26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/1

(1)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 80 straipsnio 1 dalies c punktą Tarybos direktyva 91/414/EEB (2) turi būti taikoma veikliųjų medžiagų, kurių atžvilgiu pagal 2008 m. sausio 17 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 33/2008, nustatančio išsamias Tarybos direktyvos 91/414/EEB nuostatų taikymo taisykles, susijusias su veikliųjų medžiagų, įtrauktų į šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą darbų programą, bet neįtrauktų į jos I priedą, vertinimo įprasta ir skubos tvarka (3), 16 straipsnį nustatyta, kad dokumentų rinkinys yra išsamus, tvirtinimo procedūrai ir sąlygoms. Metamas – veiklioji medžiaga, kurios dokumentų rinkinys, kaip nustatyta pagal minėtą reglamentą, yra išsamus;

(2)

Komisijos reglamentuose (EB) Nr. 451/2000 (4) ir (EB) Nr. 1490/2002 (5) nustatytos išsamios Direktyvos 91/414/EEB 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos darbo programos antrojo ir trečiojo etapų įgyvendinimo taisyklės ir nustatytas veikliųjų medžiagų, kurias reikia įvertinti, kad būtų galima jas įtraukti į Direktyvos 91/414/EEB I priedą, sąrašas. Į tuos sąrašus yra įtrauktas metamas. 2009 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimu 2009/562/EB dėl metamo neįtraukimo į Direktyvos 91/414/EEB I priedą ir dėl augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra šios medžiagos, registracijos panaikinimo (6) nuspręsta metamo į Direktyvos 91/414/EEB I priedą neįtraukti;

(3)

vadovaudamasis Direktyvos 91/414/EEB 6 straipsnio 2 dalimi pirminis pranešėjas (toliau – pareiškėjas) pateikė naują paraišką prašydamas taikyti skubos tvarką, nustatytą Reglamento (EB) Nr. 33/2008 14–19 straipsniuose;

(4)

paraiška pateikta Belgijai, kuri Reglamentu (EB) Nr. 1490/2002 paskirta ataskaitą rengiančia valstybe nare. Nustatytas skubos tvarkos terminas nebuvo pažeistas. Veikliosios medžiagos specifikacija ir nurodyta paskirtis yra tokios pat, kokios nustatytos Sprendimu 2009/562/EB. Minėta paraiška taip pat atitinka kitus Reglamento (EB) Nr. 33/2008 15 straipsnyje nustatytus turinio ir tvarkos reikalavimus;

(5)

Belgija įvertino pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis ir parengė papildomą ataskaitą. 2010 m. rugpjūčio 31 d. ji šią ataskaitą pateikė Europos maisto saugos tarnybai (toliau – Tarnyba) ir Komisijai;

(6)

Tarnyba papildomą ataskaitą perdavė kitoms valstybėms narėms ir pareiškėjui, kad šie pateiktų pastabų, o gautas pastabas persiuntė Komisijai. Vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 33/2008 20 straipsnio 1 dalimi ir Komisijos prašymu, 2011 m. rugpjūčio 8 d. Tarnyba Komisijai pateikė savo išvadą dėl metamo (7). Vertinimo ataskaitos projektą, papildomą ataskaitą ir Tarnybos išvadą valstybės narės ir Komisija apsvarstė Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatiniame komitete ir 2012 m. kovo 9 d. pateikė kaip Komisijos metamo peržiūros ataskaitą;

(7)

ataskaitą rengusios valstybės narės papildomoje ataskaitoje ir naujoje Tarnybos išvadoje daugiausia dėmesio skirta susirūpinimą kėlusiems klausimams, dėl kurių medžiaga nebuvo įtraukta į sąrašą. Visų pirma susirūpinta dėl to, kad nebuvo galima patvirtinti, kad poveikis vartotojams yra priimtinas ir nebuvo duomenų apie priemaišos N,N-dimetiltiokarbamido (toliau – DMTU) veikimą aplinkoje;

(8)

remiantis nauja pareiškėjo pateikta informacija, galima manyti, kad poveikis vartotojams yra priimtinas, o dėl DMTU veikimo aplinkoje nepriimtino poveikio nebus;

(9)

taigi, remiantis pranešėjo pateikta papildoma informacija, konkrečius susirūpinimą keliančius klausimus, dėl kurių medžiaga nebuvo įtraukta, galima išspręsti.

(10)

atlikus įvairius tyrimus nustatyta, kad augalų apsaugos produktai, kurių sudėtyje yra metamo, gali būti laikomi apskritai atitinkančiais Direktyvos 91/414/EEB 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktų reikalavimus, visų pirma dėl Komisijos peržiūros ataskaitoje išnagrinėtos ir apibūdintos naudojimo paskirties. Todėl tikslinga metamą patvirtinti pagal Reglamentą (EB) Nr. 1107/2009;

(11)

tačiau pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 13 straipsnio 2 dalį kartu su to reglamento 6 straipsniu ir atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias, būtina nustatyti tam tikras sąlygas ir apribojimus;

(12)

nepažeidžiant išvados, kad metamas turėtų būti patvirtintas, visų pirma reikėtų paprašyti papildomos patvirtinamosios informacijos;

(13)

prieš patvirtinant veikliąją medžiagą turėtų būti nustatytas tinkamas laikotarpis, per kurį valstybės narės ir suinteresuotosios šalys galėtų pasirengti laikytis naujų reikalavimų, nustatytų patvirtinus veikliąją medžiagą;

(14)

tačiau, nepažeidžiant Reglamente (EB) Nr. 1107/2009 nustatytų įpareigojimų, kurie atsiranda patvirtinus medžiagą, ir atsižvelgiant į ypatingą padėtį, susidariusią dėl perėjimo nuo Direktyvos 91/414/EEB prie Reglamento (EB) Nr. 1107/2009, turėtų būti taikomos toliau išdėstytos nuostatos. Valstybėms narėms po patvirtinimo turėtų būti suteiktas laikotarpis, per kurį jos galėtų peržiūrėti augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra metamo ir kuriuos jos galėjo registruoti tam tikroms naudojimo reikmėms pagal Sprendimo 2009/562/EB 3 straipsnį, registraciją. Apskaičiuojant tą laikotarpį reikia atsižvelgti į minėtą nuostatą. Valstybės narės turėtų atitinkamai pataisyti, pakeisti arba panaikinti galiojančią registraciją;

(15)

tais atvejais, kai valstybės narės augalų apsaugos produktams, kuriuose yra metamo, pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 46 straipsnį nustato kokį nors lengvatinį laikotarpį, nustatydamos šį laikotarpį jos turėtų atsižvelgti į Sprendimo 2009/562/EB 4 straipsnį. Taigi šis lengvatinis laikotarpis turėtų baigtis 2014 m. gruodžio 31 d.;

(16)

patirtis, įgyta į Direktyvos 91/414/EEB I priedą įtraukiant veikliąsias medžiagas, įvertintas remiantis 1992 m. gruodžio 11 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 3600/92, nustatančio išsamias darbų programos, minėtos Tarybos direktyvos 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką 8 straipsnio 2 dalyje, pirmojo etapo įgyvendinimo taisykles (8), nuostatomis, rodo, kad gali kilti sunkumų išaiškinant galiojančios registracijos turėtojų pareigas, susijusias su galimybe naudotis duomenimis. Todėl, siekiant išvengti tolesnių sunkumų, būtina aiškiau apibrėžti valstybių narių pareigas, visų pirma pareigą patikrinti, ar registracijos turėtojas gali naudotis tos direktyvos II priedo reikalavimus atitinkančiu dokumentų rinkiniu. Tačiau, jas aiškiau apibrėžus, valstybėms narėms ar registracijos turėtojams naujų įpareigojimų, palyginti su nustatytaisiais iki šiol priimtomis direktyvomis, kuriomis iš dalies keičiamas minėtos direktyvos I priedas, arba reglamentais, kuriais patvirtinamos veikliosios medžiagos, neatsirastų;

(17)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 13 straipsnio 4 dalį 2011 m. gegužės 25 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 540/2011, kuriuo dėl patvirtintų veikliųjų medžiagų sąrašo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1107/2009 (9), priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(18)

dėl aiškumo Sprendimas 2009/562/EB turėtų būti panaikintas;

(19)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

a)

jei būtina, iš dalies keičia arba panaikina produkto, kurio sudėtyje metamas yra vienintelė veiklioji medžiaga, registraciją iki 2016 m. birželio 30 d.;

b)

jei būtina, iš dalies pakeičia arba panaikina produkto, kurio sudėtyje metamas yra viena iš kelių veikliųjų medžiagų, registraciją iki 2016 m. birželio 30 d. arba iki tokiam pakeitimui ar panaikinimui skirtos dienos, nustatytos atitinkamu teisės aktu ar aktais, kuriais atitinkama medžiaga ar medžiagos buvo įtrauktos į Direktyvos 91/414/EEB I priedą arba patvirtintos, pasirinkdamos vėliausią datą.

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/8

(1)

Reglamentu (EB) Nr. 994/98 Komisija įgaliojama reglamentu nustatyti ribą, už kurią mažesnės pagalbos priemonės nelaikomos atitinkančiomis visus Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, ir dėl to joms netaikomas Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje numatytas pranešimo reikalavimas;

(2)

remdamasi tuo reglamentu Komisija priėmė 2006 m. gruodžio 15 d. Reglamentą (EB) Nr. 1998/2006 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (3), kuriame vienam pagalbos gavėjui trejų fiskalinių metų laikotarpiui nustatoma bendra de minimis200 000 EUR riba;

(3)

Komisijos patirtis taikant valstybės pagalbos taisykles įmonėms, kurios teikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugas pagal Sutarties 106 straipsnio 2 dalį, rodo, kad riba, už kurią mažesnės tokioms įmonėms suteiktos lengvatos gali būti laikomos nedarančiomis poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir (arba) neiškraipoma konkurencija arba nekeliama tokia grėsmė, kai kuriais atvejais gali skirtis nuo Reglamentu (EB) Nr. 1998/2006 nustatytos bendros de minimis ribos. Iš tiesų, bent jau kai kurios iš tų lengvatų gali būti laikomos kompensacija už papildomas išlaidas, susijusias su visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimu. Be to, daug veiklos rūšių, laikomų visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimu, yra riboto teritorinio pobūdžio. Todėl kartu su Reglamentu (EB) Nr. 1998/2006 reikėtų priimti reglamentą, kuriame būtų nustatytos specialios de minimis taisyklės įmonėms, kurios teikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugas. Reikėtų nustatyti de minimis pagalbos, kurią kiekviena įmonė gali gauti konkretų laikotarpį, ribas;

(4)

atsižvelgiant į Komisijos patirtį, pagalba, skiriama įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, neturėtų būti laikoma darančia poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir (arba) iškraipyti konkurencijos arba kelti tokią grėsmę, jeigu bendra visuotinės ekonominės svarbos paslaugas teikiančiai įmonei skiriamos pagalbos suma neviršija 500 000 EUR per bet kurį trejų fiskalinių metų laikotarpį. Atsižvelgiant į keleivių vežimo keliais transporto sektoriaus vystymąsi ir į daugiausia vietinio pobūdžio visuotinės ekonominės svarbos paslaugas šioje srityje, nėra tinkama taikyti mažesnę ribą šiam sektoriui, jam turėtų būti taikoma 500 000 EUR riba;

(5)

siekiant nustatyti, ar neviršijama ta riba, reikia vertinti tuos fiskalinius metus, kuriuos fiskaliniais tikslais vertina atitinkamos valstybės narės įmonė. Santykinis trejų metų laikotarpis turėtų būti vertinamas etapais, kad kiekvieną kartą teikiant naują de minimis pagalbą būtų nustatytas bendras per atitinkamus fiskalinius metus ir per praėjusius dvejus fiskalinius metus suteiktos tokios pagalbos dydis. Todėl būtina atsižvelgti į valstybės narės suteiktą pagalbą, net jeigu ji buvo visa arba dalinai finansuojama Sąjungos kilmės ištekliais. Neturėtų būti sudaromos sąlygos nustatytą de minimis ribą viršijančią pagalbą išskirstyti į mažesnes dalis tam, kad jos patektų į šio reglamento taikymo sritį;

(6)

šis reglamentas turėtų būti taikomas tik visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms teikti skirtai pagalbai. Todėl pagalbą gaunančiai įmonei turėtų būti raštu pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, kurioms skirta pagalba. Šiame pavedime turėtų būti nurodytos visuotinės ekonominės svarbos paslaugos, kurioms teikti įmonei suteikiama pagalba, tačiau jame nebūtinai turi būti pateikta visa išsami informacija, kaip nustatyta 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendime 2012/21/ES dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (4);

(7)

atsižvelgiant į specialias taisykles, taikomas žemės ūkio produktų pagrindinės gamybos, žuvininkystės, akvakultūros ir krovinių vežimo keliais sektoriuose, į tai, kad šių sektorių įmonėms retai pavedama teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas ir į riziką, kad Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijus tuose sektoriuose gali atitikti mažesnės pagalbos sumos, negu nurodyta šiame reglamente, šis reglamentas neturėtų būti taikomas šiems sektoriams. Tačiau jeigu įmonės veikia žemės ūkio produktų pagrindinės gamybos, žuvininkystės, akvakultūros arba krovinių vežimo keliais sektoriuose ir kartu kituose sektoriuose ar vykdo kitą veiklą, šis reglamentas turėtų būti taikomas tiems kitiems sektoriams ar veiklai (pavyzdžiui, šiukšlių surinkimui jūroje), jeigu valstybės narės tinkamomis priemonėmis, kaip antai atskirdamos veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad veiklai tuose sektoriuose, kuriems šis reglamentas netaikomas, nebūtų teikiama de minimis pagalba pagal šį reglamentą. Valstybės narės gali įvykdyti šį įpareigojimą visų pirma de minimis pagalbos suma kompensuodamos tik paslaugos teikimo sąnaudas, įskaitant nuosaikų pelną. Šis reglamentas neturėtų būti taikomas anglių sektoriui, atsižvelgiant į jo specifinius bruožus ir į tai, kad tame sektoriuje veikiančioms įmonėms retai pavedama teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas;

(8)

atsižvelgiant į žemės ūkio ir ne žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos panašumus, šis reglamentas turėtų būti taikomas žemės ūkio produktų perdirbimui ir prekybai, jeigu tenkinamos tam tikros sąlygos. Nei veikla ūkyje, kaip antai grūdų derliaus nuėmimas, pjovimas, kūlimas arba kiaušinių pakavimas, būtina ruošiant produktą pirmajam pardavimui, nei pirmas pardavimas perpardavėjams arba perdirbėjams šiuo atžvilgiu neturėtų būti laikomi perdirbimu arba prekyba;

(9)

Teisingumo Teismas nustatė (5), kad kai Sąjunga teisės aktais įteisino bendrą atitinkamo žemės ūkio sektoriaus rinkos organizavimą, valstybės narės buvo įpareigotos nesiimti jokių priemonių, galinčių jam pakenkti arba nuo jo nukrypti. Dėl šios priežasties šio reglamento nuostatų nereikėtų taikyti pagalbai, kurios dydis nustatomas pagal rinkai pateiktų arba joje įsigytų produktų kainą arba kiekį. Reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas de minimis pagalbai, kuri būtų susieta su pagrindinių gamintojų prievole ją dalintis;

(10)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas de minimis eksporto pagalbai arba de minimis pagalbai, kuria sudaromos palankesnės sąlygos vietiniams nei importuotiems produktams;

(11)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas sunkumus patiriančioms įmonėms, kaip apibrėžta Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (6), kadangi nėra tinkama teikti veiklos pagalbą sunkumus patiriančioms įmonėms ne restruktūrizacijos tikslais, taip pat kyla sunkumų nustatant tokio pobūdžio įmonėms suteiktos pagalbos bendrąjį subsidijos ekvivalentą;

(12)

remiantis principais, reglamentuojančiais pagalbą, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, de minimis pagalba turėtų būti laikoma suteikta tuo momentu, kai įmonė pagal nacionalinį teisinį režimą įgyja juridinę teisę tokią pagalbą gauti;

(13)

siekiant užkirsti kelią įvairiose Sąjungos priemonėse nustatytų didžiausių pagalbos intensyvumo dydžių nesilaikymui, de minimis pagalba neturėtų būti sumuojama su valstybės pagalba, skiriama toms pačioms tinkamoms finansuoti sąnaudoms padengti, jeigu dėl tokio pagalbos sumavimo kiekvienam atvejui būdingomis aplinkybėmis nustatytas pagalbos intensyvumas viršytų Komisijos priimtame bendrosios išimties reglamente arba sprendime nustatytą dydį;

(14)

šiuo reglamentu neturėtų būti ribojamas Reglamento (EB) Nr. 1998/2006 taikymas įmonėms, kurios teikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugas. Teikdamos pagalbą už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą valstybės narės turėtų galėti laisvai pasirinkti remtis arba šiuo reglamentu, arba Reglamentu (EB) Nr. 1998/2006;

(15)

Altmark sprendime (7) Teisingumo Teismas nustatė keletą sąlygų, kurios turi būti tenkinamos, kad kompensacija už visuotinės ekonominės svarbos paslaugos teikimą nebūtų laikoma valstybės pagalba. Šiomis sąlygomis užtikrinama, kad kompensacija už grynąsias sąnaudas, kurias patyrė veiksmingai veikiančios įmonės teikdamos visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, nebūtų laikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. Tas grynąsias sąnaudas viršijanti kompensacija yra valstybės pagalba, kuri gali būti laikoma suderinama remiantis taikytinomis Sąjungos taisyklėmis. Kad šis reglamentas nebūtų taikomas siekiant nesilaikyti sprendime Altmark nustatytų sąlygų ir kad pagal šį reglamentą suteikta de minimis pagalba nedarytų poveikio prekybai dėl jos sumavimo su kita kompensacija už tą pačią visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, de minimis pagalba pagal šį reglamentą neturėtų būti sumuojama su kita kompensacija už tą pačią paslaugą neatsižvelgiant į tai, ar ji yra ar nėra valstybės pagalba pagal Altmark sprendimą arba suderinama valstybės pagalba pagal Sprendimą 2012/21/ES, arba Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (2011 m.) (8)“. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas kompensacijai, gautai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, už kurių teikimą taip pat suteikta kitokios rūšies kompensacija, išskyrus atvejus, kai ta kita kompensacija yra de minimis pagalba pagal kitus de minimis reglamentus ir laikomasi šiame reglamente nustatytų sumavimo taisyklių;

(16)

siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir teisingą de minimis ribos taikymą, visos valstybės narės turėtų taikyti tą patį skaičiavimo metodą. Siekiant palengvinti tokį skaičiavimą ir atsižvelgiant į esamą de minimis taisyklės taikymo praktiką, pagalbos sumos, kurios nėra teikiamos pinginių forma, turėtų būti konvertuojamos į bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Apskaičiuojant skaidrių pagalbos formų, išskyrus dotacijas arba dalimis mokamą pagalbą, subsidijos ekvivalentą reikia remtis tokios pagalbos teikimo metu rinkoje galiojančiomis normomis. Siekiant, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklės būtų taikomos vienodai, skaidriai ir paprastai, įgyvendinant šį reglamentą taikytinomis rinkos normomis turėtų būti laikomos orientacinės normos, šiuo metu nustatytos Komisijos komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (9);

(17)

siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir veiksmingą stebėjimą šis reglamentas turėtų būti taikomas tik skaidriai de minimis pagalbai. Skaidria pagalba laikytina tokia pagalba, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima tiksliai ex ante apskaičiuoti neatlikus rizikos įvertinimo. Tiksliai apskaičiuoti galima, pavyzdžiui, dotacijas, palūkanų subsidijas ir apribotą atleidimą nuo mokesčių. Pagalba, kurią sudaro kapitalo injekcijos, neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai bendra valstybės injekcijos suma yra mažesnė negu nustatyta de minimis riba. Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos rizikos kapitalo investicijoms į mažąsias ir vidutines įmones skatinti (10) nurodyta pagalba, kurią sudaro kapitalo priemonės, neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai pagal susijusią rizikos kapitalo schemą kiekvienai tikslinei įmonei numatomas kapitalas neviršija de minimis ribos. Pagalba, kurią sudaro paskolos, turėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, kai bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis dotacijos suteikimo metu rinkoje galiojusiomis palūkanų normomis;

(18)

būtina užtikrinti garantijų schemų, kurios negali turėti poveikio prekybai ir iškraipyti konkurencijos ir apie kurias turima pakankamai duomenų galimam poveikiui patikimai įvertinti, teisinį tikrumą. Todėl šiuo reglamentu 500 000 EUR de minimis riba turėtų būti pakeista į ribą, priklausančią nuo garantijos ir pagrįstą individualios paskolos pagrindinės garantijos suma. Ši konkreti riba turi būti apskaičiuota remiantis metodika, pagal kurią vertinama valstybės pagalbos suma, įtraukta į garantijų schemas, pagal kurias padengiamos perspektyvių įmonių paskolos. Nuo garantijos priklausančiai ribai apskaičiuoti naudojama metodika ir duomenys neturėtų apimti sunkumus patiriančių įmonių, nurodytų Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti. Todėl ši konkreti riba neturėtų būti taikoma individualiai pagalbai, suteiktai ne pagal garantijos schemą, sunkumus patiriančioms įmonėms suteiktai pagalbai arba garantijoms, teikiamoms pagrindiniams sandoriams, kurie nelaikomi paskolomis, pavyzdžiui, garantijos kapitalo sandoriams. Konkreti riba turėtų būti nustatyta pagal tai, kad atsižvelgiant į 13 % ribos normą (galutinis įsipareigojimų nevykdymo santykis), atspindinčią garantijų schemų blogiausią atvejį Sąjungoje, 3 750 000 EUR sudarančios garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas gali būti prilygintas 500 000 EUR de minimis ribai. Šios konkrečios ribos turėtų būti taikomos tik garantijoms, dengiančioms iki 80 % pagrindinės paskolos. Komisijos patvirtintą metodologiją, apie kurią buvo pranešta remiantis Komisijos reglamentu valstybės pagalbos srityje, valstybės narės gali taip pat naudoti vertindamos pagal garantiją numatytą bendrąjį subsidijos ekvivalentą, jeigu patvirtintoje metodologijoje aiškiai apibrėžta garantijų ir pagrindinių sandorių rūšis atsižvelgiant į šio reglamento taikymą;

(19)

gavusi pranešimą iš valstybės narės, Komisija gali nagrinėti, ar pagalbos priemonės, kurios nesudaro dotacija, paskola, garantija, kapitalo injekcija, rizikos kapitalo priemonė arba apribotas atleidimas nuo mokesčių, bendrosios subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis ribos ir todėl jai galėtų būti taikomos šio reglamento nuostatos;

(20)

Komisija privalo užtikrinti, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklių būtų laikomasi, visų pirma, kad pagalba, teikiama pagal de minimis pagalbos taisykles, atitiktų jų sąlygas. Remdamosi Sutarties 4 straipsnio 3 dalyje nurodytu bendradarbiavimo principu valstybės narės turėtų palengvinti šios užduoties įgyvendinimą, sukurdamos reikalingas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad bendra de minimis pagalbos suma, suteikta tai pačiai įmonei visuotinės svarbos paslaugoms teikti, neviršytų bendros leidžiamos ribos. Todėl, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi nuostatų dėl de minimis pagalbos sumavimo pagal kitus de minimis reglamentus, teikdamos de minimis pagalbą pagal šį reglamentą valstybės narės turėtų informuoti atitinkamą įmonę apie pagalbos sumą ir kad ji yra pagalba de minimis, darydamos nuorodą į šį reglamentą. Be to, prieš teikdama tokią pagalbą atitinkama valstybė narė turėtų gauti iš įmonės deklaraciją apie bet kokią kitą per einamuosius ir dvejus ankstesnius fiskalinius metus pagal šį reglamentą arba kitus de minimis reglamentus gautą de minimis pagalbą. Valstybė narė taip pat galėtų užtikrinti, kad būtų tinkamai laikomasi nustatytos ribos, naudodamasi centriniu registru;

(21)

šis reglamentas turėtų būti taikomas nepažeidžiant Sąjungos teisės reikalavimų viešųjų pirkimų srityje arba papildomų reikalavimų, nustatytų Sutartyje arba Sąjungos sektorinės teisės aktuose;

(22)

šis reglamentas turėtų būti taikomas iki jo įsigaliojimo įmonėms, teikiančioms visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, suteiktai pagalbai;

(23)

Komisija ketina peržiūrėti šį reglamentą po penkerių metų nuo jo įsigaliojimo,

a)

pagalbai, suteiktai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje veikiančioms įmonėms, kurioms taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 104/2000 (11);

b)

pagalbai, suteiktai įmonėms, užsiimančioms žemės ūkio produktų pagrindine gamyba;

c)

pagalbai, suteiktai įmonėms, užsiimančioms žemės ūkio produktų perdirbimu ir prekyba, šiais atvejais:

d)

pagalbai su eksportu susijusiai veiklai trečiosiose šalyse arba valstybėse narėse, t. y. pagalbai, tiesiogiai susijusiai su eksportuojamais kiekiais, platinimo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla;

e)

pagalbai, kuri priklauso nuo to, ar daugiau vartojama vietinių nei importuotų prekių;

f)

pagalbai, suteiktai anglių sektoriuje veikiančioms įmonėms, kaip apibrėžta Tarybos sprendime 2010/787/ES (12);

g)

pagalbai, suteiktai įmonėms, vykdančioms krovinių vežimo keliais veiklą samdos pagrindais arba už atlygį;

h)

pagalbai, suteiktai sunkumus patiriančioms įmonėms.

a)

pagalba, kurią sudaro paskolos, laikoma skaidria de minimis pagalba, kai bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis dotacijos suteikimo metu rinkoje galiojusia orientacine norma;

b)

pagalba, kurią sudaro kapitalo injekcijos, nėra laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai bendra valstybės injekcijos suma neviršija nustatytos de minimis ribos;

c)

pagalba, kurią sudaro kapitalo priemonės, nėra laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai pagal susijusią rizikos kapitalo schemą kiekvienai tikslinei įmonei numatomas kapitalas neviršija de minimis ribos;

d)

sunkumų nepatiriančioms įmonėms pagal garantijos schemą suteikta individuali pagalba laikoma skaidria de minimis pagalba, kai suteikiamos pagrindinės paskolos garantijos dalis neviršija 3 750 000 EUR vienai įmonei. Jeigu pagrindinės paskolos garantijos dalis sudaro tik atitinkamą šios ribos dalį, laikoma, kad tos garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas atitinka 2 dalyje nustatytos ribos tą pačią dalį. Garantija neviršija 80 proc. pagrindinės paskolos. Garantijų schemos taip pat laikomos skaidriomis, jeigu:

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/14

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/16

(1)

Reglamento (EB) Nr. 1187/2009 III skyriaus 3 skirsnyje nustatyta į Dominikos Respubliką pagal tai šaliai nustatytą kvotą eksportuotinų tam tikrų pieno produktų eksporto licencijų skyrimo tvarka;

(2)

2012–2013 kvotos metams pateiktos paraiškos neviršija skirto kiekio. Todėl dera numatyti, kaip pagal Reglamento (EB) Nr. 1187/2009 31 straipsnio 2 dalies ketvirtą pastraipą paskirstyti likusį kiekį. Šio likusio kiekio eksporto licencijos turėtų būti skiriamos su sąlyga, kad atitinkami ūkio subjektai kompetentingoms valdžios institucijoms praneš apie patvirtintą kiekį ir sumokės užstatą,

—

1,294210 paraiškoms, pateiktoms dėl Reglamento (EB) Nr. 1187/2009 28 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos kvotos dalies,

—

2,928104 paraiškoms, pateiktoms dėl Reglamento (EB) Nr. 1187/2009 28 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos kvotos dalies.

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/17

(1)

2009 m. gruodžio 22 d. ir 2010 m. sausio 18 d. Taryba priėmė sprendimus 2009/1014/ES (1) ir 2010/29/ES (2) dėl Regionų komiteto narių ir pakaitinių narių skyrimo laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2015 m. sausio 25 d.;

(2)

pasibaigus Heino VAHLDIECK kadencijai tapo laisva Regionų komiteto pakaitinio nario vieta,

—

Heiko HECHT, Mitglied des Europa-ausschusses der Hamburgischen Bürgerschaft.

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/18

(1)

2009 m. gruodžio 22 d. ir 2010 m. sausio 18 d. Taryba priėmė sprendimus 2009/1014/ES (1) ir 2010/29/ES (2) dėl Regionų komiteto narių ir pakaitinių narių skyrimo laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2015 m. sausio 25 d.;

(2)

pasibaigus Albert LENTZ kadencijai tapo laisva Regionų komiteto nario vieta,

—

Ali KAES, Bourgmestre de la commune de Tandel.

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/19

(1)

2009 m. gruodžio 22 d. ir 2010 m. sausio 18 d. Taryba priėmė sprendimus 2009/1014/ES (1) ir 2010/29/ES (2) dėl Regionų komiteto narių ir pakaitinių narių skyrimo laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2015 m. sausio 25 d.;

(2)

pasibaigus Folke SJÖLUND kadencijai tapo laisva Regionų komiteto nario vieta;

(3)

pasibaigus Britt LUNDBERG kadencijai tapo laisva pakaitinio nario vieta,

a)

nare

ir

b)

pakaitiniu nariu

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/20

(1)

2009 m. gruodžio 22 d. ir 2010 m. sausio 18 d. Taryba priėmė sprendimus 2009/1014/ES (1) ir 2010/29/ES (2) dėl Regionų komiteto narių ir pakaitinių narių skyrimo laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2015 m. sausio 25 d.;

(2)

pasibaigus Claude du GRANRUT, Alain LE VERN, Daniel PERCHERON, Jean PRORIOL, Camille de ROCCA SERRA, Alain ROUSSET ir Ange SANTINI kadencijai tapo laisvos septynios Regionų komiteto narių vietos;

(3)

pasibaigus Jacques AUXIETTE, Jean-Paul BACHY, Martine CALDEROLI-LOTZ, Anne-Marie COMPARINI, Jean-Jacques FRITZ, Claude GEWERC, Arlette GROSSKOST, Antoine KARAM, Martin MALVY, Michel NEUGNOT ir Élisabeth THÉVENON-DURANTIN kadencijai tapo laisvos vienuolika Regionų komiteto pakaitinių narių vietų,

a)

nariais:

ir

b)

pakaitiniais nariais:

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/21

(1)

2011 m. spalio 26 d. BDEW pagal Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 5 dalį Komisijai elektroniniu paštu atsiuntė paraišką. 2011 m. lapkričio 11 d. Komisija informavo Vokietijos valdžios institucijas apie paraišką ir taip pat 2012 m. sausio 10 d. elektroniniu laišku paprašė Vokietijos valdžios institucijų, o 2011 m. gruodžio 21 d. elektroniniu laišku – BDEW, pateikti papildomos informacijos. Vokietijos valdžios institucijos papildomos informacijos pateikė 2011 m. gruodžio 14 d. elektroniniu laišku, o BDEW – 2012 m. sausio 17 d., sausio 26 d. ir vasario 28 d. elektroniniais laiškais.

(2)

Paraiška, kurią BDEW pateikė sektoriaus perkančiųjų subjektų vardu, yra susijusi, kaip teigiama paraiškoje, su „visų rūšių elektrinių statyba, pirkimu ir eksploatavimu (įskaitant techninę priežiūrą) bei susijusia pagalbine veikla“ (2).

(3)

Kartu su paraiška pateikiama ir 2011 m. liepos 25 d. Federalinės konkurencijos tarnybos (vok. Bundeskartellamt) nuomonė. Šioje nuomonėje, kuri buvo paskelbta remiantis susijusiais Vokietijos teisės aktais, mėginama atsakyti į klausimą, ar veiklą, kuriai taikoma procedūra, tiesiogiai veikia konkurencija. Ši nuomonė pagrįsta išsamiu susijusių rinkų sektoriuose atliktu tyrimu.

(4)

Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnyje nustatyta, kad sutartims, kuriomis suteikiama galimybė vykdyti į direktyvos taikymo sritį įtrauktą veiklą, ši direktyva netaikoma, jeigu valstybėje narėje, kurioje minėta veikla vykdoma, tokią veiklą tiesiogiai veikia konkurencija rinkose, į kurias patekti nėra jokių apribojimų. Tiesioginė konkurencija vertinama remiantis objektyviais kriterijais, atsižvelgiant į konkrečius sektoriaus ypatumus. Laikoma, kad patekti į rinką nėra apribojimų, jeigu valstybė narė yra įgyvendinusi ir taiko atitinkamus Bendrijos teisės aktus, kuriais atveriamas tam tikras sektorius arba jo dalis. Šie teisės aktai išvardyti Direktyvos 2004/17/EB XI priede, kuriame nurodyta, kad elektros energijos sektoriui taikoma 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (3). Direktyva 96/92/EB buvo pakeista 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria panaikinama Direktyva 96/92/EB (4), kuri taip pat pakeista 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria panaikinama Direktyva 2003/54/EB (5).

(5)

Vokietija yra įgyvendinusi ir taiko ne tik Direktyvą 96/92/EB, bet ir direktyvas 2003/54/EB ir 2009/72/EB. Todėl, remiantis 30 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, reikėtų laikyti, kad visoje Vokietijos teritorijoje galimybės patekti į rinką neribojamos.

(6)

Tiesioginės konkurencijos sąlygas reikėtų vertinti remiantis įvairiais rodikliais, iš kurių nė vienas per se nėra būtinai lemiamas. Vertinant rinkas, kurioms skirtas šis sprendimas, vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra pagrindinių rinkos dalyvių užimama atitinkamos rinkos dalis. Kitas kriterijus – koncentracijos tose rinkose laipsnis. Turint omenyje atitinkamų rinkų ypatumus, reikėtų atsižvelgti ir į kitus kriterijus, kaip antai balansavimo rinkos veikimą, kainų konkurenciją ir vartotojų polinkį keisti tiekėją.

(7)

Šis sprendimas nedaro įtakos konkurencijos taisyklių taikymui.

(8)

Vokietijos elektros energijos rinkai būdinga tai, kad šioje šalyje yra daug elektrinių, kurias eksploatuoja daug įvairių rinkos dalyvių (6). Didžioji elektros energijos gamybos pajėgumų dalis tenka keturioms stambioms energetikos įmonėms: „RWE AG“, „E.ON AG“, „EnBW AG“ ir „Vattenfall Europe AG“. Kadangi dvi iš šių įmonių, RWE ir E.ON, yra privačios įmonės (t. y. įmonės, kurioms perkančiosios institucijos neturi tiesioginės ar netiesioginės lemiamos įtakos, kaip nurodyta Direktyvos 2004/17/EB 2 straipsnio 1 dalies b punkte), kurios elektros energijos gamybos sektoriuje veikia ne pagal specialiąsias ar išimtines teises, nurodytas Direktyvos 2004/17/EB 2 straipsnio 3 dalyje, jos nėra perkantieji subjektai pagal Direktyvoje 2004/17/EB pateiktą apibrėžtį. Todėl pirkimui, kurį jos vykdo norėdamos gaminti arba parduoti elektros energiją, šios direktyvos nuostatos netaikomos. Taigi, atsižvelgiant į šią veiklą, jos turėtų būti laikomos perkančiųjų subjektų, kurių vykdomam pirkimui šios direktyvos nuostatos yra taikomos, konkurentėmis. Todėl tiriant, ar veiklą veikia konkurencija rinkose, į kurias patekti nėra jokių apribojimų, daugiausia dėmesio bus skiriama perkantiesiems subjektams.

(9)

Didmeninė prekyba elektros energija vykdoma biržose, t. y. Europos energetikos biržos AG (EEX) ir Europos elektros energijos biržos S.E. (EPEX) neatidėliojamų atsiskaitymų ir išankstinių sandorių rinkose, arba užbiržinėje rinkoje sandorius sudarant be tarpininkų. Elektros energijos kaina biržose paprastai yra laikoma orientacine kaina, pagal kurią sudaromi sandoriai be tarpininkų. Gamybos įmonės optimizuoja elektrinių eksploatavimą atsižvelgdamos į neatidėliojamų atsiskaitymų rinkoje vykdomos prekybos rezultatus. Iš tiesų, eksploatuojamos tik tos elektrinės, kurių ribinės sąnaudos yra mažesnės už rinkos kainą.

(10)

Įstatyme dėl pirmenybės tiekti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintą elektros energiją (vok. Gesetz für den Vorrang Erneuerbarer Energine) (7) (toliau – EEG) nustatytos taisyklės, taikomos elektros energijai, pagamintai iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių (8), kuri, be elektros energijos, pagamintos iš įprastinių energijos išteklių (9), užima vis svarbesnę vietą Vokietijos rinkoje. Pagal iš dalies pakeistą EEG, kuris įsigaliojo 2012 m. pradžioje, iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos energijos dalis iki 2020 m. turi padidėti iki 35 % viso tiekiamo elektros energijos kiekio, 2030 m. – iki 50 %, o 2050 m. – iki 80 %.

(11)

2010 m. pabaigoje 160,5 GW generavimo pajėgumai buvo prijungti prie elektros energijos perdavimo sistemos operatorių (77,6 GW) ir paskirstymo sistemos operatorių (82,9 GW) tinklų. Šie pajėgumai, palyginti su 2009 m. (152,7 GW), padidėjo apie 7,8 GW. Vertinant pagal bendrą pajėgumų dydį, elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pajėgumai yra 54,2 GW. Už maždaug 50,7 GW elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, mokama pagal EEG tarifus. Tai reiškia, kad atsinaujinančiųjų energijos išteklių pajėgumai sudaro apie 34 % visų elektros energijos gamybos pajėgumų (10).

(12)

Kalbant apie elektros energijos tiekimą į bendrą tinklą, 2010 m. iš viso patiekta 531,2 TWh elektros energijos: 367,5 TWh – perdavimo sistemoms ir 163,7 TWh – paskirstymo sistemoms. Elektros energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių į bendrą tinklą patiekta 93,7 TWh ir už 80,7 TWh šio kiekio kompensuota pagal EEG. Tai reiškia, kad tiekiamas iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos elektros energijos kiekis sudaro apie 18 % viso į bendrą tinklą patiekto kiekio – ši dalis yra mažesnė nei 34 % visų šiems ištekliams numatytų gamybos pajėgumų (11). Šį skirtumą lemia tai, kad atsinaujinančiųjų išteklių panaudojimo laikotarpis per metus yra trumpesnis nei įprastinių išteklių.

(13)

Kita Vokietijos elektros energijos rinkos savybė yra susijusi su neseniai nacionalinių institucijų priimtu sprendimu uždaryti 8 branduolines elektrines, kurių bendras pajėgumas yra 8 400 MW (12) – šis sprendimas priimtas po 2011 m. pradžioje Japonijoje įvykusios branduolinės katastrofos. Be to, nuspręsta iki 2022 m. uždaryti likusias Vokietijos branduolines elektrines. Dėl to per trumpą laikotarpį pasikeitė importo ir eksporto pusiausvyra – Vokietija, kuri iki 2010 m. buvo elektros energijos eksportuotoja, 2011 m. tapo elektros energijos importuotoja.

(14)

Remiantis ankstesne Komisijos patirtimi (13), elektros energijos sektoriuje galima išskirti šias svarbias produktų rinkas: i) gamybos ir didmeninio tiekimo; ii) perdavimo; iii) paskirstymo ir iv) mažmeninio tiekimo. Nors kai kurias iš šių rinkų galima skirstyti toliau, pagal iki šiol Komisijos taikomą praktiką (14) elektros energijos gamybos rinka ir didmeninio tiekimo rinka nebuvo atskiriamos, kadangi tokia gamyba yra tik pirmas etapas visoje vertės grandinėje. Tačiau pagamintos elektros energijos kiekiais prekiaujama didmeninėje rinkoje.

(15)

BDEW paraiška yra susijusi su elektros energijos gamyba ir didmenine prekyba. Federalinės konkurencijos tarnybos nuomonėje produktų rinka apibrėžiama kaip „pirminio elektros energijos pardavimo rinka“ (15), kuri apima visų elektros energijos tiekėjų, parduodančių savo produkciją, pirminį pardavimą ir grynąjį elektros energijos importą, tačiau neapima tolesnės rinkos dalyvių prekybos. Be to, Federalinės konkurencijos tarnybos nuomone, pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamyba ir prekyba nėra šios rinkos dalis.

(16)

Federalinės konkurencijos tarnybos nuomone, pagal EEG reglamentuojama elektros energija yra susijusi su atskira rinka, atsižvelgiant į jos pirminį pardavimą. Pagal EEG reglamentuojama elektros energija paprastai nėra tiesiogiai parduodama didmeninėje rinkoje – pirmiausia ją perka perdavimo sistemos operatoriai pagal teisės aktuose nustatytą kompensavimo normą. Tada šią elektros energiją jie parduoda didmeninėje rinkoje (antras etapas).

(17)

Federalinė konkurencijos tarnyba daro išvadą, kad pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamyba ir prekyba nėra organizuojamos konkurenciniu pagrindu ir kad pagal EEG reglamentuojama elektros energija nepriklauso nuo paklausos ir kainų rodiklių (16). Išvada, visų pirma, yra paremta toliau nurodytais faktais.

(18)

Tiekiant į bendrą tinklą pirmenybė suteikiama pagal EEG reglamentuojamai elektros energijai, todėl pagal EEG reglamentuojama elektros energija visiškai nepriklauso nuo paklausos. Be to, gamyba ir tiekimas į bendrą tinklą nepriklauso nuo kainų, nes operatoriai turi teisę gauti teisės aktuose nustatytą išmoką. Perdavimo sistemos operatoriai pagal EEG reglamentuojama elektros energija neatidėliojamų atsiskaitymų rinkoje prekiauja pagal teisės aktų nuostatas, kurios taikomos nepaliekant jokios veiksmų laisvės.

(19)

Be to, Federalinė konkurencijos tarnyba pažymėjo, kad, remiantis įstatymais, pagal EEG reglamentuojama elektros energija gali būti prekiaujama tiesiogiai, ir kai kurie operatoriai išnaudoja šią galimybę. EEG nustatyta, kad EEG nurodytų įrenginių operatoriai gali pirmą mėnesio dieną pasirinkti, ar vykdyti tiesioginį pardavimą ar gauti EEG nustatytą atitinkamų tarifų išmoką. Taigi, atsižvelgdami į rinkos kainų prognozę ir paklausą, EEG nurodytų įrenginių operatoriai gali kiekvieną mėnesį nuspręsti, kuri iš pardavimo formų jiems priimtinesnė. Tačiau ateityje ši tiesioginė prekyba nebus reikšminga.

(20)

Pagal iš dalies pakeistą EEG, kuris įsigaliojo 2012 m. pradžioje, EEG nurodytų įrenginių operatoriai, kaip nurodyta pirmiau, turi galimybę prekiauti savo pačių pagaminta elektros energija ir taip pat gauti prekybos išmokas. Prekybos išmoka yra skirta EEG nurodyto fiksuoto dydžio kompensacijos ir ex post nustatytos vidutinės mėnesio kainos biržoje skirtumui išlyginti. Tačiau nėra privaloma pasirinkti prekybos išmoką, t. y. EEG nurodytų įrenginių operatoriai gali nuolat naudotis fiksuoto dydžio kompensacijos mokėjimo sistema arba bet kurį mėnesį vėl ją pradėti taikyti. Tačiau numatoma, kad didžiausiu pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos kiekiu prekiaus perdavimo sistemos operatoriai. Be to, rinkos išmokos modelio taikymas nepakeis to fakto, kad EEG nurodytiems gamintojams bendra suteiktos kompensacijos suma, visų pirma, nustatoma ne pagal rinkos kainas (17).

(21)

Todėl Federalinė konkurencijos tarnyba pripažįsta, kad nors pagal EEG reglamentuojama elektros energija daro konkurencinį spaudimą iš įprastinių išteklių pagamintai elektros energijai, nėra teisinga manyti priešingai; todėl pagal EEG reglamentuojama elektros energija negali būti įtraukta į tą pačią rinką, kaip ir įprastinė elektros energija, nes rinkos sąlygos, vyraujančios vykdant pirminį pardavimą, labai skiriasi atsižvelgiant į šiuos du elektros energijos gamybos būdus. Be to, pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos pirminį pardavimą dažniausiai vykdo perdavimo sistemos operatoriai. Todėl akivaizdu, kad rinka skiriasi nuo įprastinės elektros energijos didmeninės rinkos ir vertinant paklausos požiūriu.

(22)

Atsižvelgiant į Vokietijos elektros energijos rinkos specifiškumą, siekiant įvertinti Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas ir nepažeidžiant konkurencijos įstatymo nuostatų, susijusi produktų rinka šiame dokumente apibrėžiama kaip elektros energijos gamybos iš įprastinių išteklių ir jos pirminio pardavimo rinka. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamyba ir pirminis pardavimas nėra šios rinkos dalis ir toliau šiame dokumente jie bus vertinami atskirai.

(23)

Kaip nurodyta paraiškoje, prašymas yra susijęs su Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje vykdoma veikla. Pareiškėjas ieško galimybių įžengti į platesnę rinką, įskaitant Vokietijos ir Austrijos rinkas, atsižvelgdamas į keletą veiksnių, susijusių su teisinio pagrindo raida, elektros energijos importo ir eksporto lygiu ir rinkų susiejimo ir perkrovos valdymo procedūromis, bet galiausiai padaro išvadą, kad „pareiškėjas negali priimti galutinio sprendimo dėl to, ar Vokietijos didmeninė elektros energijos rinka ir susijusios kaimyninių šalių rinkos šiuo metu yra pakankamai integruotos, kad būtų laikomos regionine rinka.“

(24)

Federalinė konkurencijos tarnyba, atsižvelgdama į sektoriuose atliktą tyrimą, daro prielaidą, kad Vokietijoje ir Austrijoje yra bendroji pirminė elektros energijos rinka. Ši išvada pagrįsta tuo, kad nėra kliūčių, susijusių su Vokietijos ir Austrijos energetikos tinklus sujungiančioms jungtims ir standartine prekybos ir kainų nustatymo sritimi Europos elektros energijos biržoje S.E. (EPEX).

(25)

Anksčiau Komisija dažniausiai elektros energijos rinkas pagal jų dydį apibrėždavo kaip nacionalines (18) ar laikė jas dar mažesnėmis (19). Kartais Komisija suteikdavo galimybę dalyvauti ne tik nacionalinėse rinkose (20).

(26)

Komisija mano, kad siekiant įvertinti Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas ir nepažeidžiant konkurencijos įstatymo nuostatų, nėra būtina nustatyti tikslaus susijusios įprastinės elektros energijos gamybos ir pirminio pardavimo geografinės rinkos dydžio, nes pagal bet kokį alternatyvios rinkos apibrėžimą būtų gauti tokie patys vertinimo rezultatai.

(27)

Pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamybos ir pirminio pardavimo geografinės apimtys negalėtų būti didesnės nei Vokietijos teritorija, nes šios apimtys nustatytos pagal konkrečias Vokietijos EEG pateiktas teisines sąlygas.

(28)

Kadangi taip nuspręsta remiantis nusistovėjusia praktika (21), susijusia su pagal 30 straipsnį priimamais Komisijos sprendimais, Komisija laikėsi nuomonės, kad elektros energijos gamybos atžvilgiu „vienas konkurencijos laipsnio nacionalinėse rinkose rodiklis yra trijų didžiausių gamintojų bendra rinkos dalis“.

(29)

Remiantis Federalinės konkurencijos tarnybos nuomone (22), pagrindinių trijų gamintojų bendra rinkos dalis pagal į bendrą tinklą tiekiamos elektros energijos kiekius 2007 m. sudarė 74 %, 2008 m. – 73 %, o 2010 m. – 70 %. Todėl Vokietijos elektros energijos rinka yra diapazono viduryje, palyginti su ankstesniais sprendimais dėl išimčių pagal Direktyvos 2004/17/EB (23) 30 straipsnį.

(30)

Tačiau primenama, kad pagrindiniams dviems gamintojams RWE ir E.ON, kurių bendra rinkos dalis sudaro 58 % (24), pirkimo įstatymo nuostatos netaikomos.

(31)

Šio sprendimo tikslas – nustatyti, ar elektros energijos gamybos ir didmeninės prekybos atžvilgiu esama tokio lygio konkurencijos (rinkose, į kurias galima laisvai patekti), kad, net jei netaikomos drausminės priemonės, nustatomos išsamiomis Direktyvoje 2004/17/EB nustatytomis pirkimo taisyklėmis, su atitinkamos veiklos vykdymu susiję pirkimai būtų vykdomi skaidriai, be diskriminacijos ir remiantis kriterijais, leidžiančiais priimti ekonomiškai palankiausią sprendimą. Atsižvelgiant į tai, svarbu atminti, kad įmonės, kurioms netaikoma viešojo pirkimo tvarka (t. y. RWE ir E.ON), dalyvaudamos šiose rinkose turi galimybę daryti konkurencinį spaudimą kitiems rinkos dalyviams. Ši sąlyga nesikeis net jeigu Austrija bus įtraukta į susijusią geografinę rinką, nes numatoma, kad pagrindinių gamintojų rinkos dalys bus tik šiek tiek mažesnės rinkoje, kurioje dalyvaus Austrija ir Vokietija (25).

(32)

Atsižvelgiant į elektros energijos gamybą iš įprastinių išteklių ir jos didmeninį tiekimą, pirmiau pateikti faktai gali būti laikomi tiesioginės rinkos dalyvių, kuriems taikomos pirkimo įstatymo nuostatos, tiesioginės konkurencijos rodikliu.

(33)

Be to, svarbu pažymėti, kad 2011 m. birželio mėn. Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „2009–2010 m. dujų ir elektros energijos vidaus rinkos kūrimo pažangos ataskaita“ (26) nurodyta, kad rinkos koncentracija Vokietijoje sumažėjo (27), palyginti su ankstesniais metais, ir Vokietijos elektros energijos rinka priskiriama „vidutiniškai koncentruotų rinkų“ kategorijai (28), kurių Herfindahlio ir Hirchmano indeksas (HHI) (29) pagal pajėgumus yra nuo 750 iki 1 800.

(34)

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus skaičius, pagal šį sprendimą ir nepažeidžiant konkurencijos įstatymo nuostatų, galima daryti prielaidą perkančiųjų subjektų atžvilgiu, kad koncentracijos rinkoje laipsnis gali būti laikomas elektros energijos gamybos iš įprastinių šaltinių ir jos didmeninės prekybos Vokietijoje tam tikro lygio konkurencijos rodikliu.

(35)

Pastaraisiais metais (iki 2011 m. kovo mėn.) Vokietija buvo elektros energijos eksportuotoja. Tačiau priėmus sprendimą palaipsniui sustabdyti elektros energijos gamybą keliose branduolinėse elektrinėse Vokietija tapo elektros energijos importuotoja. Todėl šiuo metu rinkoje pastebimas konkurencinis spaudimas, susidarantis dėl galimybės importuoti elektros energiją iš už Vokietijos teritorijos ribų. Taip užtikrinama, kad investuoti elektros energijos sektoriuje Vokietijos teritorijoje būtų neįmanoma neatsižvelgiant į kitus kaimyninių šalių gamintojus. Todėl reikėtų laikyti, kad šie veiksniai neprieštarauja išvadai, kad Vokietijos elektros energijos gamybos iš įprastinių išteklių rinkoje dalyvaujančių perkančiųjų subjektų veiklą veikia konkurencija. Be to, padėties, susijusios su vartotojų polinkiu keisti tiekėją, analizė (30) ir likvidumo laipsnis didmeninės prekybos rinkoje (31) rodo, kad šie veiksniai neprieštarauja išvadai, kad Vokietijos elektros energijos gamybos iš įprastinių išteklių rinkoje dalyvaujančių perkančiųjų subjektų veiklą veikia konkurencija. Galiausiai, reikėtų pažymėti ir tai, kad Vokietijos balansavimo rinka (32) ir jos pagrindinės savybės (rinkos kainomis grindžiamas kainų nustatymas ir kainų skirtumas, susidarantis dėl teigiamo ir neigiamo elektros energijos balanso) neprieštarauja išvadai, kad Vokietijos elektros energijos gamybos iš įprastinių išteklių rinkoje dalyvaujančių perkančiųjų subjektų veiklą veikia konkurencija.

(36)

Pagal EEG reglamentuojamai elektros energijai užtikrinamas pirmenybinis prijungimas prie bendrojo elektros tiekimo tinklo ir teikiama pirmenybė tiekiant elektros energiją į bendrą tinklą – tai reiškia, kad pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamyba nepriklauso nuo paklausos. Kadangi pagal EEG reglamentuojama elektros energija paprastai gaminama už didesnę nei rinkos kainą, buvo sukurta sistema, kurią taikant pagal EEG reglamentuojamai elektros energijai suteikiama išskirtinė pagalba. EEG nurodytų įrenginių operatoriai (33) turi teisę 20 metų (pridedant ir atidavimo eksploatuoti metus) pagal teisės aktuose nustatytą normą gauti kompensaciją, kurią užtikrina perdavimo sistemos operatoriai. Ši kompensacija skirta padengti jų sąnaudas ir todėl yra didesnė už rinkos kainą. Todėl jie gali tiekti savo pagamintą elektros energiją į bendrą tiekimo tinklą neatsižvelgdami į biržos kainą (34).

(37)

Pagal EEG reglamentuojama elektros energija paprastai nėra tiesiogiai parduodama didmeninėje rinkoje – pirmiausia ją perka perdavimo sistemos operatoriai, norintys gauti teisės aktuose nustatytą kompensaciją. Perdavimo sistemos operatoriai atsako už tai, kad pagal EEG reglamentuojama elektros energija būtų prekiaujama elektros energijos neatidėliojamų atsiskaitymų rinkoje, nors dėl to jie patiria nuostolių. Šias sąnaudas padengia galutiniai elektros energijos vartotojai, kurie elektros energijos tiekėjams sumoka papildomą EEG nurodytą mokestį – šios sumos vėliau atitenka perdavimo sistemos operatoriams. Elektros energijos tiekėjai, perkantys daugiau nei 50 % pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos, įskaitant ne mažiau nei 20 % iš saulės arba vėjo pagamintos elektros energijos, moka mažesnį EEG nurodytą mokestį.

(38)

Be to, EEG nurodytų įrenginių operatoriai irgi turi galimybę vykdyti „tiesioginę elektros energijos prekybą“. Tai reiškia, kad EEG nurodytų įrenginių operatorius gali nuspręsti atsisakyti teisės aktuose nustatytos kompensacijos ir prekiauti elektros energija tiesiogiai neatidėliojamų atsiskaitymų rinkoje. Dėl didelių pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamybos sąnaudų, tiesioginė prekyba, kuriai netaikomos teisės aktuose nustatytos sąlygos, paprastai nėra perspektyvi alternatyva. Anksčiau šis metodas dažniausiai buvo taikomas ribotai tuo atveju, kai pirkėjams pavykdavo gauti leidimą netaikyti EEG nurodyto papildomo mokesčio dėl to, kad jie tam tikrą tiesiogiai iš gamintojo tiekiamos pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos kiekį derindavo su įprastine elektros energija (35). 2012 m. pradžioje įsigaliojus naujam EEG galimybė taikyti šią išimtį yra ribojama – taip tikimasi sumažinti šios rūšies tiesioginę prekybą (36).

(39)

Naujas įstatymas suteikia naują „tiesioginės prekybos“ galimybę, tačiau įtraukiamas „rinkos išmokos“ mokėjimas pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamintojams. Šia išmoka padengiamas didesnių sąnaudų ir vidutinės rinkos kainos skirtumas (toliau – rinkos išmokos modelis). Perdavimo sistemos operatoriai numato, kad 2012 m. visų rūšių elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, pardavimas pagal rinkos išmokos modelį sudarys 15 % (37). Galima daryti išvadą, kad šiuo metu ir artimiausiu metu didžiausia pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos dalis bus parduodama taikant teisės aktuose nustatytas išmokas ir naudojantis perdavimo sistemos operatorių paslaugomis. Nesubsidijuota tiesioginė prekyba nebus reikšminga.

(40)

Dėl pirmiau minėtų priežasčių pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamyba ir pirminė prekyba yra reguliuojamos sistemos dalis, pagal kurią gamintojams kompensuojama sumokant teisės aktuose nustatytą sumą. Šių gamintojų veiklos neveikia konkurencija, nes jie gali tiekti savo pagamintą pagal EEG reglamentuojamą elektros energiją neatsižvelgdami į vyraujančią rinkos kainą. Be to, dėl suteiktos pirmenybės tiekiant elektros energiją į bendrą tinklą jie gali parduoti visą pagamintos energijos kiekį. Todėl negalima daryti išvados, kad pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamintojų veiklą veikia konkurencija. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą informaciją, jokių kitų rodiklių, kurių sąrašas pateikiamas 6 konstatuojamoje dalyje, vertinti nereikia.

(41)

Atsižvelgiant į pirmiau išnagrinėtus veiksnius, reikėtų manyti, kad Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta tiesioginės konkurencijos sąlyga vertinant perkančiuosius subjektus, dalyvaujančius Vokietijos elektros energijos gamybos ir didmeninio tiekimo rinkose, yra tenkinama.

(42)

Kadangi pripažįstama, kad neribojamo patekimo į rinką sąlyga tenkinama, Direktyva 2004/17/EB neturėtų būti taikoma, kai perkantieji subjektai sudaro sutartis, kurių paskirtis – suteikti galimybę Vokietijoje gaminti ir didmeniniu būdu tiekti iš įprastinių energijos išteklių pagamintą elektros energiją, ir kai jie rengia projektavimo konkursus dėl tokios veiklos vykdymo toje geografinėje teritorijoje.

(43)

Tačiau reikėtų manyti, kad Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta tiesioginės konkurencijos sąlyga vertinant perkančiuosius subjektus, vykdančius pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamybą ir pirminį pardavimą Vokietijoje, nėra tenkinama.

(44)

Kadangi pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamybai ir pirminiam pardavimui ir toliau taikomos Direktyvos 2004/17/EB nuostatos, primenama, kad pirkimo sutartys dėl kelių rūšių veiklos turi būti aiškinamos pagal Direktyvos 2004/17/EB 9 straipsnį. Tai reiškia, kad, kai perkantysis subjektas rengia mišrius pirkimus, t. y. pirkimus, kuriais siekiama paremti tiek veiklą, kuriai netaikoma Direktyva 2004/17/EB, tiek veiklą, kuriai ji taikoma, atsižvelgiama į pagrindinę veiklą, dėl kurios visų pirma sudaroma sutartis. Rengiant tokius mišrius viešuosius pirkimus, kurių pagrindinis tikslas – remti pagal EEG reglamentuojamos elektros energijos gamybą ir didmeninę prekybą, taikoma ta Direktyvos 2004/17/EB nuostata. Jei objektyviai neįmanoma nustatyti, dėl kurios rūšies veiklos visų pirma siekiama sudaryti sutartį, sutartis sudaroma pagal Direktyvos 2004/17/EB 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas taisykles. Šis sprendimas pagrįstas teisine ir faktine padėtimi nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. vasario mėn., kaip matyti iš BDEW ir Vokietijos institucijų pateiktos informacijos. Jį galima keisti, jeigu, iš esmės pasikeitus teisinei arba faktinei padėčiai, nebebūtų tenkinamos Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalies taikymo elektros energijos gamybai iš įprastinių išteklių ir jos didmeniniam tiekimui sąlygos.

(45)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Viešųjų sutarčių patariamojo komiteto nuomonę,

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/28

(1)

Direktyvos 2000/29/EB III priedo A dalies 12 punkte numatytas bendras Solanum L. stiebagumbių ir jų hibridų, išskyrus tuos, kurie išvardyti A dalies 10 ir 11 punktuose, įvežimo į Bendriją draudimas, įskaitant trečiųjų šalių kilmės Solanum tuberosum L. stiebagumbius. Draudimas netaikomas trečiosioms Europos šalims, kuriose neaptikta Clavibacter michiganensis ssp. sepedonicus (Spieckerman ir Kotthoff) Davis et al. (toliau – organizmas);

(2)

pagal Serbijos pateiktas oficialias 2009, 2010 ir 2011 m. tyrimų ataskaitas ir pagal informaciją, surinktą 2009 m. lapkričio ir gruodžio mėn. šalyje Maisto ir veterinarijos tarnybai atliekant patikrą, nustatyta, kad organizmo Serbijoje neaptikta ir kad tiek importuojamiems, tiek šalyje auginamiems Solanum tuberosum L. stiebagumbiams taikomos kontrolės, patikrinimo bei tyrimų procedūros;

(3)

todėl tikslinga pripažinti, kad Serbijoje organizmo neaptikta;

(4)

šis sprendimas nepažeidžia vėlesnių išvadų, pagal kurias Serbijoje gali būti aptiktas minėtas organizmas;

(5)

Komisija prašo Serbijos kasmet pateikti informaciją, kurios reikia patvirtinti, kad Serbijoje vis dar neaptikta organizmo;

(6)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Augalų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/29

(1)

prekybos su Kroatija skatinimą palengvintų bendrosios tranzito procedūros taikymas prekėms, vežamoms tarp Kroatijos ir Europos Sąjungos, Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės ir Šveicarijos Konfederacijos;

(2)

siekiant taikyti tokią procedūrą, tikslinga pakviesti Kroatiją prisijungti prie Konvencijos,

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/31

(1)

prekių apyvarta su Kroatija būtų palengvinta supaprastinus formalumus, susijusius su prekyba prekėmis tarp Kroatijos ir Europos Sąjungos, Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės ir Šveicarijos Konfederacijos;

(2)

siekiant sudaryti sąlygas tokiam palengvinimui, tikslinga pakviesti Kroatiją prisijungti prie Konvencijos,

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/33

(1)

prekybos su Turkija skatinimą palengvintų bendrosios tranzito procedūros taikymas prekėms, vežamoms tarp Turkijos ir Europos Sąjungos, Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės ir Šveicarijos Konfederacijos;

(2)

siekiant taikyti tokią procedūrą, tikslinga pakviesti Turkiją prisijungti prie Konvencijos,

26.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 114/35

(1)

rengiantis Turkijos stojimui į Europos Sąjungą, prekių apyvarta su Turkija būtų palengvinta supaprastinus formalumus, susijusius su prekyba prekėmis tarp Turkijos ir Europos Sąjungos, Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės ir Šveicarijos Konfederacijos;

(2)

siekiant sudaryti sąlygas tokiam palengvinimui, tikslinga pakviesti Turkiją prisijungti prie Konvencijos,