Lietuvių kalba

Lietuvių kalba
Kalbama	Lietuvoje, tautinės mažumos Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, JAV, JK, Airijoje, Kanadoje, Rusijoje, Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje
Kalbančiųjų skaičius	~3,3 mln. gimtakalbių, ~3,6 mln. iš viso
Kilmė	Indoeuropiečių prokalbė Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė) Baltų prokalbė Baltų kalbos Rytų baltų kalbos lietuvių
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Lietuva Punsko valsčius ( Lenkija)  Europos Sąjunga
Prižiūrinčios institucijos	Valstybinė lietuvių kalbos komisija
Kalbos kodai
ISO 639-1	lt
ISO 639-2	lit
ISO 639-3	lit
SIL	LIT
Geografinis paplitimas
Vikipedija Lietuvių kalba Vikižodynas Lietuvių kalba

Lietuvių kalba – iš baltų prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri Lietuvoje yra valstybinė, o Europos Sąjungoje – viena iš oficialiųjų kalbų. Lietuviškai kalba apie tris milijonus žmonių (dauguma jų gyvena Lietuvoje). Drauge su latvių, mirusiomis prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbų grupei.

Pirmieji lietuvių kalbos rašytiniai paminklai atsirado vėlokai, apie XVI a., tačiau net dabartinė lietuvių kalba pasižymi dideliu archajiškumu (ypač vardažodžių linksniavimo srityje). Fonetiškai ir morfologiškai konservatyvi lietuvių kalba žymiai artimesnė baltų prokalbei negu naujoviškesnė latvių kalba. Lietuvių kalba – archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daugybę indoeuropiečių prokalbės ypatybių, lietuvių kalba yra vienintelė gyvoji kalba, kurią galima paaiškinti tiesiogiai remiantis bendrųjų indoeuropietiškųjų formulių sistema.

Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Dabartinė bendrinė lietuvių kalba grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių šnekta, iš visų lietuvių kalbos šnektų ji senoviškiausia.

Lietuvių kalboje yra 45 priebalsinės ir 13 balsinių fonemų (įskaitant ir vartojamas tik skoliniuose). Būdingos minkštųjų ir kietųjų priebalsių poros, skiriamas balsių ilgumas. Kirtis – laisvas, tariamos priegaidės, tačiau rašte kirtis ir priegaidės paprastai nežymimi.

Morfologiškai lietuvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje – SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Žodyno daugumą sudaro veldiniai, tarp skolinių vyrauja slavizmai ir germanizmai.

Kalba užrašoma papildyta lotynų abėcėle, vartojamos 32 raidės.

Pavadinimas

Savivardis lietùvių kalbà suprastinas kaip lietuvių tautybės žmonių kalba. Senuosiuose raštuose pasitaiko kalbos pavadinimas lietùviškas liežùvis (vertinys iš rus. литовский язык arba lenk. język litewski; lietuvių kalboje liežùvis nuo seno reiškė tik anatominį organą). Savo ruožtu lietùvis reiškia 'Lietuvos gyventojas'. Žodis Lietuvà kilęs iš baltų prokalbės *leituṷā, kuris anksčiau buvo gretinamas su lot. lītus 'krantas', tačiau semantiškai ši etimologija silpna – istorinė Lietuva nesiekė pakrantės.

A. Šachmatovas žodį Lietuvà siejo su šiaurės vakarų Prancūzijos srities Armorikos pavadinimu (vid. air. Letha, val. Llydaw < *pḷtau̯-) ir darė prielaidą, kad baltai šį pavadinimą bus perėmę iš venetų, bet kiti mokslininkai šios hipotezės nepalaikė.

J. Otrembskis manė, kad pradžioje žodis *leituṷā priklausė ū kamienui – *leitūs – ir reiškė vietovę aplink upę *leitā (kaip Vilnius – vietovę prie upės Vilnia), plg. liet. líeti. Šią upę J. Otrembskis manė buvus Nemuną.

K. Kuzavinio teigimu, žodžio Lietuvà kilmė susijusi su vandenvardžiu Lietavà (suslavintai Lietáuka) – Neries intaku.

S. Karaliūnas iškėlė hipotezę, kad žodis Lietuvà pirma reiškė karinį darinį ir šį žodį gretino su sen. isl. lið, sen. šved. lith, sen. fryz. lid ir vid. vok. ž. leide 'dieninis, palyda, būrys, kariuomenė'.

Kalbos geografija

Arealas ir kalbos vartotojų skaičius

Vokiečių metraštininko Ulricho fon Richentalio XV a. knygoje „Chronik des Konstanzer Konzils“, kurioje aprašomas Konstanco susirinkimas ir jo dalyviai (1414–1418), paminėta Lingwa Lietowia – lietuvių kalba.

Lietuvių kalba paplitusi Lietuvoje, taip pat nedidelėse autochtoninėse lietuvių srityse už Lietuvos ribų bei kitose šalyse: šiaurės rytų Lenkijos regionuose (2011 m. 5 408 žmonės lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, 5 303 ją vartojo namuose), Baltarusijoje (2009 m. duomenimis, iš 5 087 etninių lietuvių 1 597 lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, bet tik 277 ją vartoja namuose), Rusijoje (31 295 kalbos vartotojų 2010 m.), Ukrainoje (2001 m. duomenimis, 1932 iš 7 207 lietuvių gimtąja kalba laiko lietuvių), Latvijoje (2011 m. 1 819 iš 24 479 lietuvių šią kalbą įvardijo kaip gimtąją), taip pat lietuviškai kalbama JAV (42 306 kalbos vartotojai iš 727 000 lietuvių kilmės amerikiečių), Kanadoje (2011 m. 7 600 lietuvių, iš kurių 7 245 žmonėms lietuvių kalba – vienintelė gimtoji), Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje. Bendrasis kalbos vartotojų skaičius – 3 001 430 žmonių (kitais duomenimis – apie 3,6 mln.); 2011 m. Lietuvoje lietuvių kalba 2 597 488 žmonėms buvo gimtoji ir 302 684 žmonėms buvo užsienio kalba.

Lietuvių kalbos paplitimas

Nuo XV a. prasidėjo lenkų kalbos brovimasis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Lietuvių kalbos dirvoje formavosi dalis lenkų kalbos pakraščių tarmių, kai kurios šių tarmių ypatybės nulemtos lietuvių kalbos įtakos.

Lietuvių kalba JAV patyrė didelę anglų kalbos įtaką, daugiausia ji reiškiasi žodyne. Pavyzdžiui, vartojami tokie anglicizmai: divòrsas 'ištuoka' (< angl. divorce), ki̇̀sas 'bučinys' (< angl. kiss), kãras 'automobilis' (< angl. car). Dažni semantiniai vertiniai, pavyzdžiui, šaũkti 'skambinti' reikšme (plg. angl. to call) arba šal̃tis 'peršalimo' reikšme (plg. angl. cold). Taip pat Amerikos lietuvių kalboje vartojama daugybė slavizmų, kurie bendrinėje lietuvių kalboje jos gryninimo laikotarpiu buvo pašalinti. Fonetikoje dažniau vartojamos bendrinėje kalboje laikomos paribinėmis fonemos [h] ir [f], be to, esama priegaidžių pokyčių. Morfologijoje matyti pastangos suvienodinti esamojo laiko ir bendraties kamienus (pavyzdžiui, pir̃ka 'perka'), vengiama neveikiamosios rūšies formų, painiojami kietieji ir minkštieji veiksmažodžio kamienai.

Tarmės

Lietuvių kalbos tarmių žemėlapis

Žemaičių tarmė   Vakarų žemaičiai Šiaurės žemaičiai:   kretingiškiai   telšiškiai Pietų žemaičiai:   varniškiai   raseiniškiai

Aukštaičių tarmė Vakarų aukštaičiai:   šiauliškiai   kauniškiai   Klaipėdos krašto aukštaičiai Rytų aukštaičiai:   panevėžiškiai   širvintiškiai   anykštėnai   kupiškėnai   uteniškiai   vilniškiai   Pietų aukštaičiai

Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių (tarmių pavadinimai kilę nuo žodžių áukštas ir žẽmas pagal tarmių atstovų gyvenamąsias vietoves Nemuno tėkmės atžvilgiu: aukštaičiai gyvena labiau Nemuno aukštupyje, o žemaičiai – žemupyje). Aukštaičių tarmė dalijama į tris patarmes: vakarų, rytų ir pietų. Žemaičių tarmė taip pat skirstoma į tris patarmes: vakarų, šiaurės ir pietų. Pagal bendrinės kalbos dvibalsio uo atitikmenis žodyje dúona pietų žemaičiai vadinami dū́nininkais, šiaurės žemaičiai – dóunininkais, vakarų žemaičiai – dónininkais.

Aukštaičių ir žemaičių tarminiai skirtumai susiję su senu gentiniu susiskaidymu, žemaičių tarmė patyrusi kuršių kalbos įtaką, be to, šiųdviejų tarmių skirtumams turėjo įtakos ilga Žemaitijos nepriklausomybė nuo Lietuvos. Aukštaičių tarmė senoviškesnė, žemaičių tarmėje daugiau naujovių ir, beje, kai kuriomis ypatybėmis žemaičių tarmė priartėja prie latvių kalbos.

Mažojoje Lietuvoje buvo vartojamos vakarų aukštaičiams kauniškiams artimos šnektos. Lietuvių kalbos salose yra arba buvo kalbama rytų (Apsas, Gervėčiai, Lazūnai, Ciskodas), vakarų (Zietela) ir pietų (Punskas, Seinai, Suvalkai, Varenavas, Rodūnia) aukštaičių patarmėmis.

Dabartinė bendrinė lietuvių kalba grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių šnekta.

Rašyba

Seniausi žinomi lietuviški įrašai – glosos Johannes Herolt knygoje „Liber Discipuli de eruditione Christifidelium“ („Mokinių knyga apie Kristaus sekėjų lavinimą“). Žodžiai – teprÿdav[ſ]ʒÿ 'tepridaužia'; vbagÿſte 'ubagystė'.

Standartinės lietuviškos klaviatūros ženklų išdėstymas

Lietuvių kalbai užrašyti nuo XVI a. vartojama šiek tiek papildyta lotynų abėcėlė. Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia buvo įvedusi draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Priešinantis šiam draudimui lietuviška spauda lotynų abėcėle knygnešių buvo gabenama iš užsienio (Mažosios Lietuvos, JAV ir kt.). Spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos imperijos valdžia, nepaisydama visuomenės pasipiktinimo, leido lietuviškus leidinius tik kirilica. Spaudos lotynų abėcėle draudimas galiojo iki 1904 m.

Dabartinė abėcėlė grįsta lotynų raidynu. Turimos 32 raidės, iš jų 23 paimtos tiesiogiai iš lotynų abėcėlės, likusios 9-ios papildytos diakritiniais ženklais. q, w, x į abėcėlę neįeina. Raidės f, h (ir junginys ch) vartojama svetimos kilmės žodžiuose. Dabartinis lietuvių kalbos raidynas yra ortografinės reformos rezultatas, šią reformą darbe „Lietuviškos kalbos gramatika“ 1901 m. kodifikavo ir lietuvišką rašybą nuo lenkiškosios atitolino J. Jablonskis. Čekų abėcėlės pavyzdžiu buvo pradėtos vartoti raidės v (vietoj w), š (vietoj sz), č (vietoj cz), ž (vietoj ż). u ilgoji imta žymėti kaip ū, o i ilgoji – kaip y.

Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA) 1 A a a [ ɑ ] 2 Ą ą a nosinė [ ɑː ] 3 B b bė [ b ] 4 C c cė [ t͡s ] 5 Č č čė [ t͡ʃ ] 6 D d dė [ d ] 7 E e e [ ɛ ] [ æː ] 8 Ę ę e nosinė [ æː ] 9 Ė ė ė [ eː ] 10 F f ef [ f ] 11 G g gė [ g ] 12 H h ha [ ɣ ] 13 I i i trumpoji [ ɪ ] 14 Į į i nosinė [ iː ] 15 Y y i ilgoji [ iː ] 16 J j jot [ j ]

Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA) 17 K k ka [ k ] 18 L l el [ ɫ ] 19 M m em [ m ] 20 N n en [ n ] 21 O o o [ ɔ ] [ oː ] 22 P p pė [ p ] 23 R r er [ r ] 24 S s es [ s ] 25 Š š eš [ ʃ ] 26 T t tė [ t ] 27 U u u [ ʊ ] 28 Ų ų u nosinė [ uː ] 29 Ū ū u ilgoji [ uː ] 30 V v vė [ ʋ ] 31 Z z zė [ z ] 32 Ž ž žė [ ʒ ]

Priebalsių palatalizacija (minkštinimas) prieš priešakinės eilės balsius (pvz., e, ė, i) niekaip papildomai nežymima, prieš užpakalinės eilės balsius (pvz., a, o, u) palatalizacija žymima raide i, pavyzdžiui, čià [t͡ʃʲɛ].

Raidžių dažnumas devyniuose didelės apimties bendrinės lietuvių kalbos rišliuose tekstuose:

Istorija

Baltiškų vandenvardžių paplitimo arealas

  Plotas, kuriame gausu baltiškų vandenvardžių

  Plotas, kur baltiškų vandenvardžių nedaug ir dalis jų abejotini

Baltų genčių paplitimas XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje

Lietuvių kalbos paplitimas XVI a.

Lietuvių kalba Europos kalbų žemėlapyje (1741 m.)

Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas, priskiriamas 1503–1515 metams. Ranka rašyta malda paskutiniame knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje, Strasbūras

Antraštinis Martyno Mažvydo katekizmo, pirmosios lietuviškos knygos, puslapis, 1547 m.

M. Muravjovo ediktas

Drauge su latvių, prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis, lietuvių kalba kilusi iš baltų prokalbės.

Anksčiau lietuvių kalba buvo šnekama žymiai didesnėje teritorijoje negu dabar. Dar XIV–XVI a. lietuvių kalbos plotas sudarė daugiau kaip 100 000 km² (dabartinis Lietuvos plotas yra 65 300 km²), o Abaliankos (Obolės) aukštupyje įsikūrę Obolcai ir Orša buvo tolimiausia lietuvių kalbos sala, nuo to meto lietuvių kalbos masyvo nutolusi daugiau kaip per 200 km.

Lietuvių ir latvių kalbos ėmė skirtis apytiksliai I amžiuje, o V–VII amžiuose šiedvi kalbos galutinai atsiskyrė. Manoma, kad maždaug XIII–XIV amžiuje susiformavo lietuvių kalbos pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios vėliau savo ruožtu skilo į patarmes ir šnektas.

Palyginti su baltų prokalbe, lietuvių kalbos fonetika ir fonologija pakito nežymiai. Svarbiausios yra šios naujovės:

• Dėl skolinių z liovėsi buvęs fonemos s alofonu ir tapo savarankiška fonema;
• Baltų prokalbės junginiai *tj ir *dj apie XIV a. atitinkamai virto afrikatomis č ir dž;
• Apytiksliai XVI a. ilgasis balsis ā virto ō (brālis > brolis; dalyje tarmių ā išliko);
• Junginiai balsis + nosinis priebalsis n prieš nesprogstamuosius priebalsius ir žodžio gale virto nosiniais balsiais (ką́sti greta kánda). Po XVI–XVII a. nosinė tartis išnyko. Prieš abilūpius priebalsius p, b nosinis priebalsis n virto m (tam̃pa greta añka).
• Tam tikrais atvejais ilgieji balsiai žodžio gale sutrumpėjo (*tā́ > tà; žr. „Leskyno dėsnis“).

Bendrinės lietuvių kalbos istorija skirstoma į šiuos laikotarpius:

• I. Senasis laikotarpis (XVI–XVIII a.):

1. XVI–XVII a. Žengiami pirmieji bendrinės kalbos kūrimo žingsniai;
2. XVIII a. Atsiranda raštų ir šnekamosios kalbos atotrūkis.

• II. Naujasis laikotarpis:

1. Nuo XIX a. pirmosios pusės iki 1883 m. (laikraščio „Aušra“ sukūrimo). Palaipsniui pereinama prie bendrinės kalbos grindimo vakarų aukštaičių pietinėmis (kauniškių) šnektomis;
2. Nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. pradžios (1883–1919 m.) Galutinai pereinama prie vakarų aukštaičių pietinių šnektų. Įtvirtinamos bendrinės kalbos normos;
3. Lietuvos Respublikos laikotarpis (1919–1940 m.) Kodifikuojamos bendrinės kalbos normos, išsiplečia bendrinės lietuvių kalbos vartojimo sfera;
4. Sovietmetis (1940–1990 m.) Bendrinė kalba įsiskverbia į daugumą komunikavimo sferų;
5. Atkurtos nepriklausomybės laikotarpis (nuo 1991 m. iki šių dienų). Tolesnis bendrinės kalbos plitimas į visas komunikavimo sritis.

Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas priskiriamas 1503 metams, tai yra maldos („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“), jos įrašytos ranka paskutiniame Strasbūre išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje. Tekstas pasižymi rytų aukštaičių vilniškių šnektos ypatybėmis ir tikriausiai yra nurašytas nuo senesnio originalo.

Lietuvių kalba paminėta tarp visų į Konstancą atvykusių atstovų kalbų (Ulrich von Richental „Chronik des Konstanzer Konzils“, 1483 m.)

Knygų leidyba pradėta 1547 m. išspausdinus Martyno Mažvydo katekizmą, parašytą pietų žemaičių patarme, į kurią įpinta vakarų aukštaičių patarmės ypatybių. Šis katekizmas išleistas Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade). Į knygą įtrauktas pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis – elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, jame autorius 4 puslapiuose pateikia abėcėlę ir keletą paties sukurtų gramatikos terminų. Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje išleista knyga – tai Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, išspausdintas 1595 m. Vilniuje. M. Daukšos katekizmas parašytas vadinamuoju vidurio raštų kalbos variantu, kuris grįstas vakarų aukštaičių patarmės Kėdainių apylinkių šnektomis. M. Daukšos katekizmas svarbus ir dėl to, kad tai – pirmasis kirčiuotasis lietuviškas tekstas.

1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas, paremtas rytų raštų kalbos variantu (sostinės tarme), jis buvo išleistas penkis kartus – tai Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“. 1653 m. išleistas gramatikos vadovėlis – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“.

Laikantis Z. Zinkevičiaus koncepcijos, XVII a. turėti trys bendrinės lietuvių kalbos variantai: vakarų (rėmėsi vakarų aukštaičių pietinėmis šnektomis), vidurio (buvo grindžiama vakarų aukštaičių Kėdainių apylinkių šnektomis) ir rytų (rėmėsi Vilniaus miesto kalba, kurios pagrindas – rytų aukštaičių vilniškių šnekta). Pirmasis variantas buvo vartojamas Mažojoje Lietuvoje, antrasis ir trečiasis – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mažosios Lietuvos, arba vakarų, lietuvių kalbos variantu rašė Jonas Bretkūnas ir Kristijonas Donelaitis. Vidurio variantu rašė M. Daukša ir M. Petkevičius, o rytų – K. Sirvydas ir J. Jaknavičius.

XVIII a. pradžioje lietuvių kalbos rytų raštų variantas išnyko dėl lenkų kalbos įtakos Vilniuje, tame pačiame amžiuje ėmė nykti vidurio variantas, nors su išlygomis išsilaikė iki XIX a. prasidėjusio lietuvių tautinio atgimimo, ir tik Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba plėtojosi toliau. Prie raštų variantų nunykimo prisidėjo ir tai, kad buvo okupuota Abiejų Tautų Respublika. Grožinės literatūros lietuvių kalba atsiradimas siejamas su Kristijono Donelaičio vardu, šis rašytojas gyveno Mažojoje Lietuvoje.

Didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos ir tautinės savimonės susidarymui turėjo A. Šleicherio veikalas „Lietuvių kalbos vadovas“ (vok. „Handbuch der litauische Sprache“, 1856–1857 m.), jame atskleidžiamas didelis lietuvių kalbos konservatyvumas ir jos formų panašumas į prestižinių kalbų formas, pavyzdžiui, į lotynų, senosios graikų ir sanskrito. Vėliau Dž. Nehru rašė, kad lietuvių kalba sanskritui artimesnė už kitas Europos kalbas. Buvo pastebėti tikslūs lietuvių kalbos ir sanskrito žodžių atitikmenys, pavyzdžiui, sūnùs, naktìs, pãdas.

1795 m., po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Lietuva buvo įtraukta į Rusijos imperiją, Lietuvoje buvo pradėtas rusinimas. Prie lietuvių kalbos plėtotės tuo metu prisidėjo žemaičių tarme rašiusieji Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius. 1864 m., po 1863 m. sukilimo, M. Muravjovas, Vilniaus gubernijos generalgubernatorius, įvedė spaudos lotynų abėcėle draudimą ir siekė įdiegti „graždanką“ – lietuvių abėcėlę kirilicos raidėmis, kurią sudarė I. Kornilovas. Knygos lotyniškomis raidėmis ir toliau buvo spausdinamos užsienyje, Rytprūsiuose ir JAV. Nepaisydami griežtų bausmių, leidinius gabendavo knygnešiai. 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas.

XX a. buvo aktyviai susitelkta į vieningos, vakarų aukštaičių kauniškių šnekta grįstos, lietuvių bendrinės kalbos normos sudarymą. Unifikuojant svarbų vaidmenį atliko laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, taip pat ir kalbininkai, pavyzdžiui, J. Jablonskis ir K. Būga.

Sustiprėjus kalbos purizmui J. Jablonskis aktyviai kūrė naujadarus, skirtus lietuvių kalbos žodynui papildyti arba skoliniams pakeisti: añtžmogis (iš añt ir žmogùs, sudaryta sekant vok. Übermensch), turinỹs (iš turė́ti), degtùkas (iš dègti), mokyklà (iš mókyti), lai̇̃krodis (iš laĩkas ir ródyti, išstūmė skolinį iš lenkų kalbos dziẽgorius). Daug žodžių buvo paimta iš senųjų raštų bei tarmių, pavyzdžiui, vir̃šininkas (tarmėse reiškė 'vyresnysis piemuo', sudaryta iš viršùs, išstūmė skolinį iš rusų kalbos načálnikas), mirtìs (išstūmė slavizmą smer̃tis), váistas (išstūmė slavizmą liẽkarstvos). Ne visi naujadarai prigijo, pavyzdžiui, dirbtùvas 'mašina' (iš dìrbti), kráutuvė 'muziejus' (iš kráuti), tõlkalbis 'telefonas' (iš tolì ir kalbė́ti) nesugebėjo išstumti tarptautinių žodžių ir kalboje neišliko.

Po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, išaugo rusų kalbos įtaka lietuvių kalbai. Vis daugiau lietuvių tapo dvikalbiais, mokančiais taip pat ir rusiškai. Rusų kalbą daugiau mokėjo vyrų negu moterų, o tai susiję su privalomąja karine tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Rusų kalba dažniau vartota miestuose ir tuose rajonuose, į kuriuos po karo daugiau privažiavo rusakalbių. Rusų kalba ėmė stumti lietuvių kalbą administravimo srityje, gamyklinėse instrukcijose, rusų kalba plačiai vartota žiniasklaidoje ir švietime. Dėl viso to iš rusų kalbos ėmė plūsti skoliniai ir vertiniai. Vis dėlto tuo pačiu metu plėtojosi tautinė lietuvių kultūra ir įvairėjo lietuvių kalbos vartojimo sferos.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo lietuvių kalba Lietuvoje paskelbta valstybine, o rusų kalbos vartojimas susiaurėjo; išaugo lietuviškai mokančių tautinių mažumų atstovų procentas; suaktyvėjo lietuvių kalbos kontrole besirūpinančių valstybinių tarnybų veikla. Į kalbą (ypač didmiesčiuose) ėmė smarkiai skverbtis anglybės.

Fonetika ir fonologija

Balsiai

Lietuvių kalbos balsiai:

Trumpieji balsiai			Ilgieji balsiai
Pakilimas Eilė Priešakinė Užpakalinė Aukštutinis ɪ ʊ Vidurinis (e) (ɔ) Žemutinis ɛ ɐ			Pakilimas Eilė Priešakinė Užpakalinė Aukštutinis iː uː Vidurinis eː oː Žemutinis æː ɑː

Trumpasis ɔ pasitaiko tik skoliniuose. Be to, kai kurie kalbos vartotojai skoliniuose trumpąjį ɛ (atvirą) taria kaip e (uždarą). Negaliniuose skiemenyse ɛ ir a, tariant tvirtagale priegaide (cirkumfleksu), dažniausiai pailgėja, nors taip nutinka ne visose morfologinėse padėtyse.

Ilgasis balsis [æː] prieš priešakinės eilės balsius ir minkštuosius priebalsius susiaurėja ir tampa [ɛː]: plg. mẽnas [ˈmʲæːn̪ɐs̪] ir mẽnė [ˈmʲɛːn̪ʲeː], t. p. kiáunė [ˈkʲæ̂ˑʊ̯n̪ʲeː] ir véidas [ˈvʲɛ̂ˑɪ̯d̪ɐs̪].

Lietuvių kalboje yra šeši savieji dvibalsiai (ei, ai, ui, au, ie, uo) ir trys, pasitaikantys skoliniuose (oi, ou, eu). Be to, balsių e, a, u, i ir sonantų r, l, n, m junginiai sudaro šešiolika mišriųjų dvigarsių.

Priebalsiai

Lietuvių kalboje yra 45 priebalsiai (įskaitant ir pasitaikančius tik skoliniuose). Visi priebalsiai, išskyrus /j/, turi minkštąsias poras.

Lietuvių kalbos priebalsių sistema (skliausteliuose nurodyti padėtiniai fonemų variantai (alofonai) arba tik skoliniuose randamos fonemos; poromis pateikiami duslieji (p pʲ) ir skardieji (b bʲ) priebalsiai):

Tarimo būdas ↓	Abilūpiniai	Lūpų dantiniai	Dantiniai	Alveoliniai	Palataliniai	Gomuriniai
Sprogstamieji	p pʲ b bʲ		t (tʲ) d (dʲ)			k kʲ g gʲ
Nosiniai	m mʲ		n nʲ
Virpamieji				r rʲ
Afrikatos			t͡s (t͡sʲ) d͡z (d͡zʲ)	(ʧ) ʧʲ (dʒ) dʒʲ
Pučiamieji		(f) (fʲ)	s sʲ z zʲ	ʃ ʃʲ ʒ ʒʲ		(x) (xʲ) (ɣ) (ɣʲ)
Pusbalsiai	v vʲ				j
Šoniniai			ɫ	lʲ

Prieš priebalsius k ir g tariamas padėtinis /n/ variantas – gomurio užpakalinis priebalsis [ŋ].

Prozodija

Pagrindiniai straipsniai – Lietuvių kalbos kirčiavimas ir Kirčiuotė.

Lietuvių kalbos kirtis – laisvas ir muzikinis. Rašte kirtis ir priegaidė paprastai nenurodomi, išskyrus mokomąją, mokslinę literatūrą ir žodynus. Esama dviejų priegaidžių, akūto (tvirtaprãdė príegaidė) ir cirkumflekso (tvirtagãlė príegaidė), priegaidės skiriamos ilguosiuose skiemenyse, kuriuos sudaro grynieji dvibalsiai bei mišrieji dvigarsiai ir ilgieji balsiai. Nėra vieningos nuomonės, ar trumpieji skiemenys turi priegaidę, tačiau dažniausiai teigiama, kad trumpieji skiemenys tariami be priegaidės ir jie žymimi graviu – kairiniu kirčio ženklu (`). Trumpuosius skiemenis sudaro trumpieji balsiai a, e, i, u ir tarptautiniuose žodžiuose trumpasis o, pavyzdžiui: kàs, nèš, ki̇̀s, bùs, metòdas. Akūtui būdingas aukštesnis tonas pirmajame skiemens dėmenyje (krentanti intonacija), o cirkumfleksui – antrajame (kylanti intonacija). Akūtas žymimas dešininiu kirčio ženklu (´), cirkumfleksas – riestiniu (͂), tačiau grynuosiuose dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose cirkumflekso ženklas ͂ rašomas virš antrosios junginio raidės. Tvirtapradė priegaidė dvigarsiuose, kurių pirmasis dėmuo yra trumpieji balsiai i, u, e, o bei dvibalsiuose ui, eu, oi, ou, užrašoma graviu, kairiniu kirčio ženklu. Be to, kai kurie žodžiai, be pagrindinio kirčio, turi žodynuose paprastai nežymimą papildomą kirtį arba net du papildomus kirčius, pavyzdžiui, žodyje peñkiasdešimt silpnesniu kirčiu pasižymi antrasis balsis e. Lietuvių priegaidžių tarimas yra priešingas latvių ir prūsų priegaidžių tarimui, šiųdviejų kalbų priegaidžių tarimas senoviškesnis (žr. „Endzelyno dėsnis“). Anot K. Būgos, lietuvių kalbos priegaidės buvo pertvarkytos po XII a. Lietuvių kalboje išskiriamos keturios kirčiuotės, galioja Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. Be jo, lietuvių kalboje veikia Leskyno ir Niemineno dėsniai.

Morfologija

Tradiciškai lietuvių kalboje išskiriama vienuolika kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, prieveiksmis, veiksmažodis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas ir ištiktukas.

Daiktavardis

Linksniuojamosios kalbos dalys turi septynis linksnius, į kuriuos tradiciškai įtraukiamas ir šauksmininkas, nors jis nenurodo ryšių su sakinio dalimis:

• vardininkas
• kilmininkas
• naudininkas
• galininkas
• įnagininkas
• vietininkas
• šauksmininkas

1925 m. dviejų litų moneta, kurioje daiktavardis lìtas vartojamas ne su daugiskaitos (du litai), o su dviskaitos (du litu) vardininku.

Be to, lietuvių kalbos salose, Baltarusijoje, yra išlikę dar keletas linksnių – aliatyvas ir adesyvas, o rytų ir pietų Lietuvoje gana gyvai tebevartojamas iliatyvas. Iliatyvas neretai pavartojamas laisvuosiuose stiliuose, grožinėje literatūroje, jis ypač patogus siekiant išvengti dviejų galininkinių konstrukcijų: susìruošėme važiúoti į̃ miẽstą, į̃ pãrodą – susìruošėme važiúoti miẽstan į̃ pãrodą; rytój vỹksime į̃ kálnus, į̃ trobẽlę – rytój vỹksime kalnúosna į̃ trobẽlę. Bendrinėje kalboje paprastai vartojama tik keletas aliatyvo (velnióp, šunióp, galóp, rudenióp, vakaróp, myrióp) ir adesyvo (namiẽ, arti̇̀, toli̇̀, netoli̇̀, ankstì) kilmės prieveiksmių. Iliatyvas bendrinėje kalboje vartojamas sustabarėjusiuose posakiuose ir prieveiksmiuose (patráukti baudžiamõjon atsakomýbėn, iškélti aikštė̃n, įrašýti są́skaiton, viduñ, laukañ, i̇̀šorėn). Grožinėje literatūroje, tautosakoje ir tarmėse randama daiktavardžių dviskaitos formų.

Lietuvių kalboje išskiriamos penkios linksniuotės, kiekviena iš jų daloma į paradigmas. Iš viso yra 12 linksniavimo paradigmų.

Pirmajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -as (I paradigma), -ias arba -j-as (II paradigma), -is arba -ys (III paradigma).

I linksniuotė, pavyzdžiu imant žodžių výras, vė́jas ir brólis linksniavimą:

	I paradigma		II paradigma		III paradigma
	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	výras	výrai	vė́jas	vė́jai	brólis	bróliai
K.	výro	výrų	vė́jo	vė́jų	brólio	brólių
N.	výrui	výrams	vė́jui	vė́jams	bróliui	bróliams
G.	výrą	výrus	vė́ją	vė́jus	brólį	brólius
Įn.	výru	výrais	vė́ju	vė́jais	bróliu	bróliais
Vt.	výre	výruose	vė́jyje / vė́juje	vė́juose	brólyje	bróliuose
Š.	výre	výrai	vė́jau	vė́jai	bróli	bróliai

Antrajai linksniuotei priklauso moteriškosios giminės daiktavardžiai (taip pat keletas vyriškosios ir bendrosios giminių daiktavardžių), ši linksniuotė baigiasi galūnėmis -a (VI paradigma), -ia, -j-a arba -i (VII paradigma), -ė (VIII paradigma).

II linksniuotės daiktavardžių rankà, vyšnià ir bìtė linksniavimas:

	VI paradigma		VII paradigma		VIII paradigma
	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	rankà	rañkos	vyšnià	vỹšnios	bi̇̀tė	bi̇̀tės
K.	rañkos	rañkų	vỹšnios	vỹšnių	bi̇̀tės	bi̇̀čių
N.	rañkai	rañkoms	vỹšniai	vỹšnioms	bi̇̀tei	bi̇̀tėms
G.	rañką	rankàs	vỹšnią	vyšniàs	bi̇̀tę	bitès
Įn.	rankà	rañkomis	vyšnià	vỹšniomis	bi̇̀tè	bi̇̀tėmis
Vt.	rañkoje	rañkose	vỹšnioje	vỹšniose	bi̇̀tėje	bi̇̀tėse
Š.	rañka	rañkos	vỹšnia	vỹšnios	bi̇̀te	bi̇̀tės

Trečiajai linksniuotei priklauso moteriškosios (IX paradigma) ir vyriškosios (X paradigma) giminių daiktavardžiai, besibaigią galūne -is.

III linksniuotės žodžių širdìs ir dantìs linksniavimas:

	IX paradigma		X paradigma
	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	širdi̇̀s	ši̇̀rdys	danti̇̀s	dañtys
K.	širdiẽs	širdžių̃	dantiẽs	dantų̃
N.	ši̇̀rdžiai	širdi̇̀ms	dañčiui	danti̇̀ms
G.	ši̇̀rdį	ši̇̀rdis	dañtį	danti̇̀s
Įn.	širdimi̇̀	širdimi̇̀s	dantimi̇̀	dantimi̇̀s
Vt.	širdyjè	širdysè	dantyjè	dantysè
Š.	širdiẽ	ši̇̀rdys	dantiẽ	dañtys

Ketvirtajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -us (IV paradigma), -ius arba -j-us (V paradigma). Anksčiau šiai linksniuotei priklausė ir moteriškosios giminės daugiskaitinis daiktavardis pẽlūs 'pelai'.

IV linksniuotė žodžių tur̃gus ir sõdžius linksniavimas:

	IV paradigma		V paradigma
	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	tur̃gus	tur̃gūs	sõdžius	sõdžiai
K.	tur̃gaus	tur̃gų	sõdžiaus	sõdžių
N.	tur̃gui	tur̃gums	sõdžiui	sõdžiams
G.	tur̃gų	turgùs	sõdžių	sodžiùs
Įn.	tur̃gumi	tur̃gumis	sõdžiumi	sõdžiais
Vt.	tur̃guje	tur̃guose	sõdžiuje	sõdžiuose
Š.	tur̃gau	tur̃gūs	sõdžiau	sõdžiai

Penktajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai (XI paradigma), turintys galūnę -uo, ir moteriškosios giminės daiktavardžiai (XII paradigma), besibaigią galūnėmis -uo ir -ė (sesuõ, -er̃s; duktė̃, -er̃s; jéntė, -ers '(vyro) brolio žmona').

V linksniuotės žodžių šuõ ir sesuõ linksniavimas:

	XI paradigma		XII paradigma
	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	šuõ	šùnys	sesuõ	sẽserys
K.	šuñs	šunų̃	seser̃s	seserų̃
N.	šùniui	šuni̇̀ms	sẽseriai	seseri̇̀ms
G.	šùnį	šuni̇̀s	sẽserį	sẽseris
Įn.	šuniù / šunimi̇̀	šunimi̇̀s	sẽseria / seserimi̇̀	seserimi̇̀s
Vt.	šunyjè	šunysè	seseryjè	seserysè
Š.	šuniẽ	šùnys	seseriẽ	sẽserys

Lietuvių kalbos kirtis – laisvas, paslankus, linksniuojant gali keisti vietą. Išskiriamos keturios kirčiuotės. Priklausymas kuriai nors iš kirčiuočių nustatomas pagal daugiskaitos naudininką ir galininką. Pirmojoje kirčiuotėje šiuodu linksniai galūnėse nekirčiuojami, antrojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje nekirčiuotas, o galininkas – kirčiuotas, trečiojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje kirčiuotas, o galininkas – ne, ketvirtojoje kirčiuotėje abu šie linksniai kirčiuoti galūnėse. Pažymėtina, kad šias kirčiuotes lietuvių kalboje turi ne tik daiktavardžiai, bet ir visos kitos linksniuojamosios formos: būdvardžiai, įvardžiai, skaitvardžiai, taip pat ir dalyviai.

Istoriškai II ir IV kirčiuotės kilo atitinkamai iš I ir III kirčiuočių, nes pradėjo galioti Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. I kirčiuotė tęsia indoeuropiečių prokalbės baritoninę kirčiuotę (kirtis visada šaknyje), o III kirčiuotė – indoeuropiečių prokalbės oksitoninę (kirtis kilnojamas iš galūnės į kamieną).

I linksniuotės daiktavardžių výras, rãtas, lángas, nãmas kirčiavimas:

	I kirčiuotė		II kirčiuotė		III kirčiuotė		IV kirčiuotė
	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	výras	výrai	rãtas	rãtai	lángas	langai̇̃	nãmas	namai̇̃
K.	výro	výrų	rãto	rãtų	lángo	langų̃	nãmo	namų̃
N.	výrui	výrams	rãtui	rãtams	lángui	langáms	nãmui	namáms
G.	výrą	výrus	rãtą	ratùs	lángą	lángus	nãmą	namùs
Įn.	výru	výrais	ratù	rãtais	lángu	langai̇̃s	namù	namai̇̃s
Vt.	výre	výruose	ratè	rãtuose	langè	languosè	namè	namuosè
Š.	výre	výrai	rãte	rãtai	lánge	langai̇̃	nãme	namai̇̃

Būdvardis

Lietuvių kalboje būdvardžiai eina prieš daiktavardžius ir su jais derinami gimine, skaičiumi ir linksniu. Grožinėje literatūroje ir tarmėse vartojama būdvardžių dviskaita.

Esama įvairių būdvardžių skirstymo sistemų. Pasak vienos iš jų, pagal vienaskaitos vardininko galūnes būdvardžiai skirstomi į tris linksniuotes: vyr. g. -as, mot. g. -a (I linksniuotė); vyr. g. -us, mot. g. -i (II linksniuotė); vyr. g. -is, mot. g. -ė (III linksniuotė). Laikantis kito skirstymo, vyriškosios giminės būdvardžiai dalijami į dvi linksniuotes, kurios savo ruožtu grupuojamos į penkias paradigmas. Pirmajai paradigmai priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -as būdvardžiai, antrajai – galūne -ias, trečiajai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -i daugiskaitos vardininke, ketvirtajai paradigmai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -iai daugiskaitos vardininke. Penktajai paradigmai, sudarančiai antrąją vyriškosios giminės būdvardžių linksniuotę, priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -us būdvardžiai.

Vyriškosios giminės būdvardžių gẽras, žãlias, dìdelis, medìnis, gražùs linksniavimas:

	I linksniuotė								II linksniuotė
	I paradigma		II paradigma		III paradigma		IV paradigma		V paradigma
	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	gẽras	geri̇̀	žãlias	žali̇̀	di̇̀delis	dideli̇̀	medi̇̀nis	medi̇̀niai	gražùs	grãžūs
K.	gẽro	gerų̃	žãlio	žalių̃	di̇̀delio	didelių̃	medi̇̀nio	medi̇̀nių	gražaũs	gražių̃
N.	gerám	geríems	žaliám	žalíems	dideliám	didelíems	medi̇̀niam	medi̇̀niams	gražiám	gražíems
G.	gẽrą	gerùs	žãlią	žaliùs	di̇̀delį	di̇̀delius	medi̇̀nį	mediniùs	grãžų	gražiùs
Įn.	gerù	geraĩs	žaliù	žaliai̇̃s	di̇̀deliu	dideliai̇̃s	mediniù	medi̇̀niais	gražiù	gražiai̇̃s
Vt.	geramè	geruosè	žaliamè	žaliuosè	dideliamè	dideliuosè	medi̇̀niame	medi̇̀niuose	gražiamè	gražiuosè
Š.	gẽras	geri̇̀	žãlias	žali̇̀	di̇̀deli	dideli̇̀	medi̇̀ni	medi̇̀niai	gražùs	grãžūs

Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas vienodesnis, išskiriamos keturios paradigmos. Pagal šeštąją paradigmą linksniuojami vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -a moteriškosios giminės būdvardžiai, pagal septintąją – galūne -ia, pagal aštuntąją – galūne -i, pagal devintąją – galūne -ė.

Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas:

	VI paradigma		VII paradigma		VIII paradigma		IX paradigma
	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	gerà	gẽros	žalià	žãlios	graži̇̀	grãžios	medi̇̀nė	medi̇̀nės
K.	gerõs	gerų̃	žaliõs	žalių̃	gražiõs	gražių̃	medi̇̀nės	medi̇̀nių
N.	gẽrai	geróms	žãliai	žalióms	grãžiai	gražióms	medi̇̀nei	medi̇̀nėms
G.	gẽrą	geràs	žãlią	žaliàs	grãžią	gražiàs	medi̇̀nę	medinès
Įn.	gerà	geromìs	žalià	žaliomi̇̀s	gražià	gražiomi̇̀s	medinè	medi̇̀nėmis
Vt.	gerojè	gerosè	žaliojè	žaliosè	gražiojè	gražiosè	medi̇̀nėje	medi̇̀nėse
Š.	gerà	gẽros	žalià	žãlios	graži̇̀	grãžios	medi̇̀ne	medi̇̀nės

Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -èsnis (vyr. g.), -èsnė (mot. g.): gražùs – gražèsnis, gražì – gražèsnė. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -iáusias (vyr. g.), -iáusia (mot. g.): gražiáusias, gražiáusia.

Lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, tačiau būdvardžių bevardė giminė išlaikyta, pavyzdžiui, gẽra (vyr. g. gẽras, mot. g. gerà), gražù (vyr. g. gražùs, mot. g. graži̇̀). Bevardės giminės būdvardžiai vartojami tada, kai būdvardžio nereikia derinti su daiktavardžiu, pavyzdžiui: mán gẽra, tai̇̃ yrà gražù. Aukštesnysis bevardės giminės laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ, aukščiausiasis – su priesaga -iáusia: gẽra – geriaũ – geriáusia.

Lietuvių kalboje esama ypatingų būdvardžio formų – tai įvardžiuotiniai būdvardžiai, prie jų priaugę įvardžiai jis, ji. Įvardžiuotinės formos vartojamos norint išskirti daiktą iš daugybės kitų arba nurodant jau žinomą dalyką. Analogiškas formas įgyja ir kitos būdvardiškai linksniuojamos kalbos dalys – skaitvardžiai, įvardžiai ir dalyviai.

Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas vienodesnis negu paprastųjų. Skirtumų matyti tik vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke ir galininke. Paprastieji (neįvardžiuotiniai) būdvardžiai gali priklausyti bet kuriai iš keturių kirčiuočių: galìngas, -a (I), vidutìnis, -ė (II), saldùs, -ì (III), gražùs, -ì (IV). I kirčiuotės būdvardžių įvardžiuotinės formos kirčiuojamos pagal I kirčiuotę (galìngasis, -oji (I)); visos kitos įvardžiuotinės formos pereina į IV kirčiuotę (vidutinỹsis, -ióji (IV), saldùsis, -ióji (IV), gražùsis, -ióji (IV)).

Vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:

	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	geràsis	geríeji	žaliàsis	žalíeji	didỹsis	didíeji	gražùsis	gražíeji
K.	gẽrojo	gerų̃jų	žãliojo	žalių̃jų	dìdžiojo	didžių̃jų	grãžiojo	gražių̃jų
N.	gerájam	geríesiems	žaliájam	žalíesiems	didžiájam	didíesiems	gražiájam	gražíesiems
G.	gẽrąjį	gerúosius	žãliąjį	žaliúosius	dìdįjį	dìdžiúosius	grãžųjį	gražiúosius
Įn.	gerúoju	gerai̇̃siais	žaliúoju	žaliai̇̃siais	didžiúoju	didžiai̇̃siais	gražiúoju	gražiai̇̃siais
Vt.	gerãjame	geruõsiuose	žaliãjame	žaliuõsiuose	didžiãjame	didžiuõsiuose	gražiãjame	gražiuõsiuose
Š.	geràsis	geríeji	žaliàsis	žalíeji	didỹsis	didíeji	gražùsis	gražíeji

Moteriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:

	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.	vns.	dgs.
V.	geróji	gẽrosios	žalióji	žãliosios	didžióji	dìdžiosios	gražióji	grãžiosios
K.	gerõsios	gerų̃jų	žaliõsios	žalių̃jų	didžiõsios	didžių̃jų	gražiõsios	gražių̃jų
N.	gẽrajai	gerósioms	žãliajai	žaliósioms	dìdžiajai	didžiósioms	grãžiajai	gražiósioms
G.	gẽrąją	gerą́sias	žãliąją	žalią́sias	dìdžiąją	didžią́sias	grãžiąją	gražią́sias
Įn.	gerą́ja	gerõsiomis	žalią́ja	žaliõsiomis	didžią́ja	didžiõsiomis	gražią́ja	gražiõsiomis
Vt.	gerõjoje	gerõsiose	žaliõjoje	žaliõsiose	didžiõjoje	didžiõsiose	gražiõjoje	gražiõsiose
Š.	geróji	gẽrosios	žalióji	žãliosios	didžióji	dìdžiosios	gražióji	grãžiosios

Skaitvardis

Išskiriami tokie skaitvardžių skyriai bei poskyriai:

• kiekiniai
  • pagrindiniai
  • dauginiai
  • kuopiniai
  • trupmeniniai
• kelintiniai

Skaitvardžio víenas ir kelintinių skaitvardžių vartojama ir bevardė giminė: víena, pi̇̀rma, añtra, trẽčia. Dauginių skaitvardžių iš bevardės giminės kilusios formos dvẽja, trẽja, kẽtveria dabartinės kalbos atžvilgiu laikomos prieveiksmiais. Visi kelintiniai skaitvardžiai gali būti įvardžiuotiniai (pirmàsis, pirmóji, antràsis, antróji, trečiàsis, trečióji). Skaitvardžiai nuo vieno iki dvidešimt vieno:

	Kiekiniai		Kelintiniai		Dauginiai		Kuopiniai
	vyr. g.	mot. g.	vyr. g.	mot. g.	vyr. g.	mot. g.
1	víenas	vienà	pi̇̀rmas	pirmà	vieneri̇̀	víenerios
2	dù	dvi̇̀	añtras	antrà	dveji̇̀	dvẽjos	dvẽjetas
3	trỹs		trẽčias	trečià	treji̇̀	trẽjos	trẽjetas
4	keturi̇̀	kẽturios	ketvir̃tas	ketvirtà	ketveri̇̀	kẽtverios	kẽtvertas
5	penki̇̀	peñkios	peñktas	penktà	penkeri̇̀	peñkerios	peñketas
6	šeši̇̀	šẽšios	šẽštas	šeštà	šešeri̇̀	šẽšerios	šẽšetas
7	septyni̇̀	septýnios	septiñtas	septintà	septyneri̇̀	septýnerios	septýnetas
8	aštuoni̇̀	aštúonios	aštuñtas	aštuntà	aštuoneri̇̀	aštúonerios	aštúonetas
9	devyni̇̀	devýnios	deviñtas	devintà	devyneri̇̀	devýnerios	devýnetas
10	dẽšimt		dešim̃tas	dešimtà
11	vienúolika		vienúoliktas	vienúolikta
12	dvýlika		dvýliktas	dvýlikta
13	trýlika		trýliktas	trýlikta
14	keturiólika		keturióliktas	keturiólikta
15	penkiólika		penkióliktas	penkiólikta
16	šešiólika		šešióliktas	šešiólikta
17	septyniólika		septynióliktas	septyniólikta
18	aštuoniólika		aštuonióliktas	aštuoniólikta
19	devyniólika		devynióliktas	devyniólikta
20	dvi̇̀dešimt		dvidešim̃tas	dvidešimtà
21	dvi̇̀dešimt víenas	dvi̇̀dešimt vienà	dvi̇̀dešimt pìrmas	dvi̇̀dešimt pirmà

Skaitvardžiai nuo trisdešimt iki milijardo:

	Kiekiniai	Kelintiniai
		vyr. g.	mot. g.
30	tri̇̀sdešimt	trisdešim̃tas	trisdešimtà
40	kẽturiasdešimt	keturiasdešim̃tas	keturiasdešimtà
50	peñkiasdešimt	penkiasdešim̃tas	penkiasdešimtà
60	šẽšiasdešimt	šešiasdešim̃tas	šešiasdešimtà
70	septýniasdešimt	septyniasdešim̃tas	septyniasdešimtà
80	aštúoniasdešimt	aštuoniasdešim̃tas	aštuoniasdešimtà
90	devýniasdešimt	devyniasdešim̃tas	devyniasdešimtà
100	šim̃tas	šim̃tas	šimtà
200	dù šimtai̇̃	dušim̃tas / dù šim̃tas	dušimtà / dù šimtà
300	trỹs šimtai̇̃	trisšim̃tas / trỹs šim̃tas	trisšimtà / trỹs šimtà
400	keturì šimtai̇̃	keturiašim̃tas / keturi̇̀ šim̃tas	keturiašimtà / keturi̇̀ šimtà
500	penkì šimtai̇̃	penkiašim̃tas / penki̇̀ šim̃tas	penkiašimtà / penki̇̀ šimtà
600	šešì šimtai̇̃	šešiašim̃tas / šeši̇̀ šim̃tas	šešiašimtà / šeši̇̀ šimtà
700	septynì šimtai̇̃	septyniašim̃tas / septyni̇̀ šim̃tas	septyniašimtà / septyni̇̀ šimtà
800	aštuonì šimtai̇̃	aštuoniašim̃tas / aštuoni̇̀ šim̃tas	aštuoniašimtà / aštuoni̇̀ šimtà
900	devynì šimtai̇̃	devyniašim̃tas / devyni̇̀ šim̃tas	devyniašimtà / devyni̇̀ šimtà
1000	tū́kstantis	tū́kstantas	tū́kstanta
2000	dù tū́kstančiai	dutū́kstantas / dù tū́kstantas	dutū́kstanta / dù tū́kstanta
1 mln	milijõnas	milijõnas	milijonà
1 mljrd	milijárdas	milijárdas	milijardà

Skaitvardis víenas linksniuojamas kaip būdvardis, dù linksniuojamas ypatingai, išlaikant kai kurias dviskaitos formas. Trỹs linksniuojamas X daiktavardžių paradigmos pavyzdžiu (išskyrus vietininką). Skaitvardžiai 4–9 linksniuojami kaip būdvardžiai (išskyrus vyriškosios giminės galininką). Skaitvardžiai 11–19 linksniuojami kaip VI paradigmos daiktavardžiai (išskyrus galininką, kuris sutampa su vardininku). Dešimčių pavadinimai nelinksniuojami. Skaitvardžiai šim̃tas, milijõnas, milijárdas linksniuojami kaip I, o tū́kstantis – kaip III paradigmos daiktavardžiai.

Skaitvardžių dù, trỹs, keturì linksniavimas:

	vyr. g.	mot. g.	vyr. g.	mot. g.	vyr. g.	mot. g.
V.	dù	dvi̇̀	trỹs		keturi̇̀	kẽturios
K.	dviejų̃		trijų̃		keturių̃
N.	dvíem		tri̇̀ms		keturíems	keturióms
G.	dù	dvi̇̀	tri̇̀s		kẽturis	kẽturias
Įn.	dviẽm		trimi̇̀s		keturiai̇̃s	keturiomi̇̀s
Vt.	dviejuosè	dviejosè	trijuosè	trijosè	keturiuosè	keturiosè

Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daugiskaitiniais (turinčiais tik daugiskaitą) daiktavardžiais, taip pat tada, kai daiktavardžiai yra daugiskaitos linksnio ir reiškia porinius objektus arba turi kuopinę reikšmę, pavyzdžiui, treji̇̀ var̃tai, víenerios dùrys, septýnerios ži̇̀rklės.

Kuopiniai skaitvardžiai vartojami kalbant apie žmonių arba gyvūnų grupę (kuopą) kaip apie visumą (trẽjetas vilkų̃, peñketas vaikų̃) arba nurodant apytikslį kiekį.

Kiekinis skaitvardis víenas su daiktavardžiais derinamas gimine, skaičiumi ir linksniu. Skaitvardžiai 2–9 (ir sudėtiniai skaitvardžiai su paskutiniu dėmenimi 2–9) su daiktavardžiu derinami gimine ir linksniu. Didesni už 9 skaitvardžiai reikalauja daiktavardžių daugiskaitos kilmininko (dẽšimt žmonių̃, vienúolika žmonių̃).

Įvardis

Semantikos atžvilgiu, išskiriami tokie lietuvių kalbos įvardžių skyriai:

• asmeniniai: àš, tù, jìs, ji̇̀, támsta
• sangrąžinis: savę̃s
• savybiniai: manàsis (màno), tavàsis (tàvo), savàsis (sàvo)
• parodomieji: ši̇̀s, tàs, anàs
• klausiamieji-santykiniai: kàs, kóks, kuri̇̀s
• neapibrėžiamieji: kažkàs, niẽkas
• pažymimasis: pàts

Formaliai įvardžiai skirstomi į:

• daiktavardinius
• būdvardinius
• daiktavardinius-būdvardinius

Lietuvių kalboje gyvai tebevartojama įvardžių dviskaita. Asmeninių (pirmojo ir antrojo asmenų) ir sangrąžinio įvardžių linksniavimas:

	Vienaskaita		Dviskaita		Daugiskaita		Sangrąžinis įv.
	I asmuo	II asmuo	I asmuo	II asmuo	I asmuo	II asmuo
V.	àš	tù	mùdu (vyr. g.), mùdvi (mot. g.)	jùdu (vyr. g.), jùdvi (mot. g.)	mẽs	jū̃s	—
K.	manę̃s, màno	tavę̃s, tàvo	mùdviejų	jùdviejų	mū́sų	jū́sų	savę̃s, sàvo
N.	mán	táu	mùdviem	jùdviem	mùms	jùms	sáu
G.	manè	tavè	mùdu (vyr. g.), mùdvi (mot. g.)	jùdu (vyr. g.), jùdvi (mot. g.)	mùs	jùs	savè
Įn.	manimi̇̀	tavimi̇̀	mùdviem	jùdviem	mumi̇̀s	jumi̇̀s	savimi̇̀
Vt.	manyjè	tavyjè	mùdviejuose (vyr. g.), mùdviejose (mot. g.)	jùdviejuose (vyr. g.), jùdviejose (mot. g.)	mumysè	jumysè	savyjè

Kreipiantis mandagiai vartojami įvardžiai jū̃s, pàts, patì, sveĩkas, sveikà, támsta (senstelėjęs įvardis).

Trečiojo asmens įvardžio linksniavimas:

	Vienaskaita		Dviskaita		Daugiskaita
	vyr. g.	mot. g.	vyr. g.	mot. g.	vyr. g.	mot. g.
V.	ji̇̀s	ji̇̀	juõdu	jiẽdvi	jiẽ	jõs
K.	jõ	jõs	jų̃dviejų	jų̃dviejų	jų̃	jų̃
N.	jám	jái	jíe(m)dviem	jó(m)dviem	jíems	jóms
G.	jį̃	ją̃	juõdu	jiẽdvi	juõs	jàs
Įn.	juõ	jà	jiẽ(m)dviem	jõ(m)dviem	jai̇̃s	jomi̇̀s
Vt.	jamè	jojè	—	—	juosè	josè

Parodomieji įvardžiai skiria du nutolimo nuo kalbančiojo laipsnius: šìs rodo artimą nuotolį, anàs – tolimą. Įvardis tàs šiuo atžvilgiu neutralus, nežymėtas; jis vartojamas, kai artumo ir tolimumo sampriešos nėra arba pažymint jau žinomą objektą. Įvardžiai gali turėti bevardę giminę: mãna, tãva, sãva, tai̇̃, šitai̇̃, anaĩ.

Veiksmažodis

Lietuvių kalbos veiksmažodis turi šias kategorijas: nuosaką, laiką, asmenį, skaičių, rūšį ir veikslą (linksniuojamosioms veiksmažodžio formoms dar būdingi linksnis ir giminė).

Vartojamos keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir netiesioginė. Kartais dar išskiriama ir geidžiamoji nuosaka.

Veiksmažodis kaitomas trimis asmenimis (I, II ir III) ir dviem skaičiais (vienaskaita ir daugiskaita). Grožinėje literatūroje ir tarmėse sutinkamos ir veiksmažodžio dviskaitos formos.

Pagrindinės formos yra bendraties, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko kamienai: nèšti, nẽša, nẽšė; tikė́ti, ti̇̀ki, tikė́jo. Visos kitos veiksmažodžių formos išvedamos iš jų. Tarmėse tebevartojamas siekinys.

Lietuvių kalboje yra keturi vientisiniai laikai – esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis ir būsimasis, ir aštuoni sudėtiniai – esamasis atliktinis, būtasis kartinis atliktinis, būtasis dažninis atliktinis, būsimasis atliktinis, esamasis pradėtinis, būtasis kartinis pradėtinis, būtasis dažninis pradėtinis, būsimasis pradėtinis. Vadinasi, lietuvių kalboje iš viso yra 12 laikų formų.

Rūšys

Lietuvių kalboje skiriamos dvi veiksmažodžio rūšys: veikiamoji ir neveikiamoji. Neveikiamoji rūšis sudaroma su neveikiamaisiais dalyviais (ji̇̀s yrà nẽšamas). Neveikiamosios rūšies laikai – tik sudėtiniai. Veikiamoji rūšis sudaroma su paprastu asmenuojamuoju veiksmažodžiu (jį̃ nẽša) bei su veikiamosios rūšies dalyviais (jį̃ yrà nẽšę). Veikiamajai rūšiai taip pat priklauso ir pusdalyviai bei padalyviai.

Asmenuotės

Pagal esamojo laiko trečiojo asmens kamiengalio balsį lietuvių kalbos veiksmažodžiai skirstomi į tris asmenuotes: I (-a-: nẽša), II (-i-: ti̇̀ki) ir III (-o-: móko).

Kaip ir kitose baltų kalbose, trečiajam asmeniui nebūdinga skaičiaus skirtis. Gramatikoje trečiojo asmens žodžio galo balsis laikomas ne galūne, o kamiengaliu.

Esamasis laikas

Esamojo laiko veiksmažodžių nèšti, nèštis, tikė́ti, tikė́tis, mókyti, mókytis asmenavimas:

	I (-a-)		II (-i-)		III (-o-)
	nesangrąžinis	sangrąžinis	nesangrąžinis	sangrąžinis	nesangrąžinis	sangrąžinis
I vns. asmuo	nešù	nešúosi	tikiù	tikiúosi	mókau	mókausi
II vns. asmuo	nešì	nešíesi	tiki̇̀	tikíesi	mókai	mókaisi
III vns. asmuo	nẽša	nẽšasi	ti̇̀ki	ti̇̀kisi	móko	mókosi
I dgs. asmuo	nẽšame	nẽšamės	ti̇̀kime	ti̇̀kimės	mókome	mókomės
II dgs. asmuo	nẽšate	nẽšatės	ti̇̀kite	ti̇̀kitės	mókote	mókotės
III dgs. asmuo	nẽša	nẽšasi	ti̇̀ki	ti̇̀kisi	móko	mókosi

Sudėtiniai esamieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, pavyzdžiui, esamasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra esù nẽšęs. Esamasis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: esù nẽšamas ir esù nẽštas. Junginys su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu (esù nẽšamas) labiau rodo nebaigtinį, o su būtojo laiko dalyviu (esù nẽštas) – atliktinį veiksmą. Vartojamas veikiamosios rūšies esamasis pradėtinis laikas. Jis sudaromas prie veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio pridedant priešdėlį be-, pavyzdžiui, bemoką̃s, bet, skirtingai nuo kitų pradėtinių laikų, praleidžiama tarinio jungtis (asmenuojamoji veiksmažodžio bū́ti forma). Esamasis pradėtinis laikas laikytinas sudėtiniu, nes jame yra praleista numanoma veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamoji forma. Esamasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas yra prasidėjęs: Mataũ, tù vaikùs skaitýti bemoką̃s; Àš jaũ beišeiną̃s prõ durìs.

Būtasis kartinis laikas

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai pagal trečiojo asmens galūnę (kamiengalį) skirstomi į dvi asmenuotes:

	-o-		-ė-
	nesangrąžinis	sangrąžinis	nesangrąžinis	sangrąžinis
I vns. asmuo	tikė́jau	tikė́jausi	mókiau	mókiausi
II vns. asmuo	tikė́jai	tikė́jaisi	mókei	mókeisi
III vns. asmuo	tikė́jo	tikė́josi	mókė	mókėsi
I dgs. asmuo	tikė́jome	tikė́jomės	mókėme	mókėmės
II dgs. asmuo	tikė́jote	tikė́jotės	mókėte	mókėtės
III dgs. asmuo	tikė́jo	tikė́josi	mókė	mókėsi

Sudėtiniai būtieji kartiniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo kartinio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, sakykime, būtasis kartinis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra buvaũ mókęs. Būtasis kartinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: buvaũ mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir buvaũ mókytas (atliktinis veiksmas). Be to, vartojamas būtasis kartinis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, buvaũ bemoką̃s. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju kartiniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis kartinis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas buvo prasidėjęs ir vyko iki prasidedant kitam veiksmui: Buvaũ bemoką̃s vaikùs naujõs tèmos, bèt nuaidė́jo skambùtis į̃ pértrauką.

Būtasis dažninis laikas

Būtasis dažninis laikas reiškia, kad veiksmas praeityje kartodavosi, buvo dažnas. Šis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, jungiant priesagą -dav- ir -o- kamieno galūnes:

	nesangrąžinis	sangrąžinis	nesangrąžinis	sangrąžinis
I vns. asmuo	tikė́davau	tikė́davausi	mókydavau	mókydavausi
II vns. asmuo	tikė́davai	tikė́davaisi	mókydavai	mókydavaisi
III vns. asmuo	tikė́davo	tikė́davosi	mókydavo	mókydavosi
I dgs. asmuo	tikė́davome	tikė́davomės	mókydavome	mókydavomės
II dgs. asmuo	tikė́davote	tikė́davotės	mókydavote	mókydavotės
III dgs. asmuo	tikė́davo	tikė́davosi	mókydavo	mókydavosi

Sudėtiniai būtieji dažniniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo dažninio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, tarkim, būtasis dažninis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́davau mókęs. Būtasis dažninis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́davau mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́davau mókytas (atliktinis veiksmas). Taip pat vartojamas būtasis dažninis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, bū́davau bemoką̃s, kuris sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju dažniniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis dažninis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas būdavo prasidėjęs ir vykdavo iki prasidedant kitam veiksmui: Bū́davau bemoką̃s jį̃ skam̃binti pianinù, tačiaũ vìs kàs nórs sutrukdýdavo.

Būsimasis laikas

Būsimasis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, pridedant priesagą -s(i)- ir -i- kamieno galūnes:

	nesangrąžinis	sangrąžinis	nesangrąžinis	sangrąžinis
I vns. asmuo	tikė́siu	tikė́siuosi	mókysiu	mókysiuosi
II vns. asmuo	tikė́si	tikė́siesi	mókysi	mókysiesi
III vns. asmuo	tikė̃s	tikė́sis	mókys	mókysis
I dgs. asmuo	tikė́sime	tikė́simės	mókysime	mókysimės
II dgs. asmuo	tikė́site	tikė́sitės	mókysite	mókysitės
III dgs. asmuo	tikė̃s	tikė́sis	mókys	mókysis

Sudėtiniai būsimieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būsimojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu – būsimasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́siu mókęs. Būsimasis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́siu mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́siu mókytas (atliktinis veiksmas). Vartojamas būsimasis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas – bū́siu bemoką̃s. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būsimuoju laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Būsimasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas bus prasidėjęs ir vyks iki prasidedant kitam veiksmui: Bū́siu bemoką̃s tavè irklúoti, õ kanòjų lenktỹnės jaũ bùs įpusė́jusios.

Liepiamoji nuosaka

Liepiamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i)-, II vienaskaitos asmuo galūnės neturi, I daugiskaitos asmuo baigiasi galūne -me, II daugiskaitos asmuo – galūne -te. Liepiamosios nuosakos I vienaskaitos asmuo ir abiejų skaičių III asmuo formų su priesaga -k(i)- neturi.

	nesangrąžinis	sangrąžinis	nesangrąžinis	sangrąžinis
II vns. asmuo	tikė́k	tikė́kis	mókyk	mókykis
I dgs. asmuo	tikė́kime	tikė́kimės	mókykime	mókykimės
II dgs. asmuo	tikė́kite	tikė́kitės	mókykite	mókykitės

Sudėtinės liepiamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka (bū́k, bū́kime, bū́kite) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies liepiamoji nuosaka yra bū́k mókęs. Neveikiamosios rūšies liepiamosios nuosakos formos gali būti sudaromos su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́k mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́k mókytas (atliktinis veiksmas). Vartojama pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́k bemoką̃s. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Liepiamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad liepiamas veiksmas turi prasidėti: Bū́k bemoką̃s svečiùs naujų̃ dainų̃, kai̇̃ atvažiuõs muzikántai.

Kartais išskiriama geidžiamoji nuosaka – netiesioginis liepimas, pageidavimas III asmeniui: tenešiẽ 'tegu neša', tetikiẽ 'tegu tiki', temókai 'tegu moko'. Tarmėse išsaugota senoviškesnė II asmenuotės veiksmažodžių galūnė: tetikỹ 'tegu tiki'. Šios formos kilusios iš indoeuropiečių prokalbės optatyvo, kuris baltų prokalbėje buvo pasitelktas liepiamajai nuosakai reikšti.

Tariamoji nuosaka

Tariamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno, pridedant priesagas -čia-, -tum-, -tų ir asmenų galūnes.

	nesangrąžinis	sangrąžinis	nesangrąžinis	sangrąžinis
I vns. asmuo	tikė́čiau	tikė́čiausi	mókyčiau	mókyčiausi
II vns. asmuo	tikė́tumei	tikė́tumeisi	mókytumei	mókytumeisi
III vns. asmuo	tikė́tų	tikė́tųsi	mókytų	mókytųsi
I dgs. asmuo	tikė́tu(mė)me	tikė́tu(mė)mės	mókytu(mė)me	mókytu(mė)mės
II dgs. asmuo	tikė́tumėte	tikė́tumėtės	mókytumėte	mókytumėtės
III dgs. asmuo	tikė́tų	tikė́tųsi	mókytų	mókytųsi

Gyvojoje vartosenoje daugiskaitos I asmuo dažnai patiria haplologiją: tikė́tumėme > tikė́tume, mókytumėme > mókytume.

Sudėtinės tariamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka (bū́čiau, bū́tumei, bū́tų) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies tariamoji nuosaka yra bū́čiau mókęs. Ši atliktinė forma gali reikšti ir būtąjį laiką, ir neįvykdytą sąlygą: Bū́čiau mókęs, jéi bū́tumei paprãšęs. Neveikiamosios rūšies tariamosios nuosakos formos gali būti sudaromos ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́čiau (bùvęs) mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́čiau (bùvęs) mókytas (atliktinis veiksmas). Taip pat vartojama veikiamosios rūšies pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́čiau (bùvęs) bemoką̃s. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Tariamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad veiksmas būtų prasidėjęs: Jaũ bū́čiau (bùvęs) bemoką̃s sū́nų árti laũką, jéi ji̇̀s bū́tų grį̃žęs.

Netiesioginė nuosaka

Netiesioginė nuosaka, arba atpasakojamoji nuosaka, dalyvinė kalba, – lietuvių kalbos dalyvių vardininko formų, einančių tariniu ir reiškiančių netiesiogiai patirtą ar abejojamą veiksmą, paradigma. Vartojami tokie veikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, jìs gyvẽnąs miestè), esamasis atliktinis (sãko, ji̇̀s esą̃s gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis (sãko, ji̇̀s gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis atliktinis (sãko, ji̇̀s bùvęs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis pradėtinis (sãko, ji̇̀s bùvęs begyvẽnąs miestè), būtasis dažninis (sãko, ji̇̀s gyvéndavęs miestè), būtasis dažninis atliktinis (sãko, ji̇̀s bū́davęs gyvẽnęs miestè), būtasis dažninis pradėtinis (sãko, ji̇̀s bū́davęs begyvẽnąs miestè), būsimasis (sãko, ji̇̀s gyvénsiąs miestè), būsimasis atliktinis (sãko, ji̇̀s bū́siąs gyvẽnęs miestè), būsimasis pradėtinis (sãko, ji̇̀s bū́siąs begyvẽnąs miestè). Vartojami tokie neveikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, nãmas esą̃s gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis kartinis (sãko, nãmas bùvęs gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis dažninis (sãko, nãmas bū́davęs gyvẽnamas / gyvéntas), būsimasis (sãko, nãmas bū́siąs gyvẽnamas / gyvéntas). Neveikiamosios rūšies formos su esamojo laiko dalyviu (gyvẽnamas) labiau rodo nebaigtinį, o su būtojo laiko dalyviu (gyvéntas) – atliktinį veiksmą.

Netiesioginė nuosaka vartojama nedažnai, gyviau pasitaiko grožinėje literatūroje ir tautosakoje.

Dalyvinės formos

Lietuvių kalboje vartojami veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviai, taip pat padalyviai, pusdalyviai ir reikiamybės dalyviai. Prie dalyvinių formų čia prišliejamas ir būdinys, nors jis laikytinas veiksmažodiniu prieveiksmiu.

Dalyviai yra linksniuojami, turi laikus, kaitomi gimine (vyriškoji, moteriškoji ir bevardė giminė) ir skaičiumi (vienaskaita ir daugiskaita; tarmėse tebevartojama dviskaita). Gali būti įvardžiuotiniai ir sangrąžiniai.

Veikiamosios rūšies dalyviai turi keturis laikus: esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį. Išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos (trumpuosius) vardininkus ir bevardę giminę, veikiamieji dalyviai linksniuojami kaip III (vyr. ir bev. g.) ir VIII (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko veikiamieji dalyviai sudaromi prie veiksmažodžio esamojo laiko kamieno jungiant priesagą -nt-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko trumpąją formą ir vyriškosios giminės daugiskaitos trumpąjį vardininką bei bevardę giminę: nešą̃s, -antis (vyr. g.), nẽšanti (mot. g.), nešą̃ (bev. g.); tikį̃s, -intis (vyr. g.), tìkinti (mot. g.), tikį̃ (bev. g.); mókąs, -antis (vyr. g.), mókanti (mot. g.), móką (bev. g.) Veikiamosios rūšies esamojo laiko bevardė giminė vartojama retokai (jám dañtį skaũdą), bevardės giminės formos pasitelkiamos vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos trumpajam vardininkui reikšti (jiẽ nešą̃, tikį̃, móką) greta ilgųjų variantų (jiẽ nẽšantys, ti̇̀kintys, mókantys). Istoriškai trumposios formos yra senoviškesnės. Būtojo kartinio laiko veikiamosios rūšies dalyviai sudaromi iš būtojo kartinio laiko kamieno su priesaga -us-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką ir bevardę giminę: nẽšęs (kilm. nẽšusio) (vyr. g.), nẽšusi (mot. g.), nẽšę (bev. g.); tikė́jęs (kilm. tikė́jusio), tikė́jusi (mot. g.), tikė́ję (bev. g.); mókęs (kilm. mókiusio) (vyr. g.), mókiusi (mot. g.), mókę (bev. g.) Bevardė giminė vartojama ir kaip vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas (jiẽ nẽšę, tikė́ję, mókę). Būtojo kartinio laiko bevardė giminė vartojama dažnai (yrà sutemę, taĩp jaũ yrà bùvę). Būtojo dažninio laiko dalyviai yra tokie patys, kaip būtojo kartinio laiko, tik sudaromi iš būtojo dažninio laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -dav-): nèšdavęs (kilm. nèšdavusio) (vyr. g.), nèšdavusi (mot. g.), nèšdavę (bev. g.); tikė́davęs (kilm. tikė́davusio) (vyr. g.), tikė́davusi (mot. g.), tikė́davę (bev. g.); mókydavęs (kilm. mókydavusio) (vyr. g.), mókydavusi (mot. g.), mókydavę (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -sia ir -nt-, o kitkuo jų formos nesiskiria nuo esamojo laiko dalyvių: nèšiąs, -iantis (vyr. g.), nèšianti (mot. g.), nèšią (bev. g.); tikė́siąs, -iantis (vyr. g.), tikė́sianti (mot. g.), tikė́sią (bev. g.); mókysiąs, -iantis (vyr. g.), mókysianti (mot. g.), mókysią (bev. g.)

Neveikiamosios rūšies dalyviai turi tris laikus: esamąjį, būtąjį ir būsimąjį – vientisinio būtojo dažninio laiko nėra. Neveikiamieji dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamieno pridedant priesagas -mas, -ma: nẽšamas (vyr. g.), nešamà (mot. g.), nẽšama (bev. g.); ti̇̀kimas (vyr. g.), tikimà (mot. g.), ti̇̀kima (bev. g.); mókomas (vyr. g.), mókoma (mot. g.), mókoma (bev. g.) Kaip matyti, kartais bevardės ir moteriškosios giminių kirčio vieta sutampa. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tas, -ta: nẽštas (vyr. g.), neštà (mot. g.), nẽšta (bev. g.); tikė́tas (vyr. g.), tikė́ta (mot. g.), tikė́ta (bev. g.); mókytas (vyr. g.), mókyta (mot. g.), mókyta (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš būsimojo laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -si-), pasitelkiant, kaip ir esamajame laike, priesagas -mas, -ma: nèšimas (vyr. g.), nešimà (mot. g.), nèšima (bev. g.); tikė́simas (vyr. g.), tikė́sima (mot. g.), tikė́sima (bev. g.); mókysimas (vyr. g.), mókysima (mot. g.), mókysima (bev. g.) Būsimasis neveikiamosios rūšies dalyvių laikas retai bevartojamas, gyviau pasitaiko viename kitame žodyje, pavyzdžiui, bū́simas.

Padalyviai kaitomi tik laikais, linksnio, giminės ir skaičiaus kategorijos neturi. Padalyviai turi esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį laikus. Visi padalyviai sudaromi iš atitinkamo veikiamosios rūšies dalyvių laiko kamieno, atmetus galūnę: nẽšant, tìkint, mókant (esamasis l.), nẽšus, tikė́jus, mókius (būtasis kartinis l.), nèšdavus, tikė́davus, mókydavus (būtasis dažninis l.), nèšiant, tikė́siant, mókysiant (būsimasis l.) Padalyviai gali būti sangrąžiniai, tuomet prie jų kamieno jungiama sangrąžos dalelytė -i-s (nẽšantis).

Pusdalyviai kaitomi gimine ir skaičiumi, laikų ir linksnių neturi. Pusdalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -damas, -dama: nèšdamas, tikė́damas, mókydamas (vns. vyr. g.), nešdamì, tikė́dami, mókydami (dgs. vyr. g.), nešdamà, tikė́dama, mókydama (vns. mot. g.), nèšdamos, tikė́damos, mókydamos (dgs. mot. g.) Pusdalyviai bevardės giminės neturi. Vartojamos ir sangrąžinės pusdalyvių formos (nèšdamasis, nèšdamiesi, nèšdamasi, nèšdamosi).

Reikiamybės dalyviai yra linksniuojami, kaitomi gimine ir skaičiumi, bet laikų neturi. Reikiamybės dalyviai reiškia, kad jais pasakomą veiksmą reikia atlikti: svarstýtinas kláusimas 'klausimas, kurį reikia svarstyti'. Reikiamybės dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tinas, -tina: nèštinas (vyr. g.), neštinà (mot. g.), nèština (bev. g.); tikė́tinas (vyr. g.), tikė́tina (mot. g.), tikė́tina (bev. g.); mókytinas (vyr. g.), mókytina (mot. g.), mókytina (bev. g.) Vartojamos įvardžiuotinės (neštinàsis, neštinóji) ir, rečiau, sangrąžinės (el̃gtinasi) formos (pastarosios dažnesnės sangrąžos dalelytę -si- įterpiant tarp šaknies ir priešdėlio: pasiel̃gtina). Reikiamybės dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai.

Būdinys niekaip nekaitomas. Jis sudaromas iš bendraties kamieno su sinoniminėmis priesagomis -te arba -tinai: neštè, neštinaĩ; tikė́te, tikė́tinai; mókyte, mókytinai. Būdinys paprastai vartojamas prieš tos pačios šaknies veiksmažodį, kad jį sustiprintų: neštè (neštinaĩ) nẽša.

Prieveiksmis

Lietuvių kalboje prieveiksmiai sudaromi su priesagomis -(i)ai (produktyviausias darybos tipas), -yn, -(i)uoju, -(i)ui, -(i)aip, -iek, -ur, -(i)ais, -(i)om, -(i)omis.

Aukštesnysis prieveiksmių, kaip ir bevardės giminės būdvardžių, laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ (-aũ po -j), kuri jungiama prie nelyginamosios formos kamieno: mažai̇̃ > mažiaũ, daũg > daugiaũ, šaltai̇̃ > šalčiaũ. Aukščiausiajam laipsniui sudaryti pasitelkiama priesaga -iáusiai: šalčiáusiai, mažiáusiai.

Prielinksnis

Prielinksniai skirstomi į senybinius ir naujybinius. Senybiniai prielinksniai – archajiški, juos sunku susieti su kitomis kalbos dalimis, tačiau paprastai jie turi atitikmenis tarp priešdėlių. Naujybiniai prielinksniai kilę iš kitų kalbos dalių, dažniausiai iš prieveiksmių.

Dauguma prielinksnių vartojami prepoziciškai (eina prieš žodį). Tik dėkà visada eina polinksniu, o liñk(ui), dė̃lei ir viẽtoj gali būti pasitelkiami ir kaip polinksniai, ir kaip prielinksniai, nors dažnesnė polinksninė vartosena.

Prielinksniai vartojami su kilmininku, galininku ir įnagininku. Paprastai kuris nors prielinksnis derinamas tik su vienu linksniu, tiktai ùž pasitelkiamas su dviem linksniais (kilmininku ir galininku), o põ – su visais trimis.

Tarmėse prielinksniai priẽ, iki̇̀, li̇̀gi, põ vartojami su naudininku, bendrinėje kalboje tokia vartosena išlikusi sustabarėjusiuose posakiuose (põ senóvei, põ dẽšinei, iki̇̀ vãliai, iki̇̀ šiõlei, iki̇̀ sóčiai).

Jungtukas

Pagal sandarą lietuvių kalbos jungtukai skirstomi į paprastuosius (õ, ir̃, bèt) ir sudėtinius (kai̇̃ tìk, nebeñt kàd). Sintaksiškai jungtukai skirstomi į sujungiamuosius (ir̃, arbà, nei̇̃… nei̇̃) ir prijungiamuosius (negù, nès, jéi).

Dalelytė

Darybos atžvilgiu dalelytės skirstomos į pirmines, nesusijusias su kitais žodžiais (ar̃, nè, tè), ir antrines, išvestas iš kitų kalbos dalių (tar̃si < tar̃ti, bemàž < mãžas, mažai̇̃), pagal vaidmenį – į klausiamąsias, abejojamąsias, tvirtinamąsias, neigiamąsias, skatinamąsias, geidžiamąsias, pabrėžiamąsias, tikslinamąsias, išskiriamąsias, parodomąsias ir lyginamąsias.

Jaustukas

Jaustukai skirstomi į pirminius, kurie dažniausiai sudaryti iš balsio (à, ã), dvibalsio (ói, ái) arba keleto balsių ir priebalsių junginio (ajajái, hm), ir antrinius, išsaugančius sąsają su reikšminiais žodžiais (Diẽ! < Diẽve! žiū̃ < žiūrė́k).

Ištiktukas

Ištiktukai dažniausiai sudaryti iš vieno skiemens (pasitaiko ir ilgesnių), jie mėgdžioja kokio nors veiksmo ar pojūčio sukeltą garsą: kliùnkt, diñ, grýbš, šnýpš.

Akademinis 20-ies tomų lietuvių kalbos žodynas (1941–2002)

Sintaksė

Vientisinis sakinys

Lietuvių kalba – nominatyvinė. Žodžių tvarka – laisva, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje yra SVO (veiksnys – tarinys – papildinys), pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį. Įprastinės žodžių tvarkos keitimas susijęs su aktualiąja sakinio skaida (sakinio dalies pabrėžimu), veiksnio ir tiesioginio papildinio apibrėžtumu arba neapibrėžtumu ir kt. Pavyzdžiui, neapibrėžtumu pasižymintis kilmininkinis veiksnys rašytinėje kalboje paprastai eina po veiksmažodžio: Pàs šeiminiñką atei̇̃davo visókių žmonių̃; žodinėje kalboje toks veiksnys neretai vartojamas prieš veiksmažodį, tačiau tuomet jis įgyja frazės kirtį. Kai sakiniuose vartojamas neapibrėžtasis veiksnys ir apibrėžtasis tiesioginis papildinys, dažniausiai pasitelkiama žodžių tvarka tiesioginis papildinys – tarinys – veiksnys: Móters žvil̃gsnį patráukė tolumõj pasiródęs žmogùs.

Lietuvių kalboje sakinio dėmenų sintaksiniai ryšiai reiškiami trimis būdais: kaitomomis žodžių formomis, tarnybiniais žodžiais ir šliejimu. Elementari vientisinio sakinio schema – vardažodžio grupė (paprasčiausiu atveju – vardininko linksnio daiktavardis), sujungta su veiksmažodžio grupe (paprasčiausiu atveju – su asmenuojamąja veiksmažodžio forma). Kurios nors iš šių grupių gali arba visai nebūti, arba jos gali būti išplėtotos į žodžių junginius. Išplėtojimo taisykles visų pirma lemia žodžių tvarka sakinyje. Neigiamuosiuose sakiniuose paprastai sakinio struktūra nekinta, o klausiamuosiuose sakiniuose žodžių vieta neretai keičiama arba vartojamos specialios klausiamosios dalelytės.

Jei tarinys reiškiamas veiksmažodžio jungtimi (veiksmažodžio bū́ti esamuoju laiku), ši jungtis gali būti praleidžiama: Ji̇̀s yrà mókytojas / Ji̇̀s mókytojas. Jungtis nepraleidžiama, jei sakinys yra apibrėžimas arba išreiškia nelaikiną būvį, pavyzdžiui: Lietuvà yrà respùblika.

Sudėtinis sakinys

Aukščiau aprašytos struktūros vientisiniai sakiniai gali cikliškai kartotis, sudarydami sudėtinius sujungiamuosius (jungtukinius ar bejungtukius) arba sudėtinius prijungiamuosius (sudarytus su prijungiamaisiais jungtukais ir kitais būdais) sakinius. Svarbiausi sujungiamieji jungtukai – ir̃, bèt, õ, prijungiamieji jungtukai – kàd, jóg, nès, kai̇̃, kadà, nórs.

Lietuvių kalboje dažnai vartojamos dalyvinių formų konstrukcijos, jos lygiavertės sudėtiniams sakiniams, pavyzdžiui: Svečiai̇̃ išvažiãvo sáulei patekė́jus – Svečiai̇̃ išvažiãvo, kai̇̃ sáulė patekė́jo; Diẽnai brė́kštant ši̇̀las nubuñda – Kai̇̃ dienà brė́kšta, ši̇̀las nubuñda; Visi̇̀ sãko jį̃ galvótą ẽsant – Visi̇̀ sãko, kàd ji̇̀s yrà galvótas; Ji̇̀s mãnė turti̇̀ngas esą̃s – Ji̇̀s mãnė, kàd yrà turtìngas.

Žodynas

Daugumoje lietuvių kalbos semantinių sričių vyrauja paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika, pagal kilmės laikotarpius žodžius galima smulkiau skirstyti į praindoeuropietiškus (avi̇̀s), baltų-slavų (líepa), bendruosius baltiškuosius (šakni̇̀s), rytų baltų (lietùs) ir grynai lietuvių kalbos (žmonà).

Lietuvių kalboje nemaža skolinių iš slavų kalbų: senosios rusų, lenkų, baltarusių ir rusų. Tokiems skoliniams priklauso, pavyzdžiui, žodžiai mui̇̃las, slyvà, agur̃kas, česnãkas, vyšnià, kõšė, blỹnas, tur̃gus ir daug kitų. Vis dėlto ne visada galima nustatyti, iš kokios slavų kalbos yra gautas vienas ar kitas skolinys. Slavizmai sudaro apie 1,5 % bendrinės lietuvių kalbos žodyno, rytų ir pietų tarmėse jų yra daugiau. Pirmieji skoliniai iš senosios rusų kalbos gauti iki šiai kalbai prarandant nosinius (X a.) ir redukuotuosius (XI–XIII a.) balsius. Skoliniai iš lenkų kalbos labiausiai plūdo XVII–XVIII a., pavyzdžiui, iš lenkų kalbos atėjo žodžiai arbatà, rỹžiai, põpierius.

Kitą skolinių sluoksnį sudaro germanizmai, seniausieji – iš gotų kalbos (ýla), vėlesni – iš senosios vokiečių (gãtvė), naujosios vokiečių (kambarỹs, spi̇̀nta) ir anglų kalbų. Germanizmai sudaro apie 0,5 % viso bendrinės lietuvių kalbos žodyno. Taip pat vartojami lotyniškos ir graikiškos kilmės tarptautiniai žodžiai (ci̇̀klas, schemà ir kt.) Po to, kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, sustiprėjo anglų kalbos įtaka (naujieji anglicizmai: dizáineris, autsáideris, kãstingas), ir, gausėjant skoliniams, kilo diskusija dėl tokios įtakos „pražūtingumo“.

Lietuvių kalboje, kitaip negu latvių, skolinių iš finų kalbų tėra vienas kitas: asiū̃klis, bùrė, kadagỹs, ki̇̀ras, lai̇̃vas, seliavà, šãmas ir galbūt lopšỹs, sóra. Bendrinėje kalboje turima po keletą skolinių iš kitų baltų kalbų, pavyzdžiui, iš prūsų (malū̃nas, kriáušė, saváitė, grambuolỹs). Skoliniai iš kuršių kalbos (cỹrulis 'vieversys', kū̃lis akmuo', pỹlė 'antis') labiau vartojami žemaičių tarmėje, o į bendrinę kalbą yra patekęs kuršiškas žodis zui̇̃kis. Skolinių iš latvių kalbos pasitaiko šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse, pavyzdžiui, aplúokas 'kluonas, žardis', lai̇̃daras 'diendaržis'.

Grafityje – vienas ilgiausių lietuviškų žodžių (Kaunas)

Vadovaujantis purizmo tendencijomis (ypač besireiškusiomis XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje, kai buvo norminama bendrinė kalba), daugybė tarptautinių žodžių buvo keičiami lietuviškais naujadarais: pirmžengỹstė 'pažanga, progresas', арšviestū̃nas 'šviesuolis, inteligentas', žeimỹstė 'teatras', žinpaišỹs 'korespondentas'.

XXI a. pradžioje lietuvių kalbos žodynas pasipildė tiek skolinta, tiek ir savais ištekliais sudaryta leksika. Pažymėtina, kad daugumoje naujų semantinių sričių (politikoje, sporte, populiariojoje kultūroje, moksle, technikoje, versle ir kt.) vyrauja lietuviškos kilmės žodynas. Įvardijant naujas sąvokas neretai tarpusavyje varžosi dvi leksemos – savos darybos žodis ir skolinys: mėsаi̇̃nis vietoj hámburgeris, saũskelnės vietoj pámpersas, bylà vietoj fáilas. Lietuvių kalbos žodynas pasižymi aktyviu savos darybos elementų naudojimu, tačiau drauge išlaikoma senoji indoeuropietiškoji leksika.

Vienas ilgiausių lietuvių kalbos žodžių – nebeprisikiškiakopūsteliáujantiesiems (37 raidės), bet yra ir ilgesnių, pavyzdžiui, nebeprisikiškiakopūsteliáudavusiuosiuose (40 raidžių). Ypač ilgi gali būti cheminių junginių pavadinimai (3-isopropil-(1 H)-2,1,3-benztiadiazin-4-(3H)-on-2,2-dioksidas), tačiau jie sudaryti daugiausia iš tarptautinių mokslinių dėmenų.

Tyrimų istorija

Kazimieras Būga

Dėl kai kurių senovinių indoeuropietiškų ypatybių lietuvių kalba nuostabi: XVI a. ir net mūsų dienomis lietuvių kalboje matome formų, visiškai sutampančių su vedų ir Homero kalbos formomis.

– Antuanas Mejė

Pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“ (lot. Clavis linguae Lituanicae) parašė K. Sirvydas. Jis taip pat sudarė lenkų–lotynų–lietuvių žodyną Dictionarium trium linguarum (apie 1620 m.) Vėliau XVII–XVIII a. pasirodė gana daug lietuvių kalbos žodynų ir gramatikų: D. Kleino Grammatica Litvanica (1653 m.), K. Sapūno Compendium grammaticae Lithvanicae (1643 m., 1673 m. išleido K. Šulcas), F. V. Hako Vocabularivm litthvanico-Germanicvm et germanico-litthvanicvm (1730 m., yra gramatikos priedas), J. Brodovskio Lexicon germanico-lithvanicvm et lithvanico-germanicvm, P. Ruigio Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon (1730 m.), K. G. Milkaus Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörterbuch (1800 m.).

Dabartinė bendrinė lietuvių kalba pakitusi mažiau už bet kurią kitą indoeuropiečių kalbą. Kai kuriais fonetikos ir žodžių kaitybos atžvilgiais savo senoviškumu ji pranoksta net visų archajiškiausias indoeuropiečių kalbas. Būtent dėl to nemokant lietuvių kalbos negalima išsiversti indoeuropeistikos tyrimuose.

– Janas Otrembskis

Nuo XIX a. vidurio lietuvių kalbos duomenys aktyviai naudojami lyginamojoje istorinėje kalbotyroje, lietuvių kalbą tyrė, pavyzdžiui, tokie komparatyvistikos korifėjai: A. Šleicheris, A. Leskynas, K. Brugmanas, A. Becenbergeris, F. de Sosiūras, V. Tomsenas, J. Mikola, J. Zubatas, J. Rozvadovskis, F. Fortunatovas, J. Boduenas de Kurtenė. Tuo metu kalbą tyrė ir lietuvių mokslininkai: F. Kuršaitis, A. Baranauskas, K. Jaunius, J. Juška ir A. Juška. Tarpukariu vienu svarbiausių lituanistikos centrų tapo Vytauto Didžiojo universitetas, kur dirbo J. Jablonskis, K. Būga, P. Skardžius, A. Salys ir P. Jonikas. Po Antrojo pasaulinio karo lituanistiką plėtojo, pavyzdžiui, J. Balčikonis, J. Paulauskas, J. Kruopas, K. Ulvydas, J. Kazlauskas, A. Juška, Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, T. Buchienė, J. Palionis, V. Urbutis, J. Pikčilingis, A. Paulauskienė, A. Valeckienė, V. Grinaveckis, K. Morkūnas, V. Ambrazas, A. Vanagas, A. Girdenis, S. Karaliūnas, A. Sabaliauskas, A. Pupkis, B. Larinas, M. Petersonas, V. Toporovas, V. Ivanovas, O. Trubačiovas, J. Otkupščikovas, A. Nepokupnas, E. Frenkelis, K. Stangas, J. Otrembskis. Taip pat į lituanistiką žymų indėlį įnešė P. Aruma (Estija), J. Safarevičius, Č. Kudzinovskis (Lenkija), P. Trostas (Čekija), R. Ekertas (Vokietija), V. Pizanis, G. Mikelinis, P. Dinis (Italija), K. Falkas (Švedija), V. Šmolstygas (JAV).

Tekstų pavyzdžiai

„Tėve mūsų“ senąja ir dabartine lietuvių kalba:

Teve mvʃu kuriʃ eʃi Dangwaʃu ʃʒwÿʃkiʃi vardaʃ tava athaÿki karaliʃtÿa buki tava vala kaÿp dvngvÿ theyp ʃʒamÿaÿ. Dvanv mvʃu viʃu dʒenv dvaki mvmvʃ nu ÿr athlaÿʃki mvmvʃ mvʃu kaltheʃ kaÿp ÿr meʃ athlyaÿdʒame mvʃu kalcʒÿemvʃ nÿewÿaʃki mvʃu ʃʒalanv ale mvʃgÿalbÿaki nvagi viʃa piktha amen. Tractatus sacerdotalis, 1503 m.

Tewe muʃu kuris eʃʃi danguʃu Schwęʃkieʃe wardas tawa. Ateik karaliʃte tawa. Buki tawa walia kaip dągui taip ir ßemeie. Dona muʃu wyʃʃudienu dodi mumus nu. Jr atleid mumus muʃu kaltibes, kaip mes atleidem muʃu kaltimus. Newed mus ingi pagundima. Bet gielbek mus nogi wyʃa pikta. Amen. M. Mažvydas, 1547 m.

Téwea mûʃų kuris eʃsi dągůʃe Sʒwęʃkis wârdas tawo. Atáik karalîʃte táwo. Buk walá táwo kaip’ dągúi taip’ ir ʒ́eamei. Důną mûʃʃu wiʃʃų dienų důd’ mumus ʃʒią dieną. Ir atłåid’ múmus mûʃʃu kaltés, kaip’ ir meas åtłeaidʒeamea ʃáwiîmus kaltiemus. Ir nea wead mûʃʃų ing pagúndima. Bat’ gealb mus nůg pikto. Amen. M. Daukša, 1595 m.

Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen. (dabartinė lietuvių kalba)

Lietuvių kalba užsienio universitetuose

Lietuvių kalba yra dėstoma šiuose užsienio universitetuose:

• Estija: Tartu universitetas
• Italija: Florencijos universitetas, Milano universitetas, Pizos universitetas
• Japonija: Tokijo užsienio studijų universitetas
• JAV: Ilinojaus universitetas (Čikaga), Pensilvanijos valstijos universitetas; Vašingtono universitetas (Sietlas)
• Latvija: Latvijos universitetas, Ryga
• Lenkija: Adomo Mickevičiaus universitetas (Poznanė), Jogailos universitetas (Krokuva), Varšuvos universitetas
• Norvegija: Oslo universitetas
• Prancūzija: Nacionalinis rytų kalbų ir civilizacijų institutas, Paryžius
• Rusija: Maskvos Lomonosovo valstybinis universitetas, Sankt Peterburgo valstybinis universitetas
• Slovakija: Komenskio universitetas, Bratislava
• Čekija: Masaryko universitetas, Brno
• Suomija: Helsinkio universitetas
• Švedija: Lundo universitetas, Stokholmo universitetas
• Šveicarija: Berno universitetas
• Vengrija: Vidurio Europos universitetas, Budapeštas
• Vokietija: Ernsto Morico universitetas (Greifsvaldas), Berlyno Humboltų universitetas (Berlynas), Vesftalijos Vilhelmo universitetas (Miunsteris)

Literatūra

• Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Балтийские языки. — М.: Academia, 2006. — С. 93-155.
• Дини П. Балтийские языки. — М.: ОГИ, 2002.
• Lietuvių kalbos gramatika. — Vilnius: Mokslas, 1985.
• Mathiassen T. A Short Grammar of Lithuanian. — Columbus: Slavica Publishers, Inc., 1996.
• Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. — Warszawa: PWN, 1958.
• Vaičiulytė-Romančuk O. Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. — Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 2009. — ISBN 978-83-89663-09-2

Nuorodos

Vikižodynas

Vikicitatos

• lit Duomenys apie kodu „lit“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• Mokomoji tarties ir kirčiavimo programa
• Lietuvių kalbos institutas
• Lietuvių tarmių žemėlapis
• Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapis Archyvuota kopija 2021-04-20 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvių kalba ir literatūros istorija Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvių kalbos žodynas
• Rašybos testai
• Straipsnis apie lietuvių kalbą
• Baltai

Straipsnis „Lietuvių kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.