Georg Wilhelm Friedrich Hegel

Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis vok. Georg Wilhelm Friedrich Hegel

Gimė	1770 m. rugpjūčio 27 d.
Mirė	1831 m. lapkričio 14 d. (61 metai)

Veikla	vokiečių filosofas.

Vikiteka	Georg Wilhelm Friedrich Hegel

Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis (1770 m. rugpjūčio 27 d. – 1831 m. lapkričio 14 d.) – vokiečių filosofas, vienas iš idealizmo kūrėjų kartu su Imanueliu Kantu (Immanuel Kant), įtakingiausių Romantizmo epochos filosofų.

Biografija

Gimė 1770 m. rugpjūčio 27 d. Štutgarte, Vokietijoje, biurokrato tėvo šeimoje. Mokėsi Štutgarto gimnazijoje, kur jis susipažino su graikų ir romėnų klasika. Tėvas norėjo, kad jis būtų dvasininkas ir nuo 1788 iki 1793 m. jis studijavo teologiją Tübingeno universiteto seminarijoje. Besimokydamas susidraugavo su Friedrich Hölderlin ir Friedrich W. J von Schelling ir tapo neišskiriamais draugais.

„Vienintelė mintis, kurią atsineša filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulinė istorija vyko protingai.“

Baigęs Tiubingeno universitetą, persikėlė gyventi į Berną, vėliau į Frankfurtą, kur dirbo privačiu korepetitoriumi. Kai tėvas mirė, paveldėjo nemažą pinigų sumą ir metė korepetitoriaus darbą, atsidėdamas darbui socialinėmis temomis.

1800 m. G. Hėgelis susidomėjo kritiška Imanuelio Kanto filosofija. 1801 m. susitiko su savo draugu Friedrich W. J von Schelling, kur redagavo kritišką filosofijos žurnalą. Tais pačiais metais G. Hėgelis išleidžia savo pirmąją esė. 1807 m. išleidžia savo pirmąjį didelį darbą „Die Phänomenologie des Geistes“ (Dvasios fenomenologiją).

Gavęs pasiūlymus paštu iš Erlangeno ir Heidelbergo universitetų Berlyne, G. Hėgelis pasirinko Heidelbergo universitetą ir 1816 m. pradėjo darbą jame. 1817 m. išleido „Enzyklopädie der philosophischen Wissenschaften“ (The Encyclopedia of the Philosophical Sentence).

Hėgelis (dešinėje) ir Napoleonas Jėnoje 1806 m. Iliustracija žurnale *Harper's Magazine* 1895 m.

1831 m. rugpjūtį choleros epidemija pasiekė Berlyną ir G. Hėgelis paliko miestą, apsistodamas Kreuzberge. Naujas semestras prasidėjo spalį ir būdamas silpnos sveikatos vokiečių filosofas sugrįžo į Berlyną, su (klaidingu) įspūdžiu, kad epidemija sumažėjo ir beveik po mėnesio 1831 m. lapkričio 14 d. mirė.

Filosofija

Hegelio filosofija yra paskutinis vokiečių idealizavimo raidos etapas; ją galima traktuoti kaip graikų filosofijos, krikščioniškojo subjektyvizmo ir naujųjų amžių filosofijos sintezę. Jis siekė apimti ir išreikšti universalius filosofijos motyvus jos turinio ir tapsmo požiūriu.

Filosofijos objektas yra absoliutus, kurį Hegelis tapatino su Dievu ir vadino absoliučia idėja, pasauline dvasia, pasauliniu protu. Absoliutas adekvačią formą įgyja tik gryname mąstyme, todėl filosofija nagrinėja tik mąstymo lygmenį pasiekusį sąmonės turinį. Filosofija yra mąstymas, kurio negali paaiškinti už jo esančios prielaidos ar sąlygos: empirinis patyrimas arba amžinosios, apriorinės tiesos. Mąstymas operuoja mintimis, sąvokomis ir idėjomis. Hegelio filosofijoje šis sąmonės turinys (idėja) traktuojamas ne tik kaip substancija, bet ir kaip subjektas – mąstymas yra veiklus, subjektas jame yra pats mąstymas. Filosofija galiausiai yra mąstymas apie mąstymą, kuris rutuliojasi pats iš savęs įgyvendindamas pagrindinį tikslą – tiesą. Pažinimas neieško bendrybių, nes jos tėra tuščios abstrakcijos. Tikroviškas mąstymas yra abstraktumo kilimas į konkretumą. Tikrasis konkretumas yra netiesioginis juslinis suvokimas, bet pati save atskleidžianti, papildanti mintis. Mokslas yra konkretesnis už stebėjimą.

Mąstymo (kaip ir visko) judėjimo principas yra dialektika, pagrįsta mąstyme, pažinime, filosofijoje egzistuojančiu visuotiniu ryšiu ir būtinumu. Mąstymo varomoji jėga yra prieštaravimai: idėja neigia pati save, bet šis neigimas įveikiamas – tai yra pradinio turinio išplėtojimas, aukštesnis jo atskleidimas. Šis pirmiausia mąstymui būdingas dvigubas neigimas, neigimo neigimas (jam paklūstantį mąstymą filosofas vadino spekuliatyviu mąstymu), bet kokį vystymąsi išskaido trinarėmis (tezė-antitezė-sintezė) pakopomis, triada yra Hegelio kūrimo principas. Mąstymas yra subjekto ir objekto tapatybės įsisąmoninimas, savęs atpažinimas, savimonė. Filosofijos ir religijos objektas (absoliutas), todėl absoliutų žinojimą filosofas apibūdina kaip Dievo savimonę žmoguje. Šio žinojimo etapai yra Dievo būtis iki pasaulio sukūrimo, Dievo susvetimėjimas materialiame kūrinių pasaulyje ir Dievo sugrįžimas iš savo kūrinių į save patį, savęs mąstymą.

Absoliučios idėjos sklaidą atitinka Hegelio filosofijos 3 dalys: logika (Ontologija), gamtos filosofija ir dvasios filosofija.

Logikos objektas yra absoliuti idėja pati savaime, nepriklausanti nuo realizavimosi pasaulyje. Ji išskleidžia grynąjį absoliuto turinį, yra grynasis mąstymas. Hegelio logika peržengia formaliosios logikos ribas – neapsiriboja mąstymo formomis, bet siekia atskleisti vidinį, savaiminį jo turinio plėtojimąsi, yra dialektinė logika. Joje filosofas absoliučią idėją išdėstė kaip vieną iš kitos kylančių mąstymo kategorijų seką, kurių įrodymas yra pati jų sisteminė vienybė. Logikos, kaip pradinio idėjos sklaidos etapo, įteisinimas suteikė Hegeliui loginius idealizmo ir panlogizmo pavadinimus.

Hegelis gamtos filosofijoje gamtą traktavo kaip mąstančio proto kūrinį. Gamta yra idėjos suišorėjimas, jos kitabūtis, nuopolis. Gamtoje idėja negali įgyti adekvačios išraiškos, nes gamta yra jai svetimo idealaus turinio išorinė išraiška, neturinti vidinių raidos potensijų. Gamtoje slypi prieštaravimas: kaip baigtinių daiktų sritį ją valdo būtinumas, o joje, kaip idėjos kitabūtyje, vyrauja vidinis tikslingumas. Pastarasis yra gamtos įveikos galimybė.

Dvasios filosofijoje Hegelis nagrinėjo idėjos sugrįžimą iš kitabūties į save kaip susvetimėjimo įveiką. Dvasia yra gamtos, materijos priešingybė, ji kyla ne iš pačios gamtos, o tik išsivaduodama iš jos. Idėjos sugrįžimas įvyksta žmogaus, jo socialinio gyvenimo, dvasinės veiklos formų tapsme. Tik įveikdamas gamtos svetimumą absoliutas įsisąmonina save kaip dvasią. Dvasios tapsmas pereina 3 pakopas – subjektyviosios, objektyviosios ir absoliučiosios dvasios.

Subjektyviojoje dvasioje žmogus iš pradžių iškyla kaip betarpiškai kūniškas, po to įsisąmonina sielos priešingumą kūnui, galiausiai suvokia save kaip dvasinę esybę.

Objektyvioji dvasia – tos gyvenimo formos (teisė, moralė, dorovė), kurias sukuria žmonių visuomenė.

Teisė išreiškia tai, kas visiems privaloma, bet toks išorinis privalėjimas moralėje prieštarauja individualiems įsitikinimams. Prieštaravimas išsprendžiamas antruoju neigimu – dorovėje, kuri yra teisinio turinio ir moralinio įsitikinimo vienybė. Ši sintezė aukščiausią laipsnį pasiekia valstybėje, kurioje subjektas sutampa su substancija, todėl yra dieviškosios prigimties.

Absoliuti dvasia yra galutinis absoliučios idėjos savęs įsisąmoninimas, jos sugrįžimas prie tikrojo, loginio turinio. Absoliučios dvasios formos yra menas, religija, filosofija. Mene absoliuti idėja pasirodo dar neadekvačiu jusliniu pavidalu, gali būti stebima materijoje. Religijoje ši idėja įsivaizduojama kaip anapusinė asmenybė, kuri yra Dievas ir žmogus kartu. Vaizdinys kaip ir jutimas yra susijęs su patyrimu. Nors religija nukreipta į neribotą, begalinį objektą (Dievą), bet vaizduotė jo negali aprėpti.

Idėja savo prigimtimi yra begalinis turinys, o jutimas ir vaizdinys, kaip formos, dar yra priklausomi nuo baigtiniams daiktams būdingo ribotumo, todėl iš jo visiškai išsilaisvinti nepajėgia nei menas, nei religija. Tik filosofijoje idėjos turinys jau yra mąstomas – pažįstamas jam adekvačiu būdu.

Filosofija yra absoliučios dvasios viršūnė. Filosofija pranašesnė už religiją tuo, kad gali suprasti ir save, ir religiją. Tik filosofija leidžia tiksliai apibrėžti šių dvasinės veiklos formų santykius ir šalinti galimą ir esamą jų susipriešinimą. Filosofija paverčia minčių išraiškomis tą visuotinį absoliutų turinį, kuris kita (vaizdinio) forma jau slypi religijoje ir teologijoje. Filosofija, kaip absoliučios dvasios aukščiausia forma, įgyvendina galutinį visos Hegelio filosofijos tikslą – absoliuto (Dievo) savimonę.

Pasaulio proto galia turi ir savo laikinį, istorinį, matmenį, nes protingumas visuotinėje istorijoje reiškėsi žmonių veiksmais. Istorijos filosofijoje Hegelis teigė, kad istorijos pagrindas, tikrasis jos subjektas yra protas, nes tik jis valdo pasaulį. Protas yra visuomenės gyvenimą ir kaitą lemiantis vidinis veiksnys. Galiausiai protas sutampa su pačia istorijos tikrove; tuo pagrįstas Hegelio teisės filosofijos teiginys, kad visa, kas tikra, yra protinga, ir visa, kas protinga, yra tikra. Istorija yra nuoseklus pasaulinio proto atsiskleidimas, todėl filosofas pirmenybę teikė ne idealui, bet tikrovei. Protas nesitenkina idealu, yra toks stiprus, kad pats įsigali tikrovėje. Žmonės, savo veiksmais įgyvendinantys pasaulinio proto tikslus, dažniausiai jų nesuvokia, vadovaujasi asmeninio pobūdžio motyvais. Individualios žmonių laimės kategorija pačiai istorijai nepritaikoma. Tik herojai yra arčiau pasaulinio proto tikslų, galbūt todėl jų likimai dažniausiai būna tragiški.

Hegelio filosofija yra racionalistinė, panlogistinė, panteistinė. Substancijos ir subjekto vienybės principas apima beveik visas pažinimo, žinojimo, dvasinės veiklos sritis.

Jo sumodeliuota sistema apima absoliučiai viską. Hegelio tikrovė yra apimta absoliučios dvasios. Viskas prasideda ir baigiasi absoliučioje dvasioje. Žmogus yra būtybė, kuri realizuoja absoliučios dvasios veiksmus. Be to, jis kalba apie meną bei grožio suvokimą – suvokęs meną atskleidi absoliučią dvasią. Sąvoka dvasia yra pasaulio sistemos raktas, tinkamas bet kokioms durims. Dvasia nėra nei įprastas Dievas, nei įprastas anapusis pasaulis. Hėgelio absoliučioje dvasioje abu pasauliai yra sutaikyti, o dangus persodintas į žemę. Taigi šis pasaulis yra reali dvasios gyvenimo ir skleidimosi arena. Kiekvienas reiškinys, daiktas ar įvykis yra dvasios fenomenas. Dvasia nevirsta fenomenu iškart, jai reikalingas ilgas istorinis laiko tarpas. Filosofija yra dvasios fenomeno aprašymas, dvasios realybė yra žmogiškoji realybė.

Hegelio teisės filosofija

Teisės mokslas Hegeliui neabejotinai yra filosofijos dalis, filosofas ją vadina teisės filosofija, tačiau tai, ką jis vadina, yra tik teisės pagrindai. Pasak Hegelio, teisė susideda iš 3 dalių:

Absoliučioji teisė – išorinė laisvos valios buvimo forma, t. y įstatymų forma. Asmenybėje glūdi teisumas, todėl aš privalau būti kaip asmuo ir gerbti kitus kaip asmenis.
Moralė – subjektyvi nuomonė (individuali). Moralei valstybės įstatymai negali būti taikomi, nes moralumo esmei aš esu pats sau ir išorinis poveikis neturi jokios esmės.
Dorovė – objektyviosios ir subjektyviosios teisės vienovė. Vienovėje pasireiškia 3 institucijos:
- Šeima. Šeimą sudaro santuoka, šeimos nuosavybė ir rūpinimasis ja, vaikų auklėjimas ir šeimos iširimas. Santuoka turėtų būti monogaminė, t. y. gyventi dviese. Šeima pereina į visuomenę.
- Visuomenė. Pilietinė visuomenė atsiranda tada, kai šeimoje pradeda reikštis dorovė. Pilietinė visuomenė vykdo nuosavybės apsaugą ir teisingumą, bei užkerta kelią neteisei. Atsiranda teismai.
- Valstybė. Hegeliui valstybė yra pilietinė. Valstybė garantuoja konkrečios laisvės saviraišką. Savo tikslams ji panaudoja pilietinę visuomenę. Be to, valstybė yra vienintelė sąlyga gerovei pasiekti.

Teisė Hegeliui yra šventa, ji yra absoliučios sąvokos, savimonės, laisvės esatis. Teisės esmė – valios laisvė. Teisė yra laisva kaip idėja. Teisės pagrindas – dvasingumas. Teisės sistema yra dvasios pasaulis atsiradęs pats iš savęs.

Hegelizmas

Hegelizmas – didinga filosofijos sistema, kurioje ankstesnės filosofijos įgijo savo vietą ir prasmę. G.W. F.Hegelio idėjas toliau plėtojo hėgelizmas ir neohėgelizmas. Jo filosofiją interpretavo S. Kierkegaard‘as, K. Marxas, M. Heideggeris, H. G.Gadameris ir kiti.

Svarbiausi veikalai

„Dvasios fenomenologija" (1807, liet.1997), „Logikos mokslas (1812-16), „Filosofijos mokslų enciklopedija (1817), „Teisės filosofijos apmatai (1820, liet.2000). Po G.W.F.Hegelio mirties jo mokiniai išleido „Istorijos filosofiją“ (liet. 1990), „Religijos filosofiją“, „Filosofijos istoriją“ („Filosofijos istorijos paskaitos“, liet. 3t. 1999–2001).

Vertimai į lietuvių kalbą

Istorijos filosofija / (iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris). – Vilnius, 1990. – 494 p.
Dvasios fenomenologija / iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė Arvydas Šliogeris, 1997. – 593 p.
Filosofijos istorijos paskaitos: trys tomai / iš vokiečių kalbos vertė ir lietuviškojo leidimo pratarmę parašė Albinas Lozuraitis. – Vilnius, 1999–2001. – 3 t.
Teisės filosofijos apmatai, arba Prigimtinės teisės ir valstybės mokslo metmenys / iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė Loreta Anilionytė. – Vilnius, 2000. – 507 p., Mintis

Nuorodos