28.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 203/1

(1)

Komisija iš spaudos ir banko Tercas-Cassa di Risparmio della Provincia di Teramo S.p.A. ir Italijos indėlių garantijų sistemos (toliau – IGS), t. y. Fondo Interbancario di Tutela dei Depositi (toliau – FITD arba Fondas) tinklalapių sužinojo apie FITD paramos šiam bankui intervenciją.

(2)

2014 m. rugpjūčio 8 d. ir 2014 m. spalio 10 d. raštais Komisija Italijos valdžios institucijų paprašė informacijos; į raštus atsakyta 2014 m. rugsėjo 16 d. ir 2014 m. lapkričio 14 d.

(3)

2015 m. vasario 27 d. raštu (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) Komisija pranešė Italijai apie savo sprendimą pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl nagrinėjamos pagalbos.

(4)

Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas 2015 m. balandžio 24 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl minėtosios pagalbos.

(5)

2015 m. balandžio 2 d. Komisija gavo Italijos pastabas.

(6)

2015 m. gegužės 22 d. Komisija gavo dviejų suinteresuotųjų šalių – Tercas-Cassa di Risparmio della Provincia di Teramo S.p.A. ir Banca Popolare di Bari S.C.p.A. (toliau – BPB) – pastabas.

(7)

Tą pačią dieną gavo ir Italijos banko (toliau – BOI) ir FITD pastabas.

(8)

2015 m. birželio 9 d. Komisija persiuntė šias pastabas Italijai, suteikdama jai galimybę pateikti savo poziciją. Italija informavo Komisiją, jog neturi jokių komentarų dėl persiųstų pastabų.

(9)

2015 m. rugpjūčio 13 d. ir 2015 m. rugsėjo 17 d. įvyko du Italijos valdžios institucijų ir suinteresuotųjų šalių susirinkimai, per kuriuos Italija išsamiau išdėstė savo ankstesniuose oficialiuose pranešimuose pateiktus argumentus.

(10)

Tercas-Cassa di Risparmio della Provincia di Teramo S.p.A. yra bankų grupės (toliau – Tercas), veikiančios daugiausia Abrucų regione, kontroliuojančioji bendrovė. 2011 m. pabaigoje pagrindinis kontroliuojančiosios bendrovės akcininkas buvo Fondazione Tercas, kuriam tuo metu priklausė 65 % kontroliuojančiosios bendrovės.

(11)

2011 m. pabaigoje grupei Tercas priklausė Banca Caripe S.p.A. (toliau – Caripe), daugiausia Abrucų regione veikiantis bankas, kurį ji įsigijo 2010 m. pabaigoje (įsigydama 90 % akcijų) ir įtraukė į savo konsoliduotąsias finansines ataskaitas. Tercas turėjo 50 mln. EUR kapitalą ir 311 mln. EUR rezervų.

(12)

2011 m. pabaigoje Tercas turėjo 5,3 mlrd. EUR bendro konsoliduoto turto, 4,5 mlrd. EUR klientams suteiktų grynųjų kreditų, 2,7 mlrd. EUR skolų klientams, 165 filialus ir 1 225 darbuotojus.

(13)

2012 m. balandžio 17 d., atlikęs grupės Tercas patikrinimą (3), Italijos bankas pasiūlė Italijos ekonomikos ir finansų ministerijai nustatyti šiam bankui specialųjį administravimą pagal Italijos bankų įstatymo (toliau – Testo unico bancario arba TUB) buvusį 70 straipsnį.

(14)

2012 m. balandžio 30 d. Ekonomikos ir finansų ministerija priėmė dekretą, kuriuo bankui Tercas nustatė specialųjį administravimą (4). Italijos bankas paskyrė specialųjį administratorių, kuris turėjo nustatyti padėtį, sustabdyti pažeidimus ir skatinti indėlininkų interesams naudingus sprendimus.

(15)

Specialusis Tercas administratorius įvertino įvairias galimybes Tercas sunkumams įveikti. Iš pradžių svarstytos dvi Tercas rekapitalizavimo galimybės, t. y. Fondazione Tercas (pagrindinio Tercas akcininko) arba Credito Valtellinese (kuriam priklausė 7,8 % akcijų) intervencijos, bet šios galimybės vėliau buvo atmestos.

(16)

2013 m. spalio mėn., pritariant Italijos bankui, specialusis administratorius užmezgė ryšį su BPB, kuris domėjosi kapitalo injekcijos į Tercas galimybe su sąlyga, kad bus atliktas išsamus Tercas ir Caripe turto patikrinimas ir, kad FITD visiškai padengs neigiamą Tercas kapitalą.

(17)

2013 m. spalio 25 d., remdamasis FITD įstatų 29 straipsniu, grupės Tercas specialusis administratorius FITD pateikė prašymą taikyti ne didesnės kaip 280 mln. EUR sumos paramos intervenciją, kuria numatytas rekapitalizavimas, padengiant 2013 m. rugsėjo 30 d. esamą neigiamą grupės Tercas kapitalą, ir FITD įsipareigojimas įsigyti sumažėjusios vertės turtą.

(18)

2013 m. spalio 28 d. susirinkime FITD valdymo komitetas nusprendė taikyti ne didesnės kaip 280 mln. EUR sumos paramos intervenciją grupei Tercas, remdamasis TUB 96b straipsnio 1 dalies d punktu. 2013 m. spalio 29 d. pritariamąjį sprendimą dėl intervencijos patvirtino FITD taryba.

(19)

2013 m. spalio 30 d. FITD pateikė Italijos bankui prašymą leisti įgyvendinti šią paramos intervenciją; 2013 m. lapkričio 4 d. Italijos bankas dėl jos suteikė leidimą. Vis dėlto šios paramos intervencijos FITD neįgyvendino.

(20)

2014 m. kovo 18 d. išsamus Tercas turto patikrinimas baigėsi FITD ir bankų grupės BPB, patronuojamos kontroliuojančiosios bendrovės Banca Popolare di Bari S.C.p.A., ekspertų nesutarimu. Ginčą šalys išsprendė sutardamos dėl Italijos banko pasiūlyto arbitro intervencijos. Per išsamų turto patikrinimą turto vertė buvo dar kartą pakoreguota.

(21)

2014 m. liepos 1 d. FITD pateikė Italijos bankui antrą prašymą leisti grupei Tercas taikyti paramos intervenciją pakeistomis sąlygomis.

(22)

2014 m. liepos 7 d. Italijos bankas davė leidimą taikyti šią paramos intervenciją pakeistomis sąlygomis (5).

(23)

Italijos bankas davė specialiajam Tercas administratoriui leidimą 2014 m. liepos 27 d. sušaukti neeilinį Tercas akcininkų susirinkimą, kad būtų nuspręsta dėl specialiojo administravimo metu atsiradusių nuostolių padengimo ir dėl BPB skirto kapitalo padidinimo 230 mln. EUR.

(24)

2012 m. sausio 1 d.–2014 m. kovo 31 d. grupės Tercas nuostoliai sudarė 603 mln. EUR. 2014 m. kovo 31 d., visiškai nurašius likusią balanso poziciją, sudariusią 337 mln. EUR, Tercas grynojo turto balansas buvo neigiamas ir sudarė – 266 mln. EUR (6).

(25)

2014 m. liepos 27 d. per Tercas akcininkų susirinkimą (7) priimti šie nutarimai:

(26)

2014 m. rugsėjo mėn. Tercas rekapitalizavo savo patronuojamą bendrovę Caripe 75 mln. EUR kapitalo injekcija.

(27)

2014 m. spalio 1 d. grupės Tercas specialusis administravimas buvo panaikintas, o BPB paskyrė naujus bendrovės organus.

(28)

2014 m. rugsėjo 30 d., specialiojo administravimo laikotarpio pabaigoje, Tercas turėjo 2 994 mln. EUR turto, 2 198 mln. EUR skolų klientams, 1 766 mln. EUR veiksnių grynųjų paskolų, 716 mln. EUR atidėjinių sumažėjusios vertės paskoloms ir 182 mln. EUR bendro 1 lygio kapitalo (8).

(29)

2015 m. kovo mėn. grupė BPB dar kartą padidino Tercas kapitalą 135,4 mln. EUR (kurių 40,4 mln. EUR skirti patronuojamai bendrovei Caripe) per 2014 m. 4-ąjį trimestrą patirtiems papildomiems nuostoliams bei 2015 m. ir 2016 m. restruktūrizacijos išlaidoms padengti ir Tercas kapitalo koeficientams pagerinti.

(30)

Banca Popolare di Bari S.C.p.A. yra bankų grupės BPB, veikiančios daugiausia Italijos pietuose, kontroliuojančioji bendrovė. 2013 m. pabaigoje BPB turėjo 10,3 mlrd. EUR bendro turto, 6,9 mlrd. EUR klientams suteiktų kreditų, 6,6 mlrd. EUR skolų klientams, 247 filialus ir 2 206 darbuotojus, 1 lygio kapitalo koeficientas buvo 8,1 %, o bendro kapitalo koeficientas – 11 %

(31)

2014 m. gruodžio mėn. grupė BPB padidino kapitalą 500 mln. EUR, kuriuos sudarė išleistos naujos akcijos už ne didesnę kaip 300 mln. EUR sumą ir ne didesnė kaip 200 mln. EUR 2 lygio subordinuotoji paskola. Kapitalo padidinimas sustiprino BPB kapitalo koeficientus, kuriems įtakos turėjo Tercas įsigijimas.

(32)

Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB (9), galiojusia FITD taikant intervenciją Tercas, jokia kredito įstaiga, neprisijungusi prie oficialiai pripažinto indėlių garantijų sistemos, negali priimti indėlių (10). TUB 96 straipsnyje nustatyta, kad „Italijos bankai prisijungia prie vienos iš Italijoje įsteigtų ir pripažintų indėlininkų garantijų sistemų. Kooperatinio kredito bankai prisijungia prie jų sričiai įsteigtos indėlininkų garantijų sistemos“ (11).

(33)

Šiuo metu Italijoje veikia dvi indėlių garantijų sistemos:

(34)

Remiantis TUB 96a straipsniu ir FITD įstatų 29 straipsniu, FITD gali tam tikromis sąlygomis įgyvendinti paramos intervencijas, skirtas konsorciumo nariais esantiems bankams, kuriems nustatytas specialusis administravimas.

(35)

Šios intervencijos finansuojamos ex post iš privalomų konsorciumo nariais esančių bankų įnašų. Individualūs įnašai apskaičiuojami remiantis susijusiomis įstatų nuostatomis (14), proporcingai kiekvieno atskiro banko turimų apdraustų indėlių sumai. Įnašai tiesiai neregistruojami FITD balanse, jie yra atskirose sąskaitose, kurių kiekviena skirta susijusiai intervencijai.

(36)

Sprendimus dėl paramos intervencijų priima šie du vadovaujamieji FITD organai:

(37)

Valdymo komitetas yra įgaliotas spręsti dėl paramos intervencijų, skiriamų finansavimo ir garantijų (19) forma, o spręsti dėl nuosavybės priemonių įsigijimo ir kitų techninių paramos formų kompetenciją turi Taryba Valdymo komiteto siūlymu (20).

(38)

FITD paramos intervenciją, kurią Italijos bankas leido taikyti 2014 m. liepos 7 d., sudaro šios priemonės:

1)

2)

3)

(39)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija darė preliminarią išvadą, jog priemonės, apie kurias nepranešta, galėtų būti valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, ir išreiškė dvejones dėl priemonių suderinamumo su vidaus rinka.

(40)

Komisija priėjo prie preliminarios išvados, kad FITD paramos intervencija yra priskirtina Italijos valstybei ir, kad FITD ištekliams taikoma viešoji kontrolė. Konkrečiau FITD intervencijos vykdomos pagal valstybės nustatytą viešąjį įgaliojimą: TUB yra pagrindas pripažįstant FITD privalomąja indėlių garantijų sistema; TUB 96b straipsniu FITD leidžiama taikyti kitokias intervencijas, ne tik tiesiogiai likvidavimo atveju išmokant kompensacijas apdraustiems indėlininkams; FITD įstatus tvirtina Italijos bankas. Be to, nors FITD gali taikyti intervencijas ne tik likvidavimo atvejais ir pasitelkdama kitokias priemones, šioms intervencijoms būtinas Italijos valstybės leidimas suteikiamas per Italijos banką.

(41)

Kalbant apie tai, ar esama atrankiojo pranašumo, Komisija pažymėjo, kad FITD intervencijos nebuvo taikomos kaip rinkos investavimo priemonės, kadangi FITD suteikė paramą skirdama negrąžintiną įnašą neigiamam kapitalui padengti ir nenustatė jokio užmokesčio už grupei Tercas suteiktas garantijas. Šios priemonės leido Tercas pasilikti rinkoje, iš kurios būtų turėjusi pasitraukti, jeigu tos paramos nebūtų gavusi.

(42)

Komisija darė preliminarią išvadą, jog, atsižvelgiant į tai, kad priemonės yra susijusios tik su grupe Tercas, jos yra atrankinio pobūdžio ir iškraipo konkurenciją, kadangi išvengta pagalbos gavėjo bankroto bei pasitraukimo iš rinkos. Taip pat grupė Tercas konkuruoja su užsienio įmonėmis, todėl darytas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

(43)

Komisija laikėsi nuomonės, kad, jeigu 1, 2 ir 3 priemonės būtų valstybės pagalba, tai jos suteiktos pažeidžiant Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatytus įpareigojimus.

(44)

Italija laikosi nuomonės, jog su paramos intervencija susijusios priemonės nėra privalomojo pobūdžio, nes FITD turėjo visišką laisvę nuspręsti, kuriame etape ir kokio dydžio intervenciją taikyti bei kokias konkrečias priemones pasitelkti. Be to, tomis priemonėmis tiesiogiai nesiekta TUB numatytų privalomųjų tikslų, priešingai jomis tiesiogiai siekta kitokio ar bet kuriuo atveju papildomo tikslo, t. y. sanuoti sunkumų patiriantį banką. Bet kuris tikslas, sutapęs su siekiu apsaugoti indėlininkus, yra tik atsitiktinio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu Komisijos nurodyta byla T-251/11 Austrija/Komisija (Austrian Green Electricity Act)  (23) yra visiškai nesusijusi. Nurodytas atvejis susijęs su atleidimą nuo mokesčių nustatančia nuostata, kuri savaime yra viešojo pobūdžio, todėl pagrindžia tariamą priemonės priskirtinumą valstybei.

(45)

Be to, Italija tvirtina, kad Komisijos pateiktas aiškinimas, paremtas tam tikra prielaida, jog valstybės pagalbai priskirtina bet kokia indėlių garantijų sistemos intervencija, yra nepagrįstas Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/49/ES (24) (kuri dar nebuvo perkelta į nacionalinę teisę ir priimant priemones dar nebuvo pasibaigęs terminas ją perkelti į nacionalinę teisę). Šio Komisijos aiškinimo taip pat negalima pagrįsti 2013 m. Bankų komunikatu (25). Konkrečiau, remiantis šio komunikato 63 punktu, sprendimus dėl indėlių garantinių lėšų panaudojimo galima priskirti valstybei tik atskirai išnagrinėjus kiekvieną atvejį, o Direktyvos 2014/49/ES 11 straipsnyje nenustatytas bendrasis įpareigojimas iš anksto pranešti apie bet kurį garantinių lėšų panaudojimą. Komisijai iš anksto pranešti būtina tik tuo atveju, jei atlikus konkretų patikrinimą, nustatoma, kad paramos priemonė yra valstybės pagalba.

(46)

Kalbant apie FITD intervencijos priskirtinumą Italijai, Italijos valdžios institucijos grindžia savo analizę byloje Stardust Marine  (26) įtvirtintu priskirtinumo kriterijumi, kurio nagrinėjamas atvejis esą neatitinka dėl toliau išdėstytų priežasčių. Pirmiausia, FITD yra privatine teise reglamentuojama įstaiga, kuri sprendžia tik per susirinkimą ir vadovaujamuosius organus, kurių visi nariai yra konsorciumo nariais esančių bankų atstovai ir veikia visiškai savarankiškai. Sprendimo dėl paramos intervencijų priėmimo procesas yra visiškai nepriklausomas, nenumatant jokio aktyvaus Italijos banko ar kitos viešojo sektoriaus institucijos dalyvavimo. Tai, kad Italijos banko atstovas dalyvauja FITD vadovaujamųjų organų susirinkimuose, negali būti laikoma aktyvaus Italijos banko dalyvavimo Fondo sprendimų priėmimo procesuose rodikliu, kadangi turima atstovavimo funkcija yra tik pasyvaus stebėtojo vaidmuo.

(47)

Be to, Italija teigia, kad Italijos banko turimas įgaliojimas patvirtinti FITD įstatus bei galimus jo pakeitimus ir duoti leidimą atskiroms intervencijoms nedaro poveikio FITD savarankiškumui, kadangi Italijos banko veikla, kurią jis vykdo kaip valdžios institucija, prižiūrinti ir vadovaujanti krizių valdymui remiantis TUB, yra susijusi tik su vėlesniu leidimo suteikimu. Italijos banko sprendimas yra patvirtinamoji priemonė, kuria tik formaliai vėliau patikrinamas jau visais aspektais įvykdyto privataus pobūdžio veiksmo teisėtumas. Šią analizę esą patvirtina faktai, visų pirma Italijos banko priimta FITD įgaliojimo priemonė, kuriuo jis pripažįsta, jog niekaip nevertins FITD priimtų sprendimų. Siekdama pagrįsti šį argumentą Italija teigia, kad nagrinėjamas atvejis turi panašumų su Sicilcassa  (27) atveju, kai Komisija priėjo prie išvados, jog intervencija nėra valstybės pagalba atsižvelgiant į lemiamą privačių įstaigų dalyvavimą.

(48)

Dėl sprendime pradėti procedūrą Komisijos nurodytų įrodymų, Italijos teigimu, jie neįrodo Italijos banko dalyvavimo FITD sprendimų priėmimo procese. Italijos teigimu, specialusis administratorius, nors ir paskirtas Italijos banko, nebuvo įgaliotas daryti tiesioginį poveikį FITD priimtam sprendimui asignuoti lėšas sunkumų patiriančiam bankui. Administratorius veikė kaip banko, kuriam nustatytas specialusis administravimas, valdytojas ir teisinis atstovas, o ne atstovavo Italijos banko interesams. Kitaip tariant, jis perėmė visus paleistų vadovaujamųjų organų privatine teise reglamentuojamus įgaliojimus. Antra, Italija prieštarauja dėl Italijos banko intervenciją patvirtinančio elemento. Italija laikosi nuomonės, jog FITD generalinio direktoriaus 2014 m. gegužės 28 d. pranešimo ištrauka, kurioje minima, kad Italijos banko atstovas „pakvietė Fondą ieškoti subalansuoto susitarimo su BPB dėl neigiamo kapitalo padengimo […]“, turi būti aiškinama kaip palinkėjimas, o ne kaip įsakymas. Galiausia, Italijos teigimu, jokiame protokole, susijusiame su FITD vadovaujamųjų organų priimtais nutarimais dėl Tercas skirtos intervencijos, nėra nė vienos Italijos banko pozicijos, kuri galėtų leisti manyti apie Fondui daromą jo įtaką.

(49)

Savo pastabose dėl sprendimo pradėti procedūrą Italijos bankas neigia, kad FITD paramos intervencija yra priskirtina valstybei, kadangi:

(50)

Dėl pirmojo punkto, Italijos banko teigimu, vienintelis indėlių garantijų sistemos viešasis įgaliojimas yra išmokėti apdraustiems indėlininkams kompensacijas: TUB 96a straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys, kuriuo FITD leidžiama taikyti kitokias intervencijas, ne tik likvidavimo atveju išmokant kompensacijas apdraustiems indėlininkams, negali būti laikomas elementu, įrodančiu, jog FITD intervencijos, kurios nėra kompensacijos apdraustiems indėlininkams, priskirtinos valstybei, jis taip pat negali būti laikomas viešosios politikos įgaliojimo suteikimu FITD. Šia nuostata tiesiog leidžiama pasitelkti kitokias intervencijos formas.

(51)

Direktyvoje 2014/49/ES pateikta nuoroda į kredito įstaigos bankrotą rodo tik tai, kad bendras priemonių tikslas yra apriboti garantinių sistemų intervencijos išlaidas, apsisaugant nuo kompensacijų apdraustiems indėlininkams ir kartu nuo bankų bankroto. Tai, kad Direktyvoje 2014/49/ES nenustatyta sąlyga pateikti indėlių garantijų sistemų paramos priemones Komisijai, rodo, kad turima diskrecija spręsti dėl priemonių negali pati savaime būti įrodymu, jog indėlių garantijų sistemai suteiktas viešasis įgaliojimas.

(52)

Be to, Italijos bankas laikosi nuomonės, jog FITD įstatų 29 straipsniu, pagal kurį FITD gali taikyti paramos intervenciją bankui, kuriam nustatytas specialusis administravimas, tik tada, „kai yra perspektyvų banką sanuoti, ir kai galima numatyti mažesnę naštą, palyginti su intervencija likvidavimo atveju“, norima pasakyti visai ką kitą nei sprendimo pradėti procedūrą ištraukoje, kurioje Komisija tvirtino, kad Italija leido indėlių garantijų sistemos intervenciją, siekdama „išvengti kredito įstaigos bankroto“.

(53)

Galiausia tai, kad Italijos bankas turi duoti leidimą FITD paramos intervencijoms, nerodo, jog FITD siekia viešojo intereso tikslo. Tvirtinti priešingai reikštų laikytis nuomonės, jog bet kokia banko veikla, kuriai taikoma Europos centrinio banko ar Italijos banko priežiūra yra viešojo intereso lemiama veikla. Be to, Italijos bankas turėtų veikti nepriklausomai nuo valstybės remiantis Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013 (29) 19 straipsniu.

(54)

Kalbant apie antrąjį punktą, Italijos bankas vykdo tik priežiūros įgaliojimus, kuriais siekiama apsaugoti indėlininkus, bankų sistemos stabilumo ir tinkamo bei riziką ribojančio bankų valdymo (TUB 5 straipsnis). TUB 96b straipsnio 1 dalies b punkto nuostata, pagal kurią Italijos bankas „derina garantijų sistemų veiklą su bankų krizes reglamentuojančiais tiesės aktais ir priežiūros veikla“, Italijos bankui priskiriamas tik bendrasis įgaliojimas, kuriuo siekiama užtikrinti indėlių garantijų sistemų ir priežiūros veiklos nuoseklumą; šis įgaliojimas įgyvendinamas tik suteikiant leidimą intervencijai.

(55)

Kadangi Italijos bankas privalo veikti nepriklausomai nuo valstybės, jo įgaliojimų įgyvendinimas FITD paramos intervencijų bankams atžvilgiu negali būti laikomas viešąja išteklių kontrole ar susijusiais su valdžios institucijų įgaliojimais. Dėl šios priežasties nagrinėjamas atvejis turi neabejotinų panašumų su byla Doux Élevage  (30).

(56)

Be to, Italijos bankas tvirtina, jog neprisideda nei prie FITD paramos intervencijų parengimo, nei prie jų įgyvendinimo ir, kad galimi Italijos banko ir FITD kontaktai prieš FITD pateikiant Italijos bankui prašymą duoti leidimą negali būti laikomi prisidėjimu prie tų priemonių. Italijos bankas pateikė tik pirmąsias gaires, susijusias išskirtinai su teisės aktų parametrais, kuriais vėliau rėmėsi suteikdamas leidimą.

(57)

Tai, kad Italijos bankas paskyrė specialųjį administratorių ir prižiūri jo veiklą nagrinėjamu atveju nėra svarbu, atsižvelgiant į tai, kad specialiojo administratoriaus uždaviniai ir tikslai iš esmės nesiskiria nuo įprasto privačios įmonės, patiriančios krizę, administratoriaus uždavinių ir tikslų, todėl specialusis administratorius neveikė Italijos banko vardu.

(58)

Italijos banko atstovas dalyvauja FITD tarybos ir valdymo komiteto susirinkimuose tik kaip stebėtojas, neturintis balsavimo teisės. Tai, kad FITD ir BPB ginčą dėl Tercas neigiamo kapitalo sumos išsprendė Italijos banko paskirtas arbitras, nėra svarbu, kadangi pačios šalys visiškai savarankiškai ir bendru sutarimu paprašė Italijos banko nurodyti asmenį, kurį vėliau pačios paskyrė arbitru. BPB nebūtų sutikusi prašyti Italijos banko paskirti arbitrą, jeigu šis būtų turėjęs funkciją „vadovauti ir nukreipti“ FITD.

(59)

Kalbant apie trečiąjį punktą, nagrinėjamas atvejis skiriasi nuo minimų sprendimo pradėti procedūrą 44 punkte, dėl kurių Komisija darė išvadą, jog indėlių garantijų sistemos intervencijos restruktūrizavimo ir likvidavimo atvejais yra valstybės pagalba.

(60)

Kalbant apie Danijos pagalbos schemą likvidavimo atveju (31), svarbūs šie aspektai: 1) vidaus teisės aktais išsamiai reglamentuotos sąlygos paramos intervencijoms; 2) komitetą išlaidoms, pasirenkant skirtingas galimybes, įvertinti skyrė Ekonomikos ir prekybos reikalų ministras; 3) tas pats komitetas turėjo įvertinti, ar pirkėjas yra pajėgus valdyti banką, patiriantį krizę, ir, ar komerciniu požiūriu sprendimas yra tvarus; 4) indėlių garantijų sistemos sprendimas buvo pagrįstas minėto komiteto vertinimu ir rekomendacijomis; 5) indėlių garantijų sistemos valdybos tarybą skyrė Ekonomikos ir prekybos reikalų ministras; 6) pastarasis taip pat turėjo patvirtinti perkančiojo banko ir indėlių garantijų sistemos susitarimą.

(61)

Su Lenkijos kredito unijų likvidavimu susijusios schemos atveju (32) indėlių garantijų sistemos suteiktos išmokos buvo neatsiejama kredito unijų likvidavimo schemos dalis, kurią Lenkijos valdžios institucijos parengė kaip valstybės pagalbą, apie kurią buvo pranešta Komisijai. Be to, indėlių garantijų sistemai „taikoma Vyriausybės kontrolė, pasinaudojant turimomis balsavimo teisėmis Fondo taryboje ir įvairiomis aplinkybėmis, kuriomis Finansų ministras turi teisę įsikišti ir priimti tiesioginius sprendimus, kurie turėtų įtakos Fondo veikimui“. Be to, Finansų ministro skiriamam Fondo tarybos pirmininkui priklauso lemiamas balsas, esant vienodam balsų skaičiui.

(62)

Kalbant apie sprendimą dėl Ispanijos banko CAM ir Banco CAM  (33) restruktūrizavimo, Ispanijos valdžios institucijos pasinaudojo finansine pagalba, gauta iš Fondo tvarkingam bankų restruktūrizavimui (34), t. y. iš pagalbai likvidavimo atveju skirto fondo, kurį kontroliuoja valstybė, ir iš Ispanijos indėlių garantijų fondo. Intervencijai palankus fondo sprendimas nebuvo pagrįstas savarankišku sprendimu, nes fondo intervencija buvo didesnės gelbėjimo operacijos dalis, dėl kurios sprendimą priėmė ir kurią įgyvendino Ispanijos valdžios institucijos.

(63)

Visų pirma, kitos suinteresuotosios šalys, t. y. FITD, BPB ir Tercas apskritai laikosi nuomonės, jog viešasis išteklių pobūdis ir paramos priskirtinumas valstybei yra dvi atskiros sudėtinės sąlygos. Todėl privačios kilmės ištekliai negali būti laikomi viešaisiais, nors pagal atliktą įvertinimą tų išteklių panaudojimas ir būtų priskirtinas valstybei.

(64)

Kitos suinteresuotosios šalys laikosi nuomonės, kad Komisija klaidingai tvirtino, jog labai tikėtina, kad indėlių garantijų sistemos suteikia valstybės pagalbą dėl to, kad jos veikia pagal viešuosius įgaliojimus ir yra kontroliuojamos valdžios institucijos. Šiuo atžvilgiu kitos suinteresuotosios šalys nurodo, kad 2013 m. Bankų komunikate neminimas indėlių garantijų sistemų valstybės pagalbos pobūdis, kad Direktyvoje 94/19/EB neminimas kitokių intervencijų, kurios nėra apdraustiems indėlininkams išmokamos kompensacijos, suderinamumas su teisės aktais dėl valstybės pagalbos, ir kad Direktyvoje 2014/49/ES priimta neutrali pozicija dėl tokių priemonių suderinamumo su valstybės pagalbą reglamentuojančiais teisės aktais.

(65)

Kitos suinteresuotosios šalys laikosi nuomonės, jog Komisija priėjo prie preliminarios išvados, jog FITD intervencijos priskirtinos valstybei, remdamasi tik tuo, kad tos intervencijos nustatytos teisės aktais, tačiau bylose PreussenElektra  (35) ir Doux Élevage  (36) Teisingumo Teismas visiškai atmetė galimybę, jog priemonės nustatymas valstybei priimant teisės aktą gali būti laikomas tinkamu elementu, siekiant tam tikrai priemonei priskirti valstybės pagalbos pobūdį. Byloje Austrian Green Electricity Act  (37) teismas atsižvelgė į skirtingus papildomus elementus, kurie rodė valstybės turėtą „kapiliarinę“ įtaką bendrovei ÖMAG (akcinei bendrovei, kuri turėjo kontroliuoti susijusią priemonę) ir kontrolę.

(66)

Kitos suinteresuotosios šalys laikosi nuomonės, jog tinkamas susijusių nacionalinių teisės aktų ir FITD sprendimų dėl Fondo paramos intervencijų, skirtų išvengti neatitaisomų bankų krizių, priėmimo mechanizmo aiškinimas atskleistų, jog Komisijos nurodyti elementai, kuriais remiantis prieita prie preliminarios išvados, jog FITD intervencijos priklauso nuo viešųjų įgaliojimų, yra nepagrįsti. Kitos suinteresuotosios šalys savo argumentą grindžia tuo, kad TUB 96a straipsniu nustatoma tik tai, kad indėlių garantijų sistemos „gali numatyti papildomus intervencijų atvejus ir formas“ (38). Dėl šio neįpareigojančio intervencijos pobūdžio FITD veiksmai nėra susiję su jo uždaviniu, įtvirtintu įstatuose.

(67)

Kitos suinteresuotosios šalys pažymi, kad kitokios intervencijos priemonės, kurios nėra apdraustiems indėlininkams išmokamos kompensacijos, buvo numatytos nuo pat FITD įkūrimo 1987 m., prieš įsigaliojant TUB 96a straipsniui.

(68)

FITD nurodo, kad yra privatinės teisės subjektas, kurį kontroliuoja ir valdo konsorciumo nariais esantys bankai, ir veikia kaip priemonė intervencijoms, tiesiogiai priklausančioms nuo konsorciumo nariais esančių bankų, įgyvendinti, pasitelkdamas išteklius, kurie priklauso tiems bankams. Be to, palankų sprendimą dėl paramos Tercas priėmė FITD vadovaujamieji organai, kuriuos sudaro tik konsorciumo nariais esantys bankai. Dokumentiniai įrodymai atskleidžia, kad FITD vadovaujamieji organai kruopščiai įvertino kitas galimybes ir mažiausios naštos reikalavimo įgyvendinimą, kad būtų labiau apsaugoti konsorciumo nariais esančių bankų interesai, sumažinant intervencijos išlaidas ir riziką.

(69)

FITD vadovaujamasis organas visiškai savarankiškai sprendė, ar, kada ir kaip taikyti paramos intervencijas, laikydamasis vienintelio „mažesnės naštos“, palyginti su kompensacijomis apdraustiems indėlininkams, kriterijaus. Priimdamas paramos priemones FITD neveikia pagal viešuosius įgaliojimus. FITD įstatai visiškai atitiktų susijusio sektoriaus teisės aktus, net jeigu jais nebūtų numatyta ar būtų tiesiogiai draudžiama bet kuri kita intervencijos forma. Jokia viešoji įstaiga negali priversti FITD taikyti intervencijos, o vėlesniu Italijos banko leidimu tik patikrinamas priemonės, skirtos bankui pagalbos gavėjui, tinkamumas riziką ribojančios priežiūros atžvilgiu, užtikrinant, kad ji yra suderinama su indėlininkų apsaugos ir kreditų sistemos stabilumo poreikiais.

(70)

Be to, kitos suinteresuotosios šalys nurodo, kad pagal įstatus prisijungimas prie FITD nėra privalomas, bankai gali nuspręsti įsteigti kitą indėlių garantijų sistemą, prie kurios galėtų prisijungti. Šiuo atžvilgiu jos nurodo esamą indėlių garantijos sistemą (toliau Fondo di Garanzia dei Depositanti del Credito Cooperativo arba FDGCC), skirtą kooperatinio kredito bankams (39), kurie nepriklauso FITD.

(71)

Kitos suinteresuotosios šalys laikosi nuomonės, jog valstybė nesikiša nei skiriant FITD vadovaujamųjų organų narius, nei priimant sprendimus (tai, kad Italijos bankas dalyvauja susirinkimuose kaip stebėtojas, neturintis balsavimo teisės, neturi įtakos nepriklausomam FITD sprendimų priėmimui). Jos teigia, kad savo sprendime dėl Danijos banko Roskilde  (40) gelbėjimo Komisija nurodė nepriklausomą subjekto, kuris užtikrina priemonę, sprendimų priėmimo procesą, kad būtų atmesta galimybė, jog garantija krizę patiriančiam bankui, teikiama asociacijos, kurią įsteigė ir finansuoja nacionaliniai bankai, siekdami paremti finansines institucijas, reikštų valstybės išteklių pasitelkimą. Nurodydamos bylą EARL Salvat père et fils  (41) kitos suinteresuotosios šalys teigė, kad intervencija būtų valstybės pagalba, reikia, jog valstybė priklausytų organizacijos sprendžiamiesiems organams ir galėtų įsakyti savo sprendimus.

(72)

Kitos suinteresuotosios šalys laikosi nuomonės, jog FITD yra konsorciumo nariais esančių bankų interesams atstovaujanti įstaiga, o Italijos bankui suteikti įgaliojimai FITD veiksmų atžvilgiu leidžia jam siekti tik bendrojo pobūdžio priežiūros tikslų, t. y. tikrinti, ar tinkamai ir ribojant riziką valdomos įstaigos, kurioms taikoma jo priežiūra, ir saugoti indėlininkų interesus. Todėl atsižvelgiant į bendro pobūdžio Italijos banko uždavinį derinti indėlių garantijų sistemų veiklą remiantis su bankų krizėmis ir priežiūros veikla susijusiais teisės aktais, negalima daryti išvados, jog FITD taikoma nuolatinė valstybės priežiūra.

(73)

Tai, kad Italijos bankas skiria krizę patiriančių bankų specialųjį administratorių neįrodo ryšio su viešąja sfera, kadangi šio įgaliojimo teisinis pagrindas (TUB 70 ir paskesni straipsniai) yra tik techninio pobūdžio ir gali būti pagrįstas sektoriaus specifiškumu. Be to, paprasčiausių nuorodų, jog tam tikra priemone siekiama viešojo intereso, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog ta priemone suteikiama valstybės pagalba (42).

(74)

Italijos banko įgaliojimas duoti leidimą atskiroms intervencijoms, remiantis TUB 96b straipsnio 1 dalies d punktu ir FITD įstatų buvusio 3 straipsnio 2 dalimi, neatima teisės iš „FITD spręsti savarankiškai“ dėl to, ar, kada, kokio dydžio ir kaip taikyti galimas kitokias intervencijas. Italijos banko duodamas leidimas FITD intervencijoms yra tiesiog patikrinimas, atliekamas FITD jau (laisvai) priėmus sprendimus, dėl bendrųjų interesų apsaugos, kuri yra institucinis Italijos banko uždavinys.

(75)

Kitos suinteresuotosios šalys taip pat nurodo Komisijos sprendimą dėl pagalbos Banco di Sicilia ir Sicilcassa  (43), kuriame Komisija priėjo prie išvados, jog FITD paramos intervencija šiems bankams nėra valstybės pagalba, neatsižvelgusi į Italijos banko vaidmenį FITD įgyvendintų veiksmų atžvilgiu.

(76)

Kitos suinteresuotosios šalys teigia, kad, kaip ir byloje Doux Élevage, valdžios institucijų FITD taikoma kontrolė tėra formali kontrolė, susijusi su Fondo sprendimų teisėtumu ir galiojimu ir neapimanti politinio tinkamumo ar atitikties valdžios institucijų politikai kontrolės, kadangi, kaip ir byloje Doux Élevage, FITD pats nusprendė dėl savo išteklių panaudojimo. Panašiai byloje Pearle  (44) Nyderlandų Vyriausybė patvirtino, kad tokių įstaigų, kaip antai HBA, priimti reglamentai, kuriais nustatyta toje byloje nagrinėta finansinė našta, turėtų būti patvirtinti valdžios institucijų.

(77)

FITD nurodo, kad nors ir paskirtas Italijos banko, specialusis administratorius nėra priežiūros institucijos atstovas. Specialusis administratorius turi didelę autonomiją ir veikia savo iniciatyva. Jis gali pateikti tik intervencijos prašymą FITD, kuris nebūtų įpareigotas ir laisvai spręstų, ar taikyti kitokias intervencijas, atsižvelgdamas į konsorciumo nariais esančių bankų interesus. Nagrinėjamu atveju specialusis administratorius nepakeitė banko visuotinio susirinkimo, kuris yra vienintelis organas, galintis spręsti dėl neeilinio pobūdžio veiksmų. Be to, Italijos bankas suteikia leidimą tik FITD jau savarankiškai priėmus sprendimą dėl intervencijos. Toks leidimo suteikimas priskirtinas prie įprastų Italijos banko priežiūros funkcijų. Italijos banko atstovas dalyvauja FITD tarybos ir valdymo komiteto susirinkimuose tik kaip stebėtojas, neturintis balsavimo teisės.

(78)

FITD ir BPB ginče dėl Banca Tercas neigiamo kapitalo sumos dalyvavusį arbitrą paskyrė ne Italijos bankas, o pačios ginčo šalys (FITD ir BPB), vadovaudamosi Italijos banko siūlymu. Be to, nors arbitras paskirtas siekiant išspręsti aptariamą ginčą, spręsti, ar konsorciumo nariais esantiems bankams intervencija ekonomiškai naudinga, ir nustatyti susijusias sąlygas buvo tik FITD kompetencijoje.

(79)

Priduriama, kad Komisijos nurodyti atvejai dėl indėlių garantijų sistemų nepanašūs į nagrinėjamą atvejį. Šiuo atžvilgiu kitos suinteresuotosios šalys nurodo tas pačias priežastis, kurias pateikė Italija, pridurdamos, jog tiek Danijos pagalbos schema likvidavimo atveju, tiek Lenkijos schema kredito unijų likvidavimo atveju yra susijusios su garantijų sistemų intervencijomis bankų likvidavimo atveju, o ne su prevencinėmis priemonėmis, kuriomis siekiama ilgalaikio kredito įstaigos sanavimo.

(80)

Italija laikosi nuomonės, jog Komisija rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą, įtvirtintą su naujausiais bankų restruktūrizavimo atvejais susijusiuose teisės aktuose (t. y. dalijimosi našta kriterijų) taikė neatsižvelgdama į tai, kad dalijimosi našta kriterijus netinka vertinant privataus subjekto elgsenos pagrįstumą, kadangi juo pirmiausia siekiama apsaugoti kolektyvinius (visų mokėtojų) interesus, o ne ypatingus interesus to, kas tiesiogiai prisiima įsipareigojimus sunkumų patiriančio banko atžvilgiu (kaip antai FITD). Be to, Italija laikosi nuomonės, jog FITD veikė laikydamasi mažiausios naštos principo. Spręsdamas dėl paramos intervencijos Banca Tercas FITD stengėsi nustatyti finansiškai mažiausios naštos iš konsorciumo nariais esančių bankų reikalaujantį sprendimą, remdamasis autoritetingos nepriklausomos konsultavimo bendrovės (toliau – KPMG) nuomone ir ilgai diskutuodamas Taryboje ir Valdymo komitete.

(81)

Be to, Italija laikosi nuomonės, jog Komisija nurodė neteisingas su Banca Tercas sanavimo operacija susijusias sumas, palyginti su likvidavimo atveju. Lyginant intervenciją sanavimui su intervencija likvidavimo atveju reikėjo neskaičiuoti <…> pozicijos, rizika dėl kurios nebuvo įtraukta skaičiuojant likvidavimo išlaidas. Atėmus minėtą sumą, sanavimo operacijos išlaidos sudaro ne daugiau kaip 295 mln. EUR, palyginti su apskaičiuotais 333 mln. EUR likvidavimo atveju. Dėl šios priežasties Italija daro išvadą, jog faktinis dviejų scenarijų skirtumas sudarė 40 mln. EUR, o ne 3 mln. EUR, kaip preliminariai teigė Komisija savo sprendime pradėti procedūrą.

(82)

Bet kuriuo atveju Italija laikosi nuomonės, jog FITD intervencija atitinka rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą. Visų pirma, FITD negalėjo nurodyti Tercas nustatyti subordinuotiesiems kreditoriams didesnį dalijimąsi našta nei numatytasis sutartiniuose atskirų paskolų dokumentuose, kuriuose numatytas bendras nurašymas tik likvidavimo atveju. Antra, subordinuotiesiems kreditoriams nustatytas dalijimasis našta nebūtų niekaip sumažinęs FITD nariais esančių bankų išlaidų. Komisija klaidingai vertina manydama, jog konsorciumo nariais esančių bankų ir kartu FITD išlaidos būtų sumažintos Tercas priverstinio administracinio likvidavimo atveju, kai subordinuotieji kreditoriai turėtų patirti dalį nuostolių. Remdamasi dokumentiniais įrodymais, kuriuos sudaro FITD tarybos ir valdymo komiteto susirinkimų protokolai, Italija tvirtina, kad FITD intervencija, kuri galiausia buvo įgyvendinta, leido išvengti galimų teisinių veiksmų, susijusių su subordinuotųjų paskolų turėtojų nuostoliais, rizikos. Be to, Italija pažymi, jog FITD intervencija taip pat leido išvengti su bankų sistemos reputacija susijusios problemos, kuri kiltų nekompensavus subordinuotųjų paskolų Tercas priverstinio administracinio likvidavimo atveju.

(83)

Dėl to FITD sprendimas neįtraukti subordinuotųjų paskolų turėtojų buvo protingas, atitinkantis rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą ir apsaugantis FITD ir jo nariais esančius bankus nuo papildomų išlaidų.

(84)

Komisija negavo Italijos banko pastabų dėl įgyvendintų priemonių atrankiojo pranašumo.

(85)

Dėl ekonominio intervencijos pagrįstumo pagal rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą kitos suinteresuotosios šalys laikosi nuomonės, jog intervencija yra racionalaus ir privačioms įmonėms, kaip antai FITB ir jo nariais esantys bankai, parankaus pasirinkimo išraiška. Kitų suinteresuotųjų šalių teigimu, nagrinėjamas atvejis aiškiai panašus į Sicilcassa atvejį, kai Komisija priėjo prie išvados, jog intervencija nėra valstybės pagalba, atsižvelgiant į lemiamą privačių įstaigų dalyvavimą. Kaip ir Sicilcassa atveju, FITD atliko laiduotojo dėl kompensacijų apdraustiems indėlininkams vaidmenį, remiantis su indėlių garantijų sistemomis susijusiais teisės aktais, o dėl FITD intervencijų sprendė tie patys vadovaujamieji organai, remdamiesi tais pačiais kriterijais, o Italijos bankas vykdė tas pačias funkcijas. Be to, suinteresuotosios šalys laikosi nuomonės, jog atsižvelgiant į tai, kad Italijoje nebėra valdžios institucijų kontroliuojamų bankų, dabar visi FITB nariai yra privatūs bankai. Dėl to FITD gali veikti tik kaip privatinės teisės subjektas.

(86)

Kitos suinteresuotosios šalys išnagrinėjo ankstesnes FITD (45) taikytas kitokias intervencijas ir jų ekonominę ratio taip pat ir tuo laikotarpiu, kai dalyvavimas indėlių garantijų sistemoje buvo savanoriško pobūdžio. Įmonės norėjo prisijungti prie indėlių garantijų sistemos ir tada, kai pagal įstatymus neprivalėjo to daryti. Kitos suinteresuotosios šalys atmeta teiginį, kad rinkos ekonomikos veiklos vykdytojas nepatiria su kompensacijų išmokėjimu indėlininkams susijusių išlaidų ir neteikia negrąžinamų įnašų ar garantijų be jokio užmokesčio, kaip teigė Komisija sprendime pradėti procedūrą.

(87)

Be to, kitos suinteresuotosios šalys pabrėžia, kad FITD ir jo nariais esančių bankų elgsena neturi būti vertinama abstrakčiai (remiantis hipotetiniu nereglamentuotu scenarijumi), bet atsižvelgiant į teisės aktus, pagal kuriuos jie veikia. Šiame kontekste, jeigu neigiamo kapitalo padengimas yra mažesnės konsorciumo nariais esančių bankų naštos reikalaujanti priemonė, kaip antai nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į susijusius teisės aktus, pagal kuriuos reiktų kompensuoti tam tikro dydžio indėlius, minėta intervencija privačiam rinkos ekonomikos veiklos vykdytojui būtų racionalesnis sprendimas.

(88)

Kitos suinteresuotosios šalys abejoja dėl Komisijos argumento, pagal kurį, taikant rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą, nereikia atsižvelgti į kompensacijų indėlininkams išlaidas priverstinio administracinio likvidavimo atveju, nes šios atsiranda vykdant pareigas, kurios nustatytos FITD kaip indėlių garantijų sistemai, turinčiai veikti vadovaujantis viešuoju interesu užtikrinti indėlininkų apsaugą. Suinteresuotosios šalys atsako, kad Portugalijos Banco Espirito Santo pertvarkymo atveju (46) Komisija laikėsi nuomonės, jog, taikant rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą, reikia atsižvelgti į kompensacijų indėlininkams išlaidas priverstinio administracinio likvidavimo atveju. Be to, Komisija negali nagrinėjamo atvejo lyginti su Teisingumo Teismo sprendimu byloje Land Burgenland  (47), kadangi Teisingumo Teismas atskyrė priemones, kurios susijusios su valstybe kaip akcininke, nuo priemonių, kurios susijusios su kitokio pobūdžio viešaisiais įgaliojimais.

(89)

Be to, kitos suinteresuotosios šalys pabrėžia, kad intervencija nustatyta remiantis mažiausios naštos kriterijumi, pasitelkus plačiai žinomos revizijų ir konsultacijų bendrovės pagalbą, siekiant nustatyti konsorciumo nariais esantiems bankams pigiausią ir mažiausiai rizikingą sprendimą. Tuo remdamasis FITD apibrėžė intervenciją, kuri leido smarkiai sumažinti konsorciumo nariais esančių bankų išlaidas ir išvengti su likvidavimu susijusios rizikos bei apsisaugoti nuo galimų neigiamų pasekmių, susijusių su galimu Tercas priverstiniu administraciniu likvidavimu.

(90)

Kalbant apie vertinimą, skirtą nustatyti, ar FITD bendros išlaidos paramos priemonėms buvo mažesnės, palyginti su išlaidomis Tercas likvidavimo atveju, kitos suinteresuotosios šalys pažymi, kad vertinant išlaidas paramos priemonei nereikėjo įtraukti išlaidų garantijai, skirtai <…> finansavimų (atlygintinų termino pabaigoje mokamu vienkartiniu mokėjimu) kredito rizikai padengti. Į šias išlaidas nebuvo atsižvelgta skaičiuojant FITD išlaidas Tercas likvidavimo atveju. Todėl kitos suinteresuotosios šalys laiko neteisingais Komisijos skaičiavimus, pagal kuriuos taikant intervenciją sutaupyti tik 3 mln. EUR. <…>, kuri nustatė mažiausios naštos ir mažiausiai rizikingą sprendimą FITD ir jo nariais esantiems bankams, ataskaitoje apskaičiuotos priverstinio administracinio likvidavimo išlaidos neapėmė su <…> suteiktomis paskolomis susijusios rizikos, kuri sudaro maždaug 35 mln. EUR. Siekiant tinkamai palyginti intervenciją išmokant kompensacijas apdraustiems indėlininkams ir kitokią intervenciją, „lyginant intervenciją sanavimui su intervencija likvidavimo atveju nereikėjo skaičiuoti <…> pozicijos, rizika dėl kurios nebuvo įtraukta apskaičiuojant likvidavimo išlaidas“ (48). Todėl reiktų lyginti įsipareigojimą, kuris yra „ne didesnis kaip 295 mln. EUR sanavimo operacijai, su apskaičiuotomis išlaidomis likvidavimo atveju, kurios sudaro 333 mln. EUR“ (49). Dėl šios priežasties kitos suinteresuotosios šalys teigia, kad skirtumas tarp dviejų scenarijų buvo ne mažesnis kaip 38 mln. EUR. Šią poziciją, jų teigimu, patvirtina tai, kad Tercas faktiškai atsiėmė FITD garantija padengtas paskolas (50). FITD nieko neišleido 35 mln. EUR garantijai, kurią Komisija klaidingai įtraukė skaičiuodama intervencijos išlaidas.

(91)

Taip pat siekiant įvertinti „mažiausias išlaidas“, nereikėtų į išlaidas įtraukti visos 30 mln. EUR sumos, susijusios su atleidimu nuo mokesčių. FITD turėtų prisiimti šias išlaidas tik tuo atveju, jei Komisija neduotų leidimo atleisti nuo mokesčių.

(92)

Kitos suinteresuotosios šalys nurodo apskaičiuotas 1,9 mlrd. EUR išlaidas likvidavimo atveju, kurių tik dalį būtų galima susigrąžinti (ir kurios <…> ataskaitoje sudaro 1,5 mlrd. EUR). Be to, kitos suinteresuotosios šalys atkreipia dėmesį, kad likvidavimo atveju kompensacijų sistema nebūtų padengusi 1,9 mlrd. EUR indėlių sumos, kuri būtų sukėlusi griūties riziką konsorciumo nariais esantiems bankams ir apskritai bankų sistemai. Ši rizika galėjo turėti „potencialiai milžiniškų“ teisinio ir reputacinio pobūdžio pasekmių. Be to, kitos suinteresuotosios šalys laikosi nuomonės, jog Tercas priverstinio likvidavimo atveju apskaičiuotos pradinės 1,9 mlrd. EUR išlaidos, kurių dalį planuota susigrąžinti, galėjo dar padidėti dėl subordinuotųjų kreditorių kompensacijų prašymų.

(93)

<…> ataskaitoje, kuria remdamasis FITD apskaičiavo mažiausią naštą, atsižvelgta į apskaitos situaciją 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau BPB pateikė atnaujintą poveikio FITD vertinimą likvidavimo atveju 2014 m. liepos 31 d., t. y. tą dieną, kai įvyko neeilinis susirinkimas dėl Tercas rekapitalizavimo ir buvo oficialiai apibrėžta intervencija. Remiantis šiuo atnaujintu vertinimu apskaičiuotos išlaidos sudaro < 350–750> mln. EUR. Skirtumas tarp šio skaičiavimo ir remiantis 2013 m. gruodžio 31 d. situacija atlikto skaičiavimo, kuris pateiktas ataskaitoje, susidarė dėl apskaitos pozicijų perklasifikavimo iš „gero turto“2013 m. gruodžio 31 d. į „sumažėjusios vertės turtą“2014 m. liepos 31 d. ir dėl padaugėjusių indėlių, kuriuos FITD būtų turėjęs kompensuoti.

(94)

Kitos suinteresuotosios šalys atmeta Komisijos argumentą, pagal kurį FITD išlaidos paramos intervencijai galėjo būti dar labiau sumažintos nurašant subordinuotąją skolą. Tuo metu, kai FITD nusprendė taikyti intervenciją, subordinuotųjų skolų gelbėjimo privačiomis lėšomis alternatyva nebuvo teisiškai įmanomas sprendimas. Italijos teisės aktuose numatyta nurašymo iš apskaitos galimybė tik priverstinio administracinio likvidavimo atveju. Gelbėjimo privačiomis lėšomis atveju FITD nariais esantys bankai būtų turėję nedelsiant išleisti dideles sumas be garantijos, kad jas pavyks susigrąžinti. Ginčai su subordinuotųjų paskolų turėtojais būtų padidinę likvidavimo procedūros išlaidas ir FITD nariais esančių bankų naštą dėl likviduojamo turto vertės sumažėjimo. To pasekmės būtų turėjusios neigiamą poveikį klientų pasitikėjimui, bankų sistemos reputacijai ir stabilumui. Be to, kitos suinteresuotosios šalys teigia, kad dauguma Banca Tercas subordinuotųjų kreditorių buvo individualūs indėlininkai, ir kad specialusis administratorius jau buvo pritaikęs vienintelę galimą dalijimosi našta formą, t. y. atidėjęs Banco Popolare S.c. turimų obligacijų atkarpos išmokas.

(95)

Galiausia kitos suinteresuotosios šalys pabrėžia, kad analizuojant mažiausią naštą <…> ataskaitoje pasirinktas likvidavimo scenarijus nėra pats blogiausias. Likvidavimo išlaidos apskaičiuotos remiantis šiomis prielaidomis: a) galimybe rasti subjektą, kuris net ir likvidavimo atveju būtų pasirengęs įsigyti dalį filialų; b) išankstiniu darbo santykių nutraukimu su neperkeltais darbuotojais, kiekvienam atskirai išmokant 12 mėnesių kompensaciją. <…> ataskaita, kuria FITD naudojosi spręsdamas dėl intervencijos, buvo pagrįsta vidutiniškai blogu likvidavimo scenarijumi, tačiau atsižvelgta ir į kitus pesimistinius scenarijus.

(96)

Be to, reikėtų manyti, kad FITD intervencija nesuteikė Tercas pranašumo, kadangi ji įvyko kartu su BPB kapitalo injekcija į Banca Tercas, kuri buvo vienalaikė, svarbi ir prilygstanti FITD intervencijai.

(97)

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, intervencija turėtų būti laikoma FITD nariais esantiems bankams mažiausią naštą ir riziką keliančiu sprendimu.

(98)

Komisija negavo Italijos pastabų dėl įgyvendintų priemonių suderinamumo.

(99)

Komisija negavo Italijos banko pastabų dėl įgyvendintų priemonių suderinamumo.

(100)

Kitos suinteresuotosios šalys pažymi, kad, net jeigu priemonės būtų valstybės pagalba, jos būtų suderinamos su vidaus rinka. Kitos suinteresuotosios šalys mano, kad Banca Tercas restruktūrizavimo planas leis atkurti ilgalaikį gyvybingumą, kad FITD intervencija yra ne didesnė nei mažiausia būtina suma, ir kad ja apribojamas bet koks galimas poveikis konkurencinei rinkai.

(101)

Dėl ilgalaikio gyvybingumo kitos suinteresuotosios šalys teigia, kad specialusis administratorius veikė siekdamas atitaisyti Tercas vidaus kontrolės sistemos ir organizacinius trūkumus. Specialusis administratorius sutelkė dėmesį į atsiradusius valdymo nesklandumus (kreditą, akcijas, ginčus) ir į tinkamą susijusios rizikos įvertinimą (abejotinus rezultatus, nurašymus, atidėjinius). Be to, progresyviai sumažino įsiskolinimą (deleveraging), kompensuodamas smarkiai kritusį lėšų surinkimą, susijusį su netenkamų klientų srautu. Be to, specialusis administratorius racionalizavo struktūras (komercinio modelio peržiūra, uždarant kai kuriuos filialus, darbuotojų pertekliaus mažinimo planas, organizacinių struktūrų supaprastinimas, administracinių išlaidų sumažinimas), siekdamas smarkiai sumažinti struktūrines išlaidas. Tercas rekapitalizavimas FITD ir BPB dėka buvo geriausias būdas greitai išspręsti grynųjų pinigų trūkumo problemą. BPB prisiėmė su Banca Tercas sanavimu susijusią verslo riziką, suteikdama didelius finansinius – ir ne tik – išteklius, kad būtų pasiekti geri verslo projekto rezultatai.

(102)

Be to, BPB teigia, jog buvo suplanavusi intervencijos kryptį, pagrįstą paskolų ir indėlių tarpininkavimo maržos gerinimu (51), išlaidų racionalizavimu (52), grupės sąveikos plėtra, atidžia kredito kokybės priežiūra, kredito kokybės gerinimu, sumažėjusios vertės kreditų valdymo optimizavimu, perleidžiant sumažėjusios vertės paskolas, grynųjų pinigų priemonių stiprinimu (53) ir valdymo išteklių suteikimu. BPB nurodo, kad sanavimo plano struktūriniai elementai numatyti rengiant jos 2015–2019 m. verslo planą. Pati BPB laikosi nuomonės, kad minėti elementai rodo „nuoseklią įsipareigojimų seką <…>, skirtą atkurti Tercas gyvybingumą“, ir teigia, jog tai, kad nėra išsamaus restruktūrizavimo plano neturėtų Komisijai kliudyti teigiamai vertinti „nuoseklią kryptį“ turinčias „bendrąsias programas“ (54).

(103)

Intervencija buvo ne didesnė nei mažiausia būtina suma dėl šių priežasčių: 1) dėl ankstesnėse 90–93 konstatuojamosiose dalyse pateiktų priežasčių; 2) tai buvo vienintelis įmanomas sprendimas; 3) dėl to, kad FITD tik dalinai prisidėjo prie neigiamo kapitalo panaikinimo ir minimalių kapitalo koeficientų atkūrimo. Kitos suinteresuotosios šalys pažymi, kad, atsižvelgiant į Tercas nuostolių apimtį, nebuvo mažesnę naštą sudarančių alternatyvų, palyginti su BPB Tercas įsigijimu, nepaisant specialiojo administratoriaus pastangų rasti kitus pirkėjus (55). Pastangas sumažinti išlaidas iki mažiausios būtinos sumos patvirtina ir tai, kad šalys, siekdamos susitarimo dėl Tercas neigiamo kapitalo sumos, kreipėsi į arbitrą sumažindamos BPB prašomą sumą nuo < 300–800> mln. EUR iki 265 mln. EUR.

(104)

Išlaidos intervencijai buvo papildomai sumažintos pasitelkiant dalijimosi našta priemones. Įstatinis kapitalas sumažintas iki nulio, todėl akcininkai neteko visų savo investicijų. Be to, kur įmanoma, sustabdytas subordinuotųjų obligacijų atkarpos išmokų mokėjimas. Kitos suinteresuotosios šalys teigia, kad nebebuvo galima numatyti papildomų subordinuotosios skolos turėtojų dalijimosi našta formų, atsižvelgiant į tai, kad remiantis šiuo metu galiojančiais vidaus teisės aktais, minėti subjektai gali būti priversti patirti nuostolius tik priverstinio administracinio likvidavimo atveju. Tačiau dėl to, kad subordinuotųjų paskolų turėtojai neturėjo papildomos naštos, pastaroji viešiesiems finansams nepadidėjo, kadangi visi ištekliai intervencijai gauti iš privačių subjektų. Be to, dėl subordinuotosios skolos turėtojų papildomo dalijimosi našta galėjo susidaryti papildomos išlaidos ir didelė rizika FITD nariais esantiems bankams. Šios neigiamos pasekmės galėjo kilti dėl grupės Tercas iširimo, dėl Tercas klientų teisinių veiksmų rizikos ir dėl neigiamo poveikio Tercas reputacijai ir visam bankų sistemos stabilumui. Galiausia tai, kad subordinuotųjų paskolų turėtojai neturėjo papildomos finansinės naštos, leido išvengti vadinamosios neatsakingo elgesio rizikos (t. y. neatsargaus valdymo rizikos), nes visas su neigiamo kapitalo padengimu susijusias išlaidas absorbavo bankų sistema be jokių papildomų išlaidų mokėtojams.

(105)

Be to, kitos suinteresuotosios šalys pastebi, kad tai, jog subordinuotoji skola nebuvo konvertuota ar nurašyta, atitinka Bankų komunikato 42 punktą, kuriame paaiškinta, jog galimi iš indėlininkų paprašyti įnašai nėra privaloma dalijimosi našta dalis. Tokia elgsena atitinka ir to paties komunikato 45 punktą, kuriuo leidžiama bendrojo principo konvertuoti arba nurašyti subordinuotąsias skolas išimtis, jeigu „įgyvendinant tokias priemones kiltų grėsmė finansiniam stabilumui arba rezultatai būtų neproporcingi“.

(106)

Be to, suinteresuotosios šalys pastebi, kad jokio arba netinkamas atlygis gali būti laikomas priimtinu, jeigu jis kompensuojamas iš pagrindų ir plačiu spektru įgyvendinant restruktūrizavimą ir yra pateisinamas pirkėjo paieškomis krizę patiriančiam bankui, kaip antai nagrinėjamu atveju.

(107)

Be to, intervencija neiškraipo konkurencijos vidaus rinkoje dėl šių priežasčių:

(108)

Tercas perleidimas BPB buvo vienintelė galima alternatyva, siekiant atsakyti į Italijos priežiūros institucijos iškeltus klausimus ir išvengti konkurencijos iškreipimo. Be to, per restruktūrizavimo operaciją Tercas visiškai rekapitalizuota, o BPB gerokai padidino jos kapitalą, kad įgyvendintų operaciją.

(109)

Galiausia, remdamosi ankstesniais Komisijos sprendimais (57), kitos suinteresuotosios šalys tvirtina, kad Tercas rekapitalizavimą ir tai, kad BPB ją įsigijo, FITD neatlygintinai padengus neigiamą kapitalą, galima laikyti pateisinamais, kai yra būtina užtikrinti įmonės turto perkėlimą ir banko restruktūrizavimą iš pagrindų ir plačios apimties. Nagrinėjamu atveju joks sprendimas, kuriuo būtų įveikta sunki Tercas krizė, nebūtų užtikrinęs atlygio. Bet koks FITD atlygio prašymas būtų pasunkinęs Tercas turtinę padėtį arba padidinęs perkančiojo banko naštą.

(110)

Pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Komisija įvertins, ar FITD intervencijos atitinka visas šias sudėtines sąlygas.

(111)

Dėl sprendimo pradėti procedūrą 4 punkte nurodytos atleidimo nuo mokesčių schemos Komisija pastebi, kad Italijos valdžios institucijos apie ją nepranešė. Be to, remiantis šiuo metu Komisijos turima informacija, ta schema nagrinėjamu atveju netaikyta. Todėl ji šiame sprendime nebus nagrinėjama.

(112)

Teisingumo Teismas ne kartą patvirtino, kad visoms finansinėms priemonėms, kuriomis valdžios institucijos teikia dirbtinę paramą įmonėms, yra taikoma valstybės pagalbos priežiūra, neatsižvelgiant į tai, ar tos priemonės sudaro viešojo sektoriaus nuolatinį turtą. Privalomi įnašai, kurie yra nustatomi, valdomi ir skirstomi remiantis įstatymais ar kitais valdžios institucijų teisės aktais, yra susiję su valstybės ištekliais, nors jų valdžios institucijos tiesiogiai neadministruoja (58). To, kad šie ištekliai finansuojami iš privačių įnašų, nepakanka, kad jie nebūtų laikomi viešojo pobūdžio. Svarbus veiksnys yra ne tiesioginė išteklių kilmė, o valdžios institucijos vaidmens laipsnis apibrėžiant priemones ir jų finansavimo tvarką (59).

(113)

Be to, kaip Teisingumo Teismas pabrėžė bylose Ladbroke  (60), Stardust Marine ir Doux Élevage, ištekliai, kurie yra valdžios institucijų prižiūrimi, taigi yra prieinami valdžios institucijoms, yra valstybės ištekliai.

(114)

Byloje Doux Élevage Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, jog valstybei negalima priskirti profesinės organizacijos veiklos, kuriai ištekliai surinkti taikant valstybės nustatytą privalomą rinkliavą. Pagrįsdamas šį vertinimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tikslus, kurių siekta pasinaudojant ištekliais, organizacija nustatė viena pati ir kad privalomas įnašo pobūdis tuo atveju nebuvo susietas „su viešosios institucijos nustatytų ir apibrėžtų konkrečių politinių tikslų vykdymu“. Valstybė tik prižiūrėjo, ar organizacijos įnašų rinkimas buvo teisėtas ir galiojo, t. y. prižiūrėjo pačią procedūrą, ir negalėjo daryti įtakos lėšų administravimui.

(115)

Todėl, remiantis Sąjungos teisminės valdžios institucijų praktika, priemonė priskirtina valstybei ir yra finansuojama iš valstybės išteklių, kai keli elementai rodo, jog remdamasi nacionalinės teisės aktais valstybė taiko priežiūrą ir daro poveikį, kad, pasinaudodama privataus subjekto ištekliais, užtikrintų tam subjektui patikėto viešojo intereso siekio įgyvendinimą,.

(116)

Be to, byloje Stardust Marine Teisingumo Teismas išaiškino, kad prima facie nepriklausomo organo, kuris pats nepriklauso valstybinei organizacijai, priimta pagalbos priemonė gali būti priskirta valstybei atsižvelgiant į bendrus tokio atvejo aplinkybių elementus. Vienas iš tokių elementų – tas, kad toks organas negali priimti ginčijamo sprendimo, kuris galėtų apimti valstybės pagalbą, neatsižvelgdamas į valdžios institucijų nurodymus ar direktyvas. Darant išvadą, kad įmonės priimta pagalbos priemonė priskirtina valstybei, tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti svarbūs kiti elementai.

(117)

Kalbant apie priemones, dėl kurių nagrinėjamu atveju Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą, reikia priminti, kad į Direktyvą 94/19/EB Sąjungos teisės aktų leidėjas įtraukė indėlių garantijų sistemas, turėdamas politinį tikslą apsaugoti ir padidinti „finansų sistemos stabilumą“ (61), kad taikant šias sistemas būtų apsaugoti indėlininkai (62). Be to, remiantis šia direktyva, valstybės narės turi pareigą nustatyti vieną ar daugiau indėlių garantijų sistemų, kad kredito įstaigos bankroto atveju indėlininkams būtų išmokėtos kompensacijos. Kadangi Direktyvoje 94/19/EB apie kitokių intervencijų galimybę neužsiminta, pačios valstybės narės turi nuspręsti, ar leisti pagal indėlių garantijų sistemas ne tik išmokėti kompensacijas, bet vykdyti ir kitokias funkcijas bei kitaip panaudoti turimas finansines priemones.

(118)

Direktyva 2014/49/ES šios situacijos nepakeitė, tačiau joje aiškiau nurodytas minėtų kitokių priemonių pobūdis. Tomis priemonėmis turi būti siekiama apsaugoti kredito įstaigą nuo bankroto, kad būtų išvengta ne tik „kompensavimo indėlininkams išlaidų“, bet ir „[išlaidų], kurias patiria visa ekonomika kredito įstaigai nevykdant įsipareigojimų“, bei „kito neigiamo poveikio“, kaip antai „finansų stabilumui ir indėlininkų pasitikėjimui“ (63).

(119)

Remiantis Direktyva 2014/49/ES, valstybės narės, siekdamos išsaugoti indėlininkų prieigą prie apdraustų indėlių, gali leisti aktyvuoti IGS tiek pradiniame įstaigos veiklos palaikymo etape, tiek prasidėjus nacionalinėms nemokumo procedūroms (64). Komisija pažymi, jog, skirtingai nuo 79 konstatuojamojoje dalyje nurodytos suinteresuotųjų šalių pozicijos, indėlių garantijų sistemos kitokių priemonių pagalbos pobūdis nepriklauso nuo to, ar ta sistema siekiama išvengti kredito įstaigos bankroto ar taikyti intervenciją likvidavimo atveju.

(120)

Be to, Italijos teisės sistemoje santaupų ir indėlininkų apsaugai skirta konkreti vieta: remiantis Italijos Konstitucijos 47 straipsniu „Respublika […] saugo visų formų santaupas“ (65). Italijos bankas yra viešosios teisės institucija, todėl jo elgsena yra priskirtina valstybei narei ir jam negalima netaikyti Sutarties 107 straipsnio dėl to, kad jis yra pagal Konstituciją nepriklausoma struktūra (66), įpareigota saugoti Italijos bankų sistemos stabilumą (67), kad būtų apsaugoti indėlininkai (68).

(121)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, TUB 96a straipsnis turi būti aiškinamas kaip konkretus valdžios institucijų įgaliojimo saugoti indėlininkus apibrėžimas, taikytinas Italijoje pripažintoms indėlių garantijų sistemoms. Įrašiusios paskutinį sakinį į 96a straipsnio 1 dalį, kad pagal indėlių garantijų sistemas, be kompensacijų išmokėjimo indėlininkams, „gali būti numatyti papildomi intervencijos atvejai ir formos“, Italijos valdžios institucijos pasirinko galimybę leisti pagal savo pripažintas indėlių garantijų sistemas naudoti iš konsorciumo nariais esančių bankų surinktus išteklius kitokioms intervencijoms. Todėl TUB 96a straipsnis, pirma, yra FITD kaip privalomos indėlių garantijų sistemos pagrindas ir, antra, suteikia FITD kompetenciją įgyvendinti paramos intervencijas.

(122)

Žvelgiant iš šios perspektyvos tai, kad FITD būdinga privataus (69) konsorciumo struktūra yra nesvarbu, kadangi, kaip Teisingumo Teismas paskelbė Sprendime Stardust Marine, nepakanka tiesiog įsteigti įstaigos pagal bendrąją teisę, kad tokios įstaigos priimta pagalbos priemonė nebūtų priskirtina valstybei. FITD tikslai, t. y. jo narių bendrų interesų siekimas stiprinant indėlių apsaugą ir saugant bankų sistemos reputaciją, aiškiai sutampa su viešaisiais interesais. Vis dėlto šis sutapimas nebūtinai reiškia, kad įmonė gali priimti sprendimus neatsižvelgdama į valdžios institucijų nuostatas. Be to, nebūtina, kad valstybės įtaka būtų daroma teisiškai įpareigojančiu valdžios institucijos teisės aktu. Bendras įmonės savarankiškumas nereiškia, kad valstybė nėra konkrečiai susijusi.

(123)

Bet kuriuo atveju Italijos ir Sąjungos teisės aktais Italijos bankui suteikiami įgaliojimai ir priemonės užtikrinti, kad FITD, kaip pagal TUB pripažinta indėlių garantijų sistema, taikydamas visas intervencijas vykdytų valdžios institucijų įgaliojimus ir prisidėtų prie indėlininkų apsaugos. Tai aiškiai nurodoma įžanginiame TUB 96b straipsnio 1 dalies sakinyje, kuriame prieš išvardijant visus Italijos banko turimus įgaliojimus Italijos indėlių garantijų sistemų atžvilgiu tvirtinama, kad tie įgaliojimai turi būti vykdomi „atsižvelgiant į indėlininkų apsaugą ir bankų sistemos stabilumą“.

(124)

Atsižvelgiant į tai, kitaip nei Doux Élevage atveju, kuriuo viešojo administravimo institucijos ex post patvirtinimas buvo tik procedūrinio pobūdžio, Italijos bankas turi patvirtinti kiekvieną FITD intervenciją, atsižvelgdamas į jos turinį ir įvertindamas, ar ji pagal TUB atitinka viešuosius įgaliojimus.

(125)

Italijos valdžios institucijų tvirtinimas, kad, vadovaujantis takia logika, prudencinė priežiūra turėtų būti laikoma viešosios kontrolės bankams taikymu, todėl bankų ištekliai turėtų būti laikomi viešaisiais ištekliais (53 konstatuojamoji dalis), yra aiškiai nesvarbus. Komisija tik pažymi, kad Italijos bankas, vykdydamas bankų priežiūrą, netikrina, ar bankai, kuriems taikoma priežiūra, vykdo jiems pavestus viešuosius įgaliojimus.

(126)

Prioritetinis viešasis įgaliojimas ir susijusi viešoji kontrolė yra pripažinti FITD įstatuose (70), kuriais remiantis visos paramos intervencijos turi atitikti sudėtines sąlygas, susijusias su esamomis „sanavimo perspektyvomis“ ir „numatyta mažesne našta, palyginti su intervencijos našta likvidavimo atveju“ (mažiausios naštos principas). Dėl šių sudėtinių sąlygų sprendimą įgyvendinti paramos intervenciją galima priimti tik tuo atveju, jeigu FITD juo leidžiama vykdyti jam pavestą viešąjį įgaliojimą saugoti indėlininkus. Tai, kad intervencijai būtinas Italijos banko patvirtinimas, remiantis TUB, tik patvirtina tą prioritetą.

(127)

Be to, TUB Italijos bankui suteikiami šie su indėlių garantijų sistemomis susiję įgaliojimai:

(128)

Neskaitant šių, remiantis TUB, Italijos bankui suteiktų įgaliojimų FITD atžvilgiu, tik bankams, kuriems nustatytas specialusis administravimas, gali būti taikomos FITD paramos intervencijos (74). Specialųjį administravimą bankui dekretu, remdamasi Italijos banko siūlymu, nustato Ekonomikos ir finansų ministerija. Toliau FITD įstatuose nurodyta, kad „Fondas taiko intervencijas […] konsorciumo nariais esančių bankų, turinčių leidimą veikti Italijoje, specialiojo administravimo atvejais“ (75). FITD prašymą dėl intervencijos gali pateikti tik specialusis administratorius, o ją vėliau turės patvirtinti banko akcininkų susirinkimas. Specialųjį administratorių, kaip valstybės pareigūną, atstovaujantį viešajam interesui, skiria ir prižiūri Italijos bankas. Italijos bankas taip pat turi įgaliojimą atšaukti arba pakeisti specialųjį administratorių (76) ir duoti nurodymus nustatyti specialias atsargumo priemones ir apribojimus, susijusius su banko valdymu (77). Dėl to valstybės pareigūnas, prižiūrimas Italijos banko, yra įgaliotas pradėti taikyti FITD intervencijos priemonę.

(129)

Dėl įgaliojimo duoti leidimą indėlių garantijų sistemų intervencijoms Komisija pažymi, kad leidimo koncepcija atitinka administracinį aktą, priimamą prieš įsigaliojant jame numatytai priemonei. Priešingu atveju Italijos banko įgaliojimų, susijusių su FITD intervencijomis, siekiant užtikrinti finansų sistemos stabilumą ir indėlininkų apsaugą, vykdymas netektų prasmės. Praktiškai leidimas duodamas tame etape, kai FITD dar gali peržiūrėti ir pakeisti pasiūlytą priemonę, jeigu Italijos bankas jai prieštarautų. Negalima manyti, jog leidimas būtų duodamas FITD priėmus sprendimą taikyti intervenciją (kaip teigė Italijos valdžios institucijos, FITD, Tercas ir BPB (78)). Šiuo atžvilgiu tai, kad Italijos bankas stebėtojo teisėmis dalyvauja visuose FITD tarybos ir valdymo komiteto susirinkimuose (79), atrodo svarbi aplinkybė (priešingai, nei tvirtina Italijos valdžios institucijos, FITD, Tercas ir BPB (80)), kadangi galima numanyti, jog taip Italijos bankui leidžiama pradiniame etape išsakyti visas savo abejones dėl suplanuotų intervencijų.

(130)

Apibendrinant valdžios institucijos turi įgaliojimą pradėti taikyti intervenciją savo prašymu ir, atsižvelgiant į jų įgaliojimą apskritai duoti leidimą intervencijai, valdžios institucijos turi intervencijai įtakos prieš faktiškai nusprendžiant ją taikyti. Kalbant apie procedūrą, šią įtaką papildomai patvirtina tai, kad valdžios institucijos dalyvauja visuose sprendžiamuosiuose susirinkimuose, per kuriuos gali pačios išreikšti savo abejones. Vis dėlto, nors Italijos banko leidimo taikyti priemonę suteikimas iš principo turėtų būti laikomas išankstiniu, o ne vėlesniu veiksmu (81), Komisija primena, kad net ir vėlesnė kontrolė gali būti vienas iš priskirtinumą valstybei įrodančių elementų, nustatytų byloje Stardust Marine.

(131)

Valdžios institucijų turimi įgaliojimai buvo vykdyti ir priimant aptariamas paramos priemones:

(132)

Komisija daro išvadą, jog kitaip nei byloje Doux Élevages, kai Teisingumo Teismas nustatė, kad organizacija viena pati buvo nustačiusi intervencijos tikslus, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad FITD ne vienas pats nustatė tikslus. Iš tikrųjų pastarieji yra griežtai nurodyti TUB nustatytame FITD viešajame įgaliojime ir iš esmės yra kontroliuojami valdžios institucijų. Komisija pažymi, kad faktinė FITD teisė netaikyti intervencijos nepaneigia jos ankstesnės išvados dėl faktiškai taikomų FITD intervencijų.

(133)

Be to, Komisija privalo pabrėžti, kad FITD ne tik taikoma viešoji priežiūra, kaip pirmiau įrodyta, bet ir tai, kad įnašai į intervencijoms naudojamus FITD fondus yra privalomojo pobūdžio.

(134)

Iš 2.3 skirsnio matyti, kad Italijos bankai privalo prisijungti prie FITD (85). Šiuo atžvilgiu nuoroda į Fondo di Garanzia dei Depositanti del Credito Cooperativo (toliau – FGDCC) (žr. 70 konstatuojamąją dalį), kuria siekta pabrėžti tariamą savanorišką prisijungimo prie FITD pobūdį, yra klaidinga, kadangi, remiantis TUB (86), Italijos kooperatinio kredito bankai turi įsteigti konkrečią savo srities indėlininkų garantijų sistemą: todėl kooperatinio kredito bankai negali prisijungti prie FITD ir atvirkščiai kiti bankai negali prisijungti prie FGDCC ir privalo prisijungti prie FITD. Dėl to suinteresuotųjų šalių pastabose pabrėžta (žr. 70 konstatuojamąją dalį) įstatų nuostata (87), kuria leidžiama konsorciumo nariais esantiems bankams išstoti iš FITD, yra tik teorinė ir neįgyvendinama galimybė, kadangi minėti bankai negalėtų prisijungti prie jokios kitos pripažintos indėlių garantijų sistemos.

(135)

Be to, sprendimą taikyti paramos intervenciją priėmė vadovaujamieji FITD organai. Nepriklausomai nuo savo individualių interesų, konsorciumo nariais esantys bankai negali vetuoti minėto sprendimo ar nedalyvauti intervencijoje (88) ir privalo prisidėti prie patvirtintos intervencijos finansavimo. Tai, kad minėti ištekliai užregistruoti ne FITD balanse, o atskirose sąskaitose, yra tik formalumas, atsižvelgiant į tai, kad tuos išteklius tiesiogiai valdo FITD.

(136)

Todėl Komisija daro išvadą, kad intervencija priskirtina FITD, o ne konsorciumo nariais esantiems bankams, ir kad intervencijoms įgyvendinti naudoti ištekliai yra FITD, o ne nuosavi konsorciumo nariais esančių bankų ištekliai.

(137)

Atsižvelgiant į tai, kad prisijungimas prie FITD ir įnašai FITD nuspręstoms paramos intervencijoms yra privalomi, Komisija daro išvadą, jog Italijoje nekooperatyvinio kredito bankai, remiantis Italijos teisės aktais, privalo prisidėti prie FITD paramos intervencijų išlaidų. Šioms paramos intervencijoms finansuoti panaudotos lėšos yra aiškiai nurodytos, valdomos ir skirstomos pagal įstatymus ar kitas viešosios teisės nuostatas, todėl yra viešojo pobūdžio.

(138)

Taigi Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju iš principo ir praktiškai Italijos valdžios institucijos nuolat prižiūri, ar FITD išteklių naudojimas atitinka viešojo intereso tikslus, ir daro įtaką tam, kaip FITD naudoja minėtus išteklius.

(139)

Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad valdžios institucijos turi oficialų įgaliojimą prašyti intervencijos ir šią tvirtinti, atsižvelgdamos į tai, ar ji atitinka viešąjį įgaliojimą (126 konstatuojamoji dalis), Komisija daro išvadą, kad Italijos banko vaidmens negalima laikyti susijusiu tik su informacinio pobūdžio procedūra ar formalia priežiūra dėl galiojimo ir teisėtumo (89).

(140)

Visų pirma, byloje Doux Élevage Teisingumo Teismas pabrėžė, kad tuo atveju privalomasis įnašų pobūdis nebuvo susijęs „su valdžios institucijos nustatytų ir apibrėžtų konkrečių politinių tikslų vykdymu“. Vis dėlto FITD veikla yra susijusi su valdžios institucijų nustatytais ir apibrėžtais konkrečiais viešojo intereso tikslais, visų pirma susijusiais su indėlininkų apsauga, ir yra valdžios institucijų prižiūrima.

(141)

Kadangi nagrinėjamu atveju priemonėms taikoma Italijos banko priežiūra, jos prižiūrimos atsižvelgiant ir į paties Italijos banko tikslus, vienas iš kurių yra saugoti finansų sistemos stabilumą. Šiuo atžvilgiu reikia prisiminti šiuos aspektus:

(142)

127–131 konstatuojamosiose dalyse nurodyti elementai (nuostata, kuria organizacijai numatoma griežta Italijos banko priežiūra ir faktinis koordinavimas, siekiant užtikrinti, kad ji prisidėtų siekiant labai svarbių viešojo intereso tikslų) įrodo, kad FITD turi išskirtinį teisinį statusą, palyginti su įprastais privačiais konsorciumais remiantis Italijos teisės aktais, ir kad, kaip patvirtina viešasis įgaliojimas, jos tikslai gerokai pralenkia, pavyzdžiui, Sprendime Doux Élevage vertintus CIDEF (90) veiklos tikslus. Minėtas išskirtinis teisinis statusas yra galiojantis priskirtinumą įrodantis elementas pagal byloje Stardust Marine pateiktus kriterijus.

(143)

Atsižvelgiant į priemonių turinį, apimtį ir dalyką, pirmiau minėti elementai įrodo, kad yra neįmanoma, jog valdžios institucijos būtų nesusijusios su jų priėmimu. Šios priemonės įmonei ne tik suteikė konkurencinį pranašumą, bet ir apsaugojo ją nuo bankroto dėka viešosios paramos, suteiktos 38 konstatuojamojoje dalyje aprašytomis 1, 2 ir 3 priemonėmis, skirtomis indėlininkų ir Italijos bankų sistemos stabilumo apsaugai.

(144)

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus elementus Komisija laikosi nuomonės, jog yra pakankamai elementų, norint įrodyti, kad priemonė priskirtina valstybei ir yra finansuojama iš viešųjų išteklių.

(145)

Komisija pažymi, kad net darant prielaidą, jog atskirai vertinant kai kuriuos aspektus, kuriais ji rėmėsi, jų galėtų nepakakti, kad būtų galima daryti išvadą, jog priemonės priskirtinos valstybei, 118–144 konstatuojamosios dalys atskleidžia, jog jos vertinti elementai bendrai įrodo FITD intervencijų priskirtinumą valstybei.

(146)

Kalbant apie Italijos ir suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas dėl Komisijos sprendimo dėl pagalbos Banco di Sicilia ir Sicilcassa, Komisija visų pirma primena, kad valstybės pagalbos buvimas yra objektyvi sąvoka ir, kad negalima nustatyti, ar ji buvo, ar ne, remiantis tariama sprendimų praktika, nors ši ir būtų įrodyta. Be to, Komisija pažymi, kad kitaip nei 1999 m., priimant Tercas skirtas paramos priemones, Komisija jau buvo parengusi ir paskelbusi išsamiai aprašytas sąlygas, kad indėlių garantijų sistemos suteikta parama būtų laikoma valstybės pagalba.

(147)

Be to, priimant Sprendimą Sicilcassa, Komisija nebuvo pritaikiusi priskirtinumo vertinimo kriterijų prie Sąjungos teismo valdžios institucijų Sprendime Stardust Marine ir vėlesnėje praktikoje nustatytų nuostatų.

(148)

Priešingai nei argumentavo Italija ir suinteresuotosios šalys, Komisijos sprendimų praktika, susijusi su indėlių garantijų sistemų intervencijomis (91), puikiai tinka, siekiant nurodyti, kad FITD intervencija yra valstybės pagalbos pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendimas dėl Sicilcassa nesudaro pagrindo Italijai ir suinteresuotosioms šalims kalbėti apie teisėtus lūkesčius.

(149)

FITD įgyvendintos paramos intervencijos suteikė grupei Tercas atrankųjį pranašumą ir, be kita ko, FITD jų netaikė kaip rinkos investavimo priemonių. Rinkos ekonomikos veiklos vykdytojas netaikytų 1, 2 ir 3 priemonių be jokių pelningumo perspektyvų ar galimybių. Šios priemonės rodo, kad FITD veikė labiau kaip įstaiga, vykdanti viešąjį įpareigojimą, o ne kaip rinkos ekonomikos veiklos vykdytojas (92). Minėtos priemonės atitinka pagalbą, suteiktą nenumatant jokio mokesčio ar atlygio, ar susijusio pelningumo, kurios sudėtinis poveikis leido grupei Tercas pasilikti rinkoje, priešingai nei tikriausiai būtų atsitikę nesuteikus minėtos paramos, todėl jomis grupei Tercas suteiktas atrankusis pranašumas.

(150)

NET sutinkant, kad minėtos priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo elgseną panašioje situacijoje, bet kuriuo atveju būtent suinteresuotoji valstybė narė turėtų pranešti Komisijai apie objektyvius ir patikrinamus įrodymus, kad įrodytų, jog jos sprendimas buvo pagrįstas išankstiniu ekonominiu vertinimu, panašiu į racionalaus privataus subjekto panašioje situacijoje atliekamą vertinimą, siekiant nustatyti būsimą pačių priemonių pelningumą. Nagrinėjamu atveju Komisijai nepateiktas joks įrodymas, patvirtinantis, jog FITD būtų prašiusi valdymo plano ar investuoto kapitalo pelningumo skaičiavimų, kurie yra pagrindiniai privataus subjekto reikalavimai priimant bet kurį sprendimą dėl investavimo.

(151)

Italija ir suinteresuotosios šalys tvirtina, kad minėtos priemonės faktiškai atitiko rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą (93), visų pirma dėl to, kad intervencija leido sumažinti FITD išlaidas, kurias kitaip jis būtų patyręs, visų pirma susijusias su kompensacijomis indėlininkams Tercas priverstinio administracinio likvidavimo atveju.

(152)

Be to, suinteresuotosios šalys tvirtina, kad FITD intervencijos priskirtinos privačiai konsorciumo nariais esančių bankų autonomijai.

(153)

Komisija laikosi nuomonės, jog intervencija aiškiai priskirtina valdžios institucijų kontroliuojamam FITD (žr. vertinimo 134–136 konstatuojamąsias dalis), o ne konsorciumo nariais esantiems bankams. Bet koks lyginimas su FITD intervencijomis, įgyvendintomis prieš konsorciumo nariais esančius bankus teisiškai įpareigojant prie jo prisijungti, neturi reikšmės, kadangi šiuo metu konsorciumo nariais esantys bankai jokiu būdu negali nevykdyti tam tikrų intervencijų, kaip nurodyta 134 ir 135 konstatuojamosiose dalyse. Šią situaciją dar labiau apsunkina 36 konstatuojamojoje dalyje aprašytas FITD sprendimų dėl intervencijų priėmimo mechanizmas, kai labiau atsižvelgiama į didelius bankus (94), todėl galima priimti daugumos konsorciumo nariais esančių bankų valiai prieštaraujančius sprendimus dėl intervencijų.

(154)

Vadinasi, aptariamos išlaidos atsiranda dėl įpareigojimų, kurie nustatyti FITD, kaip indėlių garantijų sistemai, veikiančiai remiantis indėlininkų apsaugai skirtu viešuoju įpareigojimu. Joks rinkos ekonomikos veiklos vykdytojas neturėtų vykdyti įpareigojimų, atsirandančių dėl viešojo įpareigojimo, kaip antai išmokėti indėlininkams kompensacijas Tercas likvidavimo atveju. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, taikant rinkos ekonomikos veiklos vykdytojo principą, negalima atsižvelgti į įpareigojimus, atsirandančius dėl viešojo įpareigojimo (95).

(155)

Todėl neatsižvelgdama į įpareigojimus, atsirandančius dėl FITD valdžios institucijų įgaliojimo, Komisija daro išvadą, jog rinkos ekonomikos veiklos vykdytojas nebūtų priėmęs nė vienos iš trijų priemonių. Šio vertinimo tikslais pagrindas yra tai, kad nebuvo valdymo plano ir jokios pelningumo perspektyvos, kas tik patvirtina minėtą išvadą.

(156)

Galiausia BPB ir Tercas patvirtino, kad FITD įnašą galima laikyti kartu su privataus subjekto BPB intervencija vykdoma investicija. Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad tokio tipo kartu vykdoma investicija turi vykti vienodomis sąlygomis viešiems ir privatiems investuotojams. Akivaizdu, jog šis reikalavimas neįgyvendintas. BPB įsigijo visą Tercas nuosavybę, o FITD už savo investiciją negavo panašios ekonominės grąžos.

(157)

Dėl 149–156 konstatuojamosiose dalyse nurodytų priežasčių FITD intervencijos, skirtos Tercas, suteikė šiai pranašumą, visų pirma, negrąžintiną įnašą jos neigiamam kapitalui padengti, garantiją be jokio mokesčio su tam tikromis pozicijomis susijusiai kredito rizikai padengti <…> ir negrąžintiną įnašą, kuriam taikyta viena sąlyga, skirtą atleisti Tercas nuo dalies tuo metu taikyto mokėtino pajamų mokesčio. Šios priemonės leido Tercas pasilikti rinkoje. Tercas nebūtų galėjusi pasinaudoti šiomis priemonėmis įprastomis rinkos sąlygomis.

(158)

Komisija laikosi nuomonės, jog aptariamos priemonės yra atrankios, nes yra susijusios tik su Tercas. Tokios paramos priemonės galimos tik bankams, kuriems taikomas specialusis administravimas ir tik išnagrinėjus kiekvieną atskirą atvejį. Dėl šių priežasčių Komisija mano, kad šiame sprendime vertinamos priemonės skirtos Tercas konkrečiai tik tam, kad ji pasiliktų rinkoje, todėl yra atrankios.

(159)

Galiausia FITD intervencijomis Tercas suteikti pranašumai, apsaugant ją nuo bankroto ir pasitraukimo iš rinkos, turi konkurenciją iškraipantį poveikį. Tercas konkuruoja su užsienio įmonėmis, todėl daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

(160)

Kalbant apie 1 priemonę, 265 mln. EUR subsidija buvo suteikta negrąžintino įnašo be jokių mokesčių neigiamam Tercas kapitalui padengti juridine forma. Komisija laikosi nuomonės, jog pagalba laikytina visa 265 mln. EUR suma.

(161)

Kalbant apie 2 priemonę, 35 mln. EUR garantija buvo suteikta ne ilgiau kaip trejiems metams su tam tikromis pozicijomis susijusiai kredito rizikai padengti <…>. Remiantis Komisijos pranešimu dėl garantijomis suteikiamos valstybės pagalbos (96), pagalbos elementas turėtų būti skaičiuojamas kaip grynųjų pinigų subsidijos ekvivalentas, t. y. kaip skirtumas tarp tos garantijos rinkos kainos ir iš tikrųjų sumokėtos kainos už tą pačią garantiją numatytam laikotarpiui.

(162)

Komisija neturi informacijos apie tai, kokio užmokesčio būtų prašęs rinkos ekonomikos veiklos vykdytojas <…> kredito rizikai ar <…> kredito kokybei užtikrinti. Vis dėlto, kadangi kredito rizikos vertė tuo metu nebuvo sumažėjusi, o paskola sugrąžinta iki numatyto termino, ir turėdama omenyje gerokai didesnes pagalbos sumas, suteiktas 1 ir 3 priemonėmis, Komisija laikosi nuomonės, jog apskaičiuojant pagalbos sumą pakanka nustatyti mažiausią ribą.

(163)

Tą mažiausią ribą galima nustatyti, referencine nuoroda laikant trejų metų trukmės kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių (credit default swap, toliau – CDS) (97) verčių vidurkį suteikiant pagalbą pagrindinėms nefinansinėms įmonėmis, aktyviai taikančioms CDS. Vidurkis atitinka 53 bazinius punktus (98). Atsižvelgiant į tai, kad garantija dengė 35 mln. EUR kredito rizikos ir galiojo tik devynis mėnesius, užmokesčio už garantiją kompensacijos vertė sudaro 0,14 mln. EUR. Kadangi susitarimuose nenumatytas užmokestis FITD, kurį būtų galima išskaičiuoti iš šios sumos, Komisija laikosi nuomonės, jog pagalbos elementas atitinka 0,14 mln. EUR.

(164)

Kalbant apie 3 priemonę, Komisija pažymi, kad, remiantis Italijos teisės aktais, apie atleidimą nuo mokesčių turi būti pranešta Europos Komisijai, kuri jį turi patvirtinti. Kadangi suteikiant pagalbą ar vėliau Komisija nepriėmė jokio sprendimo dėl 3 priemonės, garantija turi būti laikoma išmokėta. Iš tikrųjų Komisijai oficialiai nepranešta apie atleidimą nuo mokesčių, todėl jį taikyti nėra jokios galimybės. Dėl to Komisija turi šią priemonę laikyti ne garantija, o papildomu negrąžintinu įnašu be užmokesčio. Komisija laikosi nuomonės, jog pagalbos elementas atitinka visą 30 mln. EUR sumą.

(165)

Dėl 149–164 konstatuojamosiose dalyse išvardytų priežasčių Komisija daro išvadą, kad 1 priemonė (265 mln. EUR negrąžintinas įnašas), 2 priemonė (35 mln. EUR garantija <…> kredito rizikai padengti, kurios pagalbos elementas sudaro 0,14 mln. EUR) ir 3 priemonė (30 mln. EUR papildomas negrąžintinas įnašas), kurios bendrai sudaro FITD suteiktą 295,14 mln. EUR vertės valstybės pagalbą, suteikė Tercas atrankinį pranašumą ir turėjo konkurenciją iškraipantį poveikį bei darė poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Šis atrankusis pranašumas suteiktas iš valstybės išteklių per FITD intervenciją, kuri priskirtina valstybei dėl 112–148 konstatuojamosiose dalyse išdėstytų priežasčių. Pagalba suteikta 2014 m. liepos 7 d.

(166)

Komisija primena, kad remiantis jos vertinimu visos trys aptariamos priemonės suteikia Tercas pranašumą. Dėl to Komisija laikosi nuomonės, jog priemonėmis palaikyta Tercas ekonominė veikla, išvengiant Tercas pasitraukimo iš rinkos ir suteikiant galimybę tęsti tą ekonominę veiklą per pirkėją, t. y. BPB.

(167)

Siekdama nustatyti, ar banko turto pardavimas yra pirkėjui suteikiama valstybės pagalba remiantis 2013 m. Komisijos komunikato dėl bankų sektoriaus 79, 80 ir 81 punktais ir Restruktūrizavimo komunikato (99) 20 punktu, Komisija privalo įvertinti, ar įgyvendinti nustatyti reikalavimai, visų pirma patikrindama šiuos aspektus: i) ar pardavimo procedūra buvo atvira, besąlygiška ir nediskriminacinė; ii) ar pardavimas įvyko rinkos sąlygomis ir iii) ar kredito įstaiga ar Vyriausybė pasiekė didžiausią susijusio turto ir įsipareigojimų pardavimo kainą.

(168)

Kaip ir sprendime pradėti procedūrą pateiktų svarstymu atveju Komisija neturi įrodymų, kurie jai leistų daryti šias išvadas: i) pardavimo procedūra nebuvo atvira, besąlygiška ir nediskriminacinė; ii) pardavimas neįvyko rinkos sąlygomis ir iii) Italijos valdžios institucijos nepasiekė didžiausios Tercas pardavimo kainos.

(169)

Dėl to Komisija daro išvadą, kad vienintelė pagalbos priemonės gavėja yra Tercas, ir kad galima atmesti galimybę, jog pirkėjas, t. y. BPB, gavo pagalbą.

(170)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, jog nurodytos priemonės yra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, kuri buvo suteikta pažeidžiant Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje numatytus įpareigojimus pranešti apie pagalbą ir ją sustabdyti. Dėl to Komisija laikosi nuomonės, jog Tercas suteiktos priemonės yra neteisėta valstybės pagalba.

(171)

Italija neteigė, kad priemonės yra suderinamos su vidaus rinka. Šioms priemonėms netaikoma nė viena iš Sutarties 107 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taip pat šioms priemonės aiškiai negalima taikyti Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a ir d punktų, o Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyti reikalavimai yra griežtesni nei finansinius sunkumus patiriančioms įstaigoms šiuo metu Komisijos taikomi reikalavimai pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktą. Dėl šios priežasties Komisija išnagrinės FITD intervencijos suderinamumą, remdamasi tik šia paskutine nuostata.

(172)

Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktu Komisijai suteikiamas įgaliojimas nuspręsti, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka, jeigu ji skirta „kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti“. Komisija suvokia, kad pasaulinė finansų krizė gali stipriai trikdyti valstybės narės ekonomiką ir, kad paramos priemonės bankams gali būti tinkamos tokiems sutrikimams atitaisyti. Šios gairės buvo vėliau patikslintos ir išplėstos krizės komunikatuose (100) ir papildomai patvirtintos 2013 m. bankų komunikate, kur Komisija nurodo priežastis, kuriomis remiasi manydama, kad sąlygos taikyti Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktą yra įgyvendintos.

(173)

Kad pagalba būtų suderinama pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktą, ji turi atitikti bendruosius Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje nustatytus principus, įvertintus atsižvelgiant į Sutarties bendruosius tikslus. Dėl to, remiantis Komisijos sprendimų praktika (101), kiekviena pagalba ar pagalbos schema turi tenkinti šias sąlygas: i) tinkamumo, ii) būtinumo ir iii) proporcingumo.

(174)

2013 m. bankų komunikatas taikomas valstybės pagalbai, suteiktai ne anksčiau kaip 2013 m. rugpjūčio 1 d. Italijos bankas davė leidimą FITD paramos intervencijai 2014 m. liepos 7 d.

(175)

Siekdama nustatyti, ar intervencija suderinama su susijusiais krizės komunikatais, Komisija įvertins trimis priemonėmis suteiktą pagalbą tokia tvarka:

1)

2)

3)

(176)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija visų pirma įvertins, ar 2 priemonė suderinama su vidaus rinka remiantis Sumažėjusios vertės turto komunikatu, o vėliau bendrai vertins visas tris priemones pagal 2013 m. Bankų komunikatą ir Restruktūrizavimo komunikatą.

(177)

2 priemonė turi būti įvertinta remiantis Sumažėjusios vertės turto komunikate išvardytais kriterijais, kadangi ja siekiama, kad „pagalbą gaunančiam bankui [nereikėtų] nei užfiksuoti nuostolio, nei sudaryti rezervo galimam nuostoliui dėl sumažėjusios vertės turto padengti (arba jam už tai <būtų> kompensuojama)“. Minėti suderinamumo kriterijai apima šiuos aspektus: i) turto atitikimas reikalavimams; ii) skaidrumas ir sumažėjusios vertės atskleidimas; iii) turto valdymas; iv) teisingas ir nuoseklus turto vertinimo metodas ir v) teisingas atlygis ir dalijimasis našta.

(178)

Dėl turto atitikimo reikalavimams Sumažėjusios vertės turto komunikato 5.4 skirsnyje nurodyta, kad, siekiant užtikrinti suderinamumą, paramos priemone turtui reikia aiškiai nustatyti sumažėjusios vertės turtą ir taikyti nustatytus atitikimo reikalavimams apribojimus.

(179)

Nors pagal Sumažėjusios vertės turto komunikatą reikalavimus atitinkančiu turtu laikomas turtas dėl kurio kilo finansų krizė, taip pat yra numatyta galimybė „tinkamai argumentavus be kiekybinių apribojimų […] išplėsti turto tinkamumo sąvoką, kad ji apimtų tiksliai apibrėžtų kategorijų turtą, susijusį su sistemine grėsme“. Be to, Sumažėjusios vertės turto komunikato 35 punkte tvirtinama, kad turtui, kurio vertės šiuo metu negalima laikyti sumažėjusia, neturėtų būti taikoma paramos programa.

(180)

Nagrinėjamu atveju vienoje 2014 m. liepos mėn. FITD ataskaitoje nurodyta, kad kredito rizika, kuriai padengti skirta 2 priemonė, yra susijusi su „gera“, tačiau problemiška paskola. „Geros“ paskolos neatitinka reikalavimų remiantis Sumažėjusios vertės turto komunikato 5.4 skirsnyje nustatytais kriterijais. Todėl Komisija daro išvadą, kad 2 priemonė neatitinka Sumažėjusios vertės turto komunikate nustatytų turto atitikimo reikalavimams kriterijų.

(181)

Vadovaudamasi Sumažėjusios vertės turto komunikato 5.1 skirsniu Komisija reikalauja ex ante visiško skaidrumo ir sumažėjusio turto, kuriam bus teikiamos paramos priemonės, vertės atskleidimo. Vis dėlto Komisija negavo jokios informacijos nei apie aptariamo kredito riziką, nei apie susijusią bendrovę.

(182)

Be to, nei valstybė narė, nei suinteresuotosios šalys nepateikė sumažėjusios vertės turto vertinimo, reikalaujamo pagal Sumažėjusios vertės turto komunikato 5.5 skirsnį, taip pat nėra informacijos, kuri leistų Komisijai daryti prielaidą, jog padarytas tinkamas funkcinis ir organizacinis turto atskyrimas pagal to paties komunikato 5.6 skirsnį.

(183)

Dėl to Komisija daro išvadą, kad su skaidrumu ir informacijos atskleidimu susiję kriterijai neįgyvendinti; be to, trūksta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog buvo laikytasi su valdymu susijusių kriterijų.

(184)

Dėl atlygio Sumažėjusios vertės turto komunikato 5.2 skirsnyje patvirtintas bendrasis principas, pagal kurį bankai turėtų prisiimti su sumažėjusios vertės turtu susijusius nuostolius iki didžiausios ribos ir garantuoti teisingą atlygį, siekiant užtikrinti atitinkamą akcininkų atsakomybę ir išlaidų dalijimąsi.

(185)

195–212 konstatuojamosiose dalyse išsamiau aprašyta, kad tinkamos naštos dalijimosi priemonės nebuvo įgyvendintos. Be to, Komisija pažymi, kad nebuvo numatytas joks atlygis už su kredito rizika <…> susijusią garantiją.

(186)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, jog 2 priemonė neatitinka nė vieno iš Sumažėjusios vertės turto komunikate nustatytų sudėtinių reikalavimų. Vadinasi, ši priemonė negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka.

(187)

1 ir 3 priemonių juridinė forma yra negrąžintina subsidija, t. y. įnašas grynaisiais, už kurį nenumatytas joks užmokestis (nuosavybės ar atlygio forma). 2013 m. Bankų komunikate nustatytuose suderinamumo kriterijuose pagalba subsidijos forma nenumatyta.

(188)

Vienintelė 2013 m. Bankų komunikate numatyta panaši į subsidiją pagalbos forma yra pagalba rekapitalizavimui. Vis dėlto norint gauti pagalbą rekapitalizavimui turi būti įgyvendinti šie suderinamumo kriterijai: i) kapitalo didinimo planas, kuriame būtų nurodytos visos susijusio banko kapitalo didinimo iš privačių šaltinių galimybės; ii) restruktūrizavimo planas, pagal kurį būtų atkurtas finansų įstaigos gyvybingumas; iii) pakankamas paties pagalbos gavėjo įnašas, įskaitant didžiausią galimą kapitalo ir subordinuotosios skolos priemonių turėtojų įnašą (naštos dalijimasis) ir iv) priemonės, kurių pakaktų konkurencijos iškraipymui apriboti. NET jeigu Tercas specialusis administratorius įgyvendino kapitalo didinimo planą (žr. 15 konstatuojamąją dalį), Komisija negavo įrodymų, kurie įrodytų, jog buvo įgyvendinti šiame punkte nurodyti suderinamumo reikalavimai.

(189)

Iš esmės 1 ir 3 priemonėmis numatyti negrąžintini įnašai buvo išmokėti siekiant sumažinti neigiamą Tercas kapitalą iki nulio prieš BPB perimant turtą. Praeityje Komisija yra patvirtinusi panašias operacijas kaip suderinamas su vidaus rinka, tačiau jas patvirtino tik kaip pagalbą pertvarkymui arba pagalbą įprastam banko likvidavimui paremti (103). Kadangi Italija aiškiai tvirtino, kad Tercas skirtoms pagalbos priemonėms netaikytos nei pertvarkymo, nei likvidavimo schemos, Komisija Tercas atveju negali remtis tais pačiais samprotavimais. Dėl to Komisija turi prisikirti priemonę prie pagalbos rekapitalizavimui.

(190)

2 priemonė buvo parengta siekiant apsaugoti Tercas nuo galimų nuostolių, susijusių su kredito rizika <…>. Dėl to ji atitinka pagalbos rekapitalizavimui siekiant Tercas restruktūrizavimo reikalavimus. Neatsižvelgiant į tai, ar ji atitinka Sumažėjusios vertės turto komunikatą, kad būtų laikoma suderinama, 2 priemonė turėtų atitikti ir 2013 m. Bankų komunikatą ir Restruktūrizavimo komunikatą. Be to, nebūtų galima vertinti 1 ir 3 priemonių pagal šiuos komunikatus, neatsižvelgiant į 2 priemonę.

(191)

2013 m. Bankų komunikate reikalaujama tiek kapitalo didinimo plano, skirto užtikrinti, kad buvo pasinaudota visais įmanomais privataus kapitalo šaltiniais prieš prašant valstybės pagalbos, tiek restruktūrizavimo plano, kuriuo siekiama įrodyti ilgalaikio gyvybingumą atkūrimą. Ilgalaikis gyvybingumas pasiekiamas, kai bankas pajėgia savomis priemonėmis konkuruoti kapitalo rinkoje, laikydamasis susijusių reguliavimo reikalavimų. Kad bankas galėtų taip veikti, jis turi pajėgti padengti visas savo išlaidas ir teikti atitinkamą kapitalo grąžą, atsižvelgiant į banko rizikos profilį. Remiantis Restruktūrizavimo komunikato 17 punktu gyvybingumą galima pasiekti ir pasirinkus parduoti banką.

(192)

Suinteresuotosios šalys laikosi nuomonės, jog specialusis administratorius ėmėsi veiklos, siekdamas atitaisyti Tercas vidaus kontrolės sistemos ir organizacinius trūkumus. Be to, BPB tvirtina, kad struktūriniai sanavimo plano elementai buvo išplėtoti BPB 2015–2019 m. verslo plane.

(193)

Komisija atkreipia dėmesį, kad negavo restruktūrizavimo ar susigrąžinimo plano, kuriame būtų nurodytas ilgalaikis gyvybingumo atkūrimas, nepaisant Italijai pateikto oficialaus prašymo tokį planą atsiųsti.

(194)

Komisija pripažįsta, kad galima atsižvelgti į restruktūrizavimo planus, atsiųstus įgyvendinus rekapitalizavimo priemonę. 2013 m. Bankų komunikate ši galimybė visų pirma numatyta tuo atveju, kai apie pagalbą buvo pranešta ir ji įgyvendinta kaip pagalba sanavimui, kuriam taikomos tam tikros sąlygos. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad apie sanavimo priemonę nebuvo net pranešta, ir į turimą informaciją, visų pirma, kad nėra restruktūrizavimo plano, Komisija negali ilgalaikio gyvybingumo atkūrimo, pagrįsto išsamiu restruktūrizavimo planu, kriterijaus laikyti įvykdytu.

(195)

Pagal Restruktūrizavimo komunikatą, papildytą 2013 m. Bankų komunikatu, būtina, jog pagalbos gavėjas prisidėtų atitinkamu įnašu, siekiant apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos ir konkurencijos iškraipymus bei sumažinti neatsakingo elgesio riziką. Šiuo tikslu numatyta, kad i) būtų apribotos tiek restruktūrizavimo išlaidos, tiek pagalbos suma ir ii) kad akcininkai ir subordinuotieji kreditoriai kiek galima dalintųsi našta.

(196)

Remiantis 2013 m. Bankų komunikato 29 punktu, Komisija pagalbos priemones gali leisti taikyti, tik kai atitinkama valstybė narė įrodo, kad, kiek įmanoma, buvo išnaudotos visos priemonės, kad pagalba būtų apribota iki mažiausios būtinos sumos. Todėl valstybės narės raginamos, prieš pateikiant restruktūrizavimo planą arba kartu su juo, pateikti kapitalo didinimo planą

(197)

Remiantis 2013 m. Bankų komunikato 44 punktu, „subordinuotoji skola turi būti konvertuota arba nurašyta, iš esmės prieš suteikiant valstybės pagalbą. Valstybės pagalba negali būti suteikta tol, kol bet kokiems nuostoliams padengti nebuvo visapusiškai panaudotas nuosavas kapitalas, mišrus kapitalas ir subordinuotoji skola“.

(198)

Remiantis 2013 m. Bankų komunikato 47 punktu, siekiant apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos, kuo ankstesniu etapu reikia užkirsti kelią netenkamų lėšų srautams.

(199)

Remiantis 2013 m. Bankų komunikato 52 punktu, Komisija leidžia taikyti sanavimo pagalbą rekapitalizavimo (priimdama restruktūrizavimo planą, pateiktą įgyvendinus priemonę) pavidalu, tik jeigu sanavimo priemonėmis netrukdoma laikytis tame pačiame komunikate išdėstytų dalijimosi našta reikalavimų.

(200)

Komisija pažymi, kad Tercas akcinis kapitalas buvo visiškai nurašytas.

(201)

Vis dėlto 189 mln. EUR (2014 m. kovo 31 d.) vertės Tercas subordinuotosios konsoliduotosios paskolos (įskaitant kontroliuojamą Caripe įmonę) turėjo būti konvertuotos arba nurašytos pagal 2013 m. Bankų komunikate nustatytus reikalavimus, siekiant sumažinti neigiamą kapitalą ir apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos. Komisija pažymi, kad toks konvertavimas ar nurašymas nebuvo įvykdytas, ir kad, atsižvelgiant į Tercas pateiktą informaciją, grupės kontroliuojančiosios bendrovės suteikta 36 mln. EUR vertės subordinuotoji skola galiojo iki termino pabaigos ir 2014 m. gruodžio mėn. buvo kompensuota. Komisija neturi informacijos apie Caripe suteiktos subordinuotosios paskolos galiojimo terminą ir kompensacijas.

(202)

Komisija laikosi nuomonės, jog netenkamų lėšų srautas, susijęs su minėtos subordinuotosios skolos pabaigos terminu ir jį sekusiu išmokėjimu, iš esmės pažeidžia sąlygas, kuriomis pagalba rekapitalizavimui gali būti laikoma suderinama pagal 2013 m. Bankų komunikatą.

(203)

Suinteresuotosios šalys tvirtina, kad subordinuotųjų skolų gelbėjimo privačiomis lėšomis alternatyva nebuvo teisiškai įmanoma pagal Italijos teisės aktus, ir kad skola gali būti nurašyta tik priverstinio administracinio likvidavimo atveju. 2013 m. Bankų komunikate nustatyti elementai, tarp kurių ir gelbėjimo privačiomis lėšomis reikalavimas, kuriais Komisija remsis nustatydama, ar valstybės pagalba suderinama su vidaus rinka. Komisija atkreipia dėmesį, kad toks naštos dalijimasis galimas likvidavimo atveju, kaip aiškiai matyti iš sprendimo, priimto Banca Romagna atveju (104), konteksto, kai Italijos suteikta pagalba buvo patvirtinta ir buvo laikytasi su subordinuotąja skola susijusio naštos dalijimosi reikalavimų.

(204)

Nors suinteresuotosios šalys remiasi 2013 m. Bankų komunikato 42 punktu, Komisija atkreipia dėmesį, kad 42 punkte kalbama apie pirmaeilės skolos priemonių turėtojus, o ne apie subordinuotųjų skolų turėtojus.

(205)

Suinteresuotosios šalys remiasi ir to paties komunikato 45 punktu, kuriuo leidžiama nukrypti nuo bendrojo subordinuotųjų skolų konvertavimo ir nurašymo principo, jeigu įgyvendinant tokias priemones kiltų grėsmė finansiniam stabilumui arba rezultatai būtų neproporcingi.

(206)

Komisija pažymi, kad subordinuotosios skolos turėtojų dalijimasis našta Slovėnijoje buvo taikytas didelei valstybės narės visos bankų sistemos daliai laikantis 2013 m. Bankų komunikato (105) ir Portugalijoje – trečiam didžiausiam šalies bankui (106). Šis pasiskirstymas taip pat plačiai taikytas Ispanijos bankų sistemai prieš priimant 2013 m. Bankų komunikatą, nesukeliant grėsmės finansiniam stabilumui ir negaunant neproporcingų rezultatų. Dėl to Komisija negali pripažinti, kad tokia rizika kyla, atsižvelgiant į nedidelį Tercas dydį. Vieninteliai atvejai, kai Komisija leido taikyti įprasto naštos dalijimosi išimtį dėl neproporcingų rezultatų, su nagrinėjamu atveju nesusiję (107).

(207)

Dėl to Komisija daro išvadą, kad subordinuotosios skolos turėtojai neprisidėjo kiek įmanoma ir FITD intervencija neatitinka pagrindinio 2013 m. Bankų komunikato principo.

(208)

Atsiųstose pastabose FITD tvirtina, kad restruktūrizavo operacija, kurios metu Tercas visiškai rekapitalizuota, įgyvendinta per BPB, kuri prisidėjo prie kapitalo padidinimo surinkdama kapitalą rinkoje, intervenciją. Tačiau 2013 m. Bankų komunikato 34 punkte numatyta, kad, pateikusios kapitalo didinimo planą, valstybės narės privalo nustatyti likutinį kapitalo trūkumą, kurį reikia padengti valstybės pagalbos lėšomis. Vis dėlto BPB ir Tercas perduotuose dokumentuose pripažįstama, kad BPB ėmėsi rekapitalizacijos su sąlyga, jog FITD padengs neigiamą kapitalą prieš BPB pradedant rekapitalizaciją.

(209)

Be to, BPB ir Tercas tvirtina, kad intervencija apribota mažiausia suma, būtina tikslui pasiekti, t. y. ilgalaikiam Tercas gyvybingumui atkurti. Grįsdamos savo poziciją jos pateikė šiuos argumentus: 1) FITD įnašas atitinka FITD įstatuose numatytą mažiausios naštos kriterijų; 2) tai buvo vienintelė įmanoma alternatyva atsižvelgiant į Tercas padėties blogėjimą ir būtinybę rasti pirkėją; 3) FITD tik dalimi prisidėjo prie neigiamo kapitalo panaikinimo ir prie minimalių kapitalo koeficientų atkūrimo: konkrečiai prisidėjo 265 mln. EUR (vietoj reikiamų 496 mln. EUR).

(210)

Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad FITD įstatuose numatytas mažiausios naštos kriterijus yra nesvarbus vertinant priemonių suderinamumą. Kalbant apie suderinamumą, vienintelė šiame kontekste tinkama analizė, kuria siekiama nustatyti, ar suteikta valstybės pagalba yra pakankama, siekiant atkurti ilgalaikį nagrinėjamos finansų įstaigos gyvybingumą, ir ar ji apribota mažiausia būtina suma, pakankamai apribojant konkurencijos iškraipymus. Tvirtinimas, kad suteikta pagalba buvo mažesnė už turto reikalavimams įvykdyti reikalingą sumą, neįrodo, jog pagalba buvo apribota mažiausia būtina suma.

(211)

Remiantis pateikta informacija (194) punkte nurodyta, kad Komisija nėra tikra, kad pagalba iš tikrųjų yra pakankama, siekiant atkurti gyvybingumą. Be to, pagalba, be abejonės, nebuvo apribota minimalia pagalbos suma, kadangi netaikytos subordinuotųjų paskolų gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės.

(212)

Be to, reikia pridurti, kad, jeigu FITD intervencija būtų įgyvendinta laikantis 2013 m. Bankų komunikate numatyto požiūrio, FITD išlaidos galėjo dar labiau sumažėti iš apskaitos visiškai nurašant 169 mln. EUR subordinuotąją skolą (88 mln. EUR Tercas-Cassa di Risparmio della Provincia di Teramo S.p.A ir 81 mln. EUR Caripe), taip gerokai sumažinant valstybės narės naštą. Toks nurašymas teisiškai būtų buvęs leistinas likvidavimo atveju (108).

(213)

Galiausiai Restruktūrizavimo komunikato 4 skirsnyje nustatyta, kad įgyvendinant finansų įstaigos restruktūrizavimą turėtų būti numatytos konkurencijos iškraipymą ribojančios priemonės. Šios priemonės turėtų būti specialiai pritaikytos nustatytiems konkurencijos iškraipymams rinkose, kuriose veikia po restruktūrizavimo gyvybingumą atkūręs bankas, spręsti.

(214)

Restruktūrizavimo komunikato 34 punkte numatyta, kad tinkamas atlygis už viešąjį kapitalą yra viena iš tinkamiausių konkurencijos iškraipymą ribojančių priemonių, nes apriboja pagalbos sumą.

(215)

Visų trijų priemonių atžvilgiu Komisija konstatuoja, kad nėra visiškai jokio elemento, susijusio su atlygiu už FITD įnašą, ar užmokesčio garantijos atveju, taip pat neįgyjama jokių teisių (t. y. paprastųjų akcijų) ar galimybės dalyvauti dalijantis galimą pelną ateityje. Nenumatytas net susigrąžinimo mechanizmas, kuris leistų susigrąžinti Tercas suteiktą pagalbą, atkūrus gyvybingumą.

(216)

FITD tvirtina, kad intervencijų, skirtų padengti neigiamą kapitalą, kad būtų galima parduoti sunkumų patiriančią įmonę kitiems subjektams, atveju yra normalu, jog nenumatytas atlygis. Komisija pažymi, kad šios intervencijos yra pagalba, kurios nedelsiamas poveikis buvo tas, kad Tercas nepasitraukė iš rinkos, priešingai nei būtų įvykę negavus tos paramos. Dėl šios priežasties šios intervencijos turi būti laikomos svarbiu konkurencijos iškraipymu. Todėl, kaip nurodyta (189) punkte, Komisija laiko šias priemones suderinamomis su vidaus rinka, tik jeigu pagalba suteikta pertvarkymui ar tvarkingam likvidavimui paremti.

(217)

FITD pažymėjo, kad Komisija anksčiau yra leidusi taikyti žemą atlygį ar net išvis jo netaikyti, kaip antai Banco de Valencia (toliau – BVA) (109), Banco Portugues de Negocios (toliau – BPN) (110) ar Banco CAM  (111) atvejais.

(218)

Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad visi šie sprendimai, kuriais leidimas suteiktas ne pagalbai pertvarkymui ar tvarkingam likvidavimui paremti ((189) punktas), buvo priimti prieš įsigaliojant 2013 m. Bankų komunikatui.

(219)

Be to, Komisija atkreipia dėmesį, kad visais trimis suinteresuotųjų šalių nurodytais atvejais buvo įgyvendintos itin išsamios priemonės, atitinkančios Restruktūrizavimo komunikato reikalavimus. Visais trimis atvejais tai lėmė banko ir jo prekės ženklo pasitraukimą iš rinkos. Be to, ekonominės veiklos sumažinimas buvo itin didelis kiekvienu iš šių atvejų (CAM maždaug 50 % sumažino filialų skaičių ir maždaug 35 % – turtą, BVA maždaug 90 % sumažino filialų skaičių ir maždaug 50 % – turtą, BPN 65 % sumažino balansą ir uždarė visas veiklos šakas, išskyrus mažmeninę).

(220)

Komisija primena, kad Tercas filialus ir turtą sumažins maždaug po <…> proc., o visos veiklos šakos veiks toliau. Be to, Tercas prekės ženklas ir toliau gyvuoja, o ekonominė veikla ir toliau vykdoma ankstesnėje jos verslo srityje.

(221)

Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, jog, priešingai nei tvirtino FITD, BPB ir Tercas, Tercas reorganizavimas nesiekia jų nurodytų pavyzdžių apimties ir nepateisina jokio priemonėms netaikyto atlygio.

(222)

Be to, FITD tvirtina, kad operacijos poveikis rinkai savaime yra ribotas, atsižvelgiant į nedidelę Tercas, kuri daugiausia veikia Abrucų regione, veiklos apimtį ir geografinę teritoriją.

(223)

Vis dėlto, atsižvelgiant į turimą Italijos banko statistiką, 2014 m. pabaigoje Abrucų regione veikė 12 bankų, tarp kurių ne mažiau kaip viena didelė Europos finansų įstaiga. Atsižvelgiant į tai, kad Tercas, 2011 m. Abrucų regione turėjusi 163 filialus, veikia finansų sektoriuje ir konkuruoja su daugybe kitų Europos finansų įstaigų, kurios turi filialus tame pačiame regione, bet kuris suteiktas pranašumas galimai iškraipytų konkurenciją.

(224)

Atsižvelgusi į tai, kad už FITD intervenciją nenumatytas atlygis, ir kad sąlyginai nedaug sumažinta Tercas ekonominė veikla, Komisija laikosi nuomonės, jog taikytos nepakankamos apsaugos priemonės, siekiant apriboti galimus konkurencijos iškraipymus.

(225)

Apibendrinant Komisija negali nurodyti nė vienos priežasties, dėl kurios tris priemones būtų galima laikyti suderinamomis su vidaus rinka.

(226)

Visų pirma perduoti dokumentai įrodo, kad priemonėmis nenumatytas naštos dalijimasis, reikalaujamas pagal 2013 m. Bankų komunikatą, ir kad jos neatitinka būtinų sudėtinių reikalavimų, vertinant pagalbos restruktūrizavimui suderinamumą, t. y. ilgalaikio gyvybingumo atkūrimo, pagalbos apribojimo iki mažiausios būtinos sumos ir konkurencijos iškraipymus ribojančių priemonių priėmimo reikalavimų.

(227)

Remiantis Sutartimi ir nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Komisija yra įgaliota nuspręsti, kad atitinkama valstybė narė privalo panaikinti arba pakeisti pagalbą, jeigu nustato, kad pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka (112). Taip pat Teisingumo Teismas savo sprendimuose nuosekliai tvirtina, kad valstybės įpareigojimu panaikinti pagalbą, kuri Komisijos nuomone yra nesuderinama su vidaus rinka, yra siekiama atkurti iki tol buvusią padėtį (113).

(228)

Dėl šio aspekto Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad šis tikslas laikomas pasiektu tada, kai pagalbos gavėjas grąžina visą kaip neteisėtą pagalba gautą sumą ir taip praranda pranašumą, turėtą rinkoje prieš konkurentus, ir yra atkuriama iki pagalbos išmokėjimo buvusi padėtis (114).

(229)

Pagal teismo praktiką Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 (115) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo“, ir kad „Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Sąjungos teisės principui“.

(230)

Nei Italija, nei suinteresuotosios šalys nepateikė oficialaus prašymo, kad nebūtų reikalaujama išieškoti pagalbą, nes tai prieštarautų bendrajam Sąjungos teisės interesui. Vis dėlto atsižvelgiant į įvykusį informacijos pasikeitimą su Italija ir suinteresuotosiomis šalimis, Komisijos nuomone, reikia įvertinti, ar nagrinėjamu atveju nurodymas išieškoti pagalbą prieštarautų bendriesiems Sąjungos teisės principams.

(231)

Atsižvelgiant į 2013 m. Bankų komunikato 63 punkte esančią nuorodą į indėlių garantijų sistemų intervencijas ir ankstesnę Komisijos sprendimų praktiką (116), 2014 m. birželio mėn. joks bankas ir jokia valstybė narė negalėjo tikėtis, kad indėlių garantijų sistemų intervencijos galėtų nebūti laikomos valstybės pagalba. Be to, joks neteisėtos pagalbos gavėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl pagalbos teisėtumo prieš Komisijai, remiantis Sutarties 108 straipsnio 3 dalimi, priimant galutinį susijusį sprendimą.

(232)

Be to, Komisija iš principo vertina pagalbos priemonių suderinamumą remdamasi priimant sprendimą galiojančiais kriterijais. 2013 m. Bankų komunikate išdėstyti suderinamumo kriterijai pradėti taikyti nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d., t. y. likus 11 mėnesių iki priemonių suteikimo. Todėl negalėjo kilti su teisiniu tikrumu susijusių problemų dėl to, kad 2013 m. Bankų komunikatas buvo neseniai priimtas.

(233)

Be to, Komisija pažymi, kad išieškojimas yra įprasta neigiamų sprendimų pasekmė neteisėtos pagalbos atvejais, todėl jis negali būti laikomas neproporcinga priemone.

(234)

Be to, Sąjungos teisminės valdžios institucijų praktikoje griežtai apibrėžti atvejai, kuriais pripažįstama, kad valstybė narė tikrai negali įgyvendinti nurodymo išieškoti pagalbą. Visų pirma, jeigu nuspręsta išieškoti pagalbą, finansiniai sunkumai, su kuriais turi susidurti pagalbos gavėjas, nereiškia, kad išieškojimas neįmanomas. Dėl to Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju negalima remtis neįmanomu išieškojimu.

(235)

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos priemonės įgyvendintos pažeidžiant Sutarties 108 straipsnio 3 dalį ir turi būti laikomos neteisėta ir nesuderinama pagalba, ir į tai, kad nurodymas išieškoti pagalbą neprieštarauja jokiam bendrajam Sąjungos teisės principui, būtina pradėti išieškojimą, siekiant atkurti prieš suteikiant priemones rinkoje buvusią padėtį. Išieškojimas taikomas laikotarpiui, kuriuo pagalbos gavėjas galėjo naudotis pranašumu, vadinasi, nuo tada, kai jam suteikta pagalba iki faktinio jos išieškojimo dienos, o į išieškotinas sumas įskaičiuojamos iki faktinio išieškojimo susikaupusios palūkanos. Nagrinėjamu atveju pagalbos suteikimo įmonei data yra įnašo pervedimo diena 1 priemonės atžvilgiu, o 2 ir 3 priemonių atžvilgiu – garantijos suteikimo diena.

(236)

Komisija daro išvadą, kad Italija neteisėtai priėmė 1 priemonę, susijusią su negrąžintinu 265 mln. EUR įnašu, 2 priemonę, susijusią su 35 mln. EUR garantija <…> kredito rizikai padengti, kurios pagalbos elementas sudaro 0,14 mln. EUR, ir 3 priemonę, susijusią su papildomu negrąžintinu 30 mln. EUR įnašu, o pagal visas šias priemones suteikta valstybės pagalba iš viso sudaro 295,14 mln. EUR sumą, skirtą 2014 m. liepos 7 d. pažeidžiant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį. Taigi neteisėta ir nesuderinama pagalba turi būti išieškota iš pagalbos gavėjos Tercas su susijusiomis palūkanomis.

a)

bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas), kuri turi būti susigrąžinta iš pagalbos gavėjo;

b)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įvykdyti, aprašą;

c)

dokumentus, kuriais įrodoma, kad pagalbos gavėjui nurodyta grąžinti pagalbą.

28.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 203/35

(1)

2013 m. balandžio 9 d. pradėjo veikti antrosios kartos Šengeno informacinė sistema (SIS II). Joje laikoma pakankamai informacijos, pagal kurią galima atpažinti asmenį ar daiktą ir nustatyti, kokių veiksmų būtina imtis. Be to, kad SIS II veiktų veiksmingai, valstybės narės taip pat keičiasi papildoma informacija, susijusia su perspėjimais. Keitimąsi papildoma informacija atlieka SIRENE biurai;

(2)

siekiant palengvinti SIRENE biurų ir SIS II naudotojų, kurių kasdienė veikla apima SIRENE operacijas, darbą 2008 m. priimtas SIRENE vadovas, kurio teisinis pagrindas – pagal buvusį pirmąjį ramstį priimtas Komisijos sprendimas 2008/333/EB (3) ir pagal buvusį trečiąjį ramstį priimtas Komisijos sprendimas 2008/334/TVR (4). Tie sprendimai buvo pakeisti Komisijos įgyvendinimo sprendimu 2013/115/ES (5), siekiant geriau atsižvelgti į naudotojų ir asmenų, kurių veikla apima SIRENE operacijas, veiklos poreikius, padidinti darbo tvarkos nuoseklumą ir užtikrinti, kad techninės taisyklės atitiktų šiuolaikinį techninės pažangos lygį;

(3)

2015 m. pradžioje priėmus Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2015/219 (6) atlikta bendra SIRENE vadovo peržiūra ir vadovas atnaujintas. Tam tikromis Įgyvendinimo sprendime (ES) 2015/219 nustatytomis priemonėmis buvo siekiama paspartinti keitimąsi informacija apie asmenis, dalyvaujančius teroristinėje veikloje ir vykdant sunkius nusikaltimus, kuriems taikomi slapti ir specialieji patikrinimai. Kadangi šias priemones buvo būtina priimti skubiai dėl augančios terorizmo grėsmės, ypač po 2015 m. sausio 7 d. įvykdyto išpuolio Paryžiuje, Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2015/219 turėjo būti priimtas be išsamios versijos kroatų kalba. Šį trūkumą būtina ištaisyti iš naujo priimant Įgyvendinimo sprendime (ES) 2015/219 nustatytas taisykles visomis Sąjungos institucijų oficialiosiomis kalbomis;

(4)

kad būtų lengviau keistis informacija apie asmenis, įtariamus teroristine veikla, ir asmenis, dalyvaujančius vykdant sunkius nusikaltimus, būtina atsisakyti perspėjimų suderinamumo taisyklių, susijusių su slaptais ir specialiaisiais patikrinimais, nedarant poveikio perspėjimų pirmenybės taisyklėms. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad galutiniai vartotojai imtųsi veiksmų, susijusių su perspėjimais, kuriems taikoma pirmenybė;

(5)

kadangi Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 grindžiamas Šengeno acquis, pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Danijos pozicijos 5 straipsnį Danija 2007 m. birželio 15 d. raštu pranešė apie šio acquis perkėlimą į nacionalinę teisę. Danija dalyvauja taikant Sprendimą 2007/533/TVR. Todėl ji privalo įgyvendinti šį sprendimą;

(6)

Jungtinė Karalystė dalyvauja taikant šį sprendimą tiek, kiek tai nėra susiję su keitimusi papildoma informacija pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 ir 25 straipsnius, atsižvelgiant į Protokolo Nr. 19 dėl Šengeno acquis, įtraukto į Europos Sąjungos sistemą ir pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 5 straipsnio 1 dalį ir į Tarybos sprendimo 2000/365/EB (7) 8 straipsnio 2 dalį;

(7)

Airija dalyvauja taikant šį sprendimą tiek, kiek tai nėra susiję su keitimusi papildoma informacija pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 ir 25 straipsnius, atsižvelgiant į Protokolo Nr. 19 dėl Šengeno acquis, įtraukto į Europos Sąjungos sistemą ir pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 5 straipsnio 1 dalį ir į Tarybos sprendimo 2002/192/EB (8) 6 straipsnio 2 dalį;

(8)

šis sprendimas yra aktas, grindžiamas Šengeno acquis ar kitaip su juo susijęs, kaip apibrėžta atitinkamai 2003 m. Stojimo akto 3 straipsnio 2 dalyje, 2005 m. Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje ir 2011 m. Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje;

(9)

Islandijos ir Norvegijos atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos Tarybos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarime dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (9), kurios patenka į Tarybos sprendimo 1999/437/EB (10) 1 straipsnio G punkte nurodytą sritį;

(10)

Šveicarijos atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarime dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (11), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio A punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2008/146/EB (12) 3 straipsniu ir Tarybos sprendimo 2008/149/TVR (13) 3 straipsniu;

(11)

Lichtenšteino atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės protokole dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (14), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio G punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2011/349/ES (15) 3 straipsniu ir Tarybos sprendimo 2011/350/ES (16) 3 straipsniu;

(12)

šiame sprendime numatytos priemonės atitinka pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 51 straipsnį ir Sprendimo 2007/533/TVR 67 straipsnį įsteigto komiteto nuomonę,