Pozityvizmas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Pozityvizmas – XIX ir XX a. filosofijos kryptis. Jos atstovai teigė, kad mokslinis žinojimas yra vienintelė galima žinojimo forma. Jie pabrėžė žinojimo reikšmę žmonijos pažangai. Jų požiūriu, mokslinio žinojimo šaltinis yra patyrimas (šiuo atžvilgiu pozityvizmas yra empirizmo filosofijos forma). Pozityvistams būdinga kritinė nuostata metafizikos atžvilgiu. Pozityvizmas labiausiai reikšmingas mokslo filosofijai ir teisės filosofijai. Galima skirti kelis pozityvizmo raidos etapus.
Pirmasis pozityvizmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pozityvizmo pradininkas – prancūzų filosofas Ogiustas Kontas (Auguste Comte, 1798-1857). Jis pirmasis iškėlė idėją, kad nuo metafizikos reikia pereiti prie pozityvaus, t. y. mokslinio žinojimo. Šis perėjimas yra laipsniškas, nes žmonija pereina skirtingus proto etapus. Žmogiškasis protas skirtingu istoriniu metu naudojasi 3 metodais, kurie savo esme yra priešingi vienas kitam:
1. Teologiniu (religiniu);
2. Metafiziniu;
3. Pozityviuoju (moksliniu).
Tai yra 3 skirtingos istorinės pažinimo vystymosi stadijos arba bendros požiūrio į pasaulį sistemos. Pirmiausia yra teologinio vystymosi stadija. Čia žmogus siekia paaiškinti visus reiškinius antgamtiniu įsikišimu.
Metafizinis tyrinėjimas irgi siekia visapusiško absoliutaus žinojimo apie pasaulį, bet remiasi jau ne dvasiomis, bet įvairiomis išgalvotomis esmėmis (pagrindais, priežastimis). Metafiziniame mąstyme mintis pasirodo labai plati ir palaipsniui pasiruošia moksliniam darbui. Pagrindinė šio mąstymo klaida – siekiama pažinti absoliučią viso ko pradžią ir priežastį, o tai yra neįmanoma. Taigi, metafizika pasineria į nežabotas bevaises fantazijas, todėl, O. Kontas buvo bet kokios metafizikos kritikas.
Pozityviojoje stadijoje žmogaus protas atsisako tyrinėti visatos atsiradimą ir tikslus, taip pat noro žinoti reiškinių vidines priežastis, užsiima tik reiškinijos dėsnių, santykio nuoseklumo ir reiškinių panašumo analize. Mokslas ir jo dėsniai gali atsakyti tik į klausimą „kaip“, o ne „kodėl“. Mokslai turi stebėti ir atsakyti, kas atrasta bandyme, turi atrasti empirinius dėsnius. Taigi, mokslas yra vienintelis pažinimo šaltinis.
Konto teigimu, mes nežinome daiktų esmės ir nežinome, kaip iš tikrųjų atsiranda faktai, bet mes žinome faktų eiliškumo santykius ir jų sutapimą. Mūsų žinojimas yra santykinis ir reliatyvus. Nė vienas bandymas neturi galutinių ribų ir gali būti išplėstas tik tiek, kiek leidžia žmonių galimybės. Pozityvistai gamtą tyrinėja remdamiesi loginiu indukciniu būdu. Supratimo problemos, kurių negalime išspręsti ar patvirtinti bandymo keliu, anot Konto, melagingos ir nereikalingos. Jo manymu reikia sugalvoti tokias hipotezes, kurios leistų daugiau ar mažiau, bet visada jas patikrinti.
Kitas svarbus pirmojo pozityvizmo etapo autorius yra Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill, 1806-1873). Jis taip pat žinomas kaip liberalizmo ir utilitarizmo teoretikas.
Antrasis pozityvizmas (empiriokriticizmas)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svarbiausi jo atstovai yra Ernstas Machas (Ernst Mach, 1838–1916) ir Richardas Avenarijus (Richard Avenarius, 1843–1896). Daugiausia dėmesio skyrė mokslo filosofijai, taip pat plėtojo filosofiją, artimą fenomenalizmui.
Neopozityvizmas (loginis pozityvizmas, loginis empirizmas)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai ne tik pozityvizmo forma, bet ir analitinės filosofijos raidos etapas. Atstovai: Rudolfas Karnapas (Rudolf Carnap, 1891–1970), Oto Noiratas (Otto Neurath, 1882–1945), Moricas Šlikas (Moritz Schlick, 1882–1936), Hansas Reichenbachas (Hans Reichenbach, 1891–1953). Dauguma jų priklausė Vienos rateliui – tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo Vienoje veikusiai filosofų grupei. Ypač pagarsėjo savo pažiūra, kad visi metafizikos teiginiai yra beprasmiai.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Evaldas Nekrašas „Loginis empirizmas ir mokslo metodologija: tikimybės ir indukcijos problema“. – Vilnius, Mintis, 1979