyje nurodytus deleguotus teisės aktus penkerių metų laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 6 d. Komisija parengia ataskaitą dėl deleguotų įgaliojimų ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų delegavimas automatiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas ar Taryba jį atšaukia pagal 77 straipsnį.

2.   Kai tik Komisija priima deleguotą teisės aktą, apie tai ji tuo pačiu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

3.   Įgaliojimai priimti deleguotus teisės aktus Komisijai suteikiami laikantis 77 ir 78 straipsniuose nustatytų sąlygų.

1.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 48 straipsnio 5 dalyje ir 74 straipsnyje nurodytą įgaliojimų delegavimą.

2.   Institucija, pradėjusi vidaus procedūrą, kad nuspręstų, ar atšaukti įgaliojimų delegavimą, stengiasi informuoti kitą instituciją ir Komisiją per protingą terminą iki galutinio sprendimo priėmimo dienos, nurodydama deleguotus įgaliojimus, kurie galėtų būti atšaukti, ir galimas atšaukimo priežastis.

3.   Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų delegavimas. Jis įsigalioja nedelsiant arba vėlesnę jame nurodytą datą. Sprendimas neturi poveikio jau galiojančių deleguotų teisės aktų galiojimui. Jis skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

1.   Europos Parlamentas arba Taryba gali pareikšti prieštaravimus dėl deleguoto teisės akto per du mėnesius nuo pranešimo dienos.

Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva tas laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiams.

2.   Jeigu pasibaigus 1 dalyje nurodytam laikotarpiui nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto, deleguotas teisės aktas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioja jo nuostatose nurodytą dieną.

Deleguotas teisės aktas gali būti skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioti iki to laikotarpio pabaigos, jeigu tiek Europos Parlamentas, tiek Taryba informavo Komisiją, kad nepareikš prieštaravimų.

3.   Jeigu Europos Parlamentas ar Taryba per 1 dalyje nurodytą laikotarpį pareiškia prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto, šis aktas neįsigalioja. Prieštaravimus pareiškusi institucija nurodo prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto priežastis.

1.   Valstybės narės užtikrina, kad įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini įgyvendinti 2 straipsnį, 3 straipsnio 8 punktą, 11–15 punktus, 18–23 punktus, 26–30 punktus, 34–38 punktus ir 41 punktą, 4 straipsnio 2 ir 3 dalis, 7 straipsnį, 8 ir 10 straipsnius, 11 straipsnio e ir h punktus, 12 straipsnio 1 dalies e ir h punktus, 13 straipsnio 7 dalį, 14 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktį, 14 straipsnio 1 dalies d, e, f ir h punktus, 14 straipsnio 2–7 dalis, 15 straipsnio 2–5 dalis, 16, 17 ir 19 straipsnius, 21 straipsnio2–5 dalis, 22,23, 24, 27, 28 ir 29 straipsnius, 30 straipsnio 1, 2, 3, 4, 7 ir 8 dalis, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 38 ir 39 straipsnius, 40 straipsnio 2 ir 3 dalis, 42 ir 43 straipsnius, 45 straipsnio 1 dalį, 58 straipsnį, 59 straipsnio 5 dalį, 63 straipsnį, 65 straipsnio 3 dalį, 69, 70, 71, 72 ir 79 straipsnius, I priedo pirmą pastraipą ir 1.1 ir 1.4 punktus, 2.5 punkto b papunktį, 3.1 ir 4. 5 punktus, 6.1 punkto c papunktį, 6.4 punkto b papunktį, 6.10 ir 6.11 punktus, II priedą, III priedo 12 punktą, V priedą, VI priedo 1 dalies b punktą, 4 dalies 2.2, 2.4, 3.1 ir 3.2 punktus, 6 dalies 2.5 ir 2.6 punktus bei 8 dalies 1.1(d) punktą, VII priedo 4 dalies 2 punktą, 5 dalies 1 punktą, 7 dalies 3 punktą, VIII priedo 1 dalies 1 punktą ir 2 punkto c papunktį, 2 dalies 2 ir 3 punktus bei 3 dalį įsigaliotų ne vėliau kaip 2013 m. sausio 7 d.

Tas priemones jos taiko nuo tos pačios dienos.

Valstybės narės, tvirtindamos tas priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės Komisijai pateikia šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

1.   Direktyvos 78/176/EEB, 82/883/EEB, 92/112/EEB, 1999/13/EB, 2000/76/EB ir 2008/1/EB, su pakeitimais, padarytais IX priedo A dalyje išvardytais aktais, panaikinamos nuo 2014 m. sausio 7 d., nedarant poveikio valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su IX priedo B dalyje nustatytais direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminais.

2.   Direktyva 2001/80/EB su pakeitimais, padarytais IX priedo A dalyje išvardytais aktais, panaikinama nuo 2016 m. sausio 1 d., nedarant poveikio valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su IX priedo B dalyje nustatytais direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminais.

3.   Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal šios direktyvos X priede pateiktą atitikties lentelę.

1.   Įrenginiams, vykdantiems I priedo 1.1 punkte nurodytą veiklą, kai bendra nominali šiluminė galia viršija 50 MW, 1.2 ir 1.3 punktuose, 1.4 punkto a papunktyje, 2.1–2.6 punktuose, 3.1–3.5 punktuose, 4.1–4.6 punktuose nurodytą veiklą, kai ji susijusi su gamyba cheminio apdorojimo būdu, 5.1 ir 5.2 punktuose nurodytą veiklą, kuriai taikoma Direktyva 2008/1/EB, 5.3 punkto a papunkčio i ir ii dalyse, 5.4 punkte, 6.1 punkto a ir b papunkčiuose, 6.2 ir 6.3 punktuose, 6.4 punkto a ir b papunkčiuose nurodytą veiklą, kuriai taikoma Direktyva 2008/1/EB, ir 6.4 punkto c papunktyje bei 6.5–6.9 punktuose nurodytą veiklą, kurie yra eksploatuojami ir kuriems išduotas leidimas iki 2013 m. sausio 7 d., arba kurių ūkio subjektai pateikia išsamų prašymą išduoti leidimą iki tos dienos, su sąlyga, kad tie įrenginiai pradedami eksploatuoti ne vėliau kaip 2014 m. sausio 7 d., valstybės narės taiko pagal 80 straipsnio 1 dalį priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus nuo 2014 m. sausio 7 d., išskyrus III skyriaus ir V priedo nuostatas.

2.   Įrenginiams, vykdantiems I priedo 1.1 punkte nurodytą veiklą, kai bendra nominali šiluminė galia yra 50 MW, 1.4 punkto b papunktyje, 4.1–4.6 punktuose nurodytą veiklą, kai ji susijusi su gamyba biologinio apdorojimo būdu, 5.1 ir 5.2 punktuose nurodytą veiklą, kuriai netaikoma Direktyva 2008/1/EB, 5.3 punkto a papunkčio iii–v dalyse, 5.3 punkto b papunktyje, 5.5 ir 5.6 punktuose, 6.1 punkto c papunktyje bei 6.4 punkto b papunktyje nurodytą veiklą, kuriai netaikoma Direktyva 2008/1/EB, ir 6.10 bei 6.11 punktuose nurodytą veiklą, kurie yra eksploatuojami iki 2013 m. sausio 7 d., valstybės narės taiko pagal šią direktyvą priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus nuo 2015 m. liepos 7 d., išskyrus III ir IV skyrius bei V ir VI priedus.

3.   30 straipsnio 2 dalyje nurodytiems kurą deginantiems įrenginiams valstybės narės nuo 2016 m. sausio 1 d. taiko pagal 80 straipsnio 1 dalį priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus siekdamos laikytis III skyriaus ir V prieduose nustatytų reikalavimų

4.   30 straipsnio 3 dalyje nurodytiems kurą deginantiems įrenginiams valstybės narės nebetaiko Direktyvos 2001/80/EB po 2013 m. sausio 7 d.

5.   Kurą deginantiems įrenginiams, kurie bendrai degina atliekas, VI priedo 4 dalies 3.1 punktas taikomas iki:

6.   VI priedo 4 dalies 3.2 punktas taikomas bendrai kurą deginantiems įrenginiams nuo:

7.   58 straipsnis taikomas nuo 2015 m. birželio 1 d. Iki tos dienos medžiagos ar mišiniai, kuriuose yra lakiųjų organinių junginių, pagal Reglamentą (EB) Nr. 1272/2008 klasifikuojamų kaip kancerogeninių, mutageninių arba toksiškų reprodukcijai, ir kurie dėl to priskiriami pavojingumo frazėms H340, H350, H350i, H360D ar H360F arba turi būti jomis pažymėti arba rizikos frazėms R45, R46, R49, R60 ar R61 arba turi būti jomis pažymėti, kiek įmanoma ir per kuo trumpesnį laiką turi būti pakeisti mažiau kenksmingomis medžiagomis ar mišiniais.

8.   59 straipsnio 5 dalis taikoma nuo 2015 m. birželio 1 d. Iki tos dienos lakiųjų organinių junginių, kurie priskiriami pavojingumo frazėms H340, H350, H350i, H360D ar H360F arba turi būti jomis pažymėti arba rizikos frazėms R45, R46, R49, R60 ar R61 arba turi būti jomis pažymėti arba halogenintų lakiųjų organinių junginių, kurie priskiriami pavojingumo frazėms H341 ar H351 arba turi būti jomis pažymėti arba rizikos frazėms R40 ar R68 arba turi būti jomis pažymėti, išmetimas, kiek tai įmanoma techniniu ir ekonominiu požiūriu, kontroliuojamas ribojimo sąlygomis, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą ir aplinką, ir neviršija atitinkamų VII priedo 4 dalyje nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių.

9.   VII priedo 4 dalies 2 punktas taikomas nuo 2015 m. birželio 1 d. Iki tos dienos halogenintų lakiųjų organinių junginių, kuriems priskiriami pavojingumo frazėms H341 ar H351 arba turi būti jomis pažymėti, arba rizikos frazėms R40 ar R68 arba turi būti jomis pažymėti, išmetimo atvejais, kai junginių, dėl kurių taikomos pavojingumo frazės H341 arba H351 arba taikomas ženklinimas R40 ar R68, debito masės suma yra didesnė arba lygi 100 g/h, laikomasi išmetamų teršalų ribinės vertės, kuri lygi 20 mg/Nm3. Išmetamų teršalų ribinė vertė taikoma atskirų junginių masių sumai.