Europos Sąjungos L 175/2012

5.7.2012

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 175/19

ELPA PRIEŽIŪROS INSTITUCIJOS SPRENDIMAS

Nr. 205/11/COL

2011 m. birželio 29 d.

dėl papildomo susitarimo dėl Hurtigruten paslaugos (Norvegija)

ELPA PRIEŽIŪROS INSTITUCIJA (TOLIAU – INSTITUCIJA),

ATSIŽVELGDAMA į Europos ekonominės erdvės susitarimą (toliau – EEE susitarimas), ypač į jo 59 straipsnio 2 dalį, 61 straipsnį ir 26 protokolą,

ATSIŽVELGDAMA į ELPA valstybių susitarimą dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo (toliau – Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimas), ypač į jo 24 straipsnį,

ATSIŽVELGDAMA į Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolą (toliau – 3 protokolas), ypač į I dalies 1 straipsnio 2 dalį ir II dalies 7 straipsnio 5 dalį bei 14 straipsnį,

ATSIŽVELGDAMA į 2004 m. liepos 14 d. Institucijos sprendimo Nr. 195/04/COL dėl įgyvendinimo nuostatų, nurodytų 3 protokolo II dalies 27 straipsnyje, konsoliduotą versiją (toliau – sprendimas dėl įgyvendinimo nuostatų) (1),

PAPRAŠIUSI suinteresuotųjų šalių pateikti savo pastabas pagal tas nuostatas (2),

kadangi:

I. FAKTAI

1. PROCEDŪRA

2008 m. lapkričio 28 d. raštu (dok. Nr. 500143) Norvegijos institucijos pranešė Institucijai apie Norvegijos institucijų ir Hurtigruten ASA susitarimo dėl transporto paslaugų tarp Bergeno ir Kirkeneso (Norvegija) įsigijimo persvarstymą.

Po įvairaus susirašinėjimo (3)2010 m. liepos 14 d. raštu Institucija Norvegijos institucijoms pranešė nusprendusi pradėti 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą oficialią tyrimo procedūrą dėl papildomų mokėjimų Hurtigruten 2008 m.

Institucijos sprendimas Nr. 325/10/COL pradėti procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir jo EEE priede (4). Institucija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl sprendimo. Institucija negavo jokių trečiųjų šalių pastabų.

2010 m. rugsėjo 30 d. raštu (dok. Nr. 571486) Norvegijos institucijos pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą (dok. Nr. 563570). Paskesnius e. pašto raštus su papildoma informacija Norvegijos institucijos išsiuntė 2011 m. balandžio 20 d. (dok. Nr. 595326), 2011 m. gegužės 4 d. (dok. Nr. 596802) ir 2011 m. gegužės 6 d. (dok. Nr. 597151).

2. PAGRINDINĖ INFORMACIJA. HURTIGRUTEN SUSITARIMAS

Hurtigruten ASA teikia jūrų transporto paslaugas, kurias sudaro mišrus keleivių plukdymas ir krovinių gabenimas išilgai Norvegijos pakrantės tarp Bergeno ir Kirkeneso, ir ištisus metus kasdien aptarnauja 34 įplaukimo uostus.

Paslaugos teikimui laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. taikyta viešojo konkurso procedūra, pradėta 2004 m. birželio mėn. Ofotens og Vesteraalens Dampskipsselskap ASA ir Troms Fylkes Dampskipsselskap (toliau – Hurtigruten įmonės) (5) buvo vieninteliai konkurso dalyviai ir 2004 m. gruodžio 17 d. pasirašė sutartį su Norvegijos institucijomis (toliau – Hurtigruten susitarimas). 2006 m. kovo mėn. dvi įmonės susijungė į paslaugą šiuo metu teikiantį subjektą Hurtigruten ASA (toliau – Hurtigruten). Apie 2004 m. pasirašytą Hurtigruten susitarimą Institucijai nebuvo pranešta, taigi Institucija neatliko jokio jo vertinimo pagal EEE susitarimo valstybės pagalbos taisykles.

Pagal Hurtigruten susitarimą Hurtigruten ištisus metus pagal nustatytą tvarkaraštį kasdien teikia paslaugas 34 iš anksto nustatytuose įplaukimo uostuose, o paslaugos teikimo mastas pagrįstas reikalavimu maršrute naudoti vienuolika Norvegijos institucijų iš anksto patvirtintų laivų ir tolimuosiuose keleivių plukdymo maršrutuose neviršyti nustatytų didžiausių kainų. Hurtigruten gali nevaržoma nustatyti savo kelionių į abi puses, kajučių, maitinimo bei lengvųjų automobilių ir krovinių gabenimo kainas.

Už paslaugas, kurias apima Hurtigruten susitarimas, Norvegijos institucijos už aštuonerius susitarimo galiojimo metus moka bendrą 1 899,7 mln. NOK kompensaciją (2005 m. kainomis):

2005 m.	217,5 mln. NOK
2006 m.	247,5 mln. NOK
2007 m.	247,5 mln. NOK
2008 m.	240,0 mln. NOK
2009 m.	236,8 mln. NOK
2010 m.	236,8 mln. NOK
2011 m.	236,8 mln. NOK
2012 m.	236,8 mln. NOK

Mokėjimai tikslinami pagal Hurtigruten susitarimo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą kainų indeksavimo sąlygą atsižvelgiant į gazolio, skirto naudoti jūrų laivuose, kainą, darbo užmokesčio sąnaudas jūrų sektoriuje ir NIBOR (6).

Norvegijos institucijų teigimu, Hurtigruten privalo tvarkyti atskirą Bergeno–Kirkeneso maršrute įmonės teikiamų paslaugų ir veiklos, kuri nesusijusi su šiuo maršrutu, apskaitą, bet dabartiniame susitarime Hurtigruten nenustatyta jokio įpareigojimo tvarkyti atskirą Bergeno–Kirkeneso maršruto su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo dalies ir to paties maršruto komercinės dalies apskaitą.

Be paslaugų, kurias apima Hurtigruten susitarimas, Hurtigruten veikia kaip komercinė veiklos vykdytoja ir Bergeno–Kirkeneso maršrute siūlo keliones į abi puses, ekskursijas bei aprūpinimą maistu ir gėrimais. Be to, aptarnaudama šį maršrutą, Hurtigruten taip pat teikia transporto paslaugas Geirangerio fiorde, kurios nepatenka į Hurtigruten susitarimo taikymo sritį. Be to, Hurtigruten vykdo nemažai įvairių kruizų įvairiose Europos valstybėse, Rusijoje, Antarktidoje, Špicbergene ir Grenlandijoje.

2010 m. birželio 30 d. Norvegijos institucijos pradėjo viešojo konkurso procedūrą dėl paslaugų Bergeno–Kirkeneso maršrutu teikimo aštuonerių metų laikotarpiu vėliausiai nuo 2013 m. sausio 1 d. Norvegijos institucijos Institucijai pranešė, kad 2011 m. balandžio 13 d. su Hurtigruten pasirašyta nauja sutartis dėl paslaugos teikimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Ši sutartis šiame sprendime nevertinama.

3. TRIJŲ VERTINAMŲ PRIEMONIŲ APRAŠYMAS

3.1. Trys priemonės

Norvegijos institucijos paaiškino, kad 2008 m. spalio 27 d. Norvegijos institucijos ir Hurtigruten sudarė susitarimą, kurio pagrindu valstybės mokėjimas už transporto paslaugų teikimą tarp Bergeno ir Kirkeneso buvo padidintas taip (toliau kartu – trys priemonės):

1.	grąžinant 90 % vadinamojo NOx mokesčio, sumokėto 2007 m., ir 90 % įnašų į NOx fondą nuo 2008 m. sausio mėn. iki Hurtigruten susitarimo termino pabaigos, t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (7);

2008 m. dėl prastos Hurtigruten finansinės padėties, kurią lėmė bendras teikiamos paslaugos sąnaudų padidėjimas, skiriant 66 mln. NOK „bendrąją kompensaciją“. Bendroji kompensacija skiriama kasmet likusiu sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d., jeigu įmonės finansinė padėtis, susijusi su viešąja paslauga, labai nepagerėtų (8); ir

žiemos sezonu (nuo lapkričio 1 d. iki kovo 31 d.) sumažinant laivų skaičių nuo 11 iki 10, kol pasibaigs Hurtigruten susitarimo galiojimas, nemažinant atlygio už paslaugą, kaip numatyta pagal Hurtigruten susitarimo nuostatas (9). Šią sumažinto masto paslaugą ketinama teikti likusiu Hurtigruten susitarimo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

3.2. Hurtigruten susitarimo persvarstymas

3.2.1. Persvarstymo nuostata

Hurtigruten susitarimo 8 straipsnyje numatyta peržiūros nuostata, pagal kurią abi šalys gali inicijuoti persvarstymo procedūrą. Peržiūros nuostata yra tokia (Institucijos vertimas):

„Remdamosi oficialiais aktais, dėl kurių gerokai pasikeičia sąnaudos, taip pat radikaliais išteklių veiksnių kainų pokyčiais, kurių šalys pagrįstai negalėjo numatyti, susitariančiosios šalys gali reikalauti persvarstymo dėl išskirtinio valstybės atlygio tikslinimo, teikiamos paslaugos pakeitimo ar kitų priemonių. Vykstant tokioms deryboms, kita šalis turi teisę susipažinti su visais būtinais dokumentais.“ (10)

3.2.2. Papildomas susitarimas

Kaip minėta, Hurtigruten susitarimo persvarstymas užbaigtas 2008 m. spalio 27 d. ir Hurtigruten kompensacija už viešąją paslaugą nustačius tris minėtas skirtingas priemones padidėjo.

Šis susitarimas raštu patvirtintas 2008 m. lapkričio 5 d. Norvegijos institucijų pasirašytu raštu, kuriame kalbama apie 2008 m. spalio 27 d. užbaigtą persvarstymą.

2009 m. liepos 8 d. ir rugpjūčio 19 d. atitinkamai Norvegijos institucijos ir Hurtigruten pasirašė dokumentą, kuriuo oficialiai įformintos dėl pradinio Hurtigruten susitarimo užbaigtos pakartotinės derybos (toliau – papildomas susitarimas), darant nuorodą į 2008 m. lapkričio 5 d. Norvegijos institucijų pasirašytą raštą.

3.2.3. Mokėjimai, atlikti pagal šias tris priemones

Pagal persvarstytą susitarimą ir paskesnį Norvegijos parlamento biudžeto asignavimą (11) 2008 m. gruodžio mėn., kaip papildoma kompensacija už 2007 ir 2008 m., Hurtigruten sumokėta 125 mln. NOK (12).

Iš Institucijos turimos informacijos matyti, kad po persvarstymo ir papildomo susitarimo sudarymo jau atlikti šie papildomi mokėjimai:

	NOx mokesčio (įnašų į NOx fondą) grąžinimas	Bendroji kompensacija	Paslaugų masto sumažinimas; 10 laivų vietoj 11 žiemos sezonu (lapkričio–kovo mėn.)
Už 2007 m.	53,4 mln. NOK
Už 2008 m. pirmąjį pusmetį	5,4 mln. NOK	66 mln. NOK
Už 2008 m. antrąjį pusmetį		66 mln. NOK	11,3 mln. NOK
Už 2009 m. pirmąjį pusmetį	5,9 mln. NOK		11,3 mln. NOK

Norvegijos institucijos Institucijai pranešė, kad 7,2 mln. NOK mokėjimas dėl NOx mokesčio (įnašų į NOx fondą) grąžinimo už 2008 m. antrąjį pusmetį dėl administracinės klaidos nebuvo atliktas. Be to, Institucijai nusprendus pradėti oficialią tyrimo procedūrą, mokėjimai už 2009 m. antrąjį pusmetį ir 2010 m. pirmuosius tris ketvirčius nebuvo atlikti. Be to, Norvegijos institucijos Institucijai pranešė, kad „bendroji kompensacija“ už 2009, 2010 ar 2011 m. dar nebuvo sumokėta ir, kol Institucija priims galutinį sprendimą, pagal papildomą susitarimą nebus atliekama jokių tolesnių mokėjimų.

Be to, nuo 2008 m. lapkričio 16 d.Hurtigruten buvo leista žiemos sezonu (lapkričio 1 d.–kovo 31 d.) sumažinti laivų skaičių nuo 11 iki 10, nesumažinant kompensacijos už viešąją paslaugą. Iš Norvegijos institucijų pateiktos informacijos matyti, kad šis laivų skaičiaus sumažinimas 2008–2009 m. žiemos sezonu atitinka 11,3 mln. NOK (13) papildomą kompensaciją, apskaičiuotą remiantis kompensacijos sumažinimu, kuris, sumažėjus paslaugos teikimo mastui, priešingu atveju pagal Hurtigruten susitarimą būtų taikomas Hurtigruten. Šis susitarimas taip pat galiojo 2009–2010 m. žiemos sezonu ir, Institucijos turimais duomenimis, 2010–2011 m. žiemos sezonu, bet šio laikotarpio apskaičiavimai nebuvo pateikti.

Norvegijos institucijų teigimu, be kainų patikslinimo pagal Hurtigruten susitarimo 6 straipsnio 2 dalį, dėl Papildomo susitarimo įmokos už 2008 m. dar padidėja iš viso 26 % (14).

4. PAGRINDAS PRADĖTI PROCEDŪRĄ

Institucija oficialią tyrimo procedūrą pradėjo remdamasi tuo, kad papildomi mokėjimai Hurtigruten gali būti susiję su valstybės pagalba. Visų pirma Institucija abejojo, ar galima manyti, kad sutartis, pasirašyta po 2004 m. surengtos konkurso procedūros, apima ir padidėjusią kompensaciją, nustatytą atlikus persvarstymą ir papildomame susitarime.

Institucija taip pat abejojo, ar Norvegijos institucijų patvirtintos priemonės atitinka EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalies reikalavimus tuo požiūriu, kad jos atitinka tik kompensaciją už viešosios paslaugos teikimą. Be to, Institucija išreiškė abejonių dėl to, ar intervencinės priemonės galėtų būti laikomos derančiomis su EEE susitarimo veikimu, ypač remiantis EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalimi ir Institucijos gairėmis dėl sunkumus patiriančių įmonių sanavimo ir restruktūrizavimo (toliau – Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės) (15).

5. NORVEGIJOS INSTITUCIJŲ PASTABOS

5.1. Papildomi mokėjimai nėra valstybės pagalba arba yra būtina kompensacija už viešosios paslaugos teikimą pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį

Norvegijos institucijos įrodinėjo, kad šios trys priemonės nėra valstybės pagalba. Institucijos tvirtino, kad papildomus mokėjimus apribojus suma, kuri buvo griežtai būtina tolesniam viešosios paslaugos teikimui užtikrinti, tais papildomais mokėjimais nesuteikta jokio ekonominio pranašumo, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje ir teismo praktikoje Altmark byloje.

Norvegijos institucijos tvirtina, kad priemonės, kurių imtasi 2008 m. spalio mėn., buvo neatidėliotinos priemonės, patvirtintos siekiant ištaisyti itin sudėtingą Hurtigruten ekonominę padėtį 2008 m., užtikrinti paslaugos tęstinumą tarpiniu laikotarpiu, kol galėtų būti užbaigta nauja konkurso procedūra, taigi imdamosi šių priemonių institucijos veikė kaip racionalios rinkos veiklos vykdytojos. Šiam argumentui paremti Norvegijos institucijos remiasi Bendrojo Teismo sprendimu Linde byloje (16).

Be to, Norvegijos institucijos įrodinėja, kad kompensacija už NOx mokestį ir įnašus į NOx mokesčio fondą neatitinka atrankumo reikalavimo, nes toks pat grąžinimas taikomas visiems keleivių plukdymo jūra paslaugų teikėjams, kurie vykdo su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Arba tam atvejui, jeigu Institucija nustatytų, kad šios trys priemonės yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje, Norvegijos institucijos pareiškė, kad priemonės yra būtina kompensacija už įsipareigojimą, susijusį su viešąja paslauga, pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį.

Siekdamos pagrįsti teiginį, kad Hurtigruten nebuvo skirta perteklinė kompensacija už viešosios paslaugos teikimą pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį, Norvegijos institucijos pateikė Institucijai vieną ataskaitą, kurią pagal užsakymą parengė PWC, ir dvi BDO Noraudit ataskaitas. Šiose ataskaitose pažymima, kad Hurtigruten neužtikrino tinkamo su viešąja paslauga susijusios veiklos ir kitos veiklos, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai, apskaitos atskyrimo (17). Dėl šios priežasties ex post sąnaudų ir pajamų paskirstymas imituojamas.

Šiose trijose ataskaitose pateikiama ši informacija:

2008 m. spalio 14 d. PWC ataskaita

2008 m. spalio 14 d. PWC ataskaitoje ir jos pagrindinėje medžiagoje (toliau – PWC ataskaita) (18) pateikiami trys alternatyvūs metodai, kuriais remiantis galima parodyti Hurtigruten kompensacijos už viešosios paslaugos teikimą nepriemokos mastą.

Pirmieji du taikomi metodai yra gamybos sąnaudų modeliai, kuriuos taikant bandoma atskirti sąnaudas ir pajamas, susijusias ir su viešosios paslaugos, ir su komercine veikla. Siekiant parodyti, kad Hurtigruten už viešosios paslaugos teikimą skirta nepakankama kompensacija, atliekant apskaičiavimus pagal pirmąjį metodą panaudojamos vieno laivo – MS Narvik – 2006 m. sąnaudos ir pajamos. Antrasis metodas panašus į pirmąjį, tačiau, užuot apribojus vertinimą laivu MS Narvik, apskaičiavimams naudojamos viso Hurtigruten laivyno 2006 m. sąnaudos ir pajamos.

Pagal trečiąjį metodą viešosios paslaugos veikla ir komercinė veikla neskiriama. Apskaičiavimai pagal šį metodą pagrįsti viso Hurtigruten laivyno 2006 m. sąskaitomis. Šio metodo idėja ta, kad teikdamos pagalbą Norvegijos institucijos gali užtikrinti bendros Hurtigruten viešųjų paslaugų teikimo ir komercinės veiklos pelningumą tuo požiūriu, kad padengiamos visos sąnaudos ir Hurtigruten gauna kapitalo grąžą, kuri sudaro 3–5 % pelno nesumokėjus mokesčių arba 10 % EBITDA (19).

Šiuo trečiuoju PWC ataskaitoje nurodytu metodu Norvegijos institucijos, atrodo, įrodinėja, kad viešosios paslaugos ir komercinės veiklos skirti nereikia ir kad pagalbą galima suteikti siekiant užtikrinti sutarties pelningumą (atsižvelgiant ir į viešosios paslaugos teikimo, ir į komercinės veiklos sąnaudas bei pajamas).

ii)

2009 m. kovo 23 d. BDO Noraudit ataskaita

2009 m. kovo 23 d. pirmojoje BDO Noraudit ataskaitoje (toliau – pirmoji BDO ataskaita) paaiškinama, kad trys priemonės (20) nesusijusios su jokia kompensacijos permoka, jei jos nagrinėjamos atsižvelgiant į bendrą viso Hurtigruten laivyno sąnaudų padidėjimą, susijusį su i) NOx mokesčio įvedimu (2007 m. ir 2008 m. pirmąjį pusmetį) ir ii) 2008 m. padidėjusiomis kuro kainomis. Ataskaitoje BDO Noraudit įrodinėja, kad apskaičiuojant kuro sąnaudas nereikėtų atsižvelgti į išlaidas ir naudą, susijusius su Hurtigruten kuro sąnaudų rizikos draudimu.

iii)

2010 m. rugsėjo 27 d. BDO Noraudit ataskaita

2010 m. rugsėjo 27 d. antrojoje BDO Noraudit ataskaitoje (toliau – antroji BDO ataskaita) pateikiamas kitas paaiškinimas, kodėl trys priemonės (21) nesusijusios su jokia kompensacijos permoka. Nuo pirmosios ataskaitos antroji ataskaita skiriasi dviem esminiais aspektais: i) užuot nagrinėjus patikrinamas viso Hurtigruten laivyno eksploatavimo sąnaudas, viešosios paslaugos teikimo sąnaudoms apskaičiuoti naudojamos faktinės sąnaudos, susijusios su laivo, mažiausiai iš visų laivų, kuriems taikomas NOx mokestis, neatitinkančio būtiniausių su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo reikalavimų, eksploatavimu (22) (MS Vesterålen) ir ii) kompensacija siejama su bendru Hurtigruten veiklos, kuri klasifikuojama kaip su viešosios paslaugos teikimu susijusi veikla, 2007 ir 2008 m. deficitu, o ne padidėjusiomis 2008 m. kuro kainomis.

Kalbant apie sąnaudų paskirstymo metodą, kurio laikytasi ataskaitose, pagal pirmuosius du PWC ataskaitoje nustatytus metodus ir metodus, nustatytus dviejose BDO ataskaitose, kaip komercinės sąnaudos paprastai klasifikuojamos tik papildomos ribinės sąnaudos, susijusios su komercine veikla (t. y. papildomos kuro ir NOx sąnaudos, patirtos dėl kruizų Geirangerio fiorde). Likusios sąnaudos paprastai priskiriamos viešajai paslaugai. Kitaip tariant, nustatytosios sąnaudos, kurios yra bendros ir viešosios paslaugos teikimo, ir komercinei veiklai, paprastai priskiriamos viešajai paslaugai. Kita vertus, pajamos, gautos iš viešosios paslaugos teikimo veiklos, priskiriamos viešajai paslaugai, o pajamos iš veiklos, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai, priskiriamos komercinei veiklai.

Ši paskirstymo metodą galima pailiustruoti PWC ataskaitoje pateiktu pavyzdžiu, kuriame apžvelgiamas laivo MS Narvik (laivo, kuris mažiausiai neatitinka būtiniausių su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo reikalavimų, bet kuriam netaikomas NOx mokestis) (23) sąnaudų (1 schema) ir pajamų (2 schema) paskirstymas:

1 schema

Sąnaudos

	Narvik faktisk 06	Anslag tjenestekjøp
Varekostnader	5 728	2 635
Personalkostnader	32 009	25 607
Bunkers	16 554	16 089
Havnekostnader	4 798	4 798
Vedlikehold	6 709	6 709
Forsikring	1 001	801
Administrasjonskostnader	7 993	3 997
Landturkostnader	2 348
Salgs- og markedskostnader	5 635	1 127
Andre kostnader	4 615	2 308
Sum kostnader	87 390	64 070

2 schema

Pajamos

	Narvik faktisk 06	Anslag tjenestekjøp
Rundtursinntekter	18 756
Distanseinntekter	14 231	14 231
Godsinntekter	4 722	4 722
Bilinnteker	987	987
Salg kost rundreise	6 205
Salg kost distansereise	1 104	1 104
Cateringinntekter	6 853	5 482
Landturinntekter	3 645
Andre inntekter	3 346	1 673
Sum inntekter	59 849	28 199

Iš šių skaičių matyti, kad viešajai paslaugai (tjenestekjøp) priskiriamos visos bendros nustatytosios sąnaudos, pvz., kurui (atėmus kruizams Geirangerio fiorde suvartotą kiekį), uosto rinkliavoms ir priežiūrai (iš viso 27,6 mln. NOK), o pajamos tik iš tam tikrų keleivių, visų krovinių ir lengvųjų automobilių gabenimo, taip pat dalis pajamų iš maisto tiekimo, maitinimo ir kitos veiklos (iš viso 28,2 mln. NOK). Tačiau pajamos iš kruizų veiklos (žr., pvz., Rundtursinntekter straipsnį, kuris sudaro 18,8 mln. NOK) priskiriamos veiklai, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai.

5.2. Papildomi mokėjimai turi būti laikomi derančiais pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą

Jeigu Institucija nustatytų, kad trys priemonės yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje, o 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis netaikytina, Norvegijos institucijos, taikydamos antrąją alternatyvą, įrodinėja, kad 2008 m. spalio mėn. persvarstant Hurtigruten susitarimą Hurtigruten patyrė sunkumų, taigi kompensacija turėtų būti vertinama kaip deranti restruktūrizavimo pagalba pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalį ir Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires.

Šiam argumentui pagrįsti Norvegijos institucijos pateikė informaciją apie tobulinimo programą, kuri sudaryta iš keturių punktų ir pristatyta 2008 m. gegužės 15 d.Hurtigruten metiniame visuotiniame susirinkime (24).

Šiame plane numatyti šie punktai:

1.	pajamų didinimas – tobulinimo programa „Juodasis diržas“;

2.	skolos mažinimas – pagrindinei veiklai nepriklausančio verslo pardavimas;

3.	sąnaudų mažinimo programa – sąnaudų mažinimas po 150 mln. NOK per metus programai visiškai įsigaliojant nuo 2010 m.; ir

4.	Hurtigruten susitarimas – nauji ir didesni mokėjimai už viešosios paslaugos teikimą.

2009 m. vasario mėn. ši tobulinimo programa papildyta pridedant šį punktą:

finansinis restruktūrizavimas. Pagrindiniai jo elementai buvo tokie:

a.	naujas 314 mln. NOK nuosavas kapitalas, kurį skirtų didžiausi akcininkai, numatant galimybę papildomai gauti 170 mln. NOK iš kitų akcininkų (darbdavių);

b.	trumpalaikė 300 mln. NOK paskola, grąžintina 2009 m. pabaigoje;

c.	refinansavimas trejiems metams atidedant 3,3 mlrd. NOK sumos dalių mokėjimą, nors ir numatant galimybę atlikti išankstinį dalinį mokėjimą pasinaudojant pinigų nurašymo sprendimu;

d.	laivų be įgulos nuomos įmokų mokėjimo Kystruten KS/KirBerg Shipping KS atidėjimas trejiems metams, nors abi šios įmonės gali dalyvauti minėtame pinigų nurašymo sprendime; ir

e.	150 mln. NOK vertės konvertuojamųjų obligacijų emisijos, kurios terminas sueina 2009 m. birželio mėn., išpirkimo atidėjimas trejiems metams ir atleidimas nuo palūkanų mokėjimo vieniems metams.

Norvegijos institucijos tvirtina, kad minėtas restruktūrizavimo planas atitinka esmines Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių sąlygas. Norvegijos institucijos siūlo, kad Institucija 2010 m. kovo 4 d. Norvegijos institucijų raštą vertintų kaip oficialų pagalbos pranešimą apie restruktūrizavimo pagalbą.

II. VERTINIMAS

1. VALSTYBĖS PAGALBOS BUVIMAS

EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Išskyrus atvejus, kai šiame susitarime nustatyta kitaip, bet kokia EB valstybių narių, ELPA valstybių arba iš valstybės išteklių suteikta bet kokios formos pagalba, kuri iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, yra nesuderinama su šio susitarimo veikimu, kai ji daro įtaką susitariančiųjų šalių tarpusavio prekybai.“

Kitame skirsnyje Institucija vertina, ar trys priemonės (t. y.: i) NOx mokesčio (NOx fondo įmokų) grąžinimas, ii) „bendroji kompensacija“ ir iii) reikalavimo, susijusio su laivų, žiemos sezonu eksploatuojamų pagal viešosios paslaugos sutartį, skaičiumi, sušvelninimas) yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje. Institucija laikosi nuomonės, kad šios trys priemonės turi būti vertinamos bendrai kaip schema (25), nes jos susijusios su papildomo atlygio Hurtigruten mechanizmu, kuris taikomas nuo 2007 m. iki sutarties galiojimo pabaigos, iš pradžių numatytos 2012 m. gruodžio 31 d.

1.1. Valstybės ištekliai

Mokėjimai pagal pirmąsias dvi priemones susiję su valstybės ištekliais, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje, nes finansuojami iš nacionalinio biudžeto asignavimų (26). Kalbant apie trečiąją priemonę, laivų skaičiaus sumažinimas nuo 11 iki 10 žiemos sezonu, atitinkamai nesumažinant kompensacijos, reiškia, kad sumažėja paslaugos teikimo mastas, bet ne mokėjimas. Taigi priemonė susijusi su valstybės ištekliais, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje.

1.2. Įmonės sąvoka

Tam, kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje, ją taikant įmonei turi būti suteikiamas atrankinis ekonominis pranašumas.

Įmonė yra bet koks ekonomine veikla besiverčiantis subjektas (27). Ekonominė veikla – tai prekių ir paslaugų siūlymas konkrečioje rinkoje (28). Hurtigruten siūlo transporto ir kruizų paslaugas (NACE 50.1 ir 50.2 kodai). Taigi Hurtigruten yra įmonė, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje.

1.3. Pranašumo buvimas

Tam, kad priemonės būtų laikomos valstybės pagalba, jomis Hurtigruten turėjo būti suteikti pranašumai, dėl kurių sumažėjo mokesčiai, kuriuos įmonė paprastai būtų turėjusi mokėti iš savo biudžeto.

1.3.1. Valstybė kaip privatus rinkos veiklos vykdytojas. Linde bylos svarba

Norvegijos institucijos įrodinėjo, kad persvarstymo procese veikė panašiai, kaip racionalus rinkos veiklos vykdytojas, ir tvirtino, jog jos paprasčiausiai suteikė Hurtigruten galimybę įveikti didelius finansinius sunkumus, kad įmonė galėtų toliau teikti svarbias viešąsias paslaugas, kurių artimiausiu metu ar vidutinės trukmės laikotarpiu nebūtų galėjusi teikti jokia kita įmonė. Atsižvelgdamos į tai, institucijos tvirtino, kad šiomis trimis priemonėmis Hurtigruten nesuteikta jokio pranašumo. Šiam argumentui pagrįsti Norvegijos institucijos mini Bendrojo Teismo sprendimą Linde byloje (29).

Institucija nemato sąsajos tarp Linde bylos faktų (30) ir valstybės elgesio šiame sprendime vertinamoje byloje.

Linde byla susijusi su susitarimų dėl pramonės įmonės privatizavimo grupe. Teismas nustatė, jog mokėjimas Linde AG, kad ši įvykdytų įsipareigojimus, dėl kurių Vokietijos institucijos buvo sudariusios sutartį su trečiąja šalimi, yra įprastas komercinis sandoris, kurį įgyvendindamos Vokietijos institucijos veikė kaip racionalios rinkos veiklos vykdytojos, veikiančios rinkos ekonomikos sąlygomis, ir sandoris buvo komerciškai pagrįstas (31). Ši byla jokiu būdu nesusijusi su kompensacija už viešąją paslaugą – tuo, kas yra šiame sprendime vertinamos trys priemonės. Pirkdama viešąją paslaugą, valstybė neveikia kaip prekių ir paslaugų pirkėjas rinkoje. Priešingai, valstybei tenka įsikišti ir pirkti viešąją paslaugą dėl to, kad rinka arba negali pateikti to, ko nori valstybė, arba to neteikia valstybės reikalaujamomis sąlygomis. Kalbant apie viešąsias paslaugas, kompensacija skiriama remiantis teikėjo sąnaudomis, o ne paslaugos verte valstybei.

1.3.2. Kompensacija už viešąją paslaugą. Privatus rinkos veiklos vykdytojas ir Altmark

ETT aiškiai paaiškino, ką galima laikyti valstybės pagalba kompensacijos už viešąją paslaugą srityje ir ko šioje srityje negalima laikyti valstybės pagalba. Remiantis sprendimu Altmark byloje, valstybės kompensacija už viešosios paslaugos teikimą, kuri atitinka visus keturis toje byloje nustatytus kriterijus (32) (toliau – Altmark kriterijai), nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnyje (33). Ir, priešingai, valstybės priemonės, kurios neatitinka vienos ar daugiau iš šių sąlygų, turi būti laikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnyje (34).

Kitame skirsnyje Institucija įvertins, ar trijų vertinamų priemonių atveju Altmark kriterijai yra tenkinami.

Papildomai Institucija pažymi, kad Norvegijos institucijos bet kuriuo atveju nei išsamiau paaiškino, kaip trijų priemonių įgyvendinimas gali būti supanašinamas su privataus rinkos veiklos vykdytojo elgesiu, nei pateikė kokių nors įrodymų, kad privatus investuotojas būtų taip elgęsis. Tuo atžvilgiu Institucija pažymi, kad Norvegijos institucijos pateikė tik bendras pastabas apie tai, kad joms teko įgyvendinti šias priemones dėl prastos Hurtigruten finansinės padėties (35) siekiant užtikrinti, kad įmonė galėtų toliau teikti viešąją paslaugą, nes Norvegijos institucijoms būtų sunku rasti kitą įmonę šiai paslaugai teikti (bent jau artimiausiu metu ar vidutinės trukmės laikotarpiu). Norvegijos institucijos nebandė išsamiau palyginti savo veiksmų su privataus rinkos veiklos vykdytojo veiksmais ir tik bendrai pažymėjo, kad šioms trims priemonėms reikėjo mažiausių sąnaudų, o derybos vykdytos remiantis PWC ataskaitos pagrindinėje medžiagoje pateiktais nustatytais faktais. Be to, institucijos pateikė ex post paaiškinimus (dvi BDO ataskaitos) apie tai, kad šios trys priemonės nesusijusios su jokia kompensacijos permoka, tačiau savo veiksmų su privataus rinkos veiklos vykdytojo veiksmais išsamiau nepalygino.

1.3.3. Kompensacija už viešąją paslaugą. Altmark kriterijų vertinimas.

Norvegijos institucijos įrodinėja, kad kompensacija padidinta remiantis Hurtigruten susitarimo (dėl kurio 2004 m. surengtas konkursas) taikymo sritimi ir Altmark kriterijai tenkinti. Remdamosi tuo, institucijos tvirtina, kad šiomis trimis priemonėmis Hurtigruten nesuteikta jokio pranašumo.

Apie Hurtigruten susitarimą (sudarytas 2004 m. gruodžio 17 d.) Institucijai nebuvo pranešta, taigi jam nebuvo taikytas valstybės pagalbos vertinimas, kad būtų patikrinta, ar jis atitinka Altmark kriterijus.

Kitame skirsnyje Institucija įvertins, ar papildomame susitarime nustatytos trys priemonės atitinka Altmark kriterijus.

1.3.3.1. Ketvirtasis ir antrasis Altmark kriterijai

Pagal ketvirtąjį Altmark kriterijų naudos gavėjas turi būti pasirenkamas viešojo konkurso tvarka arba kompensacija negali viršyti gerai veikiančios įmonės, tinkamai aprūpintos priemonėmis viešajai paslaugai teikti, sąnaudų (36).

Šį kriterijų reikėtų vertinti atsižvelgiant į antrąjį kriterijų, pagal kurį reikalaujama, kad parametrai, pagal kuriuos apskaičiuojami kompensacijos mokėjimai, būtų objektyviai ir skaidriai nustatomi iš anksto (37).

Hurtigruten pasirinkta viešosios paslaugos teikėja pagal 2004 m. įgyvendintą viešojo konkurso procedūrą, pagal kurios rezultatus sudarytas Hurtigruten susitarimas. Kompensacijos patikslinimas, dėl kurio susitarta 2008 m. spalio 27 d., atliktas remiantis Hurtigruten susitarimo 8 straipsniu. Institucija primena, kad 8 straipsnis yra peržiūros nuostata, pagal kurią abiem šalims leidžiama reikalauti persvarstyti sutartį dėl išskirtinio valstybės atlygio tikslinimo, ir joje nustatyta (Institucijos vertimas):

Nors peržiūros nuostata buvo įtraukta į viešojo konkurso procedūrą, Institucijos nuomone, ją reikia vertinti atsižvelgiant į tai, ar, vertinant pagal ketvirtąjį Altmark kriterijų, pradinė konkurso procedūra apima šios nuostatos taikymą vėlesniame sutarties galiojimo etape.

Norvegijos institucijos pareiškė, kad 8 straipsnis yra tradicinė ir įprasta persvarstymo (peržiūros) nuostata, ir įrodinėjo, kad dėl trijų priemonių Hurtigruten susitarimas nebuvo iš esmės pakeistas, nes papildoma kompensacija susijusi su dokumentais pagrįstu viešosios paslaugos sąnaudų padidėjimu. Taigi, remiantis Norvegijos institucijų pateikta argumentacija, kompensacija nėra permokėta, o veikiau atkurta sutarties pusiausvyra – panašiai būtų buvę tuo atveju, jeigu būtų taikytas Norvegijos sutarčių įstatymo 36 straipsnis ar kitos panašios Norvegijos teisės nuostatos.

Visų pirma Institucija pažymi, kad pagal bendruosius viešųjų pirkimų principus dėl esminių sutarčių patikslinimų paprastai būtina surengti naują konkurso procedūrą (39). Atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju taikant 8 straipsnį – pagal kurį „gerokai pasikeitus sąnaudoms“ ir „radikaliai pasikeitus išteklių veiksnių kainoms“ leidžiama susitarimą persvarstyti – valstybės atlygis Hurtigruten dėl papildomame susitarime nustatytų trijų priemonių gerokai padidėjo (40), Institucija laikosi nuomonės, kad dėl tokio kompensacijos padidėjimo iš esmės buvo galima skelbti naują konkurso procedūrą.

Institucija laikosi nuomonės, jog negalima manyti, kad pradinė konkurso procedūra apimtų padidėjusį valstybės atlygį pagal papildomame susitarime nustatytas tris priemones.

Institucija nebūtinai mano, kad bet kokia išskirtinė kompensacija, suteikta pagal sutarties, dėl kurios surengtas konkursas, persvarstymo nuostatą, neatitiks ketvirtojo Altmark kriterijaus, taigi bus susijusi su valstybės pagalba. Tačiau, kaip paaiškinta toliau, 8 straipsnyje nenustatyta objektyvių ir skaidrių parametrų, kurių pagrindu, kaip reikalaujama pagal antrąjį Altmark kriterijų, buvo apskaičiuota kompensacija trijų priemonių forma.

Institucija pažymi, kad pagal 8 straipsnį Hurtigruten nesuteikiama teisės į padidėjusią kompensaciją remiantis iš anksto nustatytais parametrais. Pagal šią nuostatą įmonei paprasčiausiai suteikiama teisė pradėti pakartotines derybas, kai i) dėl oficialių aktų gerokai pasikeičia sąnaudos ir to nebuvo galima pagrįstai numatyti arba kai ii) radikaliai pasikeičia išteklių veiksnių kainos.

Be to, 8 straipsnyje nepateikiama konkrečių gairių, kaip turėtų būti apskaičiuojama papildoma kompensacija. Nuostatos tekste nenustatyta jokių parametrų, pagal kuriuos būtų apibrėžiama, kuriuos sąnaudų veiksnius apima persvarstymo nuostata ar kaip tokios sąnaudos turėtų būti kompensuojamos. Be to, nenustatyta jokių papildomos kompensacijos sumos, kuri gali būti suteikta, apribojimų. Sprendžiant vien iš persvarstymo nuostatos teksto, konkretus šios nuostatos taikymas, atrodo, nemažai priklauso nuo Norvegijos institucijų nuožiūros, taip pat nuo susijusių šalių derybų įgūdžių. Kita vertus, Norvegijos institucijos įrodinėjo, kad 8 straipsnio tekstas turi būti aiškinamas remiantis jo taikymo aplinkybėmis, paskirtimi ir tikslu užtikrinti sąžiningą šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (41). Tačiau net ir atsižvelgiant į tuos veiksnius iš konkretaus šios nuostatos taikymo šioje byloje, kaip paaiškinta toliau, matyti, kad ji neatitinka antrojo Altmark kriterijaus skaidrumo ir objektyvumo reikalavimų.

Kalbant konkrečiai apie NOx mokestį, Norvegijos institucijos paaiškino, kad pagal derybų su Hurtigruten rezultatus nustatytas 90 % grąžinimo lygis (42) ir kad Norvegijos institucijos nenorėjo grąžinti visų su NOx mokesčiu susijusių išlaidų, nes nenorėjo panaikinti jokių paskatų Hurtigruten mažinti išmetamuosius NOx kiekius. Tačiau Norvegijos institucijos nepateikė Institucijai jokio paaiškinimo dėl šio apskaičiavimo parametrų. Priešingai, Norvegijos institucijos parodė, kad 8 straipsnio taikymas itin priklauso nuo nuožiūros, nes jos aiškina, kad kitose viešųjų paslaugų sutartyse, kaip antai susijusiose su regioniniais maršrutais kursuojančių automobilių keltų paslaugomis, numatytos panašios nuostatos (43) ir kad pagal šias panašias nuostatas regioniniais maršrutais kursuojančių automobilių keltų operatoriams grąžinta 100 % sumokėtų NOx mokesčių ir įnašų į NOx fondą (44).

Be to, Norvegijos institucijos nepateikė Institucijai parametrų, pagal kuriuos i) apskaičiuojama bendroji kompensacija (66 mln. NOK) ir ii) sušvelninamas reikalavimas dėl laivų, eksploatuojamų pagal viešosios paslaugos sutartį, skaičiaus (ši priemonė nuo 2008 m. lapkričio 16 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. įvertinta 3,6 mln. NOK, o nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. – 7,7 mln. NOK). Vietoj to Norvegijos institucijos iš pradžių užsiminė apie prastą Hurtigruten finansinę padėtį (45) ir pateikė nuorodą į dokumentus, kuriais pagrįsta PWC ataskaita; toje ataskaitoje nustatytas išsamių derybų, per kurias institucijos, siekdamos užtikrinti tolesnį viešosios paslaugos teikimą, sutiko atlikti papildomus tariamai komerciniais sumetimais ir papildomomis viešosios paslaugos teikimo sąnaudomis pagrįstus mokėjimus, pagrindas. Paskui Norvegijos institucijos paprasčiausiai pateikė Institucijai dvi BDO Noraudit pagal užsakymą parengtas ataskaitas, kad ex post pagrįstų, jog šios trys priemonės nesusijusios su kompensacijos permoka. Tačiau Institucijos nuomone, kuri priešinga Norvegijos institucijų nuomonei, iš šių trijų ataskaitų matyti, kad trys priemonės faktiškai susijusios su kompensacijos permoka, – tuo požiūriu, kad kompensacija nėra apribota viešosios paslaugos teikimo sąnaudų padidėjimu, – ir nepateikta jokio paaiškinimo dėl parametrų, kurie naudoti šioms sąnaudoms nustatyti (46).

Be to, atrodo, jog antroji BDO Noraudit ataskaita pagrįsta principu, kad papildoma kompensacija, skiriama pagal 8 straipsnį, galima padengti visas padidėjusias viešosios paslaugos teikimo sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, ar tos sąnaudos padidėjo dėl radikalių pokyčių, kurių nebuvo galima pagrįstai numatyti (ar 8 straipsnyje nustatyti kriterijai būtų tenkinami kitaip).

Kalbant apie kuro sąnaudų padidėjimą, Hurtigruten susitarime jau buvo nustatytas kainų tikslinimo mechanizmas (6 straipsnio 2 dalis). Institucija laikosi nuomonės, jog galimi konkurso dalyviai pagrįstai tikėtųsi, kad ši nuostata būtų taikoma padidėjusių kuro sąnaudų klausimui spręsti. Kuro kaina yra svarbus kruizinių laivų (keltų) operatorių sąnaudų elementas, tad Institucija mano, jog šio sektoriaus operatoriai paprastai imasi priemonių, siekdami užtikrinti, kad dėl kainų svyravimų nepatirtų netinkamos finansinės rizikos. Praktikoje Hurtigruten iš tikrųjų pasirūpino kai kurių savo kuro sąnaudų rizikos draudimu. Neatsižvelgdamos į tai, Norvegijos institucijos nusprendė atlikti papildomus mokėjimus pagal 8 straipsnio peržiūros nuostatą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Institucija laikosi nuomonės, kad iš šių konkretaus 8 straipsnio taikymo rezultatų matyti jo skaidrumo ir objektyvumo stoka, ir mano, jog labai mažai tikėtina, kad koks nors rinkos dalyvis būtų galėjęs tikėtis 8 straipsnio taikymo šiuo būdu.

Pagal ketvirtąjį Altmark kriterijų, jeigu konkurso tvarka netaikoma, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatomas remiantis tipiškos, gerai veikiančios ir tinkamas transporto priemones, atitinkančias privalomus viešosios paslaugos reikalavimus, turinčios įmonės sąnaudomis, kurios būtų susidariusios vykdant tuos įsipareigojimus, atsižvelgiant į atitinkamas pajamas ir pagrįstą pelną vykdant įsipareigojimus. Norvegijos institucijos nepateikė jokios informacijos, kad pagrįstų, jog yra tenkinamas ketvirtojo Altmark kriterijaus „veiksmingumo“ kriterijus (47). Priešingai, iš Institucijai pateiktų ataskaitų matyti, kad Hurtigruten už viešosios paslaugos teikimą buvo skirta kompensacijos permoka (48). Taigi Institucija negali sutikti, kad šios trys priemonės atitinka ketvirtąjį Altmark kriterijų.

Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Institucija daro išvadą, kad antrasis Altmark kriterijus nėra tenkinamas. Be to, Institucija daro išvadą, jog, atsižvelgiant į 8 straipsnio taikymą ir 2008 m. persvarstymo rezultatą (t. y. į tris priemones), negalima manyti, kad, vertinant pagal ketvirtąjį Altmark kriterijų, konkurso procedūra apimtų ir papildomą susitarimą. Be to, Norvegijos institucijos neįrodė, kad tenkinamas ketvirtojo Altmark kriterijaus „veiksmingumo“ kriterijus. Taigi Institucija daro išvadą, kad ketvirtasis Altmark kriterijus šiuo atveju taip pat nėra tenkinamas.

1.3.3.2. Trečiasis Altmark kriterijus

Pagal trečiąjį kriterijų reikalaujama, kad kompensacija neviršytų sąnaudų, patirtų teikiant viešąją paslaugą, atėmus pajamas, gautas teikiant paslaugą (tačiau į kompensaciją gali būti įtrauktas pagrįstas pelnas) (49).

Hurtigruten verčiasi komercine veikla, kuri nepatenka į viešosios paslaugos sritį, pvz., plukdydama kruizų keleivius Hurtigruten laivais. Trečiasis Altmark kriterijus turi būti vertinamas kartu su bendraisiais sąnaudų paskirstymo principais, pvz., nustatytais sprendime Chronopost (50). Tai reiškia, kad tais atvejais, kai viešosios paslaugos teikėjai, be viešosios paslaugos, vykdo ir komercinę veiklą, tai komercinei veiklai turi būti priskirta proporcinga nustatytųjų bendrųjų sąnaudų dalis (51).

Norvegijos institucijų pateiktose ataskaitose pažymima, kad šios trys priemonės apėmė ne tik padidėjusias viešosios paslaugos teikimo sąnaudas – jos taip pat skirtos viešosios paslaugos sričiai nepriklausančios veiklos sąnaudoms kompensuoti (52). Be to, antrojoje BDO ataskaitoje pažymima, kad šios trys priemonės taip pat apėmė padidėjusias sąnaudas, kurios nebuvo susijusios su radikaliais pokyčiais, kurių nebuvo galima pagrįstai numatyti (t. y. ne visos sąnaudos, kurioms faktiškai taikytos priemonės, buvo sąnaudos, kurias būtų galima teisėtai padengti pagal 8 straipsnį) (53).

Be to, Hurtigruten netvarkė atskiros viešosios paslaugos ir veiklos, nepatenkančios į viešosios paslaugos sritį, apskaitos (54), ir trijų priemonių apskaičiavimas, atrodo, i) pagrįstas principu, kad viešosios paslaugos teikimo veiklai turėtų tekti visos viešosios paslaugos teikimo veiklai ir paslaugoms, kurios nepatenka į viešosios paslaugos sritį, bendros nustatytosios sąnaudos arba didžioji jų dalis, arba ii) prielaida, kad viešosios paslaugos ir paslaugų, kurios nepatenka į viešosios paslaugos sritį, nereikia skirti ir pagalba gali būti skiriama, kad visa Hurtigruten veikla pelninga būtų (t. y. ir viešosios paslaugos veikla, ir paslaugos, nepatenkančios į viešosios paslaugos sritį) (55). Taigi komercinei veiklai nepriskiriama jokia proporcinga nustatytųjų bendrųjų išlaidų dalis ir nustatant valstybės kompensaciją už paslaugą tokia dalis nėra atskaitoma.

Kaip paaiškinta išsamesniame vertinime II.3.2 skirsnyje (dėl kompensacijos permokos), apskaita nėra tinkamai atskirta ir priemonių apskaičiavimas neatitinka minėtų kriterijų – visų pirma naudojant nereprezentatyvias hipotetines sąnaudas ir pajamas, kai žinomos tikros sąnaudos ir pajamos, – todėl Institucija daro išvadą, kad trečiasis Altmark kriterijus šiuo atveju nėra tenkinamas.

1.3.3.3. Altmark kriterijai. Išvada

Netenkinami trys iš keturių Altmark kriterijų, o tam, kad valstybės kompensacija už viešosios paslaugos teikimą būtų laikoma valstybės pagalba, užtenka, kad nebūtų tenkinamas tik vienas iš kriterijų, taigi negalima manyti, kad šiomis trimis priemonėmis Hurtigruten nesuteikiama pranašumo, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnyje.

1.4. Atrankinis trijų priemonių pobūdis

Priemonės turi būti atrankinės tuo požiūriu, kad jas taikant palaikomos „tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba“. Manoma, jog atrankinis ekonominis pranašumas suteikiamas tuo atveju, kai nustatoma, kad priemonė nėra bendrai taikoma visoms įmonėms atskiroje EEE valstybėje (56).

Institucija mano, kad dėl šių trijų priemonių valstybės atlygis Hurtigruten padidėjo ir jos nustatytos surengus individualias derybas su šia įmone. Galimybę pakartotinai derėtis dėl kompensacijos už paslaugą didinimo turėjo tik Hurtigruten, nes buvo vienintelė paslaugos teikėja. Todėl Institucija daro išvadą, kad šiomis trimis priemonėmis Hurtigruten suteikiamas atrankinis pranašumas.

Tačiau dėl NOx mokesčio (įnašų į NOx fondą) grąžinimo Norvegijos institucijos pateikė Institucijai papildomą informaciją apie administracinę tokių mokesčių grąžinimo viešųjų paslaugų teikėjams praktiką. Norvegijos institucijos paaiškino, kad mokesčio ir įnašų grąžinimo atrankiniu nelaiko, nes „toks pat grąžinimas taikomas visoms keleivių plukdymo jūra paslaugoms, kurios teikiamos vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus <…> visos kitos transporto paslaugos, teikiamos panašiomis sąlygomis, vertinamos taip pat. Prie šių kitų transporto paslaugų priskiriamas reguliarus susisiekimas automobilių keltais nacionaliniais ir regioniniais maršrutais, taip pat reguliarus susisiekimas greitaisiais keleiviniais keltais.“ (57)

Nustačius NOx mokestį, Norvegijos institucijos taiko administracinę praktiką, pagal kurią transporto įmonėms, vykdančioms su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, grąžinamas visas NOx mokestis (įnašai į NOx fondą) – tiek, kiek tie įnašai susiję su tokiais įsipareigojimais (58). Tačiau Hurtigruten atveju Norvegijos institucijos nusprendė grąžinimą apriboti suma, kuri, jų nuomone, sudaro 90 % NOx mokesčio (įnašo į NOx fondą), susijusio su viešosios paslaugos įsipareigojimu. Nustatyta, kad būtų nepageidautina visiškai padengti NOx sąnaudas, nes tokiu atveju Hurtigruten turėtų mažiau paskatų mažinti išmetamuosius kiekius (59).

Teismai yra nustatę, kad mokesčių priemonės, kuriomis tam tikroms įmonėms suteikiamas pranašumas, yra neatrankinės, nes jos pagrįstos bendros sistemos, kuriai priklauso, pobūdžiu ir bendra struktūra (60). Adria-Wien Pipeline byloje (61) ETT įvertino Austrijos schemą, pagal kurią visoms įmonėms taikytas energijos vartojimui nustatytas aplinkosaugos mokestis ir prekes gaminančios įmonės turėjo teisę susigrąžinti dalį sumokėtų mokesčių. Paslaugas teikiančios įmonės neturėjo teisės į panašų mokesčių grąžinimą. Kilo klausimas, ar mokesčių grąžinimas prekes gaminančioms įmonėms yra valstybės pagalba. Vertindamas sistemos pobūdį ar bendrą struktūrą, ETT nenustatė jokio pagrindimo, nes ekologiniai sumetimai, kuriais pagrįsti nacionalinės teisės aktai, nepateisino skirtingo paslaugas teikiančių įmonių ir prekes gaminančių įmonių energijos vartojimo vertinimo. Teismas konstatavo, kad kiekvieno iš tų sektorių energijos vartojimas vienodai žalingas aplinkai (62).

Šiuo atveju galima pateikti panašias pastabas. NOx mokesčio tikslas – mažinti išmetamuosius NOx kiekius (63). Kyla klausimas, ar NOx mokesčio (įnašo į NOx fondą) grąžinimas viešųjų paslaugų teikėjams pagrįstas NOx mokesčio sistemos pobūdžiu, ar bendra sistema. NOx mokesčio sistemos tikslas – skatinti įmones mažinti savo išmetamuosius NOx kiekius, taigi mažinti aplinkos taršą. Šie sumetimai, kuriais pagrįstas NOx mokestis, nepateisina skirtingo viešųjų paslaugų teikėjų ir tų, kurie viešosios paslaugos neteikia, vertinimo. Viešųjų paslaugų teikėjų išmetamieji NOx kiekiai yra lygiai taip pat žalingi aplinkai. Net jei tai būtų pagrįsta NOx mokesčio sistemos logika, vykdydama su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, Hurtigruten kartu verčiasi ir komercine veikla, o grąžinant NOx mokestį (įnašus į NOx fondą) šių dviejų rūšių veikla nebuvo tinkamai atskirta (64).

Taigi Institucija gali tik padaryti išvadą, kad 90 % Hurtigruten NOx mokesčio (įnašo į NOx fondą) kompensavimas yra atrankinė priemonė, nes kitoms įmonėms, kurios verčiasi panašia, bet su viešąja paslauga nesusijusia transporto veikla, tenka prisiimti visas NOx mokesčio (įnašų į NOx fondą) sąnaudas.

Taigi Institucija daro išvadą, kad šiomis trimis priemonėmis Hurtigruten suteikiamas atrankinis pranašumas.

1.5. Konkurencijos iškraipymas ir poveikis susitariančiųjų šalių tarpusavio prekybai

Kai dėl finansinės pagalbos sustiprėja vienos įmonės padėtis, palyginti su kitomis EEE vidaus prekybos rinkoje konkuruojančiomis įmonėmis, manoma, kad ta pagalba daro poveikį tai prekybai (65).

Kaip parodyta, šiomis trimis priemonėmis Hurtigruten suteikiamas atrankinis ekonominis pranašumas. Vidaus jūrų paslaugų (jūrų kabotažo) rinka, kurioje veikia Hurtigruten, EEE konkurencijai atverta 1998 m. (66). Be to, Hurtigruten taip pat verčiasi veikla turizmo sektoriuje, visų pirma siūlydama kruizus (keliones pirmyn ir atgal) palei Norvegijos pakrantę. Kiti operatoriai taip pat siūlo kruizus palei tas pačias Norvegijos pakrantės dalis (67). Be to, Hurtigruten taip pat vykdo nemažai įvairių kruizų įvairiose Europos valstybėse.

Taigi Institucija daro išvadą, kad Hurtigruten suteikta kompensacija gali iškraipyti konkurenciją ir daryti poveikį EEE vidaus prekybai.

2. PROCEDŪRINIAI REIKALAVIMAI

Pagal 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį „apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą ELPA priežiūros institucija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas <…>. Atitinkama valstybė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas“.

Norvegijos institucijos apie šias tris priemones Institucijai nepranešė. Todėl Institucija daro išvadą, kad Norvegijos institucijos nesilaikė 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalyje nustatytų įpareigojimų tai padaryti.

3. PAGALBOS DERĖJIMAS

Norvegijos institucijos remiasi EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalimi ir tvirtina, kad šios priemonės yra būtina kompensacija už viešosios paslaugos teikimo įsipareigojimą pagal Institucijos pagalbos jūrų transportui gaires ir bendruosius kompensacijos už viešąją paslaugą principus. Be to, institucijos pasirėmė 61 straipsnio 3 dalies c punktu ir tvirtina, kad nagrinėjamos priemonės gali būti laikomos derančiomis su EEE susitarimu kaip restruktūrizavimo priemonės pagal Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires.

Kitame skirsnyje Institucija vertina pagalbos, kaip kompensacijos už viešąją paslaugą remiantis EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalimi ir kaip sanavimo ir restruktūrizavimo priemonės arba „neatidėliotinos priemonės“ pagal 61 straipsnio 3 dalį, derėjimą su EEE susitarimo veikimu.

3.1. Valstybės pagalbos kompensacijos už jūrų transporto viešąją paslaugą forma vertinimo teisinė sistema

Remiantis Jūrų kabotažo reglamento 4 straipsniu ir Institucijos pagalbos jūrų transportui gairių 9 skirsniu, ELPA valstybės gali nustatyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus arba sudaryti viešųjų paslaugų sutartis dėl tam tikrų jūrų transporto paslaugų, jeigu kompensacija atitinka EEE susitarimo taisykles ir valstybės pagalbą reglamentuojančią tvarką.

EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Įmonėms, kurioms patikėta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms šiame susitarime nustatytos taisyklės, visų pirma konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų susitariančiųjų šalių interesams.“

Institucija pažymi, kad Institucijos gairėse dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (toliau – Kompensacijos už viešąją paslaugą gairės) daugiausia apibendrinami bendrai taikomi kompensacijos už viešąją paslaugą principai, nors tos gairės transporto sektoriui ir netaikomos (68). Kompensacijos už viešąją paslaugą gairėmis toliau remiamasi tik tiek, kiek jose išreiškiami tokie bendrai taikomi principai.

Tam, kad valstybės pagalba būtų laikoma kompensacija už viešąją paslaugą, kuri derėtų su EEE susitarimo veikimu remiantis 59 straipsnio 2 dalimi, visų pirma atitinkama paslauga turi būti visuotinės ekonominės svarbos paslauga. Antra, ELPA valstybė turi būti patikėjusi atitinkamai įmonei teikti tą paslaugą. Trečia, kompensacijos suma turi būti skiriama skaidriai (69) ir turi būti proporcinga (70), t. y. ji neturi viršyti sumos, kurios reikia (71) padengti sąnaudoms, susidariusioms vykdant viešosios paslaugos įsipareigojimus, įskaitant pagrįstą pelną (72).

Sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą Institucija nekėlė klausimo, ar tenkinami pirmieji du kriterijai (73). Tačiau, Institucijos nuomone, remiantis Norvegijos institucijų pateikta informacija, negalima daryti išvados, kad trečiojo kriterijaus yra laikomasi. Pradžioje Institucija pabrėžia, kad Hurtigruten susitarimas sudarytas remiantis viešuoju konkursu. Apskritai Institucija pažymi, jog taikant tinkamą konkurso tvarką paprastai užtikrinama, kad su sudaroma sutartimi nebūtų susijusi jokia pagalba. Tam tikromis aplinkybėmis valdžios institucijos turi turėti galimybę panaikinti konkurso tvarkos pagrindu sudarytas viešųjų paslaugų sutartis ir vietoj jų sudaryti naują viešosios paslaugos sutartį, susijusią su valstybės pagalba. Tačiau šiuo atveju Norvegijos institucijos pirmenybę teikė ne tokiam požiūriui. Kaip minėta, trijų priemonių forma išmokėtos kompensacijos suma nebuvo suteikta skaidriai konkurso sąlygomis – tai buvo dvišalių pakartotinių derybų, surengtų praėjus keleriems metams nuo sutarties sudarymo, rezultatas.

Skirdamos pagalbą kompensacijos už viešąją paslaugą forma, Norvegijos institucijos turi užtikrinti, kad ta pagalba derėtų su tokiai pagalbai taikomomis taisyklėmis. Svarbu, kad tais atvejais, kai įmonė, kuriai skiriama pagalba, verčiasi veikla, nepatenkančia į viešosios paslaugos sritį, komercinei veiklai būtų priskiriama atitinkama nustatytųjų sąnaudų, kurios yra bendros abiejų rūšių veiklai, dalis (74).

3.2. Kompensacijos už viešąją paslaugą suma

Kaip matyti iš Norvegijos institucijų pateiktų paaiškinimų, šiomis trimis priemonėmis siekta Hurtigruten skirti kompensaciją už: i) naujas sąnaudas, susijusias su NOx mokesčio, kuris susijęs su viešosios paslaugos teikimu, įvedimu, ir ii) bendrą išteklių veiksnių sąnaudų, susijusių su viešosios paslaugos teikimu, padidėjimą. Institucija laikosi nuomonės, jog Norvegijos institucijų požiūris į sąnaudų paskirstymą neįrodo, kad dėl šių trijų priemonių neatsiranda kompensacijos už viešąją paslaugą permokos.

3.2.1. Nenuoseklus požiūris į nustatytąsias bendras sąnaudas

Jeigu viešosios paslaugos teikėjai, be viešosios paslaugos, verčiasi ir komercine veikla, komercinei veiklai paprastai turi būti priskiriama proporcinga nustatytųjų bendrų sąnaudų dalis (75). Kompensacijos už viešąją paslaugą gairėse nustatyta:

„Sąnaudos, į kurias turi būti atsižvelgiama, yra visos sąnaudos, susidariusios teikiant visuotinės ekonominės svarbos paslaugas. Jei konkrečios įmonės veikla apsiriboja visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimu, gali būti atsižvelgiama į visas įmonės sąnaudas. Jei įmonė užsiima veikla, nesusijusia su visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimu, gali būti atsižvelgiama tik į su visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimu susijusias sąnaudas. Sąnaudos, susijusios su visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimu, gali apimti visas kintamąsias sąnaudas, atsirandančias teikiant visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, atitinkamą pastoviųjų sąnaudų dalį, kuri yra bendra visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms ir kitai veiklai, ir tinkamą nuosavo kapitalo, susijusio su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, grąžą“ (76).

Nukrypimas nuo šio principo gali būti pateisinamas tik išimtinėmis aplinkybėmis; Institucijos gairėse dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo viešųjų paslaugų transliavimui nustatyta, kad bendrųjų sąnaudų paskirstymas tarp viešosios paslaugos veiklos ir kitų rūšių veiklos nėra privalomas, kai sąnaudų atskyrimas negali būti atliktas „prasmingai“ (77). Tačiau tais atvejais grynasis pelnas, gaunamas iš veiklos, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai ir kurios sąnaudos bendros ir su viešąja paslauga susijusiam įsipareigojimui, turi būti priskiriamas viešosios paslaugos veiklai (78). Institucija nemato, kad Hurtigruten būtų tokioje išskirtinėje padėtyje. Net jei būtų galima įrodinėti, kad ne visada gali būti paprasta atskirti nustatytąsias bendras Hurtigruten veiklos, kuri priklauso viešosios paslaugos sričiai ir jai nepriklauso, sąnaudas, atskirti, pvz., pajamas, gaunamas iš šių dviejų rūšių veiklos apyvartos, iš tiesų yra įmanoma (79).

Remdamasi šiuo pagrindu, Institucija daro išvadą, kad šiuo atveju taikomas bendrai taikytinas sąnaudų paskirstymo principas. Todėl Institucija negali sutikti su požiūriu, kurio laikomasi pagal PWC ataskaitoje nustatytą trečiąjį metodą, pagal kurį Hurtigruten viešosios paslaugos teikimo veikla neskiriama nuo komercinės veiklos.

Nors Hurtigruten verčiasi veikla, kuri nepriklauso viešosios paslaugos teikimo sričiai, trijose ataskaitose nėra nuosekliai atsižvelgiama į tai, kad komercinei veiklai turi būti priskiriama proporcinga nustatytųjų sąnaudų, kurios bendros viešosios paslaugos ir komercinei veiklai, dalis, kaip reikalaujama pagal minėtą teismo praktiką.

Ataskaitose visos tokios kelioms kategorijoms priklausančios sąnaudos priskiriamos viešajai paslaugai (pvz., uosto rinkliavos, priežiūros sąnaudos, kuro sąnaudos (atėmus kiekį, suvartotą veiklai Geirangerio fiorde)), ir neatrodo, kad kitų kategorijų nustatytosios bendros sąnaudos (nors jos ir nėra visos priskiriamos viešajai paslaugai) būtų paskirstomos pagal su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo ir komercinės veiklos proporcines dalis (viešajai paslaugai tenka 90 % NOx sąnaudų, susijusių su kuro vartojimu) (80).

Dėl nepakankamo nustatytųjų bendrų sąnaudų paskirstymo Institucija negali daryti išvados, kad pagal pirmuosius du PWC ataskaitoje nustatytus metodus ar dviejose BDO ataskaitose įrodoma, jog šios trys priemonės nėra susijusios su kompensacijos už viešąją paslaugą permoka.

Apibendrindama, atsižvelgdama į apibūdintą nenuoseklų požiūrį į nustatytąsias bendras sąnaudas, Institucija daro išvadą, kad nė vienu iš trijų PWC ataskaitoje nustatytų metodų ir nė vienu iš dviejose BDO ataskaitose nustatytų metodų bendros sąnaudos nėra tinkamai paskirstomos viešosios paslaugos ir komercinei veiklai taip, kad būtų atsižvelgiama tik į sąnaudas, susijusias su visuotinės ekonominės svarbos paslauga. Taigi negali būti įrodyta, kad šios trys priemonės nėra susijusios su kompensacijos už viešąją paslaugą permoka.

3.2.2. Netaikomas apskaitos atskyrimas

Nors Hurtigruten vykdo veiklą, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai, ji netvarkė atskiros viešųjų paslaugų ir kitos veiklos apskaitos (81). Taigi galima nustatyti, kad esminė būtina skaidrios kompensacijos už viešąją paslaugą sistemos sąlyga neužtikrinama (82).

3.2.3. Remiamasi nereprezentatyviomis hipotetinėmis sąnaudomis ir pajamomis, kai žinomos tikrosios sąnaudos ir pajamos

Kaip pagrindas kompensacijos sumai apskaičiuoti turėtų būti naudojamos faktinės Hurtigruten sąnaudos ir pajamos.

Pirma, Institucija pažymi, kad PWC ataskaitoje ir antroje BDO ataskaitoje viešosios paslaugos teikimo sąnaudos apskaičiuojamos remiantis sąnaudomis ir pajamomis, susijusiomis su hipotetinio būtiniausio laivyno eksploatavimu (83). Norvegijos institucijos, atrodo, pateisina tai, kad bendros išlaidos nepriskiriamos viešosios paslaugos sričiai nepriklausančiai veiklai, nes pabrėžia, kad apskaičiavimai pagrįsti ne faktinėmis viso Hurtigruten laivyno eksploatavimo sąnaudomis ir pajamomis, o MS Narvik arba MS Vesterålen sąnaudomis ir pelnu. Atrodo, jog šiuo argumentu norima pasakyti, kad tuo atveju, kai viešosios paslaugos teikimo sąnaudos apskaičiuojamos remiantis tik sąnaudomis, susijusiomis su hipotetinio „būtiniausio laivyno“ eksploatavimu, kurio sąnaudos greičiausiai yra mažesnės nei faktinio Hurtigruten laivyno eksploatavimo sąnaudos, kompensacija neviršys faktinių sąnaudų, patirtų teikiant viešąją paslaugą.

Tačiau taikant šį metodą neatsižvelgiama į tai, kad veiklai, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai, turi būti priskirta proporcinga bendrų sąnaudų dalis. Institucija mano, kad faktinio laivyno ir hipotetinio būtiniausio laivyno viešosios paslaugos veiklos ir veiklos, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai, santykis nebus vienodas. „Būtiniausio laivyno“ metodas, kaip matyti iš pavadinimo, pagrįstas būtiniausių pajėgumų laivynu. Labiausiai tikėtina, kad faktinio (didesnio pajėgumo) laivyno veiklos, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai, mastas bus didesnis nei hipotetinio būtiniausio laivyno. Tokiu atveju veiklai, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai, turėtų būti priskiriama didesnė nustatytųjų bendrų sąnaudų dalis.

Šiuo pagrindu Institucija atmeta argumentą, jog apskaičiavimai, susiję su hipotetiniu būtiniausiu laivynu, įrodo, kad Hurtigruten nesuteikta kompensacijos permoka.

Antra, atliekant kompensacijos už viešosios paslaugos teikimą ex-post apskaičiavimą, kaip viešosios paslaugos teikimo sąnaudų apskaičiavimo pagrindas turi būti naudojamos faktinės sąnaudos kurui. Norvegijos institucijos negali paprasčiausiai nepaisyti Hurtigruten rizikos draudimo veiklos, nes kiekvieną kartą, kai rizikos draudimo veikla bus sėkminga, galėtų atsirasti kompensacijos permoka (nes dėl rizikos draudimo užtikrinama mažesnė kaina).

Trečia, Institucija neturi pagrindo manyti, kad Norvegijos institucijos negali sužinoti faktinių Hurtigruten sąnaudų ir pajamų; iš esmės atrodo, kad PWC ataskaitoje nustatytas antrasis metodas ir pirmoji BDO ataskaita pagrįsti faktinio laivyno sąnaudomis. Kaip pažymėta, apskaičiuojant viešosios paslaugos sąnaudas svarbios faktinės ir reprezentatyvios sąnaudos. Nereprezentatyvių hipotetinių sąnaudų vertinimas to nepakeičia.

3.2.4. Išvada

Dėl atskiros su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos ir kitos komercinės veiklos apskaitos nebuvimo, nenuoseklaus požiūrio į išlaidų paskirstymą taikymo ir rėmimosi nereprezentatyviomis hipotetinėmis (ir faktiškai nepatirtomis) sąnaudomis Institucija negali daryti išvados, kad šios trys priemonės nėra susijusios su jokia kompensacijos permoka. Šiuo pagrindu Institucija daro išvadą, kad šios trys priemonės negali būti kompensacija už viešąją paslaugą, kuri derėtų su EEE susitarimo veikimu remiantis to susitarimo 59 straipsnio 2 dalimi.

3.3. Priemonių derėjimas kaip „neatidėliotinų priemonių“ ar restruktūrizavimo pagalbos

Institucija primena, kad tiesioginė pagalba, kuria siekiama padengti veiklos nuostolius, paprastai nedera su EEE susitarimo veikimu.

Šiame sprendime nagrinėjama papildoma kompensacija padengia su kasdiene Hurtigruten veikla susijusias sąnaudas, priemonės turi būti vertinamos kaip veiklos pagalba (84).

Išimtiniais atvejais, jei tenkinamos EEE susitarimo leidžiančiose nukrypti nuostatose nustatytos sąlygos, tokia veiklos pagalba gali būti patvirtinta. Tokios išimtys nustatytos EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalyje. Atsakyme į sprendimą pradėti procedūrą Norvegijos institucijos rėmėsi išimtimi pagal 61 straipsnio 3 dalies c punktą bei Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires. Tai bus įvertinta toliau, bet pirmiausia Institucija įvertins Norvegijos institucijų teiginį dėl „neatidėliotinų priemonių“.

3.3.1. Neatidėliotinos priemonės pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punktą arba sanavimo priemonė pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą

Norvegijos institucijos paminėjo Hurtigruten finansinę padėtį 2008 m. ir gresiančią galimybę, jog Hurtigruten nutrauktų sutartį, kad išvengtų bankroto. Norvegijos institucijų teigimu, šios aplinkybės privertė jas imtis neatidėliotinų priemonių, kad būtų užtikrintas tolesnis paslaugos teikimas. Norvegijos institucijos įrodinėja, kad neatidėliotinos priemonės gali būti laikomos teisėtomis siekiant užtikrinti tolesnį paslaugos teikimą. Tačiau institucijos nesirėmė EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalyje ar kurioje nors kitoje to susitarimo nuostatoje nustatyta išimtimi. Institucijos nuomone, šis argumentas negali būti vertinamas kaip sanavimo pagalba pagal 61 straipsnio 3 dalies c punktą bei Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires, nes pagal gaires sanavimo pagalba savo pobūdžiu yra laikina ir atšaukiama. Šios trys priemonės tokios nėra.

Be to, Institucija išnagrinėjo, ar Norvegijos institucijų apibūdinta padėtis galėtų būti laikoma dideliais sutrikimais, kaip apibrėžta 61 straipsnio 3 dalies b punkte (nors Norvegijos institucijos tuo nesirėmė), taigi pagalba galėtų būti laikoma derančia.

Iš teismo praktikos aiškiai matyti, kad EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta išimtis turi būti taikoma griežtai ir ja turi būti siekiama atitaisyti visos valstybės narės ekonomikos sutrikimus (o ne vieno sektoriaus ar regiono) (85).

Norvegijos institucijų pateiktoje informacijoje nepateikiama nieko, kas rodytų, jog pagalba siekta atitaisyti visos Norvegijos ekonomikos sutrikimus. Net ir blogiausiu atveju, jeigu Hurtigruten nustotų teikti paslaugą ir valstybė būtų priversta pasirašyti naują sutartį dėl viso maršruto ar jo dalių, laikinas šios transporto paslaugos teikimo nutrūkimas negali būti laikomas dideliu visos Norvegijos ekonomikos sutrikimu, net ir atsižvelgiant į kultūrinę, socialinę ir ekonominę Hurtigruten paslaugos svarbą.

Taigi Institucija nemano, kad leidžianti nukrypti nuostata pagal 61 straipsnio 3 dalies b punktą šiuo atveju būtų taikytina. Tačiau Institucija šį Norvegijos institucijų pateiktą argumentą toliau įvertins ir pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą.

3.3.2. Restruktūrizavimo priemonės pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą

Norvegijos institucijos rėmėsi EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta išimtimi ir įrodinėjo, kad valstybės intervencija yra restruktūrizavimo pagalba.

Norvegijos institucijos išdėstė savo nuomonę, kad gali būti tenkinami esminiai restruktūrizavimo pagalbos kriterijai, nustatyti Institucijos sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse. Institucijos tvirtina, kad Hurtigruten buvo ir tebėra svarbi įmonė pagal Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 1 skirsnio 7 dalį ir kad ji buvo sunkumus patirianti įmonė, kaip apibrėžta tose pačiose gairėse (86).

Pagal bendrąjį Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių principą restruktūrizavimo pagalbą skirti leidžiama tik tomis aplinkybėmis, kuriomis bet kokius konkurencijos iškraipymus atsvers nauda, gauta įmonei išlikus. Leidimas bus suteiktas tik tuo atveju, jeigu atitinkamos griežtos sąlygos, įskaitant šias: i) pagalbos suteikimo sąlyga turi būti restruktūrizavimo plano, pagal kurį per pagrįstą laikotarpį atkuriamas ilgalaikis įmonės gyvybingumas, įgyvendinimas; ii) pagalbos gavėjas turi finansuoti didelę savo restruktūrizavimo sąnaudų dalį (bent 50 % didelių įmonių atveju); iii) turi būti imtasi kompensacinių priemonių, kad būtų išvengta arba sumažinta konkurencijos iškraipymo rizika (turto pardavimas, pajėgumų ar dalyvavimo rinkoje sumažinimas ir t. t.); iv) pagalbos dydis turi būti apribotas griežtu minimumu; v) restruktūrizavimo planas turi būti įgyvendintas visas ir vi) Institucija turi gauti reguliarias atitinkamos ELPA valstybės ataskaitas, kad turėtų galimybę įsitikinti, jog restruktūrizavimo planas tinkamai įgyvendinamas.

Institucijos nuomone, šios trys priemonės neatitinka Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 3.2.2 skirsnyje nustatytų sąlygų, kuriomis leidžiama teikti pagalbą. Pirma, pagalbos suteikimo sąlyga turi būti restruktūrizavimo plano (87), apie kurį turėtų būti pranešta Institucijai ir kurį Institucija turėtų patvirtinti (88), įgyvendinimas. Norvegijos institucijos restruktūrizavimo plano Institucijai nepateikė, nors derybos su Hurtigruten buvo surengtos taikant susitarimo 8 straipsnį.

Kaip patvirtina teismo praktika (89), suteikdama pagalbą, valstybė turi turėti patikimą restruktūrizavimo planą ir juo remtis. Institucija abejoja, ar valstybės mokamo atlygio patikslinimas yra restruktūrizavimo pagalba ir ar Norvegijos institucijų pateikta informacija apie reorganizaciją ir reformą, kurias Hurtigruten įgyvendino daugiausia 2008 m. finansiniams sunkumams išspręsti, gali būti laikoma restruktūrizavimo planu, kaip apibrėžta Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse.

Institucija taip pat nemato sąsajos tarp papildomų mokėjimų, dėl kurių Hurtigruten ir valstybė susitarė taikydamos Hurtigruten susitarimo dėl viešosios paslaugos teikimo 8 straipsnį, sumos ir įmonės restruktūrizavimo sąnaudų.

Institucijai nepateikta jokios informacijos, rodančios, kad Hurtigruten restruktūrizavimas buvo viena iš pagalbos priemonių skyrimo sąlygų. Priešingai, 2008 m. lapkričio 5 d. Norvegijos institucijų pasirašytame rašte joks restruktūrizavimo ar restruktūrizavimo planas neminimas. Tas pats taikoma ir papildomam susitarimui, kurį atitinkamai 2009 m. liepos 8 d. ir rugpjūčio 19 d. pasirašė Norvegijos institucijos ir Hurtigruten; tai veikiau patvirtina, kad prie pradinės sutarties dėl viešosios paslaugos teikimo, kuri sudaryta 2004 m., skiriama papildoma kompensacija ir nedaroma jokios nuorodos į tai, kad mokėjimai yra restruktūrizavimo pagalba. Be to, 2008 m. gruodžio mėn. Norvegijos parlamentui leidus skirti pagalbą, nepateikta jokios nuorodos į tai, kad tai yra Hurtigruten restruktūrizavimo dalis (90). Galiausiai atrodo, kad 2009 m. sausio 9 d.Hurtigruten raštas bankams (91), kuriame minimas „išsamus restruktūrizavimo planas“, Norvegijos institucijoms nebuvo pateiktas, o net jei jis ir būtų pateiktas, priimdamos sprendimą suteikti pagalbą institucijos to rašto neturėjo, nes jis buvo parengtas jau priėmus sprendimą suteikti pagalbą. Be to, nei kuriame nors iš dviejų Hurtigruten teisininkų parengtų memorandumų, nei paskesniuose Norvegijos institucijų pateiktuose dokumentuose nepatvirtinama išvada, kad institucijos, 2008 m. priimdamos sprendimą dėl šių trijų priemonių, turėjo restruktūrizavimo planą.

Taigi iš Norvegijos institucijų nagrinėjamu atveju pateiktos informacijos, atrodo, matyti, kad 2008 m. nustatydama tris priemones valstybė neatsižvelgė į jokius restruktūrizavimo sumetimus ir jai rūpėjo tik padengti papildomas sąnaudas, susijusias su viešosios paslaugos įsipareigojimo vykdymu (92).

Institucija laikosi nuomonės, kad materialus restruktūrizavimo plano egzistavimas tuo metu, kai ELPA valstybė suteikia pagalbą, yra būtina Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių taikomumo sąlyga. „Kai buvo suteikta ginčijama pagalba“, pagalbą suteikianti ELPA valstybė turi turėti „restruktūrizavimo planą, atitinkantį [Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių] reikalavimus“ (93).

Pagal Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires, jeigu trys priemonės būtų nustatytos kaip restruktūrizavimo pagalba, Norvegijos institucijos Hurtigruten restruktūrizavimo planą būtų privalėjusios turėti vėliausiai 2008 m. gruodžio mėn., kai sumokėjo 125 mln. NOK. Iš Norvegijos institucijų pateiktos informacijos nematyti, kad Norvegijos institucijos turėjo galimybę patikrinti, ar restruktūrizavimo planas gyvybingas ir ar jis pagrįstas realiomis prielaidomis, kaip reikalaujama pagal Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires. Taigi Institucija daro išvadą, kad pagalba Hurtigruten buvo suteikta Norvegijos institucijoms neturint įmonės restruktūrizavimo plano.

Nesant sąsajos tarp šiame sprendime nustatytų pagalbos priemonių ir gyvybingo restruktūrizavimo plano, už kurį atitinkama ELPA valstybė prisiimtų atsakomybę (94), Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse nustatytos sąlygos šiuo atveju nėra tenkinamos.

Be to, pagal sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 2.2 skirsnį restruktūrizavimas turi būti pagrįstas įvykdomu, nuosekliu ir tolimą ateitį numatančiu planu atkurti ilgalaikį įmonės gyvybingumą. Restruktūrizavimo operacijos negali apsiriboti patirtiems nuostoliams padengti skirta finansine pagalba, nesprendžiant tokių nuostolių atsiradimo priežasčių.

Kaip apibūdinta I.5.2 skirsnyje, Norvegijos institucijos pateikė informaciją apie tobulinimo programą, kuri sudaryta iš keturių punktų ir pristatyta 2008 m. gegužės 15 d. įvykusiame Hurtigruten metiniame visuotiniame susirinkime (pajamų didinimas, skolos mažinimas, sąnaudų mažinimas ir nauji bei didesni mokėjimai už viešosios paslaugos teikimą), o 2009 m. vasario mėn. ji papildyta penktuoju punktu dėl finansinio restruktūrizavimo.

Norvegijos institucijos prašo du 2009 m. kovo 23 d. ir 2010 m. vasario 24 d.Hurtigruten teisininkų parengtus memorandumus su priedais laikyti įmonės restruktūrizavimo planu. Institucija pažymi, kad pateikti dokumentai neatitinka Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse nustatytų sąlygų. Visų pirma juose nėra išsamiau apibūdinamos aplinkybės, dėl kurių įmonė pateko į sunkią padėtį ir kurių pagrindu būtų galima vertinti pagalbos priemonių tinkamumą, o memorandumuose nepateikiamas pagal gaires reikalaujamas rinkos tyrimas. Atsižvelgdama į bendrus konkurencijos rūpesčius ir griežtas pagalbos tvirtinimo sąlygas pagal Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires, Institucija daro išvadą, kad pagalbos priemonės pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą ir Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires yra nederančios.

Papildomai Norvegijos institucijos išreiškė nuomonę, jog Institucija turėtų atsižvelgti į tai, kad Hurtigruten jūrų transporto paslaugos daugiausia teikiamos remiamose vietovėse.

Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 3.2.3 skirsnio 55 punkte numatoma, kad Institucija, vertindama restruktūrizavimo pagalbos teikimą remiamose vietovėse, atsižvelgia į regioninio vystymosi poreikius ir taiko ne tokias griežtas sąlygas dėl kompensacinių priemonių įgyvendinimo ir pagalbos gavėjo indėlio dydžio. Hurtigruten pristatytame restruktūrizavimo plane tokių kompensacinių priemonių nenumatyta (95) ir Norvegijos institucijos nepateikė jokių argumentų, kaip ši gairių nuostata šiuo atveju galėtų pateisinti mažesnį nuosavą indėlį į restruktūrizavimą, todėl Institucija šį argumentą atmeta.

4. IŠVADA DĖL DERĖJIMO

Remdamasi pateiktu vertinimu, Institucija laikosi nuomonės, kad trys priemonės nedera su EEE susitarimo valstybės pagalbos taisyklėmis.

5. SUSIGRĄŽINIMAS

Pagal EEE susitarimą ir nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką Institucija turi teisę nuspręsti, kad atitinkama valstybė turi panaikinti pagalbą (96), kuri, kaip nustatyta, nedera su EEE susitarimo veikimu, arba ją pakeisti. Teismas taip pat nuolat laikėsi nuomonės, kad valstybės įpareigojimu panaikinti pagalbą, kurią Europos Komisija laiko nederančia su vidaus rinka, siekiama atkurti ankstesnę padėtį (97). Šiuo atžvilgiu Teismas yra nustatęs, kad tas tikslas pasiekiamas, kai gavėjas grąžina paskyrus neteisėtą pagalbą suteiktas sumas, taigi netenka turėto pranašumo prieš savo konkurentus rinkoje ir yra atkuriama iki pagalbos mokėjimo buvusi padėtis (98).

Dėl išdėstytų priežasčių Institucija laikosi nuomonės, kad dėl šių trijų priemonių gali būti suteikta kompensacijos už viešosios paslaugos įsipareigojimą permoka, kuri yra valstybės pagalba, nederanti su EEE susitarimo veikimu. Apie šias priemones Institucijai nebuvo pranešta, taigi pagal 3 protokolo II dalies 14 straipsnį Institucija turi nuspręsti, kad neteisėta pagalba, kuri nedera su valstybės pagalbos taisyklėmis pagal EEE susitarimą, iš gavėjų turi būti susigrąžinta.

Reikalaudama susigrąžinti pagalbą, Institucija turi paisyti bendro proporcingumo principo (99). Remdamasi susigrąžinimo tikslu ir proporcingumo principu, Institucija pareikalaus sugrąžinti tik tą pagalbos dalį, kuri nedera su EEE susitarimo veikimu. Dalis mokėjimų, atliktų pagal šias tris priemones, gali būti laikomi derančiais kaip kompensacija už įsipareigojimą teikti viešąją paslaugą. Taigi susigrąžinta turi būti tik ta pagal šias tris priemones atliktų mokėjimų dalis, kuri sudaro kompensacijos permoką.

Norvegijos institucijos raginamos pateikti išsamią ir tikslią informaciją apie Hurtigruten suteiktos kompensacijos permokos sumą. Siekiant nustatyti, kokia mokėjimų suma pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį gali būti laikoma derančia su tuo susitarimu kaip kompensacija už viešąją paslaugą, būtina tinkamai atsižvelgti į šioje srityje taikomus bendruosius principus, visų pirma į šiuos aspektus:

i)	būtina užtikrinti tinkamą viešosios paslaugos ir veiklos, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai, sąnaudų ir pajamų paskirstymą;

ii)	kompensacija už viešąją paslaugą negali dengti didesnės sumos nei proporcinga viešajai paslaugai ir veiklai, kuri nepriklauso viešosios paslaugos sričiai, bendrų nustatytųjų sąnaudų dalis, ir

iii)	kompensacijos už viešąją paslaugą apskaičiavimas negali būti grindžiamas nereprezentatyviomis hipotetinėmis sąnaudomis, kai tikrosios sąnaudos yra žinomos.

Šiomis aplinkybėmis svarbu priminti, kad pagal Kompensacijos už viešąją paslaugą gairių 22 punktą jokia kompensacijos permokos suma negali likti prieinama įmonei remiantis tuo, kad ta pagalba būtų laikoma suderinama su EEE susitarimu pagal kitas nuostatas ar gaires, nebent tai būtų leista.

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Papildomame susitarime nustatytos trys priemonės yra valstybės pagalba, kuri pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalį nedera su EEE susitarimo veikimu tiek, kiek sudaro kompensacijos už viešąją paslaugą permokos formą.

2 straipsnis

Norvegijos institucijos imasi visų būtinų priemonių, kad susigrąžintų iš Hurtigruten 1 straipsnyje nurodytą ir Hurtigruten neteisėtai suteiktą pagalbą.

3 straipsnis

Lėšos susigrąžinamos nedelsiant pagal nacionalinės teisės procedūras, jeigu pagal jas leidžiama nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti sprendimą. Į susigrąžintiną pagalbos sumą įtraukiamos palūkanos ir sudėtinės palūkanos, apskaičiuojamos nuo dienos, kai Hurtigruten gavo pagalbą, iki pagalbos susigrąžinimo dienos. Palūkanos apskaičiuojamos remiantis ELPA priežiūros institucijos sprendimo Nr. 195/04/COL 9 straipsniu.

4 straipsnis

Iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. Norvegija praneša Institucijai apie visą sumą (pagrindinę sumą ir susigrąžinimo palūkanas), kuri turi būti susigrąžinta iš pagalbos gavėjo, taip pat apie priemones, kurių planuojama imtis ar imtasi pagalbai susigrąžinti.

Iki 2011 m. spalio 30 d. Norvegija turi būti įgyvendinusi Institucijos sprendimą ir visiškai susigrąžinusi pagalbą.

5 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Norvegijos Karalystei.

6 straipsnis

Šis sprendimas autentiškas tik anglų kalba.

Priimta Briuselyje 2011 m. birželio 29 d.

ELPA priežiūros institucijos vardu

Per SANDERUD

Pirmininkas

Sabine MONAUNI-TÖMÖRDY

Kolegijos narė

(1) Galima rasti interneto svetainėje http://www.eftasurv.int/media/decisions/195-04-COL.pdf.

(2) Paskelbta OL C 320, 2010 11 25, p. 6, ir EEE priede Nr. 65, 2010 11 25, p. 4.

(3) Dėl išsamesnės informacijos apie įvairų Institucijos ir Norvegijos institucijų susirašinėjimą žr. Institucijos sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, Sprendimas Nr. 325/10/COL. Dėl paskelbimo nuorodų žr. 2 išnašą.

(4) Dėl paskelbimo nuorodų žr. 2 išnašą.

(5) Nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. teikti paslaugą patikėta dviem jūrų transporto įmonėms: Ofotens og Vesteraalens Dampskipsselskap ASA ir Troms Fylkes Dampskipsselskap.

(6) Norvegijos tarpbankinė norma.

(7) 2009 m. kovo 23 d.BDO Noraudit ataskaitos, kurią pateikė Norvegijos institucijos, 13 p. paaiškinta, kad 2007 m. veiklai Geirangerio fiorde teko 2 % viso kuro suvartojimo. Apskaičiuojant 90 % sumą, kuro suvartojimas veiklai Geirangerio fiorde buvo atskaitytas iš anksto, o tai reiškia, kad grąžinta 88,2 % NOx mokesčio.

(8) Papildomame susitarime nustatyta: „I tråd med St. prp. nr. 24 (2008-2009) har Hurtigruten ASA fått en generell kompensasjon på 66 mill kr for 2008. Denne ordningen videreføres på årlig basis i resten av avtaleperioden forutsatt at selskapets lønnsomhet knyttet til det statlige kjøpet ikke forbedres vesentlig. Det forutsettes dog at denne kompensasjonen bare er nødvendig for å sikre kostnadsdekning relatert til statens kjøp av denne tjenesten.“

(9) Hurtigruten susitarimo 4 straipsnyje numatytas kompensacijos dalies atskaitymas sumažėjus paslaugos teikimo mastui.

(10) Hurtigruten susitarime nustatyta: „Offentlige pålegg som medfører betydelige kostnadsendringer samt radikale endringer av priser på innsatsfaktorer som partene ikke med rimelighet kunne forutse, gir hver av partene rett til a kreve forhandlinger om ekstraordinære reguleringer av statens godtgjørelse, endring av produksjonen eller andre tiltak. Motparten har i slike forhandlinger krav på all nødvendig dokumentasjon.“

(11) St.prp. Nr. 24 (2008–2009 m.), Innst. S. Nr. 92 (2008–2009 m.), Prop. 50 S (2009–2010 m.), Innst. 74 S (2009–2010 m.) ir Prop. 125 S (2009–2010 m.).

(12) Šį skaičių sudaro: i) 53,4 mln. NOK grąžinant 2007 m. NOx mokestį; ii) 5,4 mln. NOK kompensacija už įnašus į NOx fondą už 2008 m. pirmąjį pusmetį ir iii) 66 mln. NOK bendroji kompensacija už 2008 m.

(13) 3,6 mln. NOK už 2008 m. lapkričio 16 d.–gruodžio 31 d. laikotarpį ir 7,7 mln. NOK už 2009 m. sausio 1 d.–kovo 31 d. laikotarpį.

(14) Pagal Hurtigruten susitarimą kompensacija už 2008 m., patikslinta pagal kainų tikslinimo nuostatą, būtų 288 mln. NOK. Papildomi mokėjimai už 2008 m. pagal Papildomame susitarime suderintas tris priemones sudaro 75 mln. NOK. Taigi bendra kompensacija už 2008 m. sudarė 363 mln. NOK, t. y. be kainų patikslinimo, numatyto pagal Hurtigruten susitarimą, padidėjo dar 26 %. Žr. 2009 m. balandžio 3 d. Norvegijos institucijų rašto (dok. Nr. 514420) p. 5.

(15) Galima rasti interneto svetainėje http://www.eftasurv.int/state-aid/legal-framework/state-aid-guidelines/,

OL L 107, 2005 4 28, p. 28, EEE priedas Nr. 21, 2005 4 28, p. 1.

(16) 2002 m. spalio 17 d. sprendimas Linde, T-98/00, Rink. p. II-3961.

(17) Žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. PWC ataskaitos pagrindinę medžiagą Hurtigruteavtalen – økonomiske beregninger, p. 3, pirmąją BDO ataskaitą, p. 7 (abu dok. Nr. 514420), ir antrąją BDO ataskaitą, p. 4 (dok. Nr. 571486).

(18) PWC ataskaitą sudaro 2008 m. spalio 14 d. PWC raštas įmonei Hurtigruten ir pagrindinė medžiaga, kurią sudaro trys atskiri dokumentai: i) 2007 m. rugsėjo 27 d.Hurtigruteavtalen –økonomiske beregninger, ii) 2007 m. spalio 4 d.Tilleggsopplysninger knyttet til Hurtigruteavtalen – økonomiske beregninger ir iii) 2007 m. spalio 12 d.Hurtigruteavtalen – økonomiske beregninger (visus dokumentus galima rasti dok. Nr. 514420, p. 52–96).

(19) Pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją.

(20) Tiksliau, i) NOx mokesčio ir įnašų grąžinimas už 2007 m. ir 2008 m. pirmąjį pusmetį, ii) 66 mln. NOK bendras asignavimas ir iii) 3,6 mln. NOK pranašumas 2008 m. dėl laivų, kuriuos reikalaujama eksploatuoti pagal viešosios paslaugos teikimo sutartį, skaičiaus sumažinimo.

(21) Tiksliau, i) NOx mokesčio ir įnašų grąžinimas už 2007 ir 2008 m., ii) 66 mln. NOK bendras asignavimas ir iii) 3,6 mln. NOK pranašumas 2008 m. dėl laivų, kuriuos reikalaujama eksploatuoti pagal viešosios paslaugos sutartį, skaičiaus sumažinimo.

(22) T. y. pajėgumas plukdyti 400 keleivių, miegamosiose kajutėse apgyvendinti 150 keleivių ir gabenti 150 EURO padėklų.

(23) Žr. PWC ataskaitos pagrindinę medžiagą, 2007 m. rugsėjo 27 d. dokumentą Hurtigruteavtalen – økonomiske beregninger (dok. Nr. 514420, p. 57).

(24) Informacija pateikiama dviejuose 2009 m. kovo 23 d.Hurtigruten teisininkų parengtuose memorandumuose, kurie pridėti prie 2009 m. balandžio 3 d. Norvegijos institucijų rašto (dok. Nr. 514420), ir 2010 m. vasario 24 d. memorandume su priedais, kuris pridėtas prie 2010 m. kovo 8 d. Norvegijos institucijų rašto Institucijai (dok. Nr. 549465).

(25) Pagal 3 protokolo II dalies 1 straipsnio d dalį pagalbos schema – tai kiekvienas aktas, pagal kurį bendrai ir abstrakčiai akte nurodytoms įmonėms galima teikti individualią pagalbą nereikalaujant kitų įgyvendinimo priemonių, ir kiekvienas aktas, pagal kurį vienai arba kelioms įmonėms gali būti teikiama su konkrečiu projektu nesusijusi bei neribotam laikotarpiui skiriama pagalba ir (arba) neriboto dydžio pagalba.

(26) St.prp. Nr. 24 (2008–2009 m.), Innst. S. Nr. 92 (2008–2009 m.), Prop. 50 S (2009–2010 m.), Innst. 74 S (2009–2010 m.) ir Prop. 125 S (2009–2010 m.).

(27) 2008 m. vasario 21 d. sprendimo Private Barnehagers Landsforbund, E-5/07, ELPA teismo ataskaitos p. 62, 78 punktas.

(28) 2000 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Pavlov, C-180/98–C-184/98, Rink. p. I-6451, 75 punktas.

(29) 2002 m. spalio 17 d. Bendrojo Teismo sprendimas Linde, T-98/00, Rink. p. II-3961.

(30) Toje byloje už buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos įmonių administravimą, restruktūrizavimą ir privatizavimą atsakinga viešosios teisės reglamentuojama įstaiga (toliau – THA) pardavė Leuna Werke AG (teisinio Leuna-Werke GmbH (toliau – LWG) pirmtako) verslo veiklą įmonei UCB Chemie GmbH (toliau – UCB). Prie to pardavimo sutarties pridėta keletas papildomų sutarčių, įskaitant susitarimą, pagal kurį THA ir LWG įsipareigojo dešimties metų laikotarpiu rinkos kaina teikti UCB konkrečius anglies monoksido (CO) kiekius ir kuriame numatyta galimybė susitarimą atnaujinti neribotam laikotarpiui. Teisę nutraukti šį susitarimą LWG turėjo tik tuo atveju, jeigu UCB su kokia nors trečiąja šalimi sudarytų kitą tiekimo susitarimą, kurio „sąlygos būtų ne mažiau palankios“ nei nustatytosios tame susitarime arba jeigu UCB pastatytų nuosavus CO gamybos įrenginius. Pastaruoju atveju THA sumokėtų UCB 5 mln. DEM „investicijų subsidiją“. THA ir LWG pagal šį susitarimą patyrė didelių nuostolių. UCB nenorėjo statyti nuosavų įrenginių ir toje srityje neveikė jokio kito gamintojo, taigi Vokietijos institucijos neturėjo teisės nutraukti susitarimą. Jos galiausiai sumokėjo įmonei Linde AG 9 mln. DEM, kad ši pastatytų ir eksploatuotų CO gamybos įrenginius ir savo ruožtu užtikrintų ilgalaikį CO tiekimą įmonei UCB, žr. 2002 m. spalio 17 d. sprendimo Linde, T-98/00, Rink. p. II-3961, 2–6 punktus.

(31) Ibid., 49–50 punktai.

(32) 2003 m. liepos 24 d. sprendimo Altmark Trans, C-280/00, Rink. p. I-7747, 89–93 punktai.

(33) Ibid., 94 punktas ir 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 60 punktas.

(34) 2003 m. liepos 24 d. sprendimo Altmark Trans, C-280/00, Rink. p. I-7747, 94 punktas.

(35) Kaip paaiškino Norvegijos institucijos 2010 m. kovo 8 d. rašte (dok. Nr. 549465).

(36) 2003 m. liepos 24 d. sprendimo Altmark Trans, C-280/00, Rink. p. I-7747, 93 punktas: „Ketvirta, kai įmonė, vykdanti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, konkrečiu atveju nėra atrenkama viešųjų pirkimų konkurso tvarka, sudarančia sąlygas atrinkti konkurso dalyvį, galintį teikti šias paslaugas bendruomenei už mažiausią kainą, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatomas remiantis tipiškos, gerai veikiančios ir tinkamas transporto priemones, atitinkančias privalomus viešosios paslaugos reikalavimus, turinčios įmonės sąnaudų, kurios būtų susidariusios vykdant šiuos įsipareigojimus, analize, atsižvelgiant į atitinkamas pajamas ir pagrįstą pelną vykdant įsipareigojimus.“

(37) 2003 m. liepos 24 d. sprendimo Altmark Trans, C-280/00, Rink. p. I-7747, 90–91 punktai: „Antra, kriterijai, kurių pagrindu apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti tam, kad įmonei pagalbos gavėjai nebūtų suteiktas ekonominis pranašumas konkuruojančių įmonių atžvilgiu. Valstybės narės išmokama kompensacija padengti įmonės patirtus nuostolius nesant iš anksto nustatytų kriterijų, kai vėliau paaiškėja, kad tam tikrų paslaugų, susijusių su viešosios paslaugos įsipareigojimų vykdymu, teikimas nebuvo ekonomiškai perspektyvus, bus laikomas finansine priemone, kuri yra laikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį.“

(38) Dėl originalo teksto norvegų kalba žr. 10 išnašą.

(39) 2008 m. birželio 19 d. sprendimo Pressetext Nachrichtenagentur GmbH, C-454/06, Rink. p. 4401, 59–60 ir 70 punktai.

(40) Institucija primena, kad Norvegijos institucijos pateikė apskaičiavimus, iš kurių matyti, kad papildomi mokėjimai, dėl kurių susitarta 2008 m. spalio 27 d., atitinka 2008 m. kompensacijos pagal Hurtigruten susitarimą 26 % padidėjimą, neįskaitant kompensacijos patikslinimo pagal Hurtigruten susitarimo 6 straipsnio 2 dalies kainų tikslinimo nuostatą. Žr. 14 išnašą.

(41) 2010 m. rugsėjo 30 d. Norvegijos institucijų raštas (dok. Nr. 571486), p. 11.

(42) Hurtigruten NOx mokesčio (įnašų į NOx fondą) atėmus veiklą Geirangerio fiorde.

(43) 2011 m. balandžio 15 d. (dok. Nr. 595326) ir 2011 m. gegužės 6 d. (dok. Nr. 597151) Norvegijos institucijų e. pašto raštai.

(44) 2011 m. gegužės 6 d. Norvegijos institucijų e. pašto raštas (dok. Nr. 597151).

(45) Kaip pagrįsta informacija, kurią Norvegijos institucijos pateikė 2010 m. kovo 8 d. raštu (dok. Nr. 549465).

(46) Žr. II.3.2 skirsnį.

(47) T. y. kad „reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatomas remiantis tipiškos, gerai veikiančios ir tinkamas transporto priemones, atitinkančias privalomus viešosios paslaugos reikalavimus, turinčios įmonės sąnaudų, kurios būtų susidariusios vykdant šiuos įsipareigojimus, analize, atsižvelgiant į atitinkamas pajamas ir pagrįstą pelną vykdant įsipareigojimus.“

(48) Žr. II.3.2 skirsnį.

(49) 2003 m. liepos 24 d. sprendimo Altmark Trans, C-280/00, Rink. p. I-7747, 92 punktas: „Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu. Šios sąlygos svarbu laikytis siekiant užtikrinti, kad įmonei gavėjai nesuteikiama jokio pranašumo, kuris iškraipytų konkurenciją ar galėtų ją iškraipyti, sustiprindamas tos įmonės konkurencinę padėtį.“

(50) 2003 m. liepos 3 d. sprendimas Chronopost , C-83/01 P, C-93/01 P ir C-94/01 P, Rink. p. I-6993.

(51) Ibid., 40 punktas.

(52) Žr. I.5.1 skirsnį.

(53) Žr. I.4.2. skirsnį.

(54) Loco citato.

(55) Žr. II.3.2 skirsnį, kuriame pateikiama papildomų nuorodų.

(56) 1999 m. birželio 29 d. sprendimo Déménagements-Manutention Transport SA, C-256/97, Rink. p. I-3913, 27 punktas.

(57) 2010 m. rugsėjo 30 d. Norvegijos institucijų raštas (dok. Nr. 571786), p. 14.

(58) 2008 m. gegužės 13 d. Transporto ir ryšių ministerijos raštas Næringslivets Hovedorganisasjon (dok. Nr. 595326) ir 2011 m. gegužės 3 d. Norvegijos institucijų e. pašto raštas (dok. Nr. 596802).

(59) 2011 m. gegužės 6 d. Norvegijos institucijų e. pašto raštas (dok. Nr. 597151).

(60) 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Lichtenšteino Kunigaikštystė ir kiti prieš ELPA priežiūros instituciją, E-4/10, E-6/10 ir E-7 (OL C 294, 2011 10 6, p. 7 ir EEE priedas Nr. 53, 2011 10 6, p. 1), 87 punktas ir 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimo Adria-Wien Pipeline, C-143/99, Rink. p. I-3913, 41 punktas.

(61) 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimas Adria-Wien Pipeline, C-143/99, Rink. p. I-3913.

(62) 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimo Adria-Wien Pipeline, C-143/99, Rink. p. I-3913, 49–53 punktai.

(63) Žr. Institucijos sprendimo Nr. 501/08/COL, kuriuo patvirtinama NOx fondo schema ir kurį galima rasti interneto svetainėje http://www.eftasurv.int/?1=1&showLinkID=14653&1=1, I.2.1 skirsnį.

(64) Žr. II.3.2 skirsnį.

(65) 1980 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Philip Morris , 730/79, Rink. p. 2671, 11 punktas.

(66) OL L 30, 1998 2 5, įtraukta kaip EEE susitarimo XIII priedo 53a punktas.

(67) T. y. Seabourn Cruise Line Limited ir Silversea Cruises Ltd.

(68) Institucijos gairių dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma 2 punktas.

(69) Žr. Institucijos jūrų transporto gairių 2.2 skirsnį: „Valstybės pagalba visada turi būti apribojama tuo, kas būtina jos tikslui pasiekti, ir skiriama skaidriai.“

(70) Žr. Komisijos sprendimo byloje N 62/05 (Italija) 46 punktą ir sprendimo byloje N 265/06 (Italija) 48 punktą.

(71) Žr. Institucijos jūrų transporto gairių 2.2 skirsnį.

(72) Žr. Kompensacijos už viešąją paslaugą gairių 2.4 skirsnį.

(73) Sprendimo Nr. 325/10/COL II.3 skirsnis.

(74) Žr. 2003 m. liepos 3 d. sprendimo Chronopost, C-83/01 P, C-93/01 P ir C-94/01 P, Rink. p. I-6993, 40 punktą. Taip pat žr. Kompensacijos už viešąją paslaugą gairių 15 punktą.

(75) Žr. 2003 m. liepos 3 d. sprendimo Chronopost, C-83/01 P, C-93/01 P ir C-94/01 P, Rink. p. I-6993, 40 punktą.

(76) Pirmieji keturi Kompensacijos už viešąją paslaugą gairių 15 punkto sakiniai.

(77) Institucijos gairių dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo viešųjų paslaugų transliavimui (žr. OL L 124, 2012 5 11, p. 40, ir EEE priedą Nr. 26, 2012 5 11, p. 1 – jas taip pat galima rasti interneto svetainėje http://www.eftasurv.int/media/state-aid-guidelines/Part-IV—The-application-of-the-state-aid-rules-to-public-service-broadcasting.pdf) 66–67 punktai.

(78) Ibid., 67 punktas.

(79) Su šiuo požiūriu Teismas sutiko 1997 m. vasario 27 d. sprendimo Fédération française des sociétés d’assurances (FFSA) prieš Komisiją, T-106/95, Rink. p. II-229, 105 punkte.

(80) Du pirmieji PWC ataskaitoje nustatyti metodai (žr. pagrindinę medžiagą, 2007 m. rugsėjo 27 d. dokumentą Hurtigruteavtalen – økonomiske beregninger), pirmoji BDO ataskaita, p. 11–21, ir antroji BDO ataskaita, p. 5–11.

(81) Žr. PWC ataskaitos 2007 m. rugsėjo 27 d. pagrindinį dokumentą Hurtigruteavtalen – økonomiske beregninger, p. 3, pirmąją BDO ataskaitą, p. 7 (abu dok. Nr. 514420), ir antrąją BDO ataskaitą, p. 4 (dok. Nr. 571486).

(82) Žr. Institucijos jūrų transporto gairių 2 skirsnio 2 dalį: „Valstybės pagalba visada turi būti <…> skiriama skaidriai.“ Taip pat žr. Kompensacijos už viešąją paslaugą gairių 18 punktą: „Kai įmonė vykdo veiklą, kuri priskiriama visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms, bei joms nepriskiriamą veiklą, vidaus sąskaitose turi būti atskirai pateiktos su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis ir su kitomis paslaugomis susijusios sąnaudos ir pajamos bei nurodyti sąnaudų ir pajamų paskirstymo kriterijai.“

(83) T. y. apskaičiavimai pagrįsti MS Narvik (pirmoji PWC ataskaitoje nustatyta alternatyva, 2007 m. rugsėjo 27 d. dokumentas Hurtigruteavtalen – økonomiske beregninger (dok. Nr. 514420, p. 57) arba MS Vesterålen (antroji BDO ataskaita (dok. Nr. 571486) p. 4).

(84) 1995 m. birželio 8 d. sprendimo Siemens SA prieš Komisiją, T-459/93, Rink. p. II-1675, 76 ir 77 punktai.

(85) Plg. su 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimo Freistaat Sachsen ir Volkswagen AG prieš Komisiją, T-132/96 ir T-143/96, Rink. p. II-3663, 167 punktu. Laikytasi Komisijos sprendimo byloje C-47/1996, Crédit Lyonnais, (OL L 221, 1998 8 8, p. 28, 10.1 punkte), Komisijos sprendimo byloje C 28/02, Bankgesellshaft Berlin (OL L 116, 2005 5 4, p. 1, 153 ir paskesniuose punktuose) ir Komisijos sprendimo byloje C 50/06, BAWAG (166 punkte). Žr. 2007 m. gruodžio 5 d. Komisijos sprendimą byloje NN 70/07, Northern Rock (OL C 43, 2008 2 16, p. 1), 2008 m. balandžio 30 d. Komisijos sprendimą byloje NN 25/08, Sanavimo pagalba WestLB (OL C 189, 2008 7 26, p. 3), 2008 m. birželio 4 d. Komisijos sprendimą byloje C 9/08, SachsenLB (OL C 71, 2008 3 18, p. 14).

(86) Žr. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 32 ir 8–12 punktus.

(87) Žr. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 33 punktą. Hurtigruten nėra MVĮ.

(88) Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 34 punktas.

(89) 2001 m. kovo 22 d. sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-17/99, Rink. p. I-2481, 46 punktas ir 1994 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-278/92, C-279/92 ir C-280/921994, Rink. p. I-4103, 67 punktas.

(90) 2008 m. lapkričio 14 d. St.prp. Nr. 24 (2008–2009 m.) ir 2008 m. gruodžio 4 d. Innst. S. Nr. 92 (2008–2009 m.).

(91) Minima 2010 m. kovo 8 d. Norvegijos institucijų rašto (dok. Nr. 549465) p. 9.

(92) Iš Norvegijos institucijų pateiktos informacijos akivaizdžiai matyti, kad 2008 m. jų įsipareigojimas skirti papildomą kompensaciją nebuvo susietas su Hurtigruten restruktūrizavimo sąlyga.

(93) Žr. 2001 m. kovo 22 d. sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-17/99, Rink. p. I-2481, 46 punktą.

(94) Žr. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 33 ir 34 punktus.

(95) Atsakymo į sprendimą pradėti procedūrą (dok. Nr. 571486) 28 p. Norvegijos institucijos paminėjo antrojo Hurtigruten teisininkų parengto memorandumo (2010 m. vasario 24 d.), kuris pridėtas prie 2010 m. kovo 8 d. Norvegijos institucijų rašto Institucijai (dok. Nr. 549465), 3.2 skirsnį. Šiame memorandume paprasčiausiai išvardijami keli turto vienetai, veikla, kurią įmonė pardavė skoloms sumažinti, ir planai parduoti papildomo turto, tačiau, Institucijos nuomone, nepateikiama jokio patikimo plano nustatyti kompensacines priemones.

(96) 1973 m. liepos 12 d. sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-70/72, Rink. p. 813, 13 punktas.

(97) 1994 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-278/92, C-279/92 ir C-280/92, Rink. p. I-4103, 75 punktas.

(98) 1999 m. birželio 17 d. sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-75/97, Rink. p. I-3671, 64 ir 65 punktai. Žr. 2005 m. liepos 21 d. sprendimo Fesil ir Finnfjord, PIL ir kiti bei Norvegija prieš ELPA priežiūros instituciją, E-5/04, E-6/04 ir E-7/04, ELPA teismo ataskaitos p. 121, 178 punktą ir 2002 m. kovo 7 d. sprendimo Italija prieš Komisiją, C-310/99, Rink. p. I-2289, 98 punktą. Taip pat žr. Institucijos neteisėtos ir nederančios pagalbos susigrąžinimo gairių (žr. OL L 105, 2011 4 21, p. 32, EEE priedą Nr. 23, 2011 4 21, p. 1), kurias galima rasti interneto svetainėje http://www.eftasurv.int/state-aid/legal-framework/state-aid-guidelines/, 2.2.1 skirsnį.

(99) Žr. 2005 m. liepos 21 d. sprendimo Fesil ir Finnfjord, PIL ir kiti bei Norvegija prieš ELPA priežiūros instituciją, E-5/04, E-6/04 ir E-7/04, ELPA teismo ataskaitos p. 121, 178–181 punktus ir 1990 m. vasario 14 d. sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 301/87, Rink. p. I-307, 61 punktą.

		ISSN 1977-0723 doi:10.3000/19770723.L_2012.175.lit
Europos Sąjungos oficialusis leidinys		L 175

Leidimas lietuvių kalba	Teisės aktai	55 tomas 2012m. liepos 5d.

Turinys		II Įstatymo galios neturintys teisės aktai	Puslapis
		TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI
		2012/357/ES
	*	2012 m. birželio 15 d. AKR ir ES ministrų tarybos sprendimas Nr. 2/2012 dėl statuso suteikimo Pietų Sudano Respublikai Partnerystės susitarimo tarp Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių atžvilgiu	1
		REGLAMENTAI
	*	2012 m. birželio 7 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 587/2012, kuriuo uždraudžiama su Portugalijos vėliava plaukiojantiems laivams žvejoti atlantinius marlinus Atlanto vandenyne	3
	*	2012 m. liepos 3 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 588/2012, kuriuo į saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą įtraukiamas pavadinimas [Kalocsai fűszerpaprika-őrlemény (SKVN)]	5
	*	2012 m. liepos 4 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 589/2012, kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką patvirtinama veiklioji medžiaga fluksapiroksadas ir iš dalies keičiamas Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 540/2011 priedas ( 1 )	7
		2012 m. liepos 4 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 590/2012, kuriuo nustatomos standartinės importo vertės, skirtos tam tikrų vaisių ir daržovių įvežimo kainai nustatyti	11
		2012 m. liepos 4 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 591/2012, kuriuo iš dalies keičiamos Įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 971/2011 nustatytos kai kurių cukraus sektoriaus produktų tipinės kainos ir papildomi importo muitai 2011–2012 prekybos metais	13
		SPRENDIMAI
		2012/358/ES
	*	2012 m. liepos 3 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas, kuriuo nustatomas Sąjungos finansinis įnašas išlaidoms, patirtoms taikant skubias kovos su paukščių gripu priemones 2010 m. lapkričio mėn. Vokietijoje, atlyginti (pranešta dokumentu Nr. C(2012) 4359)	15
		2012/359/ES
	*	2012 m. birželio 28 d. Europos centrinio banko sprendimas, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas ECB/2011/25 dėl papildomų laikinų priemonių, susijusių su Eurosistemos refinansavimo operacijomis ir įkaito tinkamumu (ECB/2012/11)	17

	III Kiti aktai
	EUROPOS EKONOMINĖ ERDVĖ
	205/2011/COL
*	2011 m. birželio 29 d. ELPA priežiūros institucijos sprendimas Nr. 205/11/COL dėl papildomo susitarimo dėl Hurtigruten paslaugos (Norvegija)	19

Nr.	5/T&Q
Valstybė narė	Portugalija
Ištekliai	BUM/ATLANT
Rūšis	Atlantinis marlinas (Makaira nigricans)
Zona	Atlanto vandenynas
Data	2012 m. gegužės 13 d.

(EUR/100 kg)
KN kodas	Trečiosios šalies kodas (1)	Standartinė importo vertė
0702 00 00	TR	50,2
0702 00 00	ZZ	50,2
0707 00 05	TR	103,7
0707 00 05	ZZ	103,7
0709 93 10	TR	119,0
0709 93 10	ZZ	119,0
0805 50 10	AR	63,5
	TR	54,0
	UY	93,7
	ZA	93,8
	ZZ	76,3
0808 10 80	AR	205,4
	BR	81,6
	CL	105,8
	CN	100,6
	NZ	131,5
	US	177,2
	UY	58,9
	ZA	106,0
	ZZ	120,9
0808 30 90	AR	173,5
	CL	108,9
	CN	83,4
	NZ	207,2
	ZA	112,5
	ZZ	137,1
0809 10 00	TR	187,1
0809 10 00	ZZ	187,1
0809 29 00	TR	328,9
0809 29 00	ZZ	328,9
0809 30	TR	214,9
0809 30	ZZ	214,9

(EUR)
KN kodas	Tipinė kaina už 100 kg neto atitinkamo produkto	Papildomas muitas už 100 kg neto atitinkamo produkto
1701 12 10 (1)	39,85	0,00
1701 12 90 (1)	39,85	2,65
1701 13 10 (1)	39,85	0,00
1701 13 90 (1)	39,85	2,95
1701 14 10 (1)	39,85	0,00
1701 14 90 (1)	39,85	2,95
1701 91 00 (2)	50,39	2,35
1701 99 10 (2)	50,39	0,00
1701 99 90 (2)	50,39	0,00
1702 90 95 (3)	0,50	0,22